Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas

Įvadas
Siekiant užtikrinti sklandų šalies ekonominį, politinį bei socialinį vystymąsi svarbu tikslingai panaudoti valstybės pajamas. Valstybei svarbu subalansuoti gaunamas pajamas ir išlaidas, nes tik tada galime tikėtis šalies ekonomikos augimo ir bendros visų gyventojų gerovės. Šiam tikslui įgyvendinti pasitelkiamas valstybės biudžetas.
Lietuvoje valstybės biudžeto veikloje dalyvauja beveik visi departamentai, ministerijos, valstybės tarnybos, įstaigos, kurių reguliuojamos sferos gauną asignavimus iš valstybės biudžeto.
Biudžeto teoriją aptaria keletas autorių. Savo darbe remsiuosi K. Levišauskaitės ir G. Rūškio valstybės finansų vadovėliu. Taip pat minėsiu O. Buckiūnienės, V. Meidūno, P. Puznausko mintis apie Lietuvos finansų sistemą. Pasitelkdama V. Naraškevičiūtės ir A. Lakštutienės knygą apatrsiu biudžeto vykdymą.
Statistikos departamentas pateikia daugelį biudžeto rodiklių, reikalingų vaizdžiai ir tiksliai analizei atlikti. Taip pat šiame darbe bus remiamasi ir kitais šaltiniais.
Šio darbo objektas yra Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Šiuo darbu siekiama apatarti Lietuvos valstybės biudžetą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą nustatomi tokie darbo uždaviniai:
•Aptarti Lietuvos biudžeto sandarą ir formavimo principus;
•Išnagrinėti biudžeto procesą;
•Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų pasiskirstymą;
•Išanalizuoti Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą;
•Aptarti Lietuvos biudžeto subalansuotumo problemą;
•Aptarti 2010 m. biudžeto projektą.
Atliekant šį darbą bus naudojamas mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizės metodas.

1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandara ir formavimo principai
Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Už valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą yra atsakinga Vyriausybė. (www.finmin.lt)
Valstybės biudžetas – valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui (biudžetiniams metams1), patrvirtinta įstatymu.
K.Levišauskaitės ir G.Rūškio (2003) teigimu, biudžetas turi būti sudaromas laikantis svarbiausių keturių biudžeto formavimo principų:
•Biudžeto vieningumas
•Biudžeto pilnumas
•Biudžeto realumas (teisingumas)
•Biudžeto viešumas
Biudžeto vieningumo principas reiškia, kad valstybė gali turėti tik vieną nacionalinį biudžetą, apimanti visas valstybės pajamas ir išlaidas, o biudžeto vieningumas turi bųti išreiškiamas per finansinius dokumentus, vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją.
Biudžeto pilnumo principas papildo biudžeto vieningumo principą: kiekviename biudžeto straipsnyje turi būti parodomos visos atitinkamo straipsnio išlaidos ar pajamos. Tai palengvina valstybės finansų kontrolės funkciją.
Biudžeto realumo principas užkerta kelią biudžeto falsifikavimui. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir išlaidomis, teisingą atvaizdavimą biudžete.
Biudžeto viešumo principas reikalauja viešai skelbti valstybės biudžetą.
Mūsų valstybės biudžeto sandarą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, priimtas 2000 m. Biudžeto sanaros įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės ir visapusiškos šalies piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus piniginiai ištekliai būtų panaudoti efektyviai. Jame taip pat reglamentuojamos biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindinės nuostatos, procedūros bei asignavimo2 valdytojų pareigos, teisės ir atsakomybė.

1biudžetiniai metai – metai, kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną.
2asignavimai- biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžeto lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma.
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą.

Pav.1. Biudžeto sandara (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos gali būti tik piniginės lėšos. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių privatizavimo fondus. (www3.lrs.lt [žiūrėta 2009 spalio 27d.])
Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdymo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms. Savivaldybių biudžetų lėšos skiriamos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikytif (Levišauskaitė, Ruškys, 2003)
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. Šios lėšos naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus. (Buckiūnienė, Meidūnas, Puzinauskas, 2003)

2. Biudžeto procesas
Biudžeto procesas – tai valstybinės ar vietinės valdžios veiksmai, susiję su vienu biudžetu (nuo biudžeto projekto parengimo iki įvykdymo apyskaitos patvirtinimo). Biudžetavimo procese svarbu ne tik planavimas, bet ir biudžeto vykdymo eiga bei jo kontrolė, kuri turi užtikrinti efektyvų biudžeto lėšų panaudojimą.
LR biudžeto sandaros įstatymas numato tokius valstybės biudžeto proceso etapus:
1.Biudžeto projekto sudarymas.
2.Biudžeto projekto svarstymas.
3.Biudžeto projekto priėmimas ir biudžeto patvirtinimas.
4.Biudžeto vykdymas ir kontrolė.
Biudžeto projekto sudarymas – viena iš svarbiausių biudžeto proceso stadijų. Jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai. LR valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja LR Vyriausybė. Biužeto projektą rengia Finansų ministerija.
Biudžeto sandaros įstatymas apibrėžia, kad valstybės biudžeto projektas yra rengiamas trejiems biudžetiniams metams, o tvirtinamas – vieneriems biudžetiniams metams.
Biudžetas rengiamas remiantis strateginio planavimo principais, biudžeto sandaros įstatymu, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, patvirtintais preliminariais pagrindiniais nacionalinio biudžeto rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programonis ir išlaidų sąmatų projektais (Levišauskaitė, Rūškys, 2003).
Finansų ministerija parengtą biudžeto įstatymo projektą pateikia Vyriausybei, kuri, jį apsvarsčiusi, pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Tada biudžeto įstatymo projektas nagrinėjamas Seime. Seimo komitetai ir nariai teikia pasiūlymus dėl biudžeto įstatymo projekto. Vyriausybei priėmus atitinkamus sprendimus dėl šių pasiūlymų, biudžeto įstatymo projektas vėl svarstomas ir tvirtinamas Seime, kuris turi patvirtinti biudžeto įstatymą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.])
Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtintas, jo išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvieną mėnesį negali viršyti praėjusių metų valstybės biudžeto I/12 išlaidų. (LR konstitucija, 1992)
LR valstybės biudžeto vykdymą organizuoja vyriausybė. Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė.
Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų disponuojamose sąskaitose esančios biudžeto lėšos, išskyrus specialioms programoms finansuoti nepanaudotos įmokos ir nepanaudotus asignavimus baigiamiems statybos objektams finansuoti, grąžinamos į atitinkamą biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos (Naraškevičiūtė, Lakštutienė, 2005).
Pasibaigus biudžetiniams metams šalies vyriausybė privalo paruošti ir pateigti Parlamentui ataskaitą apie biudžeto įvykdymą. Kada Seimas apsvarsto ir patvirtina praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą, užbaigiamas eilinis biudžeto ciklas. Lietuvoje jis trunka vidutiniškai 2 metus.

3. Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos
Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato LR Finansų ministerija. LR biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro ekonominė klasifikacija ir pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro LR įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą
Mokestinės pajamos
•Pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiai
° Gyventojų pajamų mokestis
° Juridinių asmenų pelno mokestis
•Turto mokesčiai
° Nekilnojamojo turto mokestis
° Žemės mokestis
° Žemės nuomos mokestis
° Mokestis už gamtos išteklius
° Turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčiai
•Vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai
° Pridėtinės vertės mokestis
° Akcizai
•Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
° Importo mokesčiai (muitai)
° Eksporto mokesčiai (muitai)
° Pajamos iš valiutinių operacijų
° Kiti tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai
•Kiti mokesčiai
° Žyminis mokestis
° Prekyviečių mokestis
° Mokestis už aplinkos teršimą
° Kiti mokesčiai
Nemokestinės pajamos
•Pajamos už eksplotuojamą valstybės ir savivaldybių turtą
° Lietuvos banko pelno likutis
° Pajamos iš baudų ir konfiskacijų
° Kitos nemokestinės pajamos (dividendai už akcijas, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą)
•Pajamos už parduotą ilgalaikį turtą
•Gautos dotacijos
•Kitos nemokestinės pajamos
° Konsulinis mokestis

Nemokestinės pajamos nėra lemiamas šaltinis Lietuvos valstybės biudžete. Didžiausią dalį biudžeto pajamų sudaro mokestinės pajamos. Duomenys apie LR nacionalinio biudžeto pajamas yra pateikiami atitinkamuose statistikos rinkiniuose.
Apibūdinkime 2006 m., 2007 m., 2008 m. nacionalinių biudžeto pajamų šaltinius, pateiktus 1 lentelėje. Nacionalinio biudžeto pajamas 2006 metais sudarė: mokestinės pajamos – 93,5 proc., o nemokestinės – 6,5 proc.; atitinkamai 2007 metais: mokestinės pajamos – 93,6 proc., nemokestinės pajamos – 6,4 proc.; 2008 metais: mokestinės pajamos – 93,4 proc., o nemokestinės pajamos – 6,6 proc. Akivaizdu, jog didžioji dalis įplaukų į šalies biudžetą yra surenkamos per mokesčius. Taip pat šiais metais pastebina bendra įplaukų didėjimo tendencija dėl suaktyvėjusio vartojimo.
1 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamų šaltiniai
2006 m.2007 m.2008 m.
Mokestinės pajamos17138,620 481,723 185,4
Nemokestinės pajamos1 198,21 410,61 650,6
Pajamos 18336,821892,324836,0
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 28d.]

Siekiant geriau suprasti budžeto pajamų pasiskirstymą aptarkime 2008 ir 2009 metų pirmų ketvirčių (sausio-kovo mėn.) nacionalinio biudžeto pajamų rodiklius, pateiktus 2 lentelėje (žr. priedai). Kaip ir ankstesnių metų analizuotuose biudžetuose taip ir dabar mokestinės pajamos sudaro biudžeto pajamų pagrindą: 2008 m. I ketv. 98,8 proc. ir 2009 m. I ketv. 94,6 proc.. Mokestinių pajamų abiem laikotarpiais daugiausia buvo gauta iš vidaus prekių ir paslaugų mokesčių. Jų įplaukos sudarė 68,6 proc. 2008 m. I ketv. ir 62,8 proc. 2009 m. I ketv. visų biudžeto pajamų. Vidaus prekių ir paslaugų mokesčių didžiausią dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM), po to seka surenkami akcizai. Didelę dalį biudžeto įplaukų sudaro pajamų ir pelno mokesčiai, iš kurių didžiausios įplaukos yra iš gyventojų pajamų mokesčių: 2008 m. I ketv. 19,1 proc., 2009 m. I ketv. 19,2 proc..
Taigi darytina išvada, jog pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai yra atitinkamai šie mokesčiai: PVM, akcizai, gyventojų pajamų mokestis. valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas.
Atlikime pagrindinių mokestinių įplaukų lyginamąją analizę. Lyginamuoju laikotarpiu biudžeto įplaukoms įtakos turėjo mokesčių reforma, lėtėjantis vartojimas, mažėjančios prekių ir paslaugų kainos ir kiti veiksniai. Nuo 2009 m. sausio 1d. padidintas PVM nuo 18 proc. iki 19 proc. ir panaikintos kai kuriuos PVM lengvatos. Tokia mokesčių reforma turėjo padidinti įplaukas į biudžetą, bet atsitiko priešingai: PVM 2009 m. I ketv. surinkta 670659 tūkst. Lt mažiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m.
Nuo 2009 m. sausio 1 dienos didžiosios dalies gyventojų pajamos apmokestinamos vienodu 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifu plius 6 proc. privalomo sveikatos draudimo įmoka. Tad bendram GPM paketui pradėtas taikyti 21 proc. dydis. Iki šiol GPM taikytas 24 proc. tarifas. Jam sumažėjus, net ir mokant atskirą PSD įmoką, mažėjo iš darbo užmokesčio išskaitoma mokesčių dalis bei didėjo daugumos žmonių gaunamos pajamos. Dėl šios priežasties 2009 m. I ketv. gyventojų pajamų mokesčio buvo surinkta 122696 tūkst. Lt daugiau lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2008 m. Tokį mažą GPM prieaugį, nors ir sumažinus mokesčio tarifą, lėmė lėtėjantis darbo užmokesčio augimas bei didėjantis nedarbas.
2009 m. I ketv. pajamų iš akcizų gauta mažiau lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m. Šis skirtumas sudaro 22557 tūkst. Lt.. Kritusiam akcizų surinkimui įtakos turėjo kuro akcizų padidinimas (sumažėjo akcizai apmokestintų prekių vartojimas).
Valstybės vykdoma mokesčių politika turi būti orientuota į kuo didesnį mokesčių surinkimą, siekiant maksimizuoti biudžeto pajamas. Svarbu, kad nustatomi apmokestinimai šalyje neskatintų plėtotis neapskaitytai ekonomikai, kuri sąlygoja nacionalinio biudžeto įplaukų mažėjimą, ką ir atskleidė atlikta biužeto pagrindinių pajamų šaltinių lyginamoji analizė.

4. Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidos ir biudžeto subalansuotumas
Nacionalinio biudžeto asignavimai yra biudžeto lėšos, skiriamos biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas, išlaidoms dengti, įskaitant ilgalaikio turto įsigijimą. Jie naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti (švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai, gynybai ir kt.), įsipareigojimams vykdyti, dotacijoms teikti ir pan. Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas.
Anot K.Levišauskaitės ir G.Ruškio (2003) minėtoji biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas yra:
Biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas
•Bendras valstybės valdymas
•Krašto apsauga
•Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga
•Švietimas
•Sveikatos priežiūra
•Socialinė apsauga, globa ir rūpyba
•Sveikatingumas, rekreacija, kultūra
•Kuro ir energijos tiekimo paslaugos
•Žemės ūkis, miškininkystė, žemdirbystė ir veterinarija
•Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba
•Transportas ir ryšiai
•Išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms (valstybės skolos aptarnavimo išlaidos, dotacijos ir kompensacijos savivaldybėms)

Toliau analizuojant šalies nacionalinio biudžeto išlaidų pasiskirstymą naudosime išlaidų klasifikaciją pagal valstybės funkcijas.
Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktos 2001 m. Lietuvos valstybės biudžeto išlaidų struktūros, didžiausia dalis biudžeto išlaidų buvo skirta socialinei sferai (švietimas, soacialinė apsauga, globa ir rūpyba, sveikatos apsauga, sveikatingumas, reakreacija ir kultūra) – 50,7 proc. visų išlaidų .
Kitoms valstybės funkcijoms buvo panaudota 37,5 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: bendrosioms valstybės paslaugoms, krašto apsaugai, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai ir nepriskirtoms pagrindinių funkcijų grupėms.
Ekonomikos poreikiams tenkinti buvo panaudota 11,8 proc. visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Šios biudžeto išlaidos buvo skirtos finansuoti: butų ir komunaliniam ūkiui, kuro ir energijos tiekimo paslaugoms, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai, mineralinių išteklių gavybai, pramonei ir statybai, tansportui ir ryšiams ir kitai ekonominei veiklai.
3 lentelė
Nacionalinis biudžetas
2001 m.
Tūkst. LtProc.Pajamos
Išlaidos 9873554100,09275641
Ekonomikai 116400511,8
Socialinei sferai 500614550,7
Kitoms valstybės funkcijoms370340437,5
Šaltinis: www.stat.gov.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Valstybės (kartu ir nacionalinis) biudžetas gali būti deficitinis, subalansuotas arba perteklinis. Savivaldybės biudžetas negali būti deficitinis. Biudžeto deficitas yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai asignavimai viršija pajamas. Biudžeto perteklius yra skirtumas tarp biudžeto pajamų ir asignavimų, kai pajamos viršija asignavimus. Subalansuotas biudžetas yra, kai pajamų ir išlaidų skirtumas yra nulis. Valstybė siekia perteklinio biudžeto arba bent subalansuoto biudžeto. Anksčiau pateiktoje 3 lentelėje pajamų ir išlaidų duomenys rodo, jog 2001 m. nacionalinis biudžetas buvo deficitinis (augo valstybės skola). Pajamų ir išlaidų skirtumas -597913 tūkst. Lt.

Pav.2. 2001-2008 valstybės išlaidų dinamika (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.])

Antrame paveiksle pateikta valstybės išlaidų dinamika. Ši diagrama iliustruoja, jog vyrauja išlaidų augimo tendencija. Anksčiau aptardami biudžeto pajamas minėjome, jog biudžeto pajamoms taip pat būdingas augimas. Tarp šių dviejų dydžių augimo nėra vienodo proporcingumo – išlaidos auga greičiau negu pajamos. Pvz.: 2008 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 5756,8 mln. Lt lyginant su 2007 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 2943,7 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas. 2007 m. nacionalinio biudžeto išlaidos išaugo 2657,2 mln. Lt lyginant su 2006 m., o tuo pačiu laikotarpiu biudžeto pajamos išaugo 3555,5 mln. Lt.. Susiformuoja deficitinis biudžetas.
Taigi Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetasč, remiantis ilgamete statistika, yra deficitinis.

5.2010 m. biudžeto projektas

Ministrų kabinetas pritarė 2010 metų biudžeto projektui ir teiks jį Seimui. Planuojama, kad valstybės biudžeto pajamos be Europos Sąjungos paramos sudarys 13 152 mln. litų, arba 1 245,3 mln. litų mažiau nei 2009 metais. 2010 metų biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų bus 18 328 mln. litų, t.y. 891 mln. litų mažiau nei 2009 metais (www.lrv.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]). Taigi nacionalinis biudžetas deficitinis
Tikslu finansuoti einamąsias išlaidas ir biudžeto deficitą bei refinansuoti ankstesnes skolas, Finansų ministerija 2010 metais planuoja pasiskolinti apie 12,8 mlrd. Lt. Planuojama, kad bus skolinamasi leidžiant Vyriausybės vertybinius popierius vidaus ir užsienio rinkose bei imant paskolas iš tarptautinių finansinių organizacijų, tokių kaip Europos investicijų bankas, Europos tarybos vystymo bankas, Šiaurės investicijų bankas. (www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 1d.]).
Dabartinį skolinimosiiš esmės lemia tai, kad ekonomikos augimo laikotarpiu nebuvo sukauptas lėšų rezervas, kuriuo būtų galima bent iš dalies kompensuoti ekonomikos sunkmečio įtaką šalies gyvenimui bei tai, kad 2006-2008 metais priimtais sprendimais buvo numatytos naujos išlaidos – daugiausiai socialinės ir sveikatos apsaugos srityse (darbo užmokesčio pedagogams, socialiniams ir kultūros darbuotojams, valstybės tarnautojams didinimas, socialinių, kitų išmokų spartus augimas, kt.).
Planuojamos 2010 valstybės biudžeto pajamos iš pagrindinių pajamų šaltinių mln. Lt pateiktos 4 lentelėje.
4 lentelė
Planuojamos biudžeto pajamos
2009 m. planas2010 m. projektas
Pridėtinės vertės mokestis6240,66018,0
Akcizai3267,23257,4
Gyventojų pajamų mokestis4102,93308,8
Pelno mokestis1342,5907,7
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 lapkričio 2d.]

Daugiausia pajamų į 2010 m. valstybės biudžetą numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 6,018 mlrd. litų arba apie 45,8 visų valstybės biudžeto pajamų. Tai yra 3,7 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 metais.
Akcizų į valstybės biudžetą kitąmet planuojama surinkti 3 257,4 mln. litų kas sudaro apie 24,8 proc. valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m planu, akcizų numatoma gauti 0,3 proc. mažiau.
Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.
Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.
Akivaizdu, jog visi minėtos biudžeto įplaukos planuojamai mažės. Labiausiai sumažės įplaukos iš pelno mokesčio, nepaisant planuojamo tarifo mažinimo nuo 20 proc. iki 15 proc. (smulkiam verslui iki 7,5 proc.)
Taigi ženkliai mažėjančios biudžeto pajamos ir mažiau krentačios valstybės išlaidos sukuria deficitą nacionaliniame biudžete ir skatina augti valstybės skolą – tokios 2010 m. biudžeto projekto prognozės.

Išvados

Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame gyvenime yra gana sudėtingas ir įvairiapusis. Vienas svarbiausių ir, sakyčiau, netgi prioritetinių valstybės tikslų – fiskalinės politikos įgyvendinimas, kuris tiesiogiai susijęs su biudžeto procesu.
Biudžeto procesas – labai sudėtingas procesas, reikalaujantis labai didelių teorinių žinių ir praktinių įgūdžių. Biudžete turėtų būti aiškiai suformuluoti tikslai ir konkrečios priemonės, kuriomis tie tikslai turėtų būti įgyvendinami.
Įgyvendinant biudžetą svarbu siekti subalansuotumo t.y. išlaidos neturėtų viršyti pajamų. Lietuvoje biudžetas, remiantis ilgamete statistika yra deficitinis t.y. išlaidos viršija pajamas.
Valstybės gaunamas pajamas galima klasifikuoti į nemokestines ir į mokestines. Pastarosios yra pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Siekiant surinkti kuo daugiau mokesčių yra vykdomos mokesčių reformos.
Asignavimai yra skirstomi pagal funkcinę ir ekonominę klasifikacijas. Išlaidų pasiskirstymas biudžete nėra tolygus – išlaidos socialinei sferai didžiausios. Svarbu paminėti, jog pastaruosiu metus stebima išlaidų didėjimo tendencija.
2010 m. biudžetas taip pat žada būti deficitinis. Artėjančiais metais planuojama surinkti mažiau mokesčių ir sumažinti išlaidas lyginant su 2009 m.
Taigi nacionalinis biudžetas apima pajamų ir išlaidų tikslingą paskirstymą, siekiant šalies ekonominės gerovės.

Priedai
2 lentelė
Nacionalinių biudžetų pajamos
2008 m. I ketvirtis2009 m. I ketvirtis
Tūkst. LtProc. Tūkst. LtProc.
Pajamos5097855100,04409639100,0
Mokestinės pajamos503731098,8417147394,6
Pajamų ir pelno mokesčiai135581426,6121467427,5
Gyventojų pajamų mokestis (GPM)97141419,184871819,2
Pelno mokestis3796517,43726258,5
Socialinis mokestis47490,1-6669-0,2
Turto mokesčiai 1219592,41302333,0
Žemės mokestis16240,015230,0
Paveldimo turto mokestis11720,020380,0
Nekilnojamo turto mokestis1191632,31266722,9
Prekių ir paslaugų mokesčiai349664868,6276864662,8
Pridėtinės vertės mokestis (PVM)252196949,5185131042,0
Atskaitymai nuo pajamų pagal LR miškų įstatymą51440,172670,2
Akcizai 83144216,380888518,3
Cukraus sektoriaus mokesčiai235680,526620,1
Loterijų ir azartinių lošimų mokesčiai79230,269280,2
Transpoto priemonių mokesčiai378710,7163430,4
Mokesčiai už aplinkos teršimą361220,7273990,6
Rinkliavos 326090,6478521,1
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai628891,2579201,3
Nemokestinės pajamos605451,22381665,4
Turto pajamos605451,22381665,4
Palūkanos už paskolas169870,3165550,4
Palūkanos už depozitus92280,231220,1
Lietuvos banko likutinis pelnas00,01820424,1
Dividendai 280,0320,0
Mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise2190,09710,0
Nuomos mokestis už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius49750,147580,1
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius205980,4248950,6
Naftos ir dujų išteklių mokestis85100,357510,1
Šaltinis: www.finmin.lt [žiūrėta 2009 spalio 30d.]

Literatūros sąrašas

•K. Levišauskaitė, G. Rūškys „Valstybės finansai“, 2003 m. Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla
•LR biudžeto sandaros įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=280973&p_query=&p_tr2=
•Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1152
•Finansų ministerija http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2009_3_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/nacionalinio_biudzeto_surinkimas/ketv/2008_03_men_LT.pdf http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/naujienos/Bylos/20071016_biudzeto_pristatymas_seimui.pdf
http://www.finmin.lt/web/finmin/biudzplan
•Lietuvos respublikos vyriausybė http://www.lrv.lt/naujienos/posedziu-sprendimai/?nid=5451
•V. Naraškevičiūtė, A. Lakštutienė „Valstybės finansai“, 2005 m. Kaunas, Technologija
•Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992
•O. Buckiūnienė, V. Meidūnas, P. Puzinauskas „Lietuvos finansų sistema“, 2003 m. Vilnius, Teisinės informacijos centras

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.2)

AR LIETUVIAI MYLI SAVO TĖVYNĘ?

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Neformalus vaikų bei suaugusiųjų ugdymas Lietuvoje

 

ĮVADAS

“Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.” [1., 1 sk.].
Sparčiai formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos ugdymo charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa nuolatinis ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis visą gyvenimą – visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities žinias, įgūdžius ir kompetencijas. Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti asmenis gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje.
Dabartiniu metu, Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui ir ugdymui, tačiau norint paruošti žmones gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jam keliami ugdymo įstaigų koncepcijoje. Būtent: laiduoti kuo visapusiškesnę fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų plėtotę, sudaryti sąlygas atsiskleisti žmogaus individualybei ir t.t. Asmuo turi turėti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti saviraiškos poreikius.
Kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti, įvairaus amžiaus asmenis, gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, kurios paskirtis yra skatinti asmenybės tobulėjimą ir aktyvų pilietiškumą bei padėti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemą. Panašūs tikslai yra keliami ir Lietuvoje – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebanti tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Tačiau Lietuvoje neformaliam ugdymui sunku įsitvirtinti švietimo platformoje, kaip atskirai sričiai, nes iki šiol nėra sukurta įstatiminė bazė, kuri reglamentuotu neformaliojo ugdymo rezultatų įvertinimo gaires, neformalaus ugdymo pedagogų rengimą ir pan.
Kursinio darbo tikslas – aptarti esamą neformalus ugdymo administravimo situaciją Lietuvoje.

Uždaviniai:
1) Pristatyti neformalaus ugdymo reglamentavimą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje;
2) Apžvelgti Lietuvos organizacijas ir institucijas, kurios teikia neformalųjį ugdymą;
3) Apibūdinti Europos Sąjungos remiamas neformalaus ugdymo programas.

1. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOS SANDARA

Norint suprasti, kokią vietą Lietuvos švietimo sistemoje užima neformalus ugdymas, reikia susipažinti su Lietuvos švietimo sistemos sandara.
Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo, 2 skirsniu, švietimo sistema skirstoma į:
1) Formalųjį švietimą – apribojamas mokymo laikas, mokomieji dalykai, vieta. Akcentuojamas konkretus rezultatas, žinios. Baigus formaliojo ugdymo įstaigą yra suteikiamas oficialiai pripažįstamas išsilavinimą patvirtinantis dokumentas (atestatas, diplomas ir pan.).
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– pradinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės ir socialinės brandos pradmenis, kultūros, taip pat ir etninės, pagrindus, elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą;
– pagrindinis ugdymas, kurio paskirtis suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus, bendrąjį raštingumą, technologinio raštingumo pradmenis, ugdyti tautinį sąmoningumą, išugdyti siekimą ir gebėjimą apsispręsti, pasirinkti ir mokytis toliau;
– vidurinis ugdymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis ir (ar) kvalifikaciją;
– profesinis mokymas, kurio paskirtis padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje;
– aukštesniosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštesnįjį išsilavinimą bei tam tikrą kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti darbo rinkoje ir visuomeniniame šalies gyvenime;
– aukštosios studijos, kurių paskirtis padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai.
2) Neformalųjį švietimą – paprastai nevykdo formalios mokymo įstaigos. Jo tikslas nėra oficialaus dokumento ar konkrečių mokslinių žinių suteikimas. Neformalus ugdymas orientuojamas į praktinių įgūdžių lavinimą bei asmenybės tobulinimą.
Šiai ugdymo formai priskiriamos tokios ugdymo pakopos:
– ikimokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius;
– priešmokyklinis ugdymas, kurio paskirtis padėti vaikui pasirengti sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą;
– neformalusis vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais;
– neformalusis suaugusiųjų švietimas, kurio paskirtis sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.
3) Informalųjį švietimą (savišvietą) – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Tai kiekvieno asmens individualus, natūralus ugdymasis vykstantis kasdienių patyrimų metu. Jis nėra struktūruotas ir vyksta savaime.
Nors aukščiau minėtas įstatymas apibrėžia neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau nėra išskirta, apibrėžta dar viena sąvoka – “Neformalus jaunimo ugdymas” . Neformalus jaunimo ugdymas – kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma.

2. NEFORMALAUS UGDYMO APIBRĖŽIMAS

Iki šiol neformalus ugdymas buvo tapatinamas su laisvalaikiu, papildomu ugdymu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui vien žinių neužtenka, reikia ir tam tikrų kompetencijų. Įsivedus naują terminą „neformalus ugdymas”, apibrėžus naujus tikslus ir metodus, keičiama ir jo vieta švietimo sistemoje. Kalbėdami apie tokias kompetencijas kaip savarankiškumas, baimių nugalėjimas, darbas komandoje, bendravimas, bendradarbiavimas ir pan., pirmiausia galvojame apie jų svarbą mokykloje, darbe, papildomojo ugdymo įstaigose, pagaliau gyvenime. Dabar aiškiai suvokiama, kad žinios neišsprendžia visų problemų. Iki šiol buvo siekiama, švietimo įstaigoje, suteikti kuo daugiau žinių, bet niekas negali pasakyti, kokių ir kam jų reikia.
Neformalus ugdymas aiibrėžiamas, kaip sudėtinė švietimo sistemos dalis, egzistuojanti lygiagrečiai formaliojo švietimo, skirta tikslingam ir tęstiniam bei įvairaus amžiaus vaikams, suaugusiems prigimtinių galių, įvairių gebėjimų, polinkių atskleidimui, saviraiškos poreikių, pažintinių interesų tenkinimui, kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose.
Pagrindiniai neformalaus ugdymo metodiniai principai yra:
1) Specifinės aplinkos. Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra atskirumas, kad asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, darančių įtaką asmens gyvenimui. Tai yra, asmenys turi turėti galimybę išbandyti save. Savęs išbandymas leidžia daugiau sukaupti autentiškos patirties, kuri įpatingai reikalinga.
2) Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese. Ugdymo procese dalyvaujantys asmenys ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka. Jų aktyvumo pasireiškimui galimybės sudaromos šiais būdais:
• skiriamas laikas savo patyrimo įvardinimui ir suvokimui; t.y. kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau patirties, kuri jau yra pagrindas savęs ir aplinkos pažinimui;
• skiriamos dirbtinės situacijos; dalyvavimas užtikrinamas tuo, kad patys dalyviai daro išvadas iš dirbtinai sukurto patyrimo;
• kartais lengviau perteikti žinią ne per patyrimą, o žinią tiesiog pasakant; tokiu atveju dalyvavimas užtikrinant galimybę aktyviai padirbėti su medžiaga: aptarti ją, analizuoti, pagalvoti apie pritaikymo galimybes.
3) Visumos. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę – dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą. Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairiasnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį. Ugdymo procesas vyksta realiame gyvenime todėl siekiama ugdymo metu įgytą patirtį ir žinias susieti su kasdienybe.
4) Atviro ir neformalaus bendravimo. Tai autentiškas savęs pateikimas, dalinamasi savo asmeninio gyvenimo patirtimi, atveriant savo silpnąsias puses, neatsakytus klausimus.
5) Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jei formaliajame ugdyme vertinami mokymosi rezultatai, neatsižvelgiant kiek pastangų įdėta, nesigilinant į detales ir aplinkybes, tai neformaliajame ugdyme būtina sukurti tokią erdvę, kurioje nebūtų lyginami vieni su kitais, o lyginti save anksčiau ir dabar. Tai naikina nesveiką konkurencingumą ir skatina aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, savivertę.
6) Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė – tai priemonė, kurios dėka suintensyvėja individualus ugdymas (is) ir jį būtina išnaudoti. Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai. Refleksavimas – galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį. Ypač svarbu refleksuoti patį procesą, kai žmonės nepasiekia jiems patiems norimo rezultato.
Neformalaus ugdymo yra ne siauras specializacijos ugdymas, bet kompetencijų ir įgūdžių lavinimas. Didžiausias dėmesys skiriamos šioms kompetencijoms:
Asmeninė kompetencija. Gilesnis savęs pažinimas ir suvokimas, gebėjimas save pristatyti, savęs vertinimas, savianalizės įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, atsakomybė už savo veiksmus.
Edukacinė kompetencija. Saviraiškos mokymosi bei informacijos valdymo įgūdžiai, požiūris į mokymąsi visą gyvenimą.
Socialinė kompetencija. Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, darbo komandoje ir dalijimosi atsakomybe įgūdžiai, verslumo įgūdžiai, konfliktų sprendimo įgūdžiai, lygių galimybių įsisąmonijimas, ekonominė savimonė, saviraiškos galimybių įsisąmonijimas ir panaudojimas.
Profesinė kompetencija. Specifinių sričių žinios bei įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę darbo rinką, požiūris į verslo kokybę.
Nors neformalus ugdymas skirtingoms amžiaus grupėms (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų) yra reglamentuojamas skirtingais valstybinio lygio dokumentais, tačiau neformalaus ugdymo principai išlieka visiems vienodi: neformalus ugdymas yra planuojamas ir savanoriškas; mokymasis vyksta įvairioje aplinkoje ir esant įvairioms situacijoms, kai mokymas ar dėstymas nėra vienintelė ar pagrindinė veikla; veiklą gali vykdyti tiek profesionalūs mokymo vadovai, tiek savanoriai; veikla nebūtinai grindžiama tradiciniais mokomaisiais dalykais ar tarpsniais; paprastai skiriama konkrečioms tikslinėms grupėms ir priklauso nuo konkrečios temos.

3. NEFORMALUS VAIKŲ ŠVIETIMAS

Socialiniai įgūdžiai dažniausiai siejami su asmens santykiais su savimi, kitais žmonėmis, veikla. Per veiklą atsiranda vis sudėtingesnių ryšių su socialine aplinka, galimybių ją pažinti, plėsti individualų gyvenimišką patyrimą, taip pat keistis pačiam ir keisti aplinką. Socialiniams įgūdžiams ugdyti galimybių teikia tiek formalusis švietimas, tiek neformalusis.
Jauniausieji Lietuvos piliečiai, iki 6 metų vaikai, pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose. Šių įstaigų tikslas padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. ikimokyklines įstaigas lankė 54,8 procentai visų ikimokyklinio amžiaus vaikų visoje Lietuvoje [5., 31 psl.].
6-7 metų vaikai prieš pradėdami lankyti pradinę mokyklą, 1 metus mokosi priešmokyklinėse klasėse, kurios gali būti tiek ikimokyklinėse įstaigose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose. Priešmokyklinis ugdymas yra antra pakopa vaikų neformalaus ugdymo sistemoje, kurio tikslas padėti vaikams pasiruošti pradinio ugdymo programai. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2007 m. priešmokyklinėse įstaigose mokėsi 88 procentas atitinkamo amžiaus vaikų [5., 32 psl.].
Taip pat svarbi jauno žmogaus gyvenimo sritis – popamokinė veikla (papildomas ugdymas), kuri šiuo metu įvardinama kaip neformalus vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Įvairi popamokinė veikla padeda mokinį priartinti prie gyvenimo. Ji sudaro sąlygas įsitraukti į socialinių santykių sistemas, ugdyti socialinius įgūdžius. Ši veikla tampa reikšminga paauglystės metais, nes paauglys stengiasi įsitraukti į platesnį socialinių santykių sistemą, įtvirtinti savo, kaip sistemos dalies, statusą.
3.1. Neformalaus vaikų švietimo reglamentavimas

Iki 2002 m. vaikų neformalus švietimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dažniausiai jis buvo įvardijamas, kaip viena iš naujų, darbo su jaunimo, sričių (pvz.: nevyriausybinių organizacijų veikla). Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, priimtame 2003 m. iki tol buvusi “papildomo ugdymo” sąvoka buvo papildyta ir apibrėžta, kaip neformalusis vaikų švietimas.
Vaikų neformalaus ugdymo sąvokos atsiradimui Lietuvoje įtakos turėjo ir Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05), kurioje teigiama, kad neformaliojo ugdymo būdu įgyta patirtis yra didelis indėlis į asmenybės tobulėjimą ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas. Taip pat nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270, (Žin., 2005, 139-5019). Joje numatyta plėtoti vaikų ir jaunimo neformalųjį ugdymą, skatinant švietimo institucijų bei jaunimo nevyriausybinių organizacijų partnerystę ir bendradarbiavimą.
Vienas iš Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų iškeltų tikslų yra sukurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, kuri sujungtų formalų, neformalų mokymasi ir savišvietos formas į bendrą erdvę. Taip pat minėtame dokumente, numatyta siekti, kad neformalus ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams, finansuojant šią veiklą mokinio krepšelio principu bei sukuriant neformalio ugdymo programų plačią pasiūlą.
Vienas iš pagrindinių, šiuo metu vaikų neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų yra “Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija” patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK-2695. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas.
Neformalųjį vaikų švietimą gali teikti neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, formaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo švietimo mokyklos tipui priskiriamos muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai, klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo institucijos. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklą sudaro per 300 mokyklų, kurių nuostatuose neformalusis vaikų švietimas įteisintas kaip pagrindinė įstaigos veikla. Dauguma iš šių mokyklų atlieka vaikų meninių ir sportinių gebėjimo atskleidimo bei ugdymo funkcijas. Jų programose kasmet dalyvauja daugiau nei 122 tūkst. mokinių, tai sudaro 23 procentai visų mokinių. Tačiau egzistuoja dideli vaikų dalyvavimo neformalaus švietimo sistemoje skirtumai: skirtingose savivaldybėse neformaliojo vaikų mokyklų ugdytinių dalis svyruoja.

1 pav.
Aukščiau minėti skirtumai atsiranda dėl kelių priežaščių:
 vaiko gyvenamoji vieta – renkamasi neformalaus ugdymo mokykla esanti arčiau namų;
 šeimos materialinė padėtis – ne visi tėvai išgali mokėti už neformalaus ugdymo mokyklos paslaugas, todėl pagal finansines išgales renakasi tinkamiausią ugdymo instituciją, programą;
 į neformalaus ugdymo mokyklas patenka ne visi norintys – tai sąlygoje mokyklų išsidėstymą savivaldybėse, pačių mokyklų galimybes (patalpų stoka, turimos laisvos vietos ir pan.);
 skirtingas veiklos finansavimas – skirtingose savivaldybėse neformalaus ugdymo programoms skiriamos skirtingos sumos, kas sudaro prielaidas nelygias prieinamumo sąlygas.
3.2. Neformalaus vaikų švietimo finansavimas

Remiantis šiuo metu galiojančiais teisiniais dokumentais, neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymą finansuoja mokyklos steigėjai, mokiniai (jų atstovai) bei rėmėjai. Vaikų muzikos, dailės, meno ir sporto mokyklos, nevalstybinės mokyklos, neformaliojo vaikų švietimo programos yra remiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Savivaldybės skirtingai finansuoja neformalųjį vaikų švietimą, tačiau pagrindiniai kriterijai formuojant biudžetą dažniausiai laikomi vaikų skaičius lankantis neformalaus ugdymo mokyklą ar programą, pedagogų kvalifikacija ir etatų skaičius, ekonominės savaivaldybės galimybės ir susiformavusi švietimo politika, mokinių poreikiai ir parengtos ugdymo programos, ankstesnių metų biudžetas. Skiriamos išlaidos svyruoja, anot “Neformalio vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas” nuo 1103 Lt iki 4027 Lt vienam neformaliojo vaikų švietimo mokyklos ugdytiniui ir nuo 96 Lt iki 1698 Lt lėšų vienam bendrojo lavinimo mokyklos mokiniui. O piniginiai tėvų įnašai sudaro vidutiniškai 8 procentus lyginant su savivaldybių skiriama pinigų suma. Tik meno krypties (dailės, muzikos ir kt.) mokyklas lankančių vaikų tėvų įnašai gerokai didesni [7. 31 psl.].

2 pav.
Nors didžiausias valdžios dėmesys yra skiriamas vaikų neformalaus švietimo klausimui, tačiau priimami sprendimai ir vykdomi žingsniai dar neišsprendė visų esančių problemų neformalaus vaikų ugdymo kontekste:
– neformaliojo vaikų švietimo ir formaliojo švietimo mokytojų atestacijos tvarka ir pedagogų kvalifikacijos vertinimo rodikliai yra bendri, nors veiklos formos ir tikslai skiriasi;
– Lietuvos aukštosios mokyklos rengia atskirų sričių arba dalykų mokytojus, turinčius teisę dirbti tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo mokyklose. Neformaliojo patirties mokytojai įgyja kursuose Lietuvoje ir užsienyje, tačiau šiuo metu jų praktiniai gebėjimai nėra formalizuojami;
– nėra neformaliojo švietimo būdu įgytų kompetencijų pripažinimo mechanizmo;
– nėra neformaliojo vaikų švietimo mokyklos veiklos įvertinimo (įsivertinimo) metodikos, todėl šiuo metu vertinimui naudojami daugiau kiekybiniai rodikliai;
– bendrojo lavinimo mokyklose iš mokinio krepšelio yra finansuojamos neformaliajam vaikų švietimui (papildomajam ugdymui) skirtos valandos, tačiau šiose mokyklose nesudaromos sąlygos arba neturima pakankamai galimybių užtikrinti neformaliojo švietimo veiklos pasirinkimo (pvz.: neturi papildomų patalpų ir pan.). Be to, lėšos dažnai naudojamos ne pagal paskirtį. Neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, kitoms neformalųjį švietimą vykdančioms organizacijoms šių lėšų gauti nėra galimybių;
– statistinė informacija apie vaikus lankančius neformaliojo ugdymo užsiėmimus ir institucijas, neatitinka tikrovės.

4. NEFORMALUS JAUNIMO UGDYMAS

2006 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, duomenimis jaunimas sudarė 22,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Ši dalis palaipsniui mažėja dėl mažėjančio gimstatumo ir didėjančios emigracijos. Todėl svarbu sudaryti palankias sąlygas Lietuvos jaunimui, pasiūlyti įvairiapusišką veiklą, įtraukti į aktualių jaunimui, sprendimų priėmimo procesą ir kt.
2007 m. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlikto jaunimo situacijos sociologinį tyrimą, kurio duomenimis, apie 74 procentai jaunimo teigia, kad nėra dalyvavę ir nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje. Šis atliktas tyrimas patvirtina, kad formalių ir neformalių jaunimo grupių veikloje dalyvauja 13,7 procentai jaunų žmonių, 12 procentų yra dalyvavę, o 31,6 procentų nedalyvauja, tačiau norėtų įsitraukti į tokią veiklą. Be to, 91,3 procento jaunimo nurodo, kad jiems dalyvavimas jaunimo veikloje buvo labai naudingas arba greičiau naudingas nei nenaudingas, nes susirado draugų, įgijo žinių ir profesinės patirties, naujų įspūdžių ir kt. tai iliustruoja diagrama [9.]:
Kuo šis dalyvavimas formalių ar neformalių grupių veikloje Jums būtų/ yra (ar buvo) naudingas? (Proc.)

Respondentai galėjo nurodyti kelis atsakymo variantus. Atsakymų suma viršija 100%

3 pav. Jaunimo situacijos sociologinio tyrimo diagrama
Visi minėti duomenys rodo, kad jaunimo organizacijų plėtros potencialas Lietuvoje yra didelis. Tačiau visuomenė nepakankamai žino apie šių organizacijų veiklą ir atliekamą neformalaus ugdymo funkciją.
Jaunimo neformalus ugdymas yra viena iš galimybių jaunimui pasireikšti, realizuoti savo poreikius ir pan. Yra daug jaunimo neformalaus ugdymo apibrėžimų, tačiau išskirti vieną teisingą nėra lengva. Nėra vieno absoliučiai teisingo ir neginčijamo apibrėžimo. Štai kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos įstatyme (Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 (Žin., 2003, Nr. 119-5406)), 4 skirsnis:
1. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas.
Jaunimo neformalus ugdymas padeda jaunam žmogui išlaisvėti:
u Iš nepagrįstų išorinių apribojimų. Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą. Jaunimo neformalaus ugdymo veikloje asmeniui suteikiama saugi erdvė pajusti ir išbandyti savo realias galimybes, o jį supančiai aplinkai atvirai priimti besikeičiantį, stiprėjantį jauną žmogų.
u Iš nepagrįstų vidinių apribojimų. Jaunas žmogus, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų vidinių apribojimų, (nesuvoktų vertybių, baimių, kompleksų) reiškia jauno žmogaus vertybių formavimąsi asmeninės patirties pagrindu.
u Link atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia jaunimo sąmoningą apsisprendimą dėl savo norų bei tikslų ir savarankiškas pastangas siekiant jų įgyvendinimo.
u Link prasmingo savęs realizavimo. Tai reiškia jauno asmens galimybių realizavimą derinant asmeninius ir bendruomeninius tikslus.
Kadangi jaunimo neformalus ugdymas yra dalis jaunimo politikos, todėl jo veikloje siekiama įgyvendinti bendruosius jaunimo politikai galiojančius principus:
Pariteto – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po lygiai;
Subsidiarumo – sprendimai, susiję su jaunimu, turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi;
Tarpžinybinio koordinavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, spręsdamos su jaunimu susijusius klausimus, bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje;
Dalyvavimo – su jaunimu susiję klausimai sprendžiami jaunimui dalyvaujant ir derinant su jaunimu ar jaunimo organizacijų atstovais;
Informavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos informuoja jaunimą jam aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma;
Bendravimo ir bendradarbiavimo – Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis.
Jaunimo neformalus ugdymo veikla yra neatsiejama nuo jaunimo veiklos, todėl dirbant su jaunimu kiek įmanoma yra siekiam išpildyti ir jaunimo veiklos principus.
 Savarankiškumo – jaunimas pats renkasi veiklos sritį, formuoja jos tikslus, aktyviai joje dalyvauja ir atsako už tikslų įvykdymą;
 Savanoriškumo – jaunimas dalyvauja pasirinktoje jaunimo veiklos srityje savo noru ir nieko neverčiamas;
 Savivaldos – jaunimas savo veikloje nustato šios veiklos tikslų įgyvendinimo būdus, formą, atsakomybę ir įvertinimą.

4.1. Neformalaus jaunimo ugdymo reglamentavimas

Jaunimo politika Lietuvoje yra nauja ir lanksti veiklos sritis, pradėta plėtoti tik nuo 1990 metų, kai pradėjo aktyviai kurtis jaunimo organizacijos. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 metais patvirtino Valstybinę jaunimo politikos koncepciją (Žin., 1996, Nr. 65-1537), kuri teisiškai įtvirtino jaunimo veiklą. Didelės įtakos jaunimo politikos vystymuisi Lietuvoje turėjo ir sėkmingas kitų šalių gerosios patirties perėmimas bei pritaikymas.
2003 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, kuriame yra įtvirtintos pagrindinės Lietuvos jaunimo politikos įgyvendinimo sritys, nustatomi šios politikos įgyvendinimo principai, atitinkantys Europos Sąjungos prioritetus.
Nors Lietuvoje sukurta pažangi jaunimo politikos informavimo ir įgyvendinimo sistema yra reglamentuota teisės aktuose, tačiau dar nepakankamos galimybės neformaliam jaunimo ugdymui, nepakankamos neformalaus ugdymo tradicijos, neformalus ugdymas nėra pripažįstamas visuomenės kaip viena iš efektyviausių ugdymosi priemonių, stokojama paslaugų jaunimui ir darbo su jaunimu vertinimo ir reglamentavimo. Teigiama yra tai, kad priimant sprendimus įtraukiamos jaunimo organizacijos. Gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje, sėkminga integracija į darbo rinką bei visų lygių visuomenės gyvenimą reikalauja naujų bendrųjų gebėjimų, kuriuos kiekvienas privalo turėti. Jie yra apibrėžti Lisabonos strategijoje – tai informacinės technologijos, užsienio kalbos, technologinė kultūra, verslininkystė ir socialiniai gebėjimai. Siekiant priimti naujus iššūkius, svarbūs ir nauji švietimo bei ugdymo metodai. Vienas tokių – neformalusis ugdymas.

