Gyvenimo būdas, aplinka ir inercija

 

Aš norėčiau aptarti inerciją gyvenimo būdo ir aplinkos kontekste. Tai svarbi tema, viliojanti daugeliu atveju identifikuoti kliūtis, apribojimus ir ribas pritaikant permainas; taigi, tai nešališka pesimistiška perspektyva, sumanyta slopinti bet kokį optimizmą apie greitas aplinkos pokyčių perspektyvas gyvenimo būde.
Teisingiausias būdas, priartinantis rezultatą – bent jau mano patyrimu – būtų panaudoti socialinių ir ekonominių analizių visumą ir istorinius stebėjimus, mėginant dominuojančio gyvenimo būdo permainoms pristatyti prielaidų išvaizdą, ir tuo būdu pavaizduoti inteligentiškos socialinės inžinerijos laisvės ir perspektyvos sėkmę pagal apibrėžtą gyvenimo stilių. Tai neabejotinai vertingas dalykas, nes viskas tęstųsi ir po mano ekspertizių.
Todėl aš sumaniau inerciją apibrėžti abstraktesniu būdu, paliečiant dalį jos poveikio aplinkos problemų sprendimui. Aš gvildensiu tris temas. Visų prima kai kuriuos problematiškus padarinius iškeliant gyvenimo būdą į debatų centrą, apie aplinką tam tikra prasme inerciją, kuri siejasi su šiuo terminu. Antra, aš aptarsiu būdus, ką sunku pakeisti ir ką lengviau pakeisti, kas lemia aplinkos veiksnius. Galiausiai aš nagrinėsiu tam tikrą inercijos formą, kuri jokiu būdu nepriklauso nuo tvirtų struktūrų ir dogmatinio mąstymo, priešingai ji priklauso nuo nepastovios struktūros ir lankstaus mąstymo bei netikrumo. Šių trijų temų bendri bruožai yra aplinkos poreikis išmatuoti inerciją ir problemų apibrėžimus, atskirti perspektyvas ir jų nagrinėjimą.

Gyvenimo stilius

Teigiama, kad aplinkos problemų ir gyvenimo būdo problemų nagrinėjimas yra natūralus dalykas. Ši straipsnių kolekcija nėra vienintelis pavyzdys. 1991 metų Pasaulio Apžvalgos metų knygoje buvo parašyta, kad tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas, kuris mums asocijuojasi su fraze “industrinė revoliucija”, gali apsaugoti mus nuo globalinės aplinkos katastrofos. Negeranoriškas reiškinys, kad žodis gyvenimo stilius yra madingas terminologijos naudojimo pavyzdys, su kuriuo diskusijos apie socialias problemas yra kažkas iracionaliai prakeikta (“paradigma”, “be pasitikėjimo”, “sociali statyba”). Žodis gyvenimo stilius yra labai madingas ir aukščiau išreikštas kitų terminų naudojimu, dabar atrodo naujas ir labai dominantis, nes mes jį vadiname gyvenimo stiliumi vietoj būdo, elgesio, gyvenimo būdo, produkcijos metodų, socialinių taisyklių, sunaudojimo būdo ir t.t. Pavyzdžiui, kai kurie kartais domisi ar yra skirtumas tarp gyvenimo būdo ir būdo elgesio. Pasaulinio žodžio gyvenimo stilius vertė taip pat sukelia dviprasmiškumo, kai žmonės naująjį žodį nori priklijuoti savo seniems mokymo dalykams.
Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad šitos temos “gyvenimo stilius ir aplinka” pasirinkimas yra labiau gerbtinas nei paprastas atitikmuo su vėliausiomis terminologijos naujovėmis. Tai atspindi svarbiausią idėją, jog socialinių sistemų inercija turi būti siekiama ne specialiose praktikose, žinomose žalingose aplinkai technologijose arba neadekvačiose vietinėse organizacijose bei nuosprendžius priimančiose struktūrose, bet modernioje pramoninėje visuomenėje kaip visur sklindantis dominuojantis gyvenimo stilius. Struktūra, iš kurios atsiranda aplinkos degradacija, nėra kažkas paviršutiniško, vietinio ir tikslaus, tai kažkas gilaus, žmoniško ir greit sklindančio.
Toks vertinimas priskiriamas prie aplinkos problemų, kurios atspindi egzistuojančios žemės traukos jėgų padidėjimą. Tai taip pat gali būti pastebima atitinkamų reprezentacijų akcentavime skirtinguose apsaugos politikos tikslų aspektuose, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ir plieno pramonėje. Taip pat kiti gali kalbėti apie su aplinkos problemų kilimo priežastimi susijusius pasikeitimus, akcentuojant ne kokybinių, o kiekybinių analizių apibūdinimus. Pavyzdžiui, tai nėra kvalifikuotas cheminis reiškinys, kurį naudoja visuomenė, ir kuris yra strategiškai problematiškas, nes yra nepastovus, patiriamas didelis nuostolis dėl freonų, dioksinų ir radioaktyvių medžiagų sklidimo. Tai yra ryškus naudojimo apimčių didėjimas, kuris pasiekiamas dėl natūralaus oro, vėjo ir vandens cirkuliacijos. Aš tikiu, kad susidomėjimas diskusija apie gyvenimo stiliaus jungimąsi su aplinkos problemomis yra apsunkinamas dėl reikalavimų tiksliai apibūdinti aplinkos problemų priežastis.
gyvenimo stiliaus sąvoka taip pat atspindi norą įtraukti psichologinių matmenų. Paprastai gyvenimo stiliai nėra matomi pirmiausia kaip neapgalvoti socialaus aprūpinimo punktai, techninės sąlygos, organizacijos tipai ir kitokios dirbtinės struktūros. Tiesa, gyvenimo stilius egzistuoja simbiozėje su daugybe išorinių žmonijos aplinkos ir iš anksto numatyto žmonių aplinkos darbo produktų egzistavimo bruožų. Šiuo metu, gyvenimo stilius yra “nuleistas” socialinėje aplinkoje ir gali būti matomas kaip gelbėjimosi rato metimas žmonijos aplinkai. Bet jis taip pat yra pastebėtas kaip giliai įsisenėjęs į asmenybę, į vertybes, į pasaulėžiūrą bei reikalų struktūrą. Mūsų gyvenimo stilius lydi mus, kai mes judame aplink socialinį kraštovaizdį ir, kai mes atkeliaujam į aplinką, kur mums sunku gyventi; taip yra dėl išorinių sąlygų, kurių mūsų gyvenimo stilius reikalauja. Dėl šios priežasties, gyvenimo stilius nėra tik socialinės aplinkos produktas. Ši aplinka yra sukurta kaip mūsų asmeninių norų išraiška. Šiuo atveju, gyvenimo stiliai yra fiziškai įrengti moderniuose gyvenamųjų plotų rajonuose.
Jeigu kištukinis lizdas su 10 TV kanalų mosteli į sieną, garažas mosteli jo mašimas, mašinos mosteli jų vairuotojams, telefonų kištukiniai lizdai jų telefonams, vonia savo karštą vandenį, skalbimo mašinos savo skalbinius, naftos židinio katilas savo naftą, požeminių traukinių stotys savo keleivius, kampo parduotuvė savo pirkėjus, kino teatrai savo žiūrovus, dviračių takeliai savo dviračius, žaidimų aikštelė savo vaikus ir t.t., tai nėra paprasta įgyvendinti bet kokį gyvenimo stilių, net ir potencialiai pražūtingą natūraliai aplinkai, kuris jau yra įvestas apylinkėse. Jie yra ten ir, žinoma, lieka, nes jie psichologine prasme atitinka žmonių gyvenimo stilių bei pateikia socialinių struktūrų išorinius ir vidinius gyvenimo stiliaus akivaizdžius pavyzdžius. Inertiškumas sutapatintas su atsiliepimu į gyvenimo stilių yra taipogi abipusiškai ekssorbuotas inertiškumo kartu su socialine struktūra ir asmenybe.
Vienas nepatogumas yra tai, jog teisinga kalbėti apie gyvenimo stilių kaip apie spąstus, kuriuos žmonės gali pakeisti kaip keičia savo plaukų stilių ar virtuvės spalvų gamą. Tai nėra nusistovėjęs klausimas tarp socialinių struktūrų ir asmenybės, priešingai, tai yra kažkokio modernaus žmogaus pasirinkimai pagal jo polinkius ir skonį. Ploviklių gamintojai, viščiukai, šildymo prietaisai, mašinos ir kitos prekės atskleidžia draugiškas aplinkos gyvenimo stiliaus idėjas naudojant naftą, nefosfatinius ploviklius ir vaisius bei daržoves be pesticidų.
Aš nepavadinčiau tokius pasikeitimus gyvenimo stiliaus pasikeitimais, ir problemos su kuriomis susiduriame gali būti išspręstos pasikeitimais į dar draugiškesnes aplinkos versijas iš tų pačių elgesio pavyzdžių, ir nėra reikalo manyti, kad aplinkos degradacija yra gyvenimo stiliaus problema. Pozicija yra panaši į daugelio pažiūrų pasikeitimą, kurį mokslininkai vadina “postmaterialine verte”.
Aš esu tos nuomonės, kad neverta gilintis į aplinkos perspektyvias permainas. Tai didžia dalimi yra idealų keitimosi klausimas ir beveik neturi būdingos elgesio formos. Pavyzdžiui, mes seniai žinom, jog stipriausiai išreiškiami antimaterialiniai, antivartotojiški vertinimai paprastai ateina iš aukštesniųjų sluoksnių.
Jei į aplinkos problemas žiūrima kaip į gyvenimo stiliaus įsišaknijusį neveiklumą, tai iš dalies apsunkina padėtį, kaip lyginant su blogų technologijų įdiegimu, kenksmingos jėgos režimu, apgailėtinos politikos arba įsižiūrėjimo į problemas stoka. Mes žinome, kaip tokie dalykai galėtų būti pakeisti, bent jau teoriškai. Kita vertus nėra tradicijos aptarinėti gyvenimo stilių nuoširdžiai, taikant apgalvotas kontroles ar manipuliacijas, bent jau ne tada, kai tai ateina į pramoninės visuomenės gyvenimo būdą. Be to, atpažįstant gyvenimo stilių, kaip tų negalavimų pagrindinę priežastį, mes turim, kad ir kaip nenorim, bet tai tiesa, palikti kelią atvirą veriančiam, visuomeniniam revoliuciniam tonui, kur niekas kitas, tik mūsų šiuolaikinės bendrovės radikalus psichinės ir visuomeninės struktūros apsivertimas išsaugos aplinką. Jei tai tiesa, tai gera priežastis pesimizmui.
Tačiau, jei gyvenimo būdas atrodo kaip kažkas lankstaus, kas gali būti laisvai prieinamai pasirinkta ir žiniasklaidos lengvai įteigta. Jei sudėtingas politinis kreipimasis yra priimtas diskutuojant apie gyvenimo būdą kaip apie aplinkos problemų priežastį, intelektuali padėtis yra visai nesudėtinga tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Gerąja prasme ir tikrosios kvalifikacijos dalyke, tai atsiranda protingai varžantis, ir viskas yra bendrai kultūrinę ir psichologinę struktūrą išlaikantis tikslas, atskleistas pramoninės visuomenės, kuri yra aplinkos griuvėsių šaknys. Taip atsiranda nesuprantama , bet įtikėtina nuomonė, kuri bet kokiu atveju yra suprantamas aplinkos politikos objekto pagrindas.
Taip pat galime suprasti ir blogąją pusę. Lengva palysti ties sena keblia padėtimi, kur viskas jaudina ir yra priklausoma. To vaistas yra sveika priemonė – žinojimas pagrįstas praktiškumu, t. y. mes negalim reikalauti kokių nors žinių apie priežastis, kol mūsų teorijos tiekia pagrindą efektyviai kontrolei reiškiniams, kurie yra apibūdinti šiomis mūsų teorijomis. Tai pareikalaus sulaužyti įvairios psichologinės ir kultūrinės sudėties gyvenimo stiliaus sampratą ir tikiu, kad mes dar kartą grįšim prie tradicinių problemų vaizdų, sukoncentruotų į technologijų pasirinkimą, organizacinių formų, valdžios struktūrų ir oficialiai reguliuojančią sistemą.
Vienas argumentas prieš mano įtikinėjimus, jog inercija ir holistinė gyvenimo būdo sąvoka yra problematiškas būdas aplinkos politikoje yra tai, jog iš esmės tai taip pat tinka kitų sąvokų apibūdinimui, vienaip ar kitaip, dideli socialinės ir psicho-socialinės struktūros gabalai turi būti pakeisti į saujelę susiduriant su aplinkos grasinimais. Tai, ką mes sutinkame, yra vienas tų bendrų netikusių teisingumo pavyzdžių tarp aplinkos problemų ir tradicinių politinių problemų sprendimo institucijų. Pavyzdžiui, netikęs teisingumas tarp globalinio poveikio problemų ir vietiniu politiniu mechanizmu, kuris jas sprendžia. Arba netikęs teisingumas tarp ilgalaikių reikalavimų aplinkos politikai ir trumpalaikių normalių politinių problemų sprendimų. Arba faktas, kad normalus politinis apskaičiavimas kelia dabartinę kainą ryšium su ateities prieaugiu, o tuo tarpu aplinkos politika didina dabartines kainas toliau, ir dar labiau jas didins ateityje. Šiame kontekste nestebina, jog kažkas tarpusavyje nesutampa, pirma, dėl aplinkos politikos susitelkimo ties idėja, kad vyraujantys gyvenimo būdai yra blogio šaknys, antra, to darymas per politinės-demokratinės valdžios konstrukcijas , kurios leidžia efektyviai įrodyti gyvenimo stiliaus dominavimą ir naudą.

