J.Baltrušaitis eilėraščio “Būties psalmė” interpretacija

 

Eilėraštis gimęs iš gilaus poeto susimąstymo apie egzistenciją, gyvenimo prasmę. J.Baltrušaičio lyrinis “aš” tarsi apžvelgia gyvenimą vienu mirksniu: “Todėl neliūdėk ramunėle, / Kad tu sužydėjus nuvytai”. Kaip viskas šioje žemėje laikina, nepastovu. Šiai minčiai pagrįsti poetas pasirinko gėlės žiedo mirtį – tai žemiška realu.
Mintis plėtojama mąstant filosofiškiau, vaizdas gilėja: “Neslūgsta būtis ir nesenka…”. Poetas pasirinko kontrastingą komponavimą: gyvenai – nuvytai, grįžimas į būtį – grimzdimas į ją… Kūrėjo žmogus kalba apie greitą mirtį to, “kas menka”. Jūros vilnys visada pagauna silpnesnį.
Gyvenimo laikinumą pabrėžia pasirinktas žodžių pasikartojimas: jis patvirtina suvokimą ( “truks amžius…”, “truks mirksnį…”).
Trečiasis posmas – eilėraščio kulminacija. Poeto žmogus mąsto apie Dievą, žmogaus ir žemės vienybę. Išplėtotas meninis vaizdas siejasi su Biblijos motyvais: “ji liepsną ir dūmus suvienys…”. Taigi žemė gyvybinga, jos galia – žmogus. Puošnia metafora poetas tai išsako: “ įsakymą ruošęs,/ ne bergždžias želmuo vienadienis…”. Žemė – tai sakrali šventa vieta, todėl “jo žiedu jos aukuras puošias…”. Bet žemėje žmogus kenčia. Nuo to neapsaugotas nė vienas, todėl mes “pasvirę, nuvytę, nualę”. Trys pasikartojančios dalyvinės konstrukcijos, neigimo reikšmę turintys priešdėliai pagilina anksčiau išsakytą mintį. Paskutinės eilutės nuteikia pesimistiškai: mes grįžtame ten, iš kur atėjome (o gal grįžimas į mirtį yra savotiškas mūsų laimėjimas?).
Autorius palieka mintį nebaigtą (daugtaškis). Atsakymo nėra: kiekvienam duota pačiam pamąstyti laikinumą, nepastovumą, laikinybę.

Gyvenimo prasmė. Ar verta jos ieškoti?

 

Vieną kartą visiems ateina diena, kai savęs paklausi.Kokia mano gyvenimo šitame pasaulyje prasmė?“Paklausiame visi, tik ar visi ryžtamės ieškoti atsakymo? Ar surastas atsakymas nenuvils, neišgąsdins, neužgaus ? Ar atsakytas klausimas kažką padės pakeisti, pasikeisti, pamatyti?

Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja…. Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur. Toli gražu ne kiekvienas gali tai priimti. Aišku, ieškančiųjų gyvenimas turi savo žavesio, drąsos, siektinumo pavyzdžio, bet kiek jame kančios, neatsakytų klausimų, daugtaškių ir nebaigtumo.

Gyvenimo prasmė? Ar galima to iš viso klausti? Juk žmogaus gimimas jau pats savaime suteikia kažkam prasmę, mažos kūdikio rankytės suteikia prasmę mamos gyvenimui, kada atsiranda jausmas, kad viską gali atiduoti dėl tų mažyčių į tave ištiestų rankučių. Meilė? Ji taip pat suteikia prasmę, supratimą apie pasiaukojimą, atleidimą, laimę. Mirtis? ….padeda suprasti laikinumą, įvertinti dabartį. Darbas? Poilsis? Gamta? Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas atėjęs pavasaris, išaušusi nauja diena, kiekvienas sutiktas žmogus, pastebėta šypsena, pastebėtas šimtus kartų matytas medis, gėlė, suoliukas parke, visi jie atsineša naują patirtį, visi jie šiek tiek pasuka tave ten, kur tu ir turėtum būti.

