Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė. D. Ibelhauptaitė Lietuvos vardą garsina pasaulinėse teatro scenose, užsienio spauda ją vadina vunderkinde, aktorių meistriškumo seminarus garsi operos režisierė veda visame pasaulyje, bet Lietuvos niekada nepamiršta.

Biografija

Būdama penkiolikos metų dar mokykloje 1983 m. režisavo pirmuosius savo darbus. Nuo 1985 m. režisieriaus asistentė Jaunimo teatre. 1990 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, M. Zacharovo mokinė. Nuo 1991 m. gyvena Londone. Režisavo dramos spektaklių, operų įvairiuose Londono teatruose. Nuo 1991 m. vadovauja aktorių meistriškumo seminarams: Karališkasis nacionalinis teatras ir Nacionalinės operos studija Londone, L. Strasbergo institutas, Los Andželas, Olandija, Kinija, Izraelis.

Vyras britų aktorius Deksteris Flečeris.

Pastatymai

Nikolajus Gogolis. Lošėjai, 1992 m.
Karlas Goldonis. Mirandolina, 1994 m.
Šveikas, 1999 m., 2004 m., pagal J. Hašeką
Džiuzepė Verdis. Rigoletas, 1995 m., „Hackney Empire“ teatras, Londonas
Džakomas Pučinis. Madam Baterflai, 1997 m., 2000 m., su trupe „Opera North“
Piotras Čaikovskis. Eugenijus Oneginas, 1998 m., 2001 m., su trupe „Opera North“
Gaetanas Donicetis. Don Paskualė, 2000 m., trupė „Opera Zuid“, Olandija
Džiuzepė Verdis. Kaukių balius, 2001 m., Vilniaus festivalis, Trakų pilis, 2002 m. – LNOBT
Rudžeras Leonkavalis. Pajacai, 2003 m., koncertinis atlikimas Vilniuje
[taisyti] Šaltiniai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude. Ingeborga Dapkūnaitė kino aktorės karjerą pradėjo dar 1984-aisiais. 1993-aisiais pradėjo filmuotis Holivudo seriale „Aliaska kid“. Iki šių dienų lietuvių aktorė yra nusifilmavusi tokiuose filmuose kaip „Hanibal rising“ (Hanibalas: pradžia“), „Seven years in Tibet“ („Septyneri metai Tibete“), „Mission impossible“ („Misija neįmanoma“) ir daugelyje kitų.

Aktorės tėvas buvo diplomatas, o mama dirbo meteorologe. Jie nemažai laiko praleisdavo Maskvoje, o Ingeborga juos aplankydavo tik per atostogas. Vilniuje ji gyveno su seneliais bei teta ir dėde, kuris dirbo muzikantu teatro orkestre. Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje – Džiakomo Pučinio operoje „Madam Baterflay“. Aišku čia savo ranką pridėjo močiutė, kuri dirbo Vilniaus operos ir baleto teatro administratore. Ingeborgos vaikystė ir jaunystė buvo orientuota į sportą, ji užsiiminėjo dailiuoju čiuožimu ir aišku populiariausiu sportu Lietuvoje – krepšiniu. Tačiau netoli namų, ant Tauro kalno, buvo Profsąjungos rūmai, kur veikė dramos būrelis, kurį Ingeborga lankė 3 metus.

Biografija

1985 m. baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (Jono Vaitkaus chorinio ir teatralinio meno fakultetas) ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre. Vėliau dirbo aktore Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė debiutavo 1986 m. Isako Fridbergo filme Nakties šnabždesiai.

1993 m. debiutavo Holivude, seriale Aliaska Kid. Tais pačiais metais pervažiavo gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų.