Inertiškumas

Dabar pakalbėkime antrąja tema. Kai bandome būti ilgalaikės politikos priežastimi yra aišku, kad politinė ir ideologinė aplinkos problemų mobilizacija yra sutelkta į socialinę inertiškumo prielaidą – negalėjimas visiškai prisitaikyti prie visuomenės ugdymo, gyvenimo stiliaus ir vertybių dėl jų ilgalaikės aplinkos sąlygų ir išvadų. Politinėje arenoje pastangos nugalėti inertiškumą ir skatinti permainas yra įvertintos.
Antra vertus, akivaizdu, kad aplinkos politikos mobilizacija paprastai yra laikoma teisingu inertiškumo įvertinimu mūsų visuomenės ugdyme. Ši inercija neturi būti tokia menka, jog nebereikėtų motyvuoti pakitimą, bet ir ne tokia didelė, jog įvykdytume neįmanomą mobilizaciją. Kaip ir visos politikos, aplinkos politika yra galimybių menas. Jos sugebėjimas išspręsti problemas yra viena jos privalumų; kita – suvokimas, kad problemos pačios neišsispręs.
Taip pat akivaizdu, jog nepaisant inertiškų socialinių procesų smūgių aplinkai yra suvokiama, kaip sudėtingai jie keičiasi, globalinės aplinkos problemos yra sąlyginai pavojingai žemo inertiškumo lygio veikiant natūralius procesus. Jeigu vieni manytų, jog makroskopinė procesų ir jėgos pusiausvyra biologinėje sferoje yra tokia reikšminga, kad tik jie gali būti ribotai, vietiniu mastu ir laikinai paveikti žmonių veiklos, tada nebūtų jokių globalinių aplinkos problemų.
Taigi, problematiška inercija visuomenėje turi būti sujungta su problematiškos inercijos stoka gamtoje, kad būtų galima mobilizuoti aplinkos teisę pasirinkti. Tai yra viena priežastis, kodėl oro klausimas arba nepareikštos globalinės aplinkos tendencijos nukritimas už normalios, natūralios svyravimo ribos vaidina tokį svarbų vaidmenį apibrėžiant aplinkos problemų išplėtime.
Jei, dėl kažkokių priežasčių, vieni pageidauja būti blogio gynėjais įsakyme užblokuoti bandymus mobilizuoti aplinkos politiką, tai yra vienas iš bet kurių dviejų prielaidų, jog kvietimas turi būti tiesioginis: gali būti užginčyta, kad inercija mūsų socialinėje sistemoje yra tiesiog puiki, jog efektyvūs politiniai pakitimai yra neįmanomi. Taip pat galima užginčyti, jog socialinė inercija yra prasimanymas, ir kad bet kokie reikalingi pakitimai mūsų socialinėje politikoje dėl aplinkos interesų vyksta automatiškai ir taip bus toliau.
Šie du požiūriai taip pat gali būti sujungti, kad suformuotų tai, ką galime pavadinti “skaudžiai optimistiška prieiga”: inercija demografinėje, technologinėje, ekonominėje ir politinėje struktūrose apsaugos visuomenę nuo prisitaikymo prie gamtos reikmių racionalių globalinių aplinkos nelaimių pranašavimų būdu; pakitimas įvyksta tada ir tik tada, kai tokios nelaimės bus pakankamai didelės ir pašalins šias struktūras, nepaisant politikos.
Tuo būdu, šiuose trijuose variantuose blogio gynėjas priima, jog aplinkos inercija yra žema ir, kad tai gali būti efektyviai sužlugdyta žmonių veiklos. Žinoma, jis taip pat gali norėti atmesti šią prielaidą ir pasiginčyti, jog gamtos sugebėjimas absorbuoti “industrinį šoką” labai nuramina, ir dėlto yra dėkingas biosferos inercijai, arba dėl jos plastiškumo.
Disputas dėl aplinkos politikos bus apie tai, ką galima ir ko negalima pakeisti sąveikaujančioje sistemoje tarp visuomenės ir natūralios aplinkos. Įvairūs problemos suvokimo būdai taip pat atspindi idėjas dėl bendrų inercijos savybių sistemoje. Šios idėjos gali būti pailiustruotos šia diagrama, paimta iš antropologo M. Thomson idėjos.

Šios 1 ir 2 pozicijos aplinkos problemas priima ramiai. 1 pozicijoje natūralioje žmogiškoje sistemoje nėra fiksuoto pusiausvyros taško – nėra save koreguojančios jėgos. Bet iš kitos pusės, yra neapibrėžtas skaičius sąveikaujančių sistemų, padedančių sistemai pakęsti viską, ką žmogus daro. Kaip ten bebūtų, gamtos paveikslas ir paveikslas to, kas problematiško vyksta santykiuose su biosfera, nuolatos kinta.
2 pozicija atspindi ilgalaikę stabilią pusiausvyrą. Galinga natūralios ir kultūrinės jėgos pataisa pagaliau sužlugdys bet kokius bandymus išmušti sistemą iš pusiausvyros. Jos devizo palaikymas, kuris yra “įkainoti aplinką”, akivaizdžiai turi pusiausvyros (t.y. kainos) instaliavimo mechanizmo idėją – nubausti gamtos pereksploatavimą ir išeksploatavimą.
3 ir 4 pozicijos parodo nesaugią sistemą, t. y. ji gali sugriūti. 3 pozicija yra labiausiai gąsdinanti. Šios sistemos pusiausvyra egzistuoja tik kaip smulkutė potencialių kultūrinių-natūralių pasikeitimų sfera. Net mažiausi žingsniai link aplinkos degradacijos būtų sistemos sužlugimo priežastimi. Šis požiūris užkerta abu aplinkos politikos mobilizavimosi kelius. Iš vienos pusės, tai patalpina aplinkos politiką ir įsipareigojimą tiesiai į darbotvarkės viršų; iš kitos pusės, tai teikia mažų vilčių dėl ateities sprendimų ir todėl mažą motyvaciją praktiniams veiksmams. 3 pozicija yra labiausiai ardanti ir absoliučiai ardo žmogiškos aplinkos sistemos apibrėžimą.
Kaip diagrama rodo, 4 pozicija yra nukreipta į 2 ir 3 pozicijos sistemą, kuriančią pusiausvyrą. Ji turi sąlyginę inerciją, kuri išliks tol, kol sistemų sąveika neviršys duotų ribų. Sistema žlugs, kai tai atsitiks. 4 pozicija yra apgaulinga sistema, nes duomenys ją sukuria, kai mes patikim, jog ji yra save reguliuojanti sistema kaip ir 2 pozicija, kai tuo tarpu ji labai greitai gali metamorfoziuoti į 3 pozicijos sistemą. 4pozicija yra dominuojanti ir aiški santykyje su aplinkos politika. Ji nubrėžia politikai aiškų tikslą – užtikrinti, jog ribos yra sustiprintos ir stebimos. Taip pat ji apibrėžia ją kaip rimtą problemą (neišvengiamas žlugimas), bet ne kaip beviltišką, kuri yra reikalinga, kad politika būtų efektyvi. Kai kurie gali sakyti, kad pozicija yra pažangesnė teisingos inercijos apimties išraiška, kuri, kaip jau minėjau, yra būdinga aplinkos problemai.
Modelis yra galingas instrumentas pažymint pozicijas aplinkos ginčuose ir manau, kad jūs galėsite patalpinti save, savo draugus ir priešus į skirtingas dėžutes. Reikia pažaboti šią tendenciją iki tam tikro lygio, ir norėčiau pabrėžti, kad laiko skalė nėra apibrėžta. Jeigu mes pakankamai pakeisim laiko skalę, mes aiškiai pamatysim, kad kiekviena iš šių keturių pozicijų gali būti kiekvienos iš likusių trijų pozicijų segmentu. Bet tai yra dešimtmečių, šimtmečių, tūkstantmečių ir milijonmečių klausimas, kuris daro visus skirtumus pasaulyje. Tai mums primena, kad viena iš strateginių išeičių susijusių su aplinkos problemomis yra iš tikrųjų politiškai efektyvios laiko skalės nustatymas, įskaitant aplinkos degradaciją. Pavyzdžiui, ilgalaikėje perspektyvoje būti, kaip aš vadinu, “žiauriu optimistu” yra paprastas ir įmanomas.

Aplinkos problema

Norėčiau pakomentuoti laiko perspektyvą, per kurią sistemoms sąveikaujant įvyksta ir gali įvykti žlugimas. Tai yra sunkumai, susiję su aplinkos gąsdinančiomis sąlygomis, negali būti siekiami tik inertiškose struktūrose kaip gyvenimo stilius, kurį užtaria aplinkos politika; jie taip pat randami politinėj situacijoj, kuri sukelia netikrumą ir nepritarimą formuluojant aplinkos problemą. Vienas teigiamas gyvenimo stiliaus traktavimo aspektas, bent jau iš intelektualinės pusės, yra tas, jog idėja dėl aplinkos problemų svarbos, švarios aplinkos vertės ir būtinybės imtis radikalių priemonių situacijos pagerinimui yra arba gali būti pasiekta susitarimu. Žinia, jog mes negalime nugalėti aplinkos problemas visiškai nesirūpinant ir užgriozdinant vyraujančias reikšmes ir vertes išryškėjusias dominuojančiuose gyvenimo stiliuose. Ši argumentacija gali būti suprasta kaip mano ankstesnio pagrindimo dėl sunkaus gyvenimo stiliaus valdymo variantas.
Aš norėčiau patalpinti šią sąlygų peržiūrą į aplinkos politiką, kuri operuoja labiau teoretiniame kontekste. Pateikiu labai paprastą problemų tipų modelį, kurį aš pasiskolinau iš Mary Douglas ir Aaron Wildavsky.

Aukštas vertės lygio suderinimas

Aš manau, kad modelis nereikalauja platesnio paaiškinimo. Jis išreiškia paprastą idėją, jog racionali problemos sprendimo strategija yra parenkama pagal išmanymo lygį ir vertės struktūrą. Tuo aš norėjau pasakyti, kad sąvokos, kurias naudojam apibrėžti aplinkos problemoms, taip pat apibrėžia priemonių būdų strategijos galimybę. Jei mes tai apibūdinsim gyvenimo stiliaus terminais, tada mes visiškai suprasime santykius tarp įvairių gyvenimo stilių ir jų aplinkos supratimų, bei atrasime save pagrindinėje strategijos tipe, pavadintoje “derybų būdu priimtas sprendimas”. Mes negalime naudoti mokslinius tyrimus, norint išspręsti problemas, taip pat tai nėra klausimas, liečiantis technologijos galimybes sprendžiant jas.
Šitaip traktuojant problemą rizikinga yra tai, jog tai tampa neįmanomu pagrindu įgyjant reikalingų žinių. Turbūt įvairios žmonių grupės neigia požiūrį, jog jų gyvenimo stilius yra žalingas aplinkai. Anot modelio, “šlykščiai problemai” nėra jokio realaus sprendimo.
Bendrai priimti požiūriai dėl aplinkos problemų, tipiškai pabrėžia bendrą vertės suderinimą ir todėl bendrai priimtas susitarimas dėl aplinkos grasinimo išvengimo moksliniais tyrimais ir technologija. Suderinimo pabrėžimas gali būti suprastas kaip priešinimasis faktui, jog daugelis aplinkos problemų suderinti sprendimai yra išardyti dėl to, jog politinės institucijos nepajėgia susidoroti su tokiom derybom. Faktas, jog bendrai priimtas požiūris dėl problemų pabrėžia specifinių technologijų naikinančius veiksmus ir specifinių techninių metodų išsivystyme mato sprendimą mažinant plitimą, tokiu būdu atspindint ne tik tam tikrą realybės suvokimą, bet ir pritarimą mažiausiai varginantiems būdams sprendžiant problemas.
Leiskit man pailiustruoti klausimą, parodant kitą diagramą, panašią į tą, kuri atspindėjo santykius tarp problemos nustatymo būdų ir jų sprendimo perspektyvas. Aš ją paėmiau iš knygos “Tidsandans krumbukter” (“Zeitgeist’o Antika”). Ji apibūdina netikrumo fundamentalias formas.

Verčių netikrumas

Netikrumas pagal apibrėžimą apima visas problemas, ypač aplinkos degradacijos problemos reikšmę bei kitokias šios problemos formas. Viltis sėkmingai išspręsti problemą labai priklauso nuo tikslaus netikrumo mišinio specifinei problemai. Žinant politinių problemų sprendimo susidomėjimą, labai lengva pastebėti, jog bendrai politinės sistemos ir demokratinės politinės sistemos ypatingai gerai dirba, kai problemos “netikrumo formos” dominuojantis elementas yra techninis. Mažiausiai efektyvūs jie yra , kai egzistencinis netikrumas iškelia galvą greitų kultūrinių pasikeitimų bei krizių socialiniuose sluoksniuose metu. Bendrame plane matyti,jog sėkmė priiminėjant sprendimus ir problemų sprendimų procesuose priklauso nuo sugebėjimo visus netikrumus palaipsniškai pakeisti į techninius netikrumus ir tik tada juos “apsorbuoti” technologijos pasirinkimu. Atvirkščiai, problemos sprendimas gali būti užverstas arba atidėtas keičiant padėtis, jei vienam iš kitų trijų netikrumo tipų leidžiama plisti. Obstrukcijos padėtis priklauso nuo to, kiek efektyvūs ir patikimi mechanizmai ir institucijos, susiduriančios su kitais netikrumo tipais, yra.
Sėkmingas aplinkos problemų sprendimas yra išjuoktas fakto, jog jis įtraukia neįprastas, skirtingas netikrumo formas. Tokiu atveju, jis išskiria ne tik vertės centrinių konfliktų serijas: jis taip pat įtraukia daug apimančias netikrumo vertes, kurios savo ruožtu atspindi faktą, jog jis nėra pritaikytas kolektyvinėms problemoms spręsti institucijose sukurtais metodais. Pavyzdžiui, jis vis dar nėra iš esmės ideologiškai prijaukintas ta prasme, jog nei viena iš trijų svarbesnių politinių tradicijų (krikščionybė, liberalizmas, socializmas), kurios padarė lemiamą įtaką kuriant modernų pasaulį, nieko nepasiūlė vadovavimo metu. Priešingai aplinkos išeitis krypsta į sistematišką mėtymąsi per visas institucijų ir ideologijų rūšis, kurios susijusios su visuomenės modernizacija. Šitai sustiprina jo galimybes būti priežastimi, ką diagrama mini kaip “egzistencinį netikrumą”, t.y. visur sklindantis nepasitikėjimas modernia visuomene. Aplinkos išeitis taip pat vaidina svarbų vaidmenį ryšyje tarp dviejų “materialinių” netikrumo formų. Tai mes galime pamatyti pavyzdžiui “nuomonių kare”, kuris dėl šiltadaržio veikimo siautėjo keletą metų, nes nepastovumas politikoje trukdė imtis priemonių dėl plėtimosi kontrolės. Techninis netikrumas visada išlieka aukštame lygyje, daugiausia dėl greito mūsų žinių kitimo. Pavyzdžiui, išmanymo pasikeitimai dėl ežerų kalkinimo veiksmų arba dėl radioaktyvių atliekų kaupimo po žeme apsunkina techninės strategijos pasiekimą. Man atrodo, kad, jeigu aplinkos problema yra apibūdinta gyvenimo stiliaus terminais, tai tai iššaukia padidėjimą egzistenciniame netikrume, kuria taip pat modernioje institucijoje yra laikomas tokiu netikrumo tipu, kurį labai sunku sumažinti.
Apibendrinant, problema, žinoma, yra tame, kad mes turėtume pasirinkti ar peržiūrėti problemas atsižvelgiant į jų tikrumą ar į sprendimų pasiekiamumą. Pavyzdžiui, ar mes privalome priimti skeptišką požiūrį į gyvenimo stilių dėl aplinkos problemų, kuris nesiūlo jokių sprendimų? Kaip mokslininkas, aš galiu iškart nutraukti šio klausimo nagrinėjimą, pasiremiant mokslo organizacinėmis normomis ir svarbiausiomis tiesomis. Kaip pilietis, tai nėra taip paprasta ir aš matau daug politinių priežasčių palaikyti labai tuščias teoretines vertės suderinimo idėjas ir labai tuščias nuomones, kad aplinkos problema iš esmės yra technologinė problema, visiškai nepriklausanti nuo gyvenimo stiliaus ir socialinės sistemos, kuri dėl tos priežasties neiššaukia modernaus gyvenimo būdo kitur, tik ribotoje sąmonėje.

Globalizacija. Globalizacijos samprata, formos, teigiamos ir neigiamos savybės

 

Įvadas

Globalizacija kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, mokslo ir technologijų pažanga augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonomikos augimui. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra neišvengiamas procesas – kurio vis tiek nesustabdysi, todėl geriausia kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.

