Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai aspektai

 

Įvadas

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Seimas – institucija dėl kurios veiklos kalbama kasdien. Seimo rinkimai tuo pačiu labai aktuali ir problematika sfera, nes būtent nuo seimo rinkimų priklauso valstybės valdymo sistema, jos pakraipos ir t.t. Seimo veikla ir visuomenės interesai – tai labai sunkiai kontroliuojanti sąveika. Visuomenės pozicija seimo veiklos atžvilgiu atsiskleidžia per šios institucijos rinkimus. Todėl, kalbėti apie seimo rinkimus ir jų organizavimo aspektus kalbėti aktualu ir reikšminga.
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.
Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo na¬rys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento nariu.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Ir tai tik keli seimo rinkimų epizodai, kuriuos darbo autorius analizuos plačiau šiame darbe.
Prieš kalbant apie Seimo rinkimų organizacinius aspektus, darbo autorius šio darbo pradžioje kaip įžanginę dalį pristatys trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą ir aptars Seimo instituciją kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją. Tuomet darbo autorius išanalizuos pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimo organizavimo elementus.

Darbo objektas – Lietuvos Seimo rinkimų pagrindiniai rinkimų aspektai.

Darbo tikslas – išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų aspektus.

Remiantis išsikeltu darbo tikslu, darbo autorius šiame darbe užsibrėžė šiuos uždavinius:
1. Pateikti trumpą Lietuvos Seimo istorinę raidą;
2. Aptarti Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios instituciją;
3. Išanalizuoti pagrindinius Lietuvos Seimo rinkimų organizavimo aspektus.

Darbo metodas – literatūros šaltinių analizė.

Šaltinių apžvalga. Darbo autorius, analizuodamas pasirinktą temą, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes kaip jau buvo minėta pasirinktai temai Lietuvos Respublikos Konstitucija numato visą V skyrių. Analizuojant Lietuvos Seimo istorinę raidą bei aptariant Seimą kaip atstovaujamąją valstybės valdžios institucija darbo autorius remiasi T. Birmontienės ir kitų autorių vadovėliu „Lietuvos konstitucinė teisė“. Analizuojant Seimo rinkimų organizavimo momentus remiamasi pastaruoju šaltiniu ir pagrindiniu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus reglamentuojančiu norminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymu ir kitais šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip pateikia informacijos apie pasirinktą temą.

Darbo struktūra:
Įvadas – 2 psl.;
Teorinė darbo dalis, sudaryta iš trijų dalių – 14 psl.;
Išvados – 1 psl.;
Naudota ir cituota literatūra – 1 psl.;
Viso darbo apimtis – 20 psl.

1. Lietuvos Seimo istorinė raida
Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos. Tai buvo valstybės valdžios institucija. Lietuvos Didžio¬joje Kunigaikštystėje Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias šaukė Didysis Kunigaikštis, o per tarpuvaldį – Ponų Taryba. Lietuvos Statutas (1566 m.) išplėtė Seimo kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstaty¬mų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė Didysis Kuni¬gaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajo¬rų atstovai. Po Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo panaikinti ir sukurtas bendras Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo (1795 m.).
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nepriklausomybės paskelbimo akte buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau su¬šauktas Steigiamasis Seimas. 1920 m. balandžio mėnesį Lietuvoje buvo išrinkta atstovaujamoji institucija (Steigiamasis Seimas), kuri po ilgo isto¬rinio laikotarpio turėjo visos Lietuvos tautos mandatą. Vienas svarbiau¬sių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal šią Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, ir buvo renkamas trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika – tai Lietuvos valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje. Todėl Seimas to meto seimas turėjo daugiau įgaliojimų.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1922 m. spalio mėnesį, antrasis 1923 m. gegužės mėnesį.1926 m. gegužės mėnesį išrink¬tas trečiasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m. Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai siaurino Seimo kaip atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ket¬virtasis Lietuvos Respublikos Seimas buvo išrinktas 1936 m., galiojant naujai 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų (lyginant su 1928 m. Konstitucija), paversdama jį labiau reprezentaciniu, patariamuoju.
1991 kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – atsta¬čiusi Lietuvos nepriklausomybe priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Konstitucija), pagal kurio 78 str. l d. aukščiausiuoju Lietuvos Respubli¬kos valstybės valdžios organu (sąvoka „organas” buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo Lietuvos Respublikos Aukščiau¬sioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus ski¬riant ir kontroliuojant vykdomąja valdžią. Aukščiausiosios Tarybos – At¬kuriamojo Seimo – įgaliojimų apimtys, veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo valdymo sistemai”. Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji ins¬titucija, iš esmės nukreipianti tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine respubli¬ka, kai šalies Konstitucijoje – Laikinajame Pagrindiniame įstatyme – ne¬buvo įtvirtinta visų valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebė¬tina, kad Lietuvos Respublikos „Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas” atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990 -1992 m. atstovauja¬moji institucija vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ta¬čiau Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį., nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba – At¬kuriamasis Seimas” tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis.
1992 m. spalio m. 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Šios Konstitucijos nuostatomis remiamasi, kai renkami šių dienų Seimo atstovai.

