Psichologinės asmeninės pozicijos formavimosi ypatybės

Asmeninės pozicijos formavimosi prielaidos glūdi pačioje asmenybės prigimtyje, t.y. egzistuoja nuo žmogaus gimimo. A. Adler (1935 ; 1, 5 – 8 p.) teigia, kad paveldėjimas tik apdovanoja žmogų gabumais, aplinka tik suteikia jam įspūdžių, o jų patyrimas, interpretacija ir susidariusios nuostatos determinuoja asmens santykius su išoriniu pasauliu, Asmeninės pozicijos susidarymas per nuostatas, sąlyginis pastovumas ir laipsniška kaita grindžiami nuolatime sąmonės veikla – „giluminiais aprsminias procesais, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove”, asmenybei būdingu „aktyvumu ir kryptingumu” (G. MButkienė, A. Kepalaitė, 1996, 20 p.). Giluminiai prasminiai procesai kuria asmens suvokimo ir vertybinius santykius su aplinka, sąlygoja asmeninės pozicijos turinį ir pokyčius, o jos raišką ir sąlyginį pastovumą lemia asmenybės aktyvumas ir kryptingumas.
Pažindamas realybę ir sąveikaudamas su ja, santykyje aš – objektas asmuo jau yra tam tikroje pozicijoje: objektas pažįstamas, kokybiškai įvertinamas. Individuali vertinimo patirtis ilgainiui ir sukuria tam tikrą kokybę (vertybę), kurios atžvilgiu vertinamos visos relybės apraiškos. Santykyje aš – objektas asmeniui būtina save suvokti, išskirti iš aplinkos. Tai vaikas išmoksta iki dviejų metų (R. Žukauskienė, 1996, 86 p.). Dar nesuvokdamas savęs, kūdikis vienaip ar kitaip (t.y. kokybiškai) reaguoja į aplinką: priima – atstumia, jam malonu – nemalonu ir pan. Tėvai garantuoja kūdiniui galimybę patenkinti bazinius poreikius ir saugumą. Šie du veiksniai veikia asmeninės pozicijos vystymąsi. „Bazinių poreikių patenkinimas suteikia mums daug viršūnės išgyvenimų, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime, ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas” (A. Maslow, 1959 // 344 p.). Pagal E. Erikson (1968) teoriją įpratimas, kad tėvai patenkina bazinius kūdikio poreikius, suteikia jam pasitikėjimo. „Motinos globa motyvuoja mus tyrinėti pasaulį” (S. Klein, 1982, 35 p.). Taip išsiskleidžia prigimtinis asmenybės aktyvumas. Vaikai iki dviejų metų pasižymi aktyvumu: patys organizuoja savo patirtį: adptuoja refleksus, stebi, pamėgdžioja, ieško naujų būdų savo tikslams pasiekti. Aktyvumas gali transformuotis į pasididžiavimą savimi ar gėdos jausmą (R. Žukauskienė, 1996, 152 p.). Savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas dar neaiškus, ypatybės suvokiamos vėliau nei susiformuoja. Vaikas betarpiškai priima suaugusių vertinimą, dažna kritika gali pakenkti teigiamo požiūrio į save susiformavimui. Moralinės ir dalykinės dalinių asmens pozicijų užuomazga – elgesio su žmonėmis atskyrimas nuo elgesio su daiktais (Vygotskis, 1982).
Ankstyvosios vailystės amžiuje (2 – 6 m.) spontaniška vaiko reakcija š aplinką pamažu keičiasi į prognozuojamą. Padidėja vaiko galimybė spręsti problemas, atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru. Susidurdamas su įvairiomis situacijomis vaikas egocentriškas, nes nesupranta tikrosios daiktų, reiškinių esmės, klaidingai, įsivaizduoja, kad pasaulis egzistuoja dėl jo. Šiuo atveju santykio au pasauliu poziciją išreiškia natūralioji vertybinė nuostata, kad pasaulis turi tenkinti asmens poreikius. Jei tėvai savo atžalai nuolaidžiauja, lepina, vaikiškas egocentrizmas gali peraugti į egoistinę asmens poziciją, subrendęs žmogus gali nesusiformuoti teorinės ir grįžti prie natūraliosios vertybinės nuostatos. Aplinkinių meilės poreikis ir egocentrizmas šiame apžiuje natūraliai sutampa su antropocentrinių vertybių internalizacijos pradžia.
Pagal E. Erikson teoriją (1968; 1980, 67 – 71 p.), 3 – 6 m. vaikas toliau formuoja savo autonomiškumą išgyvendamas iniciatyvumo – kaltės krizę: „Iš savitvardos jausmo, nepraradus savivertės, ateina patvarus autonomijos ir savigarbos pajautimas” E. Erikson, 1980, 67 p.). Priešingu atveju susiformuoja kaltės jausmas: „Kiekvieną kartą, kai vaikas supranta kritiką ar bausmę reiškinat, kad jie patys yra blogi, nesveika ar destruktyvi kaltė būna viso to išvada” (E. Erikson, 1980, 67 – 68 p.). Todėl nuo pat ankstyvo amžiaus reikia kritikuoti poelgį, o ne asmenybę, nes gležnai vaiko psichikai sunku susitvarkyti su savyje slypinčiais negatyviais suaugusių vertinimais. Šiuo atveju tenka sutikti su psichologų tvirtinimu, kad vaiko asmenybė sisuformuoja apie penktus jo gyvenimo metus. Ypač svarbus teigiamos nuostatos į save susiformavimas, kuri kertinė asmeninėje pozicijoje.
Turininga psichosocialinė patirtis ankstyvojoje vaikystėje turi įtakos asmens moralės raidai: gėrio, grožio, laisvės, dvasinės, psichologinės ir materialinės pilnatvės išgyvenimai ir teisingas vaiko auklėjimas vėliau įgalina pripažinti prigintinę teisę į šias gėrybes ir kitoems. Šią nuostatą ypač formuoja žaidimai su bendraamžiais kaip su sau lygiais ir tėvų paskatinimai būti draugišku, geranorišku žaidžiant. Kai kurie tėvai nesuvokia, kokią žalą padaro savo vaikams neleisdami dalytis žaislais, apskritai drausdami bendrauti, patardami atsikirsti kumščiais. Vaikas šiuo metu pradeda suprasti gero ir blogo elgesio požymius, pats linkęs rinktis gėrio poziciją, todėl toks suaugusių elgesys ne tik stabdo jo moralės raidą, bet ir supainioja vaiką. Jei vaikas per daug dosnus, geriau stiprinti jo dalykinę poziciją – jos vystymasis atitinka vaiko amžių: praktinis intelekto pobūdis įgalina vaiką suvokti daiktų savybes – vertę, naudą ir kt.
Religinės pozicijos formavimaosi prafžia susijusi su ankstyvosios vaikystės, kūdikystės prisiminimais. Šių prisiminijų pagrindu Dievas gali asocijuotis su meile, motina (A. Paškus, 1990, 55 p.). Vėliau, vykstant socializacijos procesui, vaikas perima tėvų savybes, o kartu ir religiją, kartu su tėvais imasi religinės praktikos. A. Paškus teigia, kad Dievo sąvoka vaikui neaiški, jis nepajėgia sudėtingiau, atitraukčiau galvoti, Dievas gali būti savokiamas kaip toimas, artimas, mylintis, baudžiantis ar pildantis slapčiausius troškimus (1990, 55 p.).
Viduriniosios vaikystės (7 – 11 m.) metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, todėl vaikas logiškiau reaguoja į aplinkos reikalvimus, geriau suvokia įvykių priežastis. Anot J. Piaget (1959), vaikas įsimena tas praktines situacijas, kai jo sprendimai buvo neadekvatūs ir siekia ieškoti universalesnių sprendimo būdų. Taip nuo spontaniškų sprendimų jis pereina prie sąlygiškai pastovių elgesio principų kūrimo. Taip randama emocinė – loginė pusiausvyra, kurios siekia asmenybė viduriniosios vaikystės amžiuje.

Leave a Reply

Your email address will not be published.