1.Globalizacijos samprata

Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareiksmiškai apibūdinti. Ji sukuria daugybę problemų, kurios keičia visuomenę ir kurios vadiname globalinėmis pasaulio problemomis. Kitą vertus, globalizacija dar naudojama apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint omeni didejanti ūkį ir visuomeninę integraciją, bei intesyvejančius savitarpio ryšius.
globalizacija – šiuolaikinis transportas ir ryšio priemonės bet kokios šalies rinką daro atvirą įvairioms prekėms, paslaugoms bei kitiems ekonominiams ištekliams. Beveik visų šalių išvežamos ir įvežamos produkcijos poreikį didina tarptautinis darbo pasidalijimas. Dideliam, įvairių kompanijų skaičiui pasaulis tapo vieninga rinka, o prekių eksportas ir importas tapo sistematine operacija. Nacionalinės ekonomikos vis labiau persipina tarpusavyje regioniniame ir tarptautinis ūkis tampa dar vieningesniu kompleksu. Išsivysčiusios šalys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos ištekliams bei jų panaudojimui. Tai žymiai sumažina gamtos išteklių panaudojimo poreikį. Šiandien ūkio ir pramonės produkcijos dalis pasaulinėje prekyboje žymiai mažėja.
Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai. Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesniomis transporto ir ryšio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliumi. Taip transnacionalinės kompanijos, turėdamos naujos informacijos visose pasaulio šalyse, turi galimybę steigti savo kompanijos filialus bei įmones, sekmingai dirbti, ir keistis informacija.

1.2 Kam naudinga globalizacija
Pagrindinės ekonomikos globalizacijos procesas yra didžiosios industrinės valstybės, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas, vaidinantys svarbų vaidmenį šiame procese. Nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat nemažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Bene viena dažniausiai pasitaikančių apraiškų, surišta su globalizacija, yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant, kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms. Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi.

1.3 Charakteristika

Pagrindinės globalizacijos charakteristikos yra šios:
 Judrumo
 Judėjimas
 Kalbinės
 Vietos reikšmės nykimas
 Greitis
 Laiko svarba
 Visuotinumas

Judrumo: didėjimas, plėtra: ištekliai, subjektai, kurie anksčiau buvo laikomi susietais tik su konkrečia geografine ar fizine vieta, tampa judrūs. Informacinės duomenų bazės, anksčiau buvo sietos tik su konkrečia materialia laikmena.
Judėjimas: išteklių perkėlimas tarptautiniu mastu iš vienos vietos į kitą. Globalizuotame pasaulyje sėkmingai juda ne tik informacija, žinios, materialiniai, finansiniai, žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos, idėjos, patirtis, kultūrinės, dvasinės bei kitokios vertybės, kurios gali būti panaudojamos kituose žemynuose ar pasaulio dalyse.
Kalbinės: kas kart labiau mokomasi užsienio kalbų arba komunikacija tampa paprastesnė profesionalių vertėjų, ir kitokių vertimo programų pagalba, taip pat įsigalint kelioms pagrindinėms kalboms kurių mokėjimas leidžia sėkmingai veikti visame pasaulyje
Vietos reikšmės nykimas: Informacinės technologijos procesai kaip skaitmenizacija bei interneto plėtra leidžia pasiekti vis daugiau išteklių, subjektų nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ieškančiam asmeniui nebūtina keisti savo fizinę vietą, norint pasiekti norimus dalykus. Nusipirkti norimą daiktą ar paslaugą nebūtina kur nors eiti ar net važiuoti: virtualaus pasaulio teikiamos galimybės nepaprastai išplečia apsirūpinimą materialiais bei kitokiais pragyvenimo šaltiniais, medžiagomis bei kitais dalykais.
Greitis: judėjimo greitis nuolat didėja; anksčiau vandenyną perplaukti buvo galima per keletą dienų – dabar – per kelias valandas viršgarsiniu lėktuvu. Be to kroviniai, prekės tarptautinio transporto dėka vis greičiau pasiekia savo adresatą.
Laiko svarba: ir jos didėjimas: vis labiau įsigali nuostata laikas – pinigai, reiškianti, kad operatyvi veikla, greitai reaguojant į kokius nors įvykius, kainuoja daugiau, jei norima sureaguoti greičiau, be to delsimas tiek ekonomine, tiek ir kitokia prasme gali atnešti didesnius nuostolius, jei nepagrįstai delsiama veikti.
Visuotinumas: globalizacija apima visas gyvenimo sritis – tiek visuomenės, tiek atskiro individo, įvairių organizacijų, veiklos sričių bei sektorių gyvenimą. Procesas vyksta visame pasaulyje – visuose jo kontinentuose ir visose valstybėse.

1.4 Formos

globalizacija išskiria keletą pagrindinių formų:
• Ekonominė globalizacija – tarptautinės prekybinės sutartys, organizacijos, visa kas susiję su šalies finansais.
• Kultūrinė globalizacija – kultūrų maišymasis tarpusavyje, skirtingų kultūrų pažinimas.
• Politinė globalizacija – valdymo formos, tarptautiniai politiniai santykiai.
• Technologinė globalizacija – technologijos pažanga, bendri technikos laimėjimai.
• Mokslinė globalizacija – visuotinis švietimas, mokslo pažanga.
Globalizacijų gali būti įvairių, visos jos susijusios su žmonių tarpusavio gerovę.

1.5 Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti globalizacijos atspindžiu. Jis daro reikšmingą įtaką tarptautinėms kapitalo, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:
• tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas;
• inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas);
• strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“.
Pasaulio praktika rodo, kad per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais.

Trys globalizacijos lygiai:
transakcijas per sieną;
transakcijas bendroje rinkoje;
transakcijas be sienų – dažniausiai naudojamą “interneto amžiaus” ekonomikos pavyzdį;

1.6 globalizacija ir uždarumas

Tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Tačiau nėra galutinai aiškūs tarptautinio atvirumo kaštai ir nauda. Tik tiesioginių užsienio investicijų nauda yra nekvestionuojama, o tarptautinės finansų rinkos paradoksaliai ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, tad kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus šalutinio vidaus pramonės poveikio. Be to, prekybos liberalizavimas paprastai neatsižvelgia į kai kuriuos esamus netarifinius barjerus, įvestus konkrečiais tikslais, todėl bet koks globalizacijos modelis turėtų apimti ir atsakomybės dėl valstybės socialinių bei kitokių ger ovės funkcijų tęstinumą — galbūt jau tarptautiniu mastu. Prekybos augimą ir prekių rinkų atvirumą paskatino santykinis jo pigimas skaičiuojant alternatyvos — uždarumo — kaštais. Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai, nes ją apibūdina tai, jog skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Iš tikrųjų, transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Vis dėlto tradicinė laisvosios prekybos samprata yra ribota ta prasme, kad kai vidaus rinkoje prekės kaina pasiekia pasaulinį minimumą, tolesnės naudos pasiekti nebeįmanoma. Inovacijų plitimu su importu konkuruojančiuose sektoriuose bei galimybe firmoms gauti kuo pigesnių ir geresnės kokybės žaliavų ar sudedamųjų dalių. Be šių sąlygų negalima užtikrintai tvirtinti, kad laisvosios prekybos nauda atsvers pozityvų šalutinį saugomos rinkos poveikį. Inovacijoms užtikrinti reikia itin didelių išteklių — todėl efektyviai išnaudoti šias sąlygas gali nebent didžiosios valstybės bei transnacionalinės korporacijos. Transnacionalinių korporacijų veikla valstybei iš tiesų sukuria naudingų šalutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų mažinami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo kaštus. Finansų rinkų liberalizacija taip pat laikoma natūraliu sprendimu, atsižvelgiant į alternatyvius — uždarumo — kaštus, o juolab palanki tuo, kad leidžia skolinantis išlaikyti ekonominį augimą be didelių santaupų ar nugalėti ekonominės recesijos laikotarpį, be to, verčia politikus nesiimti nepamatuotų sprendimų, kurie paskatintų kapitalo perkėlimą iš šalies.

1.7 globalizacija ir integracija
globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami integracijos atvejai — kaip ir teorijos — apima pirmiausia prekių bei paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.
Viena iš populiariausių integracijos teorijų, galima išskirti penkias jos pakopas.
1. laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų.
2. muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis.
3. bendroji rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą.
4. ekonominė sąjunga, pasižyminti ir valstybių ekonominės politikos suderinimu.
5. visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra ekonominės politikos unifikavimas.

1.8 Globalizacijos teigiamos – neigiamos savybės

globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais, bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.
Globalizacijos privalumai:

 Didėja santaupų ir investicijų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumas.
 Silpnai išsivysčiusios valstybės gauna priėjimą prie kapitalo rinkų.
 Investuotojai dirba ne tik savo šalies rinkose, bet ir užsienio rinkose.

Globalizacijos trūkumai:

 Finansinių rinkų nestabilumas.
 Galima labai lengvai permesti kapitalą iš vienos šalies į kitą.
 Finansų rinkų institucijų interesai valiutų kursų kitimo rezultate gauti pelną.
Eksportuotojai siekia valiutos kritimo, importuotojai – savo valiutos kurso augimo.

Teigiamos pasekmės:

• Masto ekonomija
• Produktų įvairovės gausėjimas
• Spartesnė pažangių technologijų sklaida
• Poreikis plėsti socialines paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą
• Viešųjų išteklių gausėjimas, būtinas socialinėms ir ekologinėms problemoms spręsti, infrastruktūrai plėsti.

Neigiamos pasekmės:

• Socialinė poliarizacija atskirose šakose bei tarp valstybių pasaulyje
• Nacionalinių vyriausybių ir vietinių bendruomenių vaidmens silpnėjimas
• Staigus tradiciniu verslo šakų nykimas, urbanizacija, tradicinės gyvensenos irimas
• Nedarbo didėjimas nykstant tradicinėms apsaugotoms šakoms (silpnose šalyse) ir perkeliant brandžių technologijų gamybą į pigesnio darbo šalis (industrinėse šalyse)
• Ekologinių problemų aštrėjimas

Išvados

Mano manymu, globalizacija yra labai plati tema, kuria apima labai daug. Rašydama šia tema sužinojau ir supratau daug idomios informacijos, kuria siulyčiau kiekvienam perskaityt ir žinot ką apimą globalizacija.
globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją.

Literatūra

1. V. Snieška, D. Bernatorytė, V. Kavaliauskienė, „Tarptautinių ekonominių santykių, bei globalinių problemų ekonomikos pagrindai“, Kaunas, 1992;
2. „globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“, Vykintas Pugačiauskas, 2000;
3. „globalizacija ir žmogaus socialinė raida. Įtakos ir prioritetai“, Irina Vološčiuk, Jolanta Rimkutė;

Globalizacija Lietuvoje ir aš

Per pasaulį ritasi globalizacijos bangos, kurios byloja apie besivienijančią mūsų modernią visuomenę. Tai nesustabdoma jėga, kuri pamažu pasiglemš kiekvieną žemės lopinėlį. Pasaulis tampa lyg didelis ir galingas mechanizmas, kuris sudarytas iš daugybės dalių. Viena jų- Lietuva. Nors ji tiktai mažytis elementas, tačiau vistiek labai svarbus, padedantis veikti visai sistemai. Manau, kad globalizacija- tai naujas simbolis, naujas laikmečio ženklas, mūsų valstybės ėjimo kryptis. Lietuva turi žengti drauge su visu pasauliu, kurti demokratišką ir saugią visuomenę.

Išsilavinęs jaunimas- šviesios Lietuvos ateities garantas. Švietimas yra viena aktualiausių temų man, moksleivei. Patys svarbiausi prioritetai- tai modernus, kokybiškas ir visiems prieinamas išsilavinimas, lygios galimybės, sąlygos tobulėti. Norint visa tai pasiekti, reikalingos veiksmingos permainos. Švietimo raidai ir pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi globalizacija. Šis procesas sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti informaciją, pasaulinę patirtį ir pritaikyti ją savo šalies reikmėms. Aš bei daygybė žmonių aplinkui mane naudojasi globalizacijos suteikiamomis galimybėmis. Esu ištiesų patenkinta, nes interneto dėka galiu mokytis, skaityti periodinius leidinius, įvairius dabus ir literatūrą iš užsienio bibliotekų ir žiniasklaidos, sužinoti visas naujienas. Išsilavinęs ir kompetentingas jaunimas yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, jo tobulėjimu, suteikiamo išsilavinimo kokybe. Būtina pasinaudoti visais globalizacijos suteikiamais privalumais.

Visas pasaulis susijęs tampriais ryšiais, jame vyksta įvairių tautų integravimasis, o kiekvienas reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms dalims. Jokia šalis šiandien negali normaliai funkcionuoti skyrium, o turi veikti drauge su visu pasauliu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Tam tikro Europos istorijos tarpsnio neįmanoma įsivaizduoti be Lietuvos, tačiau šiandieninė Lietuva nesuvokiama be Europos konteksto. ES užtikrintų saugumą ir demokratiją, mūsų tautos tęstinumą, stabilumą ekonomikoje ir atvertų daug galimybių. Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios mūsų laikų probelmos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys atskirų šalių, žemynų ribas ir nekontroliuojami veikiant pavieniui. Privalome vienytis su Europa tam, kad galėtumėme spręsti globalias problemas: skurdą, imigraciją, aplinkosaugą, kovą prieš terorizmą, narkomaniją, ligas. Mano nuomone, Lietuvai ypatingai svarbu nepražūti moderniame ir besivienijančiame pasaulyje, priimti pagalbą ir tapti Europos centru, o ne varganu užkampiu.

globalizacija- tai galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį žemės kampelį, tai pat ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių. Kyla klausimas, ar šis visuotinis procesas nekelia grėsmės Lietuvos kultūrai ir kalbai. Esu linkusi vadovautis filosofo Džordžo Sanayanos idėja- „Žmogaus kojos turi remti savo krašto žemes, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį“. Mums suteikiama galimybė išvysti pasaulį, mokytis kalbų, susipažinti su kitokiu gyvenimu, įvairių kultūrų papročiais, bendrauti su užsienio šalių gyventojais ir turime šią galimybę išnaudoti. Pažinę pasaulį, mes tobulėsime ir Lietuvai galėsime duoti daug daugiau. Manau neverta nerimauti, verta su dideliu ryžtu žengti pirmyn, pažinti aplink supantį pasaulį ir su didele meile pristatyti Lietuvą kitiems.
Aš esu tik vienas žmogutis didelioje minioje, o Lietuva- tai tik maža dalelė viso pasaulio. Bet visgi aš esu asmenybė, turinti savo požiūrį, tikslus ir norus, o Lietuva- tai kraštas, kuriuo verta didžiuotis, kraštas, į kurį kreipiamas vis didesnis dėmesys. Moderniame pasaulyje vis labiau įsibėgėjanti globalizacija neaplenkia Lietuvos, ji skatina pokyčius švietimo sistemoje, senojo žemyno jungimąsi į vieną stiprią jėgą, galinčią nugalėti kylančias problemas. Globalizija taip pat suteikia galimybę patirti pažinimo jausmą, sužinoti naujų paslapčių, didinti Lietuvos gerovę. Šis istorinis pasaulinis procesas yra galingas ir labai svarbus- tai lyg srauni upė, kuri energingai trykšta į priekį, lyg saulė, kuri šviečia visiems, lyg vėjas, kurio tu nematai, bet visuomet pajunti.

