Gyvenimo būdas, stilius, tapatybės tipai

 

ĮVADAS

Jaunimas nebepajėgus save apibrėžti ir susisieti su institucijomis ryšiumi su jų darbu, vartojimo prekės tampa vis svarbesnės vaidinant reikšmingą tapatybę socialiniame pasaulyje. Aprangos ir gyvenimo stiliaus produktai gali įkurti kultūros sostinę darbo vietoje. Jauni žmonės „socializuoti vartotojai“ yra vis jaunesnio amžiaus, padrąsinti kreditinių kortelių galimybių, ir pažeidžiami globalioje jaunimo rinkoje, kuri siūlo didelį stiliaus, kultūrų ir prekių, su kuriomis galima tapatintis, pasirinkimą.
Susiformavusi vartotojų kultūra charakterizuojama augančiu jos stilizavimusi, taip pat produktų kaita ir vartotojiškų prekių naudojimas struktūruotas suvoktais išraiškos ar simboliniais prekių aspektais. Tad ekspesyvumas svarbesnis nei instrumentinė daiktų panudojimo funkcija. (1)

VARTOJIMAS

Metai iš metų konfliktuoja teorijos, jog laimės už pinigus negali nupirkti, arba priešingai, kurie taip sako nežino kur apsipirkti. Šie posakiai konstatuoja, kokie svarbūs yra materialūs daiktai ir jų suteikiamas pasitenkinimas kaip laimės šaltinis. Modernioje kultūroje vartojimas tapo mikro kultūra. Vartojimas yra įsitikinimų ir vertybių rinkinys, taip pat gyvenimo būdas, kuris apima materialų turtą ir jo siekimo procesą(3).
Žmonėms daiktų įsigyjimas tapo laimę įtakojančiu faktoriu. Laimė ir vartojimas iš esmės yra susiję. Materialių daiktų įsigijimas yra tapęs kasdienio gyvenimo dalimi t.y., kuomet žmonės apsipirkinėja, jie suteikia sau laimės pojūtį, ir suteikia liūdesio kuomet neapsipirkinėja. Daugeliui tai apsauga nuo žiaurios realybės ir kasdienio streso.

Vartojimo samprata

Tad kas yra vartojimas? Pasak Steve Forward, tai „religinė sistema, kuri susitelkia į daiktų įsigijimą ir patirtis; daug žadantis atsakymas į gyvenimiškuosius klausimus apie prasmę, tikslus, tapatybę ir ryšį per vatojimo procesą. Bažnyčios vartotojiškoje visuomenėje – tai prekybos centrai. Keliaujantys pamokslininkai yra reklamuojantys dvasininkai, sakramentas – grynieji pinigai ir kredito kortelės, ir likusieji, kurie labiausiai atsidavę apsipirkinėjimui iki paskutinio lašo.“ (4)
Vartojimas yra reikšmingas žmonių socializacijos kodas, galintis išskirti ir suvienodinti jų skonius; daiktų, drabužių spalvomis, ženklų, mitybos produktų ir patiekalų skonių pasirinkimu žmogus gali nevaržomai išreikšti savo tapatybę, priklausomybę socialinei grupei.
Vartotojiška kultūra – tai šiuolaikinio pasaulio kultūra, kurioje svarbiausiomis vertybėmis tampa pasirinkimas, individualizmas ir rinkos santykiai. Vartotojiška kultūra pasižymi kaip prekių vartojimo sistema, kurioje prekės tampa savikūros instrumentais.
Vartojimo turinį, esmę ir bruožus galima analizuoti istorine, teorine, konkrečių tyrimų prasme.
Vartojimo raida

Ryšys tarp individų ir vartojimo tapo sociologų tyrinėjamu subjektu nuo Antrojo pasaulinio karo (Miller, P. and Rose, 1997 (5)). Šio augančio dėmesio priežastis astkleidžiama faktu, jog po karo atsiskyrė požiūriai į vartojimą ir gamybą. Visgi, gamyba ir vartojimas visada buvo ir bus žaidimas tarp pasiūlos ir paklausos. Kita svarbi priežastis augančiam dėmesiui yra ta, jog vartojimas siejamas su individualumo konstravimu.
Po Antrojo pasaulinio karo ekonominė idėja neteko savo galios dėka sociologinio požiūrio. Vartojimas daugiau nebelaikomas paprasčiausiu racionalia prieiga prie racionalių tikslų (MacRury, 1997 (5)). Atsisakyta požiūrio, jog vartotojiškas individualus elgesys buvo nepriklausomas nuo kitų elgesio. Nuo šiol, vartojimas matomas kaip socialiai dalinamas procesas. Racionalus vartotojas yra tas, kuris abstraktčiai žiūri į socialinį gyvenimą. Tyrėjai skyrė daugiau dėmesio kultūrinėms riboms populiacijoje, kultūriškai netiesioginį spaudimą vartoti ir socialinį mėgdžiojimą kaip universalų principą (Douglas ir Isherwood, 1980 (5)). Tai, ko žmonėms reikėjo, nebuvo pasgrįsta racionaliu pagrindu. Natūralus ryšys tarp produktų ir jų vartojimo tapo kultūriniu ryšiu (Firat ir Venkatesh, 1995 (5)).

Teorinės perspektyvos

Vartojimo visuomenės samprata pabrėžia aktyvų individų dalyvavimą šioje reikšmingoje veikloje; anot P. Sulkuneno, vartojimo visuomenės koncepcijos atsiradimas yra tarsi demarkacinės linijos nubrėžimas, reiškiantis šiuolaikinės epochos lūžį ir pokyčius (6:65). Industrinės modernios visuomenės koncepcijoje būdavo pabrėžiama gamyba, kaupimas, racionalumas, tuo tarpu naujoji vartojimo visuomenë išreiškia gërybių įsigijimą, jų eikvojimą, aplinkos ir žmogaus (bei grupės) nuolatinį gyvenimo stiliaus konstravimą. Čia reikšmingi tokie veiksmų rezultatai, kaip malonumas, pasitenkinimas, patrauklumas, o darbas dažnai nėra pagrindinė siekiamybė ir vertybė. Demokratinė gausos visuomenė susijusi su nuolatine pasirinkimo galimybe, orientuojamasi į išskirtinumą; viskas yra atvira pasirinkimui(6).
Šiuolaikinės visuomenės vartojimo prigimtį analizuojantys kultūros teoretikai Jeanas Baudrillard’as ir Mike Featherstone’as teigia, kad post-modernios visuomenės vartojimas didžiąja dalimi yra ženklų vartojimas: prekės perkamos tam, kad būtų panaudotos kaip ženklai. Anot J.Baudrillard‘o, post-modernioje, vis labiau eklektiškoje visuomenėje, vartojami paviršiai, o ne turinys: vartotojas yra plataus rinkinio vaizdinių, gaminamų dizaino industrijos, taikinys. Prekės, įgauna hiper-realybės požymių, jose įkorporuota ženklų sfera. Anot J.Baudrillard‘o ir Fredericko Jameson‘o, įvaizdžių įtakos vartotojiškoje visuomenėje didėjimas visumoje didina kultūros įtaką: visaapimanti įvaizdžių gamyba stumteli mus link kokybiškai naujos visuomenės, kurioje skirtumas tarp realybės ir įvaizdžio išsitrina, o kasdienis gyvenimas pradedamas estetizuoti. Tai yra simuliacinis post-modernios kultūros pasaulis (7).
Tyrinėtojo C. Campbello nuomone, egzistuoja du skirtingi požiūriai į vartojimą: 1) vartojimas suprantamas kaip būtinas, natūralus dalykas, susijęs su poreikiais, kasdiene rutina, tam tikrais sprendimais, įpročiais ir veikla; 2) tai gali būti neribotais norais ir troškimais motyvuotas gėrybių ir paslaugų, kurias įmanoma pavadinti neesminėmis, vartojimas(8: 505). Antrasis požiūris verčia įsitraukti į diskusiją apie prabangos, pirmiausia kaip neetiškos laikysenos vargingų visuomenės sluoksnių atžvilgiu, sampratą. Prabangaus vartojimo nuostata dažnai priešpastatoma tradicinėje kultūroje vyravusiam taupumo, racionalaus gërybių naudojimo požiūriui. Vartotojiškumo sąvoka išryškina vartojimo pirmenybiškumą, palyginti su kitomis gyvenimo sferomis.
Ekonomikos mokslas remiasi požiūriu, jog tai ką vartojame neišvengiamai yra išraiška to, ko mes norime t.y., objektyvi išraiška mūsų subjektyviai išskiriamoms pirmenybėms. Šiam požiūriui patvirtinti išskiriamos dvi prielaidos: „darbininko suverenumas” ir “vartotojo suverenumas”. Remiamasi idėja, kad darbininkai renkasi kiek dirbti ir kiek uždirbti, ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko jie nori, pasiekiama darbo rinkoje; vėlesnės idėjos kalba, jog vartotojai renkasi daiktus ir paslaugas, kurie maksimizuoja jų pasitenkinimą ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko norima, parduodama (Lebergott, 1993 (9)). Jeigu šie du suverenumai laikytųsi, vartotojai vartotų siekdami optimalaus pasitenkinimo. Bet jeigu, pavyzdžiui, darbuotojai negalėtų pakeisti vartojimo į laisvalaikį, priežastingumas suirtų. Šioje vietoje remiamasi empiriniu požymiu prieš šį darbininkų tautos pasirinkimą. Darbininkai negali pasirinkti darbo valandų, tuomet mainai tarp pajamų, išlaidų ir laisvalaikio nėra laisvi ir optimalūs. Kadangi jie negali padidinti jų laisvalaikio laiko, jie vartoja esamomis pajamomis, kurias uždirba. Idėja tokia, jog mes vartojame, nes tai yra vienintelis realus pasirinkimas. Kuomet išleidžiama daugiau pajamų, įpročių formavimasis perima ir nurodo tartum auganti vartojimo efektą (endogamija- pirmenybė-sureguliavimas). Tai yra struktūrinės priežastys, kodėl vartojimas ir vartotojiškoji visuomenė ne taip seniai tapo tokia derlinga žemė; dar didesnis efektyvumas pasiekiamas sujungus psichologines motyvacijas ir institucinę galią (9).
Dalyvavimas vartojimo procese reiškia eksperimentavimą su savimi (savo išvaizdos, kūno formų ar manierų keitimą), manipuliavimą daiktais (jų įsigijimą, pritaikymą, kūrimą ar išardymą), produktais (suvalgymą, patiekalų gaminimą). Vartojimas – tai tam tikros kasdienybės tvarkos siekimas (tai rutiniška, racionali, žmogaus interesais susaistyta veikla), be to, tai suteikia pasitenkinimo, malonumo. Įvairiose filosofinëse (etinėse) teorijose nuo seniausių laikų diskutuojama apie žmonių poreikių ribas, jų tenkinimo sąlygas. Visuomenės judėjimas link masinio vartojimo siejamas su kasdienio gyvenimo pertvarkymu, tam tikru eksperimentu(6).

