Ugdymas vyksta žmonių, jų tarpusavio santykių bei objektyvių daiktų ir reiškinių aplinkoje. Pagal L. Jovaišą (1997, 58 p.) ši aplinka veikia ugdytinio asmenybės struktūras – biologinę, psichologinę, dvasinę. Kartu šie komponentai yra stipriai integruoti visubinėje asmenybėje, kad tarpusavyje nuolat sąveikauja, nors kiekvienas iš jų yra autonomiškas. Pedagoginiame procese ugdytojai orientuojasi į dvasinę ugdytinio asmenybės stuktūrą, kuri savo ruožtu veikia kitas. Veikimas per dvasinę asmenybės struktūrą ugdumui teikia sąmoningumo.
Žmonių bendruomenė ir objektyvi tikrovė sukuria daugybės santykių terpę, kurioje ugdytinis sąveikauja su aplinka. Kiekvienas sąveikos aktas lavina ne tik vaiko pažinimą ir sąmoningumą, bei ir įpareigoja apsispręsti, t.y. nustatyti savo santykį su čia ir dabar esančiu objektu. Toks sprendimų procesas ilgainiui sukuria ne tik egzistencijos patirtį, požiūrius, nuostatas, bet ir asmeninę poziciją.
Pedagogikoje ir psichologijoje pozicija (lot. positio – padėtis) – tai „ugdytojų ir ugdytiniių požiūrių ir nuostatų sistema, sąlygojanti veiklos bei elgesio pastovų turinį ir būdą kurio nors objekto atžvilgiu; tai psichologinis asmenybės dispozicijų komponentas (dispozicija – visuma pastovių vidinių dorinių, reguliuojančių žmogaus mąstymo ir elgesio kryptį: nuostatos, interesai, vertybinės orientacijos)” (L. Jovaiša, 1993,179p.).
B. Bitinas (1995, 12 p.) asmeninės pozicijos sąvoką atskleidžia per socialinę tikrovę, su kuria santykiauja auklėtinis, akcentuoja patirties įtaką: „asmenybės pozicija yra ankstesnės individo patirties, jo galimybių, anksčiau susidariusių poreikių ir siekių pagrindu susiformavęs požiūris į tą objektyvią padėtį, kurią jos užima jam prieinamuose socialiniuose santykiuose ir kurią jis nori užimti”. Ankstesnės patirties ir asmeninės pozicijos ryšys rodo, kad asmeninės pozicijos formavimasis – ilgas, tęstinis procesas.
V. Žemaitis (1983, 241 – 242 p.) teigia, kad „asmenybės gyvenimą ir veiklos kryptingumą” išreiškia dorovinė asmenybės pozicija, kuri „kaip integralinė savybė, laiduoja elgesio nuoseklumą bei patvarumą”. Kartu jai būdingas viso žmonaus dorovinio pasaulio vientisumas, minties ir veiklos vieningumas. Dorovinę poziciją lemia „dorovinis įsitikinimas, pažiūros, elgesio įpročiai, charakterio savybės” (242 p.). Žemaitis dorovinę poziciją apibrėžia tomis pačiomis kategorijomis kaip L. Jovaiša ir B. Bitinas asmenybės poziciją, nurodo tuos pačius asmenybės pozicijos aktyvumo, patvarumo ir kryptingumo paramentrus kaip ir mįnėti autoriai. Pažymėtina, kad V. Žemaitis (1983) dorovinię asmenybės poziciją savitai traktuoja kaip sunkiai pasiekiamą dorovinę kokybę, būdingą subrendusiam žmogui, kuri gali ir neišsivystyti: „Ją žmogus sukuria mustatęs savo santykį su visuomeniniais interesais, giliai suvokęs savo paskirtį. (…) Žmogus, neišsiugdęs dorovinės pozicijos, neįgyja patvarios, nuoseklios elgesio linijos. Tokio žmogaus elgesys situacinis, nepatvarus, nepatikimas” (241 – 242 p.) .Šiame darbe asmeninę poziciją laikysime integraliniu asmenybės veiksniu, egzistuojančiu nuo pirmųjų asmens sąmonės pasireiškimų, kuris veikia asmens elgesį ir yra sąlygiškai pastovus, Šis veiksnys kinta integruojant ankstesnius požiūrius ir nuostatas su naujai susidariusiais spręsmo procese. Taip pat laikysimės platesnio asmeninės pozicijos apibrėžimo, tuomet dorovinę poziciją traktuosime kaip dalinę asmeninę poziciją.
Taigi, asmeninė pozicija pasireiškia tuomet, kai asmuo (subjektas) yra santykyje su aplinka (objektu). Jų sąveikos metu iš naujo apsisprendžiama ir nustatomas santykis su turimu objektu (kartais su pačiu savimi). Padarytas sprendimas sustiprina turimą asmeninę poziciją arba ją keičia. Apsisprendimo pagrindas – ankstesni sprendimai, patirtis, poreikiai, siekiai, jų pasekmėje ausidarę požiūriai, nuostatos, vertybinės orientacijos. Asmeninė pozicija veikia asmens elgesį, veiklą, sąlygoja jų apstovumą, kryptingumą, sąmoningumą. Kai asmens elgesyje, veikloje pasireiškia minėtos savybės, asmeninė pozicija ypač sutvirtėja ir gali pasiekti naują kokybę – užimama asmeninė pozicija aukščiausios vertybės ir savo būties atžvilgiu. Formuojantis asmeninei pozicijai, kartu vyksta ir vertybių interiorizacija, nes asmeninė pozicija užimama objekto ir vertybės atžvilgiu.

 
Asmeninės pozicijos formavimasis

Šiame darbe vartojame asmeninės pozicijos sąmoką, kuri kildinama iš asmens pozicijos. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje kartais dar įvardijama asmens ir asmenenybės sąvokų atskyrimo problema: A. Paškus (1990, 18 – 28 p.), V. Savickytė (1996, 18 – 21 p.), G. Allport (1961, 28 p.) ir kt. Pedagogikoje asmuo turi žmogaus kaip bendruomenės, grupės nario reikšmę (L. Jovaiša, 1993, 17 p.). Giminiška semantinė reikšmė ir asmenybės apibrėžime: „Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą, kurioje nors bendrijoje” (Psichologijos žodynas, 1993, 24 p.).
Ortologijoje asmuo suvokimas kaip žmogiškosios būties pagrindas, psichologinės savybės neliečia jo kaip asmens, bet kaip asmenybę (A. Paškus, 1990, 19 p.). Pozicija pasireiškia kaip universali visų žmonių savybė. Trinarinėje asmenybės struktūroje (L. Jovaiša, 1997, 58 p.) asmeninė pozicija glūdi ne tik psichologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje: dvasinė asmenybės struktūra dalyvauja transcendencinių vertybių interiorizacijoje, formuojantis religinei asmens pozicijai (B. Bitinas, 1996, 102 – 108, 113 p.). Asmeninės pozicijos formavimasis gali pereiti į būties problemų sprendimą, gyvenimo filosofijos kūrimą. Todėl šiame darbe nenorėta siaurinti asmeninės pozicijos pasireiškimo erdvės.