Teisėja

Kanų festivalyje „Sinefondeišin“ 2003 metais.
Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje 2005 metais.
Mar del Platos tarptautiniame kino festivalyje 2005 metais.
[taisyti] Apdovanojimai
1992 m. Auksinis avinas – Geriausia metų aktorė, filmas Cinikai
1994 m. Tarptautinis Ženevos kino festivalis – specialus prizas už Rytojaus žvaigždę, filmas Pamaskvio vakarai
1994 m. Nika – Geriausias moteriškas vaidmuo, filmas Pamaskvio vakarai
2005 m. Astra – Nominacijoje „Kino stilius“

Vaidmenys teatre

Vilniaus Jaunimo teatre vaidino Eimunto Nekrošiaus statant A. Čechovo „Žuvėdrą“, N. Gogolio „Nosis“, repetavo Kordeliją („Karaliuje Lyre“). Paskui vaidino Džono Malkovičiaus „Kalbos klaidose“, Yvo Emslerio „Vaginos monologuose“ (rež. Romanas Kozakas), Jekaterinos Kovalevskos „Mano mėlynas draugas“ (Puškino vardo teatras).

Vaidmenys televizijoje

2005 m. Rusijos televizijos kanale TNT aktorė vedė realybės šou „Didysis brolis“ laidas. Per 95 dienas vedėja ir žiūrovai sekė dalyvių gyvenimą, o penktadieniais aktorė vedė tiesioginę laidą, kurios eigoje sprendėsi vieno iš jos dalyvio likimas.

2006 metais Rusijos TV kanale “1 Baltijos kanalas”, Ingeborga dalyvavo projekte „Žvaigždės ant ledo“. Jos partneris buvo Olimpinių žaidynių prizininkas Aleksandras Žulinas, tad nenuostabu, kad jų pora pateko į finalą.

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius, kurio darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

 

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius. Ne veltui 2003-aisiais E. Nekrošiui įteiktas „Didžiojo kryžiaus“ ordinas už nuopelnus Lietuvai. Šis režisierius savo darbais Lietuvos vardą garsina tarptautiniu mastu. Gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir vertinamas užsienyje, Eimuntas Nekrošius tikriausiai geriausiai perteikė Viljamo Šekspyro mintis ir įkūnijo personažus.

Biografija

1978 – baigė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą. A. Gončarovo klasė
1978–1979 – Vilniaus Jaunimo teatras
1979–1980 – Kauno dramos teatras
1980–1991 – Vilniaus Jaunimo teatras
1993–1998 – Lietuvos tarptautinis teatro festivalis LIFE
nuo 1998 – teatro studijos „Meno Fortas“ steigėjas ir meno vadovas.
1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį R. Vabalo režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“.

Režisuoti spektakliai

1977 – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1978 – S. Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
1978 – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
1980 – G. Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1980 – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1981 – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1982 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
1983 – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1986 – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1991 – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1994 – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
1995 – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
1996 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
1997 – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
1999 – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
2000 – A. Čechovas „Žuvėdra“ – Ecole des Mitres, tarptautinis projektas;
2001 – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
2002 – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
2002 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
2003 – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
2004 – „Giesmių Giesmė“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
2005 – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija.
2006 – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras

Svarbesni apdovanojimai

1988 – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
1991 – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
1994 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1994 – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
1994 – Taorminos menų omiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
1995 – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
1996 – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
1997 – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
1997, 1999, 2004 – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
1998 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1999 – LR vyriausybės premija;
1999 – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
2001 – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
2001 – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
2003 – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
2004 – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
2005 – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“.
2008 – Nacionalinė kultūros pažangos premija