TAPATYBĖ

Nors kai kurios tapatybės dimensijos yra intymios ir privačios, sėkminga tapatybės išraiška rodo aktyvų pripažinimą, tam tikrą mūsų elgesio patvirtinimą ir taisyklingumą. Išreikšdami savo tapatybę, jaučiame pasitenkinimą, jei sulaukiame pozityvios ir palaikančios grįžtamosios reakcijos. Jei individui nuolat nepavyksta pasiekti pripažinimo grupėje, jis turi rasti kitą grupę, kuriai priklausytų.

Tapatybės samprata

Kultūros teoretikams vartojimo kaip simbolinio proceso, o ne kaip atskiro, izoliuoto mainų fragmento samprata atvėrė naujus tapatybės sampratos ir aiškinimo kelius. Pierre Bourdieu ir Mary Douglas teigė, kad modernius tapatybes sudaro žmonių santykiai su simboliniu vartojimo pasauliu . Šiandien ne tik kultūros teoretikai, bet ir vartotojo elgsenos bei marketingo specialistai pripažįsta, kad vartojimas yra tiek simbolinis, tiek materialus. Jis gali išreikšti individo vietą pasaulyje, jo tapatybės branduolį. Simbolinis vartojimas formuoja tapatybę: esu tuo, kokį veiksmą atlieku tam, kad pristatyti save savo trokštamais daiktais. Patenkindamas savo lūkesčius perku arba valgau maistą, skaitau knygas, klausau muzikos, žiūriu kiną, tuo pačiu išreikšdamas savo tapatybę. Skirtingi malonumo lygiai, susiję su skirtingomis savęs pateikimo formomis, gali įtvirtinti individo preferencijas vartoti vieną rūbų modelį, prekės ženklą, o ne kitą.(7)
Vartojimas teikia naujas galimybes eksperimentuoti ir vartoti tapatybės reikšmes. Augant pajamoms, simbolinis vartojimas tampa prieinamesnis daugeliui socialinių grupių, socialinės tapatybės gradavimas tampa subtilesnis ir vis daugiau nematerialus.(2) Viena iš esminių post-modernizmo charakteristikų yra ta, kad aiškumą ir tęstinumą sparčiai išstumia dviprasmiškumas ir naujumas. Tokiu būdu simbolinio vartojimo galia paaštrina vieną iš dilemų, kurios sudaro tapatybės-vartojimo santykių esmę: per vartojimą mes išreiškiame poreikį jungtis su kitais, bet taip pat mes vartojame tam, kad išskirti save nuo kitų. Tokio paties, bet skirtingo paradoksas stimuliuoja mūsų troškimą vartoti, bet vis augantis vartojimo išradingumas reikalauja įtvirtinti balansą tarp pripažinimo ir atitikimo, poreikio būti minios dalimi ir poreikio išsiskirti.(7)
Pasak Ch. Lasch’as, šiuolaikinėje visuomenėje kinta tapatumo bruožai, nes ir asmenys, ir daiktai praranda solidumą, apibrėžtumą ir tęstinumą(6). Nuo seniausių laikų iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų vienkartinių produktų pasauliu. Tokiame pasaulyje tapatybės taip pat gali būti taikomos ir greit „išmetamos“ kaip kostiumas. Patirtis (ypač įgyta vartojant) gali suteikti naujų tapatumo bruožų, išvengti ilgesnio jo fiksavimo.(6)
Postmoderniomis sąlygomis, pasak Z. Baumano, individai konstruojami daugiausiai kaip vartotojai / žaidėjai. Čia jie pasireiškia pirmiausia kaip patiriantys kūnai (siekiantys potyrių žinių ir išgyvenimų prasme), svarbu jų tinkamumas. Individai sugeba „pritraukti“ vis naujus potyrius, yra nepasisotinantys, juos supa didėjanti paskatų tėkmė; jie tampa spontaniškais aktoriais, pasižyminčiais judriu, lanksčiu elgesiu [11: 153–155] .

Teorinės perspektyvos

Šiuolaiknės sociologijos teorijos apie vartojimą savo širdyse turi refleksuojantį vartotoją (Lury and Warde, 1997 (5)). Sekant šiuo požiūriu, vartotojas matomas kaip atidžiai apipavidalinantis savo tapatybę, nuolat įsitraukiantis į refleksyvų įvertinimą(Solomon, 1983(5)). Sociologinė ir socialinė psichologinė literatūra pilna tyrinėjimų apie tapatybę ir jos socialinį konstravimą, tačiau nėra bendro sutarimo, kas yra tapatybė (Abdelal et al, 2003(5)). 1960 ir 1970 metais tyrinėtojai į tapatybę žiūrėjo kaip į atliekamą vaidmenį per profesiją, religiją ar politinę ideologiją. Vėliau buvo atsižvelgiama į tarpasmeninius ryšius, etninę grupę ir galimus konfliktus tarp šių sričių(Grotevant and Cooper, 1998(5)). Akademinis, socialinis, emocinis ir psichologinis savęs vaizdavimas buvo paremtas ego (Waugh, 2001(5)). Dabar vartojimas taip pat prisidėjo prie tapatybės ir pastarasis tapo svarbia sąvoka sociologiškai interpretuojant socialinį gyvenimą, tačiau vis dar neaišku, kas tiksliai yra tapatybė (Englis and Solomon, 1995, Lury and Warde, 1997(5)). Sutinkama, jog tapatybė yra abstraktus, neapčiuopiamas konceptas, organizuojamas hierarchiniu būdu (Deaux, 1993(5)). Grotevant and Cooper (5) teigia: “Tapatybė tradiciškai remiasi asmeniniu ryšiu nenutrūkstančiu laike; apraizgyta individualybe su istoriniu ir situaciniu kontekstu. Taigi, tapatybės konstruktas stovi individualios asmenybės, socialinių santykių ir išorinio konteksto sąveikoje.“ Abdelal ir kiti (2003) kalba apie tapatybę kaip individo savęs suvokimą, jo bruožus ir savybes kaip tam tikros kategorijos narį. Tapatybė yra kažkas, kas jungia asmenybę su jį supančia socialine aplinka. Tapatybė iš esmės yra kažkas nesuvokiamo, nes abstarkti visuma tarsi formuoja skliautą jį sudarančioms dalims. Ego suvienija tam tikras dalis į aiškią, susietą asmenybę, kuri kitų matoma kaip vienoda ir nepertraukiama(Adams, 1998(5)). Likusios dalys gali būti suspaustos į skirtingus vaidmenis, todėl individai sako turintys daugiau negu vieną asmenybę, reikia pažymėti , jog taip sakydami, nurodo į bendras ir abstrakčias visumos subdalis. Šios dalys dažnai pažymi fragmentuotą tapatybę (Blustein and Palladino, 1991, Firat and Venkatesh, 1993, Fournier, 1998(5)). Ši idėja remiasi faktu, jog žmonių tapatybė yra pirmiausia socialinė tapatybė (Craib, 1998(5)), kadanagi žmonės dalyvauja keliose sferose, turi nuspręsti, kurią tapatybę pasirinkti(Mandel, 2003(5)). Tapatybė retai matoma kaip nekintanti, bet kaip tęstinis konstruojamas projektas. Būtent tapatybės konstravimas yra dabartinė tema. Tapatybė gali būti priskiriamas arba pasirenkamas, tačiau tapatybės priskirimas būdingas ankstesnėms visuomenėms. Šiuolaikėse visuomenėse tapatybė nuolatos konstruojama. (McCracken, 1988(5)).
Aš įvaizdžio atitikimo teorija teigia, kad egzistuoja jungtis tarp individo savęs įsivaizdavimo ir jo vartotojiško sprendimo (Erickson and Sirgy, 1992 (12)). Įvaizdžio atitikimo hipotezės susieja prekės vertinimą ir interpretavimą bei prekinių ženklų vaizdingumą su Aš įvaizdžiu ir „reikšmingų kitų“(klausytojų-audience) požiūriu (lentele)(Grubb ir Grathwohl, 1967, p. 25-6(12)). To pasekoje, prekės ir ženklai naudojami kaip instrumentai pagerinti individo įvaizdį, tuomet socialiai aiškinamos prekių reikšmės perduodamos individams per vartojimą.

Kaip konstruojamos tapatybės?