Globalizacija ir Lietuvos narystė ES

 

Įvadas

Jonas Aistis, užkluptas karo Pietų Prancūzijoje, 1940 metais pradėjo rašyti traktatą „Pastovios taikos sąlygos“. Po šito karo baisybių žmonija, susiskaldžiusi į rases ir luomus, pagaliau turės paklusti vieningai pasaulio tvarkai, pasak poeto. „Turės atsirasti tautų bendruomenės valdžia, kuri apims visą žmoniją. Atskiros tos bendruomenės dalys liks savarankiškos ir laisvos savo viduje. Nebus pažeista nei tautybė, nei pasaulėžiūra. Valdžią sudarys tik centralizuotas žmonių buičiai aprūpinti įstaigų tinklas“ . Praėjo pusšimtis metų, ir ta poetinė utopija virto realybe. Pirmiausia ėmė vienytis Europa, nusiaubta dviejų pasaulinių karų. 1957 metais šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija, supratusios, kad bekompromisė konkurencija tarp jų gali duoti tik laikinos naudos, bet ilgainiui sukelia chaosą, įkūrė Europos ekonominę bendriją, siekiant ekonominiu požiūriu integruoti Europą. 1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EEB buvo pavadinta EB ir tapo dabartinės Europos Sąjungos pagrindu. Dabar Europos Sąjunga, kuri yra savotiškas Jono Aisčio vizijos prototipas, apima 25 valstybes-nares, tarp kurių yra ir Lietuva. Laikui bėgant, ES vis daugiau tampa valstybių aktyvumo traukos centru, siekiančiu glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Paskutinio dešimtmečio ekonominėje literatūroje pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi tendencija priimta traktuoti kaip globalizacijos procesą. Prasidėjęs XX amžiuje jis vyksta ir toliau. O šio proceso tikslas – „užtikrinti saugumą ir progresą, pasikeisti informacija ir moderniausiomis technologijomis, išlaikyti įtakos sferas (pavyzdžiui, ekonomines, politines)“ . Šiandien įvairiems globalizacijos aspektams skiriamas vis didesnis dėmesys, taip pat ir Lietuvoje, ypač tyrinėjant integraciją į ES.
Plačiąja prasme globalizacija galima vadinti visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų pasaulinių sąsajų plėtimąsi, gilėjimą, ir spartėjimą . Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir -galų gale – link vieningos visuomenės“ . Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos -intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai – tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.
Skirtingų sričių tyrinėtojai globalizacijos sąvoką vartoja tam tikros jų specializacijos srities globaliniams procesams įvardinti. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą, pabandysiu atskleisti globalizacijos proceso vystymosi veiksnius, ekonomines ir socialines pasekmes, parodyti šio proceso prieštaravimus. Šis darbas bus skirtas aptarti mūsų valstybės narystę Europos Sąjungoje, jos padarinius Lietuvai, užsienio prekybos politikai, ekonominiams pasikeitimams, bei Lietuvos Respublikos žmonių gerovei.
Atsakyti į šiuos klausimus yra aktualu dėl to, kad globalizacijos procesas be abejo liečia Lietuvą, dėl to, kad Lietuva nuo 2004 metų, įstojus į Europos sąjunga, yra šios globalios organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį.
Dabartinė Europos Sąjunga

Šaltinis: http://europa.eu.int – puslapis Internete apie Europos Sąjungą. 1 pav.

1. Globalizacijos koncepcija
Globalizacijos sąvoka yra palyginus nauja, pradėta vartoti XX a. penktojo dešimtmečio viduryje. Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu siejama su viso pasaulio valstybių ekonomine priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Pagal Šiškovą , šiuolaikiniam globalizacijos etapui būdinga tai, kad ji įgauna naują kokybę, kai išsisklaidžiusių pasaulio valstybių ekonominė bendrija perauga į vientisą ekonominę sistemą. globalizacija – tai procesas, kuriam vystantis nacionalinės gamybos ir finansų struktūros vis labiau tampa priklausomos nuo sandėrių su užsienio subjektais. Šiomis sąlygomis nacionaliniai ūkiai tampa vieningo pasaulinio ūkio elementais, o jų likimą lemia šio organizmo, kaip visumos, raida. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Tačiau vieniems atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.
1.1. Globalizacijos procesą generuojantys veiksniai
Kaip buvo minėta, XX a. stiprėjanti nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybė ir pasaulinės ekonominės sistemos vientisumas įžengė į naują fazę. Tai lėmė šie V. Baumilienės išskirti veiksniai :
 Gamybos internacionalizacija ir jos kokybiniai pokyčiai;
 Kapitalo rinkos internacionalizacija;
 Tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija;
 Integracijos proceso kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai;
 Tarptautinių ekonominių organizacijų vaidmens didėjimas ir kt.
Visų pirma, globalizacijos procesą lėmė šiuolaikinės gamybos internacionalizacija, kurią sąlygoja gamybinių jėgų raida. Jų evoliucijos metu, atsiradus naujoms technologijoms bei sudėtingesnei produkcijai, paaiškėjo, kad bet kurioje šalyje gaminti visas produkcijos rūšis tiesiog neapsimoka. O dėl vis gilėjančio tarptautinio darbo pasidalijimo, pereinama prie gamybos specializacijos. Taip pat svarbų vaidmenį plečiantis ryšiams tarp įvairių šalių gamintojų vaidina naujos transporto ir ryšių priemonės, ypač platus „Interneto“ tinklas, bei sistemos, leidžiančios iš vieno centro valdyti įvairiose šalyse išdėstytas gamybas.
Kitas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra kapitalo internacionalizacija, savo ruožtu gilinanti gamybos internacionalizaciją: tarptautinio kapitalo savininkai vysto savo įmonių, esančių įvairiose pasaulio šalyse, specializaciją, plečia jų produkcijos pasaulinę prekybą. Kartu vystosi gamybinio kapitalo tarptautinė nuosavybė. Tokių firmų pavyzdžiu yra jau seniai žinomos ir šiuo metu sparčiai augančios transnacionalinės kompanijos, kurios dabar kontroliuoja nuo1/3 iki1/2 pasaulinės pramonės produkcijos, virš ½ tarptautinės prekybos ir apie 80 proc. naujos technikos ir technologijų.
Reikšmingas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija, kuri palengvina prekių ir kapitalo judėjimą tarp šalių. Pavyzdžiui, visuotinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų (GATT), vėliau Pasaulinės prekybos organizacija, leido mažinti muitus tarp išsivysčiusių šalių iki 3,5 – 5 proc.
Ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus ES, kuriai nuo 2004 metų priklauso jau 25 valstybės, susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo, darbo jėgos rinkas. Europos integracijos procesą 2007 m. dar labiau sustiprins dviejų valstybių įstojimas į ES. Integracija dažniausiai yra regioninio pobūdžio susivienijimai. Kai kurių mokslininkų nuomone, integracija įeina į globalizacijos turinį, nes sustiprina integruotų šalių įtraukimą į vientisą pasaulinį ūkį per besiplečiančias rinkas ir kitus procesus .
2. globalizacija ir regionalizacija
globalizacija yra šiuolaikinės ekonominės pažangos forma, ir vien dėl to ji nesulaikoma. Dalyvavimas globalizacijos procese, kaip jau minėjau, užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose, žodžiu, leidžia plėsti ir ugdyti gamybą bei kelti gerovę.
Kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą. Regionalizacija nėra nei vien tiesioginė globalizacijos raiška, nei koks nors jos neigimas ar priešinimasis jai. Regionalizacija – tai pasaulio tautų ir vyriausybių priemonė prisitaikyti prie nesulaikomo ekonominės pažangos nešėjos – globalizacijos, kuri vyksta, kaip žinoma, ignoruodama bet kokius valstybių interesus ir strategijas. Regionalizacija, kalbant iš esmės, yra tas pats nacionalinių ūkių integravimo į didesnį vienetą procesas, tiktai vykstantis regiono mastu. Šia prasme galime sakyti, kad regionalizacija yra regioninė globalizacijos forma .
Tačiau iš kitos pusės tokius regioninius susivienijimus, kaip Europos Sąjunga, neseniai susikūrusi Afrikos Sąjunga, taip pat Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija NAFTA ir t.t, galima laikyti „antiglobalizacijos“ pavyzdžiais, nes globalizacija yra procesas, kuriuo metu į vientisą sistemą vienijasi visas pasaulis. O šios organizacijos yra uždaros regioninės ekonominės sąjungos, globalios tik tam tikro susivienijimo viduje. Pavyzdžiui ES pagrindas yra taip vadinama „bendroji rinka“, pagrįsta keturiomis laisvėmis: prekių, kapitalo, paslaugų ir žmonių laisvas judėjimas iš vienos valstybės narės į kitą, tarsi visa tai vyktų vienoje šalyje – be patikrinimų pasienyje ir be muitų. Tačiau šis principas veikia tik Sąjungos viduje, tarp 25 valstybių narių. Taip, prekyba bloko viduje vyksta, panaikinus muitus, tačiau prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis jam, ES taiko bendrąjį muitų tarifą ir vykdo bendrą prekybos politiką. Dar vienu pavyzdžiu būtų žmonių judėjimo laisvės apribojimai. ES valstybės su aukštu pragyvenimo lygiu traukia emigrantus, laimės ieškotojus iš Rytų Europos, Azijos bei Afrikos. Jau dabar Vokietija negali susidoroti su turkų antplūdžiu, o Prancūziją nelegaliai „užkariauja“ musulmonai. ES šalys jau suvokė ekonominių emigrantų grėsmę ir prieš juos užsklendžia duris. Bet ne tik ES nepriklausančių šalių gyventojams taikomi judėjimo apribojimai. Keisčiausia, kad, propaguodamos keturias laisves, kai kurio valstybės narės taiko limitus ir 2004 metais į ES įstojusioms Rytų Europos šalims: pavyzdžiui, Vokietijoje 7-8- metus po įstojimo į ES šių valstybių neturės teisės įsidarbinti . To pasekoje iškyla klausimas ar regionalizacija neprieštarauja globalizacijos principams.
Nors Europos Sąjungą galima laikyti tam tikra prasme vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent Europos Sąjungos kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, tapo pagrindine globalizacijos instrumentų „nešėja“ į Lietuvos rinką.
Europos Sąjunga – tai tautų, valstybių, kultūrų bendrija, kurioje globalumas nenaikina savitumo, atvirkščiai, joje savitumas dar labiau išryškėja.
Pasaulio ekonomikos globalizacija buvo vienas iš pagrindinių Europos integracijos katalizatorių, kaip ir bendras siekis išvengti konfliktų ir karų Europos kontinente. Tačiau plėtra negali remtis vien tik ekonomika. Todėl Europos Sąjunga ir tampa ne vien ekonomine sąjunga, bet ir politine sąjunga kurią vienija visų jai priklausančių valstybių ir dar siekiančių narystės šalių bendri interesai.
3. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai sunkiai atgavus nepriklausomybę, valdžia pasirinko naują orientavimosi kryptį – Vakarų link, užsibrėžė naują tikslą – integraciją į Europos Sąjungos bloką, didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje. Kelias į politinio ir socialinio saugumo tvirtovę nebuvo trumpas ir lengvas. Integraciją į šią organizaciją vyko keliais etapais. Dar 1995 gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė oficialią paraišką Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare. 1999 m. gruodžio 10 – 11 d. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Jau 2000 m. vasario 15 d. pradėjusi oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates, Lietuva tapo „aukso vidurio“ dalimi“ . Visos derybų delegacijos tikslas buvo užtikrinti Lietuvai palankias narystės ES sąlygas ir įgyvendinti strateginius valstybės tikslus – baigti derybas 2002 metais, o 2004 metais su pirmąja banga tapti ES nare. Derybose dėl narystės buvo nagrinėjama ne vienas ar keli specifiniai klausimai, bet procesas – Lietuvos pasirengimas narystei ES, kuris apėmė ES teisės aktų nuostatų perėmimą daugelyje sričių. Iš viso buvo deramasi dėl 31 derybinių skyrių:

