Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava – dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Socialinis asmeninės pozicijos formavimosi pobūdis inspiruoja prielaidą, kad kuo įvairesnė, daugialypiškesnė ugdytiniui prieinami socialiniai santykiai, tuo turtingesnė, gilesnė asmeninė pozicija.
Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks asmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus). B. Bitinas (1995, 12 p.) pateikia keturis asmenybės pozicijos funkcinius parametrus:
asmenybės kryptingumą,
asmenybės pozicijos patvarumą,
asmenybės aktyvumą,
vertybių funkcionavimo sritį.
Manome, kad šie parametrai objektyviai apibūdina asmeninės pozicijos susiformavimą ir jos sąlyginį pastovumą.
Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras – asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), – „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė – vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Pocius, 1996, 256 p.).
Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Natūraliąsias nuostatas inspiruoja žemesnio hierarchinio laipsnio asmens vertybių sistemoje vertybės.
Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Aukščiausiosios vertybės, formuojančios teorines vertybines nuostatas, kuria asmeninės pozicijos kryptingumą.
Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas – gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra natūralus būties siekimo objektas – sąmoningas ar nesąmoningas (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata – moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Moralinis gėris yra ir kaip vertybė, ir kaip laisvos žmogaus valios siekis.
Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris – žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris – „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). Moralinis blogis – „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. Plėšnys, 1996 // 213 p.).
B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Bitinas (1996, 20 – 23 p.; 1995, 9 p.), glaudžiai susiedamas ugdymo filosofiją su ugdymo kaip auklėjimo procesu, kurio „tikslas – asmeninės pozicijos ugdymas” (1995, 10 p.).
Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojamas į kilnius darbus, Šia vertybių sistema remiasi ir religinė pasaulėžiūra, kuri istoriškai susiklostė pirmoji. Religinėje vertybių sistemoje sukščiausiosios vertybės turi tąsą už žmogaus gyvenimo, visuomenės ribų. Dvasiniu ugdymu siekiama, kad ugdytinis artėtų prie absoliučios vertybės – transcendentinės Esybės. Per dalines bazines tikėjimo, meilės, vilties, nemirtingumo, atgailos ir kt. vertybes pasiekiama aukščiausioji vertybė, randama gyvenimo prasmė (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Žemiškos vertybės nėra neigiamos, bet traktuojamos kaip laikinos. Bendrąją gyvenimo prasmės formuluotę religinėje pasaulėžiūroje konkretina asmens konfesinė priklausomybė.
Sociocentrinei ir antropocentrinei pasaulėžiūrai svarbus santykis aš – kiti: pirmoji teikia prioritetą visuomenei, žmonijai, antroji – aukština individualybę. Pagal J. Laužiką (1993, 228 – 229 p.), vystantis visuomeniniams santykiams, žmogus vis labiau apvaldo gamtą ir kuria kultūrą, glaudžiau siejasi bendruomeniniais saitais, bendruomenė primeta asmeniui bendrąją valią ir reikaluja atitinkamai veikti bendruomenės labui. Nustatant asmens autonomijos – bendruomeninės priklausomybės santykį, abi pusės apsibrėžia tam tikromis teisėmis ir pareigomis, suderina dalinę priklausomybę ir laisves. Žmogus „yra tiek bendruomeniškas, jog savo priklausomybės bendruomenei nelaiko pavergimu, bet iš kitos pusės, jis yra tiek savarankiškas, pajėgus ir apsispresdęs, jog nori turėti savo laisvą dvasinių reikalų pasaulį” (J. Laužikas, 1993, 228 – 229 p.). Šie reiškiniai rodo, kad grynosios antropocentrinės ar sociocentrinės pasaulėžiūros laikymasis komplikuotų asmens gyvenimą.