Literatūros analitikas David Walker klausia, “ar gali žmogus laisvai save konstruoti vartojant prekes?” Modernios globalizacijos kontekste atsakymas yra ne. Jeigu mes formuojame savo tapatybę vartojant, tuomet esame riboti pasirinkti kuo galime būti per tai, ką galime vartoti. Pasak Allan Durning, vartotojiškumo iliuzija teigia, jog “yra prekių kiekvienai gyvenimo problemai išspręsti, iš tikrųjų šis gyvavimas teiktų pasitenkinimą ir užbaigtas, jei pirktume tinkamas prekes.“ (13)
Sekant šia iliuzija, “kasmet įsigyjant vis daugiau ir naujesnių daiktų parodoma, jog mes ne tik kažko norime, bet kažko reikia. Idėja apie dar daugiau, didėjantį turtą, tapo mūsų tapatumo ir saugumo centru ” (13)
Lindridge tvirtina, kad “jei vartotojai perka produktus dėl jų simbolinės bei socialinės reikšmės patvirtinant ir sustiprinant jų savęs tapatumą, tuomet individai suteikia reikšmę prekei užgožiant praktinį panaudojimą. „Reikšmingumo pojūčio“ ir vartotojo santykis atspindi kapitalizmo poveikį: pardavėjai įdiegė reikšmes objektams, tačiau palieka atsakomybę vartotojui, jei jis priima šias reikšmes. (13)
Remiantis Cushman, „vartotojai perka gyvenimo stilių veltui mėgindami pertvarkyti savo gyvenimus, nes jų gyvenimai yra neteikiantys pasitenkinimo ir išmušantys iš pusiausvyros.“(13) Autoriaus nuomone, tai daugiau nei poreikis vaikytis svajonių gyvenimą, kurį valdo vartojimas ir juo besiremianti tapatybė. Tai, ką mes dėvime, valgome, klausomės, vairuojame, apsupame save įvairiausiais daiktais yra tariamai kontroliuojami elementai mūsų gyvenime.
Globalizacija perėmė sprendimų priėmimo galią iš mūsų rankų, bet paliko galybę smulkių pasirinkimų, kurie įgauna didelį reikšmingumą. Kaip Fromm pažymi, „netgi žmonės, kurie yra neturtingi, turi kažką – ir jie saugo savo nuosavybę taip pat kaip ir kapitalo valdytojai.“ Žmonės, kurie turi ribotus realius pasirinkimus, puoselėja kasdienius vartotojo pratimus.(13)

Tapatybės tipai

Išskiriama keleta tapatybės tipų, kai kurie iš jų ypač susiję su vartojimo tyrinėjimu. Malhotra teigia, jog individai turi tris tapatybės tipus (Malhotra, 1981, 1988 (5)). Pirmasis tipas yra tikroji tapatybė, kurią asmuo tiki turintis. Antrasis tapatybės tipas yra parodomasis, randamas tarpasmeniniame bendravime. Tai socialinis Aš. Beje, asmuo gali turėti daug socialinių tapatybių. Ši socialinė tapatybė gali būti iš dalies kitų požiūrių apibendrinimas (Solomon, 1983). Trečiasis tapatybės tipas yra tas, kurį trokštama turėti. Ši ideali tapatybė gali būti matoma kaip tobulo “aš” vidinis paveikslas (Ogilvie, 1987(5)). Wichstrom (1998: 114(5)) pasiūlo “galimą Aš ” šalia “idealiaus Aš ”. Antrasis apibūdina kuo norima būti, pirmasis apsvarstomas, ar gali praktiškai būti pasiekiamas. Dažnai ketvirtasis tipas priskiriamas šiam klasifikavimui, tai nenorimas Aš. Ogilvie (1987(5)) net tvirtina, jog idealios tapatybės tikra kopija nėra tikrasis Aš, bet nenorimas Aš.
Išskiriamas dar ir romantiškasis Aš, kuris atstovauja romantizmui, pabrėždamas modernumo trūkumą kultūroje (14). Iki šiol romantizmas ir ‘kultūros idealas’ vartotojų kultūroje turi dvigubą ir ironišką ryšį:
• Romantinis požiūris į kultūrą yra materialios civilizacijos kritika;
• Vartotojų kultūra nuolat pažada būtent tas vertybes, kurias, anot romantizmo, sunaikino civilizacija (reklama).
Pavyzdžiui Pepsi-Cola reklama. Ji labiau apie jausmus, vaizduotę, geismą, troškimus nei apie priežastį; apie bendras vertybes, socialinį priimtinumą tiek pat kiek ir apie individualų pasirinkimą.
Pasak Colin Campbell, modernus vartojimas gali būti matomas kaip hedonizmas, beieškant malonumo. Moderniame hedonizme emocijos stimuliuojamos, kurstomos, besikeičiančios į absėdimą, naudojant vaizduotę, troškimus ir svajojimą.(14)

Tapatybė ir vartojimas

Ideali tapatybė yra pirmo reikšmingumo teorijose apie vartojimą. Perkami gaminiai daugiau atskleidžia apie trokštamą tapatybę negu tikrąjį (Schau and Gilly, 2003(5)). Individai vis dėlto turi būti apdairūs. Jie motyvuoti sustiprinti pozityvų savęs vertinimą (Berzonsky, 1994(5)), bet kai jie per daug nukrypsta nuo lūkesčių apie save, jie imasi socialinių rizikų, galinčių pakenkti Aš tapatumui. Kiekvienu save pateikiančiu poelgiu, žmonės tampa pažeidžiami (Schau and Gilly, 2003(5)), bet imdamiesi socialinių rizikų jie pasirenka tokias veiklas, kurios sukelia mažiausiai neigiamų padarinių (Mandel, 2003, Schlenker, 1975(5)). Viena iš šių veiklų yra vartojimas. Kita svarbi priešprieša dėl tapatybės yra tarp nepriklausomo ir priklausomo Aš (Mandel, 2003(5)). Nepriklausomas asmuo priima tokius pasirinkimus, kurių nori, taip pat ir vartojime. Priklausomas asmuo suvokia save kaip esantį socialinių ryšių tinkle ir save laiko ribotai galinčiu pasirinkti. Pagrindinis priklausomo asmens tikslas yra ryšių išlaikymas ir harmonija su kitais. Nepriklausomas asmuo siekia unikalumo ir išsiskirti iš tos pačios grupės narių (Mandel, 2003, Snyder, 1992(5)). Tačiau šie du tipai nėra absoliučios priešingybės. Dažnai tai priklauso nuo prioriteto suteikimo tam tikram reikalui tam tikroje sutuacijoje.

Asmeninis-suprekintas patyrimas

A. Giddens vartojimą apibendrino kaip vieną iš socialinių problemų. Pasak autoriaus, kapitalizmas suprekina įvairiais atžvilgiais. Kaip nurodė Marxas, abstrakčios prekės kūrimas galbūt yra yra fundamentaliausias kapitalizmo, kaip ištisinės gamybos sistemos, plitimo elementas. Suprekinimas daro įtaką Aš projektui ir gyvenimo stiliams (15).
Brandžios modernybės laikotarpiu kapitalistinio verslo tikslas – vis labiau formuoti vartojimą ir monopolizuoti gamybos sąlygas. Iš pradžių individualizmas skatinamas, jog pabrėžtų individualias teises ir pareigas, tačiau vėliau perkeliamas į vartojimo sritį, o individų poreikių modeliavimas tampa pamatine sistemos išlaikymo sąlyga. Rinkos valdoma individualaus pasirinkimo laisvė tampa individo saviraiškos rėmais. (15)
Reklamos paremia idėją, jog gaminiai padės pabrėžti individualumą, tačiau rinka siūlo tik tam tikro asortimento prekes. Kolektyvinio pasaulio dėka Aš projektas nukreiptas į apsipirkinėjimo galimybes. Giddens tai mato kaip tvirkinimą ir grėsmę tikrojo Aš paieškoms. Tuo pačiu pastebi , kad žmonės kūrybiškai reaguoja į produkciją – jie nepriversti tam tikrą produktą priimti konkrečiu būdu. Nepaisant to, jog refleksyvus Aš projektas “kartais būtina kova prieš suprekinimo poveikį” (15), tapatybė, kuri mums tiesiogiai „parduodama“ panaši į pastovią tradicinę tapatybę.
Reklamuotojai orientuojasi į sociologines vartotojų kategorijų klasifikacijas ir kartu ugdo specifinių „paketų“ vartojimą. Aš projektas paverčiamas trokštamų gėrybių ir besivaikomų dirbtinai suformuotų gyvenimo stilių projektu. Amžinai naujų prekių vartojimas iš dalies pakeičia tikrąjį Aš vystimąsi. (15)
Iš tiesų vartojimas, dominuojant masinėms rinkoms, greičiau iš esmės yra naujas reiškinys, kuris tiesiogiai susijęs su nuolatinio kasdienio gyvenimo sąlygų performavimo procesais.
Anot A.Giddens, rinkos sistema sukuria aibę galimybių rinktis vartojamas prekes ir paslaugas. Pasirinkimų gausa dideliu mastu lemia tie patys suprekinimo procesai. Suprekinimo nedera visiškai tapatinti ir su standartizacija. Masinių rinkų sąlygomis gamintojai suinteresuoti garantuoti didelio mąsto palyginti stabdartinių produktų vartojimą. Tačiau standartiškumą dažnai galima paversti priemone individualioms ypatybėms puoselėti. Pavyzdžiui, masiškai gaminami rūbai leidžia individams apsispręsti dėl savo aprangos stiliaus, nors ir labai smarkiai jų individualius sprendimus veiktų standartinė mada ir kitos jėgos. (15)