Šaltinis: Purlys V., Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, 2002 2 pav.
Delegacijos bendrų pastangų, gero strateginio planavimo, deramai pravestų reformų įvairiose srityse, bendradarbiavimo su interesų grupėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis dėka, delegacijai pavyko pademonstruoti valstybėms narėms, kad Lietuva yra verta būti tarp jų ir jau 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje derybos oficialiai buvo baigtos ir Lietuva buvo pakviesta tapti ES nare. Beveik po metų, 2003 m.balandžio 16 d. Atėnuose ES ir Lietuva kartu su kitomis 9 valstybėmis kandidatėmis pasirašė Stojimo sutartį. 2003 m. gegužės 10-11 d. vyko Referendumas dėl Lietuvos narystės ES, kuriame dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų, kurių 91,07 proc. pasisakė už stojimą į šią organizaciją . Pagaliau 2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo pilnaverte ES nare. Svarbu įvertinti šio įvykio pasekmes.
4. Stojimo fiskalinės pasekmės
Lietuva, kaip ir kitos ES narės, įstojusi į Sąjungą moka į jos biudžetą 1 proc. surinkto pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 1,27 proc. biudžeto įplaukų, apskaičiuojamų nuo šalies bendrojo vidaus produkto, taip pat surenkamus importo muitų mokesčius bei rinkliavas už importuojamus žemės ūkio produktus . Be to, derinant Lietuvos teisės normas, didinami kai kurie ES reglamentuojami mokesčiai bei griežtinami kiti standartai, dėl kurių gali brangti apmokestinamosios prekės ir paslaugos. Tačiau kartu Lietuva gauna išmokas iš ES biudžeto, nors jos gana aiškiai sutelktos į tam tikras sritis (žemės ūkį, infrastruktūrą) ir panaudojimo būdus (įrangai modernizuoti, mokymams). Be to, narystė ES kai kurių produktų kainas gali spausti mažėjimo linkme. Bendras ekonominės narystės ES naudos ir kaštų balansas yra sunkiai įvertinamas kokybiškai, nors palyginti finansinius srautus tarp ES ir Lietuvos biudžetų galima gana lengvai ir tai rodo aiškų teigiamą balansą Lietuvos naudai. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų, o iš Sąjungos gauti apie 2,67 mlrd. eurų (sumos suderėtos stojimo derybų metu). Taigi, įstojus į ES, Lietuva gauna didesnes finansines galimybes, kurio naudojamos šalies ekonominiai padėčiai gerinti.
5. Ekonominės pasekmės
Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Visų pirma, Lietuvai įžengus į plačią ES rinką, padidėjo importo ir eksporto rodikliai. Palyginti 2004 metų ketvirtojo ketvirčio užsienio prekybos rezultatus su tuo pačiu 2003 metų laikotarpiu, užsienio prekybos augimas buvo žymus: apyvarta išaugo 2670,0 mln. Lt (18,8 proc.), eksportas – 1641,5 mln. Lt (28,4 proc.), importas – 1028,5 mln. Lt (12,2 proc.). Statistikos departamento duomenimis 2005 m. sausio–vasario mėn., palyginti su 2004 m. sausio–vasario mėn., eksportas ir importas dar padidėjo atitinkamai 18,8 proc. ir 13,1 proc.
Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 metų laikotarpiu, BVP išaugo 7,2 proc. Per pirmą ketvirtį veikusiomis kainomis buvo sukurta 8.28 mlrd. EUR vertės BVP. Jo dalis vienam šalies gyventojui siekė 2404 EUR. Beveik visose ekonominės veiklos rūšyse buvo daugiau sukurta bendrosios pridėtinės vertės, ypač gamybos ir gamybinės paskirties paslaugų įmonėse, kuriose sukurta daugiau nei 70% bendrosios pridėtinės vertės.
Lietuvai įstojus į ES, užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4.25 mlrd. EUR ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4.9%.
5.1. Laisvas prekių judėjimas
5.1.1. Užsienio prekybos pasikeitimai
Lietuvai tapus pilnaverte ES nare, ji įgavo visas teises ir prievoles, kurias turi visos ES valstybės. Taip pat mūsų valstybės teritorijoje įsigaliojo ir keturios laisvės: paslaugų, prekių, kapitalo ir žmonių laisvas judėjimas ES ribose. Šios prielaidos sukėlė daugelį pasikeitimų įvairiose srityse. Be abejo, įsigalėjus gamybos veiksnių judėjimo laisvei, labiausiai pasikeitė Lietuvos prekybos politika. Nes, tapus šio prekybos bloko nare, mūsų šalis perėmė ES taisykles, standartus ir kitas normas, susijusias su tarptautine prekyba. Laisvas prekių judėjimas apima muitų ir muitinių panaikinimą, bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, netarifinių kliūčių panaikinimą.
Lietuvai įstojus į šią organizaciją, buvo pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai su ES. Kita vertus, Lietuvai tenka sutapatinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reiškia ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turėjo kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, konvencinis importo muitas automobiliams iš Japonijos ar JAV padidėjo nuo 0 iki 10 proc., radijo imtuvams – nuo 0 iki 9,3 proc., trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, šis skirtumas bus lygus 6,5 proc., gamtinėms dujoms – 0,7 proc.), kitais atvejais importo muitai mažinami(pavyzdžiui, benzino muitas sumažintas nuo 15 proc. iki 4 proc.) .Bendras šių pasikeitimų poveikis nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu šiek tiek išaugo. Prekybai su JAV ar Japonija ES netaiko jokių lengvatų, tad nemažai iš jų įvežamų produktų, konkuruojančių su gaminamais ES, taip pat brangsta. Lietuvai tenka atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, su kuria Lietuva buvo pasirašiusi laisvosios prekybos sutartį. Užtat sumažinamos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą.
5.1.2. Mokesčių politikos pasikeitimai
Europos Sąjungos (ES) Sutartis nustato keturias laisves: laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Siekiama, kad ES narių vykdoma mokesčių politika nevaržytų išvardintų laisvių. Dėl šios priežasties ES jau kelis dešimtmečius vyksta netiesioginių mokesčių harmonizavimo procesas. ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai, nes, esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės rinksis palankesnes šalis verslui ir gyvenimui, tuo tarpu kitos kentės nuo menkų biudžeto pajamų.
Tuo tikslu nustatyti minimalūs akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio tarifai, bazės, lengvatos, suvienodinti muitai. Šalims narėms draudžiama įvesti kitus netiesioginius mokesčius.
Todėl, Lietuva stodama į ES turėjo suderinti taikomus PVM ir akcizo mokesčius su ES nustatytomis minimaliomis mokesčių normomis, apmokestinimo baze bei administravimo principais. Kaip tik šie pakeitimai sukėlė didžiausią nerimą Lietuvos verslininkams, nes netiesioginių mokesčių reguliavimo pakeitimai svarbūs ne tik prekiaujantiems su ES, kai prekyba su Sąjunga nebebus laikoma importu ir eksportu, bet ir Lietuvos viduje veikiančioms įmonėms. Svarbiausios akcizais apmokestinamos prekės, kurios brangsta po įstojimo dėl mokesčio didinimo, yra degalai, cigaretės, taip pat elektros energija ir kitos kuro rūšys. Degalų akcizas baigiamas derinti jau 2004 metais, dėl to metų pradžioje padidėjo dyzelio ir benzino kainos. Nuo 2004 m. sausio 1 d. nustatytas akcizo už variklių benziną tarifas – 1318 Lt už toną. Finansų ministerijos skaičiavimais, padidinus akcizo už variklių benziną tarifą nuo 1250 Lt iki 1318 Lt, o už dyzelinius degalus – 1002 Lt už toną, vidutinė mažmeninė benzino ir dyzelio litro kainos dėl akcizo tarifų kėlimo galėtų padidėti atitinkamai apie 0,06 Lt. ir 0,16 Lt . Kitiems akcizams suderinti nustatyti pereinamieji laikotarpiai. Pavyzdžiui, elektros energija turėtų būti apmokestinama nuo 2010 m., akcizas cigaretėms bus laipsniškai didinamas iki 2009 m. pabaigos. Kai kuriais atvejais akcizai bus netaikomi, pavyzdžiui, akcizas už elektros energiją, parduodamą fiziniams asmenims.
Kalbant apie pridėtinės vertės mokestį, svarbu pažymėti, kad Lietuva, kaip ES narė, didina jį šildymui. Iš kitų svarbių nuostatų paminėtina tai, kad prekyba su kitomis ES šalimis nebebus laikoma eksportu bei importu, vadinasi, išnyks ir atitinkamos procedūros, o prekėms, tiekiamoms į kitą ES valstybę narę, bus taikomas 0 proc. PVM tarifas.
Tęsiant kalbą apie mokesčius, svarbu paminėti apie daug diskusijų keliantį 4 proc. solidarumo mokestį, kuri LR Vyriausybė ketina įvesti dėl pajamų mokesčio 9 proc. per tris metus mažinimo. Be to daug diskusijų sukelia kelių mokestis.
5.1.3. Inovacijų panaudojimo galimybės
Narystė ES suteikia Lietuvai svarbias galimybes – laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti. Deja, tarptautinėse rinkose Lietuva dalyvauja daugiausia kaip tradicinių prekių (tekstilės gaminių, naudojant tradicines technologijas pagamintų naftos produktų ir trąšų, taip pat baldų, maisto produktų) tiekėja. Daugybė konkurentų, maža pridėtinė vertė, mažytė pelno marža ir augimo neperspektyvumas – visa tai būdinga tokiai specializacijai . Todėl Lietuvos įmonėms svarbu imtis inovacijų bei naujų technologijų diegimo. Inovacijų diegimas įmonėje yra vienas iš kritinių veiksnių, lemiančių jos sugebėjimą konkuruoti tiek vietinėje, tiek tarptautinėje verslo aplinkoje. Būtinybę diegti inovacijas Lietuvos įmonės ypatingai pajuto šaliai įstojus į ES, kai auganti konkurencija iš užsienio kompanijų, turinčių didelę verslo tarptautinėse rinkose patirtį, pusės dar labiau sustiprėjo. Norėdamos išlikti konkurencingos, šiandienos įmonės turi daryti daugiau nei tiesiog gaminti produktus ar tiekti paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, sparčiau modernizuotis, operatyviau reaguoti į kainų kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Inovacijų diegimas užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą sparčiai įmonės plėtrai. Vykdant šią veiklą, padeda tas aspektas, kad įstojus į Europos Sąjungą, mūsų valstybė gali lengviau pasinaudoti ES inovacijų rezultatais ir patirtimi. Tačiau viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti naujus produktus ir procesus diegiančioms įmonėms, – per mažas inovacijų finansavimas. Čia didelis vaidmuo atitenka finansiniai paramai iš ES fondų. Ūkio ministerija parengė visą reikiamą bazę, kuri paskatins veiksmingą fondų panaudojimą: sukurta informavimo apie struktūrinių fondų paramą sistema, viešasis informavimo tinklas (40 verslo informacijos centrų, 7 verslo inkubatoriai) ir inovacijų paramos tinklas (Lietuvos inovacijų centras, 5 atstovybės šalies regionuose, 6 mokslo ir technologijų parkai) . Tai padeda toliau užtikrinti ekonomikos plėtrą, didinti gyventojų užimtumą, kelti šalies piliečių gerovę.
Inovacijų kūrimas, moksliniai tyrimai 2004-2006 m. Bendrajame Programavimo Dokumente pavadinti prioritetiniais, todėl nemaža Europos Sąjungos paramos dalis skiriama būtent jiems. Be to iki 2003 m. moksliniams tyrimams ir jų plėtrai Lietuva skiriama apie 0,6 proc. nuo bendro nacionalinio produkto (BNP) . Tačiau verta pastebėti, kad visos kitos ES šalys laikosi pozicijos, kad efektyvų šių tyrimų vystymą ir žinių ekonomikos raidą gali garantuoti lėšos, sudarančios 3 proc. BNP. Pagal dabartinį rodiklį Lietuvai tenka 49 vieta, o pagal perspektyvinį rodiklį – 43. Šis indeksas priklauso nuo inovacijų. Deja, čia Lietuva iki įstojimo į ES buvo paskutinėje vietoje tarp Europos šalių . Išeitimi būtų žinių ekonomika – mokslu grįsta ekonomika. Tam Lietuvai imasi optimizuoti švietimo sistemą, rengti specialistus, galinčius ne tik įsisavinti, bet ir kurti naujas technologijas.
6. Paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvė
Šiuo metu paslaugų judėjimas ES teritorijoje yra nepalyginamai menkesnis nei prekių judėjimas, o paslaugos visų ES šalių ekonomikose sudaro didžiausią sukuriamos pridėtinės vertės dalį. Viena iš ES direktyvų siekiama panaikinti kliūtis laisvam paslaugų judėjimui tarp bloko šalių, t.y. kliūtis paslaugų teikėjui steigtis kitoje valstybėje narėje ir teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje joje neįsisteigus. Laisvas paslaugų judėjimas sudarytų naujų galimybių kurtis ir veikti naujoms įmonėms, o vartotojams – rinktis įvairesnes paslaugas iš didesnio skaičiaus konkuruojančių teikėjų. Tačiau pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenis ES paslaugų rinka šiuo metu nėra vieningai reguliuojama. Vieningą paslaugų rinką siekiama sukurti iki 2010 metų. Šiuo metu rengiamos naujos direktyvos tikslas – pašalinti kliūtis, kylančias vienoje ES šalyje įsikūrusiai bendrovei imtis verslo kitose valstybėse narėse. Tikslui pasiekti taikomos tam tikros priemonės, dvi iš kurių yra visose ES šalyse supaprastinti paslaugų reguliavimą, iki 2008 metų pabaigos įsteigti “vieno langelio” principo institucijas, kurios išduotų leidimus teikti paslaugas visose valstybėse narėse. Numatoma, kad vienos ES šalies įmonėms nebereikės steigti atstovybių kitose narėse, laikytis kitokių nei kilmės šalies taisyklių, registruoti savo darbuotojus kitų šalių vietinėse institucijose ir pan. Aišku, kad susikūrus vieningai paslaugų rinkai, visomis šios laisvės galimybėmis, galės pasinaudoti ir Lietuva.
Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių. Šiuolaikinės ryšių ir kompiuterizacijos priemonės leidžia sekti ir kontroliuoti vertybinių popierių rinkas įvairiose pasaulio taškuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Lietuvos Respublika užtikrina laisvus einamosios sąskaitos, įskaitant kapitalo sąskaitą, mokėjimus. Taip pat Lietuvos Respublikoje nėra apribojimų su komerciniais sandoriais ar paslaugų teikimu susijusiems kreditams, taip pat finansinėms paskoloms ir kreditams. Rezidentai gali atidaryti sąskaitas užsienio bankuose, o ne rezidentai – be apribojimų sąskaitas Lietuvos Respublikos komerciniuose bankuose.
7. Laisvas asmenų judėjimas
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuviai tikėjosi jog bus lengviau susirasti gerą darbą, užsitikrinti sėkmingesnę karjerą, įgyti geresnį išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, jausis pilnaverčiais ir lygiateisiais ES piliečiais, o ne antrarūšiais migrantais. Tačiau realybė nėra tokia skaidri, ir išvažiuojantys (turiu omeny, kad dažniausiai išvažiuoja žmonės be išsilavinimo, ar žemos kvalifikacijos darbininkai) susiduria su daugeliu problemų, nes kai kuriose ES šalyse susiformavo tam tikras nepalankumas naujoms ES valstybėms, pastarąsias vadinant „grupe savanaudžių, egocentrikų, rūpesčių kėlėjų, kurios tikisi, kad narystė ES ir NATO pakels jų ekonomikos ir saugumo lygį“ . Šį nepalankumą tvirtina ir tas faktas, kad 15 ES valstybės laisvą asmenų judėjimą pavadino viena jautriausių ekonominio bloko plėtros sričių ir derybų metu paprašė pereinamojo laikotarpio, nes dalis ES šalių iš laisvo asmenų judėjimo tikėjosi daugiau žalos, negu naudos. Tai ypač aktualu Vokietijai bei Austrijai. Šios šalys dabar taiko maksimalų 7 metų pereinamąjį laikotarpį. Taip pat Suomija po Lietuvos įstojimo į ES taiko dvejų metų pereinamąjį laikotarpį. 2003 metais tik 5 šalys: Airija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Danija ir Švedija pareiškė, jog netaikys pereinamojo laikotarpio naujoms ES narėms. Tačiau svarbų pažymėti, kad Danija taiko penkerių metų darbo ir gyvenimo šalyje laikotarpį, po kurio bus garantuotos užsieniečiams tokios pat socialinės teisės, kaip ir kitiems, dirbusiems čia visą gyvenimą. Tačiau nemalonūs faktai neužgožia tikrovės – atsivėrus sienoms, vis daugiau žmonių plusta į kaimynines šalis. Ypač didelės galimybės studijuoti ir dirbti atsivėrė studentams. Apie tai byloja faktas, kad šiais metais vien tik Vilniaus universitetas siunčia 242 studentus į Danijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos, Belgijos, Austrijos bei kitų ES šalių universitetus. Taip pat pasisekė verslininkams, nes tikra prasme palengvėjo verslo sąlygos ES šalyse. Dabar yra galimybė kelti kvalifikaciją užsienyje, išvažiuojant stažuotei į kitas šalis, be to kviečiami aukštos kvalifikacijos specialistai iš Europos Sąjungos. Tokiu būdu vyksta informacijos apsikeitimai, naujų žinių įsisavinimas, verslininkai gali, pasinaudodami Europos šalių patirtimi, gerinti savo verslo rezultatus.
Tačiau, nepaisant visų pliusų, laisvas asmenų judėjimas kelia ir tam tikrų grėsmių. Šiuo metu užsienyje jau dirba daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimai rodo, jog Lietuvai tapus ES nare bendras išvykusiųjų skaičius dar labiau padidėjo , kai kurie šaltiniai nurodo 350 tūkstančių skaičių. Nors daugelis nori išvykti dirbti ne ilgiau kaip dvejiems metams, tokia didelė darbuotojų migracija gali sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Ypač pavojingas yra vadinamasis protų nutekėjimas, kai Lietuva gali prarasti aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sunkiai įsivaizduojamas mūsų ūkio modernizavimas ir plėtra. Tokia tendencija jau pastebima, nes nepatenkinti mažais darbo atlygiais, į užsienį išvažiuoja geri ir dar jauni gydytojai, mokytojai, dėstytojai, informacinių technologijų specialistai. Jau šiandien jaučiasi kompetentingų šių bei kitų profesijų darbuotojų, kvalifikuotų įvairių lygių specialistų trūkumas. Toks specialistų, o tuo pačiu ir vietinių firmų trūkumas natūraliai pritrauks projektų vykdytojus, pirmame etape tai bus subrangovai, iš kitų šalių. Tai savo ruožtu dar labiau mažins galimybes įsidarbinti vietiniams žmonėms .
Lietuvių migracija pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir toms kuriose emigrantai apsigyvena. Lietuvai būdingi trys nemalonūs aspektai: 1) užmokestis yra smarkiai mažesnis (vidutinis mėnesinis atlyginimas sudaro 1222 litų ), nei išsivysčiusiose ES šalyse (palyginimui, WSI duomenimis Vokietijoje vidutinis darbo užmokestis 1450 -1500 € ); 2) žmonės pratę dirbti prastesnėmis darbo sąlygomis; 3) labai silpni kolektyviniai darbo santykiai. Todėl daugelis migrantų gali nesunkiai sutikti dirbti prastesnėmis sąlygomis negu vietinis darbuotojas ir tuo pačiu sukelti ne tik nesąžiningą konkurenciją darbo rinkoje, bet ir grėsmę patiems darbo standartams.
Kad Lietuva neprarastų kvalifikuotų specialistų ir nekeltų problemų ES šalims, mūsų valstybei būtina, plečiantis ūkiui ir augant darbo našumui, didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Kadangi vienas iš svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, Lietuva privalo didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius ir skirti didesnį dėmesį visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, nes geresnis pasirengimas suteikia daugiau galimybių įsidarbinti. Būtent šis tikslas yra vienas iš prioritetinių 2004 -2006 m. Lietuvos Bendrajame Programavimo dokumente, kuriam pasiekti labai svarbios yra ES fondų investicijos Lietuvai. Žmogiškųjų išteklių plėtrai Lietuva 2004 – 2006 metais numato skirti 147,3 mln. Eurų (18,6 proc. visų iš ES fondų Lietuvai skiriamų lėšų). Suma atrodo įspūdinga, tačiau palyginus su kitomis šalimis, Lietuva šiam reikalui numato skirti mažiausiai tarp 10 naujų ES valstybių narių. (Slovakija 27,6 proc. , Slovėnija 33 proc.)
BPD žmogiškųjų išteklių plėtros priemonių finansavimo proporcijos. 3 pav.
Priemonė Lėšos 2004-2006 m., mln. eurų Procentais
Užimtumo gebėjimų ugdymas 40,6 28,0
Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 26,1 18,0
Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija 14,5 10,0
Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas 40,6 28,0
Žmogiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijose didinimas 23,2 16,0

