Asmenybės formavimasis – ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje – trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis.
Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsį lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės.
Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka.
Egzogeniniai veiksniai – tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas – svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje.
Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo.
Pažinimas ir protiniai sugebėjimai
Pažintinių f-jų ir intelekto vystymasis turi 2 puses – kiekybinę ir kokybinę. Kiekybiniai pakitimai rodo išsivystymo lygį, kurį yra pasiekęs paauglys, o kokybiniai pakitimai apibūdina mąstymo proceso struktūros pakitimus: svarbiausia ne tai, kokius uždavinius žmogus sprendžia, bet kaip jis tai daro. Anot žinomo psichologo Ž.Puaže, 12 – 15 metų amžiuje paauglyje formuojasi dedukcinis – hipotezinis mąstymas, sugebėjimas abstrakčiai suvokti apkinką ir analizuoti įvykius. Paauglystės pabaigoje žmogus jau sugeba atskirti logines operacijas nuo tų objektų, su kuriais jos vykdomos ir klasifikuoti teiginius ne pagal jų turinį, bet pagal jų loginį tipą.
Po problemų sprendimo ateina laikas, kai pradedami uždavinėti klausimai, o iškeliamos problemos pačios. Toliau vystomas intelektas, sugebėjimas apjungti problemas į jų grupes, paauglys jau gali nagrinėti ir blogai ar sunkiai suformuluotus klausimus. Tačiau jei ir manytumėm, kad visi paaugliai su vidutinėmis protinėmis galimybėmis turi dedukcinį – hipotezinį mąstymą, jie nevienodai naudoja šį sugebėjimą skirtingiems veiklos aspektams. Savo naujus protinius sugebėjimus paaugliai ir jaunuoliai naudoja pasirinkdami tas veiklos sritis, kurios jiems yra svarbiausios ir įdomiausios, apeidami kitas, ne tokias jiems svarbias. Todėl norint nustatyti asmenybės protinį išsivystymo lygį, reikėtų pasirinkti tą veiklos sritį, kurioje ta asmenybė pilnai pasireiškia ir atsiskleidžia.
Abstraktaus – loginio mąstymo atsiradimas reiškia ne tik naują intelekto savybę, bet ir iškelia atitinkamus reikalavimus. Jaunuoliai valandų valandas gali ginčytis apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmano, bet kurie juos traukia. Šie svarstymai yra tokie pat svarbūs, kaip ir ikidarželinuko “kodėl?” Tai nauja intelekto vystymosi stadija, kai abstrakcija atrodo įdomiau ir svarbiau negu realybė, naujų taisyklių ir teorijų išradimas tampo mėgstamu protiniu žaidimu. Svajonėse jaunystė iškelia ir sugriauna visus įmanomus ateities variantus, kurių galimybės išsipildyti atrodo vienodos, Juk žinoma, kad norint suprasti paauglio ar jaunuolio vidinį pasaulį reikia paprašyti jį pasidalinti su jumis savo svajonėmis (…)
Abstraktus mąstymas daugiau būdingas berniukams negu mergaitėms. Nors to paties amžiaus mergaitės mokosi geriau negu berniukai, bet jie geriau sprendžia abstrakčias problemas, kas sunkiau sekasi mergaitėms.
Platus interesų ratas ankstyvoje jaunystėje susijęs su išsiblaškymu, sistemos ir metodų neturėjimu. Daugelis jaunuolių linkę perdėti savo žinių lygį ir ypač protinius sugebėjimus. Vien dėl to vyresnių klasių mokinių tarpe randame nemažai nuobodžiaujančių (…)
Intelekto vystymasis glaudžiai susijęs su meniniais gabumais padedančiais ne tik įsisavinti informaciją bet ir skatinančiais protinę iniciatyvą ir kūrybą.