Visos sociocentrinės vertybių sistemos grindžiamos žmogaus ir žmonių grupių vertingumu. Sąvoka kiti implikuoja tiek šeimą, mylimus žmones, reikšmingus kitus, tiek dideles grupes – visuomenines, politines, religines bendrijas, įvairias socialines grupes, galiausiai visą žmoniją. Šiuo aspektu nagrinėjant sociocentrines vertybių sistemas, randama įvairių kokybinių ir kiekybinių variacijų: kokybinė – „Visumos interesas (t.y. moralinis) yra apimantis visus asmenis ir pranašesnis už kiekvieną dalį atskirai” (P. Perry, 1954 // 160 p.); kiekybinė – „Moralės srityje kiekvieno teiginio svoris yra proporcingas jo atstovaujamų interesų kiekiui” (P. Perry, 1954 // 160 p.). Kiekybiniu aspektu visuomenės moralė traktuojama kaip esanti aukštesnio lygmens, atskiras asmuo yra mažiau moralus, koekybiniu aspektu sociocentrinėje vertybių sistemoje aukščiausioji vertybė yra žmonija, gyvenimo prasmė – visos žmonijos gerovė. Pastarasis kriterijus per daug abstraktus, atitrauktas nuo kasdienės asmens būties, gali būti tik teorine vertybine nuostata. Iškeliant dalinės, nors ir didelės žmonių grupės vertybę (tautos, religinės ar politinės bendruomenės), galimi socialiniai konfliktai (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.). „Bazinės vertybės – lygybė, brolybė, humaniškumas, solidarumas, santarvė, taika, darbas, kūryba ir pan. Pagrindinis prieštaravimas – tarp altruizmo ir egoizmo” (B. Bitinas, 1995, 9 p.). Viena iš socialiai naudingų ir neutralių vertybių sociocentrinėje vertybių sistemoje – pareigos ir atsakomybės vertybė, kuri gali būti laikoma ir aukščiausiąja.
Antropocentrinėje vertybių sistemoje „aukščiausios vertybės ieškoma ne makrokosme (dvasiniame, socialiniame ar materialiniame pasaulyje), o mikrokosme – pačiame žmoguje, jo esmėje” (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Visuomenės gerovė pasiekiama per asmens saviraišką ir savirealizaciją, gyvenimo prasmė – asmeninis tobulėjimas, savo prigimties atskleidimas ir vystymas. „Visų problemų ir idėjų centras – žmogus” (J. Laužikas, 1993, 222 p.). Bendras visų antropocentrinių sistemų bruožas – abstrakčių, konkretaus socialinių turinio nesaistomų vertybių dominavimas. Asmuo pasirenka vertybių socialinį turinį: kaip konkrečiose situacijose dera realizuoti atsakomybę, laisvę, pareigą, laimę, teisingumą, individualumą, naudą, malonumą ir kt. bazines antropocentrines vertybes (B. Bitinas, 1996, 22 p.). Kaip ir sociocentrinėje vertybių sistemoje, laisvei ir atsakomybei gali būti siteikiamas aukščiausios vertybės statusas, tik šiuo atveju asmuo atsakingas pats sau, o ne visuomenei. Antropocentrizmas paprastai grindžiamas teiginiu, kad „išreiškusių ir išplėtojusių savąsias galias individų bendrija yra visuotinės žmonių gerovės prielaida” (B. Bitinas, 1996, 21 – 22 p.).
Kitas asmeninės pozicijos parametras – vertybių fukcionavimo sritis. Pagal jį skiriamos dalinės pozicijos, kurių svarbiausios: dorovinė, santykio su savimi, su aplinka (pasauliu), religinė, dalykinė, pilietinė, estetinė. Šios dalinės pozicijos išreiškia asmens požiūrį į konkrečius jo būties santykių objektus, pasireiškia, kai žmogus susiduria su tam tikros rūšies veikla ar situacija.
Dorovinė pozicija – viena iš svarbiausių dalinių asmens pozicijų. Išrekidama esminius žmonių tarpusavio santykius, dorovinė pozicija daugiau ar mažiau įtakoja kitas dalines pozicijas – dalykinę, pilietinę, santykio su savimi, pasauliu. Galbūt todėl daug lietuvių autorių savo mintį fokuduoja būtent į dorovinį ugdymą ir dorovės pozicijos formavimą (Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Vabalas – Gudaitis, B. Kuzmickas, V. Žemaitis, J. Vaitkevičius, E. Martišauskienė, V. Aromavičiūtė), neišplečiant dorovinės pozicijos iki asmens pozicijos kategorijos. Dorovinės pozicijos sąvoka daugeliu atvejų platesnė nei dalinės dorovinės asmens pozicijos bei siauresnė nei asmens pozicijos. Pedagoginėje ugdymo tradicijoje Lietuvoje pabrėžiamos kitų žmonių prigimtinės teisės ir vertingumas, mažiau dėmesio lieka asmens santykiams su pačiu savimi, su pasauliu apskritai. Dažnas teiginys: „apie asmenybės brendimą mokykloje galima kalbėti tik tuo atveju, kai ugdomas aiškią gyvenimo poziciją turintis žmogus. Todėl viso auklėjimo proceso šerfimi tampa dorovinis auklėjimas, o jo tikslu – aktyvios dorovinės pozicijos ugdymas” (V. Ambomavičiūtė, 1991, 126 p.). Čia asmens poziciją atitinkanti gyvenimo pozicija kreipiama į dorovinius žmogaus santykius su kitais.