Narcizmas

Su įvairių gėrybių ir paslaugų vartojimo suklestėjimu, padedančiu kurti „išvaizdos valdomą visuomenę“, susijęs narcisizmo reiškinio išsiplėtojimas, t. y. estetiškumo, patrauklumo, asmeninio populiarumo siekimas. Nuolatinës asmens tapatumo paieškos, nesiliaujantis vaikymasis vis naujo „kas aš esu“, kūno kaip juslinio pasitenkinimo įrankio supratimas, narciziškas pasinėrimas į save ir nesibaigiantis rūpinimasis savimi, anot R. Sennett’o (5), yra būdingas modernaus gyvenimo bruožas. Viešosios erdvės „mirtis“ kraštutiniu atveju nukreipia žmonių dėmesį į asmeninį gyvenimą, norą ieškoti pasitenkinimo, socialiniai saitai ir įsipareigojimai vis labiau netenka reikšmės. Ch. Lasch’as narciziškumo kultūros suklestėjimą sieja su istorijos tęstinumo praradimu, individo priklausomybe nuo nuolatinio žavėjimosi ir pritarimo dozės, emocinio pasitenkinimo ir saugumo be įsipareigojimo siekimu . (5)
A.Giddens teigia, jog suprekinimas vartojimo kontekste išvaizdą paverčia svarbiausiu vertės kriterijumi, o saviugdą pirmiausia traktuoja kaip savęs pateikimą, narciziški bruožai turbūt stiprės. Tačiau patologinių aspektų turi ir individualizacija. Savęs ugdymas apskritai priklauso nuo to, kaip išmokstama tinkamai reaguoti į kitus asmenis; individas, kuris turi būti „kitoks“ negu visi kiti, neturi galimybės refleksyviai ugdyti aiškaus Aš tapatumo. Išpūstas individualumas turi bendra su didybės sampratomis. Individas nesugeba surasti pakankamai „blaivaus“ Aš tapatumo, kad savo socialinėje aplinkoje patenkintų kiyų lūkesčius.

Tyrimai

Prekių vartojimas nėra vienintelis unikalus būdas formuoti Aš. Vartojimas ir „gyvenimo stiliaus“ kūrimas susietas su kita tapatybe, formuojant prisirišimą ir nesusitapatinimą. Vartojimas ir „modernumo“ troškimas nėra pastovus, bet formuojamas socialinio konteksto. Suvaržymas, stygius ar išskyrimas yra tiek pat svarbūs kaip ir globalinis prekių sistemos pasiekiamumas (Wulff (16)).
Dannie Kjeldgaard’o tyriamasis darbas apie Danijos jaunimą iliustruoja vartojimo kaip tapatybės esminius skirtumus tarp miestų ir gyvenviečių. Jo tyrimas parodė, jog „pasirinkimo tarp įvairių gyvenimo stilių“ realiai tinka tik Kopenhagai. Danijos kaimo vietovėse pasirinkimo trūkumas ir ribotas mobilumas yra pagrindinė tema, kuri aštrina deprivacijos pojūtį Grenlandijoje. Tuo tarpu trūkumo pripažinimas Grenlandijoje liudija jaunų žmonių trauką į vartotojišką kultūrą, tai lydima kitos tapatybės, formuojamos temos dažnai sukasi apie grenlandiškają tapatybę kaip priešingą daniškajai. (16)
Kyongwon Yoon’o tyrimas apie mobiliuosius telefonus naudojantį jaunimą Seule, Šiaurės Korėjoje parodo kaip telefonas palengvina ir galbūt praplėčią vietinius ryšius, leidžia organizuotis įvairias praktines ir emocines veiklas su draugais ir tėvais, telefonai dažnai dovanojami, dalinamasi bei palaikomas ryšys artimųjų tarpe. Socialiai įtvirtintas naudojimo modelis prieštarauja bendram supratimui, jog globalinės technologijos „išlokalizuoja“ jaunimo kultūras. (16)

Tapatybės krizės

Modernybė apima gamybą, išstatymą ir sąveiką daugelio galimų gyvenimo būdų. Verčiami aplinkybių individai turi pasirinkti, konstruoti, išlaikyti, interpretuoti, atskleisti save, naudojant materialinių ir simbolinių išteklių įvairovę. Tai idealios sąlygos tapatybės masiškai krizei (14).
Tapatybės krizė susijusi su vartotojų kultūra keliais atžvilgiais:
• Moderni tapatybė geriausiai suvokiamas per vartojimo idėją ir individualų pasirinkimą. Mes renkamės savo tapatybę iš parduotuvių vitrinų.
• Tapatybė matoma kaip paklausi prekė. Mes gaminame ir ‚parduodame‘ tapatybę socialinėje rinkoje, kad įsigytume artimų snatykių, socialinę padėtį, darbus ir karjeras.
• Resursai, kurių dėka gaminame ir palaikome tapatybes, vis labiau įgauna vartotojo prekių ir veiklų formą. Vartotojiškumas išnaudoja masių tapatybės krizę siūlydamas prekes kaip tapatybės problemų sprendimus.
Vartotojų kultūros kalba, egzistuoja didelis rūpestis, nes kiekvienas pasirinkimas įvelia ir Aš, arba išreiškia/konstatuoja tapatybę. Vartotojų kultūra didina individų rizikos ir nerimo patirtį, siūlydama vis daugiau skirtingų tapatybių pasirinkimą ir idėjas, todėl klaidingi pasirinkimai augina socialinės rizikos pojūtį. (14)
Remiantis A. Giddens, modernybė yra iš esmės apie riziką ir netikrumą, pasitikėjimą ir artimumą. Individai ieško ontologinio saugumo ir autentiškumo, godūs išlikimo strategijoms atvirumo ir chaoso akivaizdoje. Nesiliauja nerimas dėl Aš tapatumo. Nevienodose tradicinėse visuomenėse, kur kultūra konstruoja pasirinkimą, auga spaudimas iš modernybės procesų sukonstruoti kažką iš savęs ir sau. Po spaudimo sukurti tapatybę, individas padrąsinamas būti refleksyviu jausmų tikrinimo ir savęs ieškojimo procese. gyvenimo planai ir gyvenimo stilius suplanuoti kartu su gyvenimo galimybėmis. Ekspertai stengiasi padėti priimti asmeninį pasirinkimą kūno ir sielos ginče. Tai platesnis pasirinkimas nei gyvenimo stilių vartojime, todėl individai turi gyvenimo sektorius, ir kad plėtotų savo karjeras ir reikšmingus biografijos etapus turi investuoti laiko ir išteklių. (17)

„Kultūra“ ir vartotojų kultūra yra giliau susijusios nei dažniausiai manoma. Jos susijusios per romantinį nerimą, kompensuojantį moderrnybės trūkumus, pervertinant emocinį, estetinį, dvasinį supratimą apie Aš.(14)

gyvenimo STILIUS

Tapatybės problemos vis labiau apibrėžiamos kaip susijusios su gyvenimo stiliaus planavimu ir gyvenimo stiliaus pasirinkimu. Kaip teigia A. Giddensas, socialiniam gyvenimui tampant atviresniu bei gausėjant veiklos kontekstų, gyvenimo stiliaus rinkimasis darosi vis reikšmingesnis formuojant asmens tapatumą ir kasdienę jo veiklą. (18).
„gyvenimo stiliaus“ sąvokos naudojama nurodyti naujam vartotojo jautrumui, kurį Hebdige (1) identifikuoja kaip modernaus vartojimo bruožą; vartotojai per gyvenimo stilių atneša daugiau stilizuoto supratimo į vartojimo procesą. Naudodamiesi šiuo vartojimo modeliu vartotojai išreiškia savo individualybę ir stiliaus suvokimą pasirinkdami tam tikras prekes, kurias suasmenina. Ši veikla matoma kaip individo gyvenimo projekto centru. Individai naudoja prekes, kurios priskiria juos tam tikrai gyvenimo stiliaus grupei,o tuo pačiu ir atskiria nuo kitų gyvenimo stiliaus samprata

Remiantis Oxfordo Žodynu, terminas pirmąkart pavartotas Alfred Adler 1929 išreikšti bazinius charakterio bruožus, suformuotus ankstyvoje vaikystėje, kurie valdo jos/jo reakcijas ir elgesį. Atliktus rinkos tyrimus USA nuo 1975 metų terminas neatsiejamai surištas su vartojimo įpročiais ir įgavo gerai žinomą forma „gyvenimo stilius“.(19)
Daug termino apibrėžimų randama literatūroje apie vartojimą, ir kaip reklaminės kapitalizmo kultūros komponentas, bendras termino apibrėžimas atėjo iš: refleksyvaus, biografinio tapatybės formavimo projekto ir savęs pristatymas, pagrįstas simboliniu prekių vartojimu, ypač kultūrinių gaminių, paslaugų ir patirties(19).
Pasak Mike Featherstone: „ Šiuo metu terminas ‘gyvenimo stilius’ yra madoje. Kol terminas turi apribotą sociologinę reikšmę, kaip nuoroda į savitą gyvenimo stilių turinčią tam tikro statuso grupes, šiuolaikinė vartotojų kultūra kartu pažymi individualumą ir stiliaus saviraiška.“ (Featherstone(10)).
Postmoderniems teoretikams ryšys tarp naujojo gyvenimo stiliaus ir vartojimo yra prasmingas formuojant asmeninę tapatybę. Featherstone įrodinėjo, jog vartotojų kultūra švenčia kasdienio gyvenimo estetizavimą – mada tapo reikšminga ir kiekvienas turti gyventi su stiliumi (17). Žiniasklaida paremia ne prekes, bet gyvenimo stilius. Vartojimas tuomet yra ne prekių vartojimas, bet ženklų.
Vartotojiškumas aiškiausias būdas, kurio dėka projektuojame ir vystome gyvenimo stilių. Tai post-tradicinės eros bruožas: nuo tada, kai socialinia vaidmenys nebeslegia visuomenės, galima rinktis-žinoma, pasirinkimas neribotas. “gyvenimo stiliaus pasirinkimai” gali skambėti kaip turtingųjų klasės pasimėgavimas, bet Giddens tvirtina, kad kiekvienas turi pasirinkti gyvenimo būdą modernioje visuomenėje, net jei skirtingos grupės turės skirtingus pasirinkimus. „gyvenimo būdas“ apima ne tik neįprastas darbas ir išskirtinis vartojimas, bet ir taikomas platiems pasirinkimams, elgesiui, nuostatoms ir įsitikinimams. (20)
Tapatybė įmontuota gyvenimo stiliuje nėra lengvai kintanti. gyvenimo būdas tai tarsi tapatybės talpykla, kiekvienas tipas ateina su tam tikrais lūkesčiais. Vis dėlto, individas gali turėti daugiau nei vieną gyvenimo stilių, skirtą atskiroms auditorijoms. Giddens vadina tai “gyvenimo būdo sektoriais” – gyvenimo būdo aspektai einantys kartu su darbu, namais ar kitais savitarpio santykiais.

