Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

 

BENDROSIOS NUOSTATOS

Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas – tai draudimo rūšis, kuria apdraudžiama transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo atsakomybė prieš trečiuosius asmenis už žalą, padarytą jų sveikatai, gyvybei ar turtui, naudojantis apdrausta transporto priemone.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis sako, kad sudaryti šią draudimo sutartį yra pareiga:
1. LR teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos, kol jos yra įregistruotos.
2. Už draudimo sutarties sudarymą nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas.
3. Nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu galima apdrausti:
1. Lengvuosius ir krovininius automobilius;
2. Autobusus ir troleibusai;
3. Motociklus;
4. Traktorius ar savaeigius mechanizmus;
5. Lengvųjų automobilių, tranktorių ar savaeigių mechanizmų, krovininių automobilių priekabas.

DRAUDIMO SUTARTIES RŪŠYS

Draudimo sutarties rūšys yra šios:
1) įprastinė draudimo sutartis;
2) pasienio draudimo sutartis.

1. Įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta. Jeigu transporto priemonė neprivalo būti registruojama, draudimo sutartis sudaroma prieš pradedant ją naudoti.
Jeigu įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, draudikas, gavęs draudėjo prašymą ir kitus dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti, išduoda draudimo liudijimą, kuriame nenurodomas transporto priemonės valstybinis numeris, išskyrus atvejus, kai transporto priemonės valstybinis numeris žinomas. Šį draudimo liudijimą draudėjas pateikia institucijai, atsakingai už transporto priemonių valstybinę registraciją. Į draudėjo pateiktą draudimo liudijimą institucija, atsakinga už transporto priemonių valstybinę registraciją, įrašo transporto priemonės valstybinį numerį ir per 3 darbo dienas privalo rašytine ar jai prilyginama forma pranešti jį draudikui.
2. Pasienio draudimo sutartis sudaroma, kai ketinama Europos Sąjungos valstybės narės kelių eisme dalyvauti naudojant transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra užsienio valstybės teritorijoje (išskyrus šiame įstatyme nurodytas išimtis), jeigu tokios transporto priemonės valdytojas neturi kitos Lietuvos Respublikoje galiojančios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Išimtiniais atvejais pasienio draudimo sutartis gali būti sudaroma dėl į Lietuvos Respubliką įvežamos įsigytos transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, jei ši transporto priemonė yra neapdrausta. Tokiu atveju pasienio draudimo sutartis gali būti sudaroma per 30 dienų nuo pirkėjo patvirtinimo, kad transporto priemonė pristatyta, jei asmuo, kuris kreipiasi dėl draudimo sutarties sudarymo, pateikia šios transporto priemonės įsigijimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje dokumentus. Pasibaigus šiam laikotarpiui, importuota transporto priemonė pagal šį įstatymą gali būti apdrausta tik tuo atveju, jei transporto priemonė įregistruojama Lietuvos Respublikoje.
Transporto priemonės valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui. Jeigu yra sudarytos kelios draudimo sutartys, įsigaliojus naujai draudimo sutarčiai, prieš tai dėl tos pačios transporto priemonės sudaryta draudimo sutartis pasibaigia.

DRAUDIMO SUTARTIES NUTRAUKIMAS AR PASIBAIGIMAS

Įprastinę ar pasienio draudimo sutartį galima nutraukti draudėjo arba draudiko iniciatyva. Įprastinę draudimo sutartį draudėjas turi teisę nutraukti apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos. Šiuo atveju draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas. Jei reikalavimas nutraukti draudimo sutartį pagrįstas tuo, kad draudikas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir jei tai yra esminis įprastinės draudimo sutarties pažeidimas, draudimo sutartis turi būti nutraukiama nuo draudėjo reikalavime nurodytos datos. Šiuo atveju draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.
Įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Tokiu atveju nutraukiant draudimo sutartį, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas.
Pasienio draudimo sutartis gali būti nutraukiama vienos iš šalių iniciatyva, jei sutarties šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis pasienio draudimo sutarties pažeidimas. Kai draudimo sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Nutraukiant draudimo sutartį draudiko reikalavimu, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas.
Įprastinė draudimo sutartis pasibaigia, jei transporto priemonė, kuri buvo apdrausta pagal įprastinę draudimo sutartį, įregistruojama kitoje valstybėje ir transporto priemonei išduodamas kitos valstybės valstybinis numerio ženklas. Draudimo sutartys pasibaigia taip pat Civilinio kodekso ir Draudimo įstatymo nustatytais pagrindais.