Po gegužės 1 d. stebimas pakankamai ryškus turistų skaičiaus padidėjimas. Todėl vienas iš prioritetinių Lietuvos Respublikos tikslų yra viešosios infrastruktūros, skatinančios turizmo paslaugų plėtrą, sukūrimas . Šiam tikslui artimiausiais dviem metais investicijos į turizmo sektorių bus didinamos 15 procentų. Išnykusios sienos tarp ES valstybių narių sąlygoja turistų skaičiaus padidėjimą 5 proc., o taip pat pajamų iš turizmo sektoriaus padidėjimas 7 procentais .
8. Globalizacijos poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai
Lietuva yra plačiai atsivėrusi globalizacijos ir regioninės integracijos procesams. 2000 m. jos BVP sudarė 0,036 proc. pasaulio BVP, tuo tarpu eksportas siekė 0,061 proc. pasaulio prekių eksporto. Kitaip sakant, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje buvo 1,7 karto didesnė už jos dalį pasaulio gamyboje.
Ekonominės veiklos pagrindą sudaro šie komponentai:
 Darbo jėga;
 Technologija;
 Infrastruktūra;
 Finansinis kapitalas;
Pastaraisiais metais vykstantis globalizacijos procesas labai veikia visus komponentus.
Darbo jėga. Ji visada buvo svarbi ekonominės veiklos sudėtinė dalis, o ateityje ji gali tapti dar svarbesne. Anksčiau buvo reikalinga daugiausia nekvalifikuota arba mažai kvalifikuota darbo jėga, tačiau vienas svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, kuris pabrėžia inovacijas ir žinias, pramonės augimą, pagrįstą moksliniais tyrimais. Tokiu būdu Lietuvos dalyvavimas šiame procese reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl, kaip jau minėjau, Lietuva vis daugiau investuoja pinigų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
Negalima pamiršti ir apie proto nutekėjimą dėl mažo darbo atlyginimo ir prastų daro sąlygų Lietuvoje, kuris tapo pagrindinių mūsų šalies bruožų, panaikinus sienas. Todėl Lietuva, finansuojant žmonių mokymąsi, kartu turi didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Darbo užmokesčio didinimas tapo svarbus ypač paskutiniais mėnesiais, kai Lietuvą sukrėtė gydytojų grasinimai boikotuoti, jeigu jie už savo darbą negaus dvigubai didesnes algas. Tai nulėmė priimtas nutarimas didinti padidinti medicininių įstaigų darbuotojams atlyginimus 28 proc. Be to, stebėtina, kad nors lėtai, tačiau vyksta minimalaus darbo užmokesčio didinimas. Nuo 2005 m. birželio 1d. jis išaugs 50 litų, ir sudarys 550 lt. per mėnesį.
Technologija. Dar niekada istorijoje pasikeitimai nebuvo tokie greiti. Labai daug pasikeitimų įvairiose ekonominės veiklos srityse sąlygojo greitas technologijos vystymasis. Technologija tiesiogiai veikia ekonominės veiklos darbo jėgą, konkurenciją, našumą, todėl Lietuvai svarbu didelį dėmesį sutelkti būtent šioje sferoje. Lietuva 2003m. technologijoms skyrė apie 381 mln. Litų (0,6 proc. nuo BVP), tačiau tapus ES nare, šis skaičius auga. Taip Lietuvos ekonomikoje siekiama sukurti prielaidas įmonėms gaminti produktus, kurie gali konkuruoti ne tik vietinėje rinkoje, bet ir plačioje ES rinkoje. Lygiagrečiai siekiama plėtoti gamybos sektoriaus aukštąsias technologijas, investuojant į aukšto lygio tyrimų it technologinės plėtros paslaugas. Pagal aukštųjų technologijų programą Lietuva teikia pirmenybę, investuojant lėšas, šioms sritims:
biotechnologijai, mechatronikai, lazerių technologijai, informacinėms technologijoms, nanotechnologijai bei elektronikai .

Išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai ( MTEP)
1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso, mln. Lt 114,9 164,9 217,2 244,5 220,3 269,9 326,8 344,7 381,8

Išlaidų mokslo tiriamajai veiklai santykis
su bendruoju vidaus produktu (BVP), % 0,46 0,52 0,56 0,56 0,52 0,59 0,68 0,67 0,68
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas. 4 pav.
Kadangi investicijos į naujų technologijų kūrimą labai rizikingos, čia svarbus vaidmuo tenka įvairiems regioninio masto programoms, viena iš tokių yra Europos tyrimų, plėtros ir bendradarbiavimo programa „Eurika“. Šios programos tikslas – remti orientuotą į rinką mokslo tyrimų ir technologijų plėtrą visose šiuolaikinėse technologijų srityse, gerinti gaminių, procesų ir paslaugų kokybę ir galiausiai didinti ES valstybių konkurencingumą .
Diegiant naujas technologijas, keičiasi ir darbo turinys. Darbo operacijų automatizavimas verčia darbuotojus sugebėti orientuotis informacijos srautuose, lyginti variantus ir priimti nestandartinius sprendimus. Kita vertus, mažėja užimtumas gamybiniame sektoriuje ir ypač žemės ūkyje.
Infrastruktūra. Tradiciškai infrastruktūra yra keliai, magistralės, vamzdynai, oro uostai, geležinkeliai, elektros energijos tiekimo linijos. Anksčiau infrastruktūra buvo visų šių dalykų turėjimas. Tačiau šiandien vien turėti šių tradicinių infrastruktūros elementų nepakanka, labai svarbiu kriterijumi tapo jų kokybė. Taip pat švietimo sistema, telekomunikacijos, bendruomenės žinių vystymo įstaigos, sveikatos apsaugos įstaigos, anksčiau nelaikytinos infrastruktūra, dabar laikomos labai svarbia jos dalimi. Regionalizacija šiame kontekste skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra yra prioritetinė 2004-2006 metams. Pagal Bendrą Programavimo Dokumentą, šiam prioritetui Lietuva per tris metus numato skirti didžiausią ERPF (128,1 mln.) ir Sanglaudos fondo (virš 300 mln.) lėšų dalį. Pirmiausiai lėšos skiriamos transporto infrastruktūrai, pavyzdžiui geležinkelio infrastruktūros atnaujinimo, rekonstrukcijos ir gerinimo. Siekiant plėtoti vandens ir sausumos transporto tarpusavio sąveiką ir skatinti krovinių gabenimą geležinkeliais bei laivais, bus atliekama Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste esančių geležinkelių rekonstrukcija . Siekiant Lietuvoje sukurti vieningą vidaus vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, bus vykdoma jos infrastruktūros rekonstrukcija, pritaikant keleivinių ir krovinių vežimui. Siekiant užtikrinti lėktuvų skrydžių saugą ir pagerinti keleivių aptarnavimo kokybę, bus modernizuojama Lietuvos oro uostų infrastruktūra.
Lietuvos gyventojų sveikatos laipsnis turi tiesioginę įtaką, padedant kurti nacionalinio ūkio augimo sąlygas. Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Lietuva modernizuoja šalies sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą:
Tokiu būdu didinant investicijas į infrastruktūrą, didėja investicijų grąža, našumas ir privačios investicijos, o visa kartu paėmus didėja turto kūrimo tempai, kitaip tariant, daromas teigiamas poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai.
Finansinis kapitalas. Finansinis kapitalas – tai kuras, būtinas regionams, kurie nori veikti, augti, plėstis, įdiegti į rinką ir parduoti naujus produktus tam, kad sugebėtų reaguoti į rinkos pokyčius ir išlikti konkurencingais. Kaip teigia neoklasikinė augimo teorija, vidaus ir tarptautinės rinkų liberalizavimas padidina užsienio investicijų sumą regione. 2004 m. gruodžio 31 d. duomenimis, sukauptos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 16,19 mlrd. litų (4,69 mlrd. EUR). Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005
1406 2801 4162 6501 8252 9337 10662 13184 13699 16193
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas 5 pav.
Vienam šalies gyventojui vidutiniškai teko 4 727 litai (1 369 EUR) tiesioginių užsienio investicijų. 2004 m. daugiausia tiesioginių investicijų buvo skirta apdirbamajai pramonei (1176,1 mln. Lt), elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklai (261,4 mln. Lt), didmeninei ir mažmeninei prekybai (246,4 mln. Lt), piniginio tarpininkavimo veiklai (221,1 mln. Lt).Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60% visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. sausio 1 d. 16192,56 mln. Litų.
Pagrindinės šalys investuotojos. 6 pav.

Tiesioginių investicijų pritraukimas leidžia kelti Lietuvos makroekonominius rodiklius, kurti naujas darbo vietas, bei žmones mokyti, perkelti naujas technologijas su pažangia verslo valdymo patirtimi. Dėl užsienio investicijų į Lietuvą esančios ir naujos vietos įmonės išplėtoja tiekėjų tinklą, ko pasekoje padidėja verslo apytaka. Be to , paprastai modernios verslo šakos pramonės įmonės gamina tai, kas skirta eksportui. Todėl galima teigti, kad užsienio investicijos stiprina Lietuvą ir leidžia jai jaustis saugesne konkurencijos sąlygomis.
2004 m. šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas sudarė 3,12 mlrd. litų ir, palyginti su 2003 m., padidėjo 2,88 mlrd. litų. Daugumą investicijų užsienyje sudarė Lietuvos komercinių bankų investicijos – 2,13 mlrd. litų (iš jų 1,16 mlrd. Lt sudarė nerezidentams suteiktos paskolos). Be to, komerciniai bankai 450,9 mln. litų investavo į nerezidentų išleistus skolos vertybinius popierius ir pinigų rinkos priemones. Kitų šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas 2004 m. sudarė 982,7 mln. litų, iš jų 730,6 mln. litų – tiesioginės investicijos užsienyje. Palyginti su 2003 m., 2004 m. šalies ūkio subjektų tiesioginių investicijų užsienio šalyse srautas padidėjo 6,3 karto .