Teorinės perspektyvos

Postmodernioje visuomenėje vietoj ankstesnių stichiškai besiklostančių, tradiciškai atsirandančių gyvenimo stilių pasireiškia racionaliai apmąstytos, pasirenkamos gyvensenos bei aplinkos stiliai, kurių kūrėjai bei iniciatoriai tampa savotiškais tos visuomenės herojais, padedančiais atsiskleisti žmonių individualybei. Tai yra ne tik didėjančios individualizacijos atspindys, kai atsiranda galimybë pačiam/pačiai formuoti savo gyvenimą, bet ir atsiliepimas į socialinės grupės spaudimą atitikti jos gyvensenos normas, reikalavimus(5). gyvenimo stiliaus kūrimas (kūno pateikimas, drabužiai, mitybos ir gërimų pasirinkimas, namų tvarkymas, automobilis, laisvalaikio ir atostogų būdai) yra apmąstomas, tad egzistuoja stiliaus sąmonė (vaizdiniai, nuostatos, požiūriai).
Vienų simbolių priešpastatymas kitiems pasirenkant skonius žmonėms leidžia ir varžytis dėl savo kultūrinės svarbos, ir bendradarbiauti. Vienų stilių atsisakymas, naujų įtvirtinimas yra svarbus socialinis vyksmas, kuriantis naujas tapatybes; šį procesą veikia ir materialinės sąlygos, ir kultūriniai veiksniai, ir globaliniai procesai.(5)
gyvenimo stiliaus idėja apima socialinę rutiną, kuri taip pat yra refleksyvi ir lengvai pritaikoma. Tai yra atsakymas į klausimą arba pasirinkimas kuo būti. Pasirinkimų įvairovė atspindi gyvenimiškųjų pasaulių pliuralizmą. Metodinė dvejonė yra svarbi dalis besivystančių gyvenimo būdų procese, kurie parodo tarpinės patirties poveikį. Dabar gyvenimo stiliai institucionalizuoti, kadangi daugelis žmonių plėtoja gyvenimo planus, vadinasi jų poveikis yra ‚daugiau mažiau universalus‘ (21).

gyvenimo stilių įvairovė

gyvenimo stiliaus sąvoka dabar priklauso ne tik subkultūriniam jaunimui, visa tai galime išvysti gatvėse ar televizijoje. Modernioji visuomenė suteikia idealias sąlygas norintiems išsiskirti ar susiformuoti savo stilių.
Dažnai mados ženklas įkūnija gyvenimo stilių, kuris sėkmingai išsiplėčia už originalios produkcijos kategorijos. Pavyzdžiui, Nike buvo į produktą orientuota kompanija, gaminanti bėgimo batelius. Tačiau bėgant laikui kompanija ir jos ženklas pradėtas sieti su sportininkų subkultūra. Tai paskatino Nike išsiplėsti į susijusias su sportu kategorijas, kaip kad sporto inventorius, papuošalai.

Yuppie

Žinomiausias gyvenimo stiliaus modelis priklauso „jupiui“( yuppie), gal todėl šis modelis pasirodė 1980 kaip radikali post-tradicinė profesionali tapatybė, paremta individualistiniais troškimais kaupti asmeninę gerovę. Šis gyvenimo būdas, kylantis iš tam tikrų užsiėmimų, taip pat atsiradę lengvai valdomų aksesuarų rinkiniai leido jupiams identifikuoti vienas kitą: mobilieji telefonai, plaukų gelis vyrams bei dizainerių drabužiai. (20)

Skaitmeninis gyvenimo stilius

Skaitmeniniame gyvenimo stiliuje siūloma prasminga žmogaus laiko, nuolatinio susirūpinimo dėl darbo ir laisvalaikio ar bendrųjų interesų ugdymo proporcija, kuri išplaukia vartojant skaimenines prekes, paslaugas ir patirtį. Tai gali būti kasdienis telefono, kompiuterio, kameros naudiojimas; galimybė prieiti prie interneto, el.pašto ir pan. Iš to seka, jog bet kurie du žmonės besidalindami šiais interesais arba kurie vartojo šiuos daiktus kaip neatsiejamą gyvenimo dalimį, dalinasi skatmeniniu gyvenimo stiliumi. (19)
Tad elektronika ir kompiuterija tapo neatsiejama gyvenimo stiliaus dalimi. Apple tapo gyvenimo stiliaus ženklu kuomet išsiplėtė į muzikos industriją gamindami iPod skaitmeninius muzikos grotuvus. IPod ir baltosios ausinės tapo mados aksesuaru ir gali būti laikomas kaip statuso simbolis.

IŠVADOS

Per vartojamus daiktus ir produktus, įvairius skonius atsiskleidžia individų subjektyvumas, individualumas, vertybės, nuostatos. Visuomenės nariai vartodami patiria įvairių, net egzotiškiausių kultūrū įtaką; „kitoniškumas“ tampa siektina vertybe. Vartojimo visuomenėje egzistuoja įvairių stilių gausa, jų pasirinkimo galimybė; modernėjant visuomenei ypač išsiplėtė skonių raiška ir jų patyrimas. Įvairios gėrybės, daiktai ir paslaugos kuria „išvaizdos valdomą visuomenę“; dalis visuomenės jau gyvena hedonizmo terpėje. Kadaise iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų produktų pasauliu; čia ir tapatybės gali būti pritaikomos, ir greit „išmetamos“, išvengiant ilgesnio jų fiksavimo. Vartojimas yra tam tikra socialinių grupių žymė; skiriasi kartų poreikiai, gyvensenos ir stilių skirtumai.

Literatūra:
1. Lury C., (1996) Consumer Culture. United Kingdom:Polity Press. P. 80
2. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, tapatybė ir gyvenimo stilius Filosofija. Sociologija. Nr. 3. P. 20–24
3. Sussman, C. (2004). Consumerism in World History: The Global Transformation of Desire. The Historian, 66(1), 211+.
4. Forward S. Consumerism and Youth Ministry http://www.tear.org.au/resources/incite/43/page.php?pagenum=1
5. http://www.sifo.no/files/Van_Gorp.pdf?PHPSESSID=03128b79bee3cfc85ab6e027bd9f6f80
6. http://images.katalogas.lt/maleidykla/fil33/F-41.pdf
7. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, populiarioji kultūra ir reklama
8. Campbell C., (1994) Consuming goods and the good of consuming. Critical review. 1994. Vol. 8. P. 503-520
9. www.lse.ac.uk/collections/geographyAndEnvironment/whosWho/profiles/storper/pdf/LivedEffects.pdf
10. Journal of Consumer Culture (2001) Interview with Ulrich Beck, in Journal of Consumer Culture, Vol 1, 2: 261 – 277. http://www.arasite.org/kcbeckivw.html
11. Bauman Z. Life in fragments. Essays in postmodern morality. Blackwell, 1997.
12. Fashion marketing : contemporary issues / edited by Tony Hines and Margaret Bruce, Oxford etc : Butterworth-Heinemann, 2001,190-200psl
13. http://www.myshelegoldberg.com/writings/political/losing_our_place.htm
14. http://uk.geocities.com/balihar_sanghera/conself.html
15. Giddens A., (2000) Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai., 252-257psl
16. Pilkington H., “Global” youth culture? “Peripheral” youth http://bulletin.region.ulsu.ru/science_about_youth/global_youth/
17. Bramham P., (1997) Change, Postmodernism and Postmodernity – reviewing sociology Volume 10 Number 1 http://www.reading.ac.uk/RevSoc/archive/volume10/number1/10-1a.htm
18. Giddens A., (2005) Sociologija .: Poligrafija ir informatika, Kaunas, 14-15psl
19. Maycroft Neil (2004) Cultural consumption and the myth of lifestyle http://www.findarticles.com/p/articles/mi_qa3780/is_200401/ai_n9366297
20. Gauntlett D. (2000) Media, gender and identity, London, P. 100-102
21. http://www.arasite.org/giddmody.htm

Gyvenimo būdas, aplinka ir inercija

 

Aš norėčiau aptarti inerciją gyvenimo būdo ir aplinkos kontekste. Tai svarbi tema, viliojanti daugeliu atveju identifikuoti kliūtis, apribojimus ir ribas pritaikant permainas; taigi, tai nešališka pesimistiška perspektyva, sumanyta slopinti bet kokį optimizmą apie greitas aplinkos pokyčių perspektyvas gyvenimo būde.
Teisingiausias būdas, priartinantis rezultatą – bent jau mano patyrimu – būtų panaudoti socialinių ir ekonominių analizių visumą ir istorinius stebėjimus, mėginant dominuojančio gyvenimo būdo permainoms pristatyti prielaidų išvaizdą, ir tuo būdu pavaizduoti inteligentiškos socialinės inžinerijos laisvės ir perspektyvos sėkmę pagal apibrėžtą gyvenimo stilių. Tai neabejotinai vertingas dalykas, nes viskas tęstųsi ir po mano ekspertizių.
Todėl aš sumaniau inerciją apibrėžti abstraktesniu būdu, paliečiant dalį jos poveikio aplinkos problemų sprendimui. Aš gvildensiu tris temas. Visų prima kai kuriuos problematiškus padarinius iškeliant gyvenimo būdą į debatų centrą, apie aplinką tam tikra prasme inerciją, kuri siejasi su šiuo terminu. Antra, aš aptarsiu būdus, ką sunku pakeisti ir ką lengviau pakeisti, kas lemia aplinkos veiksnius. Galiausiai aš nagrinėsiu tam tikrą inercijos formą, kuri jokiu būdu nepriklauso nuo tvirtų struktūrų ir dogmatinio mąstymo, priešingai ji priklauso nuo nepastovios struktūros ir lankstaus mąstymo bei netikrumo. Šių trijų temų bendri bruožai yra aplinkos poreikis išmatuoti inerciją ir problemų apibrėžimus, atskirti perspektyvas ir jų nagrinėjimą.