DRAUDIMO SUTARTIES ĮSIGALIOJIMO IR GALIOJIMO TERMINAI

Vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigalioja nuo toje sutartyje nurodytos datos.
Įprastinė draudimo sutartis sudaroma 12 mėnesių terminui. Draudikas išduoda draudėjui įprastinės draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą patvirtinantį draudimo liudijimą. Jame nurodomas draudimo liudijimo galiojimo laikotarpis, ne trumpesnis kaip vienas mėnuo, už kurį sumokėta draudimo įmoka. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu gali būti išduodami keli draudimo liudijimai.
Draudėjo prašymu draudimo sutarties galiojimo metu draudikas privalo atleisti draudėją nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, jei draudėjas ketina nenaudoti transporto priemonės ilgiau kaip vieną mėnesį. Draudėjas privalo pateikti draudikui pasižadėjimą atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės ir gali perduoti draudikui neatlygintinai laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį. Atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpis pasibaigia anksčiau, negu nurodyta draudėjo prašyme, jei draudikas draudėjo prašymu išdavė naują draudimo liudijimą. Jeigu draudimo įmoka buvo sumokėta už laikotarpį, kurį draudėjas yra atleistas nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudikas privalo pratęsti draudimo sutarties terminą tam laikotarpiui nereikalaudamas už šį laikotarpį papildomų draudimo įmokų.
Jeigu pasibaigus draudimo liudijime nurodytam jo galiojimo laikotarpiui neišduodamas naujas draudimo liudijimas ir draudėjas nėra susitaręs su draudiku dėl atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudėjas turi mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyje nustatyta tvarka iki draudimo sutarties termino pabaigos. Pasibaigus įprastinės draudimo sutarties terminui, draudimo sutarties terminas pratęsiamas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
Įprastinės draudimo sutarties terminas nepratęsiamas šiais atvejais:
1) nesumokėta priklausanti už praėjusius laikotarpius mokėti draudimo įmoka pagal galiojančią draudimo sutartį;
2) draudikas neteko teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
Pasienio draudimo sutartis sudaroma ne trumpesniam kaip 15 dienų ir ne ilgesniam kaip 90 dienų terminui. Žalioji kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 15 dienų ir ne ilgesniam kaip 12 mėnesių terminui.
Įprastinės draudimo sutarties galiojimo metu ar draudimo galiojimo terminui pasibaigus, draudėjas turi teisę prašyti jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką išduoti pažymą apie su draudėjo transporto priemone susijusius žalos atlyginimo atvejus ar jų nebuvimą už mažiausiai paskutinių 5 metų sutartinių santykių laikotarpį ar už kitą laikotarpį, jei sutartiniai santykiai truko trumpiau. Draudikas privalo nemokamai išduoti draudėjui tokią pažymą per 15 dienų nuo draudėjo prašymo pateikimo dienos.

DRAUDIMO SUMOS IR ĮMOKOS

Vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo suma – tai abipusiu draudėjo ir draudiko sutarimu nustatyta ir draudimo sutartyje (draudimo polise) nurodyta suma, kurios neviršydama bendrovė atlygina draudėjo padarytą žalą trečiųjų šalių asmeniui (jo sveikatai ar gyvybei) ir/ arba turtui. Draudimo suma gali būti skaidoma atskirai į draudimo sumą už žalą asmeniui ir už žalą turtui.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:
1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui;
2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui;
3) nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.
Draudimo įmoka paprastai priklauso nuo automobilio variklio galingumo (draudžiant pavienius automobilius) arba nuo transporto priemonių parko sudėties ir, be abejo, nuo sumų ir sąlygų, kuriomis draudžiate. Tačiau klaidinga manyti, kad draudimo įmoka auga proporcingai draudimo sumai. Dažnai draudimo sumos padvigubėjimas gali padidinti įmoką vos keliolika procentų.
Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.
Įstatymo numatyta bazinė draudimo įmoka per metus yra:
• lengviesiems automobiliams ir mikroautobusams, kuriuose, be vairuotojo vietos, yra ne daugiau kaip 8 sėdimosios vietos, – 220 litų,
• krovininiams automobiliams – 375 litai,
• autobusams ir troleibusams – 350 litų,
• motociklams, motoroleriams, traktoriams ir savaeigiams mechanizmams – 80 litų,
• lengvųjų automobilių priekaboms – 40 litų,
• traktorių ir savaeigių mechanizmų priekaboms – 50 litų,
• krovininių automobilių priekaboms – 100 litų.

NEDRAUDŽIAMI ATVEJAI

• moralinė žala,
• turto prekinės vertės netekimas,
• baudos ar kiti panašūs mokėjimai,
• nukentėjusiųjų negautos pajamos, susidariusios dėl negalėjimo naudotis turtu po autoįvykio,
• žala dėl transporto priemonės, jos detalių, agregatų ar nukentėjusiojo daiktų vagystės po autoįvykio,
• žala dėl pinigų, dokumentų, vertybinių popierių, brangenybių, medalių, tauriųjų metalų, brangakmenių ir jų gaminių, rankraščių, skaidrių, fotonuotraukų, negatyvų, filatelijos, garso ir vaizdo įrašų, magnetinių duomenų kaupiklių, meno dirbinių, kolekcijų ir kitų panašaus pobūdžio rinkinių sunaikinimo ar praradimo,
• uždarbis, kurio neteko nukentėjusysis dėl darbingumo sumažėjimo ar netekimo,
• pensijos, pašalpos,
• žala gamtai (miškų, parkų gaisrai, aplinkos užteršimas ir pan.).

