Aplinkosaugos samprata ir strategija ir globalinės aplinkosaugos problemos

 

Įvadas
Mes nuolat vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą bei mus supančią aplinką: teršiame orą, vandenis, dirvo¬žemį. Mokslo ir technikos pagalba- privalome saugoti gamtą, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie dabartį, bet ir ateitį, būsimąsias kartas. Kokį palikimą mes jiems paliksime?
Kalbėdami apie tai, nepamirškime, kad viena svarbiausių mūsų gyvenimo sričių yra aplinkosau¬ga. Įsidėmėkime – negalima visiškai suvokti, įstatymiškai pagrįsti arba kitaip patikimai valdyti nė vienos veiklos srities, tarp jų ir aplinkos apsaugos, nežinant jos raidos istorijos.
Ne veltui senoliai tvirtino – istorijos nežinantys ar ją ignoruojantys visuomet vaikais lieka .
Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje tenka apgailestauti, kad jos raidos istorijai skirta mažai dėmesio bei laiko. Tiek specialistai aplinkosaugininkai, tiek gamtosaugininkai neturėjo patikimų šaltinių, iš kurių būtų galėję gauti žinių apie aplinkosaugos raidą Lietuvoje.
Siaurąja prasme gamtos ir aplinkos apsauga – tai gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir aplinkosaugos teisinių, biologinių, ekonominių bei techninių priemonių kompleksas. Tos priemonės aprė¬pia visą aplinką. Jos taip pat glaudžiai susijusios su estetika, morale, švietimu, politika – tiek nacionaline, tiek tarptautine, kadangi tarp valstybių yra sudaromos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys, pasirašomos konvencijos bei kitu būdu bendradarbiaujama aplinkos apsaugos srityje.
Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypatingai svarbios yra tokios mokslo sritys: kaip biologija, miškininkystė, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.
Aplinkosaugos turinį sudaro vandens, oro, žemės gelmių, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas ir protingas naudojimas bei jų apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis bei savo ir kitų ateitimi. O tai pasiekiama taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų neduodančias ar mažai atliekų duodančias naujas šiuolaikines technologijas.
Gamtinės aplinkos pokyčiai vyksta nuolat, o pastarąjį šimtmetį dėl globalinių procesų įtakos, nedarnaus ūkio vystymosi ir ilgą laiką ignoruotų ekologinių problemų gamta vis labiau yra niokojama. Tai pradeda jausti kiekvienas žemės gyventojas. Lietuvai taip pat tenka susidurti su šiomis problemomis, nes poveikis aplinkai ir jos atsakas – jau ne vienos valstybės, o bendras visos planetos rūpestis. Aplinkosaugos problemos tampa vienos aktualiausių šiandieninių problemų visame pasaulyje, nes nuolat auga informacijos apie aplinkos bei jos atskirų komponentų būklę, numatomą jų raidos perspektyvą poreikis.
Todėl mano darbo tikslai šie:
1. Pagrindinių aplinkosaugos problemų nustatymas;
2. Problemų sprendimo būdų suradimas;
3. Įvertinti aplinkosaugos teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. Priežasčių, sukeliančių aplinkosaugos problemas, nustatymas;
2. Kokios pagrindinės priežastys sąlygoja pagrindinių aplinkosaugos problemų atsiradimą;
3. Kokiomis priemonėmis ir būdais yra siekiama sumažinti problemų atsiradimą;
4. Ar Lietuvos vykdoma aplinkosaugos politika yra efektyvi ir funkcionali, siekiant sumažinti galimų problemų kilimo riziką.

1. APLINKOSAUGOS SAMPRATA IR STRATEGIJA

Antrajame tūkstantmetyje atsiskleidė žmogaus proto didybė, jo mąstymo trumparegiškumas, dvasios poreikis, žmogaus sukurtos technikos nau¬da bei jo išradimų žalingas poveikis, taip pat žmogaus stiprybė bei jo visiškas silpnumas. Klausimas – „Kur eini, Žmogau?” tapo mūsų amžiaus šaukiniu, išreiškiančiu tą didįjį nerimą dėl pačio žmogaus, dėl jo vienintelio prieglobsčio – Žemės – likimo.
Tik pavydėti galima anų laikų žmonėms, nesąmoningai suvokusiems ir įvertinusiems tai, ką mes dabar pripažįstame tik kaip mokslo atrandamas ir įrodomas tiesas. Deja, bet žmonijos kelias į suvoktą ir moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių tiesumo nustatymą buvo ilgas ir nelygus. Pagrindinė sritis, kurioje sprendėsi svarbiausieji visuomenės ir gamtos sąveikos prieštaravimai, formavosi tautų gyvenamoji aplinka ir konkrečioje erdvėje realizavosi valstybių socialinė, ekonomi¬nė ir ekologinė politika, buvo krašto tvarkymas, arba tiesiog kraštotvarka. Kraštotvarka yra žmonių veiklos teritorinis pagrindas ir aplinkos tvarkymas, įgyvendinantis šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės plėtros nuostatas bei kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. Tai labai sudėtingas žmonių veiklos kompleksas, kurio pagrindimas susieja daugybę mokslinių ir meninių disciplinų. Neatsie¬jama jo dalimi yra ir aplinkos apsaugos planavimas bei vykdymas.
Kaip bebūtų keista, tačiau tam tikrų vartosenos ir sampratos sunkumų kelia iš pirmo žvilgsnio labai paprastas „aplinkos” terminas, pastaruoju metu nepagrįstai iš daugelio sričių išstūmęs „gamtos” sąvoką. Logiškiausias būtų toks apibrėžimas: aplinka yra žmogų supanti ir abipusiais ry-šiais su juo susijusi negyvosios ir gyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visuma.
Sąvokos „aplinka” ir „gamta” savo prasmėmis nėra lygiavertės. „Aplinkos” terminas tapo populiarus dėl po nepriklausomybės atkūrimo besireiškiančios visuotinės Vakarų mėgdžiojimo tendencijos, kaip angliškojo termino „environment” pakaitalas .
Apskritai „aplinkos” terminas savo prigimtimi yra grynai ekologinis, savo prasme išreiškiantis
supančios terpės arba namų sąvokas ir nurodantis privalomą kokio nors su ja sąveikaujančio objekto
arba šeimininko buvimą. Čia glūdi ir ekosistemos kaip objekto (subjekto) ir jo aplinkos funkcinės sistemos supratimas. Tokia bendra ekosistemos samprata yra daug platesnė už tradicinę biologijos mokslo suformuotą jos sampratą ir atspindi ekologinį požiūrį, kaip vieną iš universalių šiuo¬laikinio tikrovės pažinimo metodų. Ypatingą vietą jame užima antropoekosistemos sąvoka, žyminti ekologinę sistemą, kurios pagrindinis elementas („šeimininkas”) yra žmogus, o kiti su juo susiję gamtiniai ar antropogeniniai dariniai sudaro jo gyvenamąją aplinką („namus”). Būtent bendros žmonijos antropoekosistemos sudėtyje korektišku tampa ir apibendrintas žemiškosios aplinkos bei globalinis ar regioninis aplinkos apsaugos (aplinkosaugos) sąvokų vartojimas.
Vienas iš pagrindinių teiginių, kurio pagrindu yra suprantama aplinkosauga, yra jos vietos bendroje krašto tvarkymo struktū¬roje išsiaiškinimas. Kraštotvarkos vidinėje sistemoje galima išskirti du organizacinius pagrindus – pagal sprendimų pobūdį ir pagal veiklos kryptį. Pirmasis jų jungia socialines-ekonomines prognozes, gamto¬s naudos, žmonių veiklos, teritorinės santvarkos ir kraštovaizdžio formavimo sprendimo blokus, antra¬sis – aplinkos (teritorijos) naudojimo ir aplinkos apsaugos kryptis (l pav.). Taigi, aplinkosauga yra antroji kraštotvarkos pusė, apribojanti aplinkos naudojimo sprendimų vengimą. Ją taip pat galima apibrėžti kaip aplinkos kokybės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės saugojimą, įsisavinant terito¬riją bei racionaliai naudojant jos išteklius.
Aplinkos planavimo, organizavimo ir vykdymo galimybės visada priklauso nuo visuomenėje priimtų ir naudojamų krašto tvarkymo principinių nuostatų visumos, t.y. realiai įgyvendinamos kraštotvarkos sistema. Pastaroji yra istorinis ir net regioninis reiškinys, todėl galima kalbėti tik apie tam tikrą laikmetį bei tam tikrą regioninę kultūrą atitinkančią žmogaus ir aplinkos santykių sistemą.Net toje pačioje šalyje įvairūs mokslo bei projektavimo centrai bei valstybinės institucijos kartais laikosi pakankamai skirtingų principų tiek kraštotvarkoje, tiek aplinkosaugoje.

l pav. Aplinkosaugos vieta bendroje kraštotvarkos sudėtyje

  