4.2. Neformalaus jaunimo ugdymo finansavimas

Iki šiol Lietuvos Respublikoje nėra apskaičiuota kiek valstybės, savivaldybių biudžeto, nebiudžetinių fondų lėšų kasmet įsisavina Jaunimo nevyriausybinės organizacijos (toliau NVO). Nėra bendros jaunimo iniciatyvų, jaunimo politikos finansavimo sistemos. Savo iniciatyvas įgyvendinti jaunimo NVO gali gauti lėšų iš Valstybinės jaunimo reikalų tarybos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kultūros ministerijos, Narkotikų kontrolės ir prevencijos departamento ir t.t. Penkiasdešimt trys savivaldybės turi atskiras biudžeto „eilutes“ jaunimo projektams finansuoti.
2005 metų kovo 24 d. patvirtintame LR Vyriausybės 2004 – 2008 metų programos priemonių plane pirmą kartą atskira skiltimi išskirta Jaunimo politika (11. LR Vyriausybės programos dalis). Šioje LR Vyriausybės programos dalyje viename iš punktų įtvirtinta nuostata „11.4. Didinti jaunimo organizacijų teikiamų projektų finansavimą.“
Galimi du būdai finansuoti jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą: projektinės veiklos finansavimas ir programinės veiklos finansavimas. Programa apibūdinama kaip ilgalaikis darbas, vienos ar kelių institucijų, organizacijų veiksmų visuma, jungianti nuo kelių iki keliolikos atskirų projektų. Projektas apibrėžiamas kaip tikslinė jaunų žmonių grupės ar jaunimo organizacijos veikla, kuri yra apibrėžta pasirengimo ir įgyvendinimo terminais, tikslais, finansavimo šaltiniais, vykdytojais ir dalyviais.
Lietuvoje vyrauja projektinis jaunimo organizacijų veiklos finansavimas tiek nacionaliniame, tiek savivaldybės lygmenyse. Savivaldybės lygmenyje daugiausia dėmesio skiriama organizacijų atstovų informavimui apie įvairių fondų skelbiamus projektų finansavimo konkursus, skatinama, juose dalyvauti. Savivaldybių biudžetuose numatyta suma jaunimo projektų finansavimui yra pernelyg maža, dažnai organizacijų projektus savivaldybė remia tik dalinai (papildomas finansavimas), ir dažniausiai yra kompensuojamos tik veiklos išlaidos. Atlyginimams ir patalpoms išlaikyti lėšos yra neskiriamos arba skiriama labai mažai. Pastebėtina, kad projektinio finansavimo tikslas yra finansuoti jaunimo projektus, kurie turi aiškią pradžią ir pabaigą; yra orientuoti į konkrečios problemos sprendimą ir vykdoma veikla turi užtikrinti greitą ir aiškų poveikį, kadangi tokios veiklos tęstinumas nebūtinai turi būti užtikrinamas.
Valstybinė jaunimo reikalų taryba įgyvendina tris paprogrames, kuriomis yra užtikrinamas programinis arba taip vadinamas institucinis jaunimo organizacijų finansavimas. Teikiant šią institucinę paramą siekiama, kad jaunimo organizacijos instituciškai taptų stipresnės, jų veikla būtų kokybiškesnė, skaidresnė, kad programų dalyviams būtų sudarytos sąlygos įgyti naudingos socialinės kompetencijos, siekiant aktyviai įgyvendinti Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme numatytas jaunimo organizacijų funkcijas. Taip pat yra siekiama, kad jos glaudžiai bendradarbiautų su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, dirbančiais su jaunimu. Institucinio finansavimo tikslas – finansuoti ilgalaikes organizacijų programas, kurios orientuotos į konkrečios problemos sprendimą, tačiau vienkartinis veiksmas aiškaus poveikio negali padaryti, todėl būtina užtikrinti vykdomos veiklos tęstinumą pagal patvirtintą programą.

4.3. Neformalaus jaunimo ugdymo vykdytojai

Jaunimo politikos pagrindų įstatyme įtvirtintos jaunimo politiką įgyvendinančios institucijos nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyje. Jaunimo politiką pagal kompetenciją formuoja ir įgyvendina: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – JRD) ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.
Svarbus vaidmuo formuojant ir įgyvendinant jaunimo politiką tenka Jaunimo reikalų tarybai, veikiančiai prie JRD. Minėta taryba veikia visuomeniniais pagrindais ir sudaroma iš valstybės institucijų, įstaigų ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos deleguotų atstovų bei veikia visuomeniniais pagrindais. Ji nagrinėja svarbiausius jaunimo politikos klausimus ir teikia pasiūlymus JRD dėl jaunimo ir jaunimo organizacijų reikmes atitinkančios jaunimo politikos įgyvendinimo.
JRD kasmet įgyvendina nemažai programų. Joms įgyvendinti iš valstybės lėšų finansuojama jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų veikla (arba iš šių organizacijų perkamos ugdymo paslaugos), atitinkanti nustatytus prioritetus (laisvalaikio užimtumo, ugdymo sportu, žinių visuomenės plėtros, jaunimo veiklos kokybės gerinimo, organizacijų potencialo plėtojimo ir kt.). JRD įgyvendinamos programos leidžia plėtoti jaunimo organizuotą veiklą, gerina jaunimo užimtumą, laisvalaikiu ir sportuojant remia bendruomenei naudingas jaunimo iniciatyvas, skatina tarptautinius mainus ir savanorystę užsienyje.
Jaunimo politika plėtojama ir savivaldybių lygmeniu. Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nustatyta, kad savivaldybės institucijos formuoja ir įgyvendina savivaldybės jaunimo politiką, o joms atlikti šią funkciją padeda savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius. Daugelyje savivaldybių veikia sprendimų priėmimo ir patariamąją funkciją atliekančios regioninės jaunimo reikalų tarybos – “Apskritieji stalai”, į kurias pariteto principu įtraukiami valdžios ir jaunimo organizacijų atstovai.
Formuojant valstybinę jaunimo politiką labai svarbi jaunimo įtaka, kuri iš esmės priklauso nuo jaunimo organizacijų veiklos aktyvumo. Svarbiausią vaidmenį šioje srityje vaidina asociacija Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (toliau – LiJOT). Tai organizacija, vienijanti 55 jaunimo organizacijas ir atstovaujanti jaunimo interesams. Svarbus vaidmuo jaunimui aktyvinti, palankioms sąlygoms įvairiai jaunimo veiklai sudaryti tenka nacionalinei bei vietinei jaunimo organizacijai, regioninei jaunimo organizacijų tarybai, veikiančiai daugelyje savivaldybių. Lietuvoje nevyriausybinės jaunimo organizacijos veikia palyginus neseniai – tik šiek tiek daugiau kaip 15 metų, todėl nevyriausybinės veiklos tradicijos, jaunimo įgūdžiai dalyvauti visuomeninėje bei pilietinėje veikloje Lietuvoje nėra išplėtoti. Tačiau šios organizacijos atlieka jaunimo neformalaus ugdymo funkciją, taip pat daro įtaką jaunimo politiką, todėl labai prisideda prie jaunimo pilietiškumo ugdymo. Tačiau jaunimo organizacijų veikla, ypač regionuose, yra netolygi dėl žmogiškųjų, finansinių ir materialinių išteklių stokos, dėl finansavimo nepastovumo.
Svarbus šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, bruožas – susiskirstymas ir priklausymas įvairioms socialinėms grupėms. Aktyvėja įvairių grupių, kurias vienija tam tikros vertybės, veikla. Šios grupės pačios imasi spręsti problemas ir dalyvauti viešajame gyvenime, dėl to ypač didėja nevyriausybinių jaunimo organizacijų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje.

5. NEFORMALUS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS

“Pasiekti, kad Lietuvos gyventojai, turėtų realias galimybes mokytis visą gyvenimą, nuolat atnaujinti ir plėtoti savo sugebėjimus.” [14.]
Lietuvoje šiuo metu vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, o pasaulio pažangoje visuomenės dalis plėtoja nuolatinio mokymosi idėją. Nuolatinis žmonių mokymasis yra neišvengiamas šių laikų kasdienybėje. Žinių ir įgūdžių, kurios įgyjamos vaikystėje ir jaunystėje šeimoje, mokykloje, kolegijoje ar universitete neužtenka visam gyvenimui. Asmeniui šiandien nepakanka kartą įgytos profesinės kvalifikacijos. Dabarties žmogui būtini gebėjimai prisitaikyti prie sparčios kaitos, jam reikalingi imlumo ir žinių atnaujinimo įgūdžiai.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, kintantys aplinkos reikalavimai, konkurencija, darbe kylančios problemos, kurias būtina spręsti darbo rinkoje – tai veiksniai, kurie skatina žmones nuolat mokytis. Neformalus suaugusiųjų švietimas apima asmens bendrosios kultūros ugdymą, profesiniai veiklai reikalingų žinių įgijimą ir gebėjimų lavinimą bei tobulinimą. Žmonės siekia kelti savo profesinę kvalifikaciją, įgyti daugiau žinių ir patirties. Tai sudaro palankesnes sąlygas individų socialinio statuso kitimui ir jo kilimui. Todėl ypač svarbu išryškinti nuolatinio mokymosi vaidmenį dinamiškoje šiandienos visuomenėje.
Nuolatinis mokymasis – visą gyvenimą trunkantis mokymasis, skatinamas atitinkamos aplinkos (kintančių darbo sąlygų ir pan.) ir vidinio individo poreikio mokytis. Nuolatinį mokymąsį sąlygoja keli pagrindiniai veiksniai: išorinė aplinka, technika ir technologija, vidinė organizacijos aplinka bei žmonių individualūs charakteriai. Nuoltatinio mokymosi uždavinys – kaupti profesinę patirtį, įgyti ir tobulinti savo kvalifikaciją, kad būtų galima greičiau prisitaikyti prie nuolatos kintančios veiklos pasaulyje. Galima išskirti kelias pagrindines nuolatinio mokymosi sistemas:
1) Profesinio rengimo sistema. Jos uždavinys – ugdyti asmenybę, formuojant supratimą apie pasaulį ir suteikiant profesiniam mokymui reikalingų bazinių žinių. Jo tikslas – padėti žmogui įgyti naują kvalifikaciją, atitinkančia europinį lygį, ir skatinti norą nuolat mokytis. Šioje sistemoje formuojama nuostata, kad būtina nuolat mokytis siekiant išlaikyti kompetenciją, kuri leidžia prisitaikyti prie kintančių visuomenės gyvenimo sąlygų (ekonominių, socialinių ir t.t.).
2) Praktinio mokymo sistema. Praktinis mokymas – žinių perteikimas, kaip reikėtų veikti, ką daryti norint išspręsti kilusias problemas. Ši mokymo sistema suteikia žinių apie tam tikrus principus, kuriuos galima pritaikyti praktikoje. Praktinio mokymosi forma vadinama seminaru, o jo pagrindinis objektas yra žmogus. Seminaruose taikomi metodai: elgsenos modeliavimas, žaidimas, vaidmenų atlikimas ir kt.
3) Konsultavimas ir projektų įgyvendinimas. Konsultavimas – įsigilinimas į konkrečią problemą (situaciją) ir tos problemos sprendimo būdas. Konsultavimas padeda suvokti konkrečios organizacijos problemas ir jas išspręsti.
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas naudingas ir individui, ir organizacijai. Individui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimas; padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našųmą; sustiprina darbuotojo pasitikėjimo savo jėgomis; sukuria platesnes perspektyvas karjerai; formuoja geresnį organizacijos klimatą. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą; garantuoja organizacijos narių kvalifikacijos lygio palaikymą.
Statistikos departamento duomenimis, 2006 metais neformaliojo mokymosi veikloje dalyvavo 500 tūkstančių 25–64 metų amžiaus asmenų. Mokymosi paslaugas jiems gali teikti apie 3 tūkstančiai skirtingos žinybinės priklausomybės institucijų, turinčių skirtingą nuosavybės formą, taip pat ir įstaigos, kurių tiesioginės funkcijos nėra švietimas.

5.1. Neformalaus suaugusiųjų švietimo reglamentavimas

Lietuvoje jau yra padėti modernios suaugusiųjų švietimo pamatai. Formalusis suaugusiųjų švietimas regamentuojamas Švietimo, Profesinio mokymo ir Aukštojo mokslo įstatymais. Sukurtos ir įteisintos modulinės suaugusiųjų bendrojo lavinimo programos, įteisintas neakivaizdinis suaugusiųjų bendrasis lavinimas. Aukštojo moksto įstatyme įteisintos neakivaisdinės studijos. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas atveria naujas paramos formas švietimui kelius, įteisina neakivaizdinį švietimą. 1998 ir 1999 m. priimti papildantys teisės aktai, įsteigiantys įstatymu numatytą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo tarybą, nustatantys teisės į suaugusiųjų neformalųjį švietimą įgijimą, valstybės užsakomų neformaliojo suaugusiųjų programų ir tikslinių projektų finansavimo ir konkursų organizavimo tvarką. Rengiami teisės aktai, kuriantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos įgytų žinių ir įgūdžių valstybinio pripažinimo mechanizmą ir nustatantys informavimo apie suaugusiesiems teikiamas neformaliojo švietimo programas tvarką.
Buvo išleisti 7 nacionalinio lygmesn dokumentai, reglamentuojantys neformalųjį suaugusiųjų švietimą.
1) Lietuvos švietimo koncepcija (1992 m.);
2) Lietuvos suaugusiųjų švietimo sistemos koncepcija (1993 m.);
3) LR Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (1998 m.);
4) Švietimo gairės (Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012 metai. Projektas.);
5) LR švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m.);
6) Valstybės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos;
7) Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004 m.).

5.2. Neformalaus suaugusiųjų švietimo finansavimas

Neformaus suaugusiųjų švietimo įstatyme, 17 str. yra numatyta suaugusiųjų neformalus švietimo finansavimo principai ir formos. Finansinės paramos požiūriu daugiausia dėmesio skiriama į darbo rinkos poreikius orientuotą suaugusiųjų mokymą. Neformalus neprofesinis suaugusiųjų švietimas yra finansuojamas tiek valstybinių, tike kitų institucijų: šalies ir Europos Sąjungos programų (pvz.: Griundvig), fondų, nevyriausybinių organizacijų ir pan. Kaip vienas didžiausias mokymosi visą gyvenimą paslaugų finansavimo šaltinių išlieka ES struktūrinių fondų investicijos.
Valstybės paramos suaugusiųjų švietimui kryptys:
– tiesioginis švietimo įstaigų finansavimas, atskirų valstybinių ar savivaldybių, asmenų ar grupių teikiamų švietimo projektų, programų finansavimas;
– valstybinių patalpų nuomos ir mokesčių lengvatų teikimas, labdaros ir švietimo rėmimo skatinimas per mokesčių sistemą;
– dalinis arba visiškai socialiai remtinų asmenų švietimo finansavimas, suaugusiųjų švietimo dalyvių rėmimas stipendijomis;
– nemokamas besimokanąiųjų aprūpinimas informacija bei spaudiniais valstybinėse bibliotekose.
Valstybės institucijos neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas dažniausiai finansuoja arba tikslinių dotacijų forma arba projektų atrankos konkurso būdu. Tačiau šių tiesioginių neformaliojo švietimo finansavimų priemonių taikymas tik nežymiai skatina neformaliojo švietimo plėtrą šalyje.

5.3. Neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdytojai

Lietuvoje mokymosi visą gyvenimą politikos formavimo, vykdymo, koordinavimo funkcijas atlieka Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) bei joms pavaldžios institucijos, taip pat kitos ministerijos, savivaldybių ir apskričių viršininkų administracijos.
ŠMM rengia neformalųjį suaugusiųjų švietimą reglamentuojančius teisės aktus; koordinuoja valstybinių ir savivaldybių neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų veiklą, nustato jų prioritetines kryptis, derindama jas su regioninės plėtros programomis; rengia neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų sistemos plėtojimo ir jų finansavimo tobulinimo projektus; užsako ir finansuoja neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus; organizuoja suaugusiųjų švietėjų kvalifikacijos tobulinimą, informuoja ir konsultuoja suaugusiųjų švietimu besidominčius juridinius ir fizinius asmenis.
Prie ŠMM veikia kitos institucijos:
 Lietuvos suaugusiųjų švietimo informacijos centras (LSŠIC) įgyvendina suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo nacionalines programas ir projektus, kaupia duomenis apie suaugusiųjų švietimo galimybes, šias paslaugas teikiančias institucijas ir programas, informuoja visuomenę, vykdo suaugusiųjų švietimo būklės ir poreikių šalyje tyrimus, projektus, susijusius su suaugusiųjų švietimo galimybių plėtra.
 Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC) rengia ir įgyvendina tikslines suaugusiųjų mokymo programas – pabėgėlių, tremtinių, socialinę atskirtį patiriančių asmenų mokymo, kitakalbių valstybinės kalbos mokymo ir kitas, apie tai informuoja visuomenę, rengia ir įgyvendina programas, skirtas suaugusiųjų mokytojų kvalifikacijos tobulinimui bei metodinės veiklos sklaidai.
 Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) tęstiniam suaugusiųjų mokymui reikšmingas savo vykdomais uždaviniais vertinti studijų programas įregistravimo arba akreditavimo tikslu bei skleisti informaciją apie mokslo ir studijų veiklos kokybę ir jos užtikrinimo patirtį. Šios įstaigos veikla padeda kurti laisvo asmenų judėjimo sąlygas – ketinantys studijuoti suaugusieji gali tinkamai pasirinkti studijų programas, o asmenys, įgiję kvalifikacijas užsienyje, – gauti jų pripažinimą Lietuvoje ir susirasti kvalifikacijai tinkamą darbo vietą.
 Mokytojų kompetencijos centras (MKC) prisideda prie pedagogų, švietimo institucijų vadovų kvalifikacijos tobulinimo, teikia pasiūlymus dėl švietimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programų kokybės, sudaro sąlygas švietimo darbuotojams įgyti kompetencijų, būtinų darbui su suaugusiaisiais.
 Švietimo mainų paramos fondas (ŠMPF) kurio tikslas – padėti institucijoms pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo teikiamomis galimybėmis, administruoti programas ir skleisti jų veiklos rezultatus.
 Profesinio mokymo metodikos centras (PMMC) vykdo nacionalinius profesinio mokymo sistemos tobulinimo projektus, atlieka profesinio mokymo kokybės vertinimo organizavimą.
SADM plėtoja suaugusiųjų švietimo sistemos veiklą, susijusią su bedarbių ir įspėtų apie atleidimą darbuotojų, neformaliuoju profesiniu mokymu ir tobulinimusi; užsako ir remia padedančio prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas, tikslinius projektus ir mokslinius tyrimus.
SADM pavaldžios institucijos:
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT) – organizacija, plėtojanti suaugusių žmonių profesinį rengimą, orientavimą ir konsultavimą kaip aktyvias darbo rinkos politikos priemones, kuriomis siekiama didinti bedarbių ir asmenų, priklausančių rizikos grupėms, užimtumą ir ugdyti dirbančių asmenų gebėjimus konkuruoti darbo rinkoje.
 Lietuvos darbo birža (LDB), turinti 46 teritorinius skyrius visoje Lietuvoje, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas, moka bedarbiams nedarbo draudimo išmokas.
Suaugusiųjų švietimo organizavimo kontekste svarbus nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų vaidmuo. Siekdama įtraukti daugiau socialinių partnerių į mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo politikos įgyvendinimo procesą, ŠMM su Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (LSŠA) ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija (LSMCVA) yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis.
LSŠA siekia telkti suaugusiųjų švietėjus ir suaugusiųjų švietimo srityje dirbančias institucijas bendrai veiklai; ugdyti suaugusiųjų visuomenės narių gebėjimą aktyviai dalyvauti savo profesinėje veikloje ir bendruomenės gyvenime, ugdyti nuolatinio ugdymosi poreikį tarp suaugusiųjų.
LSMCVA dalyvauja formuojant šalies suaugusiųjų švietimo politiką, skatina bendradarbiavimą tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo institucijų, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius suaugusiųjų mokymo centrų darbuotojams.
Siekiant koordinuoti suaugusiųjų švietimo srityje veikiančių institucijų veiklą, 2007 metais įkurta Suaugusiųjų švietimo ekspertų komisija, svarstanti suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymo strategijos ir taktikos, suaugusiųjų mokymo proceso organizavimo, ugdymo turinio ir kitus klausimus, susijusius su suaugusiųjų švietimu.

6. NEFORMALUS UGDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Europos Sąjunga (ES) yra 27 valstybių ekonominė ir politinė bendrija, kurioje gyvena 496 mln. gyventojų. Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis 2007 m. visoje ES gyveno 15, 8 procentai 0-14 amžiaus vaikų, 12,6 procentai 15 – 24 amžiaus žmonių, 36,3 procentai 25 – 49 amžiaus, o 18, 3 procentai 50-64 amžiaus piliečių [16.]. Tačiau kiekvienoje ES valstybėje išsilavinimo lygis skiriasi, skiriasi ir priimti teisės aktai susiję tiek su formaliu, tiek su neformaliu ugdymu. Todėl siekiant maksimalių rezultatų kiekvienoje valstybėje ir kartu visoje ES yra kuriami bendri ES dokumentai, programos, finansavimo galimybės kuriais vadovaujantis, kiekviena valstybė individualiai arba bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis galėtų pasiekti kartu užbrėžtų tikslų.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, padedanti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemas, verslumą, skatina mokymosi motyvaciją, ieškoti alternatyvaus, kūrybinio ugdymosi galimybių.
Skirtingoms amžiaus grupėms ES yra priimti skirtingi teisės aktai, tačiau kiekviename iš jų pabrėžiama neformalaus ugdymo svarba šiuolaikiniame pasaulyje ir nauda ne tik individui, bet ir visuomenei.
Galima trumpai apžvelgti svarbiausius ES teisininius dokumentus susijusius su tiesioginiu ir netiesioginiu neformaliuoju ugdymu, kurie suteikė pagrindus atskirų valstybių nacionalinio lygio dokumentų įtvirtinimui.

 Europos Tarybos 2000 m. kovo mėn. patvirtinta Lisabonos strategija.
Pagrindinis dokumento strateginis tikslas, paversti ES ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, kurioje būtų suderinta darni ekonominė plėtra su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu bei tvirtesne socialine sanglauda.

 Europos Komisijos 2000 m. spalio 30 d. paskelbė “Mokymosi visą gyvenimą memorandumą”.
Jame suformulavo mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros strategiją ir pareikė diskusijai 6 svarbiausias tezes, apibūdinančias mokymosi visą gyvenimą sistemos plėtros gaires.
 Europos Komisijos 2001 m. lapkričio 21 d. Baltoji knyga “Naujas impulsas Europos jaunimui”.
Joje pripažįstama, kad nustatomi nauji tikslai susije su glaudžiu jaunimo susijusių įvairių politikos sričių, kaip švietimas, užimtumas, socialinė integracija, informavimas ir pilietinė visuomenė.
 Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25d. rezoliucija (OL C 295, 2003 12 05).
Šioje rezoliucijoje apibrėžta neformalaus ugdymo svarba asmens tobulėjimui ir valstybės narių pilietiškumo skatinimo pagrindai.
 Europos Komisijos 2006 m. spalio 23 d. pavirtintas komunikatas „Suaugusiųjų švietimas: mokytis niekada nevėlu“ (Briuselis, 23.10.2006 KOM (2006)614).
Dokumente pagrindinis dėmesys skiriamas suaugusiųjų švietimo poltikos pletotei. Siūloma šiai sričiai skirti daugiau lėšų, didinti joje dirbančių skaičių ir t.t. Suaugusiųjų mokymasis apibrėžiamas kaip visi mokymosi būdai, kuriuos naudoja suaugusieji, įgyje pirminį išsilavinimą.
Nors reglamentuojančių neformalų ugdymą dokumentų yra daug daugiau, tačiau svarbiausia yra siekti minėtuose dokumentuose užbrėžtų tikslų,pasiekti rezultatų, o ne tik deklaruoti esą problema yra sprendžiama.

6.1. Europos Sąjungos programos skatinančios neformalų ugdymą

Europos Sąjunga administruoja nemažai programų, kurios yra orientuotos į skirtingas tikslines grupes, formuluojamos skirtingos priemonės, tačiau visoms jos būdingi keli pagrindiniai tikslai: skatinti neformalų ugdymą visose amžiaus grupėse; padėti surasti partnerių tolimesniems bendradarbiavimams, dalinantis patirtimis, kuriant naujas idėjas; skatinti įtraukti mažiau socialinių galimybių turinčius žmones; finansiškai paremti projektus/programas, kurios atitinka programai keliamus tikslus.
Pagrindinės ES administruojamos neformalaus ugdymo programos:
 Comenius programa skirta mokykliniam ugdymui. Jos tikslas yra pagerinti mokyklinio ugdymo kokybę ir sustiprinti europinę dimensiją, remiant tarptautinį mokyklų bendradarbiavimą ir mobilumą.
 Erasmus programa skirta aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui studentų, dėstytojų ir kito personalo mobilumo skatinimui, daugiašaliam aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimui tarpusavyje ir su verslo įmonėmis bei laipsnių tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo užtikrinimui. Programoje gali dalyvauti tik institucijos, turinčios Erasmus Universiteto Chartiją (EUC). Šiuo metu Europoje yra ~2500 EUC turėtojų. Paraiškas Europos Komisijai gali teikti nacionaliniu lygmeniu pripažintos aukštojo mokslo institucijos ir mokslinių tyrimų įstaigos, turinčios teisę kartu su universitetais organizuoti doktorantūros studijas.
 Grundtvig programa skirta suaugusiųjų švietimui ir tęstiniam mokymuisi. Programos tikslas – gerinti suaugusiųjų švietimo kokybę bei prieinamumą, remiant tarptautinį suaugusiųjų švietimo institucijų bendradarbiavimą bei mobilumą.
 Leonardo da Vinci programa skirta ES šalių bendradarbiavimui remti ir skatinti tobulinant profesinį rengimą. Pagrindinis programos tikslas – suvienyti įvairių Europos šalių institucijas, įskaitant visų lygių profesinio mokymo įstaigas, vietos valdymo institucijas, darbdavių organizacijas, kitas visuomenines organizacijas kuriant ateities profesinio rengimo politiką.
 Veiklus jaunimas programa – teikia jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Tai mokymosi ir švietimo programa, skirta bendrai Europos šalių jaunimo veiklai, pagrįstai neformalaus mokymosi ir ugdymo principais, bei jaunimo tarpkultūriniam pažinimui ir bendradarbiavimui. Minėta programa siekiama skatinti jaunimą dalyvauti Europos integracijoje, plėtoti įvairių kultūrų tarpusavio supratimą, stiprinti toleranciją, ugdyti solidarumo jausmą, skatinti jaunimo iniciatyvą ir kūrybiškumą. Programa remia savarankišką darbą užsienyje, jaunimo tarptautinius mainus ir vietos jaunimo grupių iniciatyvas, veiklą, prisidedančią prie pačios programos plėtros.

IŠVADOS:

1) Globalizacija, žinių visuomenė, ekonomika ir socialinių procesų raidos tendencijos remiasi svarbiausiu ekonomikos ištekliu – žmogiskuoju kapitalu. Todėl svarbiausiomis tampa žmogaus įgytos laisvės vertę, turinčių doros pagrindus, gebančių konstruktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės kūrime. Formalus ugdymas suteikia žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, kuris reikalingas tolimesnei karjerai, o neformalus ugdymas dėl savo socialinio ir patyriminio pobūdžio suteikia kompetencijas, kurios leidžia žmonėms įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, padeda suprasti darnaus bendro gyvenimo principus ir taisykles, plėtoti asmeninius gebėjimus atsakingai apsispręsti ir veikti sudėtingame šiandienos pasaulyje, ugdyti pagarbą tradicinėms gimtojo krašto ir pasaulio kultūros vertybėms. Neformalaus ugdymo įgytos kompetencijos padeda sėkmingiau įsitvirtinti darbo rinkoje.
2) Įgyvendinant Lietuvos ir Europos Sąjungos neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentu nuostatas, kurios numato kurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, apimančią formalias, neformalias ir savišvietos formas, svarbu moksliškai pagrįsti neformaliojo ugdymo sistemos kaitos būtinybę ir parengti optimalų neformaliojo ugdymo sistemos modeliavimo planą, kurį įgyvendinus ši sistema būtų ne tik prieinama kiekvienam žmogui, bet atlieptų ir kitus strateginius švietimo tikslus.
3) Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, skatinanti aktyvų pilietiškumą ir asmenybės tobulėjimą, mokymosi motivaciją ir kt. Šiai sričiai skiriamas nemažas dėmesys, yra kuriamos finansavimo programos, rengiamos bendradarbiavimo, mokymosi programos ir t.t. Lietuvoje neformalus ugdymas yra kol kas tik “antrinė” sritis, kurios tiesioginis finansavimas yra skurdus, esminias egzistuojančias neformalaus ugdymo problemas stengiamasi spręsti trumpalaikėmis strategijomis, programomis, trūksta sisteminio požiūrio į neformalųjį ugdymą.

SUMMARY

Non-formal education is a education according to a variety of programs geared to satisfy individual education needs, to provide in-service education and to provide for acquisition of an additional competence.
The purpose of non-formal children’s education is to satisfy the learners’ cognition, development and self-expression needs, and to help them become active members of society. The purpose of non-formal adult education is to provide an individual with conditions for life-long learning, meeting the needs of cognition, upgrading qualification and acquiring additional qualifications. The non-formal youth education is a part of the youth policy which means purposeful activity intended to resolve youth problems and to seek to create favourable conditions for the formation of the personality of a young person and his integration into public life, as well as activity which has the purpose of achieving understanding and tolerance towards young people.
This work main aim is to describe the non-formal education situation in Lithuania. To take a look to the children’s, youth and adults non-formal education regulation in national, local and European Union levels.

LITERATŪRA:

1) Lietuvos Respublikos Seimas. Švietimo įstatymas. 2007-06-26, Nr. I-1489 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=296030 >

2) Laisvoji enciklopedija Vikipedija. Sąvokos apibrėžimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://lt.wikipedia.org/wiki/Jaunimo_neformalus_ugdymas >

3) VAITKEVIČIUS, Paulius. Kvalifikacijos kėlimo programa neformaliojo ugdymo specialistams programos anotacija (aktualumas, reikalingumas) ir metodologiniai principai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.naujosjungtys.lt/projektas/dokumentai/anotacijos/NU%20anotacija.doc >

4) Lietuvos Jaunimo Neformalaus Ugdymo Asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.jnu.lt/?id=14 >

5) Lietuvos vaikai 2006 (2007 m. katalogas) [interaktyvus].Vilnius: Statistikos Departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2007. Tekstas liet., angl. ISSN 1648-5203. Prieiga per internetą:
< http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1878 >

6) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformalaus vaikų švietimo koncepcija. 2005-12-30, Ministro įsakymas Nr. ISAK-2695 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smm.lt/teisine_baze/docs/isakymai/2005-12-30-ISAK-2695(1).doc >

7) Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Neformaliojo vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas. Tyrimo ataskaita [interaktyvus]. Vilnius 2006 09. Prieiga per internetą:

8) Lietuvos Respublikos Seimas. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. 2003-12-04, Nr. IX-1871[interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=223790 >

9) Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jaunimo situacijos sociologinis tyrimas [interaktyvus]. 2007 03. Prieiga per internetą:
< http://www.jrd.lt/index.php?1608143337>

10) Lietuvos jaunimo organizacijų taryba [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.lijot.lt >

11) Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūra [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< www.jtba.lt >

12) Lietuvos Respublikos Seimas. Dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 m. nuostatų. Nutarimas. 2003-07-04, Nr. IX-1700 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

13) Lietuvos Respublikos Seimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998-06-30. Nr. VIII-822 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

14) Švietimo ir mokslo ministerija. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. 2004-03-26 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

15) Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.lssa.smm.lt/lang-1/page-4.asp >

16) Statistical Office of the European Communities (Eurostat). People by age classes [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

17) European Union. Summaries of legislation [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://europa.eu/scadplus/leg/en/s19004.htm >

18) Švietimo mainų paramos fondas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
< http://www.smpf.lt/index.php?id=20 >

19) Mokymosi visą gyvenima memorandumas [interaktyvus]. Prieiga per interneta:
< http://www.lssa.smm.lt/docs/Memorandumas_2001.doc >

Paprastosios palūkanos ir jų taikymas praktokoje

 

Pinigai

“Jis yra vertas savo druskos” yra posakis, kuris kilęs iš laikų, kai darbininkams būdavo mokama druskos gabalais. Pinigai yra bet kas, kuo priimta atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Vampumai, sraigių kiautai, karoliukai, akmeninės plokštelės ir kiti objektai tarnavo kaip pinigai. Vystantis ekonomikai, pinigų sistema turi keistis taip, kad atitiktų naujas reikmes. Už vampumai, kuriuos kadaise kaip pinigus naudojo indėnai, šiandien nebenusipirksite nei maisto nei drabužių.
JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2.
Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos.
Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis.
Pav 1-1 Pinigų pasiūla
Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68
JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei.
1.2 Pinigų privertimas dirbti
Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją.
Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai.
Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze “mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą” gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko.
Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams.
Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu.
Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs.
1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika
Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas.
Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos.
1.5 Kredito kaina
Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus.
Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau.
Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų – įtakoja vidines investicijas.
Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje.
1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest)
Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos.
Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę.
I=Prt
I – palūkanos išreikštos piniginiais vienetais.
P – principalas išreikštas piniginiais vienetais.
r – palūkanų norma procentais laiko vienetui.
t – laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą.

Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą.
Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip.
Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį.
Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas.
1.7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas
Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit).
Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada.
Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo.
Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas.
Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas.
Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer).
Nota parodyta pav 1-4 yra tipinė iš šiandien naudojamų komercinių formų. Notose yra naudojamos tokios frazės:

Frazė

Pavyzdys

Nominali vertė (face value) yra pinigų suma nurodyta ant notos. Ši suma paprastai nurodoma ir skaičiais ir žodžiais.

$ 600,00

Data yra data, kai nota sudaroma

birželio 1, 1994

Terminas – yra laikas nuo notos datos iki subrendimo laiko arba iki tam tikros datos.

60 dienų

Palūkanų norma yra procentai, pagal kuriuos turi būti skaičiuojamos palūkanos (laiko periodas susietas su palūkanų norma turi būti nurodytas)

5 % per metus.

Pinigų gavėjas (payee) asmuo, kuriam priklauso nota

Jonas Jonaitis

Steigėjas (maker) yra asmuo, kuri vykdo notą ir turi pinigus.

Petras Petraitis

Subrendimo data yra data, kai nota yra skolinga. Ji suskaičiuojama iš notos datos ir termino

Liepos 31, 1994

Subrendimo vertė yra nominali vertė plius palūkanos, jei tokios yra. Jei palūkanos ant notos nėra nurodytos, tai ji yra nenešanti palūkanų ir subrendimo vertė yra lygi nominalei vertei.

605,00 $

Be to, kad paprastųjų palūkanų formulė naudojama palūkanų skaičiavimui, ji turi ir kitų pritaikymų. Taupymo ir paskollų asociaicijos ir kredito unijos naudoja ją, kad nustatytų dividendus akcijų sąskaitoms savo nariams. Dabartinė paprastųjų ir priveligijuotų akcijų kaina nustatoma pakeičiant šią formulę.
Pavyzdys 1
Bankas moka 8% per metus už taupomasias sąskaitas. Asmuo atidaro sąskaitą su 300 $ įnašu sausio 1 d. Kiek palūkanų žmogus gaus balandžio 1 d.?
Sprendimas
Kadangi palūkanų norma yra metinė, tai laiką mes taip pat turime išreikšti metais. Laikas yra 3 mėn., arba 3/12 metų=0,25 metų. Taip pat turime P=300 ir r=0,08. Įstatydami šias reikšmes į formulę (1) mes gauname:
I=300 x 0,08 x 0,25=6$

Pavyzdys 2
Pora perka namą ir gauna 50 000$ paskolą. Metinė palūkanų norma yra 12%. Paskolos terminas yra 30 metų, o mėnesinis mokėjimas yra 514,31. Pirmo mėnesio pabaigoje vienas sutuoktinis sako: “Brangusis, aš einu sumokėti pirmojo naujo mūsų namo mokėjimo.” Raskite pirmojo mėnesio palūkanas ir namo kiekį nupirktą pirmuoju mokėjimu.
Sprendimas
Įstatydami P=50 000, r=0,12 ir t=1/12 formulėje (1) mes gauname:
I=50 000 x 0,12 x 1/12=500$
Nors namo nuosavybė eliminuoja rentą, renta už pasiskolintus pinigus gali būti tikri nemaža. Šiuo atveju 514,31$ mokėjimas nuperka namo tik už 514,31-500,00=14,31$.
Žinoma, galima naudoti algebrinius metodus principalui, palūkanų normai ir laikui nustatyti. Kai duoti kiti trys kintamieji, jūs galite nustatyti getvirtąjį išspręsdami lygtį.

Pavyzdys 3
Palūkanos sumokėtos už 2 mėn. 500$ paskolą buvo 12,50$. Kokia buvo palūkanų norma.
Sprendimas
Kai reikia rasti palūkanų normą, paprastai ją reikia rasti vienos šimtosios procento dalies tikslumu. Mes įstatome I=12,50; P=500 ir t=2/12=1/6 į (1) formulę.
500 x r x 1/6 = 12,50
r=(6 x 12,50)/500=0,15=15%

Pavyzdys 4
Žmogus gauna 63,75 $ kas šešis mėnesius iš investicijų, kurios moka 6% palūkanų. Kiek pinigų yra investuota.
Sprendimas
Įstatydami I=63.75, r=0.06 ir t=0.5 į (1) formulę mes gauname:
P x 0.06 x 0.5 = 63.75
P=(63.75×2)/0.06=2125.00$

Pavyzdys 5
Kiek truks, kol 5000$ uždirbs 50$ esant 6% palūkanų normai?
Sprendimas
Įstatydami I=50, P=5000, r=0.06 į (1) formulę mes turime
5000 x 0.06 x t = 50
t=50/(5000 x 0.06)=1/6 metų arba 2 mėn.

Pavyzdys 6
General motors 100$ nominalios vertės 4.5% priveligijuota akcijų paketas buvo kvotuojamas (quated at) 60.
Kvotuoti 60 reiškia, kad kiekviena akcija yra parduodama po 60$. Su šia kaina kokią naudą gaus investitorius?
Sprendimas
Šiame uždavinyje yra įtrauktos 2 palūkanų normos. Doleriais akcijos grąža bus 0,045×100=4,50$. Ši suma bus sumokėta savininkui nesvarbu už kokia kaina buvo sumokėta už akcijas. Kad rastume pelno normą gaunamą pirkėjo sumokėjusio 60$ įstatome į (1) formulę ir gauname:
60 x r x 1 = 4.50
r=4.50/60=0.075=7.5%
Nors ši investicija saugi, 60$ kaina yra mažesnė už nominalią 100$ vertę, nes rinkos palūkanų normos dabar yra daug aukštesnės nei tada, kai akcijos buvo išleistos. Fiksuotos grąžos investicijos yra pakankamai jautrios rinkos palūkanų normoms.

Pavyzdys 7
Moteris pasiskolina 2000$ iš kredito unijos. Kiekvieną mėnesį ji moka 100 $ iš principalo. Taip pat ji moka 1% per mėnesį nuo dar neapmokėtos mėnesio pradžiais sumos. Rati bendras palūkanas.
Sprendimas
Pirmo mėnesio palūkanos yra
I = 2000 x 0.01 x 1 = 20.00 $
Visas pirmo mėnesio mokėjimas yra 120 $ , o nauja nesumokėta suma yra 1900 $. Antram mėnesiui palūkanos yra
I = 1900 x 0.01 x 1 = 19 $
Kadangi nesumokėta suma kiekvieną mėnesį sumažėja 100 $, tai palūkanos kiekvieną mėn. umažėja 1 $. Po 19 mokėjimų skola sumažėja iki 100 $, o paskutinis palūkanų mokėjimas yra
I = 100 x 0.01 x 1 = 1 $
Palūkanų mokėjimai yra 20 $, 19 $, 18 $, … 2 $, 1 $ ir bendros palūkanos yra šių reikšmių suma.
Pendros palūkanos = 20 + 19 + 18 + … + 2 + 1
Reikšmės šioje sumoje sudaro aritmetinę progresiją, rinkinį skaičių kurių kiekvieną galima gauti prie ankstesniojo pridėjus tam tikrą konstantą.Šiuo atveju pridedant –1 prie ankstesnio skaičiaus. Aritmetinės progresijos suma yra išreiškiama formule

Kur n yra narių skaičius, o ir yra pirmasis ir paskutinis aritmetinės progresijos narys. Šiame uždavinyje jie yra pirmasis ir paskutinysis palūkanų mokėjimas. Įstatydami gauname:

1.8 Suma

Pradinio mokėjimo ir palūkanų suma vadinama _Suma_ ir žymima simboliu S. Šis apibrėžima veda prie formulės

S=P+I=P+Prt

Prastindami gauname
S=P(1+rt) (2)

Pavyzdys
Žmogus pasiskolina 350$ 6 mėnesiams su 15% palūkanų norma. Kokią sumą jis turi grąžinti?
Sprendimas
Pakeisdami P=350, r=0.15, t=0.5 formulėje (2) mes randame, kad
S = 350 (1 + 0.15 x 0.5) = 350 (1.075) = 376.25.
Ši užduotis galėjo būti išspręsta suskaičiavus paprastąsias palūkanas ir jas pridėjus prie pradinio mokėjimo.
I = P r t=350 x 0.15 x 0.5 = 25.25
S = P + I = 350 + 26.25 = 376.25

Dauguma uždavinių finansų matematikoje gali būti išspręsti keliais būdais. Siūlome visuomet ieškoti lengviausio būdo, sumažinant klaidų tikimybę ir sumažinant triūso kiekį. Uždavinio sprendimas keliais būdais yra pageidautinas pasitikrinimui.

Kaip matoma iš paskutinio pavyzdžio dolerio vertė ateities ar praeities pinigų sumose yra skirtinga priklausomai nuo laikotarpio ir palūkanų normos. Studentai, kurie pratę mąstyti apie pinigus tik kaip apie pinigų kiekį, dabar turės įprasti kreipti dėmesį ir kitus kintamuosius. 1000$ skola grąžintina po 1 metų su 6 proc. palūkanomis gali būti laikoma 1060$ įsipareigojimu po 1 metų. Jei laikas nėra nurodomas, mes turime omenyje dabartinę pinigų vertę. Taigi jei užduotyje nurodyta automobilio kaina 2000$, tai reiškia, jog tai yra piniginė automobilio kaina (cash price).
Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje.
Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma.

1.9. Apvalinimas
Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę.
Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis.
Lentelė 1-1 Pinigų reikšmės suapvalinamos iki artimiausio cento

Suskaičiuota reikšmė

Suapvalinta reikšmė

45.789 $

45.79 $

45.789 $

45.44 $

45.375 $

45.38 $

45.4650 $

45.47 $

45.6749 $

45.67 $

Kai duomenys yra apytiksliai, apvalinimas neturėtų būti tikslesnis nei jį leidžia duomenys. Tarkime, kad akcijos vertė per metus pakilo maždaug 10 %. Su tiek daug netikrumų apimančių akcijų rinką, apavalinti iki artimiausio cento būtų kvaila. Tikslingiausia būtų suapvalinti iki artimiausio dolerio ir tada nurodyti šią reikšmę tik kaip spėjimą.
Kitas praktiškas klausimas yra, kiek skaitmenų po kablelio reiktų naudoti, kai trupmeninė dalis yra nebaigtinė. Jei mes norime rasti sumą už 1 mėnesio taikant 4 % palūkanas kai turime 4800 $ įstatydami į formulę (2) gauname

Antrasis daugiklis turi būti kažkur baigtas. Jei turite kalkiuliatorių, tai patartina naudoti 8 ar daugiau skaitmenų po kablelio, o atsakymą suapvalinti. Šitai nelabai tinka studentams, kurie neturi kalkuliatorių Taigi sprendžiant uždavinius popieriaus ir pieštuko metodu geriausia daugiklius apvalinti iki tike ženklų po kablelio, kiek skaitmenų įskaitant centus yra pinigų sumoje. Taigi 4800.00 turi šešis skaitmenis, taigi mes gauname
S = 4800.00 x 1.003333 = 4815.9984 = 4816 $
Studentas besinaudojantis kalkuliatoriumi turėtų leisti kalkuliatoriui dirbti iki jo galimybių ribos. Šiame uždavinyje pirmu žingsniu reiktų padalinti 0.04 iš 12, leidžiant kalkuliatoriui rodyti visus skaitmenis po kablelio.Tada pridėti vienetą prie rezultato ir padauginti atsakymą iš 4800 ir tada suapvalinti. Naudojantis šiuo algoritmu mes gausime tiksliausią atsakymą įmanomą su tuo kalkuliatoriumi. Naudojant kalkuliatorių tarpiniai rezultatai neturėtų būti apvalinami.
Pinigų vertės yra apvalinamos iki artimiausio cento atsakymuose ir tarpiniuose rezultatuose. Šioje knygoje procentinia atsakymai yra apvalinami iki artimiausios dešimtosios procento dalies.
Spręsdami uždavinius turėtumėte visuomet ieškoti lengviausio sprendimo būdo tam, kad išvengtumėte klaidų ir sutaupytumėte laiko. Skaičiuojant paprastųjų palūkanų sumą dažnai yra patogiau suskaičiuoti palūkanas ir tik po to jas pridėti prie principalo.

1.10. Laiko diagramos


Visi finansiniai sprendimai turi imti domėn tai, kad pinigai turi laiko vertę. 100 dolerių šiandien yra verti daugiau nei 100 dolerių po metų todėl, kad 100 dolerių šiandien gali būti investuoti, kad duotų 100 dolerių ir palūkanas po metų.
Pav. 1-5

Pavyzdys 1
Metinė dividendų norma santaupų ir paskolų asociacijoje yra 5.5 %.Dividendai yra kredituojami į asmens sąskaitą birželio 30 ir gruodžio 31 d. Pinigai padėti į banką iki 10-os mėnesio dienos uždirba dividendus už visą mėnesį. Jei pinigai yra įnešami po 10 dienos, tai palūkanas jie pradeda uždirbti tik kitą mėnesį. Asmuo atidaro sąskaitą Sausio 7 dieną su 400 $. Vasario 25 d. 300 $ yra pridedama ir birželio 10 d. 240 $ yra pridedama dar. Kokia suma yra sąskaitoje birželio 30 dieną?
Sprendimas
Šiame uždavinyje kaip ir visose praktinėse užduotyse sprendimas turi būti gautas remiantis taisyklėmis valdančiomis sandėrį. Nors santaupų ir paskolų asociacija moka dividendus, o ne palūkanas, skaičiavimai atliekami naudojantis paprastųjų palūkanų formule. Pradiniams 400 $ mes leidžiame 6 mėn. dividendus, nors tikras laikas yra šiek tiek mažesnis. 300 $ gauna 4 mėn. dividendus, nors asociacijoje jie yra keletu dienų ilgiau.
Įnašų patalpinimas laiko diagramoje (pav. 1-6) padeda mums surasti kiek laiko kiekvienas įnašas uždirba dividendus.