EISMO ĮVYKIO DALYVIŲ IR NUKENTĖJUSIŲ TREČIŲJŲ ASMENŲ PAREIGOS

1. Įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo:
1) imtis jam prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiesiems, pagal galimybes apsaugoti nukentėjusiųjų turtą;
2) apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais;
3) tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti.
4) pateikti kitiems eismo įvykio dalyviams informaciją, būtiną jo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei nustatyti;
5) per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas;
6) per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
2. Su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį.
3. Atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant.

ŽALOS NUSTATYMAS

Nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš draudiko ar Biuro, pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui arba Biurui, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių.
Kai žala padaryta turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo privalo išsaugoti sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, tol, kol jį apžiūrės atsakingo draudiko arba Biuro įgaliotas asmuo, ir suteikti galimybę draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą. Atsakingas draudikas ar Biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui.
Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
Žala nėra atlyginama, jei:
• transporto priemonę vairavo asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, vaistų, narkotinių ar toksinių medžiagų;
• transporto priemonę vairavo asmuo, neturintis vairuotojo pažymėjimo ar neturintis teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonės arba transporto priemonę vairavęs asmuo nėra teisėtas transporto priemonės valdytojas;
• transporto priemonę vairavęs asmuo nepakluso policijos pareigūnams ar savavališkai pasišalino iš įvykio vietos;
• teisėtas valdytojas žalą tretiesiems asmenims ar jų turtui padarė tyčia;
• autoįvykio metu transporto priemonės eksploatacija buvo draudžiama pagal kelių eismo taisykles ir tai turėjo įtakos autoįvykiui;
• transporto priemonė eksploatuojama, nors neatlikta valstybinė techninė apžiūra;
• žala trečiajam asmeniui ar turtui padaryta tuo metu, kai transporto priemonė dalyvavo bet kokio pobūdžio sportinėse varžybose, lenktynėse ar treniruotėse;
• žala atsirado dėl to, kad transporto priemonės teisėtas valdytojas panaudojo ją kaip nusikaltimo įrankį;
• žala atsirado mokomojo važiavimo metu, išskyrus atvejus, kai vairuoti moko oficialiai registruotų vairavimo mokyklų mokytojai (policijos darbuotojai), naudodamiesi automobiliais su specialiąja įranga ir laikydamiesi kelių eismo taisyklėse nustatytos tvarkos;
• žala trečiajam asmeniui ar turtui tiesiogiai arba netiesiogiai atsirado dėl karo veiksmų, neramumų šalies viduje arba ypatingosios padėties įvedimo, taip pat dėl teroristinių išpuolių, branduolinės energijos poveikio.
Draudikas taip pat gali nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti, jei draudėjas nevykdė draudimo sutartyje ar draudimo rūšies taisyklėse numatytų pareigų (pvz., laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tinkamai nepranešė apie draudiminį įvykį ir pan.). Visais atvejais draudimo išmoka nemokama, jei buvo įrodyta, kad draudėjas sukčiavo, siekdamas gauti draudimo išmoką (inscenizavo draudiminį įvykį, sudarė draudimo sutartį po įvykio ir pan.).
LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ DRAUDIKŲ BIURAS

Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti įstatymo nustatytas funkcijas.
Įgyvendindamas šį įstatymą, Biuras atlieka šias funkcijas:
1) koordinuoja draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu;
2) moka išmokas nurodytais atvejais;
3) veikia kaip Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo institucija, administruoja žalas ir moka išmokas pagal žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;
4) kaupia informaciją, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, valdo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę (toliau – duomenų bazė), tvarko duomenų bazės (įskaitant ir asmens) duomenis;
5) organizuoja ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje ir sudaro atitinkamas sutartis;
6) atlieka Biurui pavestas Biurų tarybos nario funkcijas, vykdo įsipareigojimus, atsirandančius iš susitarimų su kitų valstybių nacionaliniais draudikų biurais, atlieka kitas funkcijas pagal žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;
7) atsižvelgdamas į žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, organizuoja ir koordinuoja žaliųjų kortelių, galiojančių kitose valstybėse, blankų spausdinimą ir platinimą;
8) vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, patvirtina ir atšaukia užsienio valstybių draudimo įmonių atstovus pretenzijoms nagrinėti Lietuvos Respublikoje;
9) rengia seminarus, organizuoja mokymus;
10) kartu su kompetentingomis institucijomis formuoja bendrą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo politiką Lietuvos Respublikoje;
11) atlieka kitas įstatyme, Biuro įstatuose ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas.