2. Seimas kaip atstovaujamoji valstybės valdžios institucija
Kaip jau buvo minėta įvadinėje šio darbo dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucija5 numato, jog Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu  institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirtinumas.
Tačiau Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausia Seimas yra saistomas Konstitucijos7. Be to, šie įgaliojimai yra ribojami tokio instituto kaip referendumas. Dalį Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų galima keisti tik referendumu. Anot prof. A. Vaišvilos Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kt.. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti Konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teise.
Taip pat Konstituci¬nis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Respublikos Prezidentas naudojasi veto teise bei turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje numatytoms aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia kaip valdžių padalijimą garantuojančio „stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai…”9. Tad parlamentas, vykdydamas Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir Tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji institucija Seimas tampa Tautos (visų piliečių – valios ir interesų reiškėju. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Tautos atstovavimo nereikėtų suprasti tiesiogiai, jog nuo išrin¬kimo momento Seimo nariai nustoja būti savo rinkėjų atstovai, o tampa Tautos atstovais. Tačiau esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, parlamento narys prioritetu turėtu suprasti pasta¬ruosius10. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš parlamento nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputatų atšaukimo mechanizmo.
Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam su¬teiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, taigi visi parlamento nariai yra Tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe11. Ne tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institu¬cijos principas – parlamento narių lygybė – vadinasi, tokiu atveju nebūtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti jos interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 str. atiti¬kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”).
3. Seimo rinkimų organizavimas