Naudodami formulę (1) mes suskaičiuojame dividendus kiekvienai sumai.
400 x 0.055 x 1/2 = 11.00 $
300 x 0.055 x 1/3 = 5.50 $
300 x 0.055 x 1/12 = 1.10 $
60. $
Susumuodami visus įnašus ir dividendus gauname, kad birželio pabaigoje sąskaitoje yra 957.60 $.
Pav.1-6

Pavyzdys 2
Įprastas mokestis už keliautojų čekius yra 1 $ už 100 $. Keliautojų čekių pardavėjas reklamavo neįprastą pasiūlymą tik per gegužę – “.. tiesiog dabar galite sutaupyti iki 48 $ vasaros atostogoms (žiūrėkite pateiktą schemą) dėl šio pažymėtino pasiūlymo”;
Keliautojų čekių suma Įprastas mokestis Gegužės mokestis Jūs sutaupote
$ 300 $ 3.00 $ 2.00 $ 1.00
500 5.00 2.00 3.00
1000 10.00 2.00 8.00
2500 25.00 2.00 23.00
5000 50.00 2.00 48.00
Reklamoje buvo tęsiama: “Daug išmintingų žmonių naudojasi mūsų Neįprastu Pasiūlymu ir perka … Keliautojų čekius gegužės mėnesį .. tada laiko juos iki atostogų arba iki tada, kai jiems reikia grynųjų pinigų. Kodėl nepasekus šiuo išmintingu taku?” Nors šis pasiūloymas yra išmintingas greitai išvyksiantiems žmonėms, jis nėra toks labai išmintingas tiems, kurių atostogos bus tik po kelių mėnesių.
Vietoj to, kad gegužės 1 d. pirktų 1000 $ vertų keliautojų čekių spalio mėnesio kelionei, asmuo padeda 1002 $ į santaupų ir paskolų asociaciją mokančią 5 % palūkanų ir išmokamas kas tris mėnesius (Kovo 31, Birželio 30, Rugsėjo 30 ir Gruodžio 31 d.). Spalio pirmą pinigai buvo atsiimti ir panaudoti 1000 $ vertės keliautojų čekių įsigijimui. Kiek šis asmuo išlošė?
Sprendimas
Dividendai už gegužę ir birželį lygūs

Dabar balanse yra 1010.35 $, kuris gauna dividendus rugsėjo 30 d.

Balansas spalio 1 d. = 1010.35+12.63 = 1022.98 $
Keliautojų čekių kaina = 1000 + 10.00 = 1010.00 $
Sutaupyta 12.98 $

Reklamuojamas planas yra išmintingas keliautojų čekių leidėjui, kuris turi pinigų be palūkanų tol, kol čekiai yra nenaudojami.
Pavyzdys 3
Tautinis žurnalas remia konkursą, kurio pagrindinis prizas yra 1000 $ kiekvieną mėnesį visam gyvenimui. Kiekvieną mėnesį žurnalas įneš 1000 $ į vietinį banką, pasirinktą laimėtojo. Kad šis konkursas būtų patrauklesnis, žurnalas išleidžia knygutę, kurioje rodoma kaip sąskaita auga, jei bankas moka 5 % per metus su palūkanomis išmokamomis kovo 31, birželio 30, rugsėjo 30 ir gruodžio 31. Tai reiškia, kad palūkanos kiekvieną kartą prisumuojamos prie esamos sumos kas tris mėnesius. Pirmieji 3 įrašai uš reklaminės banko knygelės yra parodyti lentelėje. Suskaičiuokite palūkanas ir sumą 1992 gruodžio 31 d. naudojant 5 % palūkanų normą.

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992 10 01

1000.00 $

 

1000.00 $

1992 11 01

1000.00 $

 

2000.00 $

1992 12 01

1000.00 $

 

3000.00 $

Sprendimas
Pirmasis mokėjimas uždirba palūkanas už 3 mėnesius, antrasis už 2, o trečiasis už 1. Įstatydami į formulę (1) gauname

Bendros palūkanos 25.00 $

Bendra suma 1992 12 31 yra 3025.00 $. Kai mokėjimai yra vienodo dydžio ekvivalentus būdas gauti paprastąsias palūkanas yra laikyti, kad vienas 1000 $ depozitas uždirbo 6 mėnesių palūkanas:

Uždavinys 1a
1. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 750 $ 2 mėnesiams esant 7 % palūkanų normai.
(8.75 $, 758.75 $)
2. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 1225 $ 3 mėn. esant palūkanų normai 8 %
3. Konkurso knygelė iš 3 pavyzdžio rodo tokius įrašus už pirmuosius 6 mėn.

 

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992.10.01

1000.00

 

1000.00

1992.11.01

1000.00

 

2000.00

1992.12.01

1000.00

 

3000.00

1992.12.31

 

25.00

3025.00

1993.01.01

1000.00

 

4025.00

1993.02.01

1000.00

 

5025.00

1993.03.01

1000.00

 

6025.00

1993.03.31

 

 

 

Raskite palūkanas ir balansą 1993 kovo 31 d.
(62.81 $, 6087.81 $)
4. Raskite balansą 1993 birželio 30 d. sąskaitai iš prieš tai buvusios užduoties.
5. Moteris pasiskolina 30 000 $ namui nusipirkti. Palūkanų norma yra 12 %, o mėnesinis mokėjimas 308.59 $. Kiek iš pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
(palūkanos 300.00 $, principalas 8.59 $)
6. 40 000 $ namo paskola turi būti grąžinta 505.78 $ mėnesiniais mokėjimais esant palūkanų normai 15 %. Kiek pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
7. Santaupų ir paskolų asociacija reklamuoja 7.5 % palūkanų normą. Įnašai iki 10 dienos neša palūkanas nuo to mėnesio pirmos dienos. Įnašai po 10 mėnesio dienos, neša palūkanas nuo sekančio mėnesio pirmos dienos. Dividendai mokami birželio 30 ir gruodžio 31 d. Asmuo birželio 30 d. sąskaitoje turėjo 2045 $. ir įnešė 1120 $ rugsėjo 7 d. Kiek pinigų sąskaitoje bus gruodžio 31 d.?
(3269.69 $)
8. Asmuo turi sąskaitą 7 uždavinyje aprašytoje santaupų ir paskolų asociaicijoje. Gruodžio 31 d. jo sąskaitoje buvo 1600 $. Vasario 8 d. jis įnešė dar 400 $ ir balandžio 25 d. dar 600 $. Raskite paskutinį įrašą knygelėje po to, kai birželio 30 d. buvo priskaičiuoti dividendai.
9. Darbininkas pasiskolino 150 $ 2 mėnesiams ir sumokėjo 9 $ palūkanų. Raskite metinę palūkanų normą.
(36 %)
10. Mechanikas pasiskolino 125 $ iš licenzijuotos paskolų firmos, o po mėnesio grąžino 128.75 $. Kokios buvo metinės palūkanos?
11. Jei asmuo investuoja 3000 $ su 10 %, kiek laiko užtruks kol jis gaus 75.00 $ palūkanų?
(3 mėn.)
12. Kiek užtruks uždirbti 24.50 $ iš 8400 esant 7.5 % palūkanų normai?
12. Kiek užtruks 625$ $ uždirbti 25 $ esant 9.6 % palūkanų normai?
(5 mėn.)
14. Kiek užtruks 9600 $ uždirbti 864 $ palūkanų esanta palūkanų normai 8 %.
15. Kokia yra suma, jei 3 600 000 $ buvo pasiskolinta mėnesiui su 9.75 % palūkanų norma
(3 629 250 $)
16. Kokia yra suma, jei 14 400 000 $ pasiskolinta 2 mėn su 8.75 % palūkanų norma?
17. Asmuo pasiskolina 95 $. Po 6 mėn. jis grąžina skolą – principalą ir palūkanas – viso 100 $. Kokia buvo palūkanų norma?
(10.53 %)
18. Asmuo paskolino 50 $ vienam mėnesiui, kad būtų gražinta 55 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
19. Padavėja kuriai buvo striuka su pinigais užstatė savo laikrodį ir deimantinį žiedą už 55.00 $. Mėnesio pabaigoje ji atsiėmė juos sumokėdama 59.40 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
20. Asmuo pralošė 150 $. Jis grąžino skolą po mėnesio su 15 $ palūkanomis. Raskit palūkanų normą.
21. Mokytoja pasiskolino 200 $ iš kreditų unijos, kuriai ji priklausė. 8 mn iš eilės kiekvieną mėnesį ji mokėjo po 25 $ nuo principalo ir taip pat 1 % mėnesinių palūkanų nuo mėnesio pradžioj neapmokėto balanso. Pirmasis palūkanų mokėjimas buvo 1 % nuo 200 $, antrasis – 1 % nuo 175 $ ir taip iki tol kol visa skola buvo grąžinta.Kokios buvo bendros palūkanos?
(9.00 $)
22. Asmuo pasiskolino 800 $ iš kredito unijos, kuri ima 1 % per mėnesį nuo neapmokėtos sumos. Aštuonis mėnesius iš eilės asmuo grąžino po 100 $ principalo ir palūkanas. Raskite bendras palūkanas.
1.11 Tikslios ir įprastos palūkanos
(exact and ordinary)

Kai laikas yra nurodytas dienomis, o palūkanų norma yra metinė, dienas reikia paversti į trupmeninius metu norint įstatyti į paprastųjų palūkanų formulę. Palūkanos suskaičiuotos naudojant daliklį 360 yra vadinamos įprastomis palūkanomis, o naudojant daliklį 365 arba 366 tiksliomis palūkanomis.
Duotajai palūkanų normai, daliklis 360 sąlygoja tai, kad besiskolinantis turi mokėti didesnes palūkanas nei tuo atveju, jei daliklis būtų 365 ar 366. Atskiroms paskoloms šis skirtumas gali būti nedidelis, tačiau kai daug besiskolinančių moka po truputį daugiau, bendras skirtumas gali būti pakankamai didelis. Padidintas pelnas daro 360 dienų metus populiariais tarp skolintojų.
Pavyzdys
Nustatykite įprastas ir tikslias palūkanas 60 dienų 300 $ paskolai su 15% palūkanų norma.
Sprendimas
Įstatydami P=300 ir r=0.15 į formulę (1) mes gauname

Įprastos palūkanos = 300 x 0.15 x 60/360 = 7.50$
Tikslios palūkanos = 300 x 0.15 x 60/365 = 7.40$

Pastebėtina, kad įprastosios palūkanos yra didesnės nei tikslios palūkanos ir yra lengviau skaičiuojamos kai skaičiavimai atliekami be skaičiuotuvo.

1.12 Tikslus ir apytikslis laikas

Yra du būdai nustatyti dienų skaičiui tarp dviejų datų. Labiau įprastas metodas – tikslus metodas, kuris įskaičiuoja visas dienas išskyrus pirmąją. Paprastas būdas nustatyti tikslų dienų skaičių, yra žvilgterėti į lentelę Nr. 1 knygos pabaigoje, kurioje yra surašyti metų dienų eilės numeriai. Kitas būdas yra sudėti visas mėnesių dienas per paskolos laikotarpį neįskaitant pirmosios dienos. Apytikslis metodas yra paremtas tuo, kad visi pilni mėnesiai yra sudaryti iš 30 dienų. Prie šio skaičiaus yra pridedamas tikslus dienų skaičius likęs paskolos termine.
Pavyzdys
Raskite tikslų ir apytikslį laiką tarp kovo 5 ir rugsėjo 28 d.
Sprendimas
Iš Lentelės Nr. 1 randame, kad rugsėjo 28 yra 271 metų diena, o kovo 5 yra 64 diena. Taigi tikslus laikas yra 271 – 64 = 207 dienos. Jei kalendorinių dienų lentelės po ranka nėra, mes galime nustatyti dienas taip:

Mėnesis

Dienos

kovas

26 (31-5)

balandis

30

gegužė

31

birželis

30

liepa

31

rugpjūtis

31

rugsėjis

28

Viso

207 dienos.

Kad gautume apytikslį laiką, mes suskaičiuojame mėnesių skaičių tarp kovo 5 ir rugsėjo 5. Tada mes nustatome, kad 6 x 30 = 180 dienų. Prie šio rezultato pridedame 23 dienas nuo rugsėjo 5 iki rugsėjo 28 ir gauname iš viso 203 dienas.
1.13 Komercinė praktika
Kadangi mes turime tikslias ir įprastąsias palūkanas bei tikslų ir apytikslį laiką, yra 4 būdai suskaičiuoti paprastosioms palūkanoms:
1. Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
2. Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
3. Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
4. Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.
Pavyzdžiui

Paskolos data

Paskolos laikotarpis

Subrendimo data

92 06 15

60 dienų

92 08 14

92 06 15

2 mėn.

92 08 15

92 12 10

4 mėn.

93 04 10

92 12 10

120 dienų

93 04 09

91 12 10

120 dienų

92 04 08 (1992 yra keliamieji metai)

92 12 28,29,30,31

2 mėn.

93 02 28

91 12 29,30,31

2mėn.

92 02 29

Pavyzdys 1
1993 lapkričio 15, moteris pasiskolino 500 $ su 15 % palūkjanų norma. Skola grąžinta 1994 vasario 20. Raskite paprastąsias palūkanas naudodami 4 metodus.
Sprendimas
Iš pradžių randame tikslų ir apytikslį laiką
Tikslus laikas
Iš lentelės Nr.1 lapkričio 15 yra 319 diena.
Vasario 20 yra 51 diena.
1993 metais yra 365 – 319 = 46 dienos
1994 metais yra 51 diena
Bendras laikas 97 dienos
Apytikslis laikas
Nuo lapkričio 15 d. iki vasario 15 d. yra 3 mėn.
3 x 30 = 90 dienų.
Nuo vasario 15 iki 20 yra 5 dienos.
Bendras laikas 95 dienos.
Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
I = 500 x 0.15 x 97/360 = 20.21$
Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
I = 500 x 0.15 x 97/365 = 19.93$
Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/360 = 19.79$
Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/365 = 19.52$
Kad paskatintų greitą prekių apmokėjimą daug prekybininkų siūlo nuolaidas už apmokėjimus anksčiau galutinės apmokėjimo dienos. Dažnai šie terminai rašomi trumpa forma: 2/10, n/30. Pirmoji dalis (2/10) reiškia, kad jei mokėjimas yra atliekamas per 10 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, mokėjimo suma gali būti sumažinta 2%. Antroji dalis (n/30) reiškia, kad nurodyta suma turi būti sumokėta po 10 dienos, bet ne vėliau kaip 30 dieną. Po 30 dienų papildomas paslaugų mokestis bus priskaičiuotas. Pirkėjas kuris naudojasi apmokėjimo nuolaidomis iš tikro paskolina pardavėjui pinigus ir gauna apmokėjimo nuolaidą vietoj palūkanų. Palūkanų normos gaunamos tokiu būdu yra tokios didelės, kad verslo praktikoje yra protinga naudotis apmokėjimo nuolaidomis.
Pavyzdys 2
Prekybininkas gauna 2000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/30. Jei prekybininkas sumoka 10-ą dieną, kokia palūkanų norma yra uždirbama.
Sprendimas
Prekybininkas 10-ą dieną sumoka 1960 $ (2000 $ – 2 %) arba 2000 $ 30-ą dieną. Taigi galima manyti, jog nuolaida mums duoda 40 $ palūkanų už 20 vėlesnių dienų nuo 1960 $ principalo.

Taip pat yra kitos praktiko, kurios veikia tikrąją palūkanų normą. Kartais bankai reikalauja, kad verslai skolindamiesi pinigus kaip kompensuojantį balansą (compensating balance) bankę laikytų pinigus. Taigi besiskolinantis 1000 $ paskolą su 20 % kompensuojančiu balansu turės banke laikyti 200 $ (20 % nuo 1000 $) reikalavimo sąskaitoje (demand account). Jei besiskolinantysis laiko mažiau nei 200 $, tai dalis skolos yra perkeliama į sąskaitą, kad kompensuotų skirtumą. Mokėdamas palūkanas nuo 1000 $, besiskolinantysis disponuos mažiau nei 1000 $. Tikroji palūkanų norma bus didesnė nei nurodyti 13 %. Šis skirtumas priklausys nuo kompensuojančio balanso ir sumos, kurią besiskolinantysis ten laikytų bet kokiu atveju.
Pavyzdys 3
Besiskolinantysis gauna 100 000 $ paskolą su 13 % palūkanų norma banke. Bankas reikalauja, kad būtų laikomas 20 % kompensuojantis balansas. Jei šis balansas yra visas dydis, kuriuo padidės reikalavimo sąskaita, negu besiskolinantysis paprastai turėtų, kokia bus tikroji palūkanų norma?
Sprendimas
Faktas, kad kompensuojantis 20 % balansas yra naudojamasreiškia, kad paskolos gavėjas gali naudoti tik 80 000 $ (atėmus 20 % iš 100 000 $). Metinės palūkanos skaičiuojamos nuo visų 100000$ yra

Tačiau besiskolinantysis kali naudoti tik 80000 $, todėl tikroji palūkanų norma yra:

Pavyzdys 4
Jei besiskolinantysis iš pavyzdžio 3 reiakalvimo įnašo balanse laiko 5000 $, kaip tai paveiks tikrąją palūkanų normą?
Sprendimas
Besiskolinantysis vis tiek moka 13000 $ palūkanų per metus, ir išima 15000 $ iš paskolos, kad gautų 20000 $ kompensuojantį balansą. Vadinasi besiskolinantysis moka 13000 $ už 85000 $ naudojimą. Per metus tikroji palūkanų norma yra
Pavyzdys 5
Namų ir komercinių pastatų statytojai dažnai gauna statybų paskolas. Statytbų paskolos nėra suteikiamos vienu ypu, tačiauyra suteikiamos palaipsniui vykstant statybai. Paskola gali būti grąžinta vienu kartu netrukus po statybos pabaigimo.
Gyvenamojo namo statytojas gavo 800000 $ paskolą su metine 15 % palūkanų norma. Pinigai buvo suteikti tokia tvarka:

1994 03 01

300000 $

1994 06 01

200000 $

1994 10 01

200000 $

1994 12 01

100000 $

Pastatas buvo pabaigtas 1995 vasarį, o skola grąžinta 1995 kovo 1 dieną. Raskite sumą naudodami įprastąsias palūkanas ir apytikslį laiką.
Sprendimas
Palūkanos kiekvienai paskolos daliai yra

Viso 83750 $
Pakolos suma = 800000 + 83750 = 883750 $
Uždavinys 1b
1. Raskite įprastas ir tiksliąsias palūkanas nuo 750 $ 100 dienų laikotarpiui su 6 %.
(12.50 $; 12.33 $)
2. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 6080.50 $ 60 dienų su 12.5 %.
3. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 1200 $ 45 d. su 16 %.
(24.00 $; 23,67 $)
4. Jei P=9800 $ ir r = 15 %, raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 120 d. paskolai.
5. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tikslias palūkanas nuo 300 $ su 18 % nuo gegužės 5 iki tų pačių metų rugsėjo 12.
(19.50 $; 19.23 $)
6. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 500 $ periodui nuo 1990 lapkričio 30 iki 1991 kovo 15, naudodami 7.5 % palūkanų normą.
7. Išspręskite 5 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
(19.05 $; 18.79 $)
8. Išspręskite 6 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
9-14 uždaviniuose naudokite bankininkų taisyklę.
9. Kokia suma turi būti grąžinta 1992 lapkričio 21 jei 7000 $ pasiskolinta su 16 % 1992 lapkričio 1?
(7062,22 $)
10. Asmuo pasiskolina 7760 $ 1992 12 15 ir grąžina skolą 1993 03 03 su 15 % palūkanų norma. Raskite grąžintą sumą.
11. 500 $ skola turi būti grąžinta 1995 01 10 su 14 % palūkanų norma. Jei paskola buvo paimta 1994 06 15, kiek turi būti grąžinta?
(540,64 $)
12. 1991 05 04 asmuo pasiskolina 1850 $ ir pažada grąžinti po 120 d. su 12 % palūkanų norma. Jei paskola negrąžinama laiku, tai mokėti 10 % už nesumokėtą sumą po paskolos grąžinimo termino. Nustatytkite kiek šis žmogus turi grąžinti 1991 12 15.
13. Asmuo pasiskolina 3050 $ 1995 12 15 su 13 %. Kokia suma turi būti grąžinta 1996 04 08?
(3176.66 $)
14. Kokią suma turi būti grąžinta 1988 kovo 10, jei 5000 $ buvo pasiskolinti 1987 11 11 su 11 %.
15. Gruodžio 31 asmuo turi 3000 $ sąskaitoje santaupų ir paskolų asociacijoje. Šie pinigai uždirba dividendus su 5.5 % jei paliekami iki kitos palūkanų datos, kuri yra birželio 30. Pinigai išimti iki birželio 30 neuždirba jokių palūkanų. Gegužės 1 dieną asmeniui reikia 1000 $. Vietoj to, kad išimtų pinigus iš sąskaitos, jis paima taupomosios knygelės paskolą (passbook loan) naudodamas taupomąją knygelę kaip vertybinį popierių. Ši paskola turi būti grąžinta birželio 30 iš sąskaitos, kai gaunamos palūkanos. Jei taupomosios knygelės paskola suteikiama su 6 % palūkanomis, tai kiek šitai sutaupė pinigų asmeniui birželio 30 dienai. Santaupų ir paskolų asociacija naudoja bankininkų taisyklę palūkanų skaičiavimui.
16. Raskite 15 uždavinio sprendimą jei paskola yra 1500 $ ir paimama kovo 31 d.
17. Prekybininkas gauna 4000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/60. Jei mokėjimas atliekamas 10 dieną, kiek palūkanų yra uždirbama.
(14.7 %)
18. Yra 5000 $ sąskaita su terminais 3/10, n/45. Kokia palūkanų norma yra uždirbama, jei mokėjimas atliekamas 10 dieną?

Pajamų, santaupų ir investicijų apibrėžimas ir analizė

1. Įvadas
Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge.
1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui.
Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį.
Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui.
Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”.
Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius.
Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių.
Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime?
Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Kadangi šiam modelyje veikia du veiksniai: piliečiai ir verslininkai , tai ekonomikos likimas visiškai priklauso nuo to, kiek šie veiksniai atitinka vienas kita. Jei tik tarkim šie veiksniai nesuderinami, tarkim, verslininkai investuoja mažiau, negu visuomenė siekia sutaupyti,- ūkis turės prisitaikyti gamybos mažėjimui. Gyvybingas klausimas- kils gamyba ar smuks- pirmiausiai ir daugiausiai priklausys būtent nuo tų dviejų sprendimų suderinamumo.
Todel mūsų ūkinės lemties silpnoji vieta- taupymo ir investicijų sąveika – tam tikra prasme yra kaina, kurią mokame už ūkininkavimo laisvę.
Iš to galime padaryti išvadą, jog tiek sprendimas taupyti, tiek pasiryžimas investuoti, čia palikti laisvai ekonominių subjektų nuožiūrai. Ir kadangi abu sprendimai daromi laisvai, jie gali neatitikti vienas kito. Investicijų gali būti daroma mažiau, negu yra santaupų arba santaupų gali rastis mažiau negu užsibrėžta investuoti.
Todel apie sukauptą pasaulyje turtą įprasta galvoti kaip apie dalyką, kuris atsiranda, kai individai skausmingai, bet savarankiškai susilaiko tuoj pat naudoti gautas pajamas- tai vadinama taupumu. Bet turėtų būti savaime suprantama, jog vien susilaikyti nuo vartojimo, idant būtų sukurtas kažkoks produktas negana…
Visa tai, kas yra pasaulio turtas, stato ir tobulina verslumas. Jeigu verslumas gyvas, turtas kaupiasi ir kad ir kas darytųsi taupumui, bet jei verslumas miega, tai turtas nyks , kad ir kaip pasielgtų verslumas.
Taip pat Keinsas palaikė valdoma kapitalizmo politiką, jis ne¬buvo ir privačios verslininkystės priešininkas. “Geriau jau tegu žmogus elgiasi kaip tinkamas su savo sąskaita banke nei su savo bendrapiliečiais” – rašė jis Bendrojoje teorijoje ir tęsdamas mintį pabrėžė, kad jei vyriausybė rūpintųsi vien ¬visai šaliai reikalingomis investicijomis,- kita didžioji ūkio dalis galėtų ir turėtų likti privačiai iniciatyvai. Tačiau jei depresijos ap¬imtas ūkis nerodo jokių pagyvėjimo ženklų vyriausybės neveiklumas yra kur kas grėsmingesnis negu pasekmės, kurias gali sukelti įžūlus ortodoksinių principų nepaisymas.

2. Kritika
Nepaisant meistriškos analizės, Keinsas nespėjo padėti galutinio taško savo “Studijoje”. Priežastis buvo ta, kad koncepcijai apie taupymo ir investicijų sūpuokles stigo esminio dalyko: ji neaiškino, kaip ūkis gali likti ilgos depresijos būklėje, juk jau pati analigoja su sūpuoklėmis sako, kad jai santaupų perteklius ūkyje nutempė žemyn, tai tuojau pat jis turėtų atsitiesti ir imti kilti.
Juk santaupos ir investicijos- taupymas ir verslumas- nėra visiškai nesusieti ūkiniai procesai. Priešingai juos sieja rinka- pinigų rinka,- nes jose verslo žmonės “perka” ar bent jau skolinasi santaupas. Šios , kaip bent kuri kita prekė, turi savo kainą: palūkanų normą.
Dėl to sūpuoklių koncepcija , rodės, teigia, jog pačiame verslo cikle imituotas automatinis apsaugos reguliatorius,- kai tik santaupų atsiranda per daug jų skolinimasis atpinga ir verslo žmonėms atsiranda palankesnės sąlygos investuoti. Ši koncepcija pripažino, kad ekonomika gali smukti, bet teigė jog ji pati greitai atsitiesins. Tačiau kaip tik šitai ir neįvyko Didžiosios krizės metais.
Keinso pastebetas šitokio įrodinėjimo trūkumas buvo paprasčiausias ir akivaizdžiausias ekonominio gyvenimo faktas: krizės dugne jokio santaupų srauto nėra. Nes kai ekonomika įsisuka į gamybos mažėjimo spiralę, pajamos joje mažėja, o pajamoms mažėjant santaupos nyksta. Kaip galima tikėtis, kad kiekvienam ėmus stokoti pinigų, visuomenė taupys tiek, kiek gerais laikais. Visiškai aišku, kad taip būti negali. Krizės pasekmė ne santaupų perteklius, o jų sunykimas, ne santaupų srautas, o vos gyva srovelė.
Juk jai nėra santaupų perviršio, tai tuo pačiu nėra ir palūkanų normos spaudimo, kuris paskatintų verslininkus daugiau skolintis. O jei nėra lėšų skolintis investicijoms, tai nėra ir paskatos plėsti gamybą. Ūkis nepasislinks nė per truputį, jis ir liks pusiausvyroje. Pulkai vyrų ir moterų neturės darbo, fabrikai ir įrenginiai stovės nenaudojami.
Tai paradoksas- perteklius palaiko skurdą, o bedarbiai žmonės stoviniuos prie išjungtų įrenginių. Smarkai smukus gamybos lygiui susidaro negailestingas prieštaravimas tarp vis labiau nepatenkinamų reikmių, bei nepakankamo gamybos masto.
Pati ekonomika neužsiima žmonių poreikių tenkinimu- poreikiai visada tokie pat beribiai, kaip ir svajonės. Ekonomika gamina prekes, tenkindama paklausą, o paklausa yra tokia kokios yra žmonių piniginės. Taigi neturintys darbo žmonės ekonomikai yra tuščia vieta. Todėl jei investicijos sumenksta ir gamybos apimtis gerokai sumažėja visuomenėje atsiranda skurdas.
Gamyba nesmuktų niekada, jei iki galo realizavus vieną investicinį projektą, reikėtų imtis kito. Bet nebūtinai taip esti. Pats faktas, kad žmonių reikmės beribės, dar nereiškia, kad bet kurios investicijos atsipirks. Ekonomikoje plinta versijų, kurios žlugo dėl to, kad gamyba buvo plečiama neapgalvotai ir beprotiškai rizikuojant. Didžiuliai daugumai investicijų vien optimistiškų lūkesčių nepakanka, joms reikia konkretesnių stimulų, kokių nors naujų išradimų, naujų gamybos būdų, naujo į save žmonių dėmesį atkreipiančio produkto. Bet kuris verslininkas pasakys jums, kad tokios progos pasitaiko toli gražu ne visada.
Taigi, kai vienas investicinis projektas jau įgyvendintas, gali būti, jog naujo tinkamo projekto nėra. Jei jis vis dėl to yra, t.y. jei naujoji investicija tokio pat dydžio, nors ir kitokios sudėties,- ekonomika be kliūčių stums pirmyn. Bet jei kiekvieną užbaigtą investiciją nėra kuo pakeisti, ūkio veikla neišvengiamai siaurės.
Iš čia niūrioji “Bendrosios teorijos” diagnozė:
Pirma, įžengus krizėn, ekonomika gali joje ir likti. Jos veikimo mechanizme nėra nieko, kas ją iš krizės ištrauktų. “Pusiausvyra” gali puikiausiai laikytis ir kai yra nedarbas. Net masinis nedarbas.
Antra, klestėjimas priklauso nuo investicijų. Jei verslo išlaidos kapitalistinėms investicijoms mažėja, gamyba atsiduria apimties mažėjimo spiralėje. Gamybos plėtojimosi spiralė ims veikti tik tada, kai verslo investicijos didės.
Ir trečia, investicijos yra autonomiška varomoji ašis ūkio mechanizme. Pati kapitalizmo širdis- ne garantija, o netikrumas. Net kai verslo žmonės nedaro jokių klaidų, kapitalizmui nuolatos gresia persotinimas, o persotinimas ir yra ekonomikos smukimas.

3. Apologetika
Ir vis dėlto knyga “Bendroji teorija” revoliucinė- joks kitas žodis čia netiktų. Ji apvertė ekonomikos teoriją padarė stulbinančią ir bauginančią išvadą- neegzistuoja joks automatinis saugos mechanizmas. Ekonomika veikiau primena ne sūpuokles, kurios pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, šis gali nuolat kilti ir leistis, bet gali ir nejudėdamas stovėti. Ir stovėti jis gali tiek apačioje, pirmajame aukšte, tiek ir šachtos viršuje. Kitaip tariant , visai nebūtinai krizė turi pati save įveikti, ekonomika gali taip ir likti apimta stagnacijos, neaišku kuriam laikui, lyg burlaivis nurimus vėjui.
Keinsas neabejotinai sakė tiesą: taupymas- prabanga, tampanti neįkandama sunkiais laikais.
Kaip pabrėžė Keinsas ne veiksmingasis socialinis skurdas: mat visuomenės savimonė čia nesti veiksmingas reikiamų investicijų substitutus. Yra kitaip: kadangi santaupos mažėja kartu su investicijomis, tai ūkinė apytaka nesutrinka, jos visiškai neveikia faktas, jog dabar ji mažesnės, nei įprasta apimties.
Investavimas turi savą schemą: iš pradžių kyla įkarštis pasinaudoti naujomis galimybėmis, po to atsargumo stokojantis entuziazmas atveda prie gamybinių pajėgumų perviršio, vėliau aktyvumas visai sumažėja- kada tam tikram laikotarpiui rinka tampa perpildyta.
Be viso to, pranašaudama grėsmę, “Bendroji teorija” buvo ne vien pasmerkimo knyga. Priešingai, ji reiškė viltį ir siūlė išeitį. Ji atvėrė kelią socialiniams įstatymams, kurių leidimą jau dvidešimt metų stabdė vyriausybės abejingumo užtvara. Tie įstatymai turėjo pagerinti sunerimusios visuomenės savijautą, pakelti ūpą. Bet ne jie turėjo pastatyti pacientą ant kojų. Gyvybingasis vaistas buvo kas kita: apgalvoti vyriausybės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip stimuliuojantys ūkį. Todėl Didžiosios krizės metu taip ir įvyko. Valstybė netikėtai tapo stambiu ūkio investuotoju: vienas po kito buvo pradėti realizuoti kelių, užtvankų, salių, aerouostų, prieplaukų, gyvenamųjų namų statybos projektai.
Pats Keinsas sakė: Jei valstybės iždas prikimštų panaudotus butelius banknotų, užkastų juos pakankamai giliai anglies šachtose, kurios po to iki pat žemės paviršiaus būtų užverstos miestų šiukšlėmis, ir leistų privačioms įmonėms, iškasti tuos banknotus, nebeliktų nedarbo, o visuomenės pajamos, veikiant multiplikatoriui, taptų, matyt, gerokai didesnės nei buvusios. Žinoma, protingiau būtų statyti namus ar daryti dar ką nors panašaus, bet jei imtis namų statybos trukdytų kokie nors praktiniai sunkumai, anksčiau aprašytais būdais būtų geriau negu nieko nedaryti.
Tuo buvo išaiškinta: jei privačios verslo įmonės neįstengia imtis pakankamai plačios investavi¬mo programos, spragą, kaip begali, turi užpildyti pati vyriau¬sybė -mat reikalas skatinti nors kokį gamybos plėtojimąsi jau yra toks neatidėliotinas, kad beveik bet kokia priemonė yra geriau nei nieko neveikti.
O jeigu dar tiesiogiai paskatinti investicijų nepasisektų, kodėl čia nepasitelkus vartojimo. Investicijos yra itin kaprizingas ūkio sistemos elementas, užtat vartojimas ūkiniam aktyvumui suteikia tvirtą pamatą; todėl ir buvo manoma, kad viešieji darbai padės įveikti problemą: jais tiesiogiai bus didinama, be darbo vegetuojančių žmonių, perkamoji galia, kartu bus atvertas kelias privataus verslo pagyvėjimui.

4. Išvados
Vyriausybės programos Keinsas nelaikė priemone, kuria vyriausybė nuolatos turėtų kiš¬tis į ūkio eigą. Tokią programą jis suvokė kaip ištiestą pagalbos ranką sistemai, kuri paslydo ir dabar stengiasi atgauti pusiausvyrą.
Dvi priežastys sutrukdė programai veikti geriau:
Pirmoji – vyriausybės išlaidų programa taip ir liko neišplėtota iki būtino masto, kad ekonomika vėl grįžtų prie visiško užimtumo būklės. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vyriausybės išlaidos pašoko iki tam laikotarpiui neregėto dydžio, tai sąlygojo ne tik visišką užimtumą, bei ir įžiebė infliaciją. Tačiau šio amžiaus 4-jo dešimtmečio taikos ekonomikos sąlygomis toks milžiniškas išlaidų padidinimas buvo neįmanomas, tiesą sakant, net kukli vyriausybės išlaidų programa netrukus sukėlė niurnėjimą, esą federalinė valdžia peržengianti tradicines ribas. Padėtį dar pablogino tai, jog Federalinių Rezervų Taryba infliacijos bijojo labiau negu nedarbo, todėl ji laikėsi apsunkinančios bankų paskolų gavimą politikos.
Antroji priežastis glaudžiai siejosi su pirmąja. Nei Keinsas, nei vyriausybės išlaidų programų kūrėjai neatsižvelgė į tai, kad tie, kuriems naujieji vaistai turėjo padėti, bijojo jų labiau nei pačios ligos. Vyriausybės išlaidos buvo suma¬nytos kaip pagalba verslui. O verslas jas suvokė kaip grasinimą.
Tai pastebime ir iš pateis Keinso kalbos:
Aš vis dėlto…, padaryčiau kitokias išvadas. Aš sakyčiau, jog tai, ko mes norime, yra ne atmesti planavimą ar planuoti mažiau, bet kitaip – sakyčiau, kad mes beveik neabejotinai norime jo daugiau. Tačiau planuojama turi būti tokioje visuomenėje. kurioje kaip įmanoma daugiau žmonių, lyderių ir jų pasekėjų laikosi visiškai tokių pat moralės nuostatų kaip jūsų. Nuosaikus planavimas veiks gana patikimai, jei tie, kurie jį vykdys, protu ir širdimi laikysis tvirtų moralės principų. Kai kurie iš jų tokie ir yra. Bet nelaimė ta, jog egzistuoja ir įtakinga grupė žmonių, apie kuriuos tiktų pasakyti: planavimo jiems reikia ne dėl jo rezultatų, 0 todėl, jog moralės požiūriu jie laikosi visiškai priešingų jūsiškėms idėjoms ir siekia tarnauti ne Dievui, bet velniui.
Dėl šių jau ankščiau isvardintų dviejų priežasčių Keinso planas nesusilaukė didelio pritarimo, nors jo su¬manymas buvo logiškas ir įtaigus – mokslininkas akcentavo faktą, kad jo prisiimtų santaupų planas padėtų išplėsti turto pasiskirstymą visuomenėje, nes kiekvienas taptų vyriausybės obligacijų savininku. Bet tas planas buvo pernelyg naujas, senieji metodai – apmokestinimas, būtiniausių prekių normavimas bei laisva valia daromos santaupos – jau išbandyti ir patikimi karo finansavimo įrankiai. Nukeltų santaupų projek¬tas buvo priimtas – kaip antraeilė dekoratyvi įmantrybė, bet niekada netapo pagrindiniu įrankiu, kaip to tikėjosi Kein¬sas.

5. Literatūros sąrašas
1. Riddell Shachelford, Stamos Schneider “Economics A Tool For Critically Understanding Society”, 2005m.
2. Robert Heilbroner “Didieji ekonomistai“, 1995m.
3. David C. Colander “Economics”, 1994m.
4. “Makroekonomika” Vadovėlis ekonominių specelybių studentams, 2005m.

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

 

ĮŽANGA

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra CB.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
CB (Lietuvos bankas) pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Mūsų laikais LB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus.
LB, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

1. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA

LB vadovauja banko valdyba (LB struktūra(schema) žr. 1 pav.), kurią sudaro pirmininkas, 2 pirmininko pavaduotojai ir 2 nariai. Pirmininką skiria 5 metams Seimas Prezidento teikimu, valdybą 9 metams skiria Prezidentas LB pirmininko teikimu, atnaujinant ją kas treji metai trečdaliu. Valdyba nustato LR monetarinės politikos formas, bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, priima teisės aktus ir pan.

2. LIETUVOS BANKO FUNKCIJOS IR VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

Bankinės sistemos veiklos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina.
LB, turinčio išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:
• LB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
• LB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
• LB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
• LB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė, kaip taisyklė, suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
Emisijos bankas (bank of issue) šalies LB, atliekantis pinigų emisijos funkciją.
Antra, LB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius LB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir LB, pavyzdžiui čekių kliringo paslaugas ir kt. Šios sąskaitos naudingos tuo, kad LB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to, sąskaitos Lietuvos banke yra kaip bankų rezervo indėliai. Komerciniai bankai kartais turi rezervus didesnius negu reikalauja, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes LB nemoka palūkanų.
Kliringas (clearing) – centralizuota atsiskaitymų negrynaisiais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo Lietuvos bankas.
Kaip bankų bankas, LB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių LB funkcijų dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) LB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2) Finansinių krizių metu LB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, LB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. Pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17 d.
Trečia, LB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis nebeturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
Ketvirta, LB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, LB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, LB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ir parduodant užsienio valiutą, LB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, LB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.(1).

3. LIETUVOS BANKO BALANSAS IR JO NEPRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMOS

LB numato didelės perkamosios galios pinigų pasiūlą, t.y. grynų pinigų kiekį rinkoje, taip pat komercinių bankų rezervus, saugomus LB.
Pateiksiu LB balansinę ataskaitą, t.y. jos struktūrinius elementus: aktyvą ir pasyvą.
Banko aktyvas (bank active/assets) – tai turtas, priklausantis bankui; tai, kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas. (1).
Svarbiausi LB valdomi aktyvai – tai pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta. Taip pat į aktyvus įeina aukso rezervai, pretenzijos šalies kredito įstaigoms ir kitas turtas.
Banko pasyvas (bank liabilities) – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba bankų lėšų šaltiniai. (1).
Balanso pasyvo svarbiausia dalis yra LB banknotų ir monetų kiekis, esantis pas žmones. Taip pat į pasyvus įeina įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais, įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais, įsipareigojimai užsienio institucijoms litais, įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta, įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta ir kiti įsipareigojimai; gautos subsidijos, perkainojimo sąskaitos, kapitalas. Paprastai aktyvų suma turi būti lygi pasyvų sumai.

 

 

2004-12-31

2003-12-31

 

TURTAS

 

 

1. 

Auksas

206,30

214,60

2.

Pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta

8743,00

9148,84

 

2.1. Gautinos lėšos iš TVF

0,28

0,24

 

2.2. Indėliai, vertybiniai popieriai ir kitos investicijos užsienio valiuta                                                                             

 

8742,72

 

9148,60

3.

Pretenzijos šalies kredito įstaigoms užsienio valiuta

9,93 

9,92

4.

Kitas turtas

359,94

365,74

 

4.1. Ilgalaikis turtas

160,71

162,18

 

4.2. Investicijos į nuosavybės priemones

19,19

13,24

 

4.3. Sukauptos pajamos ir busimojo laikotarpio išlaidos

163,47

173,94

 

4.4. Kitas įvairus turtas

16,57

16,38

viso

9319,17

9739,10

 

ĮSIPAREIGOJIMAI

 

 

5.

Banknotai ir monetos apyvartoje

5594,57

5136,75

6.

Įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais

891,51

999,04

7.

Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais

108,24

93,75

 

7.1. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

94,92

85,13

 

7.2. Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms

13,32

8,62

8.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms litais

6,54

2,54

9.

Įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta

1880,41

2531,10

 

9.1. Įsipareigojimai kredito įstaigoms

504,39

397,97

 

9.2. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

1376,02

2133,13

10.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta

5,76

185,37

11.

Nebaigtų atsiskaitymų lėšos

1,35

19,31

12.

Kiti įsipareigojimai

7,34

9,95

 

12.1. Sukauptos išlaidos ir busimojo laikotarpio pajamos

3,78

3,97

 

12.2. Nebalansinių priemonių vertės pokytis

1,18

 

12.3. Kiti įvairūs įsipareigojimai

3,56

4,80

13.

Gautos subsidijos

29,38

29,01

14.

Perkainojimo sąskaitos

30,29

34,00

15.

Kapitalas

631,66

565,05

 

15.1. Įstatyminis kapitalas

100,00

100,00

 

15.2. Atsargos kapitalas

531,66

454,30

 

15.3. Rezervai

10,75

16.

Pelnas

132,12

133,23

viso

9319,17

9739,10

1 lentelė Lietuvos banko balansas. (3).

LB įstatyminis kapitalas 100 mln. litų formuojamas iš LR lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams. (žr. 2 lentelę).
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; materialinių vertybių amortizacija; bendros eksploatacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos. (žr. 2 lentelę).
Taigi nesunku pastebėti, kad CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.(1).

LIETUVOS BANKO PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA
Mln. Lt

 

 

2004 m.

2003 m.

 

Palūkanų pajamos

216,55

205,99

 

Palūkanų išlaidos

(41,19)

(44,47)

1.

Grynosios palūkanų pajamos

175,36

161,52

 

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) iš finansinių operacijų

 

26,53

 

47,30

 

Nerealizuotas perkainojimo nuostolis

(2,86)

(4,82)

2.

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) ir perkainojimo nuostolis

 

23,67

 

42,48

 

Komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

6,63

7,89

 

Komisinių ir kitų atlyginimų išlaidos

(1,27)

(1,06)

3.

Grynosios komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

5,36

6,83

4.

Dividendų pajamos

1,25

1,04

5.

Kitos pajamos

7,63

2,27

 

GRYNOSIOS PAJAMOS

213,27

214,64

6.

Personalo išlaikymo išlaidos

(48,62)

(44,44)

7.

Kitos administracinės išlaidos

(14,46)

(12,31)

8.

Turto nusidėvėjimo išlaidos

(13,40)

(14,84)

9.

Banknotų ir monetų gamybos ir jų apyvartos išlaidos

(5,23)

(10,39)

10.

Specialiųjų atidėjimų pokytis

0,56

0,57

 

PELNAS

132,12

133,23

2 lentelė. Lietuvos banko pelno (nuostolio) ataskaita. (3).

3.1 Lietuvos banko pagrindinis tikslas ir funkcijos

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos yra šios:
• vykdyti Lietuvos Respublikos pinigų emisiją, formuoti ir vykdyti pinigų politiką, nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą;
• valdyti, naudoti Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoti;
• atlikti valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoti ir atšaukti licenzijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūrėti jų veiklą;
• skatinti patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
• rinkti pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegti šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) dalimi.
Europos Komisijai, Europos centriniam bankui (ECB), Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos bankui priėmus atitinkamus sprendimus, Lietuva nuo 2004 m. birželio 28 d. dalyvauja valiutų kurso mechanizme II. (3).

3.2 Finansinės ataskaitos sudarymo pagrindai ir pateikimas

Lietuvos banko metinė finansinė ataskaita rengiama vykdant Lietuvos banko įstatymo 49 straipsnio reikalavimus.
Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą sudaro vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymu, kitais Lietuvos bankui taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir Lietuvos banko nustatyta apskaitos politika, kuri atitinka ECBS dalyvaujantiems nacionaliniams centriniams bankams ECB nustatytus apskaitos ir atskaitomybės reikalavimus, tiek, kiek jie gali būti taikytini euro neįsivedusios valstybės – Europos Sąjungos narės – nacionaliniam centriniam bankui. Tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais vadovaujamasi tose apskaitos ir atskaitomybės srityse, kurių ECB nereglamentuoja, ir atsižvelgiant į ECB rekomendacijas dėl šių standartų taikymo.
Siekiant, kad pateikta informacija būtų nuosekli, kartu pateikiama ir atitinkama palyginamoji 2003 m. finansinė ataskaita.(žr. 1-2 lenteles, psl. 7-8). (3)

3.3 Apskaitos politika

Bendrieji principai.
Lietuvos bankas, tvarkydamas finansinę apskaitą ir sudarydamas finansines ataskaitas, vadovaujasi šiais apskaitos principais: ekonominės realybės, skaidrumo, atsargumo, reikšmingumo, veiklos tęstinumo, kaupimo, nuoseklumo ir palyginamumo.
Auksas, skolos vertybiniai popieriai ir kitas užsienio atsargų sudėtyje esantis balansinis ir (ar0 nebalansinis turtas bei įsipareigojimai užsienio valiuta (toliau finansiniai straipsniai) finansinėje ataskaitoje parodyti 2004 m. gruodžio 31 d. rinkos kainomis ir taikant Lietuvos banko skelbiamus tos dienos lito ir užsienio valiutų oficialius kursus (toliau – oficialus kursas).

Lito ir pagrindinių užsienio valiutų oficialūs kursai

Lt (LTL) už vnt.


Valiutos pavadinimas                             Kodas          2004 m. gruodžio 31 d.      2003 m. gruodžio 31 d.