DRAUDIMO KONTROLĖ

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolė yra patikrinimas, ar transporto priemonė yra apdrausta.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo: policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, įmonės, atliekančios valstybinę techninę apžiūrą, institucija, atsakinga už transporto priemonių valstybinę registraciją.
Atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ne mažesne draudimo suma, negu nustatyta įstatymo:
1) vėliausiai transporto priemonės registravimo dieną;
2) jeigu transporto priemonė neregistruojama, – prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę ar prieš perduodamas ją naudoti kitam asmeniui;
3) jeigu per Lietuvos Respublikos teritoriją važiuosiančios transporto priemonės valdytojas nėra apsidraudęs pagal įstatymą galiojančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, – prieš kirsdamas valstybės sieną;
4) ne vėliau kaip paskutinę draudimo apsaugos galiojimo pagal sudarytą draudimo sutartį dieną.
Tikrinamas asmuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kontrolę vykdančios institucijos prašymu privalo pateikti pagal įstatymą tikrinimo metu galiojantį draudimo liudijimą ar kitą dokumentą, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinantį draudimo sutarties sudarymą.
Galiojantis draudimo liudijimas turi būti pateikiamas valstybinę techninę apžiūrą atliekančiai įmonei prieš atliekant valstybinę techninę transporto priemonės apžiūrą

NE GYVYBĖS DRAUDIMO TEORINIAI ASPEKTAI

Įvadas

Šiandieninėje literatūroje vis dažniau kalbama apie paslaugų ekonomiką. Paslaugos, kaip ir prekės, skirtos tam tikriems žmonių poreikiams tenkinti. Be to paslaugų sfera yra vienintelė ekonomikos sritis, kur kuriamas socialinis produktas (pvz., transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir pan.).
Paslaugos, kurios dalyvauja mainų procese, vadinamos komercinėmis arba mokamomis ir realizuojamos rinkoje už tam tikrą kainą, o jų suteikimo išlaidos įtraukiamos į bendrąją ūkio apyvartą per valstybės mokesčių sistemą. Paslauga rinkoje įgauna visus prekei būdingus požymius: turi savo gyvavimo ciklą, įgauna piniginę vertės išraišką pagal galiojančius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir visų svarbiausia – tenkina vartotojų poreikius. Tačiau paslauga poreikių tenkinimo piramidėje stovi aukštesniame lygyje nei maistas, drabužiai ar būstas. Todėl poreikis paslaugoms atsiranda, kai didėja gyvenimo intensyvumas (laiko ekonomijos tendencija), keičiasi visuomenės išsivystymo lygis ir pan.
Plačiai žinomo amerikiečio A.Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Žmogus visuomet siekia būti saugus, apsaugoti artimuosius, savo turtą, todėl galimų rizikų sumažinimui, saugumo padidinimui naudoja įvairius draudimo elementus ir formas. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poveikis. Be to draudimas gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jo apsauga padeda nelaimės ištiktiems žmonėms nepražūti, neleidžia tapti našta visuomenei. Todėl draudimą socialiniu požiūriu galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtinas kaip vystymosi ir klestėjimo sąlyga, nes priešingu atveju tektų atsisakyti svarbių sumanymų.