Kaip jau buvo užsiminta šio darbo įvadinėje dalyje, Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkinių tei¬se ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas12 numato mišrią rinkimų sistemą. Vienmandatėse rinkimų apygardose (atsižvelgiant į ad¬ministracinį teritorinį Lietuvos Respublikos padalijimą ir gyventojų skai¬čių) mažoritarinės rinkimų sistemos pagrindu išrenkamas 71 Seimo narys, o proporcinės – likusieji 70 parlamento narių.
Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų ko¬misijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įsta¬tyme yra numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas13.
Rinkimų apygardų sudarymas. Rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, Lietuvos Respublikos teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus14. Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 95 dienoms iki rinkimų, nustato ir, likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų, „Valstybės žiniose“ skelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų adresus ir telefonus.
Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę Lietuvos Respublikos piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių.
Rinkimų apylinkių sudarymas. Atsižvelgiant į patogumą rinkėjui atvykti į balsavimo patalpas ir rinkėjų skaičių, miestų, rajonų teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes15.
Miesto, rajono teritorijos suskirstymą, kuris yra pastovus organizuojant ir vykdant rinkimus ir referendumus, prireikus į rinkimų apylinkes mero teikimu keičia Vyriausioji rinkimų komisija. Patvirtintų rinkimų apylinkių sąrašą, jo pakeitimus Vyriausioji rinkimų komisija skelbia „Valstybės žiniose“. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.
Rinkimų apylinkės ribos, balsavimo patalpos adresas keičiami prireikus, bet ne vėliau kaip likus 100 dienų iki rinkimų. Meras teikime tvirtinti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodo siūlomą apylinkės pavadinimą, rinkimų apylinkę sudarančius adresus, rinkėjų skaičių sudaromoje apylinkėje, balsavimo patalpų adresą ir telefoną. Teikime keisti savivaldybės teritorijos suskirstymą į rinkimų apylinkes nurodomi siūlomi pakeitimai. Šie pakeitimai turi būti pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 110 dienų iki rinkimų. Jeigu anksčiau nustatytose balsavimo patalpose negalima surengti balsavimo, Vyriausioji rinkimų komisija apygardos rinkimų komisijos teikimu gali pakeisti apylinkės rinkimų komisijos balsavimo patalpos adresą likus iki rinkimų ir trumpesniam, negu šiame straipsnyje nustatyta, terminui.
Rinkimų komisijų sudarymas. Rinkimus į Seimą organizuoja ir vykdo 3 pagrindinės institucijos. Į rinkimų komisiją gali būti siūlomas Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu (neatsižvelgiant į kandidatui į Seimo narius nustatytą jauniausią amžių, bet rinkimų dieną ne jaunesnis kaip 18 metų) ir nebuvo per paskutinius trejus Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už Seimo, Respublikos Prezidento, Savivaldybių tarybų rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimą.
Vienu metu tas pats asmuo negali būti:
 rinkimų komisijos nariu ir kandidatu į Seimo narius;
 kandidatu į Seimo narius ir atstovu rinkimams;
 atstovu rinkimams ir rinkimų komisijos nariu;
 kandidatu į Seimo narius ir rinkimų stebėtoju;
 rinkimų komisijos nariu ir rinkimų stebėtoju.
Rinkimų komisijos narys, jeigu jis pageidauja būti kandidatu į Seimo narius, prieš duodamas sutikimą tapti kandidatu ar pradėdamas rinkti piliečių parašus, privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų raštu atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų. Jeigu rinkimų komisijos narys to nepadaro, jis šalinamas iš rinkimų komisijos už šio rinkimų įstatymo pažeidimą ir neregistruojamas kandidatu į Seimo narius ar iš jų išbraukiamas.
Apygardų rinkimų komisijų sudarymas
Apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų17.
Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš:
 teisingumo ministro pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlyto aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens, kuris gyvena ar dirba savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, teritorijoje;
 mero pasiūlyto kiekvienos savivaldybės, kuri visa ar jos dalis priskirta šiai rinkimų apygardai, administracijoje dirbančio karjeros valstybės tarnautojo;
 partijų, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų.
Teisingumo ministras, Lietuvos teisininkų draugija ir meras gali siūlyti ir daugiau kandidatūrų. Jeigu rinkimų apygardos teritorija sudaryta iš kelių savivaldybių teritorijų, komisijoje turi būti visų šių savivaldybių administracijose dirbančių karjeros valstybės tarnautojų, pasiūlytų į komisiją šių savivaldybių merų.
Partijos, kurios gavo Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą), nuo vieno šio daugiamandatėje rinkimų apygardoje iškeltų kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) turi teisę pasiūlyti į apygardų rinkimų komisijas po du savo atstovus. Jeigu partijų pasiūlyti atstovai atitinka šio įstatymo reikalavimus, Vyriausioji rinkimų komisija jų kandidatūrų atmesti negali. Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta, Vyriausioji rinkimų komisija vietoj jų gali papildomai skirti komisijos nariais asmenis, pasiūlytus teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos arba mero.
Visais atvejais ne mažiau kaip trys komisijos nariai turi būti asmenys, paskirti į apygardos rinkimų komisiją iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir mero pasiūlytųjų. Jeigu šių asmenų yra mažiau, komisija padidinama iš teisingumo ministro arba Lietuvos teisininkų draugijos, arba mero pasiūlytų asmenų.
Jeigu tą pačią dieną kartu vyksta arba Seimo, arba Respublikos Prezidento rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų, referendumo teritorijoje sudaro vieną – miesto, rajono, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą.
Apygardos rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija.
Apygardos rinkimų komisija pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.
Apylinkių rinkimų komisijų sudarymas
Ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių, kuris turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Jeigu nebuvo pasiūlyta pakankamai kandidatūrų arba komisijoje liko laisva vieta, trūkstamas kandidatūras gali pasiūlyti savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, meras.

