Centrinis bankas ir jo funcijos

Įvadas

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.Pr.Kr.), Senovės Romoje.
Centriniai bankai – tai vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimizavimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo judėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip nei Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. nustato savo veiksmus labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, galima teigti, kad jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Beveik kiekviena valstybė turi Centrinį banką. Jie tarpusavyje skiriasi. Juos galima suskirstyti pagal sau keliamus uždavinius, pagal nepriklausomumo indeksą, t.y. kiek jie yra priklausomi nuo vyriausybinių institucijų. Skiriasi yra skirtingų šalių CB valdyba ir struktūra. Šiame darbe bus analizuojama centrinio banko vaidmuo, pagrindinės jo funkcijos, aptariama CB nepriklausomybės problema. Norint geriau suprasti CB veiklą, būtina išanalizuoti ir atskirų šalių CB, todėl trumpai aprašoma JAV, Anglijos, Vengrijos CB veikla. Bus kalbama ir apie Lietuvos banko bendradarbiavimą su Europos centriniu banku Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
1. Centrinis bankas, jo funkcijos ir veiklos organizavimas

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra Centriniai bankai.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Centrinio banko pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi centriniai bankai. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB turi paprastai išskirtinę teisę – leisti pinigų emisijas. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės ( Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).
CB, turinčių išimtinę teisę eminuoti (išleisti) pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:
 CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
 CB yra “bankų bankas”
 CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
 CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Centrinis bankas, atliekantis pinigų emisijos funkciją dar vadinamas – emisijos banku (bank of issue).
Antra, CB aptarnauja banko sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1. CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2. finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. (Banko aktyvai – tai turtas, priklausantis bankui; tai kuo bankas disponuoja) Pavyzdžiui, JAV Federalinių rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17d.
Trečia, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimais, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didelės šalys turi daugiau laisvės ir galimybę manevruoti.

2. Centrinio banko nepriklausomybės problemos


Centrinis bankas nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas.
Apie nepriklausomumo laipsnį sako šie veiksniai:
 valstybės dalyvavimas formuojant CB kapitalą;
 banko vadovybių skirimas, rinkimų grafikas;
 valstybės teisė kištis į pinigų ir kredito politiką;
 valstybės išlaidų kreditavimas iš CB lėšų.
Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje.
1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.
2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungimus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.
3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labai priklausomi.
4. Vokietijoje CB vadovas renkamas 8 metams, o kancleris 4 metams. Prancūzijoje – CB vadovas pavaldus finansų ministrui, D. Britanijoje – CB vadovą renka karalienė, Ispanijoje – karalius, vyriausybei pasiūlius, CB politiką praktiškai vykdo vyriausybė; Japonijoje – CB vadovą 5 metams skiria vyriausybė.

Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesnei infliacijos normai, nedidina gamybos ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kur CB labiau nepriklausomi, infliacijos lygis žymiai mažesnis.
CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.

3. Lietuvos centrinis bankas – Lietuvos bankas


3.1. Lietuvos banko tikslas ir funkcijos


Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atskaitingas LR Seimui, vadovauja LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos.
Bankus pagal keliamus tikslus galima suskirstyti į 3 grupea:
1. bankai, kurie deklaruoja tikslą – siekti šalies ekonomikos stabilumo;
2. bankai kurie deklaruoja monetarinius tikslus – siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo. Tai Prancūzijos ir kt. Europos šalių CB tikslas. (iki 2001 m. tai buvo ir Lietuvos banko tikslas);
3. bankai, kurių tikslas – kainų stabilumas. Tai būdinga Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos Bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – taip pat siekti kainų stabilumo.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– – vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– – nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– – atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– – renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
3.2. Lietuvos Banko valdymas ir struktūra


Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
LB įstatinis kapitalas 50mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymu numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidas užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba;materialinių vertybių amortizacija; bendros eksplotacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos.
3.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą


Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. CB įvairiose šalyse


4.1. JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS)

JAV iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota, kiekvienas valstijų bankas leido į apyvartą banknotus, buvo labai silpna pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m. JAV sukurta FRS, kuri, reguliuodama pinigų pasiūlą ir kontroliuodama kreditavimą, siekė sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Numatyta, kad JAV FRS darys įtaką ekonomikai, derinant interesus tarp bankininkų ir verslo, valstijų ir regionų, vyriausybės ir privataus sektoriaus. 1913 m. priimtame Federalinių rezervų sistemos įstatyme numatyta jos struktūra:
 Federalinių rezervų bankai;
 Valdančiųjų taryba;
 Federalinis Atviros rinkos komitetas.
12 Federalinių rezervų bankų JAV atstovauja 12-ai sričių. Kiekvienas šis bankas valstybinis – privatus, akcininkai gauna ne daugiau kaip 6 proc. dividendus už akcijas. Direktorių taryba atstovauja bankų, verslo ir visuomenės interesams. Valdančiųjų tarybą skiria JAV prezidentas, tvirtina Senatas. Numatyta, kad prezidentas negali daryti įtakos tarybai, kuri funkcionuoja 14 metų. Valdančiųjų taryba daro įtaką monetarinei politikai veikdama pinigų pasiūlą per atviras rinkos operacijas, skolinimo diskonto normą ir reikalavimus rezervams. 12 narių Atviros rinkos komitetas duoda nurodymus rinkos operacijoms, kuriomis reguliuojamas pinigų kiekis.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

4.2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai


Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 3. Paveikslą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
4.3. Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas

Anglijoje CB žinomas kaip Anglijos bankas. Dėl susiklosčiusių istorinių priežasčių jis padalytas į Pinigų leidybos skyrių ir Bankų skyrių, kurių kiekvienas turi atskirą balansą. Leidimo skyrius atsakingas už pinigų banknotų išleidimą. Siekiant, kad pinigai patektų į cirkuliaciją, Pinigų leidybos skyrius parduoda finansinius vertybinius popierius (obligacijas ar akcijas), išleistus vyriausybės komercinėms firmoms ar vietinei vyriausybei. Bankų skyrius veikia kaip bankininkas komerciniams bankams ir vyriausybei. Praktiškai Pinigų leidybos skyrius ir Bankų skyriaus veikla yra koordinuojama. Nors banko balansas panašus į komercinių bankų, yra vienas esminis skirtumas – šis bankas negali bankrutuoti.
4. 4. Vengrijos nacionalinis bankas


Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.
Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą. Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais. Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.
5. Europos centrinis bankas (ECB)


Europos centrinis bankas – naujausia Europos Sąjungos institucija, suformuota oficialiai 1998 m. birželio 1 d. Kuriant Europos Centrinių bankų sistemą (ECBS) buvo vadovaujamasi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo daug sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos CB (ECB) ir Europos Sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungų (ESP), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas (kaip antai ir Lietuvos banko) – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą, bei valstybių narių oficialių atsargų laikymą ir tvarkymą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:
 vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir dar 4 nariai (siūlomo 8 metams);
 valdytojų taryba, kuria sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimam\nt tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;
 bendroji taryba, kuria sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai.