Euras                                                        EUR                                     3,4528                                3,4528


JAV doleris                                              USD                                     2,5345                                2,7621


100 Japonijos jenų                                    JPY                                      2,4421                               2,5823


Specialiosios skolinimosi teisės              XDR                                     3,9260                               4,0888


   

Su finansiniais straipsniais susijusios operacijos į balansines ir nebalansines sąskaitas įrašomos sandorio verte atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Auksui, kiekvienai užsienio valiutai ir kiekvienai vertybinių popierių emisijai (pagal ISIN) tenkančių perkainojimo rezultatų apskaita tvarkoma atskirai. Nerealizuotas perkainojimo pagal rinkos kainą ir oficialų kursą, viršijantis į perkainojimo sąskaitas įrašyta ankstesnį su tuo pačiu finansiniu straipsniu susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, pripažįstamas einamųjų finansinių metų išlaidomis ir negali būti kompensuojamas paskesniais metais dėl rinkos kainos ar oficialaus kurso pokyčių susidariusiu to paties finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu ar kompensuojamas kito atskiro finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu.
Auksas.
Auksas perkainojamas kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną pagal jo rinkos kainą, užfiksuotą Londono lydinių biržoje. Aukso perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaičiuojamas remiantis 1 Trojos uncijos aukso vidutine rinkos kaina JAV doleriais, kuri perskaičiuojama į litus aukso perkainojimo dienos JAV dolerio oficialiu kursu.
Perkainojimo prieaugis ir nuostolis, susijęs su aukso, esančio užsienio atsargose, perkainojimu, įtraukiamas į aukso perkainojimo sąskaitą, atskirai neišskiriant rinkos kainos bei užsienio valiutos kurso įtakos.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą aukso perkainojimo nuostolį, aukso vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos rinkos kainą.
Operacijos, susijusios su aukso apsikeitimo sandoriais, apskaitoje parodomos tokia pačia tvarka kaip ir atpirkimo (skolinimosi) sandoriai.
Užsienio valiuta.
Balansiniai ir nebalansiniai finansiniai straipsniai užsienio valiuta perkainojami kiekvieną darbo dieną tos dienos oficialiu kursu, atskiros užsienio valiutos (įskaitant SST) perkainojimo prieaugį arba nuostolį įrašant į atitinkamos valiutos perkainojimo sąskaitą.
Užsienio valiuta sukauptų palūkanų pajamų ir išlaidų perkainojimo skirtumu koreguojamos atitinkamos balansinės bei pajamų ir išlaidų sąskaitos.
Užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas perskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta (įskaitant parodomas nebalansinėse sąskaitose) padidina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją sumažina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Užsienio valiutos realizuotas rezultatas apskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta sumažina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją padidina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros užsienio valiutos perkainojimo nuostolį, šios užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas tikslinamas pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos oficialų kursą.
Pajamos ir išlaidos užsienio valiuta apskaitoje pripažįstamos pagal jų įtraukimo į apskaitą dienos oficialų kursą.
Vertybiniai popieriai.
Skolos vertybiniai popieriai į apskaitą įtraukiami įsigijimo verte, į kurios sudėtį neįskaitoma nupirkta atkarpos išmoka. Nupirkta atkarpos išmoka apskaitoje parodoma atskirame balanso straipsnyje kaip kitas turtas.
Užsienio atsargų sudėtyje esantys vertybiniai popieriai pagal jų rinkos kainą perkainojami kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną.
Kiekvienos vertybinių popierių emisijos (pagal ISIN) perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaitoje registruojamas atskirai.
Vertybinių popierių įsigijimo vertės ir nominalo skirtumas – premija arba nuolaida – pripažįstamas pajamomis arba išlaidomis tolygiai per laikotarpį, likusį iki vertybinių popierių išpirkimo.
Vertybinių popierių be atkarpos premija arba nuolaida kaupiama taikant vidaus grąžos metodą, o vertybinių popierių su atkarpa – taikant tiesinį metodą.
Nerealizuotas atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolis, viršijantis ankstesnį
su tais pačiais vertybiniais popieriais susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įrašomas į išlaidų sąskaitas.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolį, šių vertybinių popierių vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos jų rinkos kainą.
Banko reikmėms laikomos ilgalaikės investicijos į nuosavybės priemones apskaitoje parodomos įsigijimo verte.
Už kreditus perimtų skolos vertybinių popierių be atkarpos vertė tikslinama sudarant specialiuosius atidėjimus.
Atpirkimo sandoriai.
Atpirkimo (skolinimosi) sandoris apskaitoje parodomas kaip įkeitimu užtikrintas kitos sandorio šalies indėlis: balanso įsipareigojimų dalyje įrašomas įsipareigojimas grąžinti pinigus, o finansinis turtas, sutartyje nurodytas kaip įkaitas (jis pagal šią sutartį parduodamas ir atperkamas) sandorio galiojimo laikotarpiu, ir toliau rodomas balanso turto dalyje.
Atpirkimo (investavimo) sandoris apskaitoje parodomas balanso turto dalyje kaip banko suteiktas kreditas. Pagal šiuos sandorius nupirktas įkaitas sandorio galiojimo laikotarpiu banko balanse neparodomas ir neperkainojamas.
Vertės skirtumas, susidaręs tarp atpirkimo (skolinimosi bei investavimo) sandoriuose numatyto įkaito pirkimo ir atpirkimo vertės, pripažįstamas palūkanų pajamomis arba išlaidomis tolygiai per visą sandorio galiojimo laiką.
Kreditai.
Banko suteikti kreditai į apskaitą įrašomi nominaliąja verte, o jų likučiai balanse parodomi grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus. Pasikeitus specialiųjų atidėjimų poreikiui, šios išlaidos koreguojamos.
Kreditai komerciniams bankams grupuojami ir specialieji atidėjimai sudaromi kiekvieną ketvirtį. Jeigu kreditų komerciniams bankams grynoji vertė lygi nuliui ir jų būklė ilgiau kaip metus negerėja, tokie kreditai nurašomi iš balanso kartu su sukauptomis palūkanomis ir kitomis gautinomis sumomis.
Kreditų, perimtų pagal reikalavimų perleidimo sutartis ir suteiktų banko tarnautojams, vertė tikslinama pagal kiekvienų metų pabaigos būklę.
Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas.
Ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui priskiriami šio turto objektai, kurių įsigijimo vertė (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) ne mažesnė kaip 500 litų ir kurie tarnauja ilgiau kaip vienus metus. Ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas apskaitoje pripažįstamas įsigijimo verte, šio turto naudojimo laikotarpiu mažinant jo vertę sukauptu nusidėvėjimu (amortizacija). Nusidėvėjimas (amortizacija) skaičiuojamas visą numatytą turto naudojimo laikotarpį taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą.

Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normos


Turtas                                                                                                                        Metinė norma, %


Pastatai ir statiniai                                                                                                                           2,5-10


Pinigų skaičiavimo ir kompiuterių įranga                                                                                        10-50


Programinė įranga                                                                                                                         33-100


Transporto priemonės                                                                                                                          20


Baldai, kabinetų įranga ir kitas inventorius                                                                                       5-50


Kai yra požymių, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė mažėja kur kas labiau, negu buvo tikėtasi nustatant turto naudingo tarnavimo laikotarpį, šio turto vertė finansinių metų pabaigoje tikslinama pripažinto nuostolio suma dėl turto reikšmingo nuvertėjimo.
Banknotai ir monetos apyvartoje.
Banknotai ir monetos apyvartoje parodomi balanso įsipareigojimų dalyje nominaliąja verte. Banknotų spausdinimo, monetų kaldinimo ir kitos su pinigų išleidimu į apyvartą susijusios išlaidos įrašomos į išlaidų sąskaitas, nesiejant šių išlaidų su pinigų išleidimu į apyvartą.
Nebalansinės finansinės priemonės.
Nebalansinėse sąskaitose parodoma ateityje gautina arba mokėtina užsienio valiuta pagal valiutų apsikeitimo sandorius, šios valiutos realizuotų ir nerealizuotų rezultatų apskaičiavimo tikslu įskaitoma į grynąją tos užsienio valiutos poziciją ir perkainojama kartu su balansiniais tos pačios užsienio valiutos finansiniais straipsniais.
Palūkanų normų išvestinės finansinės priemonės perkainojamos atskirai pagal kiekvieną priemonę. Kasdienis palūkanų normų ateities sandorio kintamosios maržos vertės pokytis laikomas realizuotu ir parodomas atitinkamose pajamų arba išlaidų sąskaitose.
Pajamų ir išlaidų pripažinimas.
Su finansiniu turtu ir įsipareigojimais susijusios palūkanų pajamos bei išlaidos (iš jų ir vertybinių popierių premijų bei nuolaidų) kaupiamos kiekvieną darbo dieną, o į apskaitą įtraukiamos kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, neatsižvelgiant į tai, kada jos gaunamos arba mokamos. Kitos einamųjų metų pajamos ir išlaidos į apskaitą įtraukiamos iki finansinių metų pabaigos.
Realizuotos pajamos ir išlaidos į pajamų bei išlaidų sąskaitas įrašomos atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Nerealizuotas perkainojimo prieaugis nepripažįstamas pajamomis. Perkainojimo nuostolis, viršijantis su atitinkamu finansiniu straipsniu susijusį į perkainojimo sąskaitą įrašytą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įtraukiamas į išlaidas.
Apskaičiuojant realizuotus ir nerealizuotus rezultatus iš aukso, vertybinių popierių bei užsienio valiutos, šių finansinių straipsnių įsigijimo vertei nustatyti taikomas vidurkinio kurso ir (arba) vidurkinės kainos metodas.
Įvykiai po balanso.
Metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiami ataskaitinių metų duomenys tikslinami įvykiais, kurie buvo nustatyti laikotarpiu tarp šios ataskaitos sudarymo dienos(ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos) ir jos patvirtinimo dienos, jeigu dėl šiuos įvykius lėmusių aplinkybių ataskaitinių metų duomenys ataskaitos sudarymo dieną būtų pasikeitę. (3).

3.4 Rizika ir jos valdymas

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai valdant riziką yra užtikrinti nenutrūkstamą rizikos stebėjimą ir vertinimą, operatyvų rizikos vertinimo informacijos teikimą atitinkamiems banko padaliniams ir valdymo grandims, nuolat vertinti, ar prisiimamas rizikos lygis yra tinkamas Lietuvos banko tikslams įgyvendinti. Keliamiems uždaviniams įgyvendinti Lietuvos banke sukurta tinkama organizacinė ir vidaus kontrolės sistema.
Svarbiausias rizikos objektas yra Lietuvos banko užsienio atsargos, kurios 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė daugiau kaip 96 procentus viso Lietuvos banko turto.
Valdant užsienio atsargas, susiduriama su rinkos, skolinimo, likvidumo, atsiskaitymų ir operacine rizika. Šioms rizikoms valdyti taikoma plati riziką ribojančių normatyvų sistema ir kitos riziką mažinančios priemonės.
Pagrindinė rizika, su kuria susiduria Lietuvos bankas valdydamas užsienio atsargas ir kuri turi didžiausią įtaką finansiniams rezultatams, yra rinkos rizika. Rinkos riziką sudaro valiutų kurso ir palūkanų normų rizika.
Mažinant valiutų kurso riziką, praktiškai visos užsienio atsargos, nesusijusios su įsipareigojimais užsienio valiuta, investuojamos bazine valiuta. Užsienio atsargų dalis, susijusi su įsipareigojimais, investuojama įsipareigojimų valiuta (žr. 27 pastabą).
Kaip pagrindinę priemonę palūkanų normų rizikai valdyti Lietuvos bankas taiko modifikuotos finansinės trukmės (MFT) rodiklį. Siekiant apriboti palūkanų riziką, portfeliams nustatomi leistini MFT nukrypimai nuo kontrolinių indeksų MFT. Kaip papildoma rizikos valdymo priemonė taikoma vertės pokyčio rizikos (Value-at-Risk – VAR) metodika.
Skolinimo rizika valdoma keliant griežtus reikalavimus emitentų ir sandorio šalių finansiniam patikimumui. Siekiant sumažinti skolinimo riziką, nustatomi emitentų, sandorio šalių ir jų grupių įsipareigojimų Lietuvos bankui limitai.
Užsienio atsargų likvidumo rizika valdoma nustatant likvidumo normatyvus ir labai likvidžių finansinių priemonių dalį užsienio atsargose.
Atsiskaitymų rizikai valdyti taikomos įvairios korespondentinių sąskaitų valdymo priemonės, t.y. mokėjimų eiliškumo nustatymas, pinigų srautų derinimas. Šios priemonės padeda sumažinti nuostolio, sandorių šalims laiku neatsiskaičius, riziką.
Operacinė rizika valdoma aiškiai reglamentuojant darbo procedūras.(3).

IŠVADOS

Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, kredito įstaigų priežiūrą, valdo užsienio atsargas, atlieka kitas funkcijas.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, Lietuvos banko išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą.

LITERATŪRA

1. V. Snieška ir kt. Makroekonomika. Technologija. 2002.
2. Lietuvos bankas – www.lb.lt 2005 m. spalio 31 d.
3. Lietuvos banko metinė ataskaita- www.lb/lt/leidiniai/finatask/fa-2004-lt LB 2005.
4. B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Technologija. 2001.
5. V. Baršauskienė, I. Mačerinskienė. Studijų darbų parengimo tvarka. Technologija. 2004.

Valstybės biudžeto išlaidų valdymas ir kontrolė

ĮVADAS

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, tapusiom ES narėmis, valstybės finansų valdymas ir kontrolė – aktualus klausimas. Pagrindinė valstybės problema finansų valdymo srityje – tai didėjantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) lydintis valstybės pajamų ir išlaidų dalies nuo BVP mažėjimas. Nuo 1998 metų, palaipsniui augant BVP, valstybės pajamų ir išlaidų dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja. Valstybės strategijoje buvo numatytas pajamų santykio su BVP mažėjimas iki 2004 m. Tokios vykdomos politikos aplinkoje iškyla problema kaip bus finansuojamos valstybės programos. Esančiomis šiuo metu bei ateityje planuojamomis mažėjančiomis pajamomis nebus vykdomas šalies biudžetas , nebus surenkama pakankamai pajamų valstybės funkcijoms finansuoti. Iškyla neatidėliotinai spręstina problema – kokiomis lėšomis, kai nuolat mažėja pajamos, bus vykdomi valstybės keliami strateginiai tikslai. Be to, taip pat reiktų pastebėti, kad mažėjančios pajamos (lyginant su BVP) sąlygoja ir mažėjančias išlaidas, todėl senka galimybės skirti pakankamus valstybės asignavimus (skirtos lėšos) įvairioms ūkio šakoms.Tokia situacija valstybės finansų srityje reikalauja išsamios valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės analizės bei greito sistemos tobulinimo.
Visuomenėje taip pat kyla diskusijos – ar teisingai ir efektyviai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, ar Vyriausybės prioritetai, skirti euroatlantinei integracijai yra pagrįsti ir įvertinti. Valstybės asignavimai NATO integracijai sudaro net 2,1 proc. BVP, tuo tarpu švietimas, socialinė apsauga, mokslas finansuojami likutiniu principu. Tokiu būdu pagrindiniams visuomenės poreikiams tenkinti valstybės lėšų nelieka. Taigi dar viena problema, iškelta šiame darbe nagrinėjant valstybės išlaidų valdymą – ar subalansuotai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, kaip turi būti parenkami valstybės prioritetai – ar norima plėtoti informacinę, socialiai aprūpinta visuomenę, ar bus finansuojamos einamosios problemos, nesiorientuojant į valdymo trūkumus ilgalaikėje perspektyvoje.
Pagrindinis šio bakalauro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, atsižvelgiant į ją sąlygojančius veiksnius, t.y. valstybės ir visuomenės interesus – kokius prioritetus vyriausybė turi pasirinkti vykdant ekonominės politikos tikslus. Šiame darbe bus įvertinama dabartinė valstybės išlaidų struktūra ir pateiktos pagrindinės valstybės išlaidų struktūros tobulintinos kryptys.
Kadangi šalies biudžeto procesas sudaro valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės pagrindą: nuo projekto rengimo iki įvykdymo kontrolės ir įvertinimo, tai šiame darbe analizuojamas Lietuvos valstybės biudžeto procesas bei jo įvertinant valstybės biudžeto proceso poveikį Lietuvos valstybės išlaidų valdymui.
Siekiant šių tikslų iškeliami tokie uždaviniai:
• remiantis užsienio šalių praktika ir trumpa Lietuvos finansų valdymo patirtimi, išanalizuoti Lietuvos išlaidų valdymo ir kontrolės elementus, struktūrą ir trūkumus;
• įvertinti vykdomos biudžetinės reformos Lietuvoje problemas išlaidų valdymo srityje;
• išanalizuoti valstybės finansų politikos problemas, nagrinėjant vykdomą fiskalinę, darbo užmokesčio ir mokesčių politikas bei pateikti problemų sprendimo galimybes;
Rašant darbą nagrinėta:
• užsienio literatūra – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), SIGMA (Support for Improvement for Governance and Managment), Pasaulio banko (PB), Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) medžiaga ir leidiniai bei Valstybės kontrolės medžiaga;
• medžiaga finansų teisės ir ekonomikos klausimais;
• Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys biudžeto procesą Lietuvoje, Lietuvos Respublikos 1995  2003 m. valstybės biudžeto įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, įvairios metodikos, naudotasi ir Lietuvos periodinėje spaudoje pateikiama informacija, Finansų ministerijos, Statistikos departamento medžiaga.
Darbo struktūrą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje šio darbo dalyje apibrėžiamas darbo objektas, nagrinėjamos valstybės finansų valdymo ir kontrolės sąvokos bei kai kurie jų raidos aspektai. Tai dalis skirta susipažinti su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios vaidmenimis bei jų sąveika valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas, trumpai aptariami du efektyvios biudžeto vykdymo kontrolės elementai – vidaus kontrolė ir vidaus auditas bei išorės auditas.
Kadangi biudžetas traktuojamas kaip priemonė gerinti valstybės veiklos rezultatus ir kontroliuoti valstybės išlaidas, antroje darbo dalyje nagrinėjama Lietuvoje vykdoma biudžeto sandaros reforma bei Lietuvos Respublikos (LR) valstybės biudžeto formavimo etapai ir principai: nagrinėjamos Lietuvos biudžetinės praktikos silpnosios pusės, ypatingas dėmesys skiriamas valstybės finansų planavimo kokybei.

Darbas užbaigimas pateikiamomis išvadomis ir pasiūlymais valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės tobulinimo klausimais, iškeltų problemų apibendrinimu, atliktos analizės įvertinimu bei rekomendacijomis valstybės finansų valdymo klausimais.

1. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ (ASIGNAVIMAI) SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

XX amžiuje daugumoje išsivysčiusių šalių valstybės vaidmuo ekonomikoje vis didėjo. Tai pasireiškė valstybės išlaidų ir surenkamų mokesčių apimties didėjimu, jų svorio bendrajame vidaus produkte (BVP) augimu, nacionalinių pajamų dalies, skiriamos socialinėms programoms didėjimu, bei aktyvesniu dalyvavimu ekonomikoje pasitelkiant teisinio reguliavimo ir kontroliavimo priemones. Valstybinio sektoriaus dalyvavimas šiuolaikinių valstybių visuomeniniame gyvenime yra būtinas. Daugiausiai diskusijų kyla dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti šalies ekonomikoje. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Pereinamosios ekonomikos šalys kelia sau tikslą sumažinti per didelį valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio.
Šiuo metu valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apima vis naujas visuomenės gyvenimo sritis: tvarkos palaikymą, krašto apsaugą, socialinį – kultūrinį šalies vystymą, viešąjį administravimą, socialinės rūpybos sistemos kūrimą, pajamų perskirstymą mažinant socialinę nelygybę bei kt.
Valstybė, siekdama įgyvendinti iškeltus politikos tikslus ar įtakoti privatų sektorių, daro poveikį šalies ekonomikai. Viena iš pagrindinių tokio poveikio priemonių – tai valstybės išlaidos.

1.1. Valstybinis sektorius ir valstybės išlaidų sąvoka

Tarptautinėje praktikoje valstybinio sektoriaus apibrėžimui naudojama TVF sudaryta Valstybės Finansų Statistikos sistema (VFS) . Ši sistema sukurta, visų pirma, siekiant geriau įvertinti vyriausybės įplaukas, mokėjimus ir įsiskolinimus bei pilniau aprėpti visus vyriausybės sandorius su kitais ekonominiais sektoriais ir likusiu pasauliu. Pagal šią sistemą, valstybinį sektorių sudaro visos valstybės institucijos ir visos nepelno siekiančios organizacijos, kurias kontroliuoja ir finansuoja valstybės institucijos. Šį sektorių sudaro instituciniai vienetai, kurių pirminė funkcija yra vykdyti valstybės funkcijas. Tai yra, jie turi įstatymų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžios kitiems instituciniams vienetams tam tikroje teritorijoje; prisiima atsakomybę už bendruomenės aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis ne rinkos sąlygomis tiek individualiam, tiek bendram vartojimui; jie perskirsto pajamas ir turtą mokėdami transferus; finansuoja savo veiklą tiesiogiai arba netiesiogiai iš mokesčių ir kitų privalomų transferų, gaunamų iš kitų sektorių institucinių vienetų, taip pat dalį savo veiklos gali finansuoti iš pasiskolintų lėšų ar kitų šaltinių (pvz., palūkanų pajamos, nuomos ir pan.).
Paprastai valstybės dalyvavimas ekonomikoje vertinamas pagal šalies nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų dalį BVP. Pagrindinis klausimas, į kurį vyriausybė turėtų atsakyti – kaip reikėtų paskirstyti valstybės išteklius, kad būtų maksimizuota socialinė gerovė. Šis paskirstymas vertinamas pagal išlaidų dalį BVP ir pagal jų lyginamąjį svorį visose išlaidose pagal atskirus regionus arba laiko atžvilgiu.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, pastebimas vis didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje, didėja ir valstybinės išlaidos. Valstybės išlaidos apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai . Valstybės išlaidos taip pat gali būti vadinamos valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomenine kaina. Valstybės išlaidos – tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.
Pagal Biudžeto sandaros įstatymą (BSĮ) valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Naujame Biudžeto sandaros įstatyme nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Jame parodomos tik pagrindinės išlaidų kryptys, t.y. biudžetas nesiremia jokia principine ir aiškiai išreikšta pozicija dėl valstybės vykdytinų ir finansuotinų funkcijų. Biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnis nustato, kokios valstybės reikmės gali būti finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Visos jos yra apibrėžtos plačiai ir netiksliai, todėl jomis gali būti finansuojamos ne tik bendrosios valstybės reikmės, bet ir grupiniai bei asmeniniai interesai. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo galimybės, tikslūs uždavinių bei funkcijų paskyrimai. Šiam tikslui turi būti praplėsta teisinė bazė, kuri detaliai nustatytų kiekvieno institucinio vieneto atsakomybę.
Šiame darbe, nagrinėjant valstybės išlaidas, daugiausia dėmesio skiriama išlaidoms centrinės vyriausybės, kuri paprastai vykdo daugumą fiskalinių funkcijų, dalį jų deleguodama kitiems valdymo lygiams. Centrinės vyriausybės politinė valdžia pasireiškia visoje šalies teritorijoje. Ji turi teisę įvesti ir keisti mokesčius, paprastai yra atsakinga už tokių paslaugų, kaip nacionalinė gynyba, tarptautiniai santykiai, viešoji tvarka ir saugumas, teikimą ir efektyvų šalies socialinės ir ekonominės sistemos funkcionavimą. Be to, ji gali teikti transferus kitiems instituciniams vienetams arba valdžios lygiams. Daugelyje šalių centrinės vyriausybės sektorius didelis, sudėtingas ir labai svarbus, nes čia nustatomi ekonominiai tikslai, kuriama politika visos šalies mastu, vykdoma fiskalinė politika.
Su valstybės išlaidomis susiję daug klausimų, tokių, kaip pavyzdžiui, išlaidų struktūra ar jų paskirstymas pagal valstybės funkcijas. Be to, analizuojant valstybės išlaidas reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atsakomybė už jas paskirstyta tarp keleto lygių savarankiškų biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Daug dėmesio skiriama tam, kad valstybės išlaidos užtikrintų valstybės makroekonominių tikslų įgyvendinimą: pastovų ekonomikos augimą, stabilaus kainų lygio, užimtumo tikslus, tarptautinės pozicijos išlaikymą, socialinės lygybės ir kitus tikslus.

1.2. Valstybės išlaidų klasifikacija

Kiekvienoje šalyje biudžeto išlaidos klasifikuojamos labai įvairiai, išlaidų struktūra turi savo nacionalinius ypatumus, kurie priklauso nuo ekonomikos struktūros ypatumų, administracinės sistemos pobūdžio, kitų veiksnių. Pagal tai, kaip valstybės išlaidos įtakoja išteklių paskirstymą, jos gali būti skirstomos į prekių ir paslaugų pirkimus (pavyzdžiui, valstybinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis, išlaidos kanceliarinėms prekėms ir pan.) bei transferinius mokėjimus, kurie apibrėžiami kaip transakcija, kurios metu viena šalis teikia prekę, paslaugą, turtą ar pan., negaudama už tai atitinkamo ekvivalentiško atlyginimo . Valstybės lėšos skiriamos dviejų tipų prekių ir paslaugų pirkimui ar tiekimui: tai tiesioginio vartojimo prekės (pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas ar išlaidos vaistų pirkimui) bei prekės ir paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pavyzdžiui, naujų technologijų diegimas), tačiau paprastai išlaidos būna mišrios. Kitos išlaidos susijusios su transferais – lėšomis, kurias vyriausybė teikia kitiems ūkio subjektams ar asmenims, t.y., ekonomikos subjektams – subsidijos, dotacijos, įvairios socialinės išmokos, stipendijos ir kt. .
LR valstybės ir savivaldybių biudžetams taikoma vienoda išlaidų ir pajamų klasifikacija, kurią nustato Finansų ministerija. Nuo 1995 m. naudojama klasifikacija iš esmės atitinka tarptautinius biudžetų pajamų ir išlaidų standartus.
Pasaulinėje literatūroje išskiriamos tokios pagrindinės išlaidų klasifikacijos rūšys:
• Ministerinė (žinybinė). Išlaidos grupuojamos pagal ministerijos žinybas, o po jų, viduje, dalinama pagal skyrius, sektorius, kitus administracinius vienetus;
• Dalykinė (šakinė). Išlaidos skirstomos pagal valdymo ir ūkio šakas;
• Ekonominė. Išlaidos klasifikuojamos pagal ūkinius požymius arba gamybinius elementus
(investicijos, darbo užmokestis, dotacijos, kita);
• Mišri. Sudaryta tam tikrame lygyje, derinant žinybinius ir dalykinius požymius.
Šiuo metu vis didesnį populiarumą pasaulyje įgyja išlaidų programinis klasifikavimas pagal bendranacionalines ar valstybines programas. Kadangi dauguma programų yra ilgametės, tai paprastai kiekvienų metų biudžeto išlaidose atsispindi dalis programos įgyvendinimui skiriamų lėšų.

Išlaidos, pagal pasitaikymo dažnumą, skirstomos į:
• Paprastąsias. Tai išlaidos, kurios periodiškai kartojasi ir visuomet yra maždaug to paties dydžio;
• Nepaprastąsias. Tai tokios išlaidos kurios retkarčiais atsiranda ir yra arba vienkartinės, arba gerokai didesnės nei paprastai.
Išskiriamos išlaidos pagal jų veikimo pobūdį:
• Einamosios išlaidos – tokios išlaidos, kurios per vieną savo veikimo periodą sunaudojamos galutinai ir jų sukeltas rezultatas yra trumpalaikis;
• Investicinės išlaidos – tai išlaidos, kurių poveikis yra ilgalaikis. Vyriausybės investicijų rezultatai matomi tik po ilgo laiko. Didžioji dalis valstybės išlaidų tenka einamosioms išlaidoms ir tik apie 10% visų išlaidų tenka investicijoms. Kai kurios investicijų kategorijos yra tapatinamos su einamuoju vartojimu.
Svarbu paminėti valstybės išlaidų klasifikavimą pagal socialinę – ekonominę paskirtį:
• Valdymo išlaidos – jos užtikrina valstybės aparato, jos valdymo institucijų darbą;
• Karinės išlaidos, užtikrinančios valstybės egzistavimą, jos teritorijų apsaugą, suverenumą bei santvarką;
• Ekonominės išlaidos. Šių išlaidų dėka valstybė norima linkme nukreipia gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumą;
• Socialinės ir kultūrinės išlaidos – skirtos gyventojų poreikiams tenkinti. Šios išlaidos kelia visuomenės kultūros lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę nelygybę tarp gyventojų.
LR Finansų ministro įsakyme Nr. 72 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos patvirtinimo” (1995.06.29) pateikiama išlaidų funkcinė bei jų ekonominė klasifikacija. Ekonominė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal bendrus ekonominius lėšų paskirstymo požymius. Funkcinė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal valstybės funkcijas.

Išlaidų pagal valstybės funkcijas klasifikacija :
Biudžeto išlaidų analizė pagal valstybės funkcijas geriausiai atspindi valstybės prioritetų kitimus, vykdomas programas bei politiką, taipogi tendencijas. Lietuvos Statistikos Departamento išleistuose leidiniuose išlaidos pagal valstybės funkcijas yra apjungiamos į kelias stambesnes išlaidų grupes:
1) išlaidos ekonomikai;
2) išlaidos socialinei sferai;
3) išlaidos kitoms valstybės funkcijoms.

Detali išlaidų pagal valstybines funkcijas klasifikacija yra tokia:
1. bendras valstybės valdymas;
2. krašto apsauga;
3. viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;
4. švietimas;
5. sveikatos apsauga;
6. socialinė apsauga, globa ir rūpyba;
7. butų ir komunalinis ūkis;
8. sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra;
9. kuro ir energetikos tiekimo paslaugos;
10. žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija
11. mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba;
12. transportas ir ryšiai;
13. kita ekonominė veikla;
14. išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms.

Išlaidų ir paskolų (atėmus gražinamas lėšas) ekonominė klasifikacija:

1. Paprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie išlaidų straipsniai:
1) darbo užmokestis. Šiam straipsniui priskiriamos visų įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio ir premijų išmokėjimo išlaidos;
2) įnašai socialiniam draudimui. Šiam straipsniui priskiriamos socialinio draudimo įmokos, kurios skaičiuojamos pagal nustatytus tarifus nuo darbo užmokesčio;
3) kitos išlaidos, skirtos prekėms ir paslaugoms įsigyti. Šis straipsnis yra suskirstytas pagal atskiras išlaidų rūšis(pvz.: apšildymo, elektros energijos, telefonų, faksų ir kitos išlaidos);
4) skolų palūkanos. Šiam straipsniui priskiriamos Vyriausybės mokamos palūkanos už gautas paskolas;
5) subsidijos ir kitos pervedamos lėšos.
Paprastosios išlaidos sudaro didžiąją dalį visų valstybės išlaidų

2. Nepaprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie straipsniai:
1) pagrindinio kapitalo įsigijimas. Tai išlaidos statybai, pagrindinių priemonių įsigijimui, projektavimo darbams;
2) strateginių ir neliečiamų atsargų sudarymas;
3) žemės ir nematerialaus turto įsigijimas. Šiam straipsniui priskiriama : žemės ir jos gelmių, miškų ir vandens telkinių įsigijimo išlaidos, teisių naudotis žemės gelmėmis bei vandenimis įsigijimo bei kitos išlaidos.
3.Paskolos, atėmus gražintinas lėšas:
Šiame išlaidų skyriuje parodomos paskolos, išduodamos vidaus arba užsienio subjektams, atėmus iš jų gražinamas sumas.
Valstybės išlaidos pastaraisiais metais turi tendenciją didėti. Tačiau valstybės išlaidų didėjimas nebūtinai yra nesaikingumo požymis. Tai lemia daugelis veiksnių, paminėsiu keletą svarbiausių:
1) naujų valstybės funkcijų atsiradimas, lemia išlaidų didėjimą. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ekologijai, gamtos apsaugai;
2) valstybės išlaidos priklauso ir nuo žmonių skaičiaus, jo kitimo, gyventojų amžiaus struktūros, taigi nuo demografinių tendencijų (Lietuvoje daugėja pensinio amžiaus žmonių);
3) infliacijos įtaka: didėjant infliacijai didėja ir valstybės išlaidos;
4) vykdomos šalyje ekonominės, socialinės politinės reformos.

2. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ VALDYMO IR KONTROLĖS ELEMENTAI

2.1. Valstybės biudžeto išlaidų valdymo ir kontrolės samprata

2.1.1. Valstybės finansų valdymo samprata ir pasaulinio patyrimo apžvalga

Specialistų teigimu, fiskaliniai šalies rezultatai didele dalimi priklauso nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai. Įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – tai pagrindinės valstybės finansų problemos, kurios labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose pasaulio šalyse šie valstybės finansų klausimai sprendžiami ir valdomi skirtingai. Nėra vieno valstybės finansų valdymo modelio, valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga, kurią įtakoja kultūriniai, istoriniai, technologiniai ir kiti veiksniai.
Valstybės finansų valdymas pasireiškia įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo regioninių ypatumų bei su tuo susijusių kitų veiksnių. Pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje susiformavusios tradicijos. Europos valstybės laikosi arba Didžiosios Britanijos, arba Prancūzijos susiformavusių principų, be to, kai kurios šalys valstybės finansų valdymui naudoja privačiame sektoriuje taikomus metodus (pavyzdžiui, Naujoji Zelandija).
Prancūzijos sistema remiasi Napoleono Kodekso teise. Prancūzijos finansų valdymui būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai, kurių pagrindinis uždavinys yra užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, skiriami prie visų ministerijų, vykdančių išlaidas. Be parlamento patvirtinimo neleidžiamas joks išlaidų didinimas. Čia finansų ministerija yra nemaža, biudžetas sudaromas labai detalus ir didelės apimties. Didžiojoje Britanijoje valdant valstybės finansus vadovaujamasi tam tikra teisine baze, valstybės finansai tvarkomi grynųjų pinigų pagrindu. Visos išlaidos ir pakeitimai tvirtinami įstatymais. Tačiau čia ne tokia griežta kontrolė ir asignavimų valdytojams suteikta daugiau laisvės naudojant lėšas.
Paprastai valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, tačiau pastaraisiais metais kai kurios šalys pradėjo taikyti daugiamečio biudžeto sistemą. Dažniausiai valstybės finansų tvarkymo funkciją atlieka finansų ministerija, o įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo būna įvairus (apie tai plačiau bus kalbama kitame šio darbo skyriuje).
Valstybės finansų sistema ir jos valdymas laikui bėgant keičiasi, ji reformuojama, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios aplinkos: globalizacija, regioninės ypatybės, informacinių technologijų vystymasis, fiskalinė įtampa ir kiti pokyčiai smarkiai keičia aplinką. Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių valstybės vaidmuo buvo gana ribotas, valstybės išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, todėl išlaidų ir įplaukų kontrolė pagal sudedamąsias dalis buvo gana efektyvi. Vėliau, didėjant valstybės dalyvavimui ekonomikoje, pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į rezultatų siekimą, valstybės išlaidoms planuoti pradėtas naudoti programinio biudžeto metodas. Be to, esant fiskaliniam spaudimui, stengtasi mažinti valstybės išlaidas, bet tuo pačiu stebėti ir valstybinio sektoriaus rezultatus.
Po Antrojo pasaulinio karo išaugo valstybės investicinių projektų apimtys, todėl valstybės išlaidų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni prognozavimo modeliai (pavyzdžiui, daugiamečiai biudžetai), kai kurios šalys išskyrė atskirus investicijų biudžetus. Įtakos valstybės finansų valdymui turėjo ir didėjanti tarptautinė integracija, globalizacija bei daugelio šalių patirtos finansinės problemos. Dėl to keitėsi atitinkamos valstybės finansų taisyklės (pavyzdžiui, derinamos juridinių asmenų apmokestinimo sistemos), imtasi priemonių valdyti biudžeto deficitą, labiau analizuoti biudžeto poveikį ekonomikai. Taip pat neapsieita be institucinių pasikeitimų, sustiprėjo finansų ministerijos vaidmuo.
Jei anksčiau valstybės finansų valdyme buvo apsiribojama pagrindinėmis valstybės finansų funkcijų vykdymo užtikrinimu (makroekonominiu valdymu, įplaukų surinkimu, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymu), tai pastaraisiais metais imta orientuotis ir į valstybės veiklos rezultatus. Pastaraisiais metais daugelyje šalių vykdomos valstybės finansų reformos, kurių pagrindą sudaro atskaitomybės didinimas, valstybės finansų valdymo decentralizavimas, siekiant didinti valstybės finansų efektyvumą ir skatinti piliečių dalyvavimą.
Be to, tobulinant valstybės išlaidų valdymą siekiama, kad biudžetas tarnautų ne tik kaip priemonė užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, bet ir skatintų valdymo tobulinimą ir vykdomų programų rezultatyvumą. Taip pat siekiama didinti asignavimų valdytojų lankstumą ir atsakomybę naudojant valstybės lėšas, dėl to peržiūrimos atitinkamos taisyklės ir procedūros. Svarbūs pakeitimai daromi ir valstybės išlaidų kontrolės srityje, kuri bus nagrinėjama kituose šio darbo skyriuose.

2.1.2. Valstybės finansų kontrolės samprata ir vaidmuo

Valstybės valdyme kontrolei tenka išskirtinis vaidmuo, kadangi kontrolė yra sudėtinė ir neatskiriama valstybės valdžios ir valdymo mechanizmo dalis . Jei trumpai apžvelgtume kontrolės sampratą, literatūroje nurodoma, kad valstybės ir valdymo kontrolės mechanizmo atsiradimą ir susiformavimą konkrečioje šalyje objektyviai sąlygoja specifika uždavinių ir tikslų, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, tuo pačiu ir jos kontrolinės institucijos bei organizacijos, jų teisinio statuso ypatumai, taip pat ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daug kitų objektyvių, o neretai ir subjektyvių faktorių . Pats valstybės kontrolės mechanizmas apibūdinamas kaip tarpusavyje sąveikaujančių institucijų visuma, kurios organizuotos pagal tam tikrus principus atitinkamų uždavinių įgyvendinimui, t.y., kontrolės vykdymui.
Paprastai kontrolė skirstoma pagal kontrolės subjektų teisinį statusą į valstybinę ir visuomeninę kontrolę. Kalbant apie valstybės finansų valdymą, mums svarbi valstybinė kontrolė, kuri gali būti nagrinėjama ir klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. A.Katkus pateikė tokią valstybinės kontrolės klasifikavimo schemą pagal svarbiausius ir dažniausiai pasikartojančius kriterijus, kurie visumoje sudaro vieningą sistemą :
1) pagal kontrolės subjektus: parlamentinė (politinė), vyriausybės įgyvendinama, teisminė kontrolė;
2) pagal kontrolės objektus: konstitucinė, ekonominė, finansinė ir biudžetinė;
3) pagal kontrolinės veiklos pobūdį: bendra ir specializuota (dar vadinama institucine) kontrolė;
4) pagal organizacinių teisinių ryšių pobūdį tarp kontrolės subjekto ir objekto: vidaus ir išorinė (tarpžinybinė) kontrolė;
5) pagal kontrolės proceso eigą, jo trukmę: išankstinė, einamoji, paskesnioji, planinė, atsitiktinė (netikėta), nuolatinė, reguliari.
Nagrinėjant valstybės išlaidų kontrolę, svarbus finansų kontrolės, kaip savarankiškos valstybės kontrolės grupės, išskyrimas. Finansų kontrolė – valstybės ir vietos valdžios institucijų piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė, siekiant efektyvaus socialinio – ekonominio šalies ir atskirų regionų vystymosi.
Finansų kontrolės būtinumą apsprendžia finansų, kaip ekonominės kategorijos, kontrolinė funkcija. Kadangi valstybė, vykdydama savo uždavinius, vykdo finansinę veiklą, ji siekia užtikrinti teisėtumo laikymąsi finansinėje veikloje bei valstybės finansų pagalba vykdyti tų uždavinių įgyvendinimo kontrolę. Finansų kontrolės reikšmė pasireiškia tuo, kad siekiama:
1) jog valstybinės, vietos valdžios institucijos, įmonės ar organizacijos, atskiri asmenys finansinę veiklą vykdytų laikydamiesi nustatytų normų, įstatymų reikalavimų, finansinės operacijos būtų teisėtos;
2) kad vykdoma veikla, įgyvendinant valstybės iškeltus uždavinius, turėtų ekonominį pagrindimą, būtų racionali, efektyvi, tikslinga ir atliekama laiku.
Finansų kontrolė savo ruožtu gali būti skirstoma į tam tikras grupes. Pavyzdžiui, gali būti išskirta biudžetinė kontrolė kaip tam tikra finansų kontrolės atmaina ar savarankiška jos dalis. Europos komisija (EK) skiria vidaus ir išorės finansų kontrolę (kuri paprastai siejama su išorės auditu). EK, turėdama omeny finansų kontrolę, dabar naudoja valstybės vidaus finansinės kontrolės sistemų terminą (angl. “Public Internal Financial Control Systems”, PIFCS) .
Finansų kontrolės pagrindiniai uždaviniai būtų šie :
1) patvirtinimas, kad finansiniai įsipareigojimai valstybei ir vietos valdžiai vykdomi laiku ir pagal atitinkamų teisės aktų reikalavimus;
2) užtikrinimas bei pagalba valstybės ir vietinės valdžios institucijoms, įmonėms, organizacijoms ir pan. teisėtai naudoti bei valdyti valstybės finansinius išteklius, vykdyti finansines operacijas;
3) išsiaiškinti vidines organizacijos galimybes didinti rentabilumą, produktyvumą, ekonomiškesnį ir efektyvesnį tiek materialinių, tiek finansinių išteklių panaudojimą; reikėtų paminėti, kad finansų kontrolės objektas neapsiriboja vien finansinių išteklių kontrole – galutiniam rezultate ji reiškia ir materialinių, darbo, gamtinių ir kitų šalies išteklių naudojimo kontrolę;
4) finansinės disciplinos pažeidimų išaiškinimas, prevencija, bei nustatytų poveikio priemonių taikymas atsakingoms organizacijoms ir atsakingiems asmenims.
Vykdant šiuos uždavinius stiprinama finansų disciplina. Finansų disciplina – tai tikslus laikymasis nustatytų taisyklių ir tvarkos sudarant, paskirstant ir naudojant valstybės, vietos valdžios, įmonių, organizacijų, įstaigų piniginius fondus . Tokiu būdu finansų kontrolės pagalba ginami valstybės interesai bei atskirų piliečių, įmonių, organizacijų teisės ir interesai.
Finansų kontrolė gali būti skirstoma pagal įvairius požymius :
1. Pagal subjektus: valstybinė ir visuomeninė, bendravalstybinė, bendra ir specializuota, vidaus ir išorės;
2. Laiko atžvilgiu:
• Išankstinė kontrolė – ji atliekama prieš atliekant piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo operacijas. Todėl ji labai svarbi siekiant užkirsti kelią galimiems finansinės disciplinos pažeidimams. Šios kontrolės metu tikrinami dokumentai, kurie naudojami finansinės veiklos pagrindimui;
• Einamoji kontrolė – tai kontrolė finansinių operacijų vykdymo metu;
• Paskesnė kontrolė – tai kontrolė, vykdoma po finansinių operacijų atlikimo (po biudžeto pajamų ir išlaidų dalies vykdymo, įmonėms ar įstaigoms panaudojus lėšas ir pan.). Šios kontrolės dėka įvertinama finansinė disciplina, išsiaiškinami jos pažeidimai, pasirenkami būdai užkirsti jiems kelią bei priemonės nustatytiems pažeidimams pašalinti.

3. Pagal privalomumo požymį:
• Privalomoji kontrolė – ji atliekama a) vadovaujantis įstatymų nustatytais reikalavimais (pavyzdžiui, biudžeto įvykdymo kontrolė) ir b) vadovaujanti kompetentingų valstybės institucijų sprendimais;
• Savanoriška kontrolė, kuri atliekama ūkinio subjekto iniciatyva.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama kontrolės efektyvumo didinimui šalyse, pereinančiose prie rinkos ekonomikos, kuriose keitėsi finansų kontrolės organizavimas, jos esmė. Valstybiniame sektoriuje, kaip ir privačiame sektoriuje, didėja vidaus kontrolės reikšmė, keičiasi išorės kontrolės pobūdis (tai bus plačiau nagrinėjama kitose šio darbo dalyse).

2.2. Valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės instituciniai aspektai

2.2.1. Įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies demokratiškumas gali būti vertinamas pagal tai, kad išrinktas šalies parlamentas yra valstybės finansų tvarkytojas, t.y., jis sankcionuoja visas valstybės išlaidas, mokestines pajamas ir skolinimąsi, o įstatymų leidžiamosios valdžios vykdoma valstybės išlaidų kontrolė yra vienas pagrindinių demokratinės valstybės principų. Pavyzdžiui, visose EBPO šalyse vyriausybės gali naudoti valstybės lėšas tik turėdamos įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintą leidimą. Šios teisės suteikimas vyriausybei ir realus įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo, įtakojant biudžeto politiką, EBPO šalyse skiriasi.
Metiniai asignavimai – tai tradicinis būdas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė daryti išlaidas. Paprastai šalies parlamentas priima sprendimą dėl per metus išleidžiamos lėšų sumos tvirtindamas metinius asignavimus. Keičiantis valstybės išlaidų sudėčiai, santykinai augant išlaidoms transferams ir mažėjant veiklos išlaidoms, sumažėjo jų (kaip dalies visose išlaidose) svarba. Tokiu būdu augantis valstybinis sektorius susilpnino ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę, vykdomą per metinius asignavimus. Manoma, kad pastaruoju metu metiniai asignavimai tapo mažiau efektyvūs reguliuojant išlaidas, kontroliuojant ilgalaikiams įsipareigojimams skirtas lėšas, tačiau parlamentai išsaugojo šią kontrolę kaip vieną iš pagrindinių asignavimų valdytojų atskaitomybės būdų.
Augantis valstybinis sektorius bei valstybės vaidmuo ekonomikoje turėjo įtakos ir parlamentinei veiklai. Bene pagrindinis klausimas, kalbant apie parlamento įtaką ir kontrolę valdant valstybės lėšas, yra parlamento teisė daryti šalies biudžeto pakeitimus. Nors šiandien demokratinėse šalyse su biudžetu ir valstybės lėšomis susiję klausimai sprendžiami laisviau nei anksčiau, tačiau kiek įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintas biudžetas ir kiti rodikliai skiriasi nuo vyriausybės pateiktų projektų, priklauso nuo šalies teisinės sistemos, tradicijų ir santykių tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Parlamento nepriklausomybės laipsnis sprendžiant šiuos klausimus, pasaulyje labai įvairus: pavyzdžiui, JAV Kongresas pateiktame biudžeto projekte daro daug reikšmingų pakeitimų, dažnai atmeta Prezidento pasiūlytą biudžeto projektą ir, pasinaudodamas savo moksliniu potencialu, sudaro kitokį biudžetą. Kita vertus, D.Britanijoje ir jos tradicijomis besivadovaujančiose šalyse parlamentas tvirtina vyriausybės pateiktą biudžetą ir kitus rodiklius praktiškai be pakeitimų. Parlamentinė nepriklausomybė dažnai vertinama ir pagal tai, ar kuriamos arba ar didinamas parlamento pareigybių skaičius, užsiimančių biudžeto klausimais, ar įstatymiškai stiprinamos valstybės audito funkcijos.
Nors parlamentai pradėjo aktyviau dalyvauti klausimų, susijusių su biudžetu, sprendimu, tačiau valstybinio sektoriaus augimas keičia kai kurias tradicines parlamento kontrolės priemones. Europos ir kitose EBPO šalyse iš naujo peržiūrimos dvi įstatymdavystės praktikos, t.y., nustatytų dydžių asignavimų skyrimas ir labai detalių tam tikrų valstybės programų įstatymų kūrimas. Manoma, kad nustatytos apimties asignavimų skyrimas prisidėjo prie didesnės dalies biudžeto deficito problemų atsiradimo ir sudaro prielaidas atgaivinti kasmetinius balsavimus dėl tam tikrų programų. Antroji praktika, išreiškianti parlamento pastangas plėsti savo įtaką kasdieniniame programų administravime, kaip išsiaiškinta, lemia veiklos nelankstumą ir neefektyvumą, kurio valstybė bando išvengti. Paprastai parlamentui vyriausybė teikia gausybę rodiklių, labai detalius biudžetų projektus ar kitus finansinius planus, kur smulkiai ir konkrečiai nurodoma, kam bus skiriamos valstybės lėšos, taigi asignavimų valdytojai turi mažiau lankstumo naudojant jiems suteiktus išteklius. Kai kuriose šalyse toks detalus biudžeto sudarymas dar naudojamas, bet dabar pasaulyje stebima tendencija, kad būtų tvirtinamos bendresnės asignavimų sumos, suteikiant daugiau laisvės asignavimų valdytojams. Kai kurios šalys taip pat sumažino biudžeto išlaidų perskirstymo kontrolę. Bendras šių pasikeitimų rezultatas – nuo parlamentinės kontrolės pereinama prie biurokratinės kontrolės .

