Maironis – “Trakų pilis” interpretacija

 

“Trakų pilies” žanras – eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.
Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai – aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais. Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.
Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių laikų didybę, “aukštumą”.

MAIRONIS “IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”
Eileraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Beabejo, elėraštis nenuteikia lindsmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, išnyksi… Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų – išnyksi “kaip dūmas”…
Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo – kapai”. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta… Ir taip be perstojo, be galo…
Eileraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.

Maironis
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.
Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.
Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.
Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir pasididžiavimo jausmus:
Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų” banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.
Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos, plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:
Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.
Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:
Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia… Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta… Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip kraujo lašus”… Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.
Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga, skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai pavasaris :
Poeto vaizduotę žadina gamtos nuolatinis keitimasis, jos formų, spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona “ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos “dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys – mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta pavasario nubudimą ir saulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai, kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.
Maironio gamta nėra laukinė. Jo žemė žaliuoja ne tik giriomis, bet ir sodais, ant dirvų sužėlusiais rugiais, o iš žalumos stiebiasi Vilniaus rūmai, Trakų pilis, Kaunas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai, jaukiai glaudžiasi sodžiai ir sodybos. Maironio gamtoje skamba lietuviškas “brolių artojų” žodis, sesučių “graudžiai malonios dainos” , “tėvynės dainos auksinės”.
Gamtos vaizdai Maironiui yra žmogaus vidinio pasaulio – troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Jūra ir dangus yra pagrindiniai jo sielos įvaizdžiai. Tai audringa, “išsisupus plačiai vakarų vilnimis” Baltija, siūbuojančios marės, verdą verpetai, griaunančios, kaukiančios audros ir viesulai. Visa tai suvokiama kaip vidinės jėgos, veržlumo, kūrybinių galių išraiška.
Idealai, aukšti siekimai išsakomi dangaus įvaizdžiu. Maironio dangus čia “rūsčiai aptemęs”, čia “nušvitęs žaibais”, čia vėl nusiblaivęs, kuriame “širdį vilioja” saulė; mėlynas, aukštas, tolimas pavasario dangus , kuriame sumirga “vakarinė žvaigždė”, “aušrinė žvaigždė”, aukštybių žvaigždė”. “žvaigždė sidabrinė”.
Maironio gamtos vaizdas atrodo visiems pažįstamas, savas, susietas su tokiais išgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to atrodo, kad jis prabilo už mus visus. Kalbėdami jo žodžiais, mes jaučiamės išsaką savo pačių žinojimą ir jautimą, kokia graži ir meilės verta yra gimtoji žemė ir koks širdį pakeliantis virš jos atsivėręs dangus.

Sigitas Geda – eilėraštis “Stačios akys mediniu dievuku”

 