Pasaulio spauda apie E. Nekrošiaus spektaklius

“… Jeigu jūs nebuvote Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, artimiausiu metu negalėsite palaikyti pokalbio padorioje kompanijoje”.
„Rusijos teatrinė bendruomenė abejoja ar tikrai Bob’as Wilson’as, Kristofas Martaleris ar Frankas Kastorfas yra iškilūs režisieriai. Visuomenė pasiryžusi aptarti klausimą kaip grandiozinis (ar atvirkščiai, bevertis) Kamos Ginko ar Anatolijaus Vasiljevo talentas. Ta pati visuomenė abejoja bet kokiu atveju visais ir viskuo. Bet dėl Eimunto Nekrošiaus jos tarpe pasiektas visiškas konsensusas. Nekrošius – genijus. Jam paklūsta visi autoriai. Jo estetika – tai lydymo katilas, kuriame visa kas svetima tampa sava“.
“Eimunto Nekrošiaus asmenyje Viljamas Šekspyras rado idealų vertėja iš literatūrinės kalbos į teatrinę. Vietoje žodžių, kuriais Nekrošius nepasitiki, jis perteikia mintis, jausmus, temas, poetinius posūkius. Liūdesį, pyktį, įtarimų šaltį ir abejonių sunkumą Nekrošius paverčia ledu, ugnimi, vandeniu ir akmeniu, kurie drasko ne veikėjų sielas, o kūnus… Bet rašyti apie šiuos fantastiškus vaizdinius taip pat beprasmiška, kaip ir bandyti juos iššifruoti”.

Jonas Mekas – amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvis, kurio darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Garsiausias avangardinio kino kūrėjas. Garsiausias pasaulyje avangardinio kino pradininkas, vadinamas „amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu“, didžiąją dalį gyvenimo gyvenantis Amerikoje. Jo darbas Amerikoje prasidėjo praėjus vos kelioms savaitės po imigracijos – J. Mekas pasaulį nustebino šiuolaikišku požiūriu į kiną. Jonas Mekas visada pabrėžia savo lietuvišką kilmę ir kartais grįžta į tėvynę.

Biografija
1944 m. su broliu Adolfu buvo suimti nacių ir 8-iem mėnesiam įkalinti priverstinių darbų stovykloje Vokietijoje. Po karo 1946–1948 m. studijavo filosofiją Mainz’o universitete, Vokietijoje.

1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaiminystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose.

1954 m. tapo žurnalo Film Culture redaktoriumi ir vadovu; 1958 m. pradėjo ir redagavo Movie Journal skyrių Village Voice žurnale; 1962 m. bendrai įkūrė The Film Makers’ Cooperative, o 1964 m. The Filmmakers’ Cinematheque, kuris palaipsniui išaugo į Anthology Film Archives, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.

J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí.

2007 m. spalį J. Mekui Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.

2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Jį įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.

Filmografija

Guns of the Trees (1962 m.)
Film Magazine of the Arts (1963 m.)
The Brig (1964 m.)
Award Presentation to Andy Warhol (1964 m.)
Report from Millbrook (1964–65 m.)
Hare Krishna (1966 m.)
Notes on the Circus (1966 m.)
Cassis (1966 m.)
The Italian Notebook (1967 m.)
Time and Fortune Vietnam Newsreel (1968 m.)
Walden (Diaries, Notes, and Sketches) (1969 m.)
Reminiscences of a Journey to Lithuania (1971–72 m.)
Lost, Lost, Lost (1976 m.)
In Between: 1964–8 (1978 m.)
Notes for Jerome (1978 m.)
Paradise Not Yet Lost (also known as Oona’s Third Year) (1979 m.)
Street Songs (1966/1983 m.)
Cups/Saucers/Dancers/Radio (1965/1983 m.)
Erik Hawkins: Excerpts from „Here and Now with Watchers“/Lucia Dlugoszewski Performs (1983 m.)
He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life (1969/1985 m.)
Scenes from the Life of Andy Warhol (1990 m.)
Mob of Angels/The Baptism (1991 m.)
Dr. Carl G. Jung or Lapis Philosophorum (1991 m.)
Quartet Number One (1991 m.)
Mob of Angels at St. Ann (1992 m.)
Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas (1992 m.)
The Education of Sebastian or Egypt Regained (1992 m.)
He Travels. In Search of… (1994 m.)
Imperfect 3-Image Films (1995 m.)
On My Way to Fujiyama I Met… (1995 m.)
Happy Birthday to John (1996 m.)
Memories of Frankenstein (1996 m.)
Birth of a Nation (1997 m.)
Scenes from Allen’s Last Three Days on Earth as a Spirit (1997 m.)
Letter from Nowhere – Laiskas is Niekur N.1 (1997 m.)
Symphony of Joy (1997 m.)
Song of Avignon (1998 m.)
Laboratorium (1999 m.)
Autobiography of a Man Who Carried his Memory in his Eyes (2000 m.)
This Side of Paradise (1999 m.)
Notes on Andy’s Factory (1999 m.)
Mysteries (1966–2001 m.)
As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty (2000 m.)
Remedy for Melancholy (2000 m.)
Ein Maerchen (2001 m.)
Williamsburg, Brooklyn (1950–2003 m.)
Mozart & Wein and Elvis (2000 m.)
Travel Songs (1967–1981 m.)
Dedication to Leger (2003 m.)
Notes on Utopia (2003 m.) 30 min,
Letter from Greenpoint (2004 m.)
Lithuania and the Collapse of the USSR (2009 m.)