2.2.2. Vykdomosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies vyriausybė – ministrų kabinetas – yra labai svarbi institucija, formuojanti ir priimanti sprendimus dėl valstybės ekonominės politikos. Pagal finansų ministro rekomendacijas vyriausybė formuoja pagrindinius valstybės išlaidų politikos tikslus, tvirtina valstybės išlaidų rodiklius, sprendžia svarbiausius politikos klausimus, tvirtina biudžeto projektą. Ministrų kabineto vaidmuo dažnai nagrinėjamas kaip konfliktas tarp kabineto, kaip kolegialaus organo, ir kiekvieno ministro individualių interesų. Kaip kolegialaus organo, vyriausybės tikslas yra išlaikyti parlamento pasitikėjimą ir išlikti valdžioje. Jos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, kaip ji valdo valstybės finansinius išteklius.
Didžioji dalis vyriausybės galių kyla iš išskirtinės teisės teikti biudžeto projektą parlamentui. Galima sakyti, kad tokiu būdu parlamento valdžia stiprina vyriausybės valdžią. Kaip paradoksas vertinama tai, kad parlamento galią stiprina vykdomajai valdžiai ir finansų ministerijai suteikti dideli įgaliojimai. Vykdomoji valdžia yra atskaitinga parlamentui, tačiau jei jai nesuteikiami įgaliojimai ir priemonės valdyti valstybės lėšas, parlamento kontrolė tampa nelabai prasminga.. Parlamentas, kuris per daug dalyvauja vykdyme, kam jis yra nepasirengęs, ir stengiasi įteisinti savo valdymo galias, mažina savo paties galimybę vėliau kritikuoti vyriausybę bei vyriausybės atsakomybę už norimų rezultatų pasiekimą arba nepasiekimą. Parlamentai turėtų sutelkti dėmesį stiprioms ir veiksmingoms tikrinimo procedūroms, pavyzdžiui, auditui, ir kitoms priemonėms, užtikrinančioms vyriausybės atskaitomybę parlamentui ir visuomenei.
Valstybės išlaidų valdymo sistemos disciplina remiasi šių dviejų jėgų bendradarbiavimu. Kai kuriose šalyse ministro pirmininko vaidmuo sudarant ir vykdant biudžetą apibrėžiama pagrindiniame biudžeto įstatyme, tačiau dažniausiai naudojamasi pastoviomis konsultacijomis siekiant tvirto abipusio sutarimo svarbiausiais klausimais. Todėl Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentams patariama kurti konstituciją ir pagrindinį biudžeto įstatymą taip, kad būtų užtikrinta tinkama įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios jėgų pusiausvyra.
Kalbant apie vykdomosios valdžios vaidmenį valdant ir kontroliuojant valstybės finansus, svarbiausia institucija yra finansų ministerija. Sėkmingai veikiančiose valstybės valdymo sistemose finansų ministerijai suteikiami ypatingi įgaliojimai ir prerogatyvos, kad ji galėtų ginti kolektyvinius interesus.
Norint, kad vykdomoji valdžia, veikdama per finansų ministeriją, valdytų ir kontroliuotų biudžeto planavimo ir vykdymo procesą, ji turi kontroliuoti valstybės finansinius išteklius. Jei įgaliojimai pinigus surinkti, saugoti ir panaudoti padalinami tarp daugelio ministerijų ir įstaigų, o ne sukoncentruojamos finansų ministerijoje, tuomet vyriausybei sunkiau kontroliuoti šiuos procesus. Daugumoje šalių ši problema sprendžiama įstatymo pagalba, kuriame apibrėžiama valstybinių lėšų sąvoka ir nustatoma, kad visos valstybės lėšos turi būti tvarkomos vienoje sąskaitoje.
Kad finansų ministerijos veikla duotų laukiamų rezultatų, jai turi būti suteikti daug didesni įgaliojimai nei kitoms ministerijoms bei sukurtos atitinkamos priemonės nustatytoms funkcijoms vykdyti. Tuo pat metu jai tenka didelė atsakomybė už biudžeto politiką, pagrindinių nacionalinių programų kūrimą bei vertinimą, etiškų ir skaidrių santykių su kitomis ministerijomis, parlamentu ir visuomene palaikymą. Finansų ministerijai tenkančią atsakomybę galima suskirstyti taip :
1) atsakomybė, susijusi su biudžeto vykdymo kontrole:
• išlaidų vykdymo sistemos administravimas, iždo sistemos valdymas;
• pinigų srautų priežiūra;
• biudžeto peržiūrėjimas metų bėgyje;
• finansinių ataskaitų rengimas ir kt.
2) atsakomybė, susijusi su politikos įgyvendinimu:
• kartu su asignavimų valdytojais arba savarankiškai peržiūrėti veiklos rezultatus;
• nustatyti sritis, kuriose reikia peržiūrėti politiką;
• teikti pasiūlymus vyriausybei dėl asignavimų perskirstymo patvirtinto biudžeto ribose.

Pagrindinė sritis, už kurią finansų ministerija atsakinga demokratinėse valstybėse – tai visų valstybės lėšų tvarkymas, t.y., iždo funkcija, leidžianti finansų ministerijai prižiūrėti ir kontroliuoti biudžeto vykdymą. Finansų ministerija taip pat reglamentuoja apskaitos standartus, finansų valdymo procedūras ir tvarką. Ji turi teisę gauti bet kokią informaciją iš ministerijų ir valstybės institucijų, kuri ministerijai reikalinga atliekant analizę ar kontrolę.
Turbūt svarbiausias finansų ministerijos suteiktas įgalinimas – biudžeto projekto parengimas ir išskirtinė teisė priimti sprendimus dėl kitų su finansais susijusių klausimų. Finansų ministerijos biudžeto projektus rengia visose šalyse, tačiau ne visose daro tai vienodai. Pavyzdžiui, esant centralizuoto planavimo sistemai, finansų ministerijos parengtas biudžetas gali būti ne daugiau nei plano komitetų, kitų ministerijų ir valstybinių įmonių pateiktų skaičių rinkinys. ES šalių vyriausybės paprastai suteikia finansų ministerijai teisę priimti sprendimus dėl vyriausybės svarstymui pateikiamų finansinių pasiūlymų ir tokiu būdu sudrausminti visą biudžeto procesą.
Visų aukščiau minėtų klausimų sprendimas, biudžeto rengimas ir kita reikalauja nuolatinio dialogo tarp finansų ministerijos ir kitų ministerijų ar valstybės institucijų. Kai kuriose šalyse ministerija, norėdama vyriausybei pateikti biudžetinių pasekmių turintį pasiūlymą, iš pradžių privalo gauti finansų ministerijos sutikimą. Kitose šalyse turi būti atliekama kiekvieno vyriausybei teikiamo pasiūlymo pilna finansinė analizė, kurios teisingumą turi patvirtinti finansų ministerija. Plačiai taikomas reikalavimas, kad finansų ministerija būtų pakankamai iš anksto informuota, kad galėtų išanalizuoti pasiūlymą, ir kad klausimas nebūtų vyriausybėje svarstomas, jei nedalyvauja finansų ministras arba jo atstovas. Be to, kiekviena valstybės institucija, prižiūrint finansų ministerijai, vienaip ar kitaip yra atsakinga už savo biudžeto vykdymą ir kontrolę, o jų savarankiškumas šioje srityje priklauso nuo biudžetinės sistemos decentralizacijos.
Taigi efektyviam valstybės išlaidų valdymui ir kontrolei svarbus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigų paskirstymas bei jų sąveika. Be to, kai tam sudarytos sąlygos, šių institucijų funkcijos ir vaidmuo yra vienas kitą papildantys, vienas kitą stiprinantys.

2.3. Šiuolaikinių valstybių biudžeto vykdymo kontrolės elementai

2.3.1. Vidaus kontrolė ir vidaus audito vaidmuo

Literatūroje vidaus (arba valdymo) kontrolė ir vidaus auditas minimi kaip vieni iš pagrindinių elementų, būtinų efektyviam biudžeto vykdymui, o tuo pačiu ir valstybės išlaidų valdymui, užtikrinti.
Vidaus (valdymo) kontrolė valstybės audito tarptautiniuose standartuose INTOSAI (angl. International of state audit institution) standartuose apibrėžiama kaip organizacinių priemonių, strategijų ir procedūrų kompleksas, kurio paskirtis yra padėti užtikrinti, kad vyriausybinės programos pasiektų savo užsibrėžtų rezultatų, kad šioms programoms skirti ištekliai atitiktų deklaruojamus rūpimųjų organizacijų tikslus ir siekius, kad programos būtų apsaugotos nuo švaistymo, sukčiavimo ir netinkamo vadovavimo joms, kad laiku būtų gaunama, kaupiama ir teikiama patikima informacija bei naudojama sprendimams priimti . Praktikoje vidaus kontrolės sistemos apima įvairias specifines procedūras, apimančias, pavyzdžiui, apskaitos, viešųjų pirkimų, pareigų atskyrimo ir finansinės atskaitomybės kontrolę. Vidaus kontrolės sistemos funkcionavimui reikalingos atitinkamos informacinės sistemos organizacijoje bei tinkamos vidaus audito procedūros.
Ši kontrolė vyksta organizacijos viduje ir yra sudėtinė institucijos veiklos dalis, už kurią atsako jos vadovybė, tačiau išorės auditorius turi pareikšti pastabas, jeigu tokios sistemos nėra arba ji būtų neadekvati, kadangi esant gerai vidaus kontrolės sistemai išorinis atskirų dokumentų ir operacijų auditas gali būti mažiau detalus. Visi valstybės valdymo hierarchiniai lygiai, t.y. įstatymų leidžiamoji valdžia, ministrų kabinetas, finansų ministerija, šalies AAI, valstybės institucijų vadovybė, priklausomai nuo vykdomų funkcijų, turi dalyvauti kuriant ir įgyvendinant vidaus (valdymo) kontrolės sistemą. Kadangi valdymo kontrolė yra svarbi užtikrinant efektyvią valstybės lėšų kontrolę ir tinkamą biudžeto vykdymą, daugelyje šalių atitinkamas finansų ministerijos departamentas ar skyrius užsiima šios kontrolės stiprinimo klausimais.
Norint sukurti ir išlaikyti veiksmingą vidaus kontrolės sistemą, visų pirma reikia, kad organizacijos vadovybė prisiimtų atsakomybę už efektyvų organizacijos valdymą ir įrodytų savo asmeninį profesionalumą. Kiti pagrindiniai efektyvios vidaus kontrolės sistemos elementai būtų šie :
1) Stipri centrinė ministerija, atsakinga už visus finansinius klausimus;
2) Apskaitos, finansinės atskaitomybės ir vidaus audito standartai bei sistema, užtikrinanti, kad šių standartų būtų laikomasi;
3) Aiški ir skaidri atskaitomybė už organizacijos padalinius ir valstybės tarnautojus;
4) Efektyvios ir nuoseklios ex ante kontrolės sistemos ir procedūros;
5) Aiškios, išsamios, skaidrios visų valstybinio sektoriaus subjektų finansinių ir veiklos ataskaitų procedūros;
6) Stipri parlamento vykdoma priežiūra ir veiksmingas valstybinio sektoriaus išorės auditas.

Vidaus kontrolės veiksmingumą gali mažinti tai, kad jos kūrimui neskiriama pakankamai dėmesio ir kad ji kuriama pasinaudojant kitų organizacijų sukurtomis sistemomis: kuo didesnė ir sudėtingesnė organizacija ir jos veikla, tuo kruopščiau reikia kurti vidaus kontrolės sistemą. Kad ši sistema būtų veiksminga, reikalingas aktyvus vadovybės palaikymas ją įdiegiant ir įgyvendinant, adekvatus reagavimas į užfiksuotus trūkumus ar nukrypimus nuo normos.
Šios kontrolės sistemos šalyse būna labai įvairios ir priklauso nuo valdymo kultūros ir tradicijų, be to, sistema, gerai veikianti vienoje šalyje, kitoje gali būti visai neveiksminga. Kiekviena organizacija kuria ir naudoja jai priimtiną vidaus kontrolę priklausomai nuo jos individualių poreikių ir veiklos ypatybių bei aplinkos. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vidaus kontrolė ir jai keliami reikalavimai tiek valstybiniame, tiek ir privačiame sektoriuje yra labai panašūs.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kurios vadovaujasi Napoleono Kodekso tradicija, daugiausia dėmesio skiriama trečiųjų šalių atliekamai kontrolei. Šiose šalyse finansų ministerija vaidina pagrindinį vaidmenį ir jos paskirti tarnautojai tiesiogiai dalyvauja vykdant ex ante kontrolę.
Tuo tarpu Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse ši kontrolė buvo decentralizuota ir paskirstyta ministerijų ir kitų institucijų vadovams arba, kai kuriais atvejais, atskiriems pareigūnas. Tačiau vis tiek už visą vidaus (valdymo) kontrolės sistemos veiksmingumą ir darną atsakinga finansų ministerija.
Vidaus kontrolės vertinimui reikalingas vidaus auditas. Vidaus Auditorių Institutas (VAI) vidaus auditą apibrėžia kaip nepriklausomą, objektyvią patikinimo ir konsultavimo funkciją organizacijoje, sukurtą tam, kad organizacijos veikla būtų tobulinama. Ji padeda organizacijai įgyvendinti savo tikslus, sistemingai vertinant ir didinant rizikos valdymo, kontrolės ir valdymo procesų veiksmingumą (VAI, 1999 m. apibrėžimas) .
Vidaus auditorius vykdo minėtas funkcijas ir, visų pirma, vertina, kaip vidaus kontrolės sistema funkcionuoja ir kaip vidaus kontrolės procedūros ar tam tikros operacijos vykdomos. Pagrindinė vidaus auditoriaus užduotis yra išsiaiškinti, ar yra visos sistemos ir procedūros, reikalingos užtikrinti, kad ištekliai naudojami pagal atitinkamas taisykles ir tvarką. Be to, vidaus auditorius vertina, ar pasiekti institucijos tikslai. Vidaus auditoriaus veikla labai įvairi, ji turi apimti finansinį ir veiklos auditą, kai kuriuos kitus specifinius klausimus, tačiau šiame darbe to plačiau nenagrinėsime.
Svarbu paminėti vidaus audito nepriklausomybę. Vidaus auditorius turi būti atsakingas ministrui ar ministerijos sekretoriui ar atitinkamai kitos valstybės institucijos vadovui, be to, teikti technines rekomendacijas dėl efektyvesnio išteklių valdymo ir išlikti nešališku. VAI taip pat akcentuoja tai, kad vidaus auditorius negali būti susijęs su audituojama veikla ar dalyvauti vidaus kontrolės procese. Jo nepriklausomybės nereikėtų lyginti su išorės auditoriaus nepriklausomybe, kadangi vidaus auditorius yra organizacijos darbuotojas ir atskaitingas organizacijos vadovybei. Kadangi vidaus auditorius yra organizacijos personalo dalis, labai svarbu vidaus auditui užtikrinti atitinkamą vietą ir vaidmenį organizacijoje. Vienas iš būdų stiprinti vidaus audito vaidmenį – audito komiteto organizacijoje įkūrimas, kurį sudarytų institucijos vadovybės nariai bei atitinkami specialistai ir kuriam vadovautų organizacijos vadovas. Tiek privataus, tiek valstybinio sektoriaus organizacijų patirtis patvirtino, kad šie komitetai labai svarbūs siekiant, kad personalas suvoktų vidaus audito būtinumą ir būtų linkę bendradarbiauti su auditoriais. Tokiu būdu sudaromos ir palankesnės sąlygos veiksmingai vidaus kontrolei.

2.3.2. Nepriklausomo išorės audito vaidmuo

Išorės auditas apibrėžiamas kaip auditas, atliekamas nuo audituojamo objekto nepriklausančios institucijos, kurios tikslas yra išreikšti nuomonę ir pateikti ataskaitą apie audituojamo objekto sąskaitas ir finansinę atskaitomybę, operacijų teisėtumą ir teisingumą, finansų valdymo procedūras ir finansinę veiklą . Dažniausiai valstybės išorinį auditą atlieka AAI, kuri paprastai teikia ataskaitą tiesiogiai parlamentui.
Auditas apima procesus ir mechanizmu, kurie sukurti tam, kad užtikrintų, jog biudžetas planuojamas, sudaromas ir valstybės ištekliai panaudojami vadovaujantis valstybės įstatymais ir tai atitinka parlamento ir vyriausybės iškeltus tikslus ir jų įgyvendinimą. Be šio mechanizmo padidėja tikimybė, kad politikos sprendimai bus priimti remiantis netinkama informacija, kad ištekliai bus netinkamai valdomi, kad tam tikros institucijos nepaisys priimtų sprendimų. Valstybiniame sektoriuje auditas dar svarbus tuo, kad turi užtikrinti parlamentą ir vyriausybę bei valstybės piliečius, kad valstybei priklausantis turtas bei valstybės įsipareigojimai valdomi tinkamai ir kad ataskaitos apie tai, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, yra tinkamai ir kokybiškai parengtos .
Valstybės auditas daugelyje Europos valstybių vykdomas jau keletą šimtmečių. Šiandien vidaus ir išorės audito sistemos valstybiniame sektoriuje sukurtos daugelyje pasaulio šalių. Institucijos, vykdančios valstybės auditą, vadinamos labai įvairiai, tačiau bendrai jos visos vadinamos aukščiausiomis audito institucijomis (sutrumpintai – AAI). Vykstant konstituciniams pasikeitimams arba reformuojant valstybės administravimą, dauguma šių institucijų patyrė nemažus struktūrinius pasikeitimus, keitėsi ir jų veiklos sritys ir kompetencija.
Demokratinėse šalyse parlamento vykdoma biudžeto kontrolė paprastai baigiama patvirtinus biudžeto įvykdymo apyskaitą ir AAI parengtą ataskaitą. Apie AAI plačiau bus kalbama kituose darbuose, tačiau čia reikėtų paminėti, kad, kaip ir vidaus audito atveju, svarbi yra AAI nepriklausomybė – AAI atsiskaito tik parlamentui, nepriklauso nuo vyriausybės ar kitų politinių jėgų ir pasižymi aukšta profesine kvalifikacija, atitinkančia tarptautinius profesionalumo standartus.
Tam, kad išorės auditas būtų veiksmingas bei juo būtų pasitikima, jis turi būti visiškai nepriklausomas nuo audituojamo objekto, o ataskaitos turi būti skirtos ne audituojamai institucijai, bet su ja nesusijusiai institucijai. Valstybės finansų valdymui išorės auditas gali būti naudingas keletu aspektų. Atlikus auditą galima:
1) Išsiaiškinti nustatytos tvarkos, taisyklių ar normų pažeidimus, susijusius su netinkamu valstybės lėšų panaudojimu, bei nustatyti silpnąsias valdymo kontrolės vietas, dėl kurių gali kilti pavojus organizacijos vientisumui ir efektyviam biudžetinės ir kitos politikos sprendimų įgyvendinimui;
2) Įvertinti ataskaitų apie biudžeto vykdymą bei finansinės informacijos patikimumą;
3) Nustatyti išeikvojimo ir netinkamos veiklos atvejus, kuriems nesudarant sąlygų įvykti būtų galima ekonomiškiau panaudoti valstybės išteklius;
4) Pateikti patikimą informaciją apie vykdomų programų rezultatus, pagal kurią būtų daromi atitinkami įstatymų, politikos ar biudžeto asignavimų pakeitimai .
Reikėtų paminėti, kad ES AAI skiria daug dėmesio vidaus kontrolės vystymuisi ir plėtrai bei atitinkamai keičia savo naudojamus audito metodus. Šiandien AAI daug mažiau užsiima milžiniškos apimties duomenų apie pavienes operacijas tikrinimu, o daugiau tikrina ir vertina sistemas, procedūras, organizacines struktūras ir darbo metodus, siekdamos nustatyti, ar jie yra veiksmingi klaidų prevencijos ir veiklos efektyvumo požiūriu. AAI rengia ataskaitas ir teikia rekomendacijas, kokių priemonių reikėtų imtis stiprinant kontrolės sistemas, kad būtų išvengta klaidų ir taisyklių nesilaikymo. Tokiu būdu, AAI yra labiau naudingas parlamentui ir manyčiau, geriau atlieka savo funkcijas, nei naudodamas savo ribotus išteklius jau įvykusių klaidų ar neteisėtų operacijų vaikymuisi ir įrodymų rinkimu.
Vidaus ir išorės auditą sieja glaudūs ryšiai. Ir nors išorės auditorius gali teikti rekomendacijas, kaip patobulinti vidaus auditoriaus darbą ar net gi atlikti vidaus audito auditą, tarp vidaus ir išorės auditorių reikėtų užtikrinti bendradarbiavimą. Abiem pusėm gali būti labai naudingi pasikeitimai nuomonėmis, patirtimi ir informacija apie naudojamą metodiką, gali būti sutaupyta laiko ir išteklių, jei abi pusės pasitikės vieni kitų darbu ir atitinkamai planuotų darbą. Tačiau šių dviejų audito tipų nereikėtų painioti.

3. BIUDŽETO ANALIZĖ KAIP VALSTYBĖS IŠLAIDŲ VALDYMO PAGRINDAS

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įvyko daug permainų fiskalinės politikos formavime bei jos vykdyme, valstybės finansų sistemos grandyse, biudžetinius santykius reglamentuojančioje teisinėje bazėje. Išmokti patiems priimti sprendimus dėl šalies fiskalinės politikos, valstybės finansų valdymo tikslų, įsisavinti valstybės finansų valdymo principus bei naujų fiskalinių priemonių naudojimą prireikė šiek tiek laiko.
Valstybės išlaidų valdymo ir biudžeto praktikoje iki 1998 m. pasikeitimų buvo mažiau nei kitose valstybės finansų valdymo srityse, pavyzdžiui, mokesčių, iždo valdymo srityse. Vykdant valdymo ir kitų viešojo sektoriaus reformas, dėl integracijos į ES procesų bei poreikio efektyviau valdyti, naudoti ir kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, kad būtų vykdomi valstybės keliami tikslai, buvo būtina šios valstybės finansų srities reforma.

3.1. BIUDŽETO SANDAROS REFORMOS LIETUVOJE RAIDA

Siekiant įdiegti gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma, kuria siekiama pagerinti valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, konsoliduoti nacionalinį biudžetą, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą, spręsti su stojimu į Europos Sąjungą (ES) susijusius finansinius klausimus . Svarbus dokumentas yra LR Seimo 1998 m. spalio mėn. paskelbta rezoliucija Dėl Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros koncepcijos. 2000 m. priimtas naujas LR biudžeto sandaros įstatymas (BSĮ), priimti ir kiti biudžetinei praktikai svarbūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai: LR valstybės iždo, LR valstybės kontrolės įstatymai, Strateginio planavimo metodika, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarka, LR valstybės biudžeto asignavimų valdytojų programų vykdymo vertinimo tvarka, teisės aktai dėl vidaus audito valstybinėse įstaigose ir kt. Tačiau dar neparengti kai kurie svarbūs dokumentai, reikalingi tolesnei reformai ir jos sėkmingam įgyvendinimui.
Pagrindinės reformos kryptys yra šios:
• įvestas trimetis LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planavimas, rengiamas programinis biudžetas, siekiama griežtinti biudžeto rengimo procedūras;
• LR valstybės biudžetas rengiamas vadovaujantis LR Vyriausybės nustatytais strateginio planavimo tikslais (prioritetais);
• visi Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Kelių fondą, Valstybės įmonės “Ignalinos atominė elektrinė” eksploatavimo nutraukimo fondą;
• akcentuojama nacionalinio biudžeto vykdymo kontrolė, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių institucijų programų vertinimas bei išlaidų naudingumo analizė;
• įtvirtinta nuostata dėl informacijos apie LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymą, priėmimą, vykdymą, vertinimą ir kontrolę viešumo bei kiti reikalavimai.
Biudžeto sandaros reforma Lietuvoje dar nebaigta. Nemažai pasikeitimų bus susiję su integracija į ES bei ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvai tapus ES nare, fiskalinė politika taps labai svarbiu valstybės ekonominės politikos instrumentu, be to, Lietuva turės vykdyti dėl narystės atsiradusius įsipareigojimus. Todėl svarbu toliau stiprinti ir tobulinti valstybės finansų valdymą.
Tai taip pat susiję ir su Lietuvai aktualios problemos  valstybės skolos valdymo  sprendimu: nepakankamai skiriama dėmesio ES šalyse vykdomai valstybės skolos valdymo reformai, kai fiskalinė politika atskiriama nuo valstybės skolos valdymo bei daugelyje šalių steigiamos atskiros valstybės skolos valdymo institucijos. Kita Lietuvoje šiandien aktuali problema  tai ES struktūrinių paramos fondų lėšų panaudojimo kontrolė ir atskaitomybė. Be to, specialistų vertinimu, Lietuvoje reikėtų peržiūrėti funkcijų ir atsakomybės paskirstymą tiek tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, tiek tarp atskirų valstybės institucijų. Svarbūs tolesnės reformos uždaviniai  užtikrinti efektyvų valstybės išlaidų paskirstymą ir naudojimą, fiskalinės politikos (apie kurią bus kalbame kituose skyriuose) formavimą atsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines sąlygas, tobulinti biudžeto klasifikaciją ir toliau didinti valstybės finansų valdymo skaidrumą.

3.2. Biudžetiniai principai ir jų įgyvendinimas Lietuvoje

Biudžeto procesas skirtingose šalyse yra skirtingas ir kiekviena valstybė turi savo biudžeto sudarymo būdus, metodus ir procedūras. Pakankamai ilgą laiką buvo stengiamasi susisteminti pagrindinius biudžeto proceso veiksmus ir procedūras, kurios apibūdintų visų valstybių, nepriklausomai nuo jų politinės sąrangos, išsivystymo lygio ir kitų ypatybių, biudžeto proceso taisykles ir procedūras, kuriomis galėtų vadovautis kiekvienos valstybės vyriausybė. Įvairiuose šaltiniuose galime rasti detaliai aprašytus ir per eilę metų ištobulintus pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis turėtų būti sudaromas ir vykdomas biudžetas . Toliau aptarsime šiuos principus ir panagrinėsime, kaip jie įgyvendinami Lietuvoje.
1. Vieningumo (angl. comprehensiveness) principas reiškia, kad biudžete turi atsispindėti visos vyriausybės pajamos ir visos išlaidos. Šis principas išreiškia siekimą efektyviai kontroliuoti lėšų naudojimą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo sparčiai kuriami nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai: jei 1992 m. jų buvo vos keli, tai 2000 m., analitikų skaičiavimais, jų buvo virš 28. Šių fondų kūrimas buvo argumentuojamas tuo, kad valstybės ištekliai gali būti geriau valdomi, jei lėšos yra paskirstytos ir iš anksto numatytos jų panaudojimo sritys, tikslai, bei kad tokiu būdu galima pasiekti stabilesnį tam tikrų sričių ar veiklos finansavimą. Dėl šių nebiudžetinių fondų Vyriausybė turėtų lanksčiau valdyti valstybės finansinius išteklius.
Tokiu būdu, Lietuvoje buvo pažeidžiamas biudžeto vieningumo principas, tuo pačiu buvo nepakankamas skaidrumas ir kontrolė valdant valstybės finansus. Kaip jau buvo minėta, vykdant biudžeto reformą, Lietuvoje padėtis pasikeitė ir 2000 m., patvirtinus naują LR biudžeto sandaros įstatymą, Lietuvoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomos tik per aukščiau minėtus 6 fondus. Tai yra teigiamas poslinkis darant valstybės piniginių lėšų valdymą skaidresnį ir sudarant prielaidas efektyvesniam valstybės išlaidų valdymui. Be to, tobulinama ir valstybės iždo sistema: valstybės ižde  t.y. Finansų ministerijos valdomoje sąskaitoje banke  kaupiami valstybės piniginiai ištekliai (valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų ištekliai bei kitos įstatymuose numatytos valstybės lėšos), diegiama Valstybės iždo bendroji sistema, kurios paskirtis  užtikrinti efektyvų ir racionalų valstybės piniginių išteklių valdymą bei jų naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti. Lietuvoje šio principo reikalavimų įgyvendinimas kol kas yra keliantis daugiausiai diskusijų.
Kita vertus, šio principo negalima ir suabsoliutinti, ypač pereinamosios ekonomikos šalyse, kurios kenčia nuo valstybės finansinių išteklių trūkumo ir kuriose nesurenkamos biudžeto pajamos. Tokios šalys iš įvairių tarptautinių organizacijų ar kitų šalių gauna finansinę paramą tam tikroms programoms ar projektams vykdyti ir tam, kad tos lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir iškeltiems tikslams įgyvendinti, galima sudaryti atskirus fondus ar atidaryti sąskaitas.
2. Tikrumo (angl. accuracy) principas reikalauja, kad į biudžetą būtų įtrauktos tikros pajamos, išlaidos ir kitos finansinės operacijos bei pinigų srautai. Kitaip tariant, biudžete patvirtinti valstybės ketinimai finansuoti tam tikras programas, institucijas ar pan. turi būti tikri ir išreikšti tikrus valdžios įsipareigojimus. Šį principą galima susieti su kai kurių autorių išskiriamu biudžeto teisėtumo principu (angl. authoritativeness) , kuris reikalauja, kad visos valstybės išlaidos turi būti patvirtintos įstatymu.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, siekiant įgyvendinti šį principą, atliekama vidaus ir išorės biudžeto vykdymo kontrolė. Biudžetas bei jo pakeitimai tvirtinami įstatymu ir tokiu būdu užtikrinama atitinkama kontrolė, kad valstybės lėšos nebūtų naudojamos savavališkai ar neteisėtai perskirstomos. Kadangi dėl ekonominės situacijos pokyčių, nenumatytų situacijų ar prognozavimo netikslumų biudžetas paprastai neįvykdomas toks, koks jis buvo patvirtintas pradžioje (pajamos nesurenkamos arba surenkamos didesnės, keičiasi ir poreikis ar galimybės finansuoti valstybės išlaidas), todėl biudžetinių metų eigoje atliekami biudžeto įstatymų pakeitimai (plačiau apie kitoje darbo dalyje).
3. Periodiškumo principas (angl. annuality) reiškia, kad biudžetas turi būti sudaromas tam tikram laiko periodui, paprastai jis sudaromas vieneriems finansiniams metams.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, biudžetas tvirtinamas vieneriems biudžetiniams metams, kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. Tai taip pat įtvirtinta LR biudžeto sandaros įstatymu.
4. Pagal viešumo principo (angl. transparency) reikalavimus, vyriausybė turi laiku skelbti informaciją apie planuojamas ir faktines valstybės pajamas ir išlaidas, apie šalies biudžeto vykdymą. Tai svarbus principas, kurio dėka didinamas viešųjų finansų ir valstybės politikos skaidrumas bei vykdoma visuomeninė kontrolė.
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau duomenų ir informacijos apie Lietuvos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus galima rasti Finansų ministerijos interneto tinklalapyje, Finansų ministerija nuo 1998 m. skelbia ir duomenis apie konsoliduotą bendrą šalies biudžetą. Be to, BSĮ 11 str. skirtas informacijos apie valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo, priėmimo, vykdymo, vertinimo, kontrolės viešumui, kuriuo nustatyta, kad Finansų ministerija informaciją apie patvirtintą valstybės biudžetą, jo pajamas ir asignavimus, jų vykdymą skelbia leidinyje „Valstybės žinios“ ir Finansų ministerijos interneto puslapyje. Deja, kol kas Lietuvoje trūksta viešumo svarstant valstybės finansų reikalus, trūksta visuomenės aktyvumo diskutuojant apie išlaidų paskirstymą, visuomenės dalyvavimas formuojant valstybės biudžeto politiką taip pat nėra didelis. Kai kurių specialistų nuomone , šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimas darys didelę įtaką valstybės finansų valdymui ir sudarys galimybę visuomenei gauti daugiau informacijos ir aktyviau dalyvauti rengiant ir analizuojant biudžetą, valstybės keliamus prioritetus ir pan.
5. Specializuotumo (angl. specification) principas reikalauja, kad visos biudžeto išlaidos būtų paskirstytos konkretiems tikslams ir konkretiems asignavimų valdytojams, o visos pajamos turi būti aiškiai nustatytos ir tvirtinamos pagal kiekvieną pajamų šaltinį.
Šis principas įgyvendinamas kasmet tvirtinant biudžeto įstatymą. Lietuvoje valstybės biudžeto pajamos tvirtinamos bendra suma bei pagal kiekvieną pajamų šaltinį, taip pat asignavimų valdytojų administruojamų pajamų įmokas į valstybės biudžetą bei valstybės institucijų, įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, ir kontrolės institucijų pajamas už teikiamas paslaugas; bendra asignavimų suma, jų paskirstymas pagal institucijas Vyriausybės tvirtinamoms programoms įgyvendinti, paskirstymas pagal valstybės funkcijų klasifikaciją. Be to, asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų  darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms  šių biudžeto straipsnių asignavimų valdytojai neturi teisės viršyti. Taip pat Vyriausybė kasmet, įsigaliojus atitinkamų metų biudžeto įstatymui, nutarimu paskirsto valstybės biudžeto asignavimus pagal programas.
Be šių principų gali būti išskiriami ir kiti. Pavyzdžiui, ES išskiriami universalumo (angl. universality) principas (visos pajamos yra bendros ir be jokių išskirtinumų naudojamos visoms išlaidoms finansuoti); subalansuotumo (angl. equilibrium) principas (ES biudžeto pajamos turi būti lygios išlaidoms; bendrija neturi teisės skolintis, kad padengtų savo išlaidas).
Jei panagrinėtume TVF 1998 metais (2001 metais atnaujino) patvirtinto Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodekse – Principų deklaracijoje įvardytus principus, Lietuvoje finansų valdymas dar neatitinka kai kurių principų:
• Vaidmenų ir atsakomybės aiškumo (kol kas nėra nusistovėjusio ir aiškaus pareigų ir funkcijų pasiskirstymo tarp įvairių valdymo lygių, būtent, centrinės ir vietos valdžios bei funkcijų, kurios perduotos vykdyti apskritims; nepakankamai aiškiai reglamentuotas valstybės institucijų nebiudžetinių lėšų formavimas ir panaudojimas; valstybės dalyvavimas privačiame sektoriuje taip pat turi būti aiškiai reglamentuotas, užtikrinamas sandorių skaidrumas bei informacijos viešumas; šiuo metu ne visi mokesčius reglamentuojantys įstatymai bei jų taikymą nustatantys teisės aktai yra aiškūs mokesčių mokėtojams, nusistovėję;
• Informacijos viešumas (valstybės konsoliduotos atskaitomybė nėra aiškiai reglamentuota, o valstybės finansinės ataskaitos nepateikia pilnos informacijos apie valstybės finansinę būklę (apie tai plačiau kitame poskyryje); turi būti aiškiai apibrėžti valstybės finansinių ataskaitų rengimo metodai bei skelbiama informacija apie juos; finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarkaraštis turi būti skelbiamas iš anksto);
• Atviras biudžeto rengimas, vykdymas bei atskaitomybė (biudžete turi būti aiškiai įvardintos naujos valstybės politikos priemonės; rengiant biudžetą būtina nustatyti ir įvertinti galimas rizikas, susijusias su ekonominės padėties pasikeitimais, valstybės įsipareigojimais).
Šie biudžeto principai įgyvendinami ir vykdomi dėka detalizuotų procedūrų ir taisyklių, kuriomis apibrėžiama biudžeto apimtis, informacija, kuri turi būti jame pateikta, atitinkamų veiksmų planas, patvirtinimas, reikalingas prieš išleidžiant lėšas ir kt. Susistemintos ir apibendrintos šios procedūros ir taisyklės sudaro biudžeto proceso esmę. Jeigu biudžeto procesas atitinka visus principus ir normas, laikoma, kad jis yra teisėtas ir efektyvus . Tačiau tam, kad biudžeto procesas, pagrįstas minėtais principais, būtų įgyvendinamas, reikalinga politinė valia.

3.3. Valstybės išlaidų valdymas ir kontrolė atskiruose biudžeto proceso etapuose

Nors Lietuvos biudžetinėje praktikoje per pastaruosius metus įvyko nemažai pasikeitimų, dar yra nemažai problemų, o kai kuriose srityse reformos dar nebaigtos, tam tikros sritys reformų dar laukia. Šioje dalyje apžvelgsime valstybės biudžeto proceso etapus, kai kurias Lietuvos valstybės išlaidų valdymo bei biudžeto proceso problemas ir tobulintinas vietas, susijusias su nepakankamu finansų planavimu, bei aptarsime galimus jų sprendimo būdus.
Biudžeto procesas yra nepertraukiamas ciklas procesų, procedūrų, veiksmų, kurių metu priimami sprendimai dėl valstybės finansinių išteklių surinkimo ir panaudojimo. Jį galima analizuoti kaip seką tam tikrų etapų. Galima išskirti šiuos biudžeto proceso etapus :
1. Biudžeto planavimo procesas Vyriausybėje (Vyriausybės etapas), kuris baigiamas pateikiant biudžeto įstatymo projektą parlamentui (biudžeto tikslų ir gairių nustatymas, biudžeto paraiškų sudarymas, biudžeto projekto sudarymas, suderinimas, galutinio biudžeto projekto sudarymas);
2. Parlamento etapas, kuris baigiamas biudžetą patvirtinant įstatymu (diskusijos, projekto taisymai ir biudžeto įstatymo priėmimas);
3. Biudžeto vykdymo etapas, kai įstatymu patvirtintas biudžetas vykdomas (biudžeto pajamų surinkimas ir išlaidų finansavimas, biudžeto pakeitimai metų eigoje);
4. Ex post kontrolės etapas  biudžeto įvykdymo kontrolė ir atskaitomybė.
Bet kokiu laiko momentu vyksta du, dažniausiai trys biudžeto proceso etapai. Schematiškai tai galima pavaizduoti tokiu būdu:

1 pav. Biudžeto proceso etapai

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

t-2 biudžetiniai metai

t-1 biudžetiniai metai

t biudžetiniai metai

t+1biudžetiniai metai

t+2 biudžetiniai metai

Toliau apžvelgsime Lietuvos valstybės biudžeto procesą pagal aukščiau išskirtus biudžeto proceso etapus.
3.3.1. Biudžeto planavimo ir biudžeto projekto sudarymo (Vyriausybės etapo) trūkumai Lietuvoje

Tinkamas biudžeto finansinių rodiklių planavimas bei biudžeto projekto sudarymas yra svarbus efektyviai vykdant biudžetą ir įgyvendinant valstybės keliamus tikslus. Geras biudžeto planavimas, tinkamos metodikos naudojimas bei biudžeto projekto sudarymas yra labai svarbus geram valstybės finansų valdymui. Vyriausybės etapo metu, atsižvelgiant į prognozuojamus šalies makroekonominius rodiklius ir galimus įstatymų ar kitų teisės aktų pakeitimus bei valstybės tikslus, rengiamas valstybės pajamų ir išlaidų ateinančių metų finansinis planas.
LR Konstitucijos 130 straipsniu nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, ši nuostata įtvirtinta BSĮ. Pagrindinį darbą rengiant valstybės biudžetą atlieka Finansų ministerija  ji Vyriausybės nustatytais terminais rengia LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektus.

3.3.1.1.Valstybės išlaidų ir pajamų prognozavimo tikslumas

Išvadas apie biudžeto planavimą Lietuvoje pagrįsti statistinės analizės rezultatais yra sudėtinga, kadangi per maža statistinė imtis. Šiame darbe panagrinėsime kai kuriuos duomenis apie Lietuvos valstybės biudžetą 1995  2003 metais.
Planavimo kokybės arba prognozavimo tikslumo vertinimas yra sudėtingas uždavinys. Šiame poskyryje pažiūrėsime į Lietuvos valstybės biudžeto planavimo procesą dviem aspektais. Vienas iš literatūroje pateikiamų būdų  tai biudžeto finansinių rodiklių prognozavimo tikslumo vertinimas pagal tai, kiek biudžeto įstatymu patvirtintos biudžeto pajamų ir išlaidų apimtys atsilieka ar viršija faktines biudžeto pajamas ir išlaidas. Be to, mokslininkai empiriškai pagrindė tiesioginę priklausomybę tarp biudžeto prognozavimo tikslumo ir strategiškai orientuoto biudžeto proceso .
1 lentelėje (kitame lape) pateikti duomenys apie valstybės biudžeto vykdymą 1995  2003 m. bei nuokrypį nuo planuotų dydžių. Žemiau pateiktas grafinis skirtumo tarp planuotų ir faktiškai gautų pajamų bei padarytų išlaidų dinamikos atvaizdavimas.
Kaip galime matyti iš pateiktų duomenų, didžiausias skirtumas tiek tarp planuotų ir faktiškai gautų pajamų, tiek tarp planuotų bei faktiškai padarytų išlaidų yra 1995 ir 1999 m. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad būtent 1999 m. buvo patvirtintas subalansuotas valstybės finansinis planas, naudojant naujas biudžeto procedūras. Didžiausią skirtumą tarp biudžeto planuotų ir faktiškai įvykdytų finansinių rodiklių 1999 m. lėmė pablogėjusi ekonominė situacija šalyje (Rusijos krizės padariniai) ir negautos mokestinės pajamos bei realiai neįvertinta Lietuvos ekonominė padėtis.

1 lentelė. Pagrindiniai duomenys apie LR valstybės biudžeto planuotas pajamas ir išlaidas bei faktiškai gautas pajamas bei padarytas išlaidas 1995  2003 m.

                             

Metai

Planuoti dydžiai (tūkst.Lt)

Faktinis įvykdymas (tūkst.Lt)

Skirtumas (%) tarp planuotų ir faktiškai gautų valstybės biudžeto pajamų*

Skirtumas (%) tarp planuotų ir faktiškai padarytų valstybės biudžeto išlaidų*

Skirtumas (%) tarp planuoto ir faktiško valstybės biudžeto deficito*

 

Pajamos

Išlaidos

Deficitas

Pajamos

Išlaidos

Deficitas

 

 

 

1995

3399603

3818962

419359

3927856

4428751

500896

(15,5)

(16,0)

(19,4)

1996

4843015

5498055

655040

4622717

5332794

710077

4,5

3,0

(8,4)

1997

6019736

6717586

697850

6130147

6570605

440458

(1,8)

2,2

36,9

1998

6885936

7580936

695000

6439586

7123186

683600

6,5

6,0

1,6

1999

7210071

7210071

0

5904056

5941989

37933

18,1

17,6

2000

6051088

6851088

800000

5781293

6534069

752776

4,5

4,6

5,9

2001

6428134

7334134

906000

6344789

6999424

654635

1,3

4,6

27,7

2002

8868023

10003411

1135388

8900299

10028312

1128013

(0,36)

(0,24)

(0,6)

2003

9545160

10857438

1312278

9624765

10833477

1208712

0,8

0,2

8,5

Šaltinis: 1995  2003 m. LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai. Statistikos departamento duomenys apie 1995 – 2003 m. valstybės biudžeto įvykdymą.
*Pastaba: lyginimo bazė  planuoti biudžeto finansiniai rodikliai.

Be to, 1995 ir 1997 metais valstybės biudžeto pajamos viršijo planuotas, visais kitais metais pajamų buvo surinkta mažiau nei numatyta. Valstybės biudžeto išlaidos 1996  2001 m. taip pat atsiliko nuo planuotų. Taigi, Lietuvoje pagrįstai reiškiama nuomonė, kad biudžetas sudaromas remiantis pernelyg optimistiškomis prognozėmis: biudžeto įstatymu tvirtinamos didesnės valstybės pajamos ir išlaidos nei realiai gali būti įvykdytos. Tačiau atsižvelgiant į 2002 m. ir 2003 m. duomenis, matome, kad pajamos nors ir labai nežymiai, viršija planuotąsias pajamas. Iš 2003 m. pateiktų duomenų pastebime, kad biudžeto išlaidos, kaip ir deficitas, buvo mažesnės nei numatytos metų pradžioje. Tai parodo, kad naujos reformos kryptis eina teisinga linkme.

3.3.1.2. Strateginio planavimo principų taikymas valstybės finansų valdyme

Tiek užsienio, tiek Lietuvos specialistai kritikavo ir kaip vieną pagrindinių Lietuvos biudžeto proceso trūkumų įvardijo strateginės, visa apimančios valstybės vizijos nuostatų dėl valstybės politikos prioritetinių krypčių nebuvimą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvoje šioje srityje padaryta pažanga. Visų pirma, priimti svarbūs teisės aktai. LR Vyriausybė 2000 m. patvirtino Strateginio planavimo metodiką, kurioje išreikšta nuostata, kad strateginis planavimas reikalingas įgyvendinti integruotą planavimo ir biudžeto formavimo sistemą bei kad planavimo ir biudžeto formavimo reformą yra įmanoma sėkmingai įgyvendinti tik tada, kai abi reformos vyksta kartu.
Lietuvoje valstybės biudžeto rengimas pradedamas Vyriausybei nutarimu patvirtinus atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planą.
Šiame biudžeto proceso etape svarbios BSĮ įtvirtintos ir aukščiau minėtos biudžetinės reformos nuostatos:
 asignavimų valdytojai programas ir išlaidų sąmatų projektus rengia vadovaudamiesi Vyriausybės nustatytais strateginiais tikslais (prioritetais);
 valstybės biudžeto projektas rengiamas trejiems biudžetiniams metams remiantis strateginio planavimo principais, šalies ūkio plėtros makroekonominėm prognozėm, LR Vyriausybės programa bei kt. dokumentais.
2001 m. gruodžio 5 d. Vyriausybė patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategijos rengimo koncepciją, pagal kurią kuriamas strateginio planavimo dokumentas, atspindintis valstybės ilgalaikės raidos viziją, pagrįstą ekonominės, socialinės kultūrinės ir politinės situacijos analize. Pagrindinį darbą atlieka Ūkio ministerija, kurios nuostatuose įvardytas uždavinys formuoti LR Vyriausybės Lietuvos ūkio plėtros politiką ir ilgalaikę strategiją. Tačiau tokios Vyriausybės pastangos suformuluoti valstybės ilgalaikės raidos strategiją yra kritikuojamos specialistų dėl nepakankamo veiksmų koordinavimo, šio darbo netinkamo organizavimo bei deklaratyvaus jo pobūdžio. Daug kritikos sulaukiama dėl to, kad biudžetas sudaromas ne vadovaujantis deklaruojamais tikslais, “bet asignavimų valdytojų poreikiais, nors pastaruosius ir bandoma įvilkti į programų ir strateginio planavimo rėmus” .