KRAŠTOTVARKA

SOCIALINĖ-EKONOMINĖ PROGNOZĖ

GAMTONAUDA

VEIKLOS TERITORINĖ SANTVARKA

KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMAS

APLINKOS NAUDOJIMAS

Socialiniai poreikiai

Išteklių fondas

Apgyvendinimo sistema

Tvarkymo zonos  

Ekonominiai prioritetai

Naudojimo kryptys

Funkcijų lokalizavimas

Tvarkymo priemonės

APLINKOS APSAUGA

Poveikio aplinkai tendencijos

Ekologiniai limitai

Dislokacijos ekologinis reguliavimas

Struktūros ekologinis optimizavimas

Suderinta kraštotvarkos ir aplinkosaugos sistema gali formuotis tik jungiant ir derinant pagrįstus gamtos bei visuomenės sąveikos sprendimo būdus: gamtinį ir socialinį-ekonominį determinizmus. Abu jie, veikdami atskirai, neišvengiamai veda į kraštutinumus – bejėgiškumą arba valyvą nesiskaitymą, naivumą arba tiesiog bukumą ir pan. Vienas iš suderintų būdų krašto tvarkymo nuostatoms formuoti yra minėtų pagrįstų principų racionaliosios esmės, reiš¬kiamos žmonių veiklos ekologizavimo ir humanizavimo poreikiais, atskleidimas ir įvertinimas. Tą galima efektyviai pasiekti taikant kraštotvarkoje integruotą žmogaus aplinkos požiūrį ir jį atitinkančią sistemą. Antropoekologinis integravimas remiasi visais žmogaus, kaip biologinio, psichologinio ir socialinio sub¬jekto, požymiais bei poreikiais ir aprėpia visus žemiškosios aplinkos formavimo ir apsaugos klausimus.
Apskritai skirtini yra gana skirtingi kokybiškai žmogaus aplinkos kraštotvarkos kriterijai, kurių laikymasis ir santykis vienu ar kitu metu, vienose ar kitose šalyse programuoja vienokią ar kitokių aplinkosaugos terpę, vykdymo galimybes bei pobūdį. Kriterijų grupės yra šios:
1) bionominiai, reikalaujantys išsaugoti gyvosios gamtos, kurios dalimi yra žmogus, įvairovę ir aplinkos biologinį sveikumą;
2) psichonominiai, reikalaujantys formuoti optimalų aplinkos informacinės apkrovos ir emocinio poveikio potencialą;
3) socionominiai, reikalaujantys formuoti stabilias socialines teritorines bendrijas ir užtikrinti aplinkos socialinę kokybę;
4) ergonominiai, reikalaujantys sudaryti žmogaus veiklai tinkamas fizines sąlygas jos technologijos ir teritorinių ryšių atžvilgiu;
5) ekonominiai, reikalaujantys didinti teritorinių naudmenų našumą ir jų naudojimo efektyvumą.
Aplinkosaugos raidoje lemiamą vaidmenį vaidina kompleksinis arba integruotas šios srities nacionalinių strategijų rengimas ir įgyvendinimas. Neapgalvota ūkinė veikla ir jos trum¬paregiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarinio socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus. Objektyvus tokio proceso rezultatas – specializuoto valstybinio aplinkosauginio planavimo atsiradimas, pasireiškęs tiek šakinio programinio, tiek teritorinio projektinio planavimo formomis.
Ši tendencija aktyviai reiškiasi tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje, tam tikrais periodais jiems keičiantis metodologinio lyderio vaidmenimis. Būtina pažymėti, kad Rytų pasaulio ekonominį ir technologinį atsilikimą dažnai kompensuodavo aplinkosaugos politikai formuoti ypač reikalingas stiprus valstybinis reguliavimas, kryptingas mokslinio potencialo naudojimas. Jau 7 – 8 dešimtmečiuose pasirodo pirmieji specializuoti teritorinio planavimo dokumentai, vadinamieji kraštovaizdžio (Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija ir kt.) arba biologiniai (Čekija, Slovakija, Prancūzija, Lenkija ir kt.) planai, dažn¬iausiai skirti atskirų šalies dalių arba jos regionų gamtos naudai ir gamtosaugai optimizuoti . Stiprų postūmį bendram vystymo ekologizavimui suteikė Romos klubo veikla ir jo garsieji 8-ojo dešimtmečio darbai, pradėję globalinio ekologinio planavimo etapą ir stambių makroregionų kompleksinio vystymo modeliavimą. Jų įtakoje pradedamos rengti specialios nacionalinės bei regioninės aplinkosaugos organizavimo programos. Gana įdomu, kad 9-ajame dešimtmetyje šioje srityje į priekį įsiveržė Rytų Europos šalys, viena iš pirmųjų buvo Sovietų Sąjunga. 1972-1978 metais buvo pradėtas aktyvus naujo valstybinių dokumentų – teritorinių kompleksinių gamtosaugos schemų – statuso įteisinimas, pagrindimas ir praktinis rengimas. Tai buvo iki tol Europoje ir pasaulyje analogo neturėjusi teritorinio ekologinio planavimo kryptis.

2. GLOBALINĖS APLINKOSAUGOS PROBLEMOS

Aplinkos būklė Lietuvoje
Atmosfera
Pagrindiniai teršalų į atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. pramonė ir energetika. Transporto srautų skaičiavimai atlikti remiantis sunaudotu kuru, o teršalų kiekiai iš stacionarių šaltinių apskaičiuoti remiantis pramonės įmonių ir energetikos objektų valstybinių ataskaitų duomenimis.
Didžiausias teršalų kiekio į atmosferą šaltinis Lietuvoje yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. autotransportas, žemės ūkio ar statybos mašinos, geležinkelis, civilinė aviacija, jūrų ir upių laivynas. Bendrame taršos balanse mobilių taršos šaltinių kiekis sudaro daugiau kaip 70%.
1979 m. Ženevoje buvo priimta “Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro masių pernašų konvencija” , vėliau 1985 – 1991 m. buvo pasirašyti protokolai dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir lakių organinių junginių (LOJ) kiekio į orą mažinimo. Lietuvos Respublika prisijungė prie konvencijos 1993 m. spalio mėnesį. Remiantis šia konvencija, SO2 kiekis į atmosferą iki 1993 m. buvo numatyta sumažinti 30% (lyginant su 1980 m. buvo 228 tūkst. t). N0 kiekis į atmosferą 1994 metais neturėjo viršyti 1987 m. lygio (buvo 78 tūkst. t), o iki 1999 m. LOJ kiekį numatyta sumažinti 30%, lyginant su 1988 m.
Mūsų šalyje pastebimas šių konvencijoje minimų teršalų emisijos mažėjimas. Palyginti su 1980 m., sieros dioksido emisija sumažėjo daugiau kaip 60%, azoto oksidų emisija nuo 1987 metų sumažėjo daugiau kaip 25%, o lakiųjų organinių junginių emisija per pastaruosius 5 metus sumažėjo 63,6% (t.y. nuo 19,5 tūkst. tonų iki 7,1 tūkst. tonų).
1992 m. birželio mėn. Rio de Žaneiro konferencijoje 155 šalys pasirašė Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Tarp šių šalių buvo ir Lietuva. 1995 metais šią konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Svarbiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – anglies dvideginis. Jis išsiskiria vykstant visiems degimo procesams. Kadangi atmosferoje CO2 išsilaiko vidutiniškai 50-200 metų, tai šių dienų efektas bus jaučiamas ir vėlesniais šimtmečiais. Energetika kartu su transportu yra vienas didžiausių šiltnamio dujų kiekio šaltinių Lietuvoje.
Per paskutiniuosius penkerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekis Lietuvoje labai padidėjo. Pagrindinė priežastis yra šalies ekonomikos pakilimas. Todėl oro užterštumas kai kuriais teršalais daugelyje šalies miestų padidėjo, taip pat gerokai padidėjo autotransporto priemonių skaičius, o tai reiškia, kad į aplinką yra daugiau išskiriama anglies monoksido arba dioksido.

Radiacija
Atmosferos radioaktyvumo tyrimai atliekami siekiant gauti informaciją, papildančią gama monitoringo duomenis, atpažinti anomalius radionuklidus bei nustatyti jų šaltinį. Po 1986 m. (Černobylio katastrofos įtaka) atmosferos radioaktyvumas palaipsniui mažėja. Atmosferos krituliai nuolat renkamos penkiose meteorologijos srityse: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Dūkšto.
Žinoma, aukščiausias radioaktyvumas yra Dūkšte. Čia didelė Ignalinos atominės elektrinės įtaka. Be atmosferos ištirtų radioaktyvumo tyrimų, mūsų šalyje taip pat nuolat atliekami ir natūralaus radioaktyvumo, dirbtinio radioaktyvumo, dirvožemio užterštumo bei upių, Kuršių marių, Baltijos jūros užterštumo radionuklidais tyrimai. Be to, Ignalinos AE, kaip didžiausiame potencialiame radioaktyvios taršos šaltinyje, atliekama ištakų ir nuotekų radioaktyvumo kontrolė.