Kai kuriose filosofijos kryptyse akcentuojamas būtent sugebėjimas nesipriešinti gyvenimo tėkmei, nespartinti įvykių, mokėti plaukti gyvenimo upe ramiai, budriai ir užtikrintai. Nes gyvenimo keliai dažnai veda mus ten, kur ir turime būti ir jei mums kažkas yra skirta, mus būtinai ten ir nuves, jei bus skirta kažką sužinoti, gyvenimas padarys tai tokiu laiku, kada ir turi tai įvykti.Todėl tiek amžių pasaulyje egzistuoja religijos, kurios stengiasi žmonėms palengvinti ieškojimus, suteikti tikrumo, pasitikėjimo, tikėjimo, paramos. Todėl egzistuoja įstatymai, filosofija, menas, visa tai kažkuriuo momentu gali tapti atsakymu. Labai netikėtu, nelauktu, o gal kartais išlauktu, išnešiotu, užaugintu kažkur širdyje.

Tad aš teigčiau, kad nereikia ieškoti, klausti, blaškytis. Reikia tiesiog nepamiršti gyventi, nepamiršti pamatyti krintančių lapų, sprogstančių medžių, augančių vaikų, mylimo žmogaus akių, reikia mokėti surasti laiko sustoti, apkabinti, priglausti, paklausti, pastebėti. Reikia nepamiršti gyventi, ne dėl pinigų, ne dėl kažko, o tiesiog mokėti priimti gyvenimą su visais jo veidais, gražų, besišypsantį, liūdną ar piktą. Ir gal tuomet, visai netikėtai, einant rudenėjančiu parku, kartu su klevo lapu nukris ir atsakymas … Galbūt jis mus privers nusisypsoti…Juk tai taip paprasta.

Etika ir jos mokymas

 

Pedagoginės etikos samprata.

Tai savarankiška etikos mokslo dalis, ji tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, moralės principus pedagoginėje darbo sferoje. Pedagoginė etika vysto specifinį etinį mąstymą, reiškinių supratimą, vertinimą ir ugdo etinius santykius.
Pedagoginės etikos uždaviniai:
1. siekti įprasminti pedagogo pašaukimą.
2. sukurti aukštą pedagoginio darbo kultūrą, sustiprinti pedagoginį autoritetą.
3. padidinti darbo efektyvumą.
Pedagoginės etikos principai:
1. Žmoniškumas
2. Optimizmas.
3. Kolegialumas.
Dorovinė veikla.
Žmogui pasirinkusiam pedagogo profesiją pedagoginė dorovė kelia šiuos reikalavimus:
1. Stengtis ugdyti ir tobulinti pedagoginei veiklai būtinas asmenines savybes ir tobulinti pedagoginį meistriškumą.
2. Nuolat kelti sau klausimą ar aš kaip pedagogas atitinku šiuolaikinės mokyklos reikalavimus.
3. Rūpintis pedagoginių kadrų kokybinės sudėties atitikmenimis.
Pedagoginių gebėjimų formavimasis ir tobulėjimas trunka visą gyvenimą. Pedagogo dorovinė pareiga siekti, kad atsirastų ir vystytųsi mokinių pedagoginiai gebėjimai bei interesai, skiepyti pareigą mokytojo profesijai.
Mokinių susidomėjimą pedagoginių darbu skatina paties pedagogo veikla , asmeninis autoritetas ir meistriškumas.

Pagrindinės dorovės kategorijos.