Po vienodą skaičių kandidatūrų į apylinkės rinkimų komisiją turi teisę siūlyti:
 kiekviena partija ar jų koalicija, paskutinius Seimo rinkimus gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu partija Seimo narių mandatų gavo būdama koalicijoje, tai kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis;
 partija ar jų koalicija, per paskutinius savivaldybės, kurios teritorijoje yra rinkimų apylinkė, tarybos rinkimus gavusi šios tarybos narių mandatų pagal iškeltų kandidatų sąrašą (jungtinį sąrašą). Jeigu partija tarybos narių mandatų gavo būdama koalicijoje, kandidatūras ji gali siūlyti kartu su koalicijoje dalyvavusiomis partijomis.
Jeigu partija gali siūlyti kandidatūras ir pagal Seimo, ir pagal savivaldybių rinkimų rezultatus, tai ji kandidatūras siūlo tik pagal vienų iš šių rinkimų rezultatus pasirinktinai. Jeigu viena iš partijų, dalyvavusių rinkimų koalicijoje, kandidatūrų nepasiūlo arba atsisako jas siūlyti, arba pasirenka siūlyti pagal kitų, kai buvo sudaryta koalicija, rinkimų rezultatus, kitos šioje koalicijoje dalyvavusios partijos kandidatūras turi teisę siūlyti jai nedalyvaujant.
Partija kandidatūrų į apylinkių rinkimų komisijų narius sąrašą apygardos rinkimų komisijai pateikia ne vėliau kaip likus 48 dienoms iki rinkimų.
Apylinkių rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui sudaro apygardų rinkimų komisijos ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Jeigu partijos siūloma kandidatūra atitinka šio įstatymo reikalavimus, apygardos rinkimų komisija negali jos atmesti.
Jeigu kandidatūrų nebuvo pasiūlyta arba pasiūlytos kandidatūros neatitinka šio įstatymo reikalavimų, arba jos buvo pasiūlytos po nustatyto termino, apygardų rinkimų komisijos gali sumažinti anksčiau nustatytą rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių arba kreiptis į merą, kad šis pasiūlytų į apylinkių rinkimų komisiją trūkstamas kandidatūras. Mero siūlomos kandidatūros negali būti partijų nariais ar jais tapti iki rinkimų komisijos nario įgaliojimų pabaigos. Jeigu ne mažiau kaip trys apygardos rinkimų komisijos nariai apygardos rinkimų komisijos posėdyje, kuriame skiriamas mero pasiūlytas apylinkės rinkimų komisijos narys, prieštarauja mero siūlomos kandidatūros paskyrimui apylinkės rinkimų komisijos nariu, ši kandidatūra negali būti skiriama komisijos nariu. Apylinkės rinkimų komisijoje turi būti mažiausiai 5 nariai.
Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkus iš komisijos narių skiria apygardų rinkimų komisijos. Apylinkės rinkimų komisija savo pirmajame posėdyje išsirenka komisijos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

Apylinkės rinkimų komisijos įgaliojimai
Apylinkės rinkimų komisija:
 iš apygardos rinkimų komisijos gauna apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams, partijų atstovams rinkimams, įteikia ar kitaip perduoda rinkėjams rinkėjo pažymėjimus, praneša apygardos rinkimų komisijai apie apylinkės rinkėjų sąraše aptiktus netikslumus;
 nagrinėja skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų;
 Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka prižiūri, kaip rinkimų apylinkės teritorijoje vyksta balsavimas paštu, kad būtų sudarytos sąlygos balsuoti paštu visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros įstaigose (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose ir vidaus tarnybos daliniuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose (sulaikymo namuose) ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjų balsavimą namuose;
 kartu su savivaldybės administracijos atstovu pasirūpina, kad pagal šio įstatymo reikalavimus laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės;
 rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje;
 suskaičiuoja balsus, surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą;
 svarsto savo apylinkės rinkėjų ir stebėtojų skundus dėl rinkimų rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus;
 vykdo kitus LR Seimo rinkimų įstatymo nustatytus įgaliojimus.
Rinkimų komisijų darbo organizavimas. Rinkimų komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Komisijų sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Komisijos nariai, nesutinkantys su sprendimu, turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, o ši pridedama prie protokolo ir yra neatsiejama jo dalis.
Pasibaigus rinkimams, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių, pirmininkų įgaliojimai nutraukiami. Sprendimą nutraukti įgaliojimus priima rinkimų komisija, paskyrusi komisijos narius, kai ši komisija, jos pirmininkas yra atlikę visus pagal įstatymą jam pavestus darbus.