Egzistuoja 3 būdai prie kūrybinių galių. Mokslininkai ištyrė, kad tam tikrų profesijų žmonės aktyviausią veiklą pradeda sulaukę tam tikro amžiaus; pvz.: matematikai – 23 m. , chemikai – 29 – 30 m. , astronomai – 40 – 44 m. ir t.t. Tai pirmasis būdas.Antrasis priėmimas yra asmeninis. Kūrybinių jaunuolių asmeninės savybės yra daug geresnės ir labiau teigiamos, nei jaunuolių, kurie neužsiiminėja jokia kūryba. Trečias būdas nustatyti kūrybinę asmenybę yra mąstymo procesų studijavimas, kurie atskiria kūrybinę mintį nuo nekūrybinės. Šie būdai papildo vienas kitą tiriant žmogaus meninius ir kūrybinius sugebėjimus. Asmenybei susiduriant su daugeliu naujų ir prieštaraujančių gyvenimiškų situacijų pereinamajame amžiuje yra stipriai stimuliuojama kūrybinė potencija. Pats svarbiausias kūrybos intelektualinis komponentas yra divergentinio mąstymo įsigijimas, kuris leidžia manyti, kad į tą patį klausimą gali būti daugelis teisingų ir neteisingų atsakymų. Tačiau kūrybinis asmenybės potencialas nesusiveda į jos intelekto kokybę.
Kūrybinis jaunuolių aktyvumas iš vienos pusės parodo sugebėjimą išsivaduoti iš nustatytų draudimų ir kasdienybės normų, o iš kitos – išvystytą savikontrolę, organizuotumą, savidiscipliną. Jaunuolis, norėdamas tapti kūrybiškai produktyvus, turi turėti daugiau intelektualinės drausmės ir susikaupimo, negu jo impulsyvūs ir išsiblaškę bendraamžiai. Jam yra daug sunkiau negu, pvz. Suaugusiam žmogui.
Protiniai vyresnių klasių mokinio sugebėjimai pasireiškia ne tiek žinių kaupime, sugebėjime keisti protines savybes, kiek individualios protinės veiklos stiliaus formavimesi. Jaunuolio mąstymo stilius priklauso nuo jo nervinės sistemos tipo. Ištyrus paaiškėjo, kad moksleiviai su inertine nervų sistema didelio apkrovimo sąlygomis mokosi blogiau, negu moksleiviai su judria nervų sistema, todėl, kad jie nespėja su greitu mokymo tempu.
Emocijos
Pereinamasis amžius – tai padidinto emocionalumo amžius, pasireiškia lengvu susijaudinimu, aistringumu, dažna nuotaikų kaita … Kai kurias pereinamojo amžiaus reakcijas galime paaiškinti harmoniniais ir fiziologiniais procesais, bet ne visas. Jos taip pat priklauso nuo socialinių faktorių ir auklėjimo. Brendimo sunkumai, vidinio “aš” prieštaravimai neretai priveda iki to, kad emocinė įtampa, būdinga paaugliui, persimeta ir į jaunystės metus. Emocinės jaunystės problemos turi įvairius šaltinius. Kai kurie ligų simptomai ir nerimas – dažnai ne tiek reakcija į paties amžiaus specifinius sunkumus, kiek ankstesnių psichinių traumų pasekmė ir baimė. Tačiau daugumai žmonių perėjimas iš paauglystės į jaunystę reiškia geresnį bendravimo sugebėjimą ir ir geresnę vidinę emocinę būseną. Emocijos, išgyvenimai yra svarbus asmenybės formavimosi veiksnys, padedantis geriau įsigilinti į save, suvokti, ko iš tiesų trokštame. Per emocijas suvokdami aplinką, jaunuoliai neretai praranda realybės suvokimą, tačiau žmogus be emocijų – ne žmogus. Pradėdami suvokti save kaip asmenybę, paaugliai ir jaunuoliai atranda nuostabų vidinį pasaulį, kuris stebina emocijų įvairove, pažinimo stoka, kurią galima užpildyti tobulinimusi ir žinių siekimu.