Gyvenimo stilius

Teigiama, kad aplinkos problemų ir gyvenimo būdo problemų nagrinėjimas yra natūralus dalykas. Ši straipsnių kolekcija nėra vienintelis pavyzdys. 1991 metų Pasaulio Apžvalgos metų knygoje buvo parašyta, kad tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas, kuris mums asocijuojasi su fraze “industrinė revoliucija”, gali apsaugoti mus nuo globalinės aplinkos katastrofos. Negeranoriškas reiškinys, kad žodis gyvenimo stilius yra madingas terminologijos naudojimo pavyzdys, su kuriuo diskusijos apie socialias problemas yra kažkas iracionaliai prakeikta (“paradigma”, “be pasitikėjimo”, “sociali statyba”). Žodis gyvenimo stilius yra labai madingas ir aukščiau išreikštas kitų terminų naudojimu, dabar atrodo naujas ir labai dominantis, nes mes jį vadiname gyvenimo stiliumi vietoj būdo, elgesio, gyvenimo būdo, produkcijos metodų, socialinių taisyklių, sunaudojimo būdo ir t.t. Pavyzdžiui, kai kurie kartais domisi ar yra skirtumas tarp gyvenimo būdo ir būdo elgesio. Pasaulinio žodžio gyvenimo stilius vertė taip pat sukelia dviprasmiškumo, kai žmonės naująjį žodį nori priklijuoti savo seniems mokymo dalykams.
Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad šitos temos “gyvenimo stilius ir aplinka” pasirinkimas yra labiau gerbtinas nei paprastas atitikmuo su vėliausiomis terminologijos naujovėmis. Tai atspindi svarbiausią idėją, jog socialinių sistemų inercija turi būti siekiama ne specialiose praktikose, žinomose žalingose aplinkai technologijose arba neadekvačiose vietinėse organizacijose bei nuosprendžius priimančiose struktūrose, bet modernioje pramoninėje visuomenėje kaip visur sklindantis dominuojantis gyvenimo stilius. Struktūra, iš kurios atsiranda aplinkos degradacija, nėra kažkas paviršutiniško, vietinio ir tikslaus, tai kažkas gilaus, žmoniško ir greit sklindančio.
Toks vertinimas priskiriamas prie aplinkos problemų, kurios atspindi egzistuojančios žemės traukos jėgų padidėjimą. Tai taip pat gali būti pastebima atitinkamų reprezentacijų akcentavime skirtinguose apsaugos politikos tikslų aspektuose, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ir plieno pramonėje. Taip pat kiti gali kalbėti apie su aplinkos problemų kilimo priežastimi susijusius pasikeitimus, akcentuojant ne kokybinių, o kiekybinių analizių apibūdinimus. Pavyzdžiui, tai nėra kvalifikuotas cheminis reiškinys, kurį naudoja visuomenė, ir kuris yra strategiškai problematiškas, nes yra nepastovus, patiriamas didelis nuostolis dėl freonų, dioksinų ir radioaktyvių medžiagų sklidimo. Tai yra ryškus naudojimo apimčių didėjimas, kuris pasiekiamas dėl natūralaus oro, vėjo ir vandens cirkuliacijos. Aš tikiu, kad susidomėjimas diskusija apie gyvenimo stiliaus jungimąsi su aplinkos problemomis yra apsunkinamas dėl reikalavimų tiksliai apibūdinti aplinkos problemų priežastis.
gyvenimo stiliaus sąvoka taip pat atspindi norą įtraukti psichologinių matmenų. Paprastai gyvenimo stiliai nėra matomi pirmiausia kaip neapgalvoti socialaus aprūpinimo punktai, techninės sąlygos, organizacijos tipai ir kitokios dirbtinės struktūros. Tiesa, gyvenimo stilius egzistuoja simbiozėje su daugybe išorinių žmonijos aplinkos ir iš anksto numatyto žmonių aplinkos darbo produktų egzistavimo bruožų. Šiuo metu, gyvenimo stilius yra “nuleistas” socialinėje aplinkoje ir gali būti matomas kaip gelbėjimosi rato metimas žmonijos aplinkai. Bet jis taip pat yra pastebėtas kaip giliai įsisenėjęs į asmenybę, į vertybes, į pasaulėžiūrą bei reikalų struktūrą. Mūsų gyvenimo stilius lydi mus, kai mes judame aplink socialinį kraštovaizdį ir, kai mes atkeliaujam į aplinką, kur mums sunku gyventi; taip yra dėl išorinių sąlygų, kurių mūsų gyvenimo stilius reikalauja. Dėl šios priežasties, gyvenimo stilius nėra tik socialinės aplinkos produktas. Ši aplinka yra sukurta kaip mūsų asmeninių norų išraiška. Šiuo atveju, gyvenimo stiliai yra fiziškai įrengti moderniuose gyvenamųjų plotų rajonuose.
Jeigu kištukinis lizdas su 10 TV kanalų mosteli į sieną, garažas mosteli jo mašimas, mašinos mosteli jų vairuotojams, telefonų kištukiniai lizdai jų telefonams, vonia savo karštą vandenį, skalbimo mašinos savo skalbinius, naftos židinio katilas savo naftą, požeminių traukinių stotys savo keleivius, kampo parduotuvė savo pirkėjus, kino teatrai savo žiūrovus, dviračių takeliai savo dviračius, žaidimų aikštelė savo vaikus ir t.t., tai nėra paprasta įgyvendinti bet kokį gyvenimo stilių, net ir potencialiai pražūtingą natūraliai aplinkai, kuris jau yra įvestas apylinkėse. Jie yra ten ir, žinoma, lieka, nes jie psichologine prasme atitinka žmonių gyvenimo stilių bei pateikia socialinių struktūrų išorinius ir vidinius gyvenimo stiliaus akivaizdžius pavyzdžius. Inertiškumas sutapatintas su atsiliepimu į gyvenimo stilių yra taipogi abipusiškai ekssorbuotas inertiškumo kartu su socialine struktūra ir asmenybe.
Vienas nepatogumas yra tai, jog teisinga kalbėti apie gyvenimo stilių kaip apie spąstus, kuriuos žmonės gali pakeisti kaip keičia savo plaukų stilių ar virtuvės spalvų gamą. Tai nėra nusistovėjęs klausimas tarp socialinių struktūrų ir asmenybės, priešingai, tai yra kažkokio modernaus žmogaus pasirinkimai pagal jo polinkius ir skonį. Ploviklių gamintojai, viščiukai, šildymo prietaisai, mašinos ir kitos prekės atskleidžia draugiškas aplinkos gyvenimo stiliaus idėjas naudojant naftą, nefosfatinius ploviklius ir vaisius bei daržoves be pesticidų.
Aš nepavadinčiau tokius pasikeitimus gyvenimo stiliaus pasikeitimais, ir problemos su kuriomis susiduriame gali būti išspręstos pasikeitimais į dar draugiškesnes aplinkos versijas iš tų pačių elgesio pavyzdžių, ir nėra reikalo manyti, kad aplinkos degradacija yra gyvenimo stiliaus problema. Pozicija yra panaši į daugelio pažiūrų pasikeitimą, kurį mokslininkai vadina “postmaterialine verte”.
Aš esu tos nuomonės, kad neverta gilintis į aplinkos perspektyvias permainas. Tai didžia dalimi yra idealų keitimosi klausimas ir beveik neturi būdingos elgesio formos. Pavyzdžiui, mes seniai žinom, jog stipriausiai išreiškiami antimaterialiniai, antivartotojiški vertinimai paprastai ateina iš aukštesniųjų sluoksnių.
Jei į aplinkos problemas žiūrima kaip į gyvenimo stiliaus įsišaknijusį neveiklumą, tai iš dalies apsunkina padėtį, kaip lyginant su blogų technologijų įdiegimu, kenksmingos jėgos režimu, apgailėtinos politikos arba įsižiūrėjimo į problemas stoka. Mes žinome, kaip tokie dalykai galėtų būti pakeisti, bent jau teoriškai. Kita vertus nėra tradicijos aptarinėti gyvenimo stilių nuoširdžiai, taikant apgalvotas kontroles ar manipuliacijas, bent jau ne tada, kai tai ateina į pramoninės visuomenės gyvenimo būdą. Be to, atpažįstant gyvenimo stilių, kaip tų negalavimų pagrindinę priežastį, mes turim, kad ir kaip nenorim, bet tai tiesa, palikti kelią atvirą veriančiam, visuomeniniam revoliuciniam tonui, kur niekas kitas, tik mūsų šiuolaikinės bendrovės radikalus psichinės ir visuomeninės struktūros apsivertimas išsaugos aplinką. Jei tai tiesa, tai gera priežastis pesimizmui.
Tačiau, jei gyvenimo būdas atrodo kaip kažkas lankstaus, kas gali būti laisvai prieinamai pasirinkta ir žiniasklaidos lengvai įteigta. Jei sudėtingas politinis kreipimasis yra priimtas diskutuojant apie gyvenimo būdą kaip apie aplinkos problemų priežastį, intelektuali padėtis yra visai nesudėtinga tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Gerąja prasme ir tikrosios kvalifikacijos dalyke, tai atsiranda protingai varžantis, ir viskas yra bendrai kultūrinę ir psichologinę struktūrą išlaikantis tikslas, atskleistas pramoninės visuomenės, kuri yra aplinkos griuvėsių šaknys. Taip atsiranda nesuprantama , bet įtikėtina nuomonė, kuri bet kokiu atveju yra suprantamas aplinkos politikos objekto pagrindas.
Taip pat galime suprasti ir blogąją pusę. Lengva palysti ties sena keblia padėtimi, kur viskas jaudina ir yra priklausoma. To vaistas yra sveika priemonė – žinojimas pagrįstas praktiškumu, t. y. mes negalim reikalauti kokių nors žinių apie priežastis, kol mūsų teorijos tiekia pagrindą efektyviai kontrolei reiškiniams, kurie yra apibūdinti šiomis mūsų teorijomis. Tai pareikalaus sulaužyti įvairios psichologinės ir kultūrinės sudėties gyvenimo stiliaus sampratą ir tikiu, kad mes dar kartą grįšim prie tradicinių problemų vaizdų, sukoncentruotų į technologijų pasirinkimą, organizacinių formų, valdžios struktūrų ir oficialiai reguliuojančią sistemą.
Vienas argumentas prieš mano įtikinėjimus, jog inercija ir holistinė gyvenimo būdo sąvoka yra problematiškas būdas aplinkos politikoje yra tai, jog iš esmės tai taip pat tinka kitų sąvokų apibūdinimui, vienaip ar kitaip, dideli socialinės ir psicho-socialinės struktūros gabalai turi būti pakeisti į saujelę susiduriant su aplinkos grasinimais. Tai, ką mes sutinkame, yra vienas tų bendrų netikusių teisingumo pavyzdžių tarp aplinkos problemų ir tradicinių politinių problemų sprendimo institucijų. Pavyzdžiui, netikęs teisingumas tarp globalinio poveikio problemų ir vietiniu politiniu mechanizmu, kuris jas sprendžia. Arba netikęs teisingumas tarp ilgalaikių reikalavimų aplinkos politikai ir trumpalaikių normalių politinių problemų sprendimų. Arba faktas, kad normalus politinis apskaičiavimas kelia dabartinę kainą ryšium su ateities prieaugiu, o tuo tarpu aplinkos politika didina dabartines kainas toliau, ir dar labiau jas didins ateityje. Šiame kontekste nestebina, jog kažkas tarpusavyje nesutampa, pirma, dėl aplinkos politikos susitelkimo ties idėja, kad vyraujantys gyvenimo būdai yra blogio šaknys, antra, to darymas per politinės-demokratinės valdžios konstrukcijas , kurios leidžia efektyviai įrodyti gyvenimo stiliaus dominavimą ir naudą.