Ne gyvybės draudimo esmė ir sąvoka

Su draudimo kompanijomis ir jų veikla žmonės susiduria kasdien, nori jie to ar ne ir tai tęsiasi jau ne vieną tūkstantį metų.
Draudimas atsirado apie 4500 m.pr.Kr. Kinijoje, vietiniams pirkliams plukdant savo krovinius vandeningomis Kinijos upėmis, kroviniai dažnai nuskęsdavo. Todėl tie pirkliai įkūrė laikinas sąjungas. Laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai, o ne vienas, kuriam būtų labai sunku vienam pakelti visų nuostolių naštą. Tai ir buvo pati draudimo pradžia.
400 m.pr.Kr. senojoje antikinėje Graikijoje egzistavo tarsi socialinis draudimas žūties kare atveju. Tai buvo savotiškos draudimo kompanijos, kurios rinkdavo įnašus, bausdavo juos nemokančius, laidodavo žuvusius, mokėdavo pašalpas našlėms.
Draudimas – kaip ekonomikos šaka susiformavo XIII a., būtent tada draudimo operacija buvo atskirta nuo paskolos suteikimo. Seniausia iki šiol draudimo sutartis buvo pasirašyta 1347 metais.
Pirma, panaši į dabartinę draudimo rūšis buvo jūrų draudimas. Pirma draudimo bendrovė buvo įsteigta 1424 metais Genujoje. Ji draudė sausuma ir jūra keliaujantį transportą.
Iki XX a. draudimas vystėsi trimis kryptimis: gaisrų, jūros ir gyvybės. XX amžiuje labai išaugo draudimo veiklos apimtys, atsirado naujos draudimo rūšys, kurių dabar jau yra virš 200.
Lietuvos teritorijoje draudimas, kaip verslas, atsirado tik XIX amžiuje.
Ir šiais laikais įvairi žmogaus veikla, ypač ūkinė, dažnai siejama su kokia nors rizika. Pirkėjas rizikuoja įsigyti nekokybišką pirkinį, tiekėjas krovinį ar transporto priemonę ir t.t. Norint išvengti minėtų ir panašių atvejų: bankininkams – laiku ar visiškai negauti savų pinigų, keleiviams – pavėluoti, vežėjams – sugadinti arba prarasti palengvinti jų padarinius, imamasi įvairiausių priemonių: specialių kokybės kontrolės priemonių, “saugių” kreditavimo sąlygų, arbitražų ir daugelio kitų.
Suprantama, kad kai kurių minėtų įvykių sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti. Šie įvykiai yra tradiciniai šiuolaikinių finansinių sandorių, vadinamų draudimu, objektai. Kiekvieno iš minėtų įvykių pasirodymo atskirai dažniausiai neįmanoma numatyti, tačiau, nagrinėjant daugybę tokių įvykių, aptinkami jų pasikartojimo dėsningumai. Tai leidžia juos iš anksto numatyti ir imtis priemonių, palengvinančių nepageidaujamas pasekmes.
Anot G.Girdzijausko (1999), ne gyvybės draudimu vadinama dėl draudiminio įvykio ir įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusi finansinė ūkinė veikla, ginanti ūkio subjektų ir piliečių turtinius interesus. Šių interesų gynimas pagrįstas piniginiais fondais, sudarytais iš tų ūkio subjektų ir piliečių (draudėjų) sumokėtų draudimo įmokų.
Ne gyvybės draudimo veiklą reglamentuoja sutartys, pagal kurias viena pusė (vadinama draudiku) mainais už mokestį (vadinama premija) įsipareigoja sumokėti kitai pusei (vadinamai draudėju) tam tikrą pinigų sumą arba jos ekvivalentą natūra, jei įvyks draudėjo interesus pažeidžiantis įvykis.
Ne gyvybės draudimo esmė yra ta, kad nuostolius solidariai padengia visi draudimo dalyviai. Tai tam tikros rūšies kooperacija kovojant su stichinių nelaimių padariniais ar prieštaravimais, atsirandančiais visuomenėje dėl jos narių turtinių interesų skirtingumo.
Mokslininkai Blaud (1998), Suško (1995), Čepinskis (1999) ir daugelis kitų draudimą priskiria finansų sričiai.
Draudimo paslaugų šakos skyrimas į gyvybės ir negyvybės, yra reglamentuotas 1973 m. Europos ekonominės bendrijos Tarybos Pirmojoje direktyvoje dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo. Šioje direktyvoje nustatyta, kad ne gyvybės veiklą turi vykdyti atskiros įmonės, kurioms numatyti skirtingi reikalavimai atskirų draudimo šakų įmonių mokumui, techninių rezervų suformavimui, apibrėžtos investavimo galimybės.
Lietuvoje ne gyvybės draudimas teisiškai reglamentuotas 1996 m., priėmus Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą. 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymas, atitinkantis ES Pirmojoje Direktyvoje keliamus reikalavimus draudimo veiklai.
Studijuojant užsienio šalių literatūrą, randama įvairių ne gyvybės draudimą nusakančių sąvokų: ne gyvybės draudimas vadinamas bendruoju draudimu, turto draudimu, trumpo laikotarpio draudimo veikla. Sąvoka “bendrasis draudimas” atspindi tą įvairovę skirtingų draudimo rūšių, kurios sudaro ne gyvybės draudimo paslaugų visumą. Tačiau Lietuvoje ši sąvoka skiriama apibūdinti kelių draudimo įmonių tarpusavio susitarimą bendrai suteikti draudimo apsaugą vienam ir tam pačiam draudimo objektui nuo tos pačios rizikos.
Terminas “ne gyvybės draudimas” yra kritikuojamas kai kurių Lietuvos draudimo specialistų, tačiau kaip reiktų pavadinti šią draudiminę šaką, nenurodoma.
Siekiant apibrėžti ne gyvybės draudimo sąvoką, apibrėžimo, kuris apimtų visas šios šakos draudimo paslaugų grupes, nėra. Tiksliausia ne gyvybės draudimą apibūdinti kaip draudimą, apimantį turtą, bei finansinius nuostolius.

