Ar teisus poetas Donatas Petrošius sakydamas, kad ,,geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą negu 10 vidutiniškų“

Modernėjant technologijoms, filmų kūrimas sparčiai išaugo. Kasdien pasaulyje sukuriamas bent vienas iš jų. Žiūrėdami daug įvairiausių filmų žmonės dažniausiai išvysta juos menkaverčius ir gana banalius. Todėl neretai pamirštama, kas yra tikrai geras filmas. Tačiau, tyčia ar netyčia, atradus ir pažiūrėjus dėmesio vertą kino šedevrą, iškart suprantama, kad geriau pamatyti gerą filmą dešimt kartų negu dešimt vidutiniškų. Taigi, kodėl taip yra? Kartu kyla dar vienas klausimas, kas gi yra geras filmas?
Visų pirma, gerame filme visada galima pamatyti kažką naujo, grožėtis stulbinančiu vaizdu, puikia vaidyba ir nepabostančiu siužetu. Visa tai puikiai atskleidžiama lietuvių režisieriaus Audriaus Juzėno istorinėje dramoje „Vilniaus getas“. Meniniame filme parodomas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos metais. Šioje dramoje pasakojama apie Vilniaus gete gyvenusių žydų bandymus išlikti gyviems. Tam neretai reikėdavo tartis su vokiečių karininkais. Jų viršininkas – buvęs aktorius ir džiazo muzikantas Kitelis, kuris tyrinėdamas apleistą teatro pastatą pastebi buvusią Europos muzikos žvaigždę Chają. Jam patiko jos balsas ir neapsakomas jaunos žydaitės grožis jį viliojo, todėl taip gimė unikalus geto teatras. Paties filmo pabaiga buvo tiesiog kerinti, kuri tobulai sukūrė paslaptingumo ir mistiškumo įspūdį. Šioje dramoje vaidina gausybė lietuvių aktorių. Mane sužavėjo teatrališka Andriaus Žebrausko vaidyba, charizmatiškas Vytauto Šapranausko vaidmuo bei pagrindinių veikėjų emocijos. „Vilniaus getas“ yra svarbus įvykis ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūriniam gyvenimui.
Taip pat yra žinoma, jog geras filmas paveiks ne tik protą, tačiau ir sielą. Vienas iš nuostabiausių kino šedevrų – amerikiečių kriminalinė drama „Krikštatėvis“, kurią režisavo Francis Fordas Coppola, apie italų mafijos gimimą. Filmas pelnė net tris „Oskarus“ ir keturis „Auksinius gaublius“. Puikus Marlono Brando vaidmuo buvo įvertintas „Oskaru“, tačiau aktorius jo atsisakė. Filme „Krikštatėvis“ vaizduojama žiauri, nesibaigianti kova tarp dviejų mafijos klanų – Tataljų ir Korleonių šeimos. Dramoje tobulai atkurtas Sicilijos mafijos požiūris į visuomenę, draugus bei šeimą. Korleonės šeimos galva – Donas Vitas Korleonė buvo krikštatėvis tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Donas vaizduojamas, kaip teisingas žmogus, pasakantis daug tikslių pamokymų, tokių kaip: „Niekada nejausk priešams neapykantos. Neapykanta tik aptemdo tavo protą.“ Buvau sužavėta itin taikliais Krikštatėvio žodžiais: „Laikyk draugus arti, o priešus dar arčiau.“ Beje, filme perteikta daug vertybių, kurios šiomis dienomis yra neretai užmirštamos. Aš manau, kad „Krikštatėvis“ – tai ne vienas iš tų filmų, kur pamiršti po pusdienio. Jo išliekamoji vertė tiesiog įspūdinga. Tai filmas, kurį žiūrėjo tėvai, žiūrės vaikai ir vaikaičiai.
Deja, daugelis filmų šiais laikais yra tik vidutiniški. Jų scenarijus dažniausiai būna lengvai nuspėjamas, banalus ir lėkštas. Puikus vidutiniškų filmų pavyzdys yra Maiklo Patriko Kingo režisuotas „Seksas ir miestas 2“. Tai dar vienas nuobodus, pirmos dalies tęsinys, kuris praeitais metais buvo apdovanotas net dviem „Auksinėm avietėm“. Siužetas pasirodė šiek tiek tuščias ir nenatūralus. Visur tviskėjo perdėta prabanga, žiūrovus buvo bandoma pralinksminti keliais lėkštais, nevykusiais juokeliais. Šis filmas skirtas žiūrėti tik moterims, kurios nori atitrūkti nuo varginančios realybės. Viskas, ką aš mačiau buvo tik keturios stilingai apsirengusios damos, apžavėtos kerinčiais Abu Dabio vaizdais. Todėl tik ir laukiau, kada filmas pasibaigs.
Šiais laikais yra kuriama daugybė nevertingų, neturinčios jokios prasmės filmų. Tačiau būdami kino teatre ar tiesiog sėdėdami namuose retkarčiais atrandame kažką tokio, ką pažiūrėjus atrodo, kad diena praėjo ne veltui, jog patyrei kažką įspūdingo. Puikaus siužeto ir tiesiog kerintys filmai „Vilniaus getas“ ir „Krikštatėvis“ sužavėjo mane. Tiesa yra tokia, kad ieškodami gero filmo, tenka pamatyti daug vidutiniškų, tokių kaip „Seksas ir miestas 2“, nes tik pažiūrėjus jį galima nuspręsti ar buvo verta gaišti laiką, ar ne.