Inertiškumas

Dabar pakalbėkime antrąja tema. Kai bandome būti ilgalaikės politikos priežastimi yra aišku, kad politinė ir ideologinė aplinkos problemų mobilizacija yra sutelkta į socialinę inertiškumo prielaidą – negalėjimas visiškai prisitaikyti prie visuomenės ugdymo, gyvenimo stiliaus ir vertybių dėl jų ilgalaikės aplinkos sąlygų ir išvadų. Politinėje arenoje pastangos nugalėti inertiškumą ir skatinti permainas yra įvertintos.
Antra vertus, akivaizdu, kad aplinkos politikos mobilizacija paprastai yra laikoma teisingu inertiškumo įvertinimu mūsų visuomenės ugdyme. Ši inercija neturi būti tokia menka, jog nebereikėtų motyvuoti pakitimą, bet ir ne tokia didelė, jog įvykdytume neįmanomą mobilizaciją. Kaip ir visos politikos, aplinkos politika yra galimybių menas. Jos sugebėjimas išspręsti problemas yra viena jos privalumų; kita – suvokimas, kad problemos pačios neišsispręs.
Taip pat akivaizdu, jog nepaisant inertiškų socialinių procesų smūgių aplinkai yra suvokiama, kaip sudėtingai jie keičiasi, globalinės aplinkos problemos yra sąlyginai pavojingai žemo inertiškumo lygio veikiant natūralius procesus. Jeigu vieni manytų, jog makroskopinė procesų ir jėgos pusiausvyra biologinėje sferoje yra tokia reikšminga, kad tik jie gali būti ribotai, vietiniu mastu ir laikinai paveikti žmonių veiklos, tada nebūtų jokių globalinių aplinkos problemų.
Taigi, problematiška inercija visuomenėje turi būti sujungta su problematiškos inercijos stoka gamtoje, kad būtų galima mobilizuoti aplinkos teisę pasirinkti. Tai yra viena priežastis, kodėl oro klausimas arba nepareikštos globalinės aplinkos tendencijos nukritimas už normalios, natūralios svyravimo ribos vaidina tokį svarbų vaidmenį apibrėžiant aplinkos problemų išplėtime.
Jei, dėl kažkokių priežasčių, vieni pageidauja būti blogio gynėjais įsakyme užblokuoti bandymus mobilizuoti aplinkos politiką, tai yra vienas iš bet kurių dviejų prielaidų, jog kvietimas turi būti tiesioginis: gali būti užginčyta, kad inercija mūsų socialinėje sistemoje yra tiesiog puiki, jog efektyvūs politiniai pakitimai yra neįmanomi. Taip pat galima užginčyti, jog socialinė inercija yra prasimanymas, ir kad bet kokie reikalingi pakitimai mūsų socialinėje politikoje dėl aplinkos interesų vyksta automatiškai ir taip bus toliau.
Šie du požiūriai taip pat gali būti sujungti, kad suformuotų tai, ką galime pavadinti “skaudžiai optimistiška prieiga”: inercija demografinėje, technologinėje, ekonominėje ir politinėje struktūrose apsaugos visuomenę nuo prisitaikymo prie gamtos reikmių racionalių globalinių aplinkos nelaimių pranašavimų būdu; pakitimas įvyksta tada ir tik tada, kai tokios nelaimės bus pakankamai didelės ir pašalins šias struktūras, nepaisant politikos.
Tuo būdu, šiuose trijuose variantuose blogio gynėjas priima, jog aplinkos inercija yra žema ir, kad tai gali būti efektyviai sužlugdyta žmonių veiklos. Žinoma, jis taip pat gali norėti atmesti šią prielaidą ir pasiginčyti, jog gamtos sugebėjimas absorbuoti “industrinį šoką” labai nuramina, ir dėlto yra dėkingas biosferos inercijai, arba dėl jos plastiškumo.
Disputas dėl aplinkos politikos bus apie tai, ką galima ir ko negalima pakeisti sąveikaujančioje sistemoje tarp visuomenės ir natūralios aplinkos. Įvairūs problemos suvokimo būdai taip pat atspindi idėjas dėl bendrų inercijos savybių sistemoje. Šios idėjos gali būti pailiustruotos šia diagrama, paimta iš antropologo M. Thomson idėjos.

Šios 1 ir 2 pozicijos aplinkos problemas priima ramiai. 1 pozicijoje natūralioje žmogiškoje sistemoje nėra fiksuoto pusiausvyros taško – nėra save koreguojančios jėgos. Bet iš kitos pusės, yra neapibrėžtas skaičius sąveikaujančių sistemų, padedančių sistemai pakęsti viską, ką žmogus daro. Kaip ten bebūtų, gamtos paveikslas ir paveikslas to, kas problematiško vyksta santykiuose su biosfera, nuolatos kinta.
2 pozicija atspindi ilgalaikę stabilią pusiausvyrą. Galinga natūralios ir kultūrinės jėgos pataisa pagaliau sužlugdys bet kokius bandymus išmušti sistemą iš pusiausvyros. Jos devizo palaikymas, kuris yra “įkainoti aplinką”, akivaizdžiai turi pusiausvyros (t.y. kainos) instaliavimo mechanizmo idėją – nubausti gamtos pereksploatavimą ir išeksploatavimą.
3 ir 4 pozicijos parodo nesaugią sistemą, t. y. ji gali sugriūti. 3 pozicija yra labiausiai gąsdinanti. Šios sistemos pusiausvyra egzistuoja tik kaip smulkutė potencialių kultūrinių-natūralių pasikeitimų sfera. Net mažiausi žingsniai link aplinkos degradacijos būtų sistemos sužlugimo priežastimi. Šis požiūris užkerta abu aplinkos politikos mobilizavimosi kelius. Iš vienos pusės, tai patalpina aplinkos politiką ir įsipareigojimą tiesiai į darbotvarkės viršų; iš kitos pusės, tai teikia mažų vilčių dėl ateities sprendimų ir todėl mažą motyvaciją praktiniams veiksmams. 3 pozicija yra labiausiai ardanti ir absoliučiai ardo žmogiškos aplinkos sistemos apibrėžimą.
Kaip diagrama rodo, 4 pozicija yra nukreipta į 2 ir 3 pozicijos sistemą, kuriančią pusiausvyrą. Ji turi sąlyginę inerciją, kuri išliks tol, kol sistemų sąveika neviršys duotų ribų. Sistema žlugs, kai tai atsitiks. 4 pozicija yra apgaulinga sistema, nes duomenys ją sukuria, kai mes patikim, jog ji yra save reguliuojanti sistema kaip ir 2 pozicija, kai tuo tarpu ji labai greitai gali metamorfoziuoti į 3 pozicijos sistemą. 4pozicija yra dominuojanti ir aiški santykyje su aplinkos politika. Ji nubrėžia politikai aiškų tikslą – užtikrinti, jog ribos yra sustiprintos ir stebimos. Taip pat ji apibrėžia ją kaip rimtą problemą (neišvengiamas žlugimas), bet ne kaip beviltišką, kuri yra reikalinga, kad politika būtų efektyvi. Kai kurie gali sakyti, kad pozicija yra pažangesnė teisingos inercijos apimties išraiška, kuri, kaip jau minėjau, yra būdinga aplinkos problemai.
Modelis yra galingas instrumentas pažymint pozicijas aplinkos ginčuose ir manau, kad jūs galėsite patalpinti save, savo draugus ir priešus į skirtingas dėžutes. Reikia pažaboti šią tendenciją iki tam tikro lygio, ir norėčiau pabrėžti, kad laiko skalė nėra apibrėžta. Jeigu mes pakankamai pakeisim laiko skalę, mes aiškiai pamatysim, kad kiekviena iš šių keturių pozicijų gali būti kiekvienos iš likusių trijų pozicijų segmentu. Bet tai yra dešimtmečių, šimtmečių, tūkstantmečių ir milijonmečių klausimas, kuris daro visus skirtumus pasaulyje. Tai mums primena, kad viena iš strateginių išeičių susijusių su aplinkos problemomis yra iš tikrųjų politiškai efektyvios laiko skalės nustatymas, įskaitant aplinkos degradaciją. Pavyzdžiui, ilgalaikėje perspektyvoje būti, kaip aš vadinu, “žiauriu optimistu” yra paprastas ir įmanomas.