Gėris ir blogis.
Tai pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos , kurios apima visą dorovės sritį.
Pirmiausia gėrio ir blogio požiūriu vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama , kiti – smerkiami. Pirmieji – gėris, antrieji – blogis . Šios kategorijos taikomos vertinant ir ekonominius , ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras ir idėjas. Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas , nes nuo šių savybių priklauso žmonių poelgiai.
Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas , principingumas yra teigiamos.Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu – tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės , jos vadinamos ydomis ir priklauso blogio kategorijai.
Žmogus , kuris bendraudamas su kitais yra kitiems palankus , pasirengęs padėti,daryti gerą vadinamas geros valios žmogumi.Tačiau yra ir klastingų , piktų , kitiems blogą linkinčių , piktos valios žmonių.
Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko žmonės tampa tauresni- tai įvairūs idealai. Žmonės gali siekti mokslo, meno , dorovinio tobulumo, demokratijos ir kitų dalykų.
Gėris ir blogis yra žemiškos prigimties- jų ištakos visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomeniniams santykiams keitėsi žmonių moralinė sąmonė , įsitikinimai, pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Tačiau kiekvienoje epochoje yra apibrėžtas jų turinys. Gėrio suvokimas – tai sugebėjimas skirti tai, kas žema, padoru ir niekšiška , kilnu ir žema padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio. Kova su blogiu yra sudėtinga, nes blogis yra akiplėšiškas,įžūlus,ciniškas ir gajus. Jis greitai visur prasiskverbia , jei tik jam nepastojamas kelias .Tai kas gera reikia saugoti , ugdyti , puoselėti.
Blogis plinta pats . jis gajus, nes remiasi įpročio jėga.Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. Žmonių gyvenime vyksta amžina gėrio ir blogio konfrontacija.

Laisvė ir atsakomybė.
Visas žmonių gyvenimas yra pasirinkimas: kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, išreiškia savo poziciją gyvenime. Žmogus aktyviai veikia supančią aplinką , ją kurią ar pertvarko ir kuria pats save. Savo gyvenime žmogus susiduria su dorovine būtinybe ( kaip pasielgti: gerai ar blogai , pvz. dalyvauti ar nedalyvauti ). Kad žmogus būtų laisvas neužtenka vien pažinti būtinybę . Aktyviai pertvarkydamas aplinką žmogus yra laisvas keisti save ir savo įgimtus sugebėjimus.Žmogus neturi valios laisvės , bet jis gali valdyti savo veiklą , poelgius , o dažnai ir pakilti aukščiau už tam tikroje aplinkoje vyraujančias dorovines nuostatas.Žmogaus dorovinė laisvė įsikūnija tada, kai, žmogus geba įgyvendinti ir įgyvendina savo dorovinius įsitikinimus ir elgiasi pagal savo sąžinę , kurios objektyvus turinys atitinka visuomenės pažangos poreikius.
Objektyvi dorovinės laisvės prielaida yra asmeninių ir visuomeninių poreikių , interesų tikslų vienovė.
Subjektyvi žmogaus dorovinės laisvė prielaida yra jo sąmoningumas ir sąžiningumas.
Nuo šių žmogaus bruožų priklauso kaip žmogus suvokia savo veiksmų turinį ir prasmę , kiek savarankiškai ir tikroviškai vertina savo poreikius ir aplinkinių veiksmus ir kokius dorovinius uždavinius ( tikslus ) kelia sau. Net ir sunkiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti atitinkamus poelgius , elgesio būdus. Dorovinė laisvė reiškiasi įvairiose srityse ypač ryški ir svarbi yra darbe.Žmonės nėra laisvi pasirinkti : dirbti ar nedirbti. Norint gyventi reikia dirbti.Žmogus pats pasirenka kaip jam pasielgti įvairiose gyvenimo situacijose: jis yra doroviškai laisvas- tačiau pasirinkimas jį įpareigoja , verčia atsakyti už savo poelgius.Dorovinė atsakomybė reiškia teigiamą žmogaus požiūrį į pareigą, objektyvios būtinybės pripažinimą , pagrįstą jos vaidmens įsisamoninimu
Žmogus turi jausti pareigą sudėtingose situacijose elgtis dorai, pagal sąžinę.
Sąžinė- tai subjektyvios dorovinės atsakomybės suvokimas.Dorovinė atsakomybė aktyviai veikia ne tik pareiga ir sąžine, bet ir orumu , visuomenės nuomone, garbe.