Savęs pažinimo vystymasis – pagrindinis psichinis pereinamojo amžiaus procesas. Paauglio padėties prieštaringumas, jo socialinio vaidmens pasikeitimas formuoja ir sureikšmina klausimus “Kas aš?”, “Kuo aš tapsiu ateityje?”, “Kokiu aš turiu ir noriu būti?”. Svarbiausias ankstyvos jaunystės atradimas – savo vidinio pasaulio atvėrimas. Vaikui vienintelė realybė išorinis pasaulis yra tik viena jo sugebėjimų realizavimo pusė. Kita – tai jis pats, jo vidinis “aš”. Atradęs sugebėjimą panirti į savąjį vidinį pasaulį, jaunuolis lyg kitomis spalvomis pažvelgia į viską, kas jį supa. Atrandami nauji kvapai, naujos spalvos, suvokiami dalykai, ankščiau buvę neprieinami. Dažnai vidinis “aš” nesutampa su išoriniu, todėl tenka labiau kontroliuoti save, iškyla daugybė klausimų, kaip elgtis tuo ar kitu atveju. Kartu su savo unikalumo, nepanašumo į kitus suvokimu, ateina vienatvės jausmas. Jaunuolio vidinis “aš” dar yra neapibrėžtas, plaukiojantis, dažnai jaučiamas kaip nerimas ar vidinis tuštumos suvokimas, kurią reikia kažkuo užpildyti. Auga bendravimo noras ir tuo pačiu metu didėja išrankumas ir noras atsidalinti nuo visų, pajusti vienatvę. Jaunuuolius netgi traukia vienatvė, vieni jie labiau įsigilina į save, suvokdami savo nepakartojamumą. Tai labai būdinga paaugliams ir jaunuoliams – manyti, kad esi vienintelis ir nepakartojamas. Su amžiumi tai praeina, bet atrandama vis daugiau skirtumų tarp savęs ir bendraamžių. Aptinkamas laiko pojūtis – kuo vyresnis esi, tuo greičiau teka laikas. Jaunuoliai įvertina savo padėtį gyvenime, visuomenėje ir pastebi, kad laikui bėgant vis greičiau ir greičiau, daugelis taip nieko ir nenuveikia. Užaštrintas laiko negrįžtamumo pojūtis neretai eina kartu su nenoru pastebėti tą laiko tekėjimą, su pojūčiu, kad laikas sustojo. “Sustojusio laiko” pojūtis – tai lyg sugrįžimas į vaikystę, kai dar neegzistavo laikas. Paauglys vienu metu gali jaustis vaiku ir labai suaugusiu.
Iškyla dar vienas – mirties – klausimas, labai gąsdinantis suaugusius. Tai problematiška tema, nes sunku suvokti, kad kažkada visi išnyksime. Tikinčių tėvų vaikai lengviau pakelia tai, nes ten tikima nemirtingumu, o netikintiems sunkiau. Paauglių mirties suvokimas yra nevienareikšmis. Vieniems tai – vaikystės baimių įsikūnijimas, kitiems – nauja problema, susijusi su laiko klausimu ir negrįžtamumu. Treti pradeda galvoti apie nemirtingumą ar kitokį savęs įprasminimą. Tikėjiimas į fizinį nemirtingumą praeina ne iš karto. Mirtinai pavojingi kai kurių paauglių poelgiai – ne tik pasirodymas ar savo drąsos išbandymas, tai žaidimas su mirtimi, likimo išbandymas, visiškai įsitikinus, kad viskas baigsis laimingai
Yra išskiriami keturi asmenybės vystymosi etapai, padedantys susiformuoti savęs suvokimui ir subręsti asmeniui:
1. Neapibrėžtasis. Jam charakteringa tai, kad asmuo dar neturi apibrėžtų įsitikinimų, neišsirinkęs profesijos ir dar nesusidūręs su vidinio “aš” prieštaravimais.
2. Priešlaikinis etapas svarbus jei asmuo įsijungė į atitinkamą santykių sistemą, bet padarė tai ne savarankiškai, remdamasis savo patirtimi, bet remdamasis svetimu pavyzdžiu ar autoritetu.
3. Moratorijaus etapui charakteringa tai, kad individas yra savęs pažinimo kryžkelėje, rinkdamasis tą vienintelį kelią, galimą laikyti savu.
4. Paskutinis etapas – subrendimo – apibūdina ieškojimų pabaigą. Asmuo atradęs save ir eina praktinio realizavimo keliu.
Visus šiuos etapus paauglys gali praeiti palaipsniui, tačiau gali ilgam laikui likti kuriame nors iš jų.