Aplinkos problema

Norėčiau pakomentuoti laiko perspektyvą, per kurią sistemoms sąveikaujant įvyksta ir gali įvykti žlugimas. Tai yra sunkumai, susiję su aplinkos gąsdinančiomis sąlygomis, negali būti siekiami tik inertiškose struktūrose kaip gyvenimo stilius, kurį užtaria aplinkos politika; jie taip pat randami politinėj situacijoj, kuri sukelia netikrumą ir nepritarimą formuluojant aplinkos problemą. Vienas teigiamas gyvenimo stiliaus traktavimo aspektas, bent jau iš intelektualinės pusės, yra tas, jog idėja dėl aplinkos problemų svarbos, švarios aplinkos vertės ir būtinybės imtis radikalių priemonių situacijos pagerinimui yra arba gali būti pasiekta susitarimu. Žinia, jog mes negalime nugalėti aplinkos problemas visiškai nesirūpinant ir užgriozdinant vyraujančias reikšmes ir vertes išryškėjusias dominuojančiuose gyvenimo stiliuose. Ši argumentacija gali būti suprasta kaip mano ankstesnio pagrindimo dėl sunkaus gyvenimo stiliaus valdymo variantas.
Aš norėčiau patalpinti šią sąlygų peržiūrą į aplinkos politiką, kuri operuoja labiau teoretiniame kontekste. Pateikiu labai paprastą problemų tipų modelį, kurį aš pasiskolinau iš Mary Douglas ir Aaron Wildavsky.

Aukštas vertės lygio suderinimas

Aš manau, kad modelis nereikalauja platesnio paaiškinimo. Jis išreiškia paprastą idėją, jog racionali problemos sprendimo strategija yra parenkama pagal išmanymo lygį ir vertės struktūrą. Tuo aš norėjau pasakyti, kad sąvokos, kurias naudojam apibrėžti aplinkos problemoms, taip pat apibrėžia priemonių būdų strategijos galimybę. Jei mes tai apibūdinsim gyvenimo stiliaus terminais, tada mes visiškai suprasime santykius tarp įvairių gyvenimo stilių ir jų aplinkos supratimų, bei atrasime save pagrindinėje strategijos tipe, pavadintoje “derybų būdu priimtas sprendimas”. Mes negalime naudoti mokslinius tyrimus, norint išspręsti problemas, taip pat tai nėra klausimas, liečiantis technologijos galimybes sprendžiant jas.
Šitaip traktuojant problemą rizikinga yra tai, jog tai tampa neįmanomu pagrindu įgyjant reikalingų žinių. Turbūt įvairios žmonių grupės neigia požiūrį, jog jų gyvenimo stilius yra žalingas aplinkai. Anot modelio, “šlykščiai problemai” nėra jokio realaus sprendimo.
Bendrai priimti požiūriai dėl aplinkos problemų, tipiškai pabrėžia bendrą vertės suderinimą ir todėl bendrai priimtas susitarimas dėl aplinkos grasinimo išvengimo moksliniais tyrimais ir technologija. Suderinimo pabrėžimas gali būti suprastas kaip priešinimasis faktui, jog daugelis aplinkos problemų suderinti sprendimai yra išardyti dėl to, jog politinės institucijos nepajėgia susidoroti su tokiom derybom. Faktas, jog bendrai priimtas požiūris dėl problemų pabrėžia specifinių technologijų naikinančius veiksmus ir specifinių techninių metodų išsivystyme mato sprendimą mažinant plitimą, tokiu būdu atspindint ne tik tam tikrą realybės suvokimą, bet ir pritarimą mažiausiai varginantiems būdams sprendžiant problemas.
Leiskit man pailiustruoti klausimą, parodant kitą diagramą, panašią į tą, kuri atspindėjo santykius tarp problemos nustatymo būdų ir jų sprendimo perspektyvas. Aš ją paėmiau iš knygos “Tidsandans krumbukter” (“Zeitgeist’o Antika”). Ji apibūdina netikrumo fundamentalias formas.

Verčių netikrumas

Netikrumas pagal apibrėžimą apima visas problemas, ypač aplinkos degradacijos problemos reikšmę bei kitokias šios problemos formas. Viltis sėkmingai išspręsti problemą labai priklauso nuo tikslaus netikrumo mišinio specifinei problemai. Žinant politinių problemų sprendimo susidomėjimą, labai lengva pastebėti, jog bendrai politinės sistemos ir demokratinės politinės sistemos ypatingai gerai dirba, kai problemos “netikrumo formos” dominuojantis elementas yra techninis. Mažiausiai efektyvūs jie yra , kai egzistencinis netikrumas iškelia galvą greitų kultūrinių pasikeitimų bei krizių socialiniuose sluoksniuose metu. Bendrame plane matyti,jog sėkmė priiminėjant sprendimus ir problemų sprendimų procesuose priklauso nuo sugebėjimo visus netikrumus palaipsniškai pakeisti į techninius netikrumus ir tik tada juos “apsorbuoti” technologijos pasirinkimu. Atvirkščiai, problemos sprendimas gali būti užverstas arba atidėtas keičiant padėtis, jei vienam iš kitų trijų netikrumo tipų leidžiama plisti. Obstrukcijos padėtis priklauso nuo to, kiek efektyvūs ir patikimi mechanizmai ir institucijos, susiduriančios su kitais netikrumo tipais, yra.
Sėkmingas aplinkos problemų sprendimas yra išjuoktas fakto, jog jis įtraukia neįprastas, skirtingas netikrumo formas. Tokiu atveju, jis išskiria ne tik vertės centrinių konfliktų serijas: jis taip pat įtraukia daug apimančias netikrumo vertes, kurios savo ruožtu atspindi faktą, jog jis nėra pritaikytas kolektyvinėms problemoms spręsti institucijose sukurtais metodais. Pavyzdžiui, jis vis dar nėra iš esmės ideologiškai prijaukintas ta prasme, jog nei viena iš trijų svarbesnių politinių tradicijų (krikščionybė, liberalizmas, socializmas), kurios padarė lemiamą įtaką kuriant modernų pasaulį, nieko nepasiūlė vadovavimo metu. Priešingai aplinkos išeitis krypsta į sistematišką mėtymąsi per visas institucijų ir ideologijų rūšis, kurios susijusios su visuomenės modernizacija. Šitai sustiprina jo galimybes būti priežastimi, ką diagrama mini kaip “egzistencinį netikrumą”, t.y. visur sklindantis nepasitikėjimas modernia visuomene. Aplinkos išeitis taip pat vaidina svarbų vaidmenį ryšyje tarp dviejų “materialinių” netikrumo formų. Tai mes galime pamatyti pavyzdžiui “nuomonių kare”, kuris dėl šiltadaržio veikimo siautėjo keletą metų, nes nepastovumas politikoje trukdė imtis priemonių dėl plėtimosi kontrolės. Techninis netikrumas visada išlieka aukštame lygyje, daugiausia dėl greito mūsų žinių kitimo. Pavyzdžiui, išmanymo pasikeitimai dėl ežerų kalkinimo veiksmų arba dėl radioaktyvių atliekų kaupimo po žeme apsunkina techninės strategijos pasiekimą. Man atrodo, kad, jeigu aplinkos problema yra apibūdinta gyvenimo stiliaus terminais, tai tai iššaukia padidėjimą egzistenciniame netikrume, kuria taip pat modernioje institucijoje yra laikomas tokiu netikrumo tipu, kurį labai sunku sumažinti.
Apibendrinant, problema, žinoma, yra tame, kad mes turėtume pasirinkti ar peržiūrėti problemas atsižvelgiant į jų tikrumą ar į sprendimų pasiekiamumą. Pavyzdžiui, ar mes privalome priimti skeptišką požiūrį į gyvenimo stilių dėl aplinkos problemų, kuris nesiūlo jokių sprendimų? Kaip mokslininkas, aš galiu iškart nutraukti šio klausimo nagrinėjimą, pasiremiant mokslo organizacinėmis normomis ir svarbiausiomis tiesomis. Kaip pilietis, tai nėra taip paprasta ir aš matau daug politinių priežasčių palaikyti labai tuščias teoretines vertės suderinimo idėjas ir labai tuščias nuomones, kad aplinkos problema iš esmės yra technologinė problema, visiškai nepriklausanti nuo gyvenimo stiliaus ir socialinės sistemos, kuri dėl tos priežasties neiššaukia modernaus gyvenimo būdo kitur, tik ribotoje sąmonėje.