Ne gyvybės draudimo klasifikavimas

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai, sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas tarpusavyje susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.
Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudimo įmonės sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia.
Skirstant ne gyvybės draudimo veiklą pagal draudžiamą objektą, yra išskiriamas asmens, turto ir finansinių nuostolių draudimas. Ne gyvybės draudime asmens draudimas apima draudimą nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimą ligos atveju. Turto draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra materialus daiktas arba gyvūnas. Finansinių nuostolių draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra ne daiktas ir ne asmuo, o draudiminio įvykio metu atsiradę finansiniai nuostoliai, tai civilinės atsakomybės laidavimo, kredito draudimas ir pan.
Skirstymas pagal draudžiamo objekto nuosavybę vyksta atsižvelgiant į tai, kam priklauso draudžiamas objektas. Nuosavo draudimo atveju draudimo objektas yra draudėjui priklausantis daiktas ar turtas, svetimo draudimo atveju yra draudžiamas kitam asmeniui priklausantis daiktas ar turtas.
Skirstymas pagal draudžiančios įmonės nuosavybės formą vyksta pagal tai, kas yra šios veiklos vykdytojas bei atsakomybės už įsipareigojimus nešėjas. Valstybinio draudimo atveju, ne gyvybės draudimo veiklos nešėja yra valstybinė įstaiga ar organizacija. Privatus draudimas yra vykdomas per privačioms akcinėms bendrovėms, susivienijimams, bendrijoms ar privatiems asmenims priklausančias draudimo įmones.
Ne gyvybės draudimo veiklos skirstymas pagal draudimo formą priklauso nuo to, ar tam tikrų objektų draudimas nuo tam tikrų rizikų yra priverstinis ar pasirenkamas savo noru. Privalomojo draudimo rūšys yra nustatomos įstatymais bei teisinėmis normomis, savanoriškas draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu.
Skirstymas pagal interesų apsaugos orientaciją, ypač išskiriamas asmens ir verslo struktūrų draudimas.
Asmens draudimui priskiriami individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų turto draudimas, asmens civilinės atsakomybės draudimas ir pan.).
Verslo draudimui priskiriamos šios draudimo rūšys:
* nuo visų rizikų (draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);
* jūrų draudimas;
* civilinės atsakomybės draudimas;
* finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);
* negautų arba sumažėjusių pajamų (pelno) draudimas (atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas).
Europos Sąjungos Pirmosios Direktyvos 16 straipsnyje ne gyvybės draudimas traktuojamas kaip draudimo šaka, kuriai priskiriamos draudimo rizikų bei draudimo objektų grupės. Toks ne gyvybės draudimo rizikų ir objektų klasifikavimas privalomas visoms šalims ES narėms. Todėl autorius mano, kad Lietuva, tapusi ES nare, yra priversta draudimą skirstyti į ne gyvybės ir gyvybės draudimo šakas. Siekdama narystės ES, Lietuva privalo suderinti šalyje galiojančias nuostatas su ES teisės aktų, reglamentuojančių draudimo veiklą, nuostatomis.
Analizuojant ES Pirmosios Direktyvos reikalavimų įgyvendinimą, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme buvo į juos atsižvelgta.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme yra išskiriama dar viena ne gyvybės draudimo grupė – pagalbos draudimas.
Gausi klasifikavimo variantų įvairovė nusako ne gyvybės draudimo šakos paslaugų įvairovę. Tačiau analizuodama specialią literatūrą pastebėjau, kad ne gyvybės draudimui kaip paslaugų visumai nepakankamai skiriama dėmesio. To priežastis yra ta, kad ne gyvybės draudimas yra draudimo šakos pavadinimas, į kurį sujungta daugybė draudimo rūšių ir jas tirti kaip visumą yra pakankamai sudėtinga, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas draudimo paslaugų grupių aprašymui.