Kada gi įvyksta persilaužimas norint pilnai pažinti save ir įvertinti tą vidinį “aš”? Ar tai pastovu, ar keičiasi?
Yra ištirta, kad didžiausia krizė vyksta 12 – 14 metų. Daugeliui paauglių sustiprėja noras tirti, stebėti save, sužinoti vis ką nors naujo apie vidinį “aš”, nes tai visiškai naujas dalykas. Pereinamąjame amžiuje nemažai paauglių yra kamuojami depresijos, stiprių išgyvenimų. Baigiantis šiam amžiui ir pereinant į jaunystę padėtis pagerėja. Po 15 m. padidėja savigarba, tačiau susirūpinimas savimi išlieka toks pat. Paaugliai ir jaunuoliai ypač jautriai reaguoja į savo išvaizdos ir kūno pakitimus, vis lygindami savo vystymąsi su draugų. Jiems labai svarbu kiek jų kūnas atitinka moteriškumo ar vyriškumo stereotipus. Tuo pat metu jaunuolių grožio etalonas būna išaukštintas ir nerealus. Pereinamajame amžiuje žmonės dažniau nei bet kada tampa fizinių trūkumų baimės aukomis. Berniukus dažniausiai jaudina jų ūgis, bendras raumenų kiekis, mergaites – svoris, jų oda.
Ypatingas svarbus savęs suvokimo komponentas yra savigarba. Ji apibūdina tiek pasitenkinimą savimi, tiek teigiamą savęs vertinimą, tiek sutarimą su idealiuoju “aš”. Jaunuolis, turintis aukštą savigarbos lygį tiki savimi ir tuo , kad gali nugalėti visas kliūtis. Žemo savigarbos lygio žmonės išsivysto nepilnavertiškumo jausmą, baimę viską daryti ne taip, kaip iš jo tikimąsi. Jie jautriai reaguoja į kritiką, pašaipas, į viską, kas užgauna jo “ego”. Jaunuoliai, vertinantys save gerai yra geriau priimami žmonių, gali laisvai išsiugdyti lyderio savybes, pasitikėjimą savimi.
Tačiau neprasitenkinimas savimi ir didelė savikritika ne visada liudija apie sumažėjusią savigarbą. Realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra pilnai normalus, suprantamas savęs suvokimo augimo būdas ir saviaukla. Perėjime iš vaikystės į paauglystę ir toliau savikritika auga, o realaus ir idealaus “aš” neatitikimas yra ne tik amžiaus, bet ir intelekto funkcija. Aukšto intelektualinio lygio jaunuoliai turi didesnių prieštaravimų, negu tie, kurių lygis vidutinis. Tai galima taikyti ir meniškos sielos žmogui, kurio trapumas ir nepriklausomas mąstymas dažnai sutampa su nepasitenkinimu savimi, padidėjusiu jautrumu.
Savęs suvokimo procesas yra labai skirtingas mergaitėms ir berniukams 14-15 m. mergaitės daug labiau negu berniukai rūpinasi kitų nuomone apie save, daug labiau pažeidžiamos, jautrios kritikai, pajuokai. Dienoraščiai rodo, kad mintys apie save dažnai nebūna tokios pat, kokia girdi iš šalies. Aprašomi jausmai, pokalbiai su savimi ir apie save. Vaikinų dienoraščiai daugiau atspindi autorių intelektualinius potraukius, labiau konkretizuoti. Jausmai aprašomi skurdžiai ir lyg suvaržytai.
Savęs suvokimas ir vertinimas daug priklauso nuo stereotipų, kokia turibūti mergina ar vaikinas. Puiku, jei surandamas “aukso vidurys” ir tai netrukdo asmenybės vystymuisi.
Norint padėti susiformuoti pilnavertei asmenybei, suvokiančiai save, visų pirma reikia skatinti jaunuolių savarankiškumą, laužyti primityvius stereotipus ir standartus. Tik geranoriškai sutinkamas jaunuolis su nevaržoma pažiūrų laisve gali suvokti, ko jis nori iš gyvenimo, iš savęs ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu..