Jungtinių tautų organizacija ir pagrindiniai jos organai

 

Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės – 185 šalys.
Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų. Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis – Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.
Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais – sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.
Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje, kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo, nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.
Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.
Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu, kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų personalas.
Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.
Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė, nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.
Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3) rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės kontrolės planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti Jungtinių Tautų globos funkcijas.
Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai išskirtinais atvejais Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.
Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.
Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.
Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų lygio susirinkimai, kuriuose būna svarstomi globaliniai ekonominiai bei socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais klausimais.
Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais; (3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti jų laikytis.
Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos (Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas.
Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų, kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos, kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.
Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare.
Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.
Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje.
Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas.
Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai, tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, “tikras etninių albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis”. Kalboje JTO Saugumo Tarybai C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.
Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.
Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams.
Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė “Taikos darbotvarkę” – toli siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan dar 1997 m. liepą yra paskelbęs “Jungtinių Tautų atnaujinimo”, t.y. reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį, kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.
TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS
Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros, autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.
Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas su šiomis septyniolika specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO), Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO), Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO), Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, Tarptautinė plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC, Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija (angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO), Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO), Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. – Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl. GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.
Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą, šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių agentūrų tikslai ir veikla.
Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization). Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje. Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad, formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO – United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų, socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga, kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu, kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų platinimu ir skaitymo skatinimu.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation) įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta “visų žmonių sveikatingumo programa iki 2000 metų”. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.
TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS
Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys ir šios organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems pasaulio gyventojams.
Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas. Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne 1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m. Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje, Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.
Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali. Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija, Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus K. Annan’o nuomone “branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą, ratifikuojant nusiginklavimo sutartis” (4, 2000 04 26).
Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.), bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m. daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos, Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.
Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais. Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus. Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro turkų mažumos. Kita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado konfliktą dėl Aouzou teritorijos.
Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai, kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,. Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios taikos palaikymo pajėgos, kartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49 taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 m., Izraelio armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija. Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo pasiųstos į Libaną.
ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA
Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus, stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45 valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją, Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka, dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia, kad “visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis” ir gali naudotis visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis “be tokių skirtumų, kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų padėtis”. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės, įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų, o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį “ilgalaikį nusikaltimą prieš žmoniją”.
Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą, švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata, pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos. Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga klausimų sprendimui.
Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo koordinuojant nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą didinimas. Šios agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973 m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO), kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos šalis.
Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras. Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas. Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą – kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.
EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA
Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes, skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose skurdo, bado, neraštingumo ir ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas darbas, kurio pabaiga dar toli gražu nesimato.
Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10 bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą, kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo 1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų skiepijimui, sveikatos apsaugai, maistui bei pradiniam išsilavinimui įsigyti.
Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).
JTO tarptautinis įvertinimas
Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.) už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio, Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis. Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon Jouhaux, buvęs Tarptautinės darbo organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė, diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių Asamblėjų delegatais.
Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. – Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.
Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką. Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos – matmenų prasmė