Garbė ir savigarba.
Garbė išreikia žmogaus vertybinį santykį su pačiu savimi.Garbė įtvirtina požiūrį į žmones . Garbė yra savo visuomeninio reikšmingumo suvokimas, kai jį viešai pripažįsta kiti. Garbė gali būti ne tik įgyjama , bet ir paveldima ( saugo šeimos garbę, kiti susideda su draugais tampa šeimos gėda).
Garbė – fundamentali( pagrindinė) žmogaus vertybė.,, Garbė brangesnė už gyvenimą ( F . Šileris).”Garbingas žmogus visuomenėje aukštai vertinamas, nes juo galima pasitikėti. Klasėje visada bus vaikų iš asocialios šeimos , kur niekada nebus tvarkos. Garbingas žmogus nemeluoja, prižadėjęs- padaro. Su žmogaus garbe tiesiogiai susijusi ir jo savigarba. Kaip savimonės reiškinys , savigarba atsiranda, kai žmogus suvokia ir prapažįsta kad, jo dorovinės pažiūros , charakterio bruožai, poelgiai yra garbingi . Aukšta savigarba rodo. Kad žmogus suvokia savo vertę , gina ir saugo savo orumą ir garbę.
Savigarba rodo, kiek žmogus reiškia pats sau, kiek jis vertina save kaip žmogų.Aukšta savigarba reiškia, kad žmogus teigiamai priima save. Aukštos savigarbos žmonės yra savarankiški ,pastovesni, nuoseklesni, mažiau pasiduodantys įvairiems išorės veiksniams, kiekvienoje situacijoje geba pasielgti garbingai.
Žemos savigarbos žmonės- nepastovūs ir besiblaškantys.
Save gerbiantis žmogus nežemina savęs negarbingais veiksmais ir poelgiais. Jis yra nuoseklus, nepasiduodantis išorės veiksniams – spaudimui, neina į sandėrį su sąžine, nepataikauja ir neveidmainiauja, o lieka ištikimas savo pažiūroms ir įsitikinimams , idealams , gyvenimo principams. Verčiau atsisako aukštos padėties , materialinės gerovės , negu nusižemina. Savigarba didina žmogaus reiklumą sau, žadina pasipriešinimą blogiui . Žmogaus savigarba tiesiogiai susijusi su pagarba kitiems . Gerbk save ir gerbsi kitus. Žemos savigarbos žmogus dažniausia negerbia nei savęs nei kitų.

Gyvenimo prasmė ir laimė.
Prasmingu žmogus paprastai laiko tai ,kas atitinka jo prigimtį. Žmogus negali prasmingai gyventi izoliuotai nuo kitų ( visuomenės). Kalėjime esantis žmogus neturi visuomenės, bendrauja tik tarp savęs ir todėl išmoksta dar blogesnių dalykų ir krinta dar giliau. Ne tik visuomenė formuoja ir ugdo žmogų , bet ir jis pats save keičia, todėl žmogaus gyvenimo prasmę, kaip ir jo laimę iš dalies nulemia ir apibrėžia visuomenė. Visuomenės požiūris žmogaus gyvenimą įprasmina per darbą, poelgius, kurie turi pozityvią kultūrinę reikšmę. Prasminga yra visa tai, kas prisideda prie žmogaus gerovės, pažangos, turi išliekamą vertę.Tačiau asmenybės interesai neapsiriboja vien visuomeninės reikšmės darbais. Savitas asmenybės gyvenimas formuojasi veikiamas kitų žmonių, veiksnių ir poelgių.Noras bendrauti , turėti draugų , priklausyti tautai, grupei yra vienas iš socialių žmogaus poreikių.Tai galima pavadinti žmogaus prasmės poreikiu.
Laimė.
Ši sąvoka labai artima prasmės sąvokai. Laimingas gyvenimas yra prasmingas. Kaip etikos kategorija laimė apibūdina tuos žmogaus išgyvenimus, kurie nuolat kyla jam kasdieniame gyvenime.
Laimės sąvoka išreiškia gilų pasitenkinimą savo gyvenimu.
Laimė tai teigiami jausmai, išgyvenimai, kuriuos lydi atitinkamos mintys, apmąstymai. Pagal tai, ar dauguma žmonių yra patenkinti savo gyvenimu ar ne, ar jie jaučiasi laimingi , gali būti sprendžiama ir apie santykių , valstybės santvarkos žmoniškumą ir pažangą.
Laimė priklauso nuo žmogaus individualybės , pasaulėžiūros , nusiteikimo ir kitų subjektyvių veiksnių. Žmogaus laimei reikia , kad jis patenkintų savo fiziologinius poreikius , kad būtų fiziškai ir psichiškai sveikas, nekęstų materialaus skurdo, nepatirtų represijų ir kt.
Kasdienė gera nuotaika, pasitenkinimas, džiaugsmas ir kt. teigiami jausmai sudaro patikimą pagrindą žmogaus laimei. Optimizmas , noras matyti gyvenime gėrį ir grožį turi tapti žmogaus pasaulėžiūros principais.
Pedagoginė etika.
Mokinių akyse mokytojas negali aukštinti savo dėstomo dalyko , kartu žeminti kitus dalykus. Neleistina žeminti kolegų, puikuotis savo pedagoginiais gebėjimais, nepagarbiai elgtis su mažesnių gabumų žmonėmis-jiems būtina padėti.