Rinkimų komisijos nariui ar pirmininkui, davusiam rašytinį pasižadėjimą, draudžiama bet kokia rinkimų agitacija ar kiti bandymai paveikti rinkėjų valią. Asmuo, pažeidęs šį reikalavimą, rinkimų komisijos nario rašytinį pasižadėjimą, turi būti atleistas iš komisijos ir gali būti patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti Seimo rinkimo etapai.
Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusią rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad tas pats asmuo negalėtų bal¬suoti keliose apygardose ar apylinkėse.
Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai ke¬liami pagal nustatytas taisykles25. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės par¬tijos ar kitokios politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia ir pačiam pa¬siūlyti savo kandidatūrą. Įvairių kandidatų iškėlimo galimybės yra labai svarbi de¬mokratijos sąlyga. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė.
Kita vertus, pernelyg didelis kandidatų skaičius irgi gali sunkinti pasirinkimą. Kad būtų galima reguliuoti kandidatūrų iškėlimo procesą, naudojama kandidatų registracija rinkiminėje komisijoje. Registruojami tik tie kandidatai ir lik tiems lei¬džiama dalyvauti rinkimuose (t. y. balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį remiančių piliečių parašų. Jeigu kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia nors organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Tas kan¬didatas, kuris nesurenka reikiamo kiekio parašų, nėra registruojamas ir jam nelei¬džiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktą laimėti26.
Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujan¬tys rinkiniuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregist¬ruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koali¬cijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimu apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienu iki rinkimų, Vyriausioji rinkimu komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltu kandidatu pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių par¬tijų, visuomeniniu politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus.
Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rin¬kimu kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimu sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius; vienman¬datės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietine teise, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu28.
Priešrinkiminė kampanija – tai laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos29. Tuo metu kandidatai, juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja daugybę susitikimų su rinkėjais, aiškina savo programines nuostatas, agituoja ir įtikinėja rin¬kėjus. Paprastai priešrinkiminėms kampanijoms politinės organizacijos suvartoja daug lėšų. Daugybė pinigų sumokama už patalpų nuomą, televizijos laiką, plakatų ir agitacinių lapelių spausdinimą ir platinimą. Pagaliau priešrinkimi¬nės kampanijos metu vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų disku¬sijos ir disputai. Visos tos kampa¬nijos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinti j į balsuoti už reklamuojamą kandidatą30.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigė atlikti bausmės pagal teismo pa¬skirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais31.
Balsavimas vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu kiekvienas rinkėjas asmeniškai atvyksta į rinkiminę apylinkę, kur jam turi būti sudarytos sąlygos slaptai užpildyti rinkiminį biuletenį. Paprastai balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia priešrinkiminė agitacija, kad jau apsisprendė piliečiai nebūtų trikdomi ir galėtų ramiai balsuoti už pasirinktą kandidatą.
Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas – tai baigiamoji ilgo rin¬kiminio proceso stadija. Apygardose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Pagaliau pasiekęs pergale rinkimuose kandidatas patvirtinamas išrinktu ir gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi, pavyzdžiui: vietą miesto taryboje, parlamente ar prezidento postą.
Tačiau reikia pažymėti, kad rinkimų rezultatai gali būti sumuojami pagal skirtingas balsų skaičiavimo ir rezultatų įvertinimo sistemas. Naudojama rinkimų sistema yra labai svarbi ne tik balsavimo rezultatų susumavimui, bet iš esmės veikia visą rinkiminį procesą, politinių partijų veiklą ir net valstybės vyriausybės funkcionavimą.
Nustatant Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rin¬kimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rin¬kėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandida¬tas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmanda¬tėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumos balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis; jame dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos – 7 proc. rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatu dalybose. Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėju balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatu skaičiaus, renkamo daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirs¬tomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, pri¬imtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pir¬malaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas Konsti¬tucijos numatytais atvejais.
Dar šis tas apie Seimo rinkimus.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad kiekvienas turintis teisę rinkti Lietuvos Respublikos pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Kiekvienas rinkėjas turi lygią teisę pareikšti savo nuomonę dėl kandidatų, įrašytų į tą kandidatų sąrašą, už kurį jis balsuoja daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o ši nuomonė yra lygiavertė kiekvieno kito balsavusio už šį sąrašą rinkėjo nuomonei36.
Rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 66 straipsnio 6 dalyje. Jeigu kam nors tapo žinoma kito asmens balsavimo paslaptis, draudžiama ją atskleisti.
Kontroliuoti rinkėjų valią rinkimuose draudžiama. Balsavimo metu draudžiama paveikti rinkėjo valią balsuoti arba nebalsuoti už kurį nors kandidatą ar kandidatų sąrašą. Rinkėjui turi būti sudarytos sąlygos slaptai ir netrukdomam užpildyti biuletenį. Su biuleteniu draudžiama atlikti tokius veiksmus, kurie galėtų atskleisti balsavimo paslaptį37.
Su kiekvienais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais iškyla vis naujų skandalingų faktų apie balsų pardavinėjimą. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas numato, kad Seimo rinkimų agitacijos kampanijos metu ir rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų.
Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, specialiai pagamintų rinkimų kampanijai ir skirtų politinei partijai ar kandidatui propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas rinkėjams38.
Nustatytus rinkėjų papirkimo faktus Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, ir remiantis norminiais teisės aktais galima pritaikyti atitinkamas sankcijas