6. Pasiruošimas integracijai į Europos Sąjungą


Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją dalyvauja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) procesuose, įgyvendina Europos (Asociacijos) sutartyje išdėstytus įsipareigojimus, dalyvauja derybose dėl narystės ES, vykdo Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje numatytas priemones ir bendradarbiauja su Europos centriniu banku.
Pagrindiniai Lietuvos pasirengimo narystei ES darbai yra vykdomi pagal ES teisės struktūrą. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų ES teisės skyriais:
 „Ekonominė ir pinigų sąjunga“;
 „Laisvas kapitalo judėjimas“;
 „Laisvė teikti paslaugas“.
Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti acquis įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
Pagrindinis integracijos į ES valdymo dokumentas – Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (LPNP), kuri yra parengta pagal Stojimo partnerystės prioritetus ir Europos Komisijos rekomendacijas bei apima teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemones. LPNP atsispindi pagrindinės Lietuvos banko darbų kryptys rengiantis narystei ES – pinigų politikos priemonių tobulinimas (derinant jas su Europos centrinio banko reikalavimais), kredito įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės suderinimas, mokėjimų balanso, bankų ir pinigų statistikos tobulinimas bei mokėjimų sistemos modernizavimas.
7. Bendradarbiavimas su Europos centriniu banku
Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais, kurti palankią aplinką nuomonių pasikeitimui vykdomos politikos klausimais, gauti betarpišką informaciją svarbiais ekonomikos ir centrinės bankininkystės klausimais. Šiame kontekste ECB kartu su euro zonos nacionaliniais bankais organizuoja metinius euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų susitikimus.
Lietuvos bankas dalyvauja ECB vykdomose priemonėse, rengiant lyginamąsias studijas apie padėtį šalyse kandidatėse bei perimant ECB taikomą praktiką ir patyrimą centrinio banko statistikos, teisės derinimo, mokėjimų sistemų, finansų sektoriaus ir kitose srityse.
2001 m. balandžio mėn. ECB išleido „Pinigų ir bankų statistikos stojančiose į ES šalyse metodologijos vadovą“. Lietuvos bankas parengė du šio vadovo skyrius apie Lietuvą, kuriuose pateikti statistinio darbo organizavimo Lietuvoje teisiniai ir instituciniai pagrindai, taikoma pinigų statistikos metodologija bei jos palyginimas su ES standartais, pinigų statistikos duomenų rinkimo ir apdorojimo procedūros.
2001 m. euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų metiniam susitikimui Lietuvos banko ekspertai parengė medžiagą apie Lietuvos finansų sektoriaus struktūrą, jo funkcionavimą bei plėtrą, Lietuvai integruojantis į ES ir kartu su kitais šalių kandidačių centriniais bankais pristatė ECB. ECB apibendrino šalių, stojančių į ES, finansinio sektoriaus plėtros tendencijas bei konvergenciją ir medžiagą pateikė metiniame vadovų susitikime Berlyne, kuriame taip pat buvo aptarta kapitalo sąskaitos liberalizavimo įtaka makroekonominei politikai, ypač valiutų kursų strategijai.
2001 m. taip pat vyko bendradarbiavimas su ECB euro banknotų ir monetų apsaugos nuo klastojimo, apskaitos, informacinių technologijų klausimais, ECB ekspertai Lietuvos banke aptarė Lietuvos rengimosi narystei ES strategiją, pinigų politiką, finansų rinkos, bankų sektoriaus plėtrą. Gegužės mėnesį Lietuvos banko iniciatyva ECB aptarta lito bazinės valiutos pakeitimo strategija bei techniniai pasirengimo aspektai.

Išvados
1. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme; jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.
2. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
3. CB nepriklausomumo laipsnis skirtingose šalyse skiriasi. Yra tendencija, kad šalyse, kuriose, CB mažai priklausomi nuo vyriausybinių institucijų, infliacijos lygis žemesnis. Mažiausiai prikalusomis CB – JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje. CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
4. Skirtingų šalių CB galima suskirstyti pagal keliamus tikslus. Iki 2001 m. Lietuvos banko tikslas buvo – vidinio ir išorinio valiutos stabilumo siekimas. Dabar kaip ir Vengrijos, Vokietijos, ECB – akinų stabilumas.
5. Pagrindinė CB funkcija – pinigų emisiją. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės.
6. Skirstant bankus pagal veiklos pobūdį, centrinis bankas priskiriamas pirmos eilės bankams.
7. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų Europos Sąjungos teisės skyriais: „Ekonominė ir pinigų sąjunga“, „Laisvas kapitalo judėjimas“, „Laisvė teikti paslaugas“.
8. Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
9. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas: kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus, pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus, operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę, visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
10. Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais.

Literatūros sąrašas

1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber ,,Pinigai, bankai ir ekonomika” 1995m.;
2. Kauno technologijos universitetas ,,Makroekonomika” 2001m.;
3. http.finansai.tripod.com (2003 02 21);
4. www. cb.lt (2003 02 21).

ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;

Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999