3.3.1.3. Programinio biudžeto ir programų sudarymas bei įgyvendinimas

Su strateginio planavimo principų įgyvendinimu glaudžiai susiję ir programinio biudžeto sudarymo principo diegimas Lietuvoje. Specialistų teigimu, reikalingas stiprus politinis įsipareigojimas, personalo mokymai, palaipsninis sistemos įdiegimas ir kitų, su biudžetu susijusių sričių reformos  tuomet galima tikėtis, kad programinis biudžetas duos laukiamų rezultatų .
Lietuvoje, tiek Laisvosios rinkos instituto specialistų, tiek pačių programų kūrėjų ir vertintojų nuomone, programinio biudžeto sudarymo principas nėra pakankamai įsisavintas ir iki galo nesuvokta jo esmė. Kritikuojama tai, kad programinis biudžetas taip pat yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio: programos programiniame biudžete “pritemtos”, jos apjungiamos ar smulkinamos nekeičiant jų esmės. Be to, nors teisės aktuose numatyta galimybė teikti ir nagrinėti alternatyvias programas, Lietuvoje alternatyvos mažai nagrinėjamos.
Pagal programos apibrėžimą, programos paskirtis yra išreikšti viešosios politikos tikslus ir nustatyti veiksmus, būtinus jiems pasiekti . Lietuvoje būtina peržiūrėti valstybės programas ir įvertinti, ar jos atitinka keliamus vyriausybės tikslus, ar programos ir jas vykdančios institucijos nedubliuoja viena kitos ir skatinti alternatyvių pasiūlymų teikimą.
Be to, dėl pačio programinio biudžeto prigimties, kai kurių teisės aktų spragų bei kai kurių valstybės pareigūnų asmeninių paskatų galima abejoti biudžeto rodiklių patikimumu, jų kokybe, kadangi pasitaiko, kad į biudžeto rodiklių planavimui neskiriamas pakankamas dėmesys, o lėšų poreikis ne visoms išlaidoms finansuoti detaliai išanalizuojamas. Taip programinis biudžetas sudaro prielaidas finansuoti tam tikras veiklas, kurios gali neatitikti Vyriausybės keliamų arba konkrečios programos tikslų.
Kitaip tariant, egzistuoja rizika, kad jau biudžeto planavimo etape bus užprogramuotas neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas arba jų panaudojimas ne pagal paskirtį. Be to, reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis biudžetas tampa atramos tašku planuojant ir kitų metų biudžetą.
Tam, kad programinis biudžetas būtų veiksmingas, reikalingas politinis įsipareigojimas ir stabilumas, kadangi vykdomos programos paprastai yra tęstinės ir neįgyvendinamos per vienerius metus. Todėl neigiamą poveikį programinio biudžeto rezultatams Lietuvoje daro tai, kad neužtikrinamas stabilus vykdomų programų finansavimas. Tai susiję ir su aukščiau minėta problema dėl valstybės lėšų paskirstymo ne pagal iškeltus tikslus (prioritetus). Be to, būtina užtikrinti, kad pareigūnai, atsakingi už programų vykdymą, bei atitinkamos institucijos, nustatančios valstybės strateginius tikslus, priimančios sprendimus dėl programų pasirinkimo bei vertinančios programų vykdymą, gautų savalaikę, pilną ir tinkamą informaciją apie programas, jų vykdymą bei apie socialines, ekonomines sąlygas šalyje.

3.3.1.4. Optimistinio biudžeto projekto rengimas

Pasaulio banko, ES specialistų vertinimu , tendencija pervertinti planuojamas pajamas daugelyje šalių yra daugiau ne dėl techninių priežasčių, bet dėl sistemą veikiančių, dažniausiai, politinio spaudimo ir paskatų. Kad to būtų išvengta, siūloma sudaryti nepriklausomas ekspertų grupes, kurios rengtų ekonomines prognozes, pagal kurias būtų sudaromas biudžetas. Specialistų teigimu, pesimistinėmis prognozėmis vadovaujantis sudarytas biudžetas leidžia mažinti valstybės sektoriaus išlaidų dydį, kas yra aktualu šalims, kuriose sparčiai auga valstybės skola. Tačiau kita vertus, optimistinės prognozės gali teigiamai veikti ūkio subjektų lūkesčius.
Kaip jau buvo aptarta ankščiau, Lietuvoje svarbus uždavinys – biudžeto planavimo ir prognozavimo kokybės gerinimas. Visos ekonomikos dalyvių lūkesčius ir veiksmus įtakoja Finansų ministerijos makroekonominės prognozės bei prognozės apie viešojo sektoriaus pajamas bei išlaidas. Kai kurie specialistai kritikuoja tai, kad Lietuvoje biudžetas sudaromas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis, dėl ko valstybės finansinis planas neįvykdomas: negaudama įplaukų į valstybės iždą, valstybė negali finansuoti numatytų išlaidų, nevykdo įsipareigojimų, kas neigiamai veikia visą šalies ūkį.
Taigi, Lietuvoje reikėtų skirti pakankamą dėmesį planavimo ir prognozavimo būdų bei metodų tobulinimui: reikia siekti įvertinti ir atsižvelgti į galimus ekonominės, socialinės padėties pokyčius bei taip planuoti valstybės pajamas ir išlaidas, kad planai neigiamai neveiktų privataus sektoriaus lūkesčių ir kad biudžetas būtų kuo realesnis.
Kita vertus, ši problema yra susijusi ir su nepakankamai geru valstybės finansinių išteklių planavimu bei fiskalinių ir viso ūkio ekonominių rodiklių prognozavimu, kai neįvertinamos galimos grėsmės bei jų poveikis biudžeto vykdymui, įsipareigojimų vykdymui. Siekiant realesnio biudžeto, reikia įvertinti valstybės įsipareigojimus, valstybės vaidmenį ir prisiimtas funkcijas.
Biudžeto planavimo ir biudžeto projekto rengimo etapas baigiamas, kai Vyriausybė Seimui pateikia atitinkamų metų LR valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo projektą.

3.3.2. Valstybės biudžeto svarstymas ir tvirtinimas Seime

Šis etapas taip pat svarbus, nes jo metu įstatymų leidžiamoji valdžia  LR Seimas  įstatymu patvirtina valstybės biudžetą. Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, šiame etape pasireiškia įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolė, teikiami alternatyvūs pasiūlymai, biudžeto projektas analizuojamas, tobulinamas ir patvirtinamas įstatymu. Šiame etape taip pat realizuojamas biudžeto viešumo principas  visuomenė ir įvairios suinteresuotos grupės turi gauti informaciją, išreikšti savo nuomonę bei turi būti sprendžiami iškylantys interesų konfliktai.
Kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių Lietuvoje gerinti valstybės finansų valdymą nurodoma skaidrumo stoka. 1998 m. TVF parengė vadovą fiskalinio skaidrumo klausimais (The IMF Manual on Fiscal Transparency), kuriuo siekiama paskatinti valstybes kuo greičiau didinti valstybės finansų skaidrumą. Šiame vadove nurodomi keturi bendrieji fiskalinio skaidrumo principai:
– vaidmenų ir atsakomybės aiškumas;
– informacijos viešumas;
– atviras biudžeto rengimas, vykdymas ir atskaitomybė;
– nepriklausomas sąžiningumo ir principingumo patikinimas.
Šiame valstybės biudžeto etape svarbus vaidmuo tenka Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, kuris svarsto biudžeto projektą, nagrinėja kitų Seimo komitetų pastabas ir pasiūlymus, teikia apibendrintas išvadas.
Be minėto LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto, Seimui pateikiami ir kiti susiję dokumentai, nurodyti BSĮ 19 straipsnyje. Seimas valstybės biudžetą tvirtina vieneriems biudžetiniams metams pagal BSĮ 18 straipsnyje nurodytus rodiklius.
Norint, kad programos būtų vykdomos efektyviai ir kad jas būtų galima įvertinti, labai svarbu pasirinkti tinkamus kiekybiškai išreiškiamus vertinimo kriterijus. Tiek patys valstybės tarnautojai, atsakingi už programų sudarymą, tiek ir kiti specialistai pripažįsta, kad ne visi šiuo metu vykdomų programų vertinimo kriterijai yra tinkami vertinti konkrečios programos rezultatus bei pakankamai gerai atspindi nagrinėjamą reiškinį. Tinkamų vertinimo kriterijų pasirinkimas ir programų rezultatų vertinimas pagal šiuos kriterijus yra svarbus uždavinys Lietuvos asignavimų valdytojams.
Kaip jau buvo minėta, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje biudžetas pradedamas rengti pakankamai vėlai, nors pastaraisiais metais galima stebėti tendenciją, kad LR Vyriausybė vis anksčiau (lyginant su 1998 m.) patvirtina valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planą: 1998 m. biudžeto  1997 m. gegužės mėn. 5 d., 1999 m. biudžeto  1998 m. balandžio mėn. 21 d., 2000 m. biudžeto  1999 m. vasario mėn. 18 d., 2001 m. biudžeto  1999 m. kovo mėn. 6 d., 2002 m. biudžeto  2001 m. kovo mėn. 1 d., 2003 m. biudžeto  2002 m. vasario 26 d.
Valstybės biudžeto svarstymas ir nagrinėjimas Seime bei laikotarpis, per kurį biudžeto projektas gali būti svarstomas visuomenėje, taip pat nėra ilgas, turint omenyje, kad pagal galiojančius teisės aktus valstybės biudžetas turi būti Seimui pateiktas ne vėliau kaip spalio mėn. 17 d., o patvirtintas ne vėliau kaip dvi savaitės iki biudžetinių metų pradžios. Palyginimui 2 lentelėje pateikiami duomenys apie ES šalis.

Šalis

Vyriausybės etapo pradžia (mėnesiai iki finansinių metų pradžios)

Biudžeto projekto pateikimas parlamentui (mėnesiai iki finansinių metų pradžios)

Ataskaitos pateikimas apie biudžeto vykdymą (mėnesiai po finansinių metų pradžios)

Belgija

11-12

4

3

Danija

12

3

12

Vokietija

13-14

4

4

Graikija

8

1

3

Ispanija

12

3

n/a

Prancūzija

11-12

3-4

3

Airija

6-8

einamųjų metų vasario mėn.

12

Italija

11

3

6

Liuksemburgas

12

4

n/a

Olandija

14-15

4

2

Portugalija

12

2-3

9

Didžioji Britanija

13-14

1

3

n/a: nėra informacijos

 

 

 

Šaltinis: J.von Hagen and I.J.Harden. National budget processes and fiscal performance. –333 p.

3.3.3.Valstybės biudžeto vykdymas

Biudžetą patvirtinu įstatymu, prasideda vykdomo etapas: į biudžetą surenkamos pajamos ir finansuojamos valstybės išlaidos. Po biudžeto įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė, pagal asignavimų valdytojų atliktus patikslinimus, patvirtina valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas.
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija. Valstybės biudžeto vykdyme tiesiogiai dalyvauja daug valstybės institucijų  Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, visi asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios įstaigos. Svarbus vaidmuo vykdant biudžetą tenka Valstybės iždui, kurio funkcijas vykdo Finansų ministerija. Šiame darbe valstybės biudžeto pajamų surinkimo ir išlaidų finansavimo procesas detaliau nenagrinėjamas.
Biudžeto vykdymo etapas vyksta visus biudžetinius metus. Biudžetinių metų bėgyje biudžetas paprastai bent pora kartų keičiamas ir tikslinamas  tai atliekama ta pačia tvarka, kaip tvirtinant pradinį biudžeto įstatymą.
Pagal tai, kaip dažnai keičiami biudžeto patvirtinimo įstatymai, specialistai vertina Vyriausybės sugebėjimą reaguoti į besikeičiančią ekonominę šalies situaciją bei biudžeto planavimo kokybę, valstybės galimybes ar poreikius. Kai kurie specialistai biudžeto planavimo kokybę vertina tuo palankiau, kuo mažiau įstatymu patvirtintas biudžetas keičiamas finansinių metų bėgyje ir kuo mažiau planuoti biudžeto finansiniai rodikliai skiriasi nuo faktiškai įvykdytų. Dažnas biudžeto įstatymų keitimas taip pat įvardijamas kaip besivystančių šalių biudžetinės praktikos problema . Tačiau kita vertus, vyriausybei ekonomiškai naudingiau laiku reaguoti į pakitusią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes šalyje  tai ji gali daryti atitinkamai keisdama biudžeto pajamas ar išlaidas.
3 lentelėje (kitame lape) pateikti duomenys apie 1995  2001 m. atitinkamų metų valstybės biudžeto patvirtinimo ir pakeitimo įstatymus: kada ir kiek kartų buvo keičiamos valstybės biudžeto pajamos, išlaidos ir deficitas, didinami ar mažinami asignavimai ir pan.
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, Lietuvoje paskutiniaisiais metais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai biudžetinių metų bėgyje keičiami rečiau nei tai buvo daroma 1995  1996 m. Vienareikšmiškai teigti, jog taip yra dėl to, kad tiksliau prognozuojami makroekonominiai ir valstybės finansiniai rodikliai, negalima: tam įtakos turi pradėta biudžetinės sandaros reforma, ekonominės padėties pokyčiai, teisinės bazės tvarkymas, politinės priežastys.
Iš pateiktų duomenų taip pat galime matyti, kad 1998  2000 m. iki biudžetinių metų pradžios patvirtintos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos buvo sumažintos Seimui tvirtinant atitinkamų metų biudžeto įstatymų pakeitimus. Visais kitais nagrinėjamo laikotarpio metais valstybės biudžeto įstatymais patvirtintos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos buvo didinamos priimant atitinkamus biudžeto pakeitimo įstatymus.

3 lentelė. Duomenys apie 1995  2001 m. valstybės biudžeto tvirtinimą įstatymu bei biudžeto pakeitimus biudžetinių metų bėgyje

Metai

Valstybės biudžeto patvirtinimo arba pakeitimo įstatymo data

Pajamos

(tūkst. Lt)

Išlaidos

(tūkst. Lt)

Deficitas

(tūkst. Lt)

Kasos apyvartos lėšos (tūkst. Lt)

1995

1994-12-15

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-02-23

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-05-02

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-06-13

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-07-03

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-09-28

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-11-28

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1996

1995-12-07

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-04-02

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-05-15

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-06-13

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-07-03

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-11-05

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-11-19

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-12-23

4 885 054

5 654 829

769 775

100 000

1997

1996-12-23

6 019 736

6 717 586

697 850

100 000

1997-06-26

6 019 736

6 717 586

697 850

100 000

1997-10-21

6 084 736

6 782 586

697 850

100 000

1998

1997-12-02

6 885 936

7 580 936

695 000

100 000

1998-06-10

7 009 790

7 704 790

695 000

100 000

1998-12-18

6 711 962

7 406 962

695 000

100 000

1999

1998-12-03

7 210 071

7 210 071

100 000

1999-06-16

7 210 071

7 210 071

100 000

1999-11-04

6 760 832

6 760 832

100 000

1999-12-30

6 760 832

6 760 832

100 000

2000

1999-12-23

6 051 088

6 851 088

800 000

100 000

2000-05-05

6 051 088

6 851 088

800 000

100 000

2000-07-13

6 057 735

6 857 735

800 000

100 000

2000-12-20

5 846 865

6 646 865

800 000

62 066

2001

2000-12-19

6 428 134

7 334 134

906 000

62 066

2001-07-12

6 508 456

7 414 456

906 000

62 066

2001-12-11

6 508 456

7 414 456

906 000

62 066

Šaltinis: LR 1995 – 1997 m. valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo įstatymai bei jų pakeitimo įstatymai, LR 1998 – 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai bei jų pakeitimo įstatymai.

Kaip jau buvo minėta, keičiant biudžeto įstatymu patvirtintas valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas (išskyrus 1996 ir 2001 m.) buvo sumažintas atotrūkis tarp planuotų ir faktinių dydžių. Taigi, Lietuvos valdžios institucijose buvo tinkama linkme reaguojama į besikeičiančias aplinkybes, tačiau nepakankamai, kadangi valstybės finansinis planas vis tiek nebuvo įvykdytas.
Faktinis biudžetas neišvengiamai skiriasi nuo planuojamo, todėl galima būtų numatyti sąlyginį biudžetą, kad pajamų nesurinkimo atveju biudžeto išlaidos būtų peržiūrimos iš anksto nustatyta tvarka. Tam reiktų nustatyti finansavimo prioritetus, suskirstant išlaidas į tris kategorijas: (i) išlaidos, kurios biudžeto nesurinkimo atveju būtų mažinamos, (ii) kurių būtų visiškai atsisakyta, (iii) kurios būtų paliktos planuotame lygyje.
Biudžetas turėtų būti formuojamas ir vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominės ir kt. situacijos pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti rengiama ir teikiama savalaikė ir išsami informacija apie biudžeto rodiklius, valstybės finansinę padėtį. Valstybės finansų planavimas turi remtis prognozėmis, o ne reakcijomis į įvykusius pasikeitimus. Sprendžiant iškilusias problemas Lietuvoje apsiribojama administracinėmis priemonėmis, o nesiimama esminių politikos pakeitimų bei valstybės įsipareigojimų valdymo, o tai neigiamai veikia biudžetą bei fiskalinius rodiklius ilgame laikotarpyje. Tokia valstybės išlaidų valdymo praktika yra netinkama, neefektyvi ir netgi ydinga. Ji gali būti naudojama tik kaip vienkartinė priemonė ištikus šokui, tačiau pastovus tokių priemonių naudojimas valstybės finansų valdymui ir problemų sprendimui gali atvesti į dar gilesnę krizę.
Vykdant valstybės biudžetą atliekama jo vykdymo einamoji kontrolė, kurią atlieka Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, taip pat vidaus auditoriai valstybės institucijose. Svarbus šios kontrolės elementas yra tai, kad valstybės biudžeto lėšos gali būti naudojamos tik pagal patvirtintas sąmatas, neviršijant įstatymu patvirtintų sumų. Be to, asignavimų valdytojai Finansų ministerijai periodiškai teikia sąmatų įvykdymo apyskaitas. Šiame etape svarbus savalaikės, adekvačios ir tikslios informacijos gavimas bei pasikeitimas tarp institucijų, tarpusavio ryšiai tarp valstybės institucijų, tinkamas programų vykdytojų atsakomybės nustatymas.

3.3.4. Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė ir atskaitomybė

Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė susijusi su valstybės biudžeto vykdymo metu atliekama einamąja kontrole. Šiam biudžeto proceso etapui galima priskirti biudžeto įvykdymo apyskaitos sudarymą, kurią rengia Finansų ministerija, tvirtina ir nagrinėja Vyriausybė bei teikia ją tvirtinti Seimui, Vidaus audito tarnybų/ vidaus auditorių, Valstybės kontrolės atliekamus auditus bei Valstybės kontrolieriaus Seimui teikiamą išvadą dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.
Lietuvoje, vykdant valstybės biudžetą, keblumų kyla dėl vidaus kontrolės ir vidaus audito valstybinėse įstaigose. Vidaus audito funkcija kol kas dar yra pradiniame vystymosi etape, dar nesusiformavo atitinkamas vadovybės požiūris į šią funkciją kaip struktūros elementą. Kadangi Lietuvoje vidaus audito funkcija valstybiniame sektoriuje yra naujovė, tai patiems vidaus auditoriams dar trūksta patirties ir kvalifikacijos. Kad vidaus auditas atliktų jam keliamus uždavinius, reikia šiek tiek laiko šios funkcijos įsisavinimui, personalo parengimui, apmokymui, reikiamos kvalifikacijos įgijimui.
Be to, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, problematiškas yra veiksmų laisvės ir tiesioginės programų vykdytojų atsakomybės už jų vykdomas programas nustatymas . Specialistų teigimu, geresnių rezultatų pasiekiama, kai suteikiama daugiau veiksmų laisvės programų vykdytojams bei skatinama jų iniciatyva, tačiau tam reikia aiškiai apibrėžti ir nustatyti jų atsakomybę už rezultatus bei užtikrinti efektyvias vidaus kontrolės procedūras bei funkcionuojančią institucijų informacinę sistemą.
Lietuvoje svarbus vaidmuo vykdant biudžeto vykdymo kontrolę tenka Finansų ministerijai. Finansų ministerijai pavesta valdyti valstybės biudžeto ir kitus valstybės disponuojamus pinigų išteklius bei valstybės skolą, tvarkyti naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus valstybės iždo procedūrų metu, tvarkyti apskaitą, rengti ir tvirtinti finansinės atskaitomybės formas, kaupti ir sisteminti informaciją, vertinti vidaus auditorių darbą. Tai, kad Lietuvoje yra centrinė ministerija, atsakinga už fiskalinės politikos formavimą, valstybės piniginių išteklių valdymą ir kontrolę, yra teigiamas Lietuvos biudžetinės sandaros bruožas. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir įvertinti specialistų rekomendacijas sutelkti tiek biudžeto, tiek valstybės investicijų programų planavimo bei rengimo funkcijas Finansų ministerijoje . Apžvelgiant Finansų ministerijos veiklos rezultatus galime teigti, jog ministerijos vaidmuo per pastaruosius metus buvo orientuotas labiau į ūkinę, skirstančiąją struktūrą, o ne į analitinę, strateginę veiklą.
2002 metų birželį Vyriausybės patvirtintoje strateginio planavimo metodikoje nustatyta (61 ir kt. punktais), kad institucijų vadovai, Finansų ministerija, Vyriausybė, Seimas ir pati visuomenė stebi, analizuoja ir vertina programų įgyvendinimą – viso proceso metu ir visais lygiais. Tačiau konkrečiai nėra nurodoma, kaip tai turi būti daroma, kokia tvarka, kokiose situacijose ar kokiu periodiškumu turi būti vertinama veikla ir rezultatai bei kaip pateikiami vertinimo rezultatai. Taip pat trūksta labai svarbaus elemento – klaidų, neefektyvios veiklos prevencijos, t.y. nėra nustatyta, kokia apie netinkamos veiklos rezultatus ar veiklą turi informuoti aukštesniosios valdžios organą ar kitą instituciją (Strateginio planavimo komitetą, Valstybės kontrolę ar kt.) bei kokių veiksmų turėtų būti imamasi esant tokiai situacijai.
Be to, ir toliau reikėtų tobulinti teisinę bazę, kad Finansų ministerija galėtų efektyviai atlikti savo funkcijas, stiprinti jos nepriklausomybę ir užkirsti kelią politinio spaudimo bei neformalių ryšių įtakai sprendimų priėmimui valdant valstybės finansinius išteklius, kitaip tariant, reikėtų įnešti daugiau skaidrumo, išaiškinti vykstančius procesus. Pagal tarptautinių organizacijų specialistų rekomendacijas ir pasiūlymus reikėtų nuo politinių sprendimų priėmimo šioje srityje pereiti prie valdymo sprendimų priėmimo ir tokiu būdu užtikrinti efektyvesnį valstybės finansinių išteklių valdymą bei jų naudojimą.
Su valstybės finansų skaidrumo klausimais susijęs ir valstybės finansinės atskaitomybės parengimas bei pateikimas (parengimo ir pateikimo klausimas). Kaip jau buvo minėta, pagal TVF Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodekso principus, valstybės finansinė atskaitomybė turi būti išsami, aiški, savalaikė, patikima. Lietuvoje šioje srityje kol kas yra spragų.
Kadangi dažnai asignavimų valdytojai gauna ne pilną informaciją – tiek finansinę, tiek apie veiklos rezultatus (nors teisės aktais nustatytas toks įpareigojimas asignavimų valdytojams) – apie valstybės lėšų panaudojimą, šiam klausimui reikėtų skirti daugiau dėmesio: skatinti asignavimų valdytojus aktyviau imtis priemonių diegiant vidaus kontrolės sistemas, siekiant gauti pakankamą informaciją užtikrinančią lėšų panaudojimo teisėtumą, efektyvumą, racionalumą.

Apibendrinant galima teigti, kad nemaža valstybės finansų valdymo tobulinimo galimybių ir būdų galima sieti su vidaus kontrolės valstybės sektoriuje stiprinimu. Lietuva galėtų labiau pasinaudoti užsienio šalyse naudojama valstybės išlaidų valdymo bei programų vykdymo organizavimo praktika, turėtų būti diegiami į rezultatus orientuoti valdymo metodai. Vidaus audito tarnybų vaidmenį valdant valstybės finansinius išteklius bei vertinant programų rezultatus reikėtų stiprinti šiomis kryptimis:

• Didinti vidaus auditorių nepriklausomybę
• Ministerijose, apskrityse ir kt. valstybės institucijose turėtų būti nustatyta tvarka, kaip turėtų būti svarstomos vidaus auditorių ataskaitos bei pateiktos rekomendacijos, kadangi šiuo metu tam skiriamas nepakankamas dėmesys, vidaus auditorių rekomendacijos dėl nepakankamo vadovybės dėmesio dažnai neįgyvendinamos/ į jas dažnai neatsižvelgiama arba jos iš viso nenagrinėjamos ir apskritai Lietuvoje kol kas yra nepalankios sąlygos, tiksliau nuomonė, vidaus audito funkcijai įgyvendinti (efektyviai).
• Vidaus auditas turi teikti rekomendacijas, kuriomis būtų siekiama didinti įstaigos veiklos efektyvumą, o ne tik ieškoti teisės aktų pažeidimų;
• Užtikrinti vidaus auditorių kvalifikaciją bei sistemingus mokymus, kadangi dėl kompetencijos/ patirties stokos ne visada tinkamai atliekamos jiems pavestos funkcijos.
• Vidaus audito funkcijos valstybiniame sektoriuje stiprinimas.

1. Valstybės išlaidų struktūra – fiskalinė politikos sudėtinė dalis

Valstybės asignavimų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo šalies fiskalinių tikslų, todėl šiame poskyryje apžvelgsime Lietuvos vyriausybės fiskalinės politikos strategiją ir esmines jos klaidas. Viena iš aktualiausių pastarųjų metų šalies ekonomikos problemų yra ta, kad didėjant BVP valstybės pajamos mažėja ir vyriausybei nepavyksta pasiekti valstybės biudžeto subalansuotumo.
Po Nepriklausomybės atkūrimo valstybės išlaidos Lietuvoje kiekvienais metais didėjo. 1997m. padidėjusias valstybės išlaidas nulėmė vyriausybės politika orientuota į socialinių bei ekonominių problemų sprendimą. Daug išlaidų buvo skirta kurui ir energetikai, sveikatos apsaugai, darbo užmokesčio didinimui. 1997 m. Lietuvos ekonomika sparčiai vystėsi.
1997 m. BVP Lietuvoje 7,0 proc. viršijo 1996 m. BVP. Tai buvo didžiausias BVP augimas per 10 metų. 1997 metai literatūroje minimi kaip vieni sėkmingiausių Valstybės biudžeto vykdyme.
1998 metų valstybės biudžeto pagrindinis bruožas – padidėjusios išlaidos krašto apsaugai – nuo 4,8 proc. iki 5 proc. Tačiau švietimui skiriamos lėšos buvo sumažintos. Nors valstybės biudžeto išlaidos iki 1998 m. turėjo tendenciją didėti (1996 m. – 5332,8 mln. Lt, 1997 m. – 6570,6 mln. Lt, 1998 m. – 7123,2 mln. Lt), patvirtinus 1999 metų valstybės biudžetą be deficito ir išlaidas, mažesnes nei 1998 metų, jos sumažėjo iki 5942 mln. Lt

Per pastaruosius keletą metų fiskalinės politikos kryptis du kartus buvo keičiama. Nors 1997 metais pavyko sumažinti biudžeto deficitą, tačiau 1998 metais jis ir vėl padidėjo. Nuo 1997 metų iki 1999 metų fiskalinis deficitas kasmet didėjo ir ekonominio nuosmukio metais pasiekė 7,8 proc. BVP (žr. 5 pav.). Staigų deficito padidėjimą 1999 m. sąlygojo indėlių atkūrimas. 2000 m. buvo fundamentaliai pakeista fiskalinės politikos kryptis siekiant fiskalinio konsolidavimo. 2000 m. bendrojo šalies biudžeto deficitas sudarė 2,8 proc. BVP, 2001 m. – 1,5 proc. BVP. Pagal
2002 m. išankstinius duomenis deficitas, kaip ir numatytas 2003 m. biudžeto projekte, turėtų išlikti 1,5 proc. BVP.
1999 metai buvo paskelbti subalansuoto biudžeto metais. Deja, subalansuoto biudžeto idėja nebuvo įgyvendinta. Tarptautinio valiutos fondo atstovai teigia, kad 1999 metų valstybės biudžetas negali būti vadinamas nedeficitiniu, nes jame nebuvo atspindėtos visos valstybės skolos. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas anksčiau minėtas biudžeto tikrumo principas, subalansavimas buvo dirbtinis. 1999 metų eigoje deficitas didėjo ir dėl mokesčio surinkimo mechanizmo trūkumų šalies viduje, gyventojų perkamosios galios mažėjimo, kas mažino mokestines pajamas iš pridėtinės vertės mokesčių (PVM) ir akcizų. Krizė Rusijoje ir kitose NVS šalyse taip pat turėjo įtakos. Staiga išaugus bedarbystei, padidėjo išlaidas socialinei apsaugai.
2000 metų biudžeto išskirtinis bruožas – lėšų taupymas visose sferose. Tai matyti ir valstybės, ir savivaldybių patvirtintuose biudžetuose. Toks lėšų taupymas atsiliepė daugelio žmonių gerovei – buvo sumažintos ir taip mažos biudžetinių įstaigų darbuotojų algos, sumažintos išlaidos švietimui, socialinėms reikmėms, tai yra būtiniausioms valstybės funkcijoms. 2000 metais taip pat sumažintos subsidijos transportui, lėšos, skirtos vidaus reikalų sistemoms, Valstybės kontrolei. Kaip vienas iš būdų taupyti lėšas buvo valstybės investicinių projektų finansavimo sumažinimas arba nutraukimas.
Fiskalinės politikos sugriežtinimas 2000 m. lėmė spartų mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito mažėjimą nuo 11,2 proc. BVP 1999 m. iki 4,8 proc. BVP 2001 m. (einamosios sąskaitos balanso kitimas 1996-2001 m. parodytas priede 8 lentelėje).
Nežiūrint to, kad 2000 m. biudžeto išlaidos, lyginant su 1999 m., buvo mažinamos, tai vyko nepakankamai ir neadekvačiai ekonomikos ir valstybės finansų pajėgumui. Fundamentaliam biudžeto mažinimui būtina nuosekliai revizuoti numatomas programas ir jų išlaidas, tikrinant, ar jos yra būtinos, tikslingos, ar nedubliuojamos kitos funkcijos ir programos, ar negalima panaudoti kitų resursų ir taip sumažinti išlaidas. Valstybės išlaidos turi atitikti jos prioritetus ir vykdomas reformas. Dabar gi, nepaisant vykdomų (ar bent jau deklaruojamų) darbų racionalizuojant valstybės institucijų veiklą, valstybės valdymo paprastosios išlaidos 2000 m. nesumažėjo, o visos išlaidos netgi padidėjtsižvelgiant į valstybės finansų kitimo tendencijas, vienareikšmiškai galima teigti, kad pastaraisiais metais Lietuvos vyriausybė laikosi griežtos fiskalinės politikos. Pagrindinis nustatytas valstybės tikslas – siekti, kad Valstybės biudžeto deficitas ir konsoliduoto šalies biudžeto fiskalinis deficitas bei jų finansavimas atitiktų Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus o bendros valstybės skolos procentinė dalis nuo BVP nedidėtų. Nuolatinis išlaidų mažinimas laukiamų rezultatų neduoda – valstybės išlaidų mažinimo politika, kuri savo ruožtu mažina pramonės produkciją, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinamoji bazė, o kartu ir mokestinės įplaukos. Tai sąlygoja biudžeto deficito padidėjimą.

4.2. Valstybės pajamų didinimo kryptys

Viena svarbiausia Lietuvos fiskalinės politikos klaida yra ta, kad valstybės finansų formavimas yra atsietas nuo BVP augimo. Kaip jau buvo minėta, valstybės pajamos pastaraisiais metais, lyginant su BVP augimu, nuolatos mažėja. Lietuvos ekonominė politika šiuo metu yra orientuota išlaikyti visų pirma makroekonominį stabilumą (stabili nacionalinė valiuta, žemas infliacijos lygis, nedidelis biudžeto deficitas, priimtina valstybės skola), nepakankamai atsižvelgiant į struktūrines mikroekonomikos lygio reformas (pramonės įmonių, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros, žemės ūkio ir kaimo, darbo ir užimtumo politikos interesus). Finansų sektorius, kuriame yra pastovus pinigų perteklius, yra atsietas nuo gamybos sektoriaus, kuriame įmonės apyvartinių lėšų ir investicinio kapitalo deficitas. Problemos priežastis taip pat yra ir ta, kad sėkmingai dirbančios šalies įmonės yra orientuotos į užsienio rinką, o Lietuvos iždas didžiąja dalimi papildomas remiantis vidaus rinka, kurios plėtra ne tokia sėkminga.
Lietuvos ekonominės programos tikslai šiuo metu pirmiausia yra orientuoti į šalies pasirengimą prisiimti narystės ES įsipareigojimus. Naujas iššūkis fiskalinėje srity, susijęs su būsimomis įmokomis į ES biudžetą ir efektyviu ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu – subalansuoti bendrojo šalies biudžeto išlaidų ir pajamų augimo tempus siekiant išlaikyti stabiliai žemą fiskalini deficitą. Specialistų teigimu, tokios griežtos fiskalinės politikos taikymas ne visada yra teisingas ir pagrįstas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė programoje iki 2004 m. pateikė Vyriausybės poziciją fiskalinių tikslų ir strateginių prioritetų atžvilgiu bei prognozuoja, kaip bus įgyvendinami šie tikslai.

Restrikcinės fiskalinės politikos rezultatas, kai griežtai mažinamos valstybės išlaidos – valstybės pajamų sumažėjimas. Tokia fiskalinė politika yra nesavalaikė, ydinga, neatitinkanti Lietuvos ekonomikos realijų. Jei ji nebus keičiama priešinga kryptimi, susidariusios problemos dar labiau gilės.
Be to šiuo metu vykdoma restrikcinė pinigų politika užblokuoja ekonominio augimo šaltinius ir kelia grėsmę ekonominiam šalies saugumui. Kol bus slopinami ekonomikos kilimo tempai ir toliau tęsiama restrikcinė fiskalinė ir monetarinė politika, orientuota ne į ekonominio augimo veiksnių suaktyvinimą, o į makroekonominių rodiklių stabilizavimą, valstybės pajamų procesas stovės vietoje. Seime priimtas 2003 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, kuriame pirmą kartą per pastaruosius 5 metus nenumatoma mažinti išlaidų biudžetinių organizacijų vykdomoms programoms, kartu išlaikant stabilią makroekonominę situaciją ir neaukštą 1,5 proc. bendro fiskalinio deficito lygį. Šiame įstatyme planuojamos 2003 m. nacionalinio biudžeto pajamos yra 9545,2 mln. Lt, planuojami valstybės biudžeto asignavimai – 10857,4 mln.Lt. Palyginti su 2002 m. patvirtintu planu valstybės asignavimai didėja 760 mln. Lt, ir juos numatoma skirti ypač aktualioms ir socialiai svarbioms problemoms spręsti.
Atsižvelgus į valstybės strateginiu tikslus ir įvertinus ūkio raidos tendencijas, mokestinės bazės pokyčius ir narystę i ES įtaką, seime priimtas 2004 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodilių patvirtinimo įstatymas, kuriame valstybės socialiniai įsipareigojimai didėjo puse miliardo litų. Planuojamos 2004 m. nacionalinio biudžeto pajamos 11806 mln.Lt, planuojami valstybės biudžeto asignavimai – 13668,2 mln. Lt. Palyginti su 2003 m. patvirtintu planu valstybės asignavimai didėjo 25,5 proc. 2004 m. biudžetą galima pavadinti istoriniu. Tai yra pirmasis eurointegracinis biudžetas, kuriame susilieja Lietuvos valstybės ir ES pinigų srautai. 2004 m. biudžetas konsoliduotas su ES biudžetu, jame numatyta ES parama 15893,1 mln. Lt į Lietuvos biudžetą.
Lietuvai, kuriai ypatingai trūksta į ateitį orientuotų strateginių tikslų bei aiškiai numatomų finansų valdymo tobulinimo krypčių, prognozių sudarymas turi remtis pagrįstais skaičiavimais ir teisingu ekonominių galimybių įvertinimu, reiktų atidžiai išanalizuoti vykdomos griežtos fiskalinės politikos pasekmes bei įvertinti ar numatomos prognozės yra įvykdomos. Valstybės biudžeto deficitas ir skolinimosi politika turi remtis realiomis pajamomis,o nepagrįstos išlaidos yra esminė biudžeto yda, užprogramuojanti nuolatinį Vyriausybės skolinimąsi ir išlaidų skolai aptarnauti didėjimą (taip ne tik didinant valstybės išlaidas, bet ir nevykdant pajamų didinimo politikos).
Vykdomas Vyriausybės griežtas fiskalinę ir darbo užmokesčio politikas reikėtų grįsti esama Lietuvos situacija ir perspektyvomis. Fiskalinės politikos griežtumas turi atitikti Lietuvos poreikius, o darbo užmokesčio politika turėtų būti vykdoma didinimo kryptimi (darbo užmokesčio – kaip fiskalinės politikos priemonės – poveikis valstybės išlaidoms aprašomas kitame šio darbo skyriuje).

4.4. Neigiami mokesčių sistemos bruožai

Viešojo sektoriaus pajėgumas yra tiesiogiai proporcingas biudžeto dydžiui, todėl vyriausybė siekdama pagerinti savo teikiamų paslaugų kokybę ir kiekybę, turi didinti biudžetą. 95 proc. pajamų į Lietuvos Respublikos biudžetą yra gaunama iš mokestinių įplaukų, todėl vyriausybė norėdama didesnio biudžeto turi siekti padidinti mokestines įplaukas.
Tačiau mokesčių politikos pagrindinis tikslas yra didinti valstybės pajamas tuo pačiu didinant ar bent nemažinant visuotinės gerovės. Svarbu ne tik bendras mokesčių lygis, bet ir pačios mokesčių sistemos struktūra. Struktūra tampa ypač svarbi kai mokesčiais stengiamasi ne tik surinkti pinigus į biudžetą, bet ir kartu vykdyti kryptingą bei pageidautiną reguliacinę mokesčių sistemos funkciją.
4.4.1. Valstybės mokesčių struktūra Lietuvoje

Valstybės biudžeto pajamų nesurinkimo pagrindinės priežastys Lietuvoje šiuo metu yra sudėtinga mokesčių sistema, nepakankamai efektyvus mokesčių surinkimas ir administravimo trūkumai, įmonių nemokumas. Siekiant Lietuvos ūkio vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslų (tvarios ir sparčios ekonominės plėtros, ūkio konkurencingumo didinimo), būtinų ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis, bandoma vykdyti reformas, kurių svarbiausios yra valstybės išlaidų efektyvumo didinimas ir mokesčių reformos įgyvendinimas.
Sprendžiant ekonominio efektyvumo klausimus, labiausiai rūpimi klausimai yra šie:
• Ar egzistuojantis bendras mokesčių lygis (dažniausiai išreiškiamas kaip santykis tarp mokestinių pajamų ir BVP) yra tinkamas;
• Kokia turi būti mokesčių struktūra ir jų gaunamų pajamų dalis tarpusavio atžvilgiu esamoje ekonominėje situacijoje.
Remiantis statistikos duomenimis, besivystančių šalių bendrasis mokesčių lygis yra žemesnis nei išsivysčiusių. Europos Sąjungoje mokestinė našta sudaro vidutiniškai net 42,6 proc. nuo BVP. Tuo tarpu besivystančiose šalyse vidutiniškai mokesčių lygis yra tik 18 proc. nuo BVP. Lietuva yra kažkur per vidurį surinkdama apie 30 proc. nuo BVP mokestinių pajamų

Nors pastaraisiais metais ir buvo vykdomi mokesčių struktūriniai pokyčiai, bet į valstybės biudžetą nebuvo surenkama metinių valstybės biudžeto įstatymu patvirtinamų pajamų. Per analizuojamąjį laikotarpį buvo plečiama mokesčių bazė ir didinami akcizų tarifai, tačiau laukto rezultato negauta.
Artimiausiais metais mokesčių įplaukos į Lietuvos biudžetą turėtų didėti. Derinama mokesčių sistema prie ES reikalavimų, Lietuva bus priversta didinti akcizo mokestį degalams, rūkalams, taip pat bus keičiama pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų mokėjimo tvarka. Ateityje PVM bus mokamas nuo avansinių mokėjimų.
Siekiant pagerinti biudžeto būklę, mažinama našta fiziniams asmenims. Nuo 2003m. didinamas neapmokestinamas minimumas nuo 250 iki 290 litų. Tai sumažins nacionalinio biudžeto pajamas 224 mln. litų. Tačiau tikėtina, kad toks žingsnis ne tik didins gyventojų pajamas, bet paspartins vidaus rinkos atsigavimą.
Numatomas PVM mokesčio tarifo mažinimas iki 5 proc. už tam tikras paslaugas ir prekes taip pat mažins nacionalinio biudžeto mokestines įplaukas 63 mln. litų. Stojus į ES, privalomi minimalūs akcizų tarifai (tabako, naftos produktų akcizai), kurie turėtų lemti laipsnišką biudžeto pajamų didėjimą. 2003 metų projekte buvo numatomas akcizų didinimas dyzeliui, tabakui turėtų padidinti biudžeto įplaukas 70 mln. litų. Tačiau toks drastiškas akcizų padidinimas neigiamai atsilieps gyventojų pajamoms.
Pajamų iš PVM 2003 m. buvo gauta 3822,9 mln. Lt. 2003 m. akcizų pajamų buvo surinktia 1765,1 mln. Lt. Ši prognozė grindžiama 2002 m. liepą įsigaliojusiu Akcizų įstatymu, kuriuo akcizo objektų skaičius sumažintas nuo buvusių 11 iki 3, o taip pat planuojamomis Akcizų įstatymo pataisomis, kurios būtinos derinant teisės aktus su ES nuostatomis.
2004 m. per I ketvirtį valstybės pajamų iš PVM buvo gauta 918,9 mln. (2003 m. tuo pačiu laikotarpiu Lt 2004 m. akcizų pajamų gauta 361,8 mln. Lt.

4.4.2. Vartojimo ir gamybos mokesčių našta valstybės biudžete

Svarbiausias klausimas planuojant valstybės finansus – kiek pajamų reikia surinkti netiesioginių (vartojimo), o kiek tiesioginių mokesčių pagalba. Lietuvoje veikianti mokesčių sistema labai skiriasi nuo ES valstybių tiesioginių mokesčių srityje – žymiai daugiau pajamų Lietuvoje gaunama iš netiesioginių mokesčių. Nors daugelyje užsienio šalių daugiau biudžeto įplaukų gaunama iš tiesioginių mokesčių, Lietuvoje atvirkščiai – iš juridinių asmenų pelno (nors ši dalis kasmet jis mažėja, konsulinio ir žyminio mokesčio tegaunama apie 8-11proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Netiesioginiai mokesčiai sudaro daugiau kaip 4/5 biudžeto pajamų, likusi (t.y. 1/5) dalis tenka tiesioginiams, palyginti, nenašiems mokesčiams. Be to, netiesioginių mokesčių įplaukos kasmet sparčiai auga.