Perdraudimas

Kaip buvo minėta, ne gyvybės draudimas yra susijęs su rizika.
Perdraudimas suteikia galimybę apdrausti tokią riziką, kuri dėl savo dydžio arba pavojingumo galėtų viršyti finansinį ir ūkinį pajėgumą. Be to, perdraudimas sušvelnina neigiamą poveikį pirminio draudiko veiklai dėl netikėto draudiminių įvykių skaičiaus svyravimo, dėl infliacijos išaugusių kainų bei mokesčių šuolių. Pagaliau įvairios katastrofos kelia grėsmę normaliai draudimo įmonių veiklai, ypač tuomet, kai draudikas privalo mokėti draudimo išmokas pagal daugelį draudimo sutarčių dėl vieno ir to paties draudiminio įvykio.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme perdraudimas yra apibrėžiamas kaip draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo arba perdraudimo įmonei. Toks apibrėžimas aiškiai nusako perdraudimo esmę.
Rusų mokslininkas N.T.Balabanovas (2002) teigia, kad pagrindinė perdraudimo funkcija yra antrinis rizikos perdraudimas, kurio metu perskirstoma atsakomybė tarp keleto draudimo įmonių.
N.T.Balabanovas siūlo perdraudimą klasifikuoti į dvi rūšis pagal draudimo įmonių veiklos teoriją: aktyvų ir pasyvų.
Aktyviajam perdraudimui priskiriamos užsienio šalių draudimo rizikos prisiėmimas. Pasyviajam perdraudimui priskiriamos savo šalies draudiminės rizikos perdavimas užsienio šalims.
Perdraudimo veikla tiek teorijoje, tiek ir praktikoje dažniausiai yra skirstoma į neprivalomąjį arba fakultatyvinį bei sutartinį perdraudimą.
Neprivalomuoju perdraudimu yra vadinama tokia perdraudimo veikla, kurios metu pirminio draudimo bei perdraudimo įmonės atskirai aptaria kiekvieną iš draudėjo perimtą riziką bei numato tos rizikos perdraudimo sąlygas. Kiekvienai su draudėju sudarytai tiesioginio draudimo sutarčiai yra sudaroma atskira perdraudimo sutartis. Pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visų iš draudėjų perimtų rizikų. Neprivalomasis perdraudimas suteikia pasirinkimo laisvę, t.y. pirminis draudikas pasirenka, kurias rizikas perdrausti, o kurias ne. Perdraudikas, kaip ir perdraudėjas, turi pasirinkimo laisvę; jis gali tiek atsisakyti perimti, tiek sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.
Sutartinis perdraudimas yra daugelio atskirų rizikų perdraudimas pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas perdraudimo sąlygas. Perdraudžiamų rizikų portfelis paprastai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Abi sutartinio perdraudimo sutartį pasirašiusios pusės prisiima tam tikrus įsipareigojimus partnerio atžvilgiu. Dažniausiai yra sutinkama tokia sutartinio perdraudimo sutartis, kuria pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudimas
– perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, atitinkančias perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas.
Finansinis perdraudimas yra tik netiesiogiai susijęs su pirminio draudimo įmonės vykdoma draudimo veikla. Finansinio perdraudimo metu yra sumažinama ar eliminuojama su investicine nuosavo bei skolinto kapitalo veikla susijusi rizika. Ši rizika apima tiek investavimo riziką, t.y. tikimybę, kad tam tikro laikotarpio pirminio draudimo įmonės investicijų portfelio pajamos bus mažesnės, negu kad apskaičiuotosios ar laukiamos, tiek ir laiko riziką, t.y. tikimybę, kad draudimo kompensacijos turės būti išmokėtos anksčiau, negu kad tikėtasi, tuo pačiu sąlygodamos mažesnes pirminio draudiko vykdomos investicinės veiklos pajamas.
Perdraudimo veikla gali būti skirstoma į atskiras rūšis pagal tai, kaip yra atliekamas rizikos tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių paskirstymas.
Perdraudimas yra vadinamas proporcingu, kai iš draudėjų perimtos rizikos, draudimo įmokos bei draudimo išmokos draudiminių įvykių atveju tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių yra paskirstomos tuo pačiu santykiu.
Perdraudimo įmonė, perėmusi proporcingą rizikos, įsipareigojimų bei draudimo įmokos dalį, dažniausiai sumoka pirminio draudimo įmonei tam tikro dydžio komisinį mokestį, susijusį su draudėjų paieška, rizikos vertinimu, informacijos apdorojimu, draudimo sutarčių pasirašymu, išdavimu bei valdymu, kompensavimu.
Nuostolių viršijimo perdraudimas dažnai yra vadinamas neproporcingu perdraudimu. Neproporcingo perdraudimo sutartimi perdraudimo įmonė įsipareigoja atlyginti visas draudiminio įvykio sąlygotus draudėjo nuotolius, viršijančius perdraudimo sutartyje numatytą maksimalią nuostolių apimtį, kurios neviršijus už visus nuostolius atsako pirminis draudikas.

Draudimo įmonių veiklos įvertinimo rodikliai

Įmonės finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.
Siekiant įvertinti draudimo įmonės veiklą, atliekama įmonės mokumo analizė. Tam skaičiuojami likvidumo koeficientai.
Likvidumas – tai įmonės sugebėjimas laiku (nepraėjus terminui) ir visiškai įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš savo trumpalaikio turto. Įmonė laikoma likvidi, jeigu jos trumpalaikiai įsipareigojimai savo darbuotojams už jų darbą, išteklių ir paslaugų tiekėjams, kreditoriams už išduotas trumpalaikes paskolas, draudimo kompanijoms, mokesčių inspekcijai ir kiti neviršija trumpalaikio turto.

Įmonė likvidi = Trumpalaikiai įsipareigojimai/Trumpalaikis turtas

Tačiau giliau ir išsamiau įmonės likvidumas įvertinamas, remiantis atitinkamų rodiklių sistema. Šių rodiklių pagrindas – įmonės trumpalaikių įsipareigojimų ir trumpalaikio turto palyginimas.

Bendrasis įmonės likvidumas = Įmonės trumpalaikis turtas/Įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai

Įmonės situacija laikoma norma, kai šis koeficientas svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.
Vertinant įmonės veiklą, svarbu įvertinti jos mokumą.
Įmonės mokumas – tai jos gebėjimas įvykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus partneriams, bankams, mokesčių inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima ilgalaikį investicinį kreditą, ilgalaikes paskolas pagal garantijas ar obligacijas. Įmonė yra nemoki tada, kai jos nuosavas turtas yra mažesnis už bendruosius įsipareigojimus.
Įmonės bendrojo mokumo koeficientas nustatomas taip:

Įmonės bendrojo mokumo koeficientas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės bendrieji įsipareigojimai

Ilgalaikis mokumas nustatomas taip:

Ilgalaikis mokumas = Įmonės nuosavas turtas/ Įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai

Be to vertinant draudimo įmonių veiklą negalima apsieiti be įmonių pelningumo analizės.
Atliekama pelningumo analizė tiksliau ir aiškiau apibendrina įmonės pasiekimus.
Tam skaičiuojamas turto pelningumo koeficientas. Jis parodo kaip efektyviai įmonė naudoja savo turtą . Jis apskaičiuojamas taip:

Turto pelningumas = Grynasis pelnas/Visas turtas

Ne gyvybės draudimo įmonių veiklai vertinti skaičiuojamas ne gyvybės draudimo techninės veiklos pelningumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas taip:

Pelningumo rodiklis = Ne gyvybės draudimo techninės dalies pelnas /nuostolis
Bendra pasirašytų įmokų suma
Be to svarbu atlikti ne gyvybės draudimo įmonių nuosavo kapitalo grąžos koeficientų apskaičiavimą. Kuris skaičiuojamas:

Nuosavo kapitalo grąža = Grynasis pelnas/ Akcinis kapitalas

Šiuo rodikliu vertinamas įmonės investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Be to skaičiuojami ir įmonės finansinio patvarumo koeficientai.
Įmonės likvidumo, mokumo ir finansinio patvarumo rodikliai papildo vieni kitus ir kartu apibūdina įmonės finansinę būklę. Jeigu įmonės likvidumo bei mokumo rodikliai nepalankūs, tačiau įmonė nepraradusi finansinio patvarumo (stabilumo), tai ji gali išeiti iš keblios padėties.
Draudimo įmonės veiklos pokyčiams vertinti gali būti naudojamas ir nuostolingumo koeficientas, kuris parodo, kokią dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išmokų sąnaudos. Šis rodiklis skaičiuojamas:

Nuostolingumo koeficientas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos

J.Čepinskis ir kiti dar išskiria draudimo įmonių nukentėjimo laipsnio rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip vidutinių nuostolių ir draudimo sumos santykis; draudiminių įvykių dažnį, kuris lygus draudiminių įvykių skaičiaus ir apdraustų objektų skaičiaus santykiui; nuostolių vidurkį, apskaičiuojamą kaip nuostolių ir apdraustų objektų santykį.
Aukščiau paminėti tik keletas iš daugelio įvairių draudimo įmonių veiklos rodiklių. Mano manymu, kiek galima išsamesnė draudimo įmonių veiklos analizė, įvairių rodiklių skaičiavimas, jų palyginimas tarp draudimo įmonių atskirų ne gyvybės draudimo grupių, galėtų tapti labai naudinga ir patiems draudikams, ir būsimiems draudėjams.
Daugelis autorių nurodo, kad pasaulinėje praktikoje vertinant šalies draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami specifiniai draudimo įmonių rodikliai: draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo bei draudimo išsiplėtimo rodikliai. Juos apskaičiuojant atsižvelgiama ne tik į draudimo įmonių surinktas tiesioginio draudimo bruto įmokas per ataskaitinį laikotarpį, bet ir rinkos dydį bei bendrąjį nacionalinį šalies produktą. Šie rodikliai leidžia palyginti kelių šalių draudimo rinkos plėtojimo tendencijas.

Lietuvos ne gyvybės draudimo tyrimo metodika

Ne gyvybės draudimo sistemos funkcionavimą galima vertinti įvairiais lygiais. Vertinant draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami šie rodikliai: ne gyvybės draudimo tankis, draudimo prasiskverbimas, draudimo išsiplėtimas.

Draudimo tankis = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/Gyventojų skaičius

Draudimo prasiskverbimas = Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos/ Šalies bendrasis vidaus produktas

Draudimo išsiplėtimas = Per metus šalyje sudarytos ne gyvybės draudimo sutartys/Gyventojų skaičius

Draudimo tankio rodiklis parodo, kiek pasirašytų gyvybės draudimo įmokų tenka vienam gyventojui, atskleidžia gyvybės draudimo potencialą. Draudimo prasiskverbimo rodiklis parodo gyvybės draudimo vietą šalies ūkio sistemoje, t.y. kokią dalį BVP „uždirba“ gyvybės draudimo paslaugų rinka. Draudimo išsiplėtimo rodiklio pagalba įvertinsime draudimo rinkos plėtrą – kiek vienam Lietuvos gyventojui tenka galiojančių gyvybės draudimo sutarčių.
Draudimo įmonių veiklos pokyčiams vertinti skaičiuojamas nuostolingumo koeficientas, kurio didelę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išlaidos; mokumo koeficientas (nuosavo turto ir įsipareigojimų santykis); turto pelningumas (grynojo ir viso pelno procentinė išraiška).

Vidutinis nuostolingumas = Išmokų sąnaudos/Uždirbtos draudimo įmokos

Vertinant ne gyvybės draudimo įmonių finansinę būklę, reikalinga skaičiuoti ir kitus rodiklius, rodančius bendrovių patikimumą, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateikiamos informacijos įmonių likvidumui ir veiklos rizikai apskaičiuoti nepakanka.