Taigi, apibendrinus galima sakyti, kad seimo rinkimai ir jų organizavimas yra ganėtinai ilgas procesas ir tinkamam jo įgyvendinimui reikia užtikrinti kiekvienos rinkimų organizavimo stadijos teisėtumą ir tikslingą įgyvendinimą, tik tuomet Seimo rinkimai bus tinkamai suorganizuoti ir bus išvengta vienokių ar kitokių nesklandumų.

Išvados

1. Seimo rinkimai – tai labai senas procesas ir tai parodo Seimo rinkimų istorinė genezė. Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš¬tystės epochos ir tęsiasi iki šių dienų. Animuojant šią sritį paaiškėjo kas ši sritis, t.y. Seimo rinkimai buvo gana permaininga sfera, nes kiekvienu laiku, jis būdavo reglamentuojamas labai skirtingai, tik jau nuo 1922 metų Seimo rinkimai įgauna pastovumo ir tik retkarčiais yra nežymių permainų.

2. Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo įgaliojimams Konstituci¬joje yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Parlamento kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija.
Todėl Lietuvos parlamentas – vienin¬telė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepa¬valdus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Svarbu tai, kad niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus – aukščiausios juridinės galios norminius aktus. Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirti¬numas.

3. Išanalizavus teorinę medžiagą, galima pasakyti, kad Seimo rinkimai gana ilgas procesas, kuris susideda iš daugelio etapų, kuriuos galima suskirstyti tai:
 Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas;
 Rinkėjų sąrašų sudarymas;
 Kandidatų iškėlimas ir registravimas;
 Priešrinkiminė kampanija;
 Balsavimas;
 Rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas.

Naudota ir cituota literatūra

Norminė literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 59-1760

Specialioji literatūra
3. A. Vaišvila, Teisės teorija“, – Vilnius: Justitia, 2004 m.
4. F. Žigaras, Politologija, – Vilnius: UAB „Gimtinė“, 2001 m.
5. G. Vitkus, Politologija, – Vilnius: Danielius, 2001 m.
6. R. Jakucevičius, Politologija, – Vilnius, 2003 m.
7. T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“, – Vilnius, 2002 m.

Kiti šaltiniai
8. www.litlex.lt [prisijungimo laikas 2007 05 07]
9. www.lrs.lt [prisijungimo laikas

Leave a Reply

Your email address will not be published.