Dalinė dorovinė pozicija išreškia vieną iš žmogaus santykio su žmogumi aspektų – požiūrį į kitą asmenį, nepriklausomai nuo šio asmens požymių: amžiaus, lyties, rasės, socialinės padėites. „Dorovinė pozicija vertinama altruizmo – egoizmo skalė” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Dažnai ją galima įvardinti kaip tam tikrą gyvenimo principo formuluotę: Gera visa, kas nekenkia kitiems, Jei rūpinsies kitais, tai ir kiti tavimi pasirūpins, Mylėk kitą kaip pats save, Pasirūpink pats savimi ir kitiems bus geriau ir pan. Tai praktinė natūralioji vertybinė nuostata pakelta į teorinės nuostatos lygmenį. Natūraliai į dorovinę poziciją įeina ir požiūris į žmonių grupes, kaip į kitus asmenis. Žmogus atskiroms asmenų grupėms – šeimai, darbo kolektyvui, bendruomenei, tautai, valstybei – suteikia skirtingus prioritetus.
Susidurdamas su socialiniu gyvenimu bei įvairiais kultūros reiškiniais, asmuo formuojasi piūrį į savo bei kitų žmonių ar jų grupių veiklą bei jos sukurtas gėrybes – mokslą, meną, mateialines vertybes. Šį požiūrį parodo asmens dalykinė pozicija, kuri neišvengiamai atsiranda per praktinį aplinkos įvertinimą tenkinant poreikius. Susidaro natūraliosios vertybinės muostatos, kurios yra didžioji dalykinės asmens pozicijos dalis. Sąveikoje su dorovine asmens pozicija žmonių veiklai ir jos gėrybėms suteikiama socialinė prasmė ir susiformuoja teorinės vertybinės nuostatOs. Teorinių dalykinės pozicijos vertybių nuostatų atsiradimui būtina ugdymo įtaka.
Dalinę religinę pozicija nusako religinė pasaulėžiūra, tapatinimasis su religine bendruomene, religinių priedermių laikymasis. Religinė pozicija apima žmogaus santykio su žmogumi ir pasauliu kaip su Dievo kūriniais ir asmeninio santykio su Dievu aspektus (krikščioniškoje pasaulėžiūroje). Aukščiausiosios vertybės čia tos pačios kaip ir transcendentinėje vertybių sistemoje. Jei asmuo tiesiogiai nesitapatina su religine bendruomene, jis kuria savo tikėjimo filosofiją ir sudaro savą transcendentinę vertybių sistemą. Ji išreiškia asmens santykio su savo būtimi poziciją.
Asmens požiūriu į save daug reikšmės turi psichologiniai asmenybės vystymosi ypatumai. Asmens santykio su pačiu savimi pagrindas – tai, kad žmogus pats sau yra vertybė. Rūpindamasis savimi, pagarba sau, siekimas save išreikšti, plėtoti savo galias – esminis šios pozicjos komponentas. Analizuodamas savo gyvenimą, ieškodamas jo prasmės žmogus susidaro ir teorines nuostatas apie save ir pasaulį (aplinką) apskritai. Pastarosios išreiškia asmens santykio su pasauliu poziciją. Pačios bendriausios teorinės nuostatos apie mus supantį pasaulį yra jo priėmimas kaip palankų, priešišką ar neutralų, kartais asmuo susiformuoja nihiristinę nuostatą, kartu užkirsdamas kelius sau tobulėti visuomenėje. E. Berne (1967) ir T. Harris (1967) apibūdina keturias egzistencines asmens pozicijas, kuriose susipina žmogaus nuostatos į save, į kitus žmones, į pasaulį:
1) Man viskas gerai – Tau viskas gerai (I’m OK – You’re OK): asmuo patenkintas savo gyvenimu, kompetetingas, laimingas, pasitiki savimi ir kitaos: gyvenimas vertingas pats savaime, žmogus jaučia atsakomybę, kitus vertina pagal pasiekimus: kiti nei geresni, nei blogesni už jį, vertinamos gerosios žmonių savybės; tai pozicija su teigiamu „aš galiu” skriptu, toks asmuo gimęs ir augąs pasiekimams, kelia sau uždavinius ir juos palaipsniui realizuoja gyvenimo eigoje;
2) Man viskas gerai – Tau viskas blogai (I’m OK – You’re not OK): žmogus jaučiasi aukštesnis už kitus, mano turįs teisę panaudoti kitus savo tikslams ar malonumams, kitiems nepripažįsta lygių teisių;
3) Man viskas blogai – Tau viskas gerai (I’m not OK – You’re OK): asmuo jaučiasi mažiau sugebančiu, žemesniu, negražiu ir nepopuliariu, dažnai būna drovus – taip save žemindamas labai kenčia; visi aplink esantys atrodo daug gudresni ir laimingesni;
4) Man viskas blogai – Tau viskas blogai (I’m not OK – You’re not OK): nuvertinami tiek kiti, tiek pats asmuo; nei savyje, nei kituose neįžvelgiama gerų savybių, vien neigiamos; pasaulis atrodo pilnas blogio ir klastos.