Vanduo
Paviršinio vandens būklė nuolat stebima 48-iose Lietuvos upėse (101 poste). Vandens pavyzdžiai imami prie miestų, teršalų santykinai nepaveiktoje vietoje, ir už paskutinio miesto nuotekų išmetimo, taip pat žiotyse bei šalies sieną kertančiose upėse. Atliekami ir santykinai švarių upių ir upelių tyrimai. Šiuo metu nustatomi 54 vandens kokybės rodikliai: fiziniai parametrai, pagrindiniai jonai, specifinės organinės medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, fenoliai. Be to, atliekami radiologiniai, mikrobiologiniai ir hidrobiologiniai tyrimai.
Galima konstatuoti, kad Lietuvos upės labiausiai užterštos organinėmis medžiagomis (pagal biocheminį deguonies sunaudojimą – BDS5) ir biogeninėmis medžiagomis (amoniaku, nitratais, nitritais, fosfatais).
Pagal taikomus vandens kokybės kriterijus 1993 m. 43% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% – vidutiniškai užterštas, 9% – smarkiai užterštas. Pastarųjų metų tyrimų duomenis lyginant su 1994 m. Lietuvos upėse vandens užterštumas organinėmis medžiagomis ir fosfatais sumažėjo, o azotinėmis medžiagomis truputį padidėjo. Pagal hidrobiologinius rodiklius (fitoplanktoną, zooplanktoną, zoobentosą) upių vandens kokybė, palyginti su praėjusiais metais, nepasikeitė.

Dirvožemis
Dirvožemis – itin sudėtingas ir pastoviai besikeičiantis aplinkos komponentas. Jo danga dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Labiausiai dirvą veikia klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.
Lietuvoje tiriamos dirvožemio agrocheminės savybės (nustatomi fosforo ir kalio kiekiai, rūgštingumas), randami pesticidų, sunkiųjų metalų kiekiai.
Sunkiųjų metalų kiekių pokyčius tose pačiose tyrimų aikštelėse numatyta vertinti kas 5 metus. Pirmą kartą šie kiekiai nustatyti 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad sunkiųjų metalų kiekiai įvairių Lietuvos rajonų tirtuose dirvožemiuose neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK), nors įvairių vietų gruntuose jų kiekiai, nors retai,tačiau labai skiriasi. Mažesni sunkiųjų metalų kiekiai dažniausiai pasitaiko lengvesnės sudėties dirvožemiuose. Vidurio Lietuvoje sunkiųjų metalų kiekiai dirvožemyje vos ne du kartus mažesni, negu Vakarų bei Rytų Lietuvoje. Čia gali turėti įtakos dirvožemių kilmė, tipas ir sudėtis.

Atliekos
Jau ne pirmi metai renkama informacija apie daugiau kaip pusantro tūkstančio Lietuvos pramonės įmonių atliekas. Paskutiniais metais pavojingų atliekų kiekis šiek tiek padidėjo. Pavojingos atliekos pagal numatomą tvarkymo sistemą suskirstytos į tris grupes: degintinas, deponuotinas bei fiziniais ir cheminiais metodais tvarkytinas atliekas. Šis suskirstymas gali keistis taikant vienus ar kitus pavojingų atliekų kenksmingumo šalinimo metodus. Vandens valymo įrenginių dumblas nėra įtrauktas į pavojingų atliekų grupes dėl jo specifinio tvarkymo. Daugiausia pavojingų atliekų susidaro Šiaulių (dėl AB “Mažeikių nafta”), Klaipėdos ir Kauno regionuose.
Didžiąją nepavojingų atliekų dalį sudaro buitinės ir organinės atliekos. Toks staigus susidarančių atliekų sumažėjimas po 1992 m. paaiškinamas tuo, kad seniau į apskaitą buvo įtraukti kolūkiai su dideliais gyvulininkystės kompleksais, o vėliau, išskaidyti į smulkias žemės ūkio bendroves, šie objektai į apskaitą nebebuvo įtraukti.
Nepavojingos atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buitines, antrines, statybinių medžiagų, gatvių ir kelių, kitas nepavojingas atliekas bei fosfogipsą.
Į sąvartynus išvežama daug atliekų, kurios galėtų ten ir nepatekti, jeigu būtų kompostuojamos: mėšlas, laukininkystės, daržininkystės ir maisto atliekos.
Statybinių medžiagų ir mineralinių žaliavų atliekos, reikiamai paruoštos, galėtų būti naudojamos statyboje, tiesiant kelius ir pan. Didesnę antrinių žaliavų dalį galima būtų vėl panaudoti gamyboje. Ir dabar kasmet apie 13 – 14% medienos atliekų išvežama į buitinių atliekų sąvartynus užuot sunaudojus kurui. Apie 7% stiklo, 16% popieriaus, 2% gumos, 65% plastmasių ir polimerų atliekų taip pat atsiduria sąvartynuose. Šalies mastu tai sudaro dešimtis tūkstančių tonų.

3. KIETOS ATLIEKOS BEI JŲ TVARKYMAS

3.1. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita

Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Plačiąją prasme – tai įvairioje žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo bei kitose pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Jos būna skysto, kieto ir dujinio pavidalo.
Atliekų apskaita. Įvairioje gamybinėje veikloje per tam tikrą laikotarpį susidariusį atliekų kiekį galima nustatyti tik griežtai jas apskaičiuojant. Be to, žinant atliekų kiekius, lengviau jas tvarkyti ir įvertinti pavojingųjų atliekų gausą. Iki šiol Lietuvoje nebuvo vieningos atliekų (išskyrus buitinių ir vienkartines pavojingųjų atliekų) apskaitos sistemos. 1991 m. Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo vesti apskaitą pagal vieningą formą ir klasifikatorių, parengtus remiantis Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų kontrolės ir Tarptautiniais atliekų identifikavimo kodais. Šiuo metu duomenis apie Lietuvos pramonės įmonėse bei kitose organizacijose susidarančias įvairiausias atliekas renka ir tvarko Aplinkos apsaugos ministerija.
Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingąsias ir pavojingąsias at-liekas. Nustatyta, kad 1992 m. Lietuvoje susidarė 17,7 mln., 1993 m. – 5,418 mln. nepavojingųjų atliekų. 1994 m. duomenys parodyti 2 paveiksle. Šiuo metu nepavojingų atliekų kiekis yra padidėjęs dėl ekonominio pakilimo. Savo ruožtu nepavojingosios atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities, statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas, fotogipsą, gatvių bei kelių sąšlavas.
Per metus Lietuvoje susidaro apie 40-50 tūkst. tonų degintinų pavojingųjų atliekų. Kadangi daugelyje naftos atliekų ir emulsijų yra dideli kiekiai vandens, kurį galima atskirti nesudėtingais ir nebrangiais metodais, tai degintinų atliekų tuomet būtų apie 30 tūkst. tonų per metus. Atliekų, kurias reikia apdoroti fiziniais ir cheminiais būdais, per metus susidaro apie 1200 t. Daugelyje pramonės įmonių įrengti vietiniai galvaniniai nuotekų valymo įrenginiai, kuriuose susidaręs šlamas, turintis sunkiųjų metalų, privalo būti deponuotas. Nemažai pavojingųjų atliekų, jas perdirbus ar regeneravus, galima naudoti gamyboje kaip žaliavą.
Nepavojingosios atliekos. Tai yra buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan. Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje, buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingųjų atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama.
Iš viso Lietuvoje per metus į sąvartynus išvežama apie 1800 tūkst. tonų buitinių atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250 kg).
Pastaruoju metu buitinių atliekų sudėtis yra pasikeitus — gausėja plastmasės, popieriaus ir kartono atliekų, nes vartotojams daug pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, jau bandoma sukurti atliekų (popieriaus, stiklo, plastmasių bei metalo) rūšiavimo sistemą, gyventojai raginami jas mesti į skirtingus konteinerius. Reikia tikėtis, kad šitokia antrinių žaliavų rinkimo sistema prigys visoje šalyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo tipo buitinių atliekų sąvartynu. Daugelis jų ir geologiniu, ir geografiniu požiūriu prastai įrengti, tačiau šie sąvartynai yra modernizuojami: yra arti gyvenviečių, atliekų nuoplovos dėl netinkamo grunto patenka į gruntinius vandenis.
Pramonės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan. liekanos, Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34% smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28% gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius sąvartynus ir pan.
21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklino atliekos. Gumos atliekos — 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės atliekos, 1% padangų drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasinių ir polimerinių dirbinių atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polisdrolo) yra 56%, termoreakcinių dervų — 12%, dirbtinės odos — 8%, linoleumo — 2% ir maišytų plastmasinių atliekų — 22%.
Lietuvoje kol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbti ir palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau įrengti specialūs pramoniniai sąvartynai.
Pavojingosios atliekos. Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 tūkst. t pavojingųjų atliekų. Pavojingosios atliekos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais bei deponuotinas.
80% degintinų pavojingųjų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų atliekos, 11% – odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį — dervos, klijai, latekso ir kt. atliekos (5.5 pav.). Tik 2% naftos ir vandens emulsijų atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kaip antrinė žaliava.
54% deponuotinų pavojingųjų atliekų sudaro užterštas gruntas, 29% – šlakai ir pelenai (5.7 pav.). 44% užteršto grunto išvežama } buitinių atliekų sąvartynus, 29% sutvarkoma įmonėse, o 27% išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.