Didžiausia valstybės pajamų dalis tenka Fizinių asmenų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiams, o pajamų dalis iš žemės, kapitalo, turto mokesčių, kelių mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio yra nedidelė. Jų administravimui kiekvienais metais iš valstybės biudžeto yra skiriamos didžiulės lėšos. Taip prarandami valstybės ištekliai. Pagrindinė mokesčių našta tenka darbui, o kapitalas apmokestinamas palyginti menkai. Žmonių pajamų mokestis sudaro 33 proc., tuo tarpu kai kapitalas, įmonės naudojasi įvairiomis lengvatomis ir moka gana mažiai mokesčių. Vakaruose vidutiniškai 28 proc. nacionalinio biudžeto gaunama iš tiesioginių mokesčių (8 proc. visų nacionalinių pajamų sudaro pelno mokestis ir 20 proc. – fizinių asmenų pajamų mokestis). Lietuvoje šis santykis yra atitinkamai 3 ir 25 proc. Taigi didelė mokesčių našta, tenkanti vartotojui, neskatina vartojimo Lietuvoje.
Tokia Lietuvos mokesčių sistema sąlygoja tai, kad mokesčių sistema yra santykinai prociklinė, nes remiasi daugiausia tiesioginiais vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 55 proc. nacionalinio biudžeto. Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko, pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to, biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta, tuo pagilindamos ciklą. Didesnė pajamų mokesčių dalis mokestinėse pajamose leistų sumažinti biudžeto procikliškumą bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 – 2005 m. numato pertvarkyti mokesčių struktūrą, vykdant tiesioginių ir netiesioginių mokesčių reformas. Tai būtų svarbus žingsnis pajamų didinimo kryptimi, tuo labiau, kad tiesioginių mokesčių ir socialinio draudimo įmokų pokyčiai turi įtakos ir darbo užmokesčio pokyčiams.
Reikia pažymėti, kad valstybės išlaidų politika turi maksimaliai skatinti ekonomikos augimą ir užimtumą. Svarbu subalansuoti valstybės deficito mažėjimą, mokesčių mažinimą ir valstybinių investicijų finansavimą. Europos komisija ES narėms šių tikslų pasiekimui rekomenduoja mokesčių ir pašalpų sistemas lanksčiau derinti prie užimtumo, mažinant mokesčių naštą, ypač žemų pajamų darbo jėgai, tęsiant fiskalinę konsolidaciją ir didinant mokesčių sistemos efektyvumą . Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų pakankamą finansavimą. Mokesčių reformos turi būti vykdomos tokiu tempu, kuris būtų suderintas su deficito mažėjimu, kadangi reikės vykdyti įsipareigojimus dėl naujų išlaidų ir kartu skirti pakankamai lėšų socialinėms reikmėms.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Biudžeto sandaros įstatyme (BSĮ) yra apibrėžiama valstybės išlaidų detali klasifikacija ir panaudojimo kryptys, tačiau nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo sritys, institucijų funkcijos ir tikslai.
2. Lietuvoje trūksta viešumo svarstant valstybės finansų valdymo klausimus, nėra visuomenės aktyvumo diskutuojant apie išlaidų paskirstymą, visuomenės dalyvavimas formuojant biudžetinę politiką yra labai menkas. Todėl būtina didinti valstybės vykdomų programų atvirumą visuomenei, plėsti informacinių technologijų diegimą, kurių pagalba didinamas informacijos apie valdžios institucijų veiklą prieinamumas. Taip bus didinamas piliečių didesnis aktyvumas ir stiprinama valstybės kontrolė . Be to, kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių Lietuvos valstybei gerinti valstybės finansų valdymą, įvardijama skaidrumo stoka, todėl reikia įgyvendinti fiskalinio skaidrumo principus didinant vaidmenų ir atsakomybės aiškumą. Informacijos viešumas ir atviras biudžeto rengimas ne tik išspręs skaidrumo problemą, bet taip pat aktyviau įtrauks visuomenę į valstybės finansų valdymą.
3. Aukščiau minėta vaidmenų ir atsakomybės aiškumo problema tai pat susijusi su tuo, kad iki šio dar nėra aiškaus valstybinių institucijų pareigų ir funkcijų paskirstymo. Biudžetas dažnai sudaromas vadovaujantis ne deklaruojamais tikslais, bet valdytojų poreikiais, todėl reikia detaliai įvardinti tikslus, funkcijas, uždavinius. Čia svarbu plėsti teisinę bazę, aiškiai reglamentuojant kiekvienos institucijos atsakomybės ribas ir funkcijas – taip bus išvengta savavališko valdininkų išlaidų paskirstymo. Taip pat reikia aiškiai apibrėžti ir finansinių ataskaitų rengimo metodologiją, detalizuotai įvardinti išlaidų valdymo politikos priemones, įvardinti riziką su prisiimamais įsipareigojimais, informacijos apie ataskaitas skelbimą – bus didinama valstybės išlaidų valdymo kontrolė bei jau minėtas didesnis visuomenės įsitraukimas.
4. Valstybės išlaidomis, kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės poreikiams tenkinti, pirkimais arba transferiniai mokėjimais, vyriausybė turi vykdyti savo funkcijas ir maksimizuoti visuomenės gerovę. Šių tikslų įgyvendinimui ir stabilios ekonominės politikos vykdymui, Lietuvos vyriausybė turi griežtinti institucinių vienetų finansų kontrolę ir atskaitomybę. Lietuvos Respublikos valdžios organai turi vykdyti išankstinę išlaidų kontrolę, užtikrinančią finansinės veiklos pagrindimą, o einamoji ir paskesnė kontrolė turi tikrinti bei vertinti užsibrėžtų tikslų įvykdymą.
5. Vidaus audito vaidmuo šiuo metu Lietuvoje turi būti svarbi priemonė, užtikrinanti valstybės institucijų kontrolę valdant valstybės išlaidas. Kadangi vidaus auditoriams dar trūksta kvalifikacijos, patirties, stiprinant šią sritį, turi būti vykdomi personalo apmokymai, parengimas. Didinant vidaus audito tarnybų vaidmenį reikia kelti vidaus auditorių nepriklausomybę, tačiau kartu derinti su neutralumu ir atsakomybę, kad auditorių pateikiamos ataskaitos nebūtų įtakojamos polinių interesų. Todėl atsakomybė turi būti aiškiai reglamentuota teisiniais aktais.
6. Vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės trūkumų yra strateginės, visa apimančios valstybės vizijos nuostatų dėl valstybės politikos prioritetinių krypčių nebuvimas Finansų ministerijos vaidmuo orientuotas labiau į ūkinę, skirstančiąją struktūrą, o ne į analizę, strateginę veiklą, dangstomos einamosios problemos, o nesiorientuojama į ateitį. Išlaidų paskirstymo programos pradedamos rengti vėlai, rengiamos paskubomis, neįsigilinant į jų poreikį. Todėl svarbu kuo išsamiau analizuoti ekonominę šalies situaciją, užtikrinant ne tik TVF keliamus reikalavimus, bet labiau atsižvelgti į šalies poreikius, taip skirti didesnį dėmesį vidaus auditorių ataskaitoms, formuojant valstybės strategiją. Be to, reikia užtikrinti vykdomų programų tęstinumą, turi būti užtikrinamas stabilus vykdomų programų finansavimas. Valdymo metodai turi būti orientuoti valstybės į rezultatus, o ne apsiribojama vien tik administracinėmis priemonėmis, nesiimama esminių politinių pakeitimų ir valstybės įsipareigojimų vykdymo. Biudžetas turi būti vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominių situacijų pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti užtikrinta savalaikė ir išsami informacija.
7. Lietuvos biudžeto planavimas nėra adekvatus Lietuvos ekonominėms galimybėms – pajamos pervertinamos, išlaidos didinamos biudžetinių metų bėgyje. Kaip viena iš priemonių užtikrinti biudžeto tikrumo principą yra nepriklausomų ekspertų grupės sudarymas. Taip pat svarbu būtų numatyti sąlyginį biudžetą, kad pajamų nesurinkimo atveju biudžeto išlaidos būtų peržiūrimos iš anksto nustatyta tvarka – tam reikia nustatyti finansavimo prioritetus, t.y. išlaidas, kurios biudžeto nesurinkimo atveju būtų sumažintos; kurių būtų visiškai atsisakyta, arba kurios liktų planavimo lygmenyje.
8. Pagrindinė Lietuvos išlaidų valdymo problema – nepakankamas pajamų surinkimas, kuris sąlygoja deficitinį biudžetą. Pagrindinis valstybės vykdomos finansų politikos trūkumas – nuolatinis surenkamų pajamų mažėjimas didėjant BVP. Tai sąlygoja Lietuvos vyriausybės vykdoma griežta fiskalinė politika, kuri yra neadekvati Lietuvos ekonominei situacijai. Užtikrinti efektyvų valstybės išlaidų paskirstymą galima tik surenkant pakankamai lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Todėl šalies pagrindinė politikos kryptis turi būti vykdoma pajamų didinimo kryptimi. Tam beatodairiškai vykdoma griežta fiskalinė politika, kurią reglamentuoja TVF, visiškai neatsižvelgiant į dėl to susidariusias pasekmes, turi būti keičiama į tvarią ir savalaikę, atitinkančią Lietuvos ūkio poreikius.
9. Šiuo metu vykdoma darbo užmokesčio įšaldymo politika Lietuvoje dar labiau mažina valstybės pajamas, todėl siekiant pažaboti biudžeto deficitą ir užtikrinti stabilias įplaukas į biudžetą, darbo užmokesčio politika turėtų būti vykdoma didinimo kryptimi, o našumo didinimas turi būti skatinamas valstybės investicijomis į žmogiškąjį kapitalą.
10. Šiuo metu Lietuvoje, siekiant pagerinti mokestines įplaukas, vykdoma mokesčių sistemos reforma. Valstybės biudžeto pajamų nesurinkimo pagrindinės priežastys Lietuvoje šiuo metu yra sudėtinga mokesčių sistema, nepakankamai efektyvus mokesčių surinkimas ir administravimo trūkumai, įmonių nemokumas. Siekiant gerinti mokestinių pajamų surinkimą, turi būti keičiamas vartojimo ir gamybos mokesčių apmokestinimo santykis, kadangi didelė mokesčių našta, tenkanti tiesioginio vartojimo mokesčiams vartotojui, kurie sudaro apie 55 proc. nacionalinio biudžeto, neskatina vartojimo Lietuvoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos vaklstybės iždo įstatymas. // Valstybės žinios1994. Nr. 100-2001.
2. 1995-2003 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai.
3. 1995-2001 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pakeitimo įstatymai.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Vilnius, 1996.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1997 m. gegužės 5 d. Nr. 423 dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybės biudžetus normatyvų projektų rengimo.
6. Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 492.
7. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto programinio formavimo laikinoji metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 102.
8. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921.
9. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088.
10. Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 256.
11. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas //Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2130.
12. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 5-126.
13. Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 256.
14. Strateginio planavimo metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalaų ministro 2000 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 112/50.
15. Lietuvos Respublikos Seimo statutas (su pakeitimais) // Valstybės žinios. 2000, Nr. 61-1826.
16. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. gruodžio 29 d. Nr. 352.
17. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus išvada dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.
18. www.vkontrole.lt/ataskaitos/2000/biudzeto_apyskaita.
19. Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2001 metų veiklos ataskaita. www.lrvk.lt/2001metu_ataskaitos/Ministerijos/FM/FM_0227.doc.
20. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 64-2328.
21. Ekonominės politikos memorandumas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos bankas. 2001m. liepos 1 d. – 2002 m. gruodžio 1 d. www.finmin.lt/liet/memo2lt.htm.
22. Papildomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko ekonominės politikos memorandumas laikotarpiui nuo 2001 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. www.finmin.lt/liet/memorp.htm.
23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programa. Vilnius 2001.
24. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų valdytojų programų vykdymo vertinimo tvarka. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 379.
25. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka. Patvirtinta Lietuvos Respublikos 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543.
26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų). 2001 m. liepos 31 d. Nr. 950.
27. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės strateginės veiklos planas.2001 m. rugpjūtis – 2006 m. gruodis. Vilnius, 2001. www.vkontrole.lt.
28. Valstybės įmonių ir įstaigų vidaus kontrolės sistemų vertinimo metodiniai nurodymai. Patvirtinta Vidaus audito komiteto prie Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2001 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr.6.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo. 2001 m. spalio 4 d. Nr.1196.
30. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos rengimo koncepcija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1463.
31. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Išvada dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos. www.vkontrole.lt/ataskaitos/2001/2001-b-isvada.html.
32. Valstybinio audito reikalavimai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26.
33. Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 282.
34. Finansų kontrolės vadovas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 21 d. Nr. 139.
35. Strateginio planavimo metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827.
36. 2002 metų Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą. Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1228.
37. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektas 2003.

Kita medžiaga

38. Biudžetas – naujas, problemos – senos. “Laisvoji rinka”, 1999 Nr.5
39. Biudžeto riešutėlis ir šiemet pasirodė neįkandamas. Šimašius R. “Rinkos erdvės” komentaras, 2001 10 04
40. Diamond J. Budget system reform in transitional economies: the experience of Russia. IMF Working paper, 2002.
41. www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2002/wp0222.pdf
42. Does budgeting have a future? 22nd annual meeting of Senior Budget Officials. Paris, 21-22 May 2001. OECD.
43. European economy. European commission directorate-general for economic and financial affairs. 2001, No.72.
44. http://europa.eu.int/comm/economy_finance/publications/european_economy/2001/ee72en.pdf
45. European economy. European commission directorate-general for economic and financial affairs. 2002, No.7.
46. http://europa.eu.int/comm/economy_finance/publications/enlargement_papers/2002/elp07en.pdf
47. Features and functions of supreme audit institutions. The World bank, PREM notes, 2001, No.59. www1.worldbank.org/publicsector/PREMnote59.pdf.
48. Finansų ministerijos pranešimai žiniasklaidai. www.finmin.lt/liet/ps.
49. Gender budgets make cents. Understanding gender responsive budgets. UK.2001 (www.gender-budgets.org)
50. Joint assessment of employment policy priorities in Lithuania. 2002. http://europa.eu.int/comm/employment_social/intcoop/news/lithuania.pdf
51. Katkus A. Valstybės ekonominė kontrolė. Vilnius: Mintis, 1997.
52. Klimašauskienė D. Vyriausybės vaidmuo rinkos ekonomikoje. Vilnius: VU, 1998.
53. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija “Finansų kontrolė” (28 derybinis skyrius).
54. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija “Finansinės ir biudžetinės nuostatos” (29 derybinis skyrius).
55. Lietuvos ūkio plėtros prognozė 2002-2005 metams. www.finmin.lt/liet/progn.htm.
56. Managing Public Expenditure. A Reference Book for Transition Countries. Edited by R.Allen and D.Tommasi. Paris: OECD, SIGMA, Phare, 2001.
57. Public expenditure management. www1.worldbank.org/publicsector/pe/pem1.htm.
58. Public Expenditure Management Handbook. International Bank for Reconstruction and Development, 1998.
59. Rakauskienė O.G. Makroekonominė politika: genderinis požiūris. Vilnius.LTU, 2002
60. Rekomendacijos dėl aukščiausiųjų kontrolės institucijų veiklos Europos integracijos kontekste. Valstybės kontrolės leidinys. 1999
61. Republic of Lithuania: report on observance of standards and codes – fiscal transparency module. IMF country report No. 02/250. 2002.
62. www.imf.org/external/pubs/ft/scz/2002/cr02250pdf
63. Schick A. A Contemporary Approach to Public Expenditue management. International Bank for Reconstruction and Development, 1999.
64. Svarbiausi valdžios veiksmai žmonių gerovei: valstybės finansai. Laisvoji rinka. 2000, Nr.6.
65. Tax policy in the European Union. European Communities, 2000.
http://eupora.eu.int/comm/taxation_customs/french/publications/taxation/documents/fiscalen.pdf
66. The IMF Manual on Government Finance Statistics (final draft of 2001).
67. Vidaus kontrolė – valstybės institucijų atskaitomybės pagrindas. Tarptautinė Aukščiausiųjų audito institucijų organizacija (INTOSAI), 2001. www.vkontrole.lt/dokumentai.
68. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos tinklalapis. www.ekm.lt.
69. Europos Sąjungos tinklapis www.europa.eu.int/comm/economy_finance
70. Finansų ministerijos ekonominiai rodikliai ir kita medžiaga. www.finmin.lt.
71. Laisvosios rinkos instituto tinklalapis. www.lrinka.lt.
72. Lietuvos moterų infirmacinis portalas. www.lygus.lt
73. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys. www.std.lt
74. Tarptautinių organizacijų interneto svetainės valstybės išlaidų valdymo klausimais. www.worldbank.org/publicsector/pe, www.oecd.org/puma/links.htm.
75. Финансовое Прaво. БEK: Mосква, 1995.

KULTŪRINIŲ IR EKONOMINIŲ VERTYBIŲ SANTYKIS GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS

ĮVADAS

Ištarus sąvoką ,,vertybės“, mūsų racionalusis nuolat logikos ieškantis protas iš karto brėžia dvi reikšmės alternatyvas: neapčiuopiamos, metafizinės moralinės vertybės ir materialiosios vertybės – fizinio turto išraiška. Bendrai priimta įvardinti jas kaip kultūrines ir ekonomines, nors įdomesnis reiškinys sociologijos ir filosofijjos požiūriu yra būtent jų sąveika. Vertybės savaime nepriklauso nuo to, ar žmogus užsiima ekonomine, menine, dvasine veikla, ar apskritai, neužsiima jokia. Kultūrinių vertybių ,,stovykloje“ aptinkame brangiai fizine išraiška įvertintų dalykų – dailės, literatūros kūriniai, kino filmai, pripažinti visos žmonijos. O štai ekonominių vertybių teritorijoje atsiduria tokie metafiziniai dalykai, kaip moralė: verslininkas ieško darbščių ir sąžiningų darbuotojų, kasdienė patirtis ir sveikas protas mums sako, kad melaginga reklama ar apgavystės pagrindu sukurta pardavimų kampanija pasmerkta greitai žlugti.
XX amžiuje, o ypač po II pasaulinio karo dėl naujų iki tol negirdėtų technologinių išradimų ir jų pritaikymo kasdieniniame eilinio žmogaus gyvenime, dėl neregėtų galimybių atsivėrimo verslo vystymui ir vadybai, pasaulis pasikeitė iš esmės. Įvardinčiau tai kaip esminį civilizacinį lūžį. Įvyko šiuolaikinis globalizacijos proveržis. Pasaulis ,,susitraukė“, sumažėjo iki tiek, kad rūškaną rudens rytą įlipę į lėktuvą Vilniuje, po 4 valandų nusileidžiame karščiu alsuojančioje Hurgadoje, o televizijos dėka žinome apie keisčiausias mažų genčių kultūras ir mūsų jau niekas nebestebina, tolerancijos ribas mes priversti išplėsti. O kas gi atsitinka su vertybių sistemomis šiame pasikeitusiame pasaulyje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis? Ar svarbios kultūrinės, moralinės vertybės galingoms tarptautinėms verslo korporacijoms? Ar vertingi materialine prasme šiuolaikiniai neatpažįstamai nutolę nuo originalo Oskaro Koršunovo Šekspyro, ar Eimunto Nekrošiaus Čechovo pjesių pastatymai Italijos, Rusijos teatruose?
Atsakymų į šiuos klausimus, ieškota D.Held; A. McGrew ir kt veikale ,,Globaliniai pokyčiai“ 2002m, kur įvairiais aspektais nagrinėjamas šiuolaikinės globalizacijos fenomenas. Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo V. Pruskaus monografija ,,Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas“ 2005m, moralės klausimai versle originaliai analizuojami Guodos Auzgirudienės straipsnyje ,, Ekonominė veikla ir vertybės“ žurnale ,,Naujasis Židinys – Aidai“ 2007m.
Pradedant nagrinėti bet kurią temą tenka visų pirma aptarti sąvokas. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo neoklasikinės ekonomikos pagrindas – racionalaus pasirinkimo teorija ( Ray, 1998; Rokeach, 1977). Jos esmė – socialiniai reiškiniai aiškinami racionaliu elgesiu, maksimalizuoti naudą individui, t.y.analizuojama kaip jam pasirinkti ir vykdyti tokius veiksmus, kurie duotų kuo daugiau naudos kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pagal šią teoriją vertybė yra gėris ( ir kutūrinis, ir ekonominis), kuris turi individą visapusiškai patenkinti. Formaliai žvelgiant atrodytų, kad pagrindinis kriterijus graduojant vertybes turėtų būti rinka, tačiau pasaulis daug įvairesnis, ne toks vienpusiškas. Visuomenėje ekonominės ir kultūrinės vertybės atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau yra glaudžiai susipynusios. Abiejų kūrėjas ir vartotojas yra žmogus, kartu jis yra ir jų įrankis. Abi vertybių rūšys daro įtaką subjektyviems žmogaus sprendimams, kai reikia pasirinkti vertybinius prioritetus įvairiose veikimo srityse. Todėl čia bus plačiau nagrinėjamos abi šios sąvokos.
Šiuolaikinė globalizacija- tai istorinė forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų darinys ( D. Held 2002m) Kadangi šiuolaikinis pasaulis yra esmingai pakeistas globalizacijos, 2 darbo skyriuje bus plačiau aptarta, kaip ji palietė būtent šias dvi mus šiuo atveju dominančias sritis – kultūrą ir ekonomiką.
XX – XXIa sandūroje vistik buvo ,,nuvainikuota“ racionalaus pasirinkimo teorija, nes pasaulio mokslininkai pastebėjo, kad kultūriniai impulsai turi įtakos ne tik ekonomikos raidos spartai, bet ir gali daryti jai stiprią įtaką. Atsisakyta vulgaraus požiūrio, kad kultūra yra tik išlaikytinė, o jos produktai nėra tokie jau vertingi. Artėjame prie… ,,aukso vidurio“ – pradėta domėtis ekonomikos ir kultūros sąveika. Šiai sąveikai aptarti ir skiriamas 3 šio darbo skyrius. Be kita ko tik kultūrinės vertybės sudaro kultūrinį kapitalą, be kurio neįmanoma sukurti ir gausinti ekonominių verybių. Kultūrinio kapitalo sudedamosios yra kūrybiškumas, naujos idėjos, sukuriančios individo naujus poreikius, maitinančios vidinį vartojimą, vadinasi sudarančios prielaidas ekonomikos produktyvumui.

1. VERTYBĖS SAMPRATA

Žmogaus realiame gyvenime vertybės visada pirmiausia siejamos su individualiu lygmeniu, t.y. asmeniniu pasirinkimu. Bendriausia prasme vertybės yra susijusios su žmogaus fizinėmis ir ūkinėmis reikmėmis, jos nulemia kam ir kaip vartojamos gėrybės, kokią vietą jos užima žmogaus gyvenime. Taigi, vertybės nusako esminius, svarbiausius vidiniu požiūriu dalykus, jų pagalba galime išreikšti savo ypatingą santykį su kitais žmonėmis, jos gali būti lyginimo matas, kriterijus, gali būti priemonė tikslui pasiekti. Individo elgesys rodo jo vertybinę orientaciją. Visi žmonės sugeba atskirti tiesą nuo melo, taurumą ir kilnumą nuo niekšybės. Taip kiekviena sįvertina savo ir kitų poelgius ir veiksmus. Žmonių visuomenėje tas, kas nemoka įvertinti savo ir kitų elgesio, tas neturi nuovokos apie dorovės normas ir vertybes. Vadinasi galima teigti, kad vertybės tarsi programuoja visą žmogaus veiklą, lemia veiksmų ir elgesio kryptį, savaip atskleidžia visuomenės, kuriai individas priklauso ideologiją ir kultūrą, o svarbiausia, jos tampa savotišku instrumentu, kurio pagalba pats žmogus vertina savo elgesį.Šis vertybių raiškos savitumas ir sudaro prielaidas įvairiems svarstymams ir interpretacijoms.
Ontologinė vertybės problema tikrinama atsižvelgiant į kilmės šaltinį: ar daiktai bei reiškininiai vertingi todėl, kad vertinami kitų, ar todėl, kad vertingi patys savaime?
Realizmo teorijos šalininkai taigia, kad vertingas reiškinių savybes galima nustatyti tik empiriniais metodais.
Nominalistinių teorijų šalininkai pripažįsta subjektyviąją vertybės būklę – tai reiškia, kad reiškiniai vertingi todėl, kad yra vertinami.
Skeptikai sako, kad vertybės – tai tik subjektyvios reakcijos. Pačios vertybės nėra objektyvios, o jų pažinimas tėra iliuzija.
Emotyvizmo srovės požiūriu vertybės – vidinių jausmų išraiškos, nes jų pagrindas emocijos, todėl vertinimui negali būti taikomi tiesos ar netiesos kriterijai… Esama dar daug vertybių teorijų, ir vistik tenka akcentuoti, kad bendriausia prasme tai idėjos įsitikinimai ir nuostatos.

Rokeach, atsižvelgdamas į vertybių normatyvinę prigimtį skirsto jas į dvi šakas:
1. sociocentrines bei egocentrines ( visuotines, atspindinčias visos žmonijos istorinę patirtį, arba, jei teiks pirmumą individualioms – egocentrines)
2. moralines bei kompetencines ( paženklintos univrsalumu ir padeda nustatyti moralinių principų pažeidimus, ir kas teikia daugiausiai asmeninio gėrio – kompetencines )
Galima dar kalbėti apie vertybių realumą ir potencialumą ( Kraujutaitytė 1998), pirminės ir antrinės socializacijos įtakas ( Lucmanas 1999 ), proto programavimo mąstą ( Hofstedas 2001) ir t.t.
Taigi darytina išvada, kad vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

1.1 EKONOMINĖS VERTYBĖS

Dar XVIII a Smithas veikale ,,Tautų turtas“ pirmasis nusakė kas tai yra ekonominė vertybė. Jis ir kiti politinės ekonomikos šalininkai plėtojo požiūrį, kad daikto vertybę nulemia išlaidos, reikalingos jam pagaminti. Atsirado ,,darbo teorija“, kuri vertę apibūdino kaip darbo jėgos sukurtų gėrybių sumą. Ir šiandien turime pripažinti, kad kai kurios prekių kainos nusistovi tik po ilgo svyravimo rinkoje, kai aukštesnės kainos jau nereikalaujama.
XIX a pabaigoje produkcijos vertė imta sieti su individo, siekiančio naudos ekonominiu elgesiu. Neoklasikiniai ekonomistai ( Jevonsas, Mengeris) pastebėjo, kad individai ir jų atskirų prekių poreikis rinkoje gali turėti lemiamą įtaką ne tik ekonomikos procesams, bet ir vartotojų elgesiui rinkoje. Šiuolaikinės naudos teorijos grindžiamos vartotojo elgsena. Tokiu atveju iškyla esminis klausimas: kas mus verčia rinktis vienas ar kitas prekes? Kurie mūsų siekiai svarbiausi? Svarbiausia, kad žmogus gali rinktis ir daro tai savarankiškai. ,,Laisvoji rinka skatina moralę, prašosi moralės. Ji neveikia, jei nėra moralės. Be moralės veikia tik totalitarizmas“ – teigia kunigas Kęstutis Kėvalas. Ir vistik reikia turėti galvoje, kad vertinant verslą moralės požiūriu, svarbu suvokti jog galutinį sprendimą – moralų ar ne ( sumeluoti produkto sudėtį, apgauti užsakovą) priima konkretus žmogus.
Kita vertus akivaizdu, kad vertybė gali būti ir socialiai sukonstruotas fenomenas. Tokios nuostatos laikosi socialinės vertybės teorijos šalininkai – J.R.Comons, J.B Clark. Jų teigimu įvairios institucijos daro tiesioginę įtaką formuodamos vartotojų pasirinkimus. Jos dar ir orientuoja vartotojus į tai, kas laikytina vertybe, ir taip jiems ją primeta.
Bendrai darytina išvada, jog ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių nekyla abejonių.

1.2 KULTŪRINĖS VERTYBĖS

Kultūros vertybių vartojimas pasižymi tam tikru ypatingumu, kurį nulemia jų paskirtis ir atliekamos funkcijos, nes kultūros prekės egzistuoja kaip asmeniniai daiktai. Kultūros produktai atlieka panašiai tas pačias funkcijas kaip ir kiekviena kita prekė. Jų kainą nustato rinka. Tai padaryti nėra paprasta,nes lemia kelios aplinkybės: viena vertus lemia paklausumas, kita vertus kultūros prekę įvertinti pinigais galima tik sąlygiškai. Pasinaudojant statistika, rodančia kaip kūriniai yra įkainoti įvairiose šalyse, galima ekonomiškai įvertinti tarptautiniu lygmeniu tokius kultūros produktus kaip filmai, televizijos programos ir pan. Tačiau išlaidos ne visada nusako pagaminto kūrinio vertingumą. Juk nutapyti paveikslą realiai kainuoja tik tiek, kiek kainavo drobė, dažai ir teptukai. Dar galima pridėti valandos darbo vidutinę kainą padaugainus iš skaičiaus valandų, kurias dailininkas sugaišo kol nutapė paveikslą. O štai to paveikslo rinkos kaina gali būti pati įvairiausia – labiausiai matyt tai priklausys nuo dailininkožinomumo meno kūrinių rinkoje.
Taigi, kas tai yra toji kultūros vertybė? Problema ta, kad vertybę ir jos vertinimą kultūros teoretikai supranta kitaip, negu ekonomistai. Kultūros vertybės negalima aprašyti ir sumodeliuoti pagal ekonomikos modelį dėl to, kad skirtingose kultūros kontekstuose ji gali turėti skirtingas savybes, ir dėl to, kad kultūros vertybės negalima
sieti su malonumu – kažkam ji gali visai nepatikti, netgi sukelti pasibjaurėjimą. Visdėlto noras ir pastangos apibūdinti svarbiausius kultūros vertybę nusakančius elementus nemažėja…
Pvz. D. Throsby skiria net šešis vertingumo lygmenis: estetinis, dvasinis, socialinis, istorinis, simbolinis, autentiškumas. Be kita ko yra ir toks požiūris, kad kultūros vertybės yra priviegijuotos, ir esą gali būti suprantamos tik labai išsilavinusių žmonių, kiti gali meno kūrinio tiesiog nesuprasti…
Bendrai darytina išvada, kad kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

2 ŠIUOLAIKINĖS GLOBALIZACIJOS BRUOŽAI

Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, kuri savaime yra unikalus socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų darinys. D. Held‘as 2002 įvardina fundamentalias šiuolaikinės globalizacijos savybes. Visų pirma tai erdvė ir laikas – niekada anksčiau procesas nebuvo apėmęs visą pasaulį. Daugiašakiškumas reikštų, kad globalizacija – daugiašakis reguliavimo ir valdymo objektas. Konjunktūriškumo savybė apie globalizaciją liudija faktą, kad ji apima visus gyvenimo aspektus – verslą, kultūrą, žmonių santykius, papročius, mediciną, technologija, žiniasklaidą. Skirtingo modalumo savybė reiškia, kad nepaprastai išaugo migracijos mastai pasaulyje. Migruojama ne tik ieškant darbo vietų, bet ir poilsiaujant, domintis kultūra keičiant gyvenamąją vietą dėl sveikatos problemų, ar vien dėl to, kad nepatinka klimatas. Žmonės nustojo vienareikšmiškai identifikuoti savo būvį su kuria nors konkrečia vieta žemėje. Globalizacijos lankstumą apibūdina faktas, kad ne tik karo būdu valstybės sprendžia tarpusavio konfliktus. Įgyvendinami įvairūs socialiniai projektai. Vienas iš tokių projektų – Europos sąjunga. Įdomus šiuolaikinės globalizacijos bruožas – konkurencija. Drįsčiau teigti, kad jis yra vienas iš lemiančių pačią šiuolaikinę globalizaciją. XX a pradžioje pasaulyje t.p. galima buvo įžvelgti globalizmo bruožų – imperijos primesdavo savo valdymo, švietimo, kultūros stilių kolonijoms, tarp kolonijų ir imperijų centrų vyko gana intensyvi prekyba ir migracija. Tačiau šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis kapitalo išvežimo, prekybos sandėrių pagrindinis variklis yra ekonominė konkurencija, praktinė nauda ir pelnas.
Be kita ko šiuolaikinei civilizacijai būdinga regionalizmas, vakarietinimas, teritoriškumas, pakitusios valstybių formos nukreiptos į žmonių gerovės ugdymą, išplėstą valdymo aparatą.
Ypač svarbi ir daug lemianti globalizacijos savybė – demokratinis valdymas. Žmonijai kyla visai nauji uždaviniai: kaip suderinti teritoriškai įsišaknijusį valdymą su transnacionaliniu ir globaliniu socialinio gyvenimo organizavimu.

2.1 EKONOMINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Svarbiausios šiuolaikinės civilizacijos ekonominės savybės pasireiškia prekyboje finansuose versle ir gamyboje. D. Held išnagrinėję pasaulinės prekybos pokarinius rodiklius teigia, kad būtent pokaryje atsirado kokybinis prekybos intensyvumo pokytis, kai nacionalinės rinkos susipynė viena su kita. Prekyba tapo neatsiejama nuo nacionalinio ekonomikos klestėjimo. Susiklosčius palankioms aplinkybėms ( mažėja transporto išlaidos, techninė pažanga, pigus kuras ) globalinės prekybos rinkos plečiasi kol jų neriboja nacionalinės rinkos. Regioninę prekybą pakeitė globali. Plečiasi prekybos asortimentas: ne tik prekės, bet ir paslaugos. Neprekiaujamų gėrybių gamybai prireikia prekiaujamų gamybos veiksnių ir atvirkščiai. Taip atsiranda prekiaujamų ir neprekiaujamų sektorių ryšys, kuris dar didina globalios rinkos jėgas. Visa tai lemia precedento neturintis tarptautinis prekybos santykių liberalizavimas šiuolaikinėje epochoje.
Finansų srityje Pasaulio Prekybos Organizacijos susitarimas atverti nacionalines finansų paslaugas globalinei konkurencijai, leidžia vis labiau susipinti tarpusavyje nacionalinėms finansų rinkoms. O pagrindinis šiuolaikinės tarptautinės pinigų sistemos bruožas – poslinkis nuo fiksuotų valiutos kursų link link slankių kursų sistemos.
Gamybos ir verslo srityje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis ima kurtis korporacijos, kurios į savo transnacionalinius verslo tinklus įtraukia dukterines įmones, subrangovus, pirkėjus ir kitų šalių firmas. Ruigroh‘as ir Tulder‘is (1995 ) pateikia globalios gamybos ir paskirstymo tinklų organizacinių formų tipologiją. Tai gali būti:
a) geografiškai išplitusi ir silpnai iš centro kontroliuojama gamyba
b) geografiškai išsklaidyta, bet griežtai iš centro kontroliuojama gamyba ir koordinuojama strategija.
Praktiškai visi pasaulio globalūs gamybos tinklai pakliūna tarp šių kraštutinumų. Taigi, susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, verslo globalizacija pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui. Taigi atrodytų, jog verslo srityje globalizuotas pasaulis darosi saugesnis.

2.2 KULTŪRINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Pačiomis pirmosiomis kultūros globalizacijos apraiškomis autoriai D. Held (2002) laiko imperijas, nes joms valdyti ir išlaikyti reikėjo specialiai paruoštų žmonių, kalbančių ta pačia kalba, mokytų pagal tą pačią švietimo sistemą. Šiuolaikinės kultūros globalizacija susijusi su:
a) naujomis infrastruktūros galimybėmis,
b) įvairiarūšių kultūrinių mainų ir kultūrinių ryšių intensyvumu,
c) populiarios Vakarų kultūros ryšių tarp verslo žmonių ir organizacijų plėtra,
d) multinacionalinių darinių dominavimu, kuriant ir valdant nuosavybės teise kultūros prekių gamybos ir paskirstymo infrastruktūras ir organizacijas.
Kultūrinė globalizacija visiškai ignoruoja nacionalinių valstybių ribas, nes atsirado naujos technologijos ir internetas, išaugo informacijos reikšmė, komunikacines technologines sistemas naudoja ir elitas, kultūra tapo terpe, per kurią individai ir kolektyvai išreiškia savo tapatybę laike ir erdvėje, pasikeitė kultūrinių srautų kryptys (ne tik iš dominijų į periferijas, o ir apskritai visomis kryptimis, nes jie gimsta spaudos agentūrose, transliavimo organizacijose, universitetuose…), pasikeitė kultūros globalizacijos būdai-anksčiau tai buvo technokratų ir intelektualų sluoksniai, dabar žiniasklaida ir organizuotos žmonių grupės. Dasmann (1998) teigia, ir tai laikytina svarbia išvada, kad nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

3 VERTYBIŲ SĄVEIKOS YPATUMAI

Jeigu žmonėms rūpėtų vien tik didesnis atlyginimas, tai niekas nedirbtų švietimo, ar kultūros srityse. (G. Azguridienė 2009 ) Tačiau žmogui reikia daug daugiau, Kasdienė veikla turi teikti emocinį malonumą. Tai daro ją pakeliamą ir priimtiną. O štai kad verslas galėtų funkcionuoti moraliai, tam tikras funkcijas turi atlikti valstybė (nustatyti taisykles ir prižiūrėti kaip jų laikomasi)
Ekonomika globalizacijos sąlygomis mažiau pažeidžiama, nes individo ekonominio elgesio motyvas aiškus – didesnės naudos siekimas. O štai kultūros arenoje tokio visuotinio tikslo nėra. Kaip nėra ir vienodo požiūrio kokie yra pagrindiniai kultūrinės veiklos motyvai, kas skatina kurti kultūrines vertybes. . O globalizacija yra tai, kas neišvengiamai turės ir jau turi lemiamą įtaką tenkinant individo saviraiškos ir saugos poreikius. Globalizacijos peršamos universalios taisyklės, esančios prielaida ne tik visuotinės rinkos plėtrai, bet ir atitinkamo politinio bei kultūrinio elgesio standartams, tinkamiems visų kultūrų atstovams, tampa iššūkiu nacionalinių valstybių ekonomikai ir kultūrai. Viena vertus globalizacija skatina vertybių plitimą, kita vertus reikalauja jas priimti, sugerti, paversti veikiančiomis. Tikėtina, jog jas perėmus, bus sukurta nauja socialinio bei kultūrinio gyvenimo kokybė. Tai nulems, kad atsiras kultūrinių ir ekonominių siekių tenkinimo pusiausvyra, teisingumo paisymas, įvairovės ir ekonomikos ir kultūros veiklos srityse rėmimas, apsauga nuo neapdairių ir neatsakingų valdžios ir ekonominių struktūrų sprendimų, ekologinių sistemų svarbos ekonominei plėtrai pripažinimo. Taigi darytina išvada, jog globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

I Š V A D O S

1. Vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

2. Ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių neabejojama, o kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

3. Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, savaime esanti unikaliu socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų dariniu, kuris susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui, o nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

4. Globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Auzguridienė G. ,,Ekonominė veikla ir vertybės“ Naujasis Židinys – Aidai, 2009.
2. Held D., McGrew A; Goldblat D; ir kt. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius; margi raštai, 2002.
3. Pruskus V. Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas. Vilnius; 2005.
4. Pruskus V. Gyvenimo vertė rinkos sąlygomis. \\ Tarptautinės konferencijos ,, Tradicijų ir inovacijų darna, kuriant atvirą visuomenę“ pranešimų medžiaga. Kaunas, LŽŪU, 1999.

ELEKTRONINĖ KOMERCIJA, Vilniaus universitetas, vu, ekonomikos fakultetas, referatas

Įvadas
Mūsų darbe nagrinėjame elektroninę komerciją. Mes manome, jog ši verslo rūšis įgauna vis didesnę reikšmę šiuolaikiniame ekonominiame bei visuomeniniame pasaulyje. Jos pavyzdžių sutinkame ir mūsų kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, bene kiekvienas turi banko mokėjimo kortelę, yra pastebėjęs elektronių parduotuvių tinklapius, naudojasi Internetu beieškant komerciškai svarbios informacijos ir pan. Tai akivaizdžiai parodo, kad naujos informacinės technologijos tampa vis svarbesnės ir aktualesnės.
Rengiant darbą, esminių problemų nekilo, nes ši tema yra labai aktuali ir susilaukia didelio visuomenės dėmesio, todėl didelių sunkumų ieškodamos medžiagos neturėjome. Naudojomės elektronine medžiaga, tačiau ir tradiciniuose leidiniuose pateikta informacija buvo labai vertinga.
Šio darbo tikslas yra supažindinti Jus su elektronine komercija, jos samprata, sandara bei infrastruktūra, e-komercijos formomis. Taip pat aptarsime elektroninių atsiskaitymo priemonių sistemas, pabandysim nuodugniau supažindinti su virtualiojo verslo koncepcija bei pristatysim trumpą elektroninės verslininkystės plėtros analizę tam tikruose geografiniuose regionuose.

1. Elektroninės komercijos samprata, sandara ir infrastruktūra
Norint pradėti nagrinėti elektroninės komercijos fenomeną šiuolaikiniame verslo pasaulyje, yra tikslinga tiksliau apibrėžti elektroninės komercijos sampratą.
Elektroninė komercija yra apibūdinama kaip prekybinių santykių forma, kurioje tarpusavyje susijusios šalys sąveikauja elektroniniu būdu naudodamos informacines technologijas. Kitaip tariant, elektroninė komercija yra viena iš informacinių technologijų panaudojimo versle sričių.
Kaip ir bet kokia veiksmų visuma, turinti komercinių interesų bei tikslų, elektroninės komercijos prekybinių santykių sritis turi objektą, kuris sudaro jos esmę ir pagrindinę idėją. Elektroninės komercijos objektas – visų ūkinių komercinių, finansinių ir atsiskaitymo santykių, susijusių su tarptautinių ir vietinių sandorių sudarymu ir kontrole, visuma, palaikoma moderniomis ryšio priemonėmis.
Įmonė, nusprendusi dalyvauti elektroninės komercijos rinkos segmente arba išplėsti dabartinę savo veiklą, gali tikėtis tam tikro e-komercijos poveikio jų verslui. Pavyzdžiui, elektroninė komercija:
•    gerina įmonių organizacinę bei vadybos struktūrą;
•    lengvina transakcijų sudarymą, mažina jų vykdymo išlaidas;
•    plečia vartotojų rinkas suteikiant didesnę pasirinkimo galimybę;
•    teikia išsamią informaciją vartotojams, gerina paslaugų teikimą ir pan.
Elektroninės komercijos santykius yra tikslinga vaizduoti schematiškai, nes tai žymiai palengvina ir supaprastina veiklos mechanizmo suvokimą. Žemiau yra pateikta elektroninės komercijos santykių schema, kuri puikiai atvaizduoja ne tik paslaugų kryptį, bet ir dalinai paaiškina elektroninės komercijos vertės grandinę [1pav.], kuri iš esmės neturi ypatingų skirtumų palyginus su materialių prekių komercijos vertės grandine. Abejais atvejais procese dalyvauja tiek žaliavų generatorius (arba žaliavų tiekėjas, gamintojas), tiek prekybos tarpininkai (didmenininkai, mažmeninkai, platintojai), taip pat abejų procesų tikslas yra pateikti prekę (arba suteikti paslaugą) galutiniam vartotojui mažiausiais kaštais.

1. Pav. Elektroninės komercijos santykiai

Tam, kad geriau suprastume elektroninę komerciją, reiktų išsiaiškinti, kas yra elektroninio verslo dalyviai. Taigi, elektroninio verslo dalyviai yra:
•    gamintojas, tiekėjas, prekių pardavėjas ar paslaugos tiekėjas, informacijos apie prekes, paslaugas, draudimo, aptarnavimo ir kitas sąlygas teikėjas;
•    pirkėjas ir klientas, norintis ir galintis naudotis elektroninės komercijos paslaugomis;
•    bankas, aptarnaujantis prekių pardavėją ar paslaugų tiekėją;
•    bankas, aptarnaujantis pirkėją ir klientą;
•    interneto ir elektroninės komercijos operacijų vykdytojai ir paslaugų teikėjai;
•    prekių, medžiagų, įrangos atsakingi saugotojai (sandėliai, terminalai ir t.t.);
•    draudimo, pašto, transporto, apsaugos, komplektavimo ir kitos elektroninėmis ryšio priemonėmis su pardavėju, o kartais ir su pirkėju susietos verslo ir valstybinės tarnybos;
•    kiti su elektronine komercija susiję dalyviai: investuotojai, fondų laikytojai ir tvarkytojai, muitinė, kontrolės, statistikos, mokesčių tarnybos ir kt.
Vertinant elektroninės komercijos privalumus ir trūkumus, be abejo, minėtinas svarbiausiais jos privalumas, t.y. interaktyvumas, kuris palengvina įmonės funkcionavimą: padeda efektyviau vykdyti marketingo veiksmus, leidžia greitai ir saugiai išpildyti kliento pageidavimus bei poreikius, įvertinti jo pasitenkinimo laipnį, gauti grįžtamąjį ryšį ir kt. Pagrindiniai elektroninės komercijos funkcionalumo ir interaktyvumo bruožai:
•    leidžia vykdyti elektroninę komerciją santykinai mažomis sąnaudomis, išnyksta vietos ir laiko apribojimai (prekių pristatymo kainai atstumai gali įtakoti);
•    naikina tradicinius patekino į naujas rinkas barjerus, sudarydama galimybes plėtoti elektroninę komerciją neatsižvelgiant į įmonės kapitalo dydį;
•    leidžia lengviau prisitaikyti prie aplinkos, operatyviau reaguoti į rinkos pokyčius;
•    sudaro sąlygas tieiogiai bendrauti su vartotojais (pirkėjais ar klientais);
•    suteikia galimybę operatyviai spręsti produkcijos ir aptarnavimo kokybės, pardavimo rėmimo, kainos, logistikos, ir kitus klausimus.
Tačiau reikia pabrėžti, kad nepaisant visų elektroninės komercijos išskirtinumų bei savitų  bruožų, kaip ir bet kuriai kitai ūkinei veiklai, elektroninei komercijai yra reikalingas pirkėjas, pardavėjas, produkcija, sandorio dalyvių kontakto virtualioje erdvėje vieta ir pinigai.
Aptarinėdami elektroninės komercijos sampratą paminėjome, kad tarp visų jos dalyvių egzistuoja įvairūs ryšiai bei santykiai, kas yra elektroninės komercijos sandara. Elektroninė komercija apima visus santykius, susijusius su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu rūšis: pirkimą, pardavmą, elektroninius aukcionus, elektroninę bankininkystę, elektroninį tarpininkavimą, tiekimą, užsakymus, reklamą, konsultavimą, įvairius susitarimus bei dalykinio bendravimo formas.
Norint dalyvauti elektroninės komercijos vertę sukuriančiuose procesuose, reikia turėti:
•    produkciją;
•    savo tinklalapį;
•    tinklalapio pasiekimo būdą – registruotą tinklalapio adresą;
•    užsakymų priėmimo būdą (paprastai tai būna on-line forma);
•    atsiskaitymo už prekes ir paslaugas būdą;
•    galimybę įvykdyti užsakymus (pervežimo įmonių ar rinkmenų persiuntimo paslaugos);
•    grąžinamų produktų priėmimo būdą;
•    klientų aptarnavimo būdą (elektroninis paštas, tiesiogiai, dažniausiai užduodami klausimai (DUK) ir atsakymai į juos ir t.t.).
Kaip ir tradicinei, taip ir elektroninei komercijai būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų darbą. Elektroninė komercija turi savo specifines – techninę ir informacijos valdymo – infrastruktūras, kurios leidžia saugiai, operatyviai, patikimai vykdyti ir valdyti prekybos operacijas virtualioje erdvėje. Žemiau yra pateikta schema [2 pav.], paaiškinanti infrastruktūros svarbą bei jos vaidmenį elektroninės komercijos funkcinavimui.
2. Pav. Elektroninės komercijos infrastruktūra.

Komercinės veiklos modelis nusako prekių, paslaugų ir informacijos srautų (įskaitant e-komercijos dalyvius, jų vaidmenis ir pajamų šaltinius) struktūrą. Šio modelio pasireiškimo formos – elektroninė parduotuvė, elektroninis aukcionas, bendrovės tinklalapis, leidyba ir kt. Kitas blokas – funkcinis modelis – atspindi prekybos procesus, kurių metu elektroninės komercijos dalyviams yra suteikiamos tam tikros rūšies paslaugos. Elektroninės veiklos techninę struktūrą sudaro 2 blokai: funkcinis ir operacinis. Funkcinis blokas apibūdina elektroninės komercijos struktūrą, jos komponentus ir sąveikas. Operacinį sistemos bloką sudaro tinklo topologija, geografinė padėtis, elektroninės komercijos paslaugų lygis (atlikimas, prieinamumas, saugumas). Paskutinis etapas, atspindėtas pateiktoje schemoje [2 pav.], yra informacijos valdymo infrastrutūros blokas – t.y. prieiga prie tinklo, naudojama techninė ir programinė kompiuterių įranga, norminė teisinė bazė, paslaugų organizacinė sistema ir procedūros, logistikos organizacinė struktūra, personalas.