Donatas Petrošius – poezijos rinkinio „AORISTAS“ analizė

 

Antrasis D. Petrošiaus (g. 1978) poezijos rinkinys „Aoristas“ įtikina, kad į literatūrą atėjo gabus, savitas poetas. Retai girdimas žodis aoristas, pasirinktas knygai pavadinti, graikų kalboje reiškia „neapibrėžtas“, „beribis“. Jis savaip apibrėžia didžiąją dalį knygos eilėraščių – poeto anksčiau patirtų būsenų, atsitikimų ir apmąstymų persikėlimą į kūrybinę dabartį. Septyni nedideli skyriai turi savus lyrinius siužetus. Baigiamasis skyrius „Nuožiūros“ asociatyviai sietinas su pasaulinio garso filmais. „Šiam poetiniam kartui savavališkai susikūriau savo aoristą, kurio supaprastintas apibrėžimas skambėtų maždaug taip: visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada. Kodėl? Todėl, kad būtų neteisinga, jei viskas – lyg niekur nieko imtų ir prapultų į nežinią. Todėl, kad nieko nėra, ko nebūtų. Nuosekliai žvelgiant, niekas niekur nedingo. Neprapuolė ir tas pats senasis aoristas bei visa, kas prie jo buvo prikabinta. Tegu tas laikas dabar atrodo menamas, neatkuriamas, gramatiškai neapibrėžiamas – kaip tik tokio ir reikia eilėraščiams.“ (Donatas Petrošius)

„Nuožiūros“ radosi iš besaikio piktnaudžiavimo namų kinu. Būdavo, kad gavęs kokį naują filmą žiūrėdavau jį kiekvieną vakarą tris savaites. Kai kuriuos peržiūrėjau pusšimtį kartų ir žinau, kad sugrįšiu prie jų dar mažiausiai antra tiek, tačiau esti ir tokių, kurių pavadinimai čia pakliuvo vien dėl to, kad patys įsiprašė, tiksliau, įsijungė reikiamoje vietoje tinkamu laiku. Paraleliai kinomanijoms rašiau eilėraščius, ir kai kuriems jų be skrupulų prisegdavau tomis dienomis tyrinėto filmo pavadinimą – juolab kad ne kartą pagavau save įvykdžius sinefilinį kriminalą: tai, žiūrėk, kokią citatą netyčia nugvelbiau, tai įsijaučiau per daug.“