Sigitas Geda yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, kritikas bei vertėjas. sigitas Geda yra pasakęs: ,,Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.” Šie poeto žodžiai atskleidžia jo kūrybos principus. Tai rodo, kad jis kurdamas remiasi tautos mitologija ir koduoja įvairias simbolines reikšmes. S. Gedos kūriniai kupini drąsių minčių, stilizuotų liaudiškų bruožų. Jo eilėraščių stilius gan šiurkštokas, galbūt net primena keturvėjininkų kūrybą, kuriai būdingas grotestiškumas. Daugumoji poeto eilėraščių užšifruota įvairių simbolių, o taip pat labai jaučiama laiko bei erdvės kaita.
Poeto S. Gedos eilėraštis ,,Stačios akys medinių dievukų” taip pat kupinas įvairių simbolių, jaučiamas laiko ,,šokinėjimas”, o stilius ironiškas ir šiek tiek šiurkštokas. Pagrindinė šio eilėraščio mintis yra ta, kad dabartis neatsiejama nuo praeities, kad protėviai yra labai arti mūsų. Ir visa tai, ką mes turime šiandien, tai – protėvių nuopelnai. Na, o problema, galbūt yra ta, kad šiuolaikinis žmogus privalo išsaugoti ir išlaikyti protėvių palikimą tam, kad ateities kartos nepamirštų tikrųjų vertybių.
Juk viskas, ką davė protėviai, tai: dirbo žemės ūkyje, statė trobas, užsiiminėjo gyvūlininkyste, nepasikeitė iki šių dienų. Ir dabar kaime gyvenantys žmonės dirba tuos pačius darbus bei gyvena protėvių namuose. O paskutiniai du sakiniai ,,Gerkit. Melskitės.”, tai tarsi įsakymas žmonėms, kad jie melstųsi ir dėkotų protėviams už viską, ką jie mums suteikė, kad melstųsi ir neprarastų savo tikrųjų vertybių. Tos vertybės – tai palikta pagoniškoji religija, įvairiausios pagoniškos apeigos bei visa mitologija.
,,Stačios akys medinių dievukų –
Ar ne mano
Ne tavo akys?”
Tas žvelgimas i dangų simbolizuoja mūsų bei medinių dievukų pakeltas akis į danguje esančius protėvius, bei pagoniškuosius dievus. Dangaus platybės – tai dabartiniai protėvių bei pagoniškųjų dievų namai. Stačios akys į dangų – tai savotiškas padėka protėviams, tai ženklas, kad jų nepamirštame. Šiais laikais žmogus žvelgdamas į dangų mato didžiulę beribę erdvę. Ir tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad dangus, tai ne tik beribė žydrynė, bet ir dievų bei visų šventųjų buveinė.
,,Pėdos, pėdos, pėdos ir pėdos,- žmonės ir jų dievai sustojo?”.Mūsų manymu, tos pėdos reiškia ėjimą, gyvenimą, darbą žemėje. Jie ėjo, ėjo ir sustojo, o tas sustojimas, tai pastovumas – apsigyvenimas danguje. Tai savotiškas perėjimas į kitą erdvę.
Visas eilėraščio laikas tarsi perėjimas iš dabarties į praeitį ir iš praeities į dabartį. Visame eilėraštyje jaučiamas cikliškumas, kuris tarsi sugretina praeitį ir dabartį. Eilėraštis – tai tarsi savotiška kelionė laike. ,,Iš kelinto šimtmečio pėdus drasko vėjas nuo stogo?”, ,,Tokios varnos, varnėnai juk buvo ir penktam ir dvyliktam amžiuj”.
Taip pat S. Gedos poezijai būdingas minčių ,,šokinėjimas”. Penktame posmelyje paskutinės dvi eilutės visai nesusiję su praeitimi, protėviais ir jų dievais. Tačiau gal kalbėdamas apie senį ir jo šunį rudį, veikėjas norėjo pabrėžti du kontrastus:
Kokios vertybės buvo tada ir kokios dabar. Dabar žmogui svarbus yra šuo. Juk jis geriausias šiuolaikinio žmogaus draugas. O kas yra šuo? Tai tik padaras, saugantis savo šeimininką. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus tikrųjų vertybių netekimą. Šiais laikais šuo tarsi prilygsta dievams. Juk praeityje žmonių saugotojai buvo dievai, o dabar žmogus praradęs vertybes tarsi ,,garbina” šunį, kuriam sukala budą, duoda valgyt ir myli kaip tikrą savo šeimos narį. O protėviai taip pat elgėsi su savo dievais.: aukojo jiems žemės suteiktas gėrybes, statė šventyklas, meldėsi jiems.
Eilėraščio žmogus – besiblaškantis, ironizuojantis visą situaciją veikėjas. Jis atviras, išsakantis savo nuomonę, taip pat objektyvus, protingas, tikintis, gerbiantis protėvius ir tradicijas.
Visas eilėraštis – tai monologas, ir tame monologe vyksta erdvės kaita. Čia kaip ir laikas. Erdvė kaskart kinta. Ji atvira. Šis eilėraštis tai savotiška pagarba mirusiesiems. O įvykių lėmėjas – pastovus laikas, pastovi erdvė, kitaip sakant, pastovumas.
,,Stačios akys medinių dievukų” – tai eilėraštis, kuriame yra nemažai meninių priemonių. Deminutyvai – dievukai, pasikartojimai – ,,Kaip arti jūs protėviai mano! Kaip arti jūs protėviai mano!”. Taip pat daugybė simbolių, kurie padeda analizuojant eilėraštį. Simboliai yra tokie: akys, pėdai, pėdos, varnos, karvės, arkliai, vaikai. Kiekvienas simbolis tai tarsi mįslė, kurią įminus galima suprasti, tai ką norėjo mums pasakyti autorius.
Taigi šis eilėraštis padeda mums suprasti S. Gedos mintis, jo pasaulėžiūrą į dabartinį ir protėvių gyvenimą. Tai eilėraštis, tarsi pamokslas, kad nereikia užmiršti savo tikrųjų protėvių bei jų gyvenimų. Tik jų dėka mes galime suprasti: kas yra gyvenimas, ko jame siekiame, ka atrasime, patirsime…Mūsų manymu, protėvių išgrįstas kelias nuves mus į tolimą ateitį, kurioje dar, dar ir dar karteli grįšime i praeitį, prisimindami juos taip, kaip sigitas Geda priminė mums.