3.2. Atliekų surinkimo sistema

Atliekų rinkimas. Pavojingųjų atliekų tvarkymas prasideda nuo jų susidarymo ir rinkimo. Surinktosios atliekos surūšiuojamos pagal jų kenksmingumą ir talpinamos į specialius konteinerius. Kiekvienam konteineriui užpildoma deklaracija, kurioje nurodomos konteinerių turinys bei transporto priemonės, galinčios jas vežti. Europos šalyse remiamasi atliekų surinkimo, transportavimo ir žymėjimo (ADR) taisyklėmis, kurios leidžia supaprastinti tarptautinių atliekų pervežimo kontrolę bei tiksliai apibrėžti atliekų transportavimo ir tvarkymo kompanijų atsakomybę. Lietuvoje kol kas tokia atliekų tvarkymo sistema, apimanti atliekų surinkimą, perkrovą bei transportavimą į pavojingųjų atliekų perdirbimo įmones, dar nėra sukurta.
Pavojingosios atliekos iš smulkių ir vidutinio dydžio įmonių bei gyventojų turėtų būti surenkamos tam tikruose savivaldybės įrengtuose surinkimo punktuose. Įrengti pavojingųjų atliekų surinkimo punktą yra gana paprasta. Tai aptverta teritorija, kurioje yra atliekų, laikomų specialioje taroje, sandėliavimo vieta, konteineriai nesupakuotoms atliekoms kaupti, patalpa personalui. Dirbantieji turi mokėti elgtis su pavojingosiomis atliekomis: jas priimti, rūšiuoti ir pristatyti į perkrovos stotis. Be to, punktuose dirbantys žmonės turi teikti informaciją gyventojams apie pavojingąsias atliekas, jų susidarymą buityje bei rekomendacijas, kaip jas rinkti.
Atliekų perkrovos stotys. Jų naudojimo tikslas — atpiginti pavojingųjų atliekų pervežimą iš toliau esančių surinkimo punktų, pramonės bei žemės ūkio įmonių į atliekų perdirbimo įmones. Iš šių stočių atliekos vežamos perdirbti tik tuomet, kai jų susikaupia pakankamas kiekis. Perkrovos stotyse turi būti įrengta: stovėjimo aikštelė autocisternoms ir krovininiams automobiliams; autocisternų iškrovimo ir pakrovimo vietos; rezervuarai skystoms atliekoms laikinai laikyti; atliekų taroje laikino sandėliavimo vietos; vandeningų naftos emulsijų nusistovėjimo rezervuaras; betoninis bunkeris autocisternų nuosėdoms kaupti, automobilių plovimo aikštelė; vieta tuštiems konteineriams; pastatas dirbantiesiems, laboratorijai bei saugos įrangai. Dirbantieji privalo kontroliuoti priimamas atliekas ir teikti informaciją apie jas perdirbimo įmonei. Atliekos gabenamos į perdirbimo įmonę tik tuomet, kai ji gali jas perdirbti. Išvežamoms medžiagoms užpildomos deklaracijos.
Atliekų transportavimas. Tai – vienas iš sudėtingiausių atliekų surinkimo etapų, nes kelia didžiausią pavojų aplinkai. Jeigu ši grandis nėra reikiamai sutvarkyta ir organizuota, avarijų metu atliekos patenka į aplinką ir ją užteršia. Kiekvienai atliekų rūšiai gabenti turi būti parinkta tinkama tara ir taikoma specifinė pervežimo tvarka. Skystos atliekos vežamos autocisternomis, kietosios ir supakuotos — specialiai pritaikytomis bortinėmis mašinomis. Rekomenduojama atliekas iš surinkimo punktų j perkrovimo stotis bei iš perkrovimo stočių į perdirbimo įmones vežti skirtingomis transporto priemonėmis. Tolimesniems pervežimams ekonomiškiausias ir patikimiausias transportas yra geležinkelis.

3.3. Atliekų perdirbimas ir deponavimas

Atliekų perdirbimas. Perdirbimo įmonėje pavojingosios atliekos padaromos nekenksmingomis arba deponuojamos. Lietuvai užtektų vienos centrinės pavojingųjų atliekų perdirbimo įmonės. Todėl, šiuo metu ir buitinės, ir pavojingosios pramoninės atliekos deginamos 1100-1200°C temperatūroje. Šiuolaikiniuose deginimo įrenginiuose suardoma iki 99,99% pavojingųjų atliekų. Atliekų deginimo būdas, nors ir labai paplitęs, bet yra gana brangus: daug kainuoja deginimo produktų valymo sistemos, išmetamų į atmosferą kontrolės priemonės, aplinkos monitoringas.
Degimo procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Mat ne visos medžiagos gali sudegti iki galo, o nevisiškai sudegę produktai taip pat gali būti pavojingi aplinkai. Kad atliekos būtų sėkmingai ir visiškai sunaikintos, būtina: degimo kameroje nuolat palaikyti reikalingą temperatūrą; atliekas deginti nustatytą laiką; deginant palaikyti turbulentinį deguonies ir atliekų maišymosi procesą. Pavojingosios atliekos dažniausiai deginamos aukštos temperatūros rotacinėse krosnyse su antrinio deginimo kamera. Jos yra patvarios, universalios ir saugios eksploatuoti. Tokiose krosnyse galima deginti ir kietas, ir skystas, ir supakuotas, ir nesupakuotas atliekas.
Šioje krosnyje degimo temperatūra siekia apie 1200°C, todėl joje sudega visos organinės medžiagos, net ir tokios, kurių sudėtyje yra polichlororganiniai junginiai. Kad degančios medžiagos visiškai oksiduotųsi, po rotacine krosnimi įrengta antrinio deginimo kamera, į kurią papildomai pučiamas oras.
Degimo metu susidariusios karštos dujos naudojamos šildymui arba elektros energijai gauti. Išmetamos į atmosferą dujos turi būti išvalytos, nes deginant atliekas susidaro keli itin kenksmingi junginiai: druskos rūgštis, sieros dioksidas ir azoto oksidai.
Fiziniai ir cheminiai atliekų apdorojimo būdai. Jais siekiama taip apdoroti medžiagas, kad sumažėtų jų tūris ir būtų gauti nepavojingi arba mažai pavojingi aplinkai produktai, kuriuos būtų galima palaidoti pavojingųjų atliekų poligone. Šiais būdais apdorojamos ir organinės, ir neorganinės, ir skystos, ir kietos atliekos.
Konkretus būdas parenkamas atsižvelgiant į pavojingųjų atliekų sudėtį. Organinės ir neorganinės medžiagos apdorojamos atskirai. Apdorojant organines atliekas, būtinos šitokios operacijos: chromatų redukcija, cianidų oksidacija, sunkiųjų metalų nusodinimas ir flokuliacija. Naftos atliekos paprastai apdorojamos terminiu būdu. Šitaip gaunama 5% vandens ir 95% naftos produktų, kuriuos galima panaudoti kaip antrinę žaliavą (pvz., kurui).
Atliekų deponavimas. Atliekų deponavimas – tai atliekų laikymas kontroliuojamame sąvartyne su specialiomis paviršinio ir požeminio drenažo sistemomis, dviguba membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrenginiais, kurių paskirtis — kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką pavojų. Lietuvoje nebuvo ir nėra nė vieno tinkamai įrengto buitinio ar pramoninio sąvartyno, todėl jie yra potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Pavyzdžiui, jau nebeveikiantis Vilniaus sąvartynas yra visai arti, apie 0,5 km nuo Fabijoniškių mikrorajono. Nustatyta, kad žalinga sąvartyno įtaka pradedama jausti po daugelio, kartais po 20—30 metų.
Atliekų deponavimo vieta — sudėtingas inžinerinis įrenginys, suskirstytas į sekcijas, turinčias atskiras drenažo sistemas. Sekcijas skiria specialios dangos, smėlio ir molio sluoksniai. Tarp šių sluoksnių atsiradusį užteršta sunka patenka į drenažo sistemą ir iš jos nuleidžiama į valymo įrenginius. Kad į atliekas nepatektų lietaus vanduo, jos uždengiamos. Gruntinį vandenį nuo galimos taršos galima apsaugoti dviem būdais: 1) deponijos dugne įrengti dvigubą membraną ir drenažo sistemą; 2) įrengiant deponijos dugną žemiau gruntinių vandenų lygio; tuomet gruntinis vanduo filtruotųsi iš aplinkos į deponiją ir iš jos būtų pašalinamas per drenažo sistemą. šitokiame inžineriniame įrenginyje galima atliekas saugiai kaupti ilgą laiką. Tik labai svarbu, kad dirbantieji griežtai laikytųsi atliekų laidojimo taisyklių, laiku ir kvalifikuotai likviduotų avarijas bei nelaimingus atsitikimus. Kad būtų galima fiksuoti gruntinio ir paviršinio vandens bei dirvožemio pokyčius, prognozuoti aplinkos kitimą ateityje, atliekų perdirbimo ir deponavimo vietų apylinkėse būtina vykdyti monitoringo darbus.