Vydūno darbai svarbūs net tik Lietuvos, bet pasaulio kultūros istorijai

 

Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas.Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.Po Antrojo pasaulino karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas.Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta. Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę samonę ir atmintį nuskurdinome. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Vilius Storosta, kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu-t.y. regėtoju, pranašu ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.
Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas.
Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno Raštai- tai nuoseklus gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.
Vydūnas 1868 m. kovo 22d. gimė Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė- Storosta, vardas- Vilhelmas.Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli Pilkalnio (dabar –Dobrovolskas ),paskui– mokslas Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje.Dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros.
Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova.Tačiau pasveiko. Buvo silpnos sveikatos, todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus, buvo išleistas į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą. Dirbdamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1920-1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją.1924-1927 m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo (1896- 1898), Halės (1899) ,Leipcigo, o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos – biografija.
Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: ,,Visatos sąranga“, ,,Mirtis ir kas toliau“, ,,Mūsų uždavinys“, ,,Sąmonė“ ir kt.
Tai lietuvių kultūros veikėjas, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje. Visą savo gyvenimą paskyręs tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti pradėjęs aiškintis tada rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Ir čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.
Svarbiausia jam pasirodo tautos moralimio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, ‘‘didėti iš vidaus‘‘.Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį.To sėmėsi Vedose. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save, ir teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus.Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofoniuose traktatuose,straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą. Ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis.Draugija veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai žadinti tautinę lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat ,,kelti garbėn lietuviškumą‘‘, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą ,,Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius trktatus. Tada pradėjo pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savo filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad ,, siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad ,,tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisai prirašytuose ir bei leistuose žurnaluose – ,,Jaunimas“ (1911- 1914), ,,Naujovė“ (1915 ), ,,Darbymetis“ (1921 -1925), – gausybėje filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Lietuvos periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiadešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno Universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net Nobelio premijai.
Nelengvą kultūrininko ir švietėjo gyvenimą Tilžėje baigia 1944 spalio mėnesį. Traukdamasis iš karo liepsnų apimto miesto, tepasiima didžiausią savo turtą – rankraščius. Po netrumpų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmondą, į kurį 1946 rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas.Čia tvarkė savo rankraščius apibendrino savo gyvenimą. 1953 m. vasario 20d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85- mečio, Vydūnas mirė.
1991 spalio 19 dieną Vydūnas sugrįžta namo: įvykdoma jo paskutinė valia amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje.
Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė kritikos straipsnių. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį nuveikė Vydūnas kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai, kuriuos galima pavadinti vydūnizmu. Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, pavyzdžiui, kaip filosofinės sistemos neryškumas,apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir panašiai. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį,kiek labiau realybėje ir darbuose ją įkūnyti. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o į praktinius, gyvenimo realybės keliamus klausimus. Vydūnas susiformavo kaip praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs atsiliepti į tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi ieškojimų kryptį, buvo būtinybė padėti tėvynainiams atsispirti prieš vykdomą tautinę asimiliaciją. Filosofiniai ieškojimai,bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine esme.Pats Vydūnas gilinosi į savo vidines būsenas, galvojo apie gilesnę pasaulio prasmę. Pirmiausia paaiškinimo bandė ieškoti Biblijoje. Taip pat analizavo istorikų veikalus, kurie aiškino dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai Vydūną atvedė į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Stiprų įspūdį Vydūnui darė vokiečių filosofai, su kuriais susidūrė studijuodamas. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo susidaryti ne tik vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su vokiečių klasikinės filosofijos istorija.
Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų šventraščius. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę. Leipcige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos –ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais. Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir tapo jų draugijos nariu. Tą susižavėjima, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo pobūdžiu jos“ pataikė “ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą. Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Taip pat Vydūną patraukė ‘‘sufilosofinto‘‘ religingumo forma, skelbusi, jog neteikia pirmumo jokiai iš religijų, kurios skirtingomis ‘‘kalbomis‘‘ nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje, tiek filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų filosofijos postulatais.
Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema( jų yra aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus išsivadavimo kelius. Kitas būdingas bruožas – jos glaudus ryšys su religija – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Būtent indų filosofijos paveiktas, jis kaip tikslingiausią kelią pasirenka savo tautos moralinio atgimimo ugdymą. Ieškodamas būdų, įgalinančių užguitą lietuvį atsispirti nacionaliniam pavergimui, mąstytojas ima raginti tėvynainius kelti savo kultūrą, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, siekti žmogiškojo tobulumo, būti moraliai aukštesniems už pavergėjus. Naujoji pasaulėžiūra turėtų ne slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Labiausiai buvo eksplotuojamos ,,Bagavadgitos“ idėjos. Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Ypatingą ,,Bagavadgitos“ reikšmę Vydūno filosofinėje biografijoje rodo faktas, kad ją jis išvertė į lietuvių kalbą. Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos, augalinės gyvybės, gyvuliškojo veiklumo bei geismų ir žmoguje besireiškiančio proto sferos. Dvasios sričiai – visagalybės, išminties, meilės sferos. Tos septynios sudaro visatą. Pati žmogiškumo esmė jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis – kūnas (negyvoji gamta), gyvybė, instinktai, protas – yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė esmė matosi iš žmogaus savimonės, išmintingumo, intuicijos, dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti grožį.
Remdamasis šia vedantiškąja žmogaus ir būties samprata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina. Jos raidos pradžią Vydūnas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip kultūros vertybes.
Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t.y. civilizacijos reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui gresia dvasinės kultūros krize. Tokios krizės apraiškas bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek grožine, tiek filosofine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros augimą ir stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas – žmoniškumo,t.y.dvasinės žmogaus esmės stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės, kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančios kultūros sferomis, Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti, įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį arba gamtos pasaulį. Dorovė – tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t.y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės esama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui. Tai labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais, nesavanaudišku veikimu, meile, pažinimu, dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tautai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti. Tauta žmogui esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsiskiria nepakartojami bruožai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiška empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia – ir jo tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas. Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos jis pats išdėstė ‘‘Raštuose‘‘. Vydūno ‘‘Raštuose‘‘ atskleidžiamas visas tos filosofijos subtilumas, atliekantis tą misiją, kurią pats autorius skyrė – ‘‘tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą‘‘. Kitaip tariant, ‘‘Raštai‘‘ ir kiti Vydūno veikalai turėtų suvaidinti ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinį palikimą, bet ir tautai ugdant žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą. Įtaigiau veikiančio mąstytojo, švietėjo, pedagogo,rašytojo, kaip Vydūnas, šiam ugdymui tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

Naudota literatūra

1. Vydūnas. Raštai I tomas.- V., 1990.
2. Mykolaitis – Putinas V. Raštai. – V., 1969. – T.10
3. Tikrasis Vydūnas // Naujasis žodis. – 1928 , Nr.1