2. Elektroninės komercijos formos
Yra daugybė įvairių elektroninės komercijos formų. Jas galima suskirtyti į keturias grupes:
•    elektroninė parduotuvė;
•    elektroninė birža;
•    elektroninis aukcionas;
•    elektroninės paslaugos.
Dabar pabandysime išsamiai išsiaiškinti kiekvieną iš šių formų. Elektroninė parduotuvė – tai išplėstas prekių ir paslaugų pateikimas internete, sukuriant Web – tarnybinę sotį, skirtą prekėms ir paslaugoms parduoti kitiems interneto vartotojams. Virtualią parduotuvę taip pat vadina elektronine arba interneto parduotuve. Tradicinės ir virtualiosios parduotuvės, žinoma, turi ne tik skirtumų bet ir panašumų, kurie akivaizdžiai pateikti žemiau esančioje lentelėje [1 lent].
1 lentelė. Tradicinės ir virtualios parduotuvių palyginimas

Elektroninės biržos skirtos automatizuoti pasirašytus sandorius, taip pat pagerinti įmonių bendradarbiavimą. Vis daugiau investuotojų teikia pirmenybę interaktyviam prekybos vertybiniais popieriais metodui, kuris leidžia gauti rinkos informaciją realiu laiku ir siųsti savo brokeriui vertybinių popierių pardavimo ar pirkimo užsakymus naudojantis kompiuteriu, o ne telefonu.
Elektroninės biržos padeda sutaupyti daug lėšų ir laiko. Elektroninėse biržose galima vienu metu varžytis su tūkstančiais tiekėjų: tokios galimybės iki šiol technologiškai buvo neįmanomos. Interneto rinkos tyrimų kompanijos „Forrester Reserach“ duomenimis, dar 2000 m. 71 procentas pasaulio kompanijų jau bandė parduoti ar užpirkti prekes per elektronines biržas. Manoma, kad elektroninio B2B verslo pajamos Europoje 2004 metais sieks 1,4 mlrd. Eurų.
Elektroniniai aukcionai – internetu pagrįstos pervedimo akcijos, leidžiančios vartotojams derantis pirkti arba parduoti įvairią produkciją ar paslaugas. Kiekvienas elektroninis aukcionas turi savo tinklapį. Norintiems dalyvauti elektroniniame aukcione reikia tapti vienu iš aukcioninių www – tarnybinių stočių (pavyzdžiui, „eBay“) klientu (užsiregistruoti, tai yra gauti prisijungimo vardą ir slaptažodį) ir pateikti pardavimui savo prekę arba pareikšti norą įsigyti prekę per internetą.
Yra keletas elektroninių aukcionų rūšių, tai yra pastovus, rezervuotos kainos ir vienarūšių parduotuvių aukcionas.
Pastovus aukcionas yra populiariausias. Čia pardavėjas nustato minimalią sumą, kurią nori gauti už prekę, o kai pasiūloma aukščiausia kaina, varžytuvės baigiasi.
Rezervuotos kainos aukcionuose pardavėjas gali nustatyti didžiausią kainą, už kurią nori parduoti šią prekę. Paskelbus nustatytą kainą, ją pasiūlęs žmogus tampa prekės savininku. Jei norima kaina nebuvo paskelbta, prekė atsiimama arba parduodama už artimiausią nustatytą kainą.
Vienarūšių parduotuvių aukcionuose pardavėjas varžytinėse pateikia tam tikros prekės attinkamą kiekį. Rengiama keletas aukcionų pateikiant po vieną šios prekės egzempliorių. Jie baigiami pardavus visas prekes ar pardavėjui atsiėmus likusius pasiūlymus. Kaina, už kurią buvo parduota pirma prekė, tampa didžiausia visiems kitiems prekių egzemplioriams be to pardavėjas turi teisę sumažinti didžiausią kainą.
Elektroninių aukcionų metu, kaip ir visur kitur, galioja taisyklės. Pagrindinės iš jų yra šios: būtinas dalyvių registravimas (dalyviai privalo būti pilnamečiai, pateikti savo bankų sąskaitas, kaip prekių apmokėjimo garantą), be to, dalyviai, nusipirkę prekę, privalo ją apmokėti, nes kitaip pardavėjas turi teisę kreiptis į teismą. Dalyviai, pateikę savo pasiūlymus, neturi teisės jų atsiimti iki varžytinių pabaigos. Varžytinės vyksta tiesioginio ryšio (on-line) būklėje.
Elektroninėms paslaugoms priskiriamas draudimas, nekilnojamo turto operacijos, leidybos paslaugos, elektroninės bankininkystės paslaugos ir elektroniniai bankai. Draudimo paslaugų pardavimo didinimas galimas sujungiant į bendrą rinką visas vykdomas draudimo, investicinių kompanijų ir bankų operacijas. Tai efektyviausia daryti organizuojant klientų aptarnavimą per internetą (pavyzdžiui, www.vbgv.lt). Savo ruoštu nekilnojamo turto operacijos (pirkimas, pardavimas, pasikeitimas, turto paveldėjimas, nuoma ir taip toliau) reikalauja daug jėgų ir laiko. Interneto technologijos žymiai palengvina ir pagreitina šiuos procesus. Kalbant apie leidybos paslaugas, galima pasakyti, jog elektroninio leidėjo vaidmuo yra rinkti informaciją, ją redaguoti, parengti leidinį ir jį platinti. Leidėjai kartu su platintojais turi užtikrinti prieigą prie leidinių, galimybę naudotis pateikta informacija, aktyvų savo tinklapio lankymą, nuorodų sistemos funkcionalumą, tinkamą dizainą ir grįžtamąjį ryšį su skaitytoju.
Elektroninės bankininkystės paslaugoms priklauso šios paslaugos:
•    Tarp banko ir kliento keičiamasi nejautria pažeidimams informacija (vieša informacija);
•    Konfidencialios informacijos apie sąskaitas pateikimas. Duomenys šifruojami, taikomas elektroninis parašas ir individualus kodas, duomenų pasikeitimo patvirtinimas (komunaliniai ir kiti mokesčiai, periodiniai mokėjimai, informacija apie atliktas operacijas ir sąskaitų likučius, mokėjimai už prekes elektroninėse parduotuvėse);
•    Atsiskaitymai. Pinigų pervedimas tarp sąskaitų, vietiniai bei tarptautiniai pervedimai, valiutos pirkimo ir pardavimo operacijos, atidaromi akredityvai, gaunamos garantijos ir paskolos;
•    Sudėtingos ir individualizuotos pagal atskirų klientų poreikius paslaugos, turinčios didesnį leistinų veiksmų pasirinkimą.
Be tradicinių bankų, teikiančių ir elektroninės bankininkystės paslaugas, yra bankų, veikiančių tik internete. Tai elektroniniai bankai. Jie dar vadinami Web-bankais. Stambiausi Web-bankai yra Netbank, First Internet Bank, WingspanBank. Jie teikia tokias pat paslaugas, kaip ir tradiciniai bankai. Jų teikiamos paslaugos yra pigesnės, įprastų bankų filialų išlaikymas daug kainuoja. Patalpos, įranga, darbuotojai sudaro apie 50 procentų eksploatacinių išlaidų. Web bankuose jos dvigubai mažesnės. Renkantis elektroninį banką reikia įvertinti teikiamas paslaugas ir informaciją klientams; taikomus įkainius, palūkanų, nuolaidų ir antkainių sistemą; operatyvumą atsakant į paklausimus ir prašymus; informacijos saugumą aptarnaujant klientus; priemones, kurias taiko bankas, kai sąskaitos neapmokamos dėl atsiskaitymo sistemos sutrikimų.

3. Elektroninių atsiskaitymo priemonių sistemos
Eletroninė atsiskaitymų sistema turi veikti realiame laike ir saugiai. Bankinės pinigų lėšų pervedimo kokiam nors tikslui pasiekti operacijos buvo pavadintos transakcijomis (lot. Transaction – susitarimas, sandoris). Transakcija turi kelias pagrindines savybes, tokias kaip nedalumas (turi būti vykdomos visos transakcijos sudedamosios operacijos arba nevykdoma nė viena), izoliavimas (tai vienos atskirai paimtos operacijos nuo kitų transakcijų nepriklausomybė), patikimumas (užbaigta transakcija gali po savęs atsinaujinti, o neužbaigta – pati save atšaukti), bendradarbiavimas (tarp mokomosios priemonės turėtojo ir veikiančio subjekto, priimančio šias mokėjimo priemones aptarnavimui. Tai toks ryšys, dėl kurio pasikeičia kortelės turėtojo sąskaitos būklė).
Eletroninių atsiskaitymo priemonių sistemos yra šios:
•    Debetinė atsiskaitymų sistema. Iš mokamosios priemonės turėtojo sąskaitos kliento pervedama suma patenka adresatui tą pačią dieną (ar per kitą nustatytą laikotarpį). Jei lėšų poreikis viršija sąskaitos ar mokamosios priemonės esantį likutį, operacija nevykdoma. Kiekviena operacija su debitine magnetine kortele reikalauja įgaliojimo, įrodančio, kad nurodyto kliento reikiama pinigų suma yra sąskaitoje.
•    Kreditinė atsiskaitymų sistema. Mokamosios priemonės turėtojas savo sąskaitoje gali iš viso neturėti lėšų arba pradinis įnašas gali būti nulinis. Visos atsiskaitymo operacijos naudojant elektronines mokamąsias priemones yra kredituojamos.
•    Debetinės ir kreditinės atsiskaitymo sistemų taikymas kartu
•    Sąskaitos valdymas per internetą
•    Elektroninių pinigų naudojimas
•    Elektroninės atsiskaitymų priemonės yra šios:
•    Banko mokamosios kortelės (naudojamos esant stambiems ir vidutiniams apmokėjimams);
•    Elektroniniai čekiai;
•    Elektroniniai pinigai (elektroninis piniginių lėšų pervedinimas apsieinant be grynųjų pinigų judėjimo)
•    Skaitmeniniai pinigai (naudojami dažniausiai skubiems ir smulkiems mokėjimams).
Dabar plačiau paaiškinsime kiekvieną iš šių priemonių. Banko mokamosioms kortelėms priskiriamos banko kreditinės kortelės, mažmeninės prekybos kredito kortelės, banko debeto kortelės, kortelės su mikroschema arba mikroprocesorinės kortelės, optinės arba lazerinės kortelės, kortelės su magnetine juosta ir mikroprocesorine schema, vienkartinio ir daugkartinio naudojimo kortelės smulkiems atsiskaitymams.
Banko kortelė – tai intelektinių kortelių rūšis. Intelektinė kortelė – tai bendras terminas, reiškiantis visas kortelių rūšis, kurios skiriasi pagal paskirtį, pagal teikiamas paslaugas, pagal savo technines galimybes ir pagal jas išleidžiančius institutus. Pagrindinė intelektinių kortelių savybė yra ta, kad jos saugo atitinkamą informacijos rezervą, naudojamą pridėtinese programose. Kortelė gali būti leidimu į tam tikrą patalpą, būti leidimu prieiti prie kompiuterio, apmokėti sąskaitas ir panašiai.
Plačiausiai naudojamos banko kortelės yra VISA, Eurocard/Mastercard (EC/MC) šeimų kortelės.
Lietuvoje elektroniniams atsiskaitymams naudojamos magnetinės ir integroscheminės kreditinės kortelės. Šis atsiskaitymo būdas, nenaudojant grynųjų pinigų, leidžia atlikti tokias operacijas:
•    Išsiimti grynuosius pinigus;
•    Mokėti visus mokesčius;
•    Atsiskaityti už prekes ir paslaugas realiose parduotuvėse ir internetu.
VISA šeimos kortelės paplitusios apie 130 šalių, ypač Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Naudoja kredito ir debeto atsiskaitymo sistemas. Skiriamieji ženklai ir bruožai: VISA logotipas, emblema su trimis juostomis ir halografinis balandžio atvaizdas. VISA korteles gamina ir platina VISA asociacijos nariai – komerciniai bankai. VISA kortelių šeimą sudaro: VISA Plius, VISA Interlink, VISA Electron, VISA Classic, VISA Gold, VISA Business, VISA Business Electron, VISA Cach.
Eurocard/Mastercard mokomosios kortelės užima antrą vietą kortelių rinkoje. Kortelės skirtos fiziniams ir juridiniams asmenims.  Šią kortelių šeimą sudaro Cirrus ir Maestro (tarptautinės debeto atsiskaitymo kortelės. Master card, Gold Mastercard ir Platinium Class Mastercard yra debeto ir kredito kortelės. Šios kortelės skirtos fiziniams asmenims); Maestro Euro (Europos jaunimo mokomoji ir nuolaidų kortelė, suteikianti daugiau kaip 200 000 prekių ir paslaugų nuolaidų 35 Europos šalyse ir  520 įmonių Lietuvoje); Business Card, Corporate Card, Purchasing Card (skirtos juridiniams asmenims); Eurocard-Mastercard Standart (tarptautinė kredito kortelė, skirta didesnes nuolatines pajamas gaunantiems privatiems banko klientams); Eurocard-Mastercard (Ec/Mc) virtuali mokamoji kortelė ERA (skirta mokėti internetu ir apsipirkti elektroninėse parduotuvėse).
Kita elektroninė atsiskaitymų priemonė yra elektroniniai čekiai. Elektroniniai čekiai – tai dokumentas, kuriame mokėtojas nurodo savo bankui apie pinigų pervedimą. Elektroninis atsiskaitymo čekis turi tas pačias savybes kaip ir paprastas popierinis atsiskaitymo čekis. Žemiau matome atsiskaitymo elektroniniu čekiu schemą [3 pav.]
3 pav. Atsiskaitymo elektroniniu čekiu schema

1 – čekio perdavimas pardavėjui už prekę;
2 – persiuntimas į banką patikrinti;
3 – autentifikavimas ir autorizavimas;
4 – apmokėjimas;
5 – prekės pristatymas pirkėjui;
6 – čekio sugrąžinimas pirkėjo bankui;
7 – pinigų nurašymas nuo pirkėjo banko;
8 – čekio grąžinimas pirkėjui.

Elektroniniai atsiskaitymo čekiai yra pranašesni už popierinius, nes mokėtojas gali užkoduoti savo sąskaitos numerį, tokiu būdu jį paslėpdamas nuo pardavėjo.
Elektroniniai čekiai ir pinigai gali būti pristatyti elektroniniu paštu arba tiesiog per interneto tinklą. Bet kuriuo atveju už prekes ar paslaugas bus atsiskaityta per veikiančius bankų kanalus ar tinklus.
Elektroniniai pinigai – tai piniginių lėšų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, procentų apskaičiavimas nuo įnašų ir kiti elektroninių signalų perdavimai be popierinių nešiotojų dalyvavimo.
Elektroniniais pinigais naudojasi bankai ir stambios įmonės, kurios turi galimybę gauti leidimą pervesti mokėtojo pinigines lėšas ir susitarti dėl apmokėjimo sąlygų su pinigų gavėju.
Ketvirtoji elektroninė atsiskaitymų priemonė yra skaitmeniniai pinigai. Skaitmeniniai pinigai (digital cash) – popierinių grynųjų pinigų analogas. Jie turi piniginių ženklų pavidalą. Skaitmeniniai pinigai – tai kuponų komplektas. Kuponai – tai skaičių grandinės, vaizduojančios atitinkamą pinigų kiekį. Bankas, kuris išleido šiuos kuponus, kiekvieną kuponą patvirtina skaitmeniniu parašu. Prieš perduodant kuponą į pinigų gavėjo kompiuterį, bankas patvirtina jį savo skaitmeniniu antspaudu. Norėdamas išleisti tam tikrą skaitmeninių pinigų kiekį pirkėjas perduoda reikiamą kuponų kiekį. Žemiau pateikiame apmokėjimo skaitmeniniais pinigais schemą [4 pav.].

4. pav. Apmokėjimo skaitmeniniais pinigais schema

1 – dokumentų, skirtų apmokėti, perdavimas pirkėjui;
2 – pirkėjo pavedimas savo bankui apmokėti dokumentus;
3 – pirkėjo pinigų nurašymas ir jų perkėlimas į pardavėjo sąskaitą;
4 – pranešimas pardavėjo bankui apie trečią operaciją;
5 – perkeltų pinigų į pardavėjo sąskaitą įskaita;
6 – pranešimas pardavėjui apie pinigų perkėlimą į jo sąskaitą.
Skaitmeninių pinigų technologija labiausiai tinka nedidelių sumų mokėjimams realaus laiko režimu per internetą. Pagrindinė skaitmeninių pinigų savybė yra ta, kad kaip ir realūs grynieji pinigai, jie anonimiški, tai yra, kai pirkėjas išsiunčia skaitmeninius pinigus pardavėjui, nėra galimybės gauti informacijos apie pirkėją. Tai pagrindinis skaitmeninių pinigų ir banko kortelių skirtumas.

4. Duomenų perdavimo saugumas ir patikimumas
Informacijos saugumas elektroninėje komercijoje yra vienas iš svarbiausių reikalavimų, kurį galima išskaidyti į tris aspektus:
•    Slaptumas (siųsdamas dokumentą, siuntėjas nori, kad jį skaitytų tiktai gavėjas, tai ypač svarbu, kai siunčiamas mokomosios kortelės numeris);
•    Autentiškumas (gaudamas dokumentą, gavėjas nori, kad jis būtų toks, koks buvo išsiųstas ir kad jo siuntėjas būtų tas asmuo, kurio gavėjas tikisi);
•    Efektyvumas (tiek gavėjas, tiek siuntėjas norėtų, kad pritaikius saugumo sistemą, darbo našumas nesumažėtų arba bent jau sumažėtų nežymiai)
Šie saugumo aspektai įgyvendinami panaudojant šifravimo (kriptografijos) priemones ir informacijos filtravimo bei saugos (ugniasienės ir panašias) priemones.

5. Virtualus verslas
Bendra strategija
Anksčiau arba vėliau dauguma įmonių turės persiorientuoti į virtualią rinką, kuri suteikia nemažai konkurencingų pranašumų. Tačiau vien tik savo internetinio puslapio turėjimas nėra pakankama konkurencingumo sąlyga. Elektroninės komercijos strategija privalo turėti 2 aspektus. Pirmiausia, turi būti išanalizuota įmonės konkurencinga aplinka ir įvertinta, kokį poveikį įmonei turės įsiliejimas į naują informacinę terpę bei naujų technologijų pritaikymas. Tai tam tikrų aspektų strateginį planavimą, t.y.:
•    Įvertinti, kokie nauji produktai ir paslaugos bus siūlomi ir kaip jie bus vystomi rinkoje;
•    Numatyti, kaip įmonė pritrauks klientus, ir kaip bus palaikomi ryšiai su jais;
•    Numatyti, kaip įmonė skatins ir tenkins atsiradusią paklausą;
•    Nustatyti, kaip įmonė integruos ryšius su esamais partneriais ir tiekėjais į naują verslo sritį;
•    Tobulinti įmonės vadybą bei vadovavimą;
Sekantis etapas, būtinas bendros strategijos sukurimui, yra apibrėžti naujus verslo procesus, organizacinius pokyčius, naujų technologijų instaliavimą.
Dažniausiai yra nurodomos 3 pagrindinės priežastys, dėl kurių įmonės vis labiau įsitraukia į virtualią komerciją. Pirmiausia tai akivaizdžios lyderės, kurios imasi idiegti elektroninės komercijos pagrindus norint pralenkti konkurentus, sukurti ar įeiti į naujas rinkas, padidinti pelną arba sumažinti kaštus. Antra, daugumą kompanijų bus tiesiog priverstos įsitraukti dėl vis sunkesnių konkurencinių sąlygų. Trečia, kompanijos įsilies į elektroninį verslą vien tam, kad padidintų savo įmonės rinkos vertę, kadangi fondų rinkoje enternetinės kompanijos yra dažniausiai vertinamos aukščiau realios jų kainos. Tuo tarpu tos įmonės, kurių akcijos jau yra vertinamos akcijų biržose, gali dar labiau padidinti savo verte, tapdamos „internetinėmis kompanijomis“.
Virtualaus verslo esmės papildoma interpretacija yra formuluojama: informacinių technologijų pritaikymas verslo procesams optimizuoti. Elektroninė komercija skirstoma į 7 lygius:
•    Pasyvus dalyvavimas tinkle – įmonė turi internetinį puslapį, bet negali palaikyti jokių dvišalių kontaktų;
•    Struktūrizuota internetinė svietainė – įmonė turi tobulesnę svietainę, siūlo naudotis paieškos mechanizmais, pateikia su produkcija susijusias nuorodas, taip paty gali patalpinti ir produkcijos katalogą, tačiau nesuteikia galimybių virtualiems užsakymams;
•    Pradinė elektroninė komercija – leidžia užsisakyti prekes internetu, faksu arba telefonu, tačiau sistema nėra sujungta su jokia VVS sistema, todėl yra lėta, neefektyvi, bet labai saugi;
•    Vidinė integruota e-komercijos sistema – sujungta su tam tikra įmonės valdymo sistema, leidžia atlikti virtualius mokėjimus bei tiesiogiai aptarnauti klientus;
•    Išorinė integruota e-komercijos sistema – patobulintas variantas vidinės integruotos sistemos;
•    Išorinių procesų integruota e-komercijos sistema – leid-ia komunikuoti ne tik su klientais, bet ir bendradarbiauti su partneriais;
•    Mobili elektroninė komercija – idėja remiasi vienos bendros informacijos saugyklos sukūrimu ir bevielių technologijų įsitvirtinimu.
Elektroninė komercija yra vis dar besivystanti sritis ir jos terminologija smarkiai plečiasi kasdien, bet yra sukurti pagrindiniai kriterijai, kurie leidžia priskirti komercijos atmaina tam tikram sektoriui. Yra skirstomi: B2B – verslas verslui, B2C – verslas klientams, B2A – verslas visiems, B2G – verslas Vyriausybei, G2G – Vyriausybė Vyriausybei ir kt.
Elektroninio verslo plėtra taip pat teigiamai atsilieps ir VVS naudojimui. Jau šiandien daugelis stambių bendrovių, kuriose yra įdiegtos SAP arba Oracle Financials, ketina daugiau dėmesio skirti VVS orientavimui į išorinį pasaulį, t.y. virtualią terpę. Sujungus VVS sistemas su tiekėjų bei klientų virtualiomis duomenų bazėmis galima smarkaii sumažinti kaštus ir pasiekti naujo aukštesnio efektyvumo lygio.
Elektroninis marketingas bei CRM (ryšių su klientais vadyba)
Virtualus verslas yra analogškas tradiciniam verslui vertinant jo marketingo aspektą. Vartotojai yra nuvarginti nereikalinga marketingo informacija, kuri yra dažniausiai pateikiama netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Todėl pasinaudojus elektroninės komercijos siūlomais privalumais, yra bandoma padaryti kuo didesnę įtaką vertotojo sprendimams. Tam plačiai naudojami elektroninio pašto privalumai, internetinių puslapių galimybės, platus komunikavimo galimybių spektras.
Yra siekiama palaikyti kuo pastovesnius ryšius su klientais, todėl plačiai taikoma CRM (Client Relationship Management) sistema. Jos pagrinda e-komercijos požiūriu sudaro grįžtamojo ryšio užsitikrinimas. Taip pat naudinga žinoti ir tai, jog vartotojų aptarnavimas internetu yra žymiai pigesnis, nei jų aptarbavimas tiesiogiai ar net telefonu.
Teisiniai apribojimai
Mūsų dienomis, kuomet Internetas bei virtualus verslas tampa vis populiaresni, o stambesnės bendrovės, ypatingai leidybinės komanijos, vis daugiau investuoja į jo plėtrą, aktualus tapo teisinio reguliavimo klausimas. Be privalomų, kuriuos teikia šis ganetinai novatorškas komunikacijos būdas, jis turi nemažai trūkumų. Daugelis kompanijų, gaminančių programinę įrangą (tuo tarpu ir VVS) negali tinkamai apsaugoti savo produkcijos nuo padirbimo ir neteisėto naudojimo. Tokia produkcija yra lengvai kopijuojama, kas smarkiai sumažina rinkos kainas ir skatina piratinės veiklos plėtrą. Intelektinė nuosavybė, autorinės teisės ir patentai yra tie būdai, kurie padeda apsaugoti virtualią rinką ir užtikrinti jos saugumą, ne mažiau svarbu yra užtikrinti klientų duomenų saugumą. Taip pat vienas iš pagrindinių apsaugos būdų yra prekės ženklo naudojimą reglamentuojantys teisės aktai. Jie teigia, kad pagrindinis apsaugos objektas yra domaino vardas, taip pat yra svarbu reglamentuoti programinės įrangos patentų naudojimą ir sukurti patikimą privatumo polisą (sistemą). Kadangi elektroninis verslas nėra ribojamas geografinėmis šalies ribomis, visi reglamentuojantys aktai privalo turėti apibendrintą pagrindą, kuris tinka naudoti visame pasaulyje. Virtualiai aplinkai kontroliuoti buvo įkurta Tarptautinė Intelektualinės Apsaugos Organizacija (World Intelectual Property Organization – WIPO), kuri vykdo įstatyminių aktų leidimą bei dalinę priežiūrą.
Taip pat svarbu yra įvertinti elektroninės komercijos saugumą. Saugumui užtikrinti yra naudojami specialūs kryptografiniai metodai, verifikacijų sistema, kodavimo, privačių raktų ir algoritmų sistemos, indentifikacija, autorizacija ir kitokie aplinkos suasmeninimo būdai. Tai yra aktualu ir VVS programinei įrangai, kurių galimybės leidžia apriboti atskiro asmens naršymo galimybes ir užtikrinti tam tikrų duomenų konfedencialumą.
Rizikos priėmimas
Virtuali rinka, kaip ir tradicinė, yra labiausiai priklausoma nuo vartotojų porekių kitimo, tačiau negalima pamiršti ir aukštųjų informacinių technologijų raidos, kuri esminiai pasprendžia elektroninio verslo tendencijas. Pavyzdžiui, greitai besiplėčiant elektroninės bankininkystės verslui, nacionalinis statusas tampa vis mažiau svarbus. Taip pat tobulėja infrastruktūra, vadinasi elektroninė verslininkystė tampa vis saugesnė komercijos atmaina. Vienintelis konkurencinis pranašumas, kuris iki šiol išlieka gana svarbus, yra rizikos sumažinimo laipsnis. Jis apima ir duomenų praradimo, ir asmeninės informacijos atskleidimo ir kitus aspektus.
Yra išskiriami 3 rizikos vadybos tikslai:
•    Klientų pelningumo didinimas – egfektyvus technologijų panaudojimas ir klientų integracija leidžia leidžia sumažinti produkcijos kainą ir tuo pačiu skatina konkurentabilumą, o taip pat yra būtinas įsiliejabnt į naujus rinkos segmentus.
•    Tiesioginė rizikos vadyba – organizacija privalo suprasti ir užtikrinti, kad rizikos nebuvimo užtikrinimas yra suprantamas ir vartotojų lygmenyje. Tai leidžia pritraukti daugiau klientų nemažinant kainų, bet paaiškinant produkcijos ar paslaugų privalumus.
•    Produkcijos kainų diferenciacija – esant tam tikram rizikos laipsniui yra įmanoma nustatyti skirtingas kainas.
6. Elektroninės komercijos augimas pasaulio regionuose
Elektroninės komercijos problemos yra sprendžiamos ne tik atskiros šalies lygmenyje, bet ir Jungtinių Tautų prekybos ir ekonominės plėtros konferencijos (UNCTAD) metu. Yra vertinamos elektroninio verslo ir plėtros pasaulinė situacija ir prognozės. Taigi, pabandysim trumpai apžvelgti kokios el. komercijos plėtros tendencijos yra pasaulio regionuose.
UNCTAD ekspertų teigimu, tiesiausias kelias besivystančios ekonomikos šalims į B2B (verslas verslui) sektoriaus suklestėjimą ir su tuo susijusį ekonomikos augimą – prisijungimas prie regioninių ir pasaulinių tiekimo srautų. Šios perspektyvos vertinamos palankiai, ypač atsižvelgiant į spartų el. komercijos ir interneto naudojimo apimčių augimą. Per praėjusius metus interneto naudojimas pasaulyje išaugo 30 %, ir trečdalis naujų vartotojų atsirado besivystančiose šalyse. Nors ir lėtesniais tempais, jose auga ir e-komercijos apimtys.
Besivystančios ekonomikos šalyse pagrindinė kliūtis sparčiai B2B plėtrai yra neatitinkanti poreikių IT infrastruktūra, taip pat fizinės infrastruktūros ir logistikos problemos.
Nustatyta, kad labiausiai auga Azija. Pagal B2B apimčių augimą dominuoja Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalys, galinčios tapti pavyzdžiu kitoms besivystančioms valstybėms. Regione plačiai paplitę plačiajuosčio ryšio technologijos, o jo šalių Vyriausybės daug dėmesio skiria investicijų į sektorių pritraukimui ir bendrovių aprūpinimui aukštos kvalifikacijos darbo jėga, taip sudarant palankias sąlygas užsienio bendrovių outsourcingui šiame regione. Be to, didelė dalis jo bendrovių yra sėkmingai integravęsi į tarpregioninius ir pasaulinius prekybinius srautus.
Pietų Amerika
Pažangą daro ir Pietų Amerika, kurią pagrinde lemia keliose šalyse – Argentinoje, Brazilijoje, Čilėje ir Meksikoje – vykstantys procesai. Maždaug 50-70 % Lotynų Amerikos bendrovių turi interneto prieigą, ir prognozuojama sparti B2B sektoriaus plėtra. B2B ir B2C (verslas klientui) sektorių augime svarbus vaidmuo tenka didelėms tarptautinėms korporacijoms, ypač veikiančiomis automobilių pramonėje. Lotynų Amerikoje mažmeninės tinklo prekybos srityje klesti automobilių prekyba internetu, be to, toliau populiarėja interneto bankininkystė.
Afrika
Interneto prieigos galimybės Afrikos žemyne palaipsniui gerėja, tačiau el. komercija šiame regione išlieka labai ribota. Vietinės interneto jungtys dabar prieinamos visose Afrikos sostinėse, o interneto paslaugų teikimo teisinis monopolis beveik išnyko, ko pasėkoje iš žemyno išsiunčiamų duomenų srautas per praėjusius metus išaugo 30 %. Tačiau Afrikai būdingas didžiulis atsilikimas elektroninės komercijos plėtrai reikalingos infrastruktūros srityje: šiame žemyne internetu naudojasi vienas iš 118 gyventojų. Visa žemyno el. komercija koncentruojasi Pietų Afrikoje ir Egipte.
Rytų Europa
Pereinamosios ekonomikos Centrinės bei Rytų Europos šalyse tiek B2B, tiek B2C sektoriai sparčiai auga, tačiau jų apimtys vis dar išlieka mažos. Prognozuojama, kad iki 2005 m. el. komercija šiose šalyse nesudarys daugiau kaip 1 % pasaulinės el. komercijos apimties. Teigiama, kad technologiškai pažangesnės Centrinės Europos ir Pabaltijo valstybės pasižymi sąlyginai aukštu kompiuterinio raštingumo lygiu ir sparčiai kuria el. komercijos plėtrai reikalingas sąlygas; tuo tarpu kitos šalys (Balkanų, Kaukazo ir Centrinės Azijos) gerokai nuo jų atsilieka.
Vakarų  Europa ir Šiaurės Amerika.
Augimas tiek Šiaurės Amerikos, tiek Vakarų Europos rinkose tęsiasi, ypač mažmeninės interneto prekybos srityje. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį JAV B2C sektorius išaugo 19 %, ir nors B2C dalis bendroje šalies mažmeninės prekybos struktūroje išlieka maža (3 %), kai kuriuose sektoriuose interneto pardavimai sudaro net iki 18 % visų pardavimų.
Atsižvelgiant į JAV patirtį, UNCTAD siūlo besivystančių šalių tiekėjams atkreipti dėmesį į tokias sritis, kaip programinė įranga, kelionių ir turizmo paslaugos bei muzika. Europoje B2C apimtys išlieka gerokai žemesnės, nei JAV, ir nors euro atsiradimas paskatino el. komercijos tarp Sąjungos šalių augimą, kultūriniai ir lingvistiniai skirtumai bei skirtingi klientų poreikiai lemia kai kurių sektorių rinkos fragmentiškumą.
Internetu sudaromų sandėrių dalis tarp visų B2B pardavimų auga abiejose Atlanto pusėse, ir per ateinančius dvejus-ketverius metus gali pasiekti 20 %. Be to, prognozuojama, kad JAV ir Europos interneto pardavimų lygio skirtumai iki 2006 m. sumažės 30 %, nes pastaruoju metu Europos bendrovės gerokai didesnę IT biudžeto dalį skiria el. verslo sprendimams.

Išvados:
•    Svarbiausia sąlyga elektroninės komercijos egzistavimui ir raidai yra moderniosios ryšio priemonės ir jų nuolatinis tobulinimas, nes prekybiniai santykiai yra palaikomi elektroniniu būdu naudojant modernias informacines technologijas.
•    Kaip tradicinės, taip ir elektroninės verslininkystės pricipai išlieka vienodi, tačiau nebelieka varžančių laiko ir erdvės apribojimų.
•    Galima teigti, kad elektroninė komercija įgauna vis svarbesnį vaidmenį, nes palengivina ne tik realius atsikaitymo procesus, bet ir užsakymo, klientų apratnavimo kokybės vertinimo (gįžtamasis ryšys) ir kitus aktualius verslo procesus.
•    Informacijos konfidencialumas elektroninėje komercijoje yra vienas iš svarbiausių reikalavimų. Nors pastaraisiais metais vis stengiamasi tobulinti duomenų perdavimo saugumą bei patikimumą, tačiau dar nėra pakankamai techninių bei programinių galimybių eliminuoti klaidų tikimybę.
•    Virtualaus verslo srityje svarbu sukurti bendrąją strategiją, griežtai prižiūrėti jos valdymą bei administravimą, nes nuo to priklauso bendras rinkos dalyvės sėkmingumas.
•    Elektroninės verslininkystės procesai yra apribojami kaip vartotojų rinkos pokyčiais, taip ir tam tikrais teisiniais aspektais. Labai svarbus yra verslo rizikos priėmimo faktorius.
•    Apžvelgiant e-komercijos raidą pasaulyje, galima teigti, jog per pastarąjį laikotarpį pastėbimas augimas ne tik industrinėse valstybėse, bet ir besivystančiuose regionuose.

Tarptautinis valiutos fondas (2)

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.

Darbo objektas: Tarptautinis Valiutos Fondas.

Darbo uždaviniai:

  1. kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,
  2. supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
  3. naryste, kapitalu bei finansine struktūra;
  4. apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę
  5. analizź;
  6. apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš Fondo gautas paskolas bei jų paskirstymą.

Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

  1. Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

  1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB)

  1. Pasaulio banko grupė
  1. Tarptautinė finansų korporacija (TFK)
  2. Tarptautinė vystymo asociacija (TVA)
  3. Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA)
  4. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC)
  1. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)
  2. Azijos plėtros bankas (APB)
  3. Afrikos plėtros bankas (Af PB)
  4. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB)
  5. Islamo plėtros bankas (IDB)
  6. Tarptautinis investicijų bankas (TIB)
  7. Europos investicijų bankas (EJB)
  8. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB)
  9. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB)
  10. Europos monetarinis institutas (EMI)
  11. Arabų valiutos fondas (AVF)
  12. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF)
  13. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB)

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

  • kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,
  • ekonomikos stabilizavimas,
  • šalių narių integracija,
  • keitimasis informacija ir patyrimu,
  • informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
  • techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia 156 dalis. Jo nariu gali tapti kiekviena dalis, savarankai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra

Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas , teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji taryba yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Did˛ioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.

2.3. Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis . Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:

  1. 1)padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
  2. problemas,
  3. padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,
  4. remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,
  5. padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,
  6. padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,
  7. pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

2.4. Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių.

Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:

Nuosavi TVF ištekliai 1 lentelė

Eilinės peržiūros numeris

Sprendimo dėl kvotų peržiūros

Realizavimo metai

Kvotų suma metų pabaigoje

(mlrd. SDR)

I

1952

8,7

II

1956

8,9

II

1959

14,0

IV

1966

14,0

V

1970

28,4

VI

1978

39,0

VII

1981

60,7

VIII

1983

90,1

IX

1990

135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys”, yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.

Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.

Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.

Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.

Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.

Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.

Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.

Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

Specialių skolinimosi teisių departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.

Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:

  1. sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
  2. operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
  3. skolintas lėšas.

TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,

stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.

Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.

Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:

  1. šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
  2. kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
  3. tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti

200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).

Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).

Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.

TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ stand – by” suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.

Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:

  1. kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
  2. kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).

3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą . Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.

1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:

1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;

2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų

pasaulinėms kainoms , kreditavimas;

3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).

Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.

2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.

3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.

4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.

Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.

Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:

1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .

2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.

3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.

4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.

5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.

6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.

1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.

Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.

Šios tvarkos esmź sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:

  1. šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas

makroekonomikos ir struktūros reformas;

  1. plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti

tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;

  1. užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių

bankų.

TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.

Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.

TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.

Dabartiniu metu keliamos s¹lygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.

TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:

1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto

2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip

tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.

3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami

monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus

būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.

4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.

5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.

6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.

7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.

8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.

9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.

TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.

Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.

Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:

1.Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu

mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.

Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.

2. Priešingai minėtiems aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su dviem ankstesniais.

3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.

4. Daugelio besivystanč ių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką

pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.

IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.

Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudojimo lygis buvo gana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.

Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos dalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.

Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.

Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.

BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.

Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias šalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.

Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam ekonomikos vystymui, o jeigu tai daroma kartu mažinant neproduktyvias visuomenines išlaidas, atsiranda galimybė plėtoti tas sferas, kurios yra labai svarbios ekonomikos vystymui ir socialiniam teisingumui.

Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių šalių ekonominės politikos rezultatų yra bendras skolos sumažėjimas ir skolų – paslaugų santykio sumažėjimas. Skolų sumažėjimas pirmiausia būdingas toms šalims, kurių pajamų lygis yra vidutiniškas. Šalyse, kurių ekonominis pajėgumas gana žemas, skolos mažėja lėtai. Komerciniai kreditoriai ir toliau turėtų įgyvendinti tam tikras programas tose šalyse, kurios žengia perspektyvaus ekonomikos sureguliavimo keliu.

RYTŲ EUROPA IR BUVUSI TSRS. Pasaulinės ekonomikos veiklos smukimui 1991 m. didelės įtakos turėjo dramatiškas gamybos sumažėjimas Rytų Europoje ir buvusioje TSRS. Pagrindinis ir pats didžiausias sumažėjimo faktorius buvo neišvengiamas (tiesa, daug didesnis negu tikėtasi) – išteklių kaštų ir išdėstymo netolygumai esant centralizuotam planavimui. Bendrą gamybos smukimą taip pat lėmė buvusios TSRS nesugebėjimas išlaikyti ir tiekti energijos išteklius bei žaliavas ESPT šalims, prekybinių sutarčių tarp Rytų Europos ir TSRS nevykdymas. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse yra požymių, kad bandoma išsikapstyti iš ekonominės krizės dugno. Tuo tarpu buvusios TSRS respublikose ekonomikos krizė toliau gilėja.

Rytų Europos reformų procesui būdingas ankstyvas ir sveikintinas kainų, prakybos bei valiutos rinkų liberalizavimas. Pastangos kontroliuoti infliaciją buvo mažiau sėkmingos. Iš dalies tai lėmė sunkumai konsoliduoti finansus staigaus gamybos smukimo sąlygomis. Norint stabilizuoti ekonominę padėtį, būtina greičiau kurti naujas institucijas ir vykdyti struktūrines reformas.

Labai svarbi yra finansinio sektoriaus reforma, biudžeto sugriežtinimas ir priemonės privatizuoti valstybės turtą. Pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu, kad pasaulis atvertų savo rinkas reformas vykdančių šalių eksportui.[M. Sigeris, 1992, p.8].

5. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:

1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).

2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

IŠVADOS

  1. TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
  1. TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
  1. TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
  1. Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
  1. Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
  1. Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra

1. Camdessus M. Kokie uždaviniai iškyla TVF?//Lietuvos rytas. – 1994. Nr. 152. – p. 13.

2. Darulis R. TVF: ir draugas ,ir priešas// verslo žinios. – 1996. Kovo 28 d. – p. 21.

3. Driscoll D. kas yra TVF?// Savininkas. – 1993. Nr. 2. – p. 7.

4. Grižas. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema. – Vilnius, 1992.

5. Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992. Nr. 7. – p. 4.

6. Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993. – 60 p.

7. Terleckas V. Lietuva ir TVF – partneriai?// vakarinės naujienos. – 1994. Sausio 10 d. – p. 4

Tarptautinio valiutos fondo veikla ir įtaka Lietuvos finansų sistemai

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti.
Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį teisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas.  Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus –  apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.
Darbo objektas: Tarptautinis Valiutos Fondas.
Darbo uždaviniai:
1)    kas  ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,
2)     supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
3)    naryste, kapitalu bei finansine struktūra;
4)     apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę
5)    analizź;
6)    apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš  Fondo gautas paskolas bei jų paskirstymą.
Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

1.    Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.
Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:
1.    Tarptautinis valiutos fondas   (TVF)
tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB)
2.    Pasaulio banko grupė
•    Tarptautinė finansų korporacija (TFK)
•    Tarptautinė vystymo asociacija (TVA)
•    Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA)
•    Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC)
3.    Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)
4.    Azijos plėtros bankas (APB)
5.     Afrikos plėtros bankas (Af PB)
6.    Tarptautinis plėtros bankas (TAPB)
7.    Islamo plėtros bankas (IDB)
8.    Tarptautinis investicijų bankas (TIB)
9.    Europos investicijų bankas (EJB)
10.    Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB)
11.    Šiaurės investicijų bankas (ŠIB)
12.    Europos monetarinis institutas (EMI)
13.    Arabų valiutos fondas (AVF)
14.    Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF)
15.    tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB)
Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.
Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.
Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:
•    kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,
•    ekonomikos stabilizavimas,
•    šalių narių integracija,
•    keitimasis informacija ir patyrimu,
•    informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
•    techninė parama bei kadrų mokymas.

2.    Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją  pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.
Dabar TVF jungia 156 dalis. Jo nariu gali tapti kiekviena dalis, savarankai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra
Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas , teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.
Vykdomoji taryba  yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Did˛ioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.
Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.
2.3.    Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.
Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.
Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.
Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.
Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis . Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.
Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.
Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.
Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:
1)    1)padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
2)    problemas,
3)    padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,
4)    remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,
5)    padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,
6)    padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,
7)    pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.
TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

2.4.    Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių.
Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:
Nuosavi TVF ištekliai                     1 lentelė
Eilinės peržiūros numeris    Sprendimo dėl kvotų peržiūros
Realizavimo metai    Kvotų suma metų pabaigoje
(mlrd. SDR)
I    1952    8,7
II    1956    8,9
II    1959    14,0
IV    1966    14,0
V    1970    28,4
VI    1978    39,0
VII    1981    60,7
VIII    1983    90,1
IX    1990    135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys”, yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.
Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.
Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.
Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.
Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.
Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.
Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių  išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.
Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

Specialių skolinimosi teisių departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.
Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:
1)    sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
2)    operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
3)    skolintas lėšas.
TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,
stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.
Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR  mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.
Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:
1)    šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
2)    kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
3)    tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti
200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).
Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti.     TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).
Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4  – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.
TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma  suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius.  Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas.    Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ stand – by” suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų  metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.
Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:
1.    kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;
2.    kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis – 300% kvotos ( gryname išskaičiavime).

3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą . Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.
1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:
1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;
2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų
pasaulinėms kainoms , kreditavimas;
3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų  kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).
Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.
2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.
3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.
4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.
Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas  – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF  žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai  neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.
Be šių funkcionuojančių   4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms,  TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:
1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų  buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .
2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą  aukcionuose pardavus TVF aukso  atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis  lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.
3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.
4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei  kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.
5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys (  iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.
6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.
1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas  iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.
Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo  pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.
Šios tvarkos esmź sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:
•    šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas
makroekonomikos ir struktūros reformas;
•    plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti
tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;
•    užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių
bankų.
TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.
Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.
TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.
Dabartiniu metu keliamos s¹lygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.
TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:
1.    Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto
2.    Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip
tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.
3.    Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami
monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus
būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.
4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.
5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.
6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.
7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.
8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.
9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai  – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.
TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.
Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.
Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:
1.Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu
mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.
Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.
2. Priešingai minėtiems aštuntojo  ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su  dviem ankstesniais.
3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.
4.    Daugelio besivystanč    ių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką
pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.
IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.
Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudojimo lygis buvo gana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.
Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos dalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.
Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.
Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.
BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.
Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias šalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.
Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam ekonomikos vystymui, o jeigu tai daroma kartu mažinant neproduktyvias visuomenines išlaidas, atsiranda galimybė plėtoti tas sferas, kurios yra labai svarbios ekonomikos vystymui ir socialiniam teisingumui.
Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių šalių ekonominės politikos rezultatų yra bendras skolos sumažėjimas ir skolų – paslaugų santykio sumažėjimas. Skolų sumažėjimas pirmiausia būdingas toms šalims, kurių pajamų lygis yra vidutiniškas. Šalyse, kurių ekonominis pajėgumas gana žemas, skolos mažėja lėtai. Komerciniai kreditoriai ir toliau turėtų įgyvendinti tam tikras programas tose šalyse, kurios žengia perspektyvaus ekonomikos sureguliavimo keliu.
RYTŲ EUROPA IR BUVUSI TSRS. Pasaulinės ekonomikos veiklos smukimui 1991 m. didelės įtakos turėjo dramatiškas gamybos sumažėjimas Rytų Europoje ir buvusioje TSRS. Pagrindinis ir pats didžiausias sumažėjimo faktorius buvo neišvengiamas (tiesa, daug didesnis negu tikėtasi) – išteklių kaštų ir išdėstymo netolygumai esant centralizuotam planavimui. Bendrą gamybos smukimą taip pat lėmė buvusios TSRS nesugebėjimas išlaikyti ir tiekti energijos išteklius bei žaliavas ESPT šalims, prekybinių sutarčių tarp Rytų Europos ir TSRS nevykdymas. Tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse yra požymių, kad bandoma išsikapstyti iš ekonominės krizės dugno. Tuo tarpu buvusios TSRS respublikose ekonomikos krizė toliau gilėja.
Rytų Europos reformų procesui būdingas ankstyvas ir sveikintinas kainų, prakybos bei valiutos rinkų liberalizavimas. Pastangos kontroliuoti infliaciją buvo mažiau sėkmingos. Iš dalies tai lėmė sunkumai konsoliduoti finansus staigaus gamybos smukimo sąlygomis. Norint stabilizuoti ekonominę padėtį, būtina greičiau kurti naujas institucijas ir vykdyti struktūrines reformas.
Labai svarbi yra finansinio sektoriaus reforma, biudžeto sugriežtinimas ir priemonės privatizuoti valstybės turtą. Pereinamuoju laikotarpiu labai svarbu, kad pasaulis atvertų savo rinkas reformas vykdančių šalių eksportui.[M. Sigeris, 1992, p.8].

5.    Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:
1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).
2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

IŠVADOS

1.    TVF skatina mainų stabilumą ir reguliarius mainius tarp Fondo šalių bei siekia tolygaus prekybos augimo, aukšto užimtumo, gamybos našumo ir pajamų lygio.
2.    TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais.
3.    TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias paskolines teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti.
4.    Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas Rytų Europos šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti.
5.    Dėka TVF, Lietuvos ekonomika atsigauna ir vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turi nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodo sumažėjusi infliacija, stabilus lito kursas dolerio atžvilgiu bei gerokai sumažėjusios kreditų palūkanų normos.
6.    Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai.

Literatūra

1.    Camdessus M. Kokie uždaviniai iškyla TVF?//Lietuvos rytas. – 1994. Nr. 152. – p. 13.
2.    Darulis R. TVF: ir draugas ,ir priešas// verslo žinios. – 1996. Kovo 28 d. – p. 21.
3.    Driscoll D. kas yra TVF?// Savininkas. – 1993. Nr. 2. – p. 7.
4.    Grižas. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema. – Vilnius, 1992.
5.    Sigeris M. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės//Aljansas. – 1992. Nr. 7. – p. 4.
6.    Tarptautinės finansinės organizacijos. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993. – 60 p.
7.    Terleckas V. Lietuva ir TVF – partneriai?// vakarinės naujienos. – 1994. Sausio 10 d. – p. 4