3.4. Technologijų be atliekų kūrimas
Plėtojantis ir tobulėjant gamybai, vis labiau mažėjant žaliavų resursams aplinkoje, pradėta kurti technologijas be atliekų ir iš žaliavų, panaudotų pagrindinei gamybai, likučių imta gaminti kitą produkciją. Šitaip mažinamas atliekų kiekis gamtoje, iš vienos ar kelių rūšių žaliavų pagaminama daug įvairių produktų, ekonomiškai sunaudojamos visos medžiagos. Tai gana paprasta, kai gaunamos atliekos nėra kenksmingos. Kur kas sunkiau plėtoti technologiją be atliekų tose gamybos srityse, kuriose atliekomis yra pavojingosios medžiagos. Tokiu atveju taikomi anksčiau aptarti atliekų apdorojimo būdai. Be abejo, ne kiekviename gamybos procese apsieinama be atliekų, kurios dar gali būti panaudotos.
3.4 Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas
Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai yra pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali būti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Sodintuvai. Sodintuvais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos didesnės kaip 0,25 mm mineralinės dalelės, kai valymo įrenginių pajėgumas > 100 m3/parą, ir organinės dalelės, kurių nusėdimo greitis lygus smėlio nusėdimo greičiui. Sodintuvuose dalelės, veikiamos gravitacijos jėgos, nusėda ant sodintuvo dugno arba išplaukia į paviršių.
Pagal pagrindinio vandens tekėjimo kryptį sodintuvai skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius. Iš horizontaliųjų sodintuvų dažniausiai naudojami radialiniai sodintuvai, kuriuose vandens srautas sukasi ratu. Pagrindinė priemaišų masė (40— 60%) sodintuvuose nusėda per 1,5 val. Atsižvelgiant į šį laiką, paprastai apskaičiuojama sodintuvų talpa.
Hidrociklonai. Hidrociklonai naudojami skirtingos masės priemaišoms atskirti. Veikimo principas pagrįstas kietųjų dalelių separavimu besisukančiame vandens sraute. Dalelių atskyrimo greitis, veikiant išcentrinėms jėgoms, gali kelias-dešimt kartų viršyti tokių pačių dalelių nusėdimo greitį. Be to, hidrociklonai yra labai našūs, palyginti ekonomiški, juos galima sujungti į vieną automatizuotą sistemą, išcentrinės jėgos sukuriamos be papildomų mechanizmų. Dažniausiai naudojami atvirieji ir slėginiai hidrociklonai.
Atviraisiais hidrociklonais atskiriamos ir nusėdančios, ir išplaukiančios į paviršių dalelės, kurių nusėdimo (išplaukimo) greitis didesnis kaip 0,2 mm/s. Jie būna šių tipų:
— be vidinių įtaisų dalelėms atskirti;
— su kūgine perdanga ir vidiniu cilindru;
— daugiaaukščiai.
Atvirųjų hidrociklonų veiksmingumas labai priklauso nuo fizinių dalelių savybių (matmenų, formos, svorio ir pan.), pačių hidrociklonų geometrinių matmenų ir jų darbo hidraulinio režimo. Pagrindinis hidrociklonų parametras yra hidraulinė apkrova.
Filtrai. Po mechaninio, cheminio ir biologinio valymo nutekamiesiems vandenims papildomai valyti naudojami įvairūs filtrai. Į filtrus vandens srautas gali tekėti iš viršaus žemyn ir atvirkščiai – iš apačios aukštyn. Užpildai būna vienasluoksniai ir daugiasluoksniai. Naudojamos medžiagos: smėlis, žvyras, skalda, marmuro trupiniai, antracitas, šlakas, keramzitas ir kt.
Pagrindiniai reikalavimai: 1) pirmiausia turi būti filtruojama per stambesnes, vėliau – per smulkesnes užpildo daleles.

3.5. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas
Įvairūs cheminiai junginiai — rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama :
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus – kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na2CO3), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH^OH);
3) 3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magneutas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo režimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan.

3.6. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas
Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi būti artima neutraliai (pH = 6,5—8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali būti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų absorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15—30 min., antroji — kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtinėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).

3.7. Oro valymas bei taršos mažinimas

Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

4. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos Respublikoje veikia vieninga aplinkos apsaugos valstybės valdymo sistema.
Aplinkos apsaugą Lietuvos Respublikoje valdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos.
1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” Nr. I – 486 buvo įsteigta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija.
Lietuvoje aplinkos apsaugos problemoms spręsti yra suformuota vieninga Aplinkos apsaugos ministerijos struktūrinių padalinių sistema. Dalį minėtų problemų nagrinėja ir sprendžia Aplinkos apsaugos ministerijos centrinis aparatas, kurį sudaro Bendrosios strategijos, Aplinkos kokybės, Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamentai ir jiems pavaldūs skyriai. Be to, prie ministerijos veikia specializuotos tarnybos: Jungtinis tyrimų centras, Žuvų išteklių departamentas ir jiems pavaldūs struktūriniai padaliniai.
Taip pat įsteigti keturi Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldūs valstybiniai rezervatai, kurie vykdo ministerijos jiems pavestas funkcijas saugomose teritorijose.
Kitą dalį Aplinkos apsaugos ministerijos funkcijų vykdo regionų aplinkos apsaugos departamentai bei jiems pavaldžios rajonų ir miestų aplinkos apsaugos agentūros (inspekcijos).
Aplinkos kokybės būklė Lietuvoje nuolat kinta. Šiems pasikeitimams turi įtakos bendros gamybos apimtys, naudojamų žaliavų ir kuro charakteristikų pokyčiai, pramonės ir žemės ūkio restruktūrizacija bei kiti faktoriai, į kurių veikimo pasekmes negalima neatsižvelgti realizuojant aplinkos apsaugos priemones. Nors aplinkos būklė lyginant su ankstesnių metų rezultatais pagerėjo, neteigtina, jog aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje jau viskas padaryta. Dar reikia išspręsti daugybę klausimų, įgyvendinti valstybės aplinkos apsaugos strategiją.
Aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, atlikdamos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pavestus uždavinius, realizuoja pagrindines funkcijas: įgyvendina aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo valstybės strategiją; rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas; organizuoja ir koordinuoja valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų bei kitų priemonių parengimą; rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių klausimais projektus; organizuoja valstybinės svarbos specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų rengimą; derina ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, vietos savivaldos institucijų teisės aktų projektus bei teritorinio planavimo dokumentus; rengia gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles; nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, organizuoja valstybinių kadastrų bei registrų, priskirtų ministerijos kompetencijai, sudarymą bei tvarkymą; teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybinių rezervatų, draustinių, valstybinių parkų, gamtos paminklų, kitų saugomų teritorijų steigimo projektus; reglamentuoja ir kontroliuoja saugomų teritorijų veiklą, organizuoja valstybinių rezervatų ir kitų ministerijos kompetencijoje esančių saugomų teritorijų valdymą; sudaro ir tikslina Raudonąją knygą, organizuoja ir atlieka darbus susijusius su retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų išsaugojimu bei gausinimu reglamentuoja augalų, gyvūnų, trofėjų įvežimo, išvežimo, taip pat gyvūnų laikymo nelaisvėje tvarką, nustato ir kontroliuoja teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų atlikti teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisiją, išdavimo tvarką, nustato pavojingų cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką bei kartu su Sveikatos apsaugos ministerija nustato radioaktyviųjų medžiagų ir mikroorganizmų bei kitų biologinės taršos šaltinių įvežimo, gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką, radiacinio saugumo normatyvus, nustato ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir projektų derinimo tvarką, taip pat tvarką, pagal kurią įvertinama, ar produkcija atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, organizuoja šį darbą, organizuoja ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą, mokslo tyrimus gamtos apsaugos išteklių naudojimo bei aplinkos apsaugos srityje. Taip pat palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, informuoja visuomenę apie aplinkos būklę ir koordinuoja ekologinį švietimą, rūpinasi aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobulinimusi, atlieka atestavimo ir licencijavimo darbą, kontroliuoja gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą, nustato valstybės gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, teikia siūlymus dėl aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ekonominės sistemos formavimo, dalyvauja formuojant muitų už įvežamus ir išvežamus gamtos išteklius politiką, reiškia pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo fiziniams ir juridiniams asmenims, teršiantiems aplinką ir neracionaliai naudojantiems gamtos išteklius, neteisėtai naudojantiems, žalojantiems ar naikinantiems augaliją ir gyvūniją.
Vykdydama savo funkcijas Aplinkos apsaugos ministerija ypatingą dėmesį skiria valstybės aplinkos apsaugos kontrolei. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo valstybės kontrolės organai (pareigūnai) – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais, Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatais, Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės nuostatais ir kitais teisės aktais. Šį darbą atlieka atitinkami ministerijos padaliniai, regionų departamentai bei rajonų agentūros (inspekcijos).
Valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai kontroliuoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, jūros, atmosferos oro, kraštovaizdžio, augalijos, gyvūnijos apsaugą ir naudojimą bei gamtos išteklių atkūrimą, kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reikalavimų bei limitų, standartų, taisyklių ir kitų sąlygų, kontroliuoja gamtos išteklių ir jų naudojimo, emisijų į aplinką, gamybos ir buitinių atliekų apskaitą, operatyviai informuoja Aplinkos apsaugos ministeriją, regionų departamentus, miestų, rajonų agentūras, reikiamas tarnybas ir visuomenę apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus, prižiūri, kad aplinkai apsaugoti būtų naudojamos reikiamos priemonės, teikia siūlymus, kaip sumažinti ar išvengti žalingo poveikio aplinkai, kai yra planuojama ir vykdoma ūkinė ar kita veikla, organizuoja ir kontroliuoja neetatiniu aplinkos apsaugos inspektorių veiklą.
Visi Aplinkos apsaugos ministerijos struktūriniai poskyriai ir pavaldžios institucijos susiję tarpusavyje, kadangi jų veikla vienija bendras uždavinys – išsaugoti aplinką.
4.1 Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba

Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikoje aplinkos apsaugos teisiniam reguliavimui imta skirti ypatingai didelį dėmesį.
Lyginant su kitomis reguliavimo sritimis aplinkos apsauga yra prioritetinės svarbos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aplinka tiesiogiai veikia žmogų, o žmogus daro poveikį aplinkai, todėl šis procesas labai sudėtingas: reikia daug ką numatyti iš anksto, įstatymiškai sureguliuoti svarbiausius aplinkos apsaugos klausimus. Nuo to priklausys, kokia ateityje bus mus ir mūsų vaikus supanti aplinka, ar ji nedarys mums neigiamo poveikio, kokią darys įtaką kaimyninėms šalims ir t.t.
Žmogus yra priklausomas nuo jį supančios aplinkos. Dažnai jis daugiau paima, negu sugeba duoti, todėl aplinkos kokybės atkūrimo procesas sudėtingas, reikalaujantis didelių pastangų ir lėšų, taip pat žinių apie aplinką kaip vientisą sistemą.
Pasitaiko atvejų, kai pasikeitimai aplinkoje tampa negrįžtami, ir bet kokios pastangos grąžinti ją į ankstesnę būklę būna neveiksmingos. To negalima pamiršti, todėl būtina stebėti aplinką bei jos pokyčius.
Aplinkos apsaugą mūsų šalyje reguliuoja valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės nuostatos aplinkos apsaugos reguliavimo srityje.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, vykdanti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir aplinkos apsaugos valdymą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai, l p. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 842) .
Aplinkos apsaugos ministerija taip pat vykdo valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolę, nustato valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, organizuoja aplinkos apsaugos organų (pareigūnų) – valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių bei neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą.
Mus visus supanti aplinka – ne tik tai, ką mes matome kasdien išėję į gatvę, į mišką ar su kuo susiduriame ūkinėje ar kitokioje veikloje. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kuri yra tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma. Tos sistemos elementus jungia natūraliosios ir antropogeninės sistemos.
Aplinkos būklė, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė turi didelės įtakos ekonominei ir socialinei visuomenės bei valstybės pažangai.
Pastaruoju metu priimta nemažai svarbių įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos klausimus. Tai Lietuvos Respublikos miškų, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos žemės gelmių, Lietuvos Respublikos augalų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymai; įstatymas “Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių Nerijoje”. Patvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir daugelis kitų teisės aktų.
Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priimta dar keletas aplinkosaugos įstatymų: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai ir papildymai, Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. LR Seimui pateikti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnijos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų įstatymas. Šiuos ir kitus įstatymus numatyta priimti artimiausiu metu. Taip pat rengiami Lietuvos Respublikos atmosferos, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų, Lietuvos Respublikos dirvožemio apsaugos ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektai.
Vieningos teisinės sistemos, reglamentuojančio aplinkos apsaugą, šiuo metu nėra. Svarbu pažymėti, kad rengiant įstatymus, kitus teisės aktus daug dėmesio skiriama jų suderinimui su kitais įstatymais bei teisės aktais, galiojančiais Lietuvos Respublikoje ir reglamentuojančiais kitas sritis, siekiant išvengti prieštaravimų (kolizijos) ir užtikrinti jų atitikimą Europos Sąjungos Direktyvų nuostatų reikalavimams.
Kiekvienu atveju priimant naują teisės aktą, reglamentuojantį aplinkos apsaugą, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jis veiks vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, koks jo santykis su kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, kokie bus jo veikimo rezultatai bei realios taikymo galimybės. Taikant Europos Sąjungos Direktyvų nuostatas svarbu atsižvelgti į tai, ar realu juos taikyti mūsų Respublikos sąlygomis. Būtina įžiūrėti racionalų būdą ir įspėti patį perspektyviausią vienos ar kitos Europos Sąjungos direktyvos nuostatos taikymo rezultatą.
Per paskutinius ketverius metus įvyko daug pasikeitimų aplinkos apsaugos valdyme. Aplinkos apsauga tapo prioritetine sritimi, todėl ankstesnės nuostatos jau neatitinka šiandienos reikalavimų. Būtina keisti Aplinkos apsaugos įstatymą, kitus įstatymus bei teisės aktus. Svarbu, kad pakeitimai ir papildymai būtų kuo skubiau priimti, kadangi per pastaruosius metus, be minėtų pasikeitimų, įgyta nemaža praktinės patirties, kuri šiandien jau leidžia daryti argumentuotas išvadas, kaip turėtų būti reguliuojami specifiniai ir bendrieji aplinkos apsaugos klausimai, kaip jie turėtų būti realizuojami ir kontroliuojami. Neseniai baigta ruošti ir Valstybinė aplinkos apsaugos strategija.

Išvados

Kiekvienas iš mūsų yra šios žemės gyventojas, mus supa gamta, kuri yra mūsų būstas, mūsų prieglobstis bei mūsų maitintoja. Tačiau žmogus per daug skuba ir pamiršta, kas yra aplink jį t.y. aplinką. Naikindami ir niokodami viską, kas supa mus t.y. gamtą, mes naikiname save. Taip pat ir paliekame vis skurdesnę aplinką ateities kartoms.
Pagrindinės šiuo metu esančios aplinkosaugos problemos yra tai, kad žmogus netausoja jį supančios aplinkos, tiek kiekvienas iš mūsų, tiek ir pati valstybė. Kiekvienoje šalyje yra sukurta aplinkosaugos sistema, kuria siekiama kuo mažiau niokoti ir teršti mus supančią aplinką. Taip pat kiekvienoje valstybėje yra kovojama su asmenimis, kurie nesilaiko įstatymų ir toliau teršia aplinką.
Aplinkosaugos problemos kiekvienoje valstybėje yra skirtingos, tai lemia: klimatas, įvairios gamtinės sąlygos, šalies ekonominis išsivystimo lygis, šalyje vykdomos pramonės šakos, žmonių kultūra ir t.t. Lietuvoje siekiant pagerinti aplinkos būklę, reikėtų pasirūpinti paprasčiausiais dalykais, tokiais kaip: šiuolaikinių sąvartynų, atitinkančių ES standartus, atidarymas, kenksmingų medžiagų sąvartyno bei kenksmingų medžiagų perdirbimo įmonės, kurios užtektų mūsų valstybei bent vienos, įsteigimas, pagerinti paviršiaus bei gruntinių vandenų kokybę, bandyti išsaugoti žemės plaučius-miškus ir t.t.
Nors Lietuvoje aplinkosaugos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, tačiau ją dar reikia tobulinti. Lietuvai įstojus į ES atsirado tam tikrų naujovių, kurias bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Tačiau tai yra pakankamai sunku, nes tam reikia papildomų lėšų bei žmonių pastangų neteršti juos supančios aplinkos.
Lietuvai glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis ir įgyjant tarptautinės patirties gerinant aplinkos būklę, turėtų būti kur kas lengviau.
Tačiau, kad ir kaip aplinkosaugos sistema būtų gerai išvystyta, kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti saugoti gamtą nuo savęs, juk mes esame pagrindiniai aplinkos vartotojai.
Todėl mūsų planetos ateitis priklauso tik nuo mūsų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Č.Kalenda. Ekologinė etika: Vilnius, 2007.
2. Heinrich D., Hergt M. Ekologijos atlasas: Vilnius, 2000.
3. K.Jankevičius, J.Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
4. K.Šešelgis. Aplinkos apsauga. Vilnius,1991.
5. http://neris.mii.lt/aa/at96/1da.html.
6. http://www.am.lt/VI/rubic.php.3?rubic–id 110
7. http://www.zalieji.lt/apie-id110
8. http://www.eudel.lt/lt/paramosprogramos/ispa.html
9. http://ec.europa.eu/environment/climat
10. http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/klimatas/klimato_prognozes
11. http://www.delfi.lt
12. http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2198.html
13. www.mip.lt/temp/w200501210054_ekologijos_problemos.doc
14. www.am.lt/
15. vrd.am.lt/
16. aplinka.vilnius.lt/
17. europa.eu/pol/env/index_lt.htm
18. aplinka.kaunas.lt/
19. www.aplinkosauga.lt/
20. www.smm.lt/
21. ekoblogas.wordpress.com/
22. www.finasta.lt/
23. www.zalieji.lt/
24. www.point.lt/
25. www.euro.lt/
26. www.ekoi.lt
27. www.zpasaulis.lt/index
28. 193.219.133.6/aaa/pranesimai/aplinkos_bukle/
29. www.aplinkosauga.lt
30. www.delfi.lt

Ekologinė situacija Lietuvoje

 

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys. Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais metais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000 gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos. Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas – atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti, ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus. Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo. Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys. Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje, kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių retųjų rūšių išlikimui. Dėl žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų atsisakymo stebimas retųjų rūšių palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas “Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke). Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra tik dalis šiandien egzistuojančių problemų. Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai įvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar, gali turėti ypatingai skaudžių padarinių ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių, kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą. Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą, riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją ir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai, tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys, kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”, tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo ir eikvojimo veltui priežasčių.

2. VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikalią galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių, jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc. gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln. gyventojų naudoja kokybės šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas, azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I – II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst. fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės. Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių medžiagų šaltiniai – žemės ūkis ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę, sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta – užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.

3.MIŠKŲ EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt (Aplinkosaugos informacijos centras)

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

 

Įžanga

Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai jau nebegali išspręsti, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Rimčiau aplinkos apsauga imta rūpintis rik po antrojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žeme, vanduo, oras, miškai — buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai. 1948 m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta Tarptautine gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga IUCN {International Union for Conservation of Nature and Natural Resources), kurios tikslas – skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai, mokslui ir kultūrai. ji rūpinasi retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, biocenozių apsauga, skleidžia gamtos apsaugos idėjas, koordinuoja naujų draustinių, rezervatų ir nacionalinių parkų steigimą.

Tarptautinės gamtosaugos organizacijos
Gamtosaugos problema tiesiogiai susijusi su visuomenės vystimusi, jos gamybinių jėgų plėtojimusi, taigi iškyla kartu su jų, atsiradimu. Gamtosaugos normų randama jau paprotinėje teisėje bei pirminiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose. Tačiau iki XX amžiaus gamtosauga tebuvo kiekvienos valstybės vidaus reikalas.
XX amžiaus pradžioje pradėta steigti pirmąsias tarptautines gamtosaugos organizacijas, o antrojoje mūsų amžiaus pusėje ekologinė problema bei jos sprendimo mastas peržengė valstybių, regionų, žemynų ribas ir pasidarė globaliniai.
Visos šalys vaidina lemiamą, vaidmenį sprendžiant pasaulio gamtosaugos problemą kadangi dalyvauja tarptautinių gamtosaugos organizacijų darbe, yra daugelio svarbiausių akcijų šioje srityje iniciatorės, pavyzdžiui, iniciatyva dėl branduolinio ginklo bandymo sferų apribojimo, kosmoso ir kt. Gamtosauga mūsų šalyje glaudžiai susijusi su taikos išsaugojimu planetoje ir vaisingu visų valstybių bendradarbiavimu šiose srityse: gamtosaugos politika išplaukia tiek iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės funkcijų rūpintis gamtos išteklių bei gamtinės aplinkos apsauga.
1910 metais Grace įvykęs VIII tarptautinis zoologų kongresas bei 1913 metais įvykusi Berno konferencija tarptautinės gamtosaugos klausimais pradėjo plačią tiems laikams diskusiją, jog reikia imtis priemonių gamtos vertybėms, kurioms, sparčiai vystantis kapitalizmui bei jo gamybinėms jėgoms, iškilo didelė grėsmė, išsaugoti. Berno pasitarime organizuojamas pirmas tarptautinis gamtosaugos organas — Tarptautine konsultacinė gamtosaugos klausimų komisija. 1928 metais Tarptautinė biologijos mokslų sąjunga įsteigia Tarptautinį dokumentacijos gamtosaugos klausimais biurą, o 1929 metais Ramiojo vandenyno mokslinis kongresas įsteigia Nuolatinį gamtos apsaugos komitetą. 1923 metais Paryžiuje sukviečiamas tarptautinis pasitarimas—kongresas aplinkos apsaugos klausimais. Tokie kongresai buvo organizuoti 1921, 1933, 1947 metais. Tuo laiku gamtosauga planetoje pradėjo įgauti vis didesnį užmojį ir minėti tarptautiniai organai neatitiko gyvenimo keliamų reikalavimų. Todėl Prancūzijos vyriausybė ir Suvienyt Nacijų Organizacijos švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO) 1948 metais įsteigė Tarptautinį gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Tai savarankiška tarptautinė nevalstybinė visuomeninė organizacija.
SNO programos ekologiniais klausimais (JUNEP) sekretoriato duomenimis, šiuo metu nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų yra 532. Iš jų: Pasaulinė profsąjungų federacija, Pasaulinė aplinkos išteklių taryba, Pasaulinė gyvūnų apsaugos federacija, Tarptautinė turistų sąjunga, Tarptautinė architektų sąjunga ir kt. Kiekviena iš šių organizacijų atlieka didesnį ar mažesnį gamtosaugos darbą. Tačiau vadovaujantį vaidmenį iš jų vaidina Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS).

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

Garo mašinų ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha, atomų bei raketų, robotų ir kompiuterių era yra tapęs šis šimtmetis. Pasiekta energijos plėtros aukščiausia riba. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių energijos išteklių. žmonija vartoja energiją iš didelio, bet ne iš neišsenkamo gamtos aruodo. Pvz., bendras globalinis pirminių energijos išteklių sunaudojimas sudaro 8,2 TWh per metus. Mokslininkų skaičiavimais, kuro išteklių gali užtekti 2-3 šimtmečiams. Tačiau iki to laiko žmonija, be abejo, atras naujus energijos šaltinius. Tiesa, yra ir kitokia nuomonė. Apie 80 proc. pasaulio energetinių poreikių tenkinama naudojant organinį kurą: naftą, gamtines dujas, akmens anglis. Naudojant naftą, pagaminama daugiau negu trečdalis visos reikalingos energijos. Manoma, kad jos atsargų turėtų užtekti dar XXI amžiui. Labai išplėstas švariausio organinio kuro – gamtinių dujų naudojimas pasaulyje (apie 1/5 visos naudojamos energijos). Jų atsargos dar mažesnės negu naftos. Didžiausios atsargos yra akmens anglių. Dar ne visiškai aiški atominės energetikos ateitis. Geriausios atsikuriančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens, bio, geoterminės energijos perspektyvos.
Deja, tenka pripažinti, kad jų realios galimybės Lietuvoje nėra didelės ir panaudojimui prireiks dar daug laiko. Ne mažiau aktuali ir energetikos ekologinė problema. Daugelis medžiagų, kurias transportas, pramonė, energetika išmeta į aplinką, yra žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms.
Nemaža dalis teršalų ore išlieka ilgokai, nepripažįsta valstybių sienų, kaip “rūgštūs lietūs”, kurie padaro didelių nuostolių aplinkai, žemės ūkiui, miškams, žmonių sveikatai. Tyras oras reikalingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai. Gamtinės aplinkos tvarumo kontekste jis užima ypatingą vietą. Per atmosferą yra teršiamos visos kitos sferos. Antropogeninę veikla padidino atmosferos dinamiką – dažniau kartojasi uraganai, potvyniai ir kitos stichinės nelaimės.
Siekiant išsaugoti atmosferos oro kokybę, reikia didesnį dėmesį skirti ir mūsų augalijos išsaugojimui, nes ji tapo atmosferos teršalų filtru ir saugo mus.
Išsivysčiusiose šalyse atmosferos oras švarėja, nes taikomos mažai atliekų paliekančios technologijos, statomi efektyvūs valymo įrenginiai, o Lietuvoje kol kas tai vyksta dėl ekonomikos krizės ir energijos vartojimo sumažėjimo, išskyrus automobilių transporte. Tiesa, įgyvendinamos ir įvairios gamtosaugos priemonės. Tačiau didelę atmosferos taršos dalį sudaro kita šalių atmosferos taršos įtaka. Kaip žinia, didžiausias atmosferos teršėjas Lietuvoje yra automobilis. Lengvųjų automobilių plėtra niokoja miestus. Gatvėse lieka vis mažiau vietos, susidaro automobilių “kamščiai”, labiau teršiamas oras, kuriuo kvėpuoja pėstieji. Platinti gatvėms, statyti miestų apvažiavimo tuneliams ir viadukams, nevienodų lygių sankryžoms, išskirti pėsčiųjų gatvėms ir kt. reikia daug lėšų.
Teršalų išmetimai ir energetika Atmosferoje visada yra gamtinės ir antropogeninės kilmės priemaišų. Pirmosioms priskiriamos augalinės, gyvulinės ir kosminės kilmės dulkės, jūros druskos dalelės, rūkas, miškų gaisrų dūmai, vulkaninės dulkės ir dujos. Gamtinis atmosferos teršimas yra foninis ir mažai keičiasi. Atmosferos teršimas ypač padidėjo XX a. antrojoje pusėje dėl intensyvios energetikos, pramonės, transporto plėtros. Šie taršos šaltiniai ir toliau tebėra didžiausi atmosferos teršėjai. Iš viso šalyje į atmosferą 1996 m. buvo išmesta 510,9 tūkst. t teršalų. Pastebimas žymus CO dujų dalies padidėjimas bendrame išmetimų į atmosferą balanse. Tai dėl įvairių transporto priemonių, pirmiausia automobilių, išskiriamo CO. Daugiausia išmetama į atmosferą CO, SO2, Nox, dulkių ir angliavandenilių. NOx kiekiai pateikiami paprastai perskaičiavus juos į NO2. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrę apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus.
Kalbant apie stacionarių šaltinių atmosferos taršos ingredientus, reikia pasakyti, kad net iki 98 proc. visų išmetimų tenka 5-iems labiausiai paplitusiems: CO, SO2, NOx, dulkėms ir angliavandeniliams.
Vyraujantis atmosferos teršalas CO – labai toksiškas, 4 pavojingumo klasės junginys. Jo didžiausia leistina koncentracija (DLK) yra 5 mg/m3. CO maksimalios koncentracijos būna didmiesčiuose ir prie magistralių. Nors vidutinė metinė CO koncentracija Lietuvoje nesiekia DLK, tačiau didmiesčiuose kartais ji būna didesnė. 1994 m. energetikai teko 11 proc. visų į atmosferą išmetamų teršalų, 1996 m. energetika išmetė 9,5 proc. visų atmosferos teršalų, arba 41 proc. stacionarių atmosferos taršos šaltinių teršalų.
Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, būtina pabrėžti, jog pirmiausia dėl gamybos nuosmukio atmosferos teršimas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus palyginti su 1990 m. lygiu. šiuo metu, veikiant Ignalinos AE, Lietuva tenkina visų pasirašytą tarptautinių aplinkosaugos konvencijų įsipareigojimus atmosferos taršos srityje, Ženevos tolimosios tarpvalstybinės taršos konvencijos, Sofijos protokolo dėl NOx išmetimo arba jų tarpvalstybinių srautų sumažinimo kontrolės ir kitokius reikalavimus. Kad sieros 1990 m. kritinės apkrovos nebūtų didesnės, SO2 išmetimus iš stacionarių šaltinių dar reikia sumažinti Mažeikių, Marijampolės, N.Akmenės, Utenos, Varėnos, Rokiškio, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose.