Pedagoginė veikla ir jos specifika.
Pedagoginė veikla yra ypatinga visuomenės veikla ir jai būdingos ypatingos funkcijos:
1. darbas kaip tikslinga veikla,
2. darbo objektas( mokiniai)
3. darbo priemonės.
Pedagoginis darbas tai sąveika žmogaus įgijusio kultūra, su žmogumi , kultūrą bandančiu įgyti.Pedagoginio darbo objektas – aktyvi žmogiškoji būtybė su nepakartojamomis individualiomis savybėmis .Specifinės pedagoginio darbo priemonės , kuriomis pedagogas veikia auklėtinį.
Darbo objekto veikimo instrumentas yra pedagogo asmenybė: jo žinios ir gebėjimai, jausmai ir siela. Specifiškas ir pedagogo darbo rezultatas- žmogus pasiekęs tam tikrą visuomenės kultūros lygį.
Svarbiausias pedagoginio darbo ypatumas yra tas , kad jis nuo pradžios iki galo išlieka žmonių sąveikos procesu:objektas- žmogus, darbo priemonė – žmogus.Tai reiškia , kad pedagoginiame darbe mokymo ir auklėjimo tikslai, uždaviniai ir metodai įtvirtinami asmenybės santykine forma.

Pedagogo asmenybės dorovinis tapsmas.
Norėdamas tapti geru pedagogu, žmogus turi turėti pašaukimą.Pašaukimas remiasi žmogaus įgimtais gabumais, talentu. Pirmoji pedagoginio pašaukimo žymė- tai pasiaukojimas vaikams , siekimas išauklėti juos pilnaverčiais žmonėmis ,padaryti jų gyvenimą pilnavertį, humaniškesnį ir prasmingesnį.Antroji žymė- tai pedagoginis talentas, kuris apima įvairiais psichines ypatybes .Labai svarbu gebėjimas patraukti vaikus prie savęs , domėtis jų rūpesčiais , interesais, jausmas. Suprasti savo gyvenimo pašaukimą , dirbti pagal jį , yra labai svarbi žmogaus saviraiškos ir jo gyvenimo įprasminimo sąlyga. Nuo pedagoginio darbo pašaukimo daug priklauso sėkmė, darbo rezultatai ir asmeninė laimė kurią teikia prasminga veikla. Pedagogui turi būti būdingos šios savybės : 1.pedagoginis bendravimas- komunikabilumas.
2.meilė vaikams.3.pastabumas.4.aukšta dvasinė kultūra ( dora, atidumas, jautrumas, atidumas, taktiškumas ).
Pedagogas turi būti iniciatyvus- turėti polinkį organizacinei veiklai.
Mokytojas negali būti amatininku ( neturėti kūrybiškumo, viską dėstyti iš vadovėlių ). Mokytojas turi būti išmintingas.
Didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas. Pedagogo autoritetą reikia saugoti pačiam nesielgti nedorai, nereikia mokytojų kambaryje apkalbinėti kitų kolegų elgtis nepriekaištingai, išsikovoti mokinių palankumą ir pasitikėjimą