Žmogui, turinčiam stiprią asmeninę poziciją, pagriįstą humanistinėmis vertybėmis ir vaikystėje nepatyrusiam stiprių sukrėtimų, priimtina tik pirmoji pozicija. E. Berne (1967) teigia, kad šią poziciją galima pasiekti, nepaisant ankstyvųjų trūkumų, sąmoningau mąstymu ir apsisprendimu. Tai ilgo proceso, kuriant savo vidinį pasaulį, rezultatas.
Valstybės ir tautos išlikimui svarbi pilietinė asmens pozicija – „sistema socialinių orientaacijų ir nuostatų, apibūdinančių individą kaip savosios šalies visuomenės narį. Pilietinės pozicijos atrultūroje aulščiausios vertybės funkciją atlieka aprisimta atsakomybė už visa, kas vyksta visuomenėje; kitame vertybių skalės poliuje – atsakomybės neigimas, jos proskyrimas objektyvioms, nuo asmeninių pastangų nepriklausančioms sąlygoms” (B. Bitinas, 1995, 13 p.). Tauta, visuomenė, valstybė yra suinteresuotos savo išlikimu, kaip ir visi šių bendruomenių nariai linkę jas palaikyti. Augdamas vaikas susiduria su įvairiais tautinės, pilietinės sąmonės pasireiškimais ir susipažįsta su tam tikrais lūkesčiais jo paties atžvilgiu. Parėmęs šias visuomenines normas asmuo susiformuoja tam tikras nuostatas, kurios įgalina jį daugiau ar mažiau jaustis atsakingu ir priimti tam tikrus savanoriškus įsipareigojimus tautos, valstybės labui.
Grožis pasireiškia kaip viena iš esminių visuomenės vertybių, yra dvasinės kultūros komponentas, Grožiu kaip savybe pasižymi tiek gamta, tiek žmonės, tiek jų veiklos produktai. Todėl asmens požiūrį į grožį išreiškianti estetinė pozicija formuojasi lygiagrečiai su kitomis dalinėmis pozicijomis per konkrečius asmens socialinius, kultūrinius, pažinimo santykius. Ugdymui svarbus dalinės estetinės asmens pozicijos pasireiškimas žmogaus veikloje, elgesyje – gebėjimas grožį išgyventi, vertinti, tausoti.
Vystantis asmens pozicijai, ryškėja asmeninės pozicijos patvarumo bei aktyvumo parametrai. Asmeninės pozicijos patvarumo parametras nusako, „kokiu mastu asmenybė yra autonomiška, savo elgsena patvirtina turimą poziciją” (B. Bitinas, 1995, 12 p.). Asmeninės pozicjos patvarumui avarbus vertybių internalizacijos lygis ir bendroji žmogaus nuostata sudėtingose situacijose vadovautis asmeninėmis ar situacinėmis nuostatomis. Asmeninės pozicijos aktyvumo parametras parodo, „kokiu mastu asmuo rodo iniciatyvą, siekdamas vertybių sistemos racionalumo įtvirtinimo” (B. Bitinas, 1995, 12 p.).
Tiriant asmeninę poziciją, asmens vertybių tyrimas leidžia susidaryti asmens pozicijos vaizdą pagal asmenybės kryptingumo ir vertybių funkcionavimo srities parametrus. Norint tirti asmens poziciją pagal asmenybės aktyvumo ir asmeninės pozicijos aptvarumo parametrus, susiduriame su asmenybės elgesį matuojančių kriterijų problema.