Lietuvos paviršinio vandens kokybė
Per metus Lietuvos teritorija prateka 4075 mln. m3 vandens ir 450 mln. m3 to kiekio yra užteršta (1989 m. duomenys). Pagal standartus valomas vanduo sudaro 25,4%, nepakankamai gerai valomas vanduo — 46,9%, nešvarus vanduo — 27,6% viso pratekančio vandens. Vien Vilniaus ir Kauno mietų užteršiamas vanduo sudaro 40% viso tekančio užteršto vandens.
Lietuvoje galioja buvusios SSSR bendrieji reikalavimai ir didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) (su kai kuriais laikinais pakeitimais ir papildymais) vandens objektams, skirtiems naudoti žuvininkystės ir kultūriniams bei buitiniams tikslams. Visi respublikos paviršiniai vandenys turi tenkinti žuvininkystei naudojamų vandenų reikalavimus.
Upių vandenyje tiriamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos. Ištirpusio deguonies — < 6 mg/1; BDS5 – 2 mg O,/l; amoniakas ir amonio druskos – 0,39 mgN/1; nitritai – 0,02 mgN/1; bendras azotas – 0,2 mg/1; fosfatai – 0,08 mgP/1; bendras fosforas – 0,2 mg/1; kalcis – ISO mg/1; magnis – 40 mg/1; natris – 120 mg/1; kalis – 50 mg/1; sulfatai – 100 mg/1; chloridai – 300 mg/1; geležis – 0,1 mg/1; varis — 1 + fonine reikšme [Xg/I; cinkas – 10 [ig/1; švinas – 100 p.g/1; manganas – 0,01 mg/1; bendrasis chromas – 5 (Ag/1; kadmis – 5 )J.g/l; nikelis – 10 (J.g/1; fenoliai – 0,001 mg/1; anijoniniai detergentai – 0,1 mg/1; naftos produktai – 0,05 mg/1. Pagal Lietuvoje naudojamą vandens užterštumo klasifikaciją:
I klases vanduo yra labai švarus, natūralaus gamtinio fono, atitinkantis pačius griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus;
II klasės vanduo yra švarus, tinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei buitiniams poreikiams, maudytis;
III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;
IV klases vanduo — vidutiniškai užterštas;
V klases vanduo — smarkiai užterštas;
VI klases vanduo — labai smarkiai užterštas, net netinka transportuoti.
Pagal pagrindines teršiančiąsias medžiagas Nemuno vanduo (1993 m.) yra vidutiniškai užterštas, priklauso IV užterštumo klasei, tai sąlygoja dideli organinių medžiagų kiekiai (pagal BDS5 ).

Neries vandens kokybė (pagal BDS , neorganinį azotą, fosfatus) 1993 m. priklausė II—III vandens užterštumo klasei, tik žemiau Vilniaus – IV klasei, t.y. vidutiniškai užterštas.
Nevėžio vanduo žemiau Panevėžio ir Kėdainių dėl gerokai padidėjusios fosfatų koncentracijos priskiriamas V—VI užterštumo klasei, t.y. labai smarkiai užterštas.
Daugumos Lietuvos upių vanduo yra mažai užterštas, t.y. priklauso I—III užterštumo klasei. Upėse vanduo dažniausiai yra gelsvos, žalsvos spalvos arba bespalvis. Smarkiai teršiamuose upeliuose vanduo esti pilkšvos, net juodos, pasitaiko ir baltos spalvos. Jų vanduo yra silpnai šarminis bei šarminis.
Upių vandenims būdinga didelė organinė tarša: 70% kontroliuojamų vietų užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 virsija DLK 1-2 kartus, 21% vietų — 2—3 kartus. Upės labiausiai teršiamos buitiniais ir pramoniniais nutekamaisiais vandenimis, per polaidį arba po smarkių liūčių išplautų ir apardytų krantų žemėmis.
Nitratų ir nitritų koncentracija Nemune 1,5—2, Neryje, Mūšoje bei Šešupėje 7-10 kartų viršija leistiną normą. Vidutinio dydžio ir mažose upėse ši norma viršijama 1-2 kartus.
Labiausiai paviršinis vanduo yra užterštas sunkiaisiais metalais Kaune, Šiauliuos ir Panevėžyje. Daugelio rajonų šuliniu vanduo užterštas vario bei cinko jonais.
Kuršių marių ir Baltijos jūros pakraščių vanduo yra užterštas amonio jonais 1,2-2,6 DLK, nitratais – 2,5-8,8 DLK, fenoliu – 12-13 DLK ribose. Vidutine fenolio koncentracija Kuršių mariose yra 3,6-14,67 mg/kg, o pakrantėse ir atviroje jūroje – 0,73-2,69 mg/kg.

Nutekamųjų vandenų valymas ir jo būdai

Pramoniniai nutekamieji vandenys valomi mechaniniais, cheminiais, fiziniais cheminiais, biologiniais ir terminiais budais.
Valymo budai skirstomi rekuperacinius ir destrukcinius. Rekuperaciniais metodais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos ir tolesniam naudojimui perdirbamos vertingos medžiagos, destrukciniais — vandenis teršiančiosios medžiagos suardomos ir pašalinamos dujų bei nuosėdų pavidalu.
Valymo metodas parenkamas atsižvelgiant į sanitarinius ir technologinius reikalavimus, kuriuos turi tenkinti valomas vanduo (tai priklauso nuo tolesnio vandens panaudojimo); nutekamųjų vandenų kiekį, įmonės energetinius ir materialinius išteklius, valymo įrenginių užimamą plotą, valymo metodo veiksmingumą.
Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas. Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai esti pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali buti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Pirrniausia vanduo košiamas pro įvairias groteles. Po to, pašalinus putas, nusodinamos smulkesnės priemaišos ir atskiriamos organinės, ir galiausiai vanduo filtruojamas.
Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Įvairūs cheminiai junginiai – rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama:
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus — kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na CO ), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH4OH);
3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magnezitas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo rėžimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan. Paskutiniuoju metu siūloma šarminius nutekamuosius vandenis valyti dūmais ir šitaip ne tik neutralizuoti vandenį, bet ir pašalinti iš dujų kenksmingus rūgščių junginius.
Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi buti artima neutraliai (pH = 6,5-8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali buti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų adsorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15 – 30 mm., antroji -kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtnėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).
Biologinis nutekamųjų vandenų valymo procesas panašus į natūraliųjų vandens telkinių apsivalymo procesus, pagrįstus įvairių mikroorganizmų veikla ir organinių teršalų oksidacija.

Išvados

Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologines sistemos ,,žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Reikia pabrėžti, kad aplinkos tarša Lietuvoje jau gresia mūsų tautos genetiniam fondui, jos biologiniam egzistavimui. Todėl norint rasti optimalią žmogaus ir gamtos sąveiką, būtiną giliau pažinti gamtos reiškinių dėsningumus bei ugdyti ekologinį mąstymą, kad būtų aišku, ką ir kaip reikia saugoti. Vertinant aplinkos kokybę, reikėtų atsižvelgti į šiuos pagrindinius aspektus: ekonominį (racionalų gamtos turtų naudojimą), ekologinį (gamtos išteklių savaiminio atsinaujinimo galimybes, gyvosios gamtos įvairovės išlaikymą ir kt.), socialinį (gyventojų sveikatingumo, darbo našumą, bendravimo sąlygas, demografinius pokyčius ir kt.), estetinį ir kultūrinį. Kitaip beatodairiškas grubus žmogaus kišimasis į Žemėje vykstančius procesus vadovaujantis trumparegišku požiūriu, vaikantis vienadienės naudos artina mus prie ekologinės katastrofos.

Literatūros sąrašas

1. Gajauskaitė R., Gamtos apsauga. Vilnius, 1988.
2. Pranas Baltrūnas, Aplinkos apsauga. Vilniaus Enciklopedija 1996.
3. www.geogrfic/ecology.html