Išvados
Šiuolaikinės pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi pagrindinė tendencija vis dažniau apibūdinama „globalizacijos“ sąvoka. Ekonomistai šia sąvoka sieja su viso pasaulio valstybių ekonomine tarpusavio priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Gamybos, komunikacijų, prekybos, užsienio investicijų ir finansų sferų pokyčiai paverčia pasaulinę ekonomiką vieningu globaliu organizmu. Tai savo ruožtu lemia darbo pasidalijimą, milžiniškų gamybinių ir prekybinių struktūrų, globalinės finansų sistemos, šiuolaikinių informacinių sistemų atsiradimą.
Pasaulinės ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus Europos Sąjungai, kuriai Lietuva priklauso nuo 2004 m. gegužės 1d., susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo ir darbo rinkas. Nors kai kurie mokslininkai laiko ES vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, neįmanoma paneigti fakto, kad ši organizacija yra globali Europos regiono atžvilgiu.
Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, tapo šios globalios viduje organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį. Būtent todėl, vertinant narystę ES kaip dalyvavimą globalizacijos procese, svarbu nagrinėti ją, įvertinti jos trukumus ir privalumus Lietuvos ekonomikai.
1. Mūsų šaliai įstojus į Europos organizacija, kiekvienais metai Lietuva privalo mokėti į ES biudžetą tam tikrą mokestį už narystę. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų. Tiesa kartu tais pačiais metais Lietuva iš ES fondų gaus 5 kartus daugiau – 2,67 mlrd. eurų.
2. Lietuvos rengimasis narystei privertė užtikrinti didesnį ekonominės politikos skaidrumą ir ekonomikos liberalizavimą. Po stojimo į ES Lietuva perėmė visas šios organizacijos normas ir standartus, panaikino kai kuriuos netarifinius barjerus, tokius kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai, panaikino visus muitus prekėms, importuojančioms iš ES valstybių narių. O taip pat perėmė bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai. Dėl naujos muitų sistemos Lietuva patiria tam tikrus nemalonumus. Pavyzdžiui, šiek tiek pabrango prekyba su Rusija, kuri yra antra po ES valstybių Lietuvos importo ir eksporto partnerė.
3. Įžengus į į ES, Lietuva harmonizavo PVM ir akcizo mokesčius. Tačiau tokio pokyčio pasekmės nėra labai palankios Lietuvai, pirmiausia jos gyventojams. Jau dabar pajautėme kai kurių prekių, pavyzdžiui degalų, cigarečių kainų šuolį. Nuo 2010 m. planuojama apmokestinti elektros energiją. Be šių dvejų mokesčių, Lietuva siekiant Europos Sąjungos šalių pavyzdžio, nuo 2004 m. svarsto galimybes pajamų mokesčio mažinimo. Per tris metus jį planuojama sumažinti 9 procentais. Nors pasak daugelių šis mokestis naudingas tik dideles pajamas gaunantiems piliečiams, LR prezidentas savo metiniame pranešime ragina ne būgštauti, kad sumažėjus gyventojų pajamų mokesčiui, sumažės įplaukų į biudžetą. Jo tvirtinimu pirmiausia reikia įvertinti ir teigiamą tokio sprendimo poveikį ūkio konkurencingumui. Augant ekonomikai didėtų žmonių pajamos ir kartu mažėtų paskatų vengti mokesčių, emigruoti iš šalies. Tai leistų valstybei ir surinkti daugiau pajamų į biudžetą, geriau spręsti socialines problemas .
4. Lietuvos narystė ES skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra Bendrame Programavimo Dokumente nurodyta kaip svarbiausias prioritetas, kuriam 2004 -2006 m. Lietuva skirs didžiausią lėšų sumą iš ES fondų. Investicijos į esamos infrastruktūros gerinimą ir naujos infrastruktūros kūrimą turės sudaryti tvirtą Lietuvos ekonomikos ilgalaikio augimo pagrindą, kuris valstybei leis pasinaudoti palankia tranzito šalies bei prekybos kelio tarp rytų ir vakarų geografine padėtimi.
5. Atsivėrus sienoms, Lietuvos teritorijoje įsigaliojo prekių judėjimo laisvė. Panaikinus muitus ir prekybą stabdančias kliūtis tarp Lietuvos ir ES valstybių vyksta visiškai laisva prekyba. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Kad taip neatsitiktų Lietuvai, pirmiausia turime stengtis sukurti sąlygas Lietuvos įmonėms konkuruoti plačiojoje rinkoje su daugeliu stiprių, jau įsitvirtinusių joje, konkurentais. Šiame etape, labai svarbus tampa Lietuvos sugebėjimas inovacijų, pažangių technologijų įsisavinimas. Šia prasme, stojimas į ES yra svarbus Lietuvai, nes tapus pilnaverte jos nare, Lietuvos verslininkai gali pasinaudoti ES inovacijų rezultatais bei valstybių narių patirtimi.
6. Plečiantis technologijoms, automatizuojantis gamybai, žymiai sumažėja darbuotojų skaičius pramonėje ir ypač žemės ūkyje, kuriame 2004 metais buvo užimti 15,8 proc. visų darbingų gyventojų. Ši prielaida gali skatinti nedarbo lygio augimą, kuris statistikos departamento duomenimis Lietuvoje po stojimo į ES tarp vyrų padidėjo nuo 10,1 proc. 2003 metais iki 11 proc. 2004 metais, tarp moterų –nuo 11,2 proc. iki 11,8 proc. visų darbingų moterų. Siekiant sustabdyti augantį nedarbo lygį, Lietuvai būtina kurti naujas darbo vietas, panaudojat lėšas iš biudžetą bei pritraukiant tiesiogines investicijas iš užsienio. Svarbu pažymėti, kad tiesioginės investicijos į Lietuvą po Lietuvos stojimo į ES, palyginus su 2003 m. duomenimis padidėjo beveik 22 proc. ir sudarė 16,19 mln. Lt.
7. Lietuvos narystė ES, plečiantis paslaugų, kapitalo, prekių judėjimui, bei informacinių technologijų plėtimui, reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl Lietuva investuoja daug lėšų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
8. Rengiant kvalifikuotus darbuotojus, Lietuva negali pamiršti apie darbo užmokesčio didinimą ir darbo sąlygų gerinimą. Nes kompetentingi darbuotojai, įsigaliojus asmenų judėjimo laisvei, dėl šių priežasčių gali masiškai migruoti į labiau palankesnes darbo užmokesčio atžvilgiu ES šalis. Iš kitos pusės, migruojant kvalifikuotiems darbuotojams į užsienį, Lietuva gali greitai pajusti jų trukumą. Dėl šios priežasties į mūsų šalį jau dabar plusta specialistai iš kitų ES šalių, kurie visų pirma yra aukščiau apmokomi, antra, didina konkurenciją vietiniams darbuotojams. Dėl šios priežasties nuo 2005 m. birželio 1 d. bus padidintas minimalus darbo užmokestis, bei planuojama 28 proc. padidinti atlyginimus medikams.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mums atsivėrė didelės galimybės, prasiplėtė kapitalo rinka, dėl laisvo kapitalo judėjimo padidėjo kredito galimybės. Vienas iš svarbiausių faktų yra tai, kad Lietuva ir jos žmonės tapo labiau pasitikintys savimi, nes narystė ES leido mums jaustis pilnavertiškais ir visateisiškais europiečiais. Naudodamasi naujomis technologijomis, tyrimų rezultatais, Lietuva gali didinti savo ūkio konkurencingumą bendroje ES rinkoje. Šiame etape, siekiant išvengti grėsmės tapti ES provincija blogąja šio žodžio prasme, Lietuvai ypač svarbu orientuotis į žinių ekonomiką.

Literatūros sąrašas
1. Kubilius V., Kultūra globalizacijos glėbyje,//globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
2. Dumčius A., Lietuvos valstybės evoliucija ateinančiame dešimtmetyje.// globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
3. Pukelienė V., Žilinskienė N., Globalizacijos procesai ir darbo užmokestis bei jo specifika Lietuvoje ekonomikos pokyčių sąlygomis.// Socialiniai mokslai. – 1999. Nr. 4(21);
4. Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000;
5. Šiškov J. Rossija v globaliziruemoj sisteme meždunarodnych choziajstvennych sviazej.//Rossijskij ekonomiceskij žurnl. – 1998. Nr. 9-10;
6. Baumilienė V., Ekonominė globalizacja:vystymosi vaiksniai ir prieštaravimai.//Ekonomika ir vadyba-2001. Kn.3. Kaunas: Technologija, 2001;
7. Pugačiauskas V., globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika, 2000. Straipsnis internete – http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html;
8. Vaišvila A., Europos Sąjungos ir Lietuvos ateities perspektyvos.// Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
9. Petro Auštrevičiaus, „Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje“ įžanginis žodis, Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;
10. Vilpišauskas A., Kiek kainuoja narystė Europos Sąjungoje.//Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Nr. 2, 2004
11. http://www.euroverslas.lt – straipsniai apie euroverslo naujienas, aktualijas;
12. http://www.vrk.lt – LR vyriausiosios rinkimų komisijos internetinis puslapis;
13. www.finmin.lt – Finansų ministerijos puslapis internete;
14. www.std.lt – statistikos departamento puslapis internete;
15. Bendras Programavimo Dokumentas 2004-2006;
16. L. Andrikienės pranešimas Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumo posėdyje, Vilnius, 2003m. lapkričio 2 d.;
17. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos. Sudarytojai Hang Küng ir Helmut Schmidt. Vilnius. 1999;
18. Konferencija: Lietuvos prioritetai ir Europos Sąjungos struktūriniai fondai 2003-10-26
19. www.sociumas.lt – internetinis žurnalas;
20. http://www.lb.lt – Lietuvos banko puslapis internete.
21. http://www.tpa.lt/eureka/eureka.htm – Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra;
22. http://www.president.lt/files/metinis2005.pdf)-prezidento – Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas;
23. Ūkio ministerijos 2005-2007 m. sutrumpintas strateginis veiklos planas;
24. Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos patvirtinimo, 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 1645, Vilnius
25. http://www.boeckler.de – Wirtschafts- und Sozialwissenschaftliche Institut (WSI) duomenys internete

Prozos modernėjimas – Romualdas Granauskas

 

Lietuvių novelės istorijoje pastebimos 2 ryškiausios tradicijos: epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo 6-tojo praėjusio amžiaus dešimtmečio akivaizdžiai ėmė stiprėti lyrinė tradicija. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų, kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę. Imta labiau kreipti dėmesį ne į išorinius įvykius, o susitelkta į žmonių santykių ir jausmų analizą. 1935m. – 1940m. gimimo kartos rašytojai į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją ( R. Granauskas, J. Aputis, B. Razevičius), jaunesni autoriai praturtino prozą, įronišką pasaulėjautą ( S. Šaltenis), lakonišką emocijų išraišką (Bitė Vilimaitė), naujomis realistinėmis vaizdavimo priemonėmis (V. Juknaitė). Didelį poveikį prozos modernėjimui turėjo autorių pažintis su Vakarų literatūra, nes būtent 6-tajame dešimtmetyje (po Stalino mirties) prasidėjo politinis atšilimas ir sovietinis rėžimas nebebuvo toks žiaurus.
Modernėjimo kryptys:
1. Ryškus autobiografiškumas ir išpažintinės intonacijos. Biografinė patirtis tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu.
2. Keičiasi pasakojimo pobūdis: svarbesni yra ne įvykiai, o jų poveikis žmogaus dvasiai (tai svarbu ir Biliūno novelėse). Įvykį pakeičia situacija – kažkas įvyksta žmogaus sąmonėje, jo jausmų pasaulyje, nors išoriškai nieko svarbaus neįvyksta.
3. Moderni proza parėmė lyrikos bruožą asocialumą – kai dėmėsys sutelkiamas į samonės proceso vyksmą.
4. Pasakotojas tampa labai svarbus.
5. Trumpas vaizduojamojo epizodo laikas ir išplėstas prisiminimų laikas. Išgyvenimo šaltiniu neretai tampa prarasto ir esamo laiko priešprieša.
6. Labai svarbi potekstė – tiesiogiai neišsakyta arba paslėpta prasmė.

Sigitas Geda, Romualdas Granauskas – interpretacijų įžangos

Sigitas Geda –XX a lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas,išvertęs „Giesmių giesmę“. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų.Gedos eilėraščio konstrukcija kintanti – kartais loginė, kartais dinamiškai ekspresyvi. Poezijos rinkinys „Pėdos“, poema „Strazdas“.

Romualdas Granauskas – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, realistas, moderniosios prozos atstovas, eseistas ir dramaturgas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai , kas amžinai šalia žmogaus. Novelės: „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Su peteliške ant lūpų“.

Juozas Aputis – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius, tęsęs J. Biliūno prozos tradiciją. Tikroviškai vaizdavo gyvenamiojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį. Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio.Novelių rinkiniai:“Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“, apysakų knyga: „Skruzdėlynas Prūsijoje“

Saulius Šaltenis – XXa. antros pusės jaunatviškos dvasios rašytojas, moderniosios prozos atstovas ir dramaturgas, to meto lietuvių literatūros kontekste išsiskiriantis platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Į literatūrą ateina ne iš tradicinio kaimo, o iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. S. Šalteniui būdinga stipri tautinė savimonė, gyvas ryšys su gamta. Apysaka: „Riesšutų duona“, „Duokiškis“, apsakymų rinkiniai: „Atminimo cukrus“, Amžinai Žaliuojantis klevas“, „Duokiškis“.

Vanda Juknaitė – XXa. pabaigos – XXIa. pradžios lietuvių rašytoja, eseistė ir dramaturgė, 2003 m. Vasario 16 dienos proga už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanota Gedimino ordino karininko kryžiumi. Juknaitės kūrybai būdingas skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos, šeimos santykius. Rašytoja yra realistė, atsižadėjusi idealistinių iliuzijų. Romanas „Šermenys“. „apysaka „Stiklo šalis“, eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu“ , drama „Formulė“.

Bitė Vilimaitė – XX a. lietuvių rašytoja modernistė, egzistencializmo atstovė, subtilios, lakoniškos minimalistinės psichologinės novelės autorė, 2003 m . apdovanota Nacionaline literatūros premija. Psichologiškumu, lakonišku stiliumi Vilimaitė primena J. Biliūną. Rašytojos kūrybai būdingasminimalizmas, kasdienybės situacijos, kūriniuose daug dėmesio skiriama labiausiai pažeidžiamiems asmenims – seniems žmonėms ir vaikams. Novelių rinkinys: „Obelų sunki našta“, „Tėvo vardas“, „Užpustytas traukinys“.

Jurgis Savickis –XX a. moderniosios lietuvių literatūros atstovas, ekspresionistas. Rašytojas gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Vaizduojamas pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Jo vaizdas surenkamas tarsi iš trupinių, fragmentų. Savickio novelės trumpos, bet labai koncentruotos. Rašytojo kalba moderni. Novelių rinkiniai: „Šventadienio sonetai“, „Raudoni batukai“, „Ties aukštu sostu“.

Antanas Vaičiulaitis – ketvirtojo dešimtmečio rašytojas, spėjęs „perlipti“ XX a. vidurio slenkstį. Aukštumų jis pasiekė savo meistriškumo dėka, sugebėdamas viskam, kas įprasta, sutekti nuo realybės pakylėtą įvaizdį. Vaičiulaitis yra žinomas kaip modernios, bet kartu dvasiškai paprasatos, elegantiškos prozos kūrėjasėjas, įžvalgus kritikas ir talentingas vertėjas. Romanas „ Valentina“, apsakymų rinkinys :“Vakaras sargo namelyje“, „Vidudienis kaimo smuklėj“, „vidurnaktis prie Šeimenos“, kur bakūžė samanota“. Vienas jo kūrinys, atskleidžiantis savitą rašytojo požiūrį, yra „Pelkių takas“ , kurois pirmą kartą pasirodė to paties pavadinimo rinkinyje.

Jonas Biliūnas – itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis yra pirmasis jauniausias lietuvių prozininkas ir rašytojas, ištobulijnęs apsakymą, išdėstęs pagrindinius kritinio realizmo metodo principus. Jo stiliui būdingas lakoniškumas ir skaidrumas. Su Biliūno kūryba lietuvių literatūra išsiveržė iš buitinio realizmo į modernią prozą. Novelės : „Kliudžiau“, „Nemunu“, „Vagis“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“

Balys Sruoga – XX a. vidurio moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, dramaturgas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, „Giesmės viešnelei žydriajai“, dramos „Milžino pauknsmė“, „Apyaušrio dalia“, „Kazimieras Sapiega“, „Pavasario giesmė“. Viena oiginaiausių atsiminimo knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius „Dievų miškas“ .

Marija Pečkauskaitė, pasivadinusi slapyvardžiu Šatrijos Ragana, yra XX a. lietuvių rašytoja. Ji atstovauja psichologiniam realizmui. Savo kūryboje dažnai įpina meilės, nerimo, liūdesio ir ilgesio motyvus. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapozoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Apysaka „Sename dvare“.

Justinas Marcinkevičius – XX a. antros pusės – XXI a. pradžios rašytojas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų ir Akademijos tikrasis narys, daugelio knygų autorius. J. Marcinkevičiaus kųryba atskiromis dalimis išleista daugybe kalbų. Poeto kūriniuose išlieka kelios svarbiausios temos: Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika.marcinkevičiaus kūryba du kartus buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija. Poemos: Kraujas ir pelenai“, „ Siena“, eilėraščių knygos „Duoną laikančios rankos“, „Mediniai tiltai“, draminė trilogija: „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

V. Krėvė – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės įvairiažanris ir įvairiaspalvis lietuvių rašytojas, tautinio stiliaus kūrėjas, suteikės lietuvių literatūrai dramatišką mastą ir klasikinį išbaigtumą. Prozininkas ir dramaturgas sujungė dvi didžiąsias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūros sroves – romantizmą ir realizmą. Žanriniu požiūriu v. Krėvės kūryba apima beveik visos literatūros sritis. Istorinė drama „Šarūnas“, romantinė legenda „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, pirmąją tikrą istorinę lietuvišką tragediją – „Skirgailą“, keturių dalių dramą iš senovės lietuvių gyvenimo.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. vidurio poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje.savo kūryboje Radauskas atsisako pagrindinių neoromantikų lyrikos pricipų – asmeniškumo, artimo ryšio su tautos istorija ir peizažu. Jis kuria tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra pati kalba, vaizdų, garsų žaismas. Radauskas yra vienas būdingiausių modernizmo rašytojų lietuvių literatūroje. Eilėraščių rinkinys „Fontanas“ , knyga „strėlė danguje“ , i šleista 2 pasaulinio karo metu.

Salomėja Nėris – XX a. pirmos pusės lietuvių poetė, neoromantikė, ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (apdovanota Valstybine literatūros premija), „Prie didelio kelio“.

Nijolė Miliauskaitė – XX a. pabaigos lietuvių poetė,liįtuanistė. Jos kūryba gana negausi, tačiau persmelkta ilgesio, skausmo, pastangų suprasti kitą žmogų ar tiesiog būties esmę. Iš savo kartos poetų rinkiniu „Uršulės S. portretas“ debiutavusi vėliausiai. Eilėraščių rinkinys „Namai, kuriuose negyvensim“.

Judita Vaičiūnaitė – XX a. antros pusės lietuvių poetė, užimanti iškilią vietą. Į literatūrą atėjusi ne iš kaimo ir poetizavusi miesto gyvenimą ir kultūrą. Ji turėjo stiprų gyvenimo jausmą – meilės, kūrybos, taip pat kasdienio gyvenimo. Buvo aristokratiškos prigimties ir kartu socialinio jautrumo. Jos kūryba vientisa. Eilėraščiai, nors ir parašyti verlibru, yra itin muzikalūs, ritmiški. Atsiminimų knyga „ Vaikystės veidrody“, poezijos knyga „Debesų arka“.

Marcelijus Martinaitis – XIX a. II pusės-XX a. pradžios lietuvių poetas, kurio literatūrinė veikla labai šakota: eseistas, kritikas, tekstų interpretatorius, tautosakos tyrėjas. Jo kūryboje juntama individualiai patirta ir suvokta žemdirbių kultūros prasmė. Knygos „Balandžio sniegas“, „Debesų lieptai“.

Tomas Venclova – XX a. pab. Poetas, trečiosios kartos filologas, rašytojas, Vaičiūnaitės ir martinaičio bendrakartis.Venclova – atskirų kūrinių poetas, kurio poezija intelektuali. Eilėraščio sandaroje dažnai slypi dialogas, būdingi pasakojamojo eilėraščio elementai.Knyga „Pašnekesys žiemą“.

Vincas Mykolaitis Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Jo poezija siejama su neoromantizmu ir simbolizmu. Putinas gali būti gretinamas su M.K.Čiurlioniu, kadangi ne su mažesne aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Romanas „Altorių šešėly“, eilių rinkiniai „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“.

Maironis – XX a pab. XX a pirmos pusės lietuvių poetas, romantikas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas, iškėlęs lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Savo poezijoje didelį dėmesį skyrė kalbai.Eilėraščiuose vaizduojami tėvynės žmonės, kuriuos jungia bendra istorinė patirtis saugant tautą, kovojant už jos laisvę caro valdžios laikotarpiu. Poema „Jaunoji Lietuva“, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

Kristijonas Donelaitis – 18 a vidurio lietuvių poetas. Jam šlovę atnešė jo lietuviškieji kūriniai – šešios pasakėčios ir epinė poema „Metai“. Visus kūrinius Donelaitis rašė hegzametru, surimuotų ir šešiapėdžių nerimuotų eilučių, kurių kūrinyje apie tris tūkstančius, „Metai“, galima sakyti yra viso poeto gyvenimo kūrinys, priskirtas prie Europos literatūros šedevrų. Į vieną visumą poetas sulydė visą savo intelektualinį gyvenimišką patyrimą: lietuvių raštijos, antikinės ir vokiečių literatūros pažinimą, meilę tautiečiams baudžiauninkams. Ne mažiau svarbus yra L. Rėza, atidavęs poemai pavadinimą ir suskirstęs ją į 4 dalis: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros Darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir „Žiemos rūpesčius“.

Romualdas Granauskas – biografija ir kūrybos bruožai

 

Biografija
Prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. Dirbo šaltkalviu, statybininku, redakcijose, radijo korespondentu, mokytojavo. Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Gyvena Vilniuje.
Žinomiausi apsakymų rinkiniai – „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), apysakos – „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Bružas” (1987).

Kūrybos bruožai
l. Apsakymų rinkiniuose („Medžių viršūnės”, „Duonos valgytojai”) R. Granauskas daugiausia vaizdavo kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Didelę reikšmę jo kūryboje turi ryšio tarp kartų suvokimas: praeitis išlaiko mitinio pasaulio matmenis, praradę sąsajas su tradicinėmis vertybėmis dabarties žmonės netenka pagrindinių gyvenimo atramų.
2. Novelių pasaulio centre – senas vienišas kaimo žmogus ir jo buvimo erdvė. Pabrėžiamas vaizdo simboliškumas, nes artėjančios mirties jutimas sureikšmina besibaigiančio gyvenimo detales. Senųjų gyvenimas jau praradęs sąlytį su realybe, vis labiau darosi panašus į apeigas, kai apmąstomas nueitas gyvenimas, skaudžiai suvokiama, kad senųjų patirtis ir išmintis yra nereikalinga vaikams, seno žmogaus mirtis – kartu ir jo epochos, jo gyvenimo būdo pabaiga.
3. Apysakoje „Gyvenimas po klevu” parodoma ne tik vienkiemio gyventojos senutės Kairienės paskutinė gyvenimo diena, kai senoji keliauja iš savo namų į gyvenvietę ir atgal, bet kartu ir apibendrinamas ištisos lietuvių kartos likimas. Paraleliai su kelione plėtojamas Kairienės vidinis monologas, kuriame senoji apmąsto trijų savo giminės kartų gyvenimus. Neigiamai vertinamas socialistinis kaimas, atvirai rodoma, kaip kolūkis žmogų alina ir fiziškai, ir dvasiškai: žmogus be savo žemės, jau nebesuprantantis darbo prasmės, suardyti šeimos ryšiai ir gamtos pusiausvyra, gyvenimo norma tampa alkoholizmas.
4. Tarp savo kartos rašytojų R. Granauskas išsiskyrė kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.
5. Naujas prozos kalbos ritmas sukurtas apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių. Kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, vaizduoja kuršių žynio paskutinį kartą atliekamas apeigas. Apysakoje įdomiai jungiami gamtos, istorijos bei mitologijos elementai ir universalios egzistencinės problemos. Atskleisdamas žynio dvasinį pasaulį, R. Granauskas kalba apie XX a. žmogaus būties klausimus, kuria paralelę tarp išnykti pasmerktos kuršių genties ir okupuotos Lietuvos likimo.
6. R. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ar simboliniai vaizdai. Pasakotojas neretai susitapatina su personažais, kalba jų vardu (toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba). Mėgstama kaitalioti požiūrio taškus – žvelgiama tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijų, todėl tekstas atrodo mirgantis, kondensuotas.
7. Pjesėje „Rožės pražydėjimas tamsoj” (1978) trimis skirtingais pavidalais iškyla poeto Antano Vienažindžio asmenybė. Dėmesys kultūrai atsispindi apsakymų ir esė knygoje „Gyvulėlių dainavimas” (1998). Esė knygoje „Žodžio agonija” (1999) išsakomas susirūpinimas dvasinėmis vertybėmis, nykstančiomis dabartiniais laikais. Autobiografinių apysakų knyga „Raudonas ant balto” (2000) nuausta iš pokario laikų prisiminimų.

Romualdas Granauskas

 

Romualdas Granauskas – XXa. šiuolaikinės lietuvių literatūros realistinės krypties atstovas. Jo novelėse,apysakose daugiausia vaizduojamas lietuviškas kaimas ir jo žmogus. Pagrindinės temos: praeities ir dabarties priešprieša, kartų opozicija, jaunosios kartos degradavimas. Pasakotojas kalba paprasto žmogaus lūpomis, jis lyg ir yra šalia veikėjo, stebi ir seka kiekvieną jo žvilgsnį, mintis. Svarbus gamtos grožis ir jos galia veikti žmogų. Vienas iš žymiausių R.Granausko kūrinių – apysaka „Gyvenimas po klevu“,tapusi lietuvių prozos atgimimo ženklu.

Romualdas Granauskas. Apysaka “Gyvenimas po klevu” interpretacija

 

R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. .
Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią Antosę. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų, gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.3)

Šiame išsivysčiusiame technologijų pasaulyje ne daug kas pajama į rankas knygą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie mielai laisvą laiką praleidžia su knyga rankose. Knygų skaitymas labiau mėgstama vyresnio amžiaus žmonių būrio. Jaunoji karta linkę knygą keisti į moderniąsias technologijas. T.y. kompiuteriai, internetas, televizija ir pan.
Vienas iš veiksnių lemiantis šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo literatūros yra sumaterialėjimas. Mums nebeaktualios dvasinės vertybės, mūsų nebedomina žmogiškumas – mes nebesigiliname į savo jausmus, savo vidinį pasaulį. Dabartiniam žmogui svarbesnė karjera, jos siekimas. Jis tiesiog neranda laisvo laiko, kurį galėtų išnaudoti skaitydamas knygas. Sumaterialėjęs pasaulis ir patys žmonės, išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra, o vietoje jų nereikšmingai praleidžia savo laiką.
Dar vienas, tačiau didžiausią įtaką turintis veiksnys literatūros skaitymui yra naujos technologijos. Nors pats esu aktyvus naujų technologijų naudotojas – stengiuosi neužmiršti ir knygos. Tačiau kiti jaunuoliai teikia pirmenybę internetui, kompiuteriniams žaidimams, net nesusimąstydami, jog tai, ką jie daro, yra bevertis užsiėmimas – laiko švaistymas. Televizorius nors jau nebelaikomas labai nauja technologija taip pat turi nemažos įtakos – vaikinai ir merginos ištisas dienas sėdi priešais jį. Naujos technologijos atima didžiąją dalį laiko, kurį šiuolaikinis žmogus galėtų praleisti skaitydamas.
Knygų neskaitymas – viena iš priežasčių privertusi jauną žmogų primityvėti, lėkštėti, tapti žemos kultūros. Neskaitydami knygų pasiduodame judančių paveikslėlių įtakai, kuri nei praturtina mūsų žodyną, nei skatina domėtis savo jausmais, emocijomis. Neskaitydamas knygų žmogus savo kalboje išsiverčia vos keliomis dešimtimis žodžių, jų trūkumą bando kompensuoti kūno kalba, gestais. Neskaitydami knygų “atbukiname” savo smegenis, jos priima vien tiesioginę informaciją, žmogus nesugeba įžvelgti minčių tarp eilučių, nesugeba savęs analizuoti, kad to išvengtumėme turime skaityti knygas.
Be to, šis malonumą teikiantis užsiėmimas juk nieko nekainuoja pradedantiesiems knygų mylėtojams. Viešosiose miestų bibliotekose yra knygų, kurių pradžiai pajausti tą laisvalaikio su knyga malonumą užteks. Manau kiekvienas ten rastų, jei ieškotų, kokio nori autoriaus, žanro knygų. Žinoma perskaičius daugybę knygų ir neberandant bibliotekose autorių kūrinių tęsinių – prasideda knygų ieškojimas knygynuose. Knygynuose , kaip ir parduotuvėse viskas kainuoja, tad atsiranda šiokios tokios investicijos. Lyginant su naujųjų technologijų ir knygų skaitymo kainomis skirtumas nėra didelis. Tačiau lyginant kultūrinio pobūdžio aspektais – laisvalaikis su knyga prieš technologijas laimi šimtu penkiasdešimt procentų iš šimto galimų.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.2)

Siame ishsivysciusiame technikos amzhiuje nedaug paaugliu skaito knygas.Taciau yra ir tokiu kurie mielai praleidzhia savo laisvalaiki su knyga pashoneje.
Manau tai kad knygos skaitomos irodo didelis knygynu skaicius musu mieste ir tai jog norima populiaria knyg asunku gauti nusipirkti.
Grozhine literature labiau vertina vidutinio ir vyresnio amzhiaus zhmones.O paauglius labiau domina kompiuteriai, buvimas draugu buryje, ivairus klubai.
Manau daugiausia yra skaitomi nuotykiniai meiles romanai. Skaitydami lengvo turinio knygas zhmones atsipalaiduoja, pamirshta kasdienius rupescius. Knygos padeda pabegti nuo kasdienybes. Kuo skaitomas kurinys idomesnis tuo ilgiau skaitytojas negali nuo jo atsitraukti. Manau su knyga galima atsiriboti nuo savo bedu kad ir trumpai akimirkai. Ainoma knygos skaitomos ir pagal rekomendacijas ar del to jog parasgtos zhinomo autoriaus. Taciau pats kurinys taip pat suteikia zhmogui ideju, galbut ikvepimo jei jis menishkos sielos. Juk daugeli zhymiu rezhisieriu knygos ikvepia pastatyti filmus. Tokie kino filmai buna labai populiarus kadangi kiekvienas perskaites knyga nores pamatyti savo mylimus herojus ekrane. Yra zhmoniu kurie neisivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Paprasciausiai be idomaus romano ar detektyvo jie jauciasi lyg rutinoje o eme skaityti paivairina savo diena ir po vieno perskaityto kurinio noris dar vieno. Knygomis tenka ir nusivilti taciau kuris nenores paimti ir perskaityti kita. Kai skitytas kurinys pasirodo labai idomus tuomet perskaityti daugiau knygu noris dar labiau.
Skaityti reishkia praturtinti save. Juk knygos lavina vaizduote, zhodyna. Skaitytojas susigyvena su knyga, su jos herojais. Kartu su savo mylimais personazhais dzhiaugiasi, liudi kartais tenka ir ashara ishspausti. Tai tobulina skaitytojo vidini pasauli.
Nedaugelis ish musu galime pasigirti jog esame perskaite aug knygu. Manau laisvalaikio praleidimas skaitant knyga yra daug turiningiau praleistas negu zhiurint televizoriu. Yra tokiu kurie man pritars taciau visad atsiras ir prieshtaraujanciu.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.1)

 

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.
Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.
Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.
Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.
Literatūra – tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.

Patriotizmas – tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai (Nr.2)

AR LIETUVIAI MYLI SAVO TĖVYNĘ?

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.2)

 

Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentųVilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 – 1522 m.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje. Pradėta statyti 1495 m., pabaigta 1500 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus. Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių.
Bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, tačiau 1582 m. buvo rekonstruota. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę.
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante. Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas.
Vilniaus katedra yra Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje.
Katedra garsi savo lobynu. Vilniaus katedros lobynas – vertingiausia sakralinio meno kolekcija, mūsų tautos nacionalinė relikvija.Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių (kielikų), relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekciją, garsiųjų didikų giminių atstovų (Tiškevičių, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių dovanos. Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo laikais – XVI a. ir XVII a. pradžioje – Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo konkuruoti su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų rinkiniais, saugotais greta katedros buvusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose.
Valdovų rūmai – Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, statyta 1530 m. ir vėliau, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus.
Valdovų rūmai buvo Žygimanto senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų rezidencija. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti valdovų rūmai. Maždaug apie 100 metų jie stovėjo neremontuojami ir nenaudojami. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Dabar vyksta rūmų atstatymo darbai.

Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Alcohol and teenagers

I will talk about alcohol and teenagers. I think that alcohol is very actual for young people nowadays.
In the diagram I can see that boys are taking stimulants more and more. Since 2003 girls who are 15-16 years old have declined alcohol use. I agree that alcoholism is widely spread among 15-16 years old group, because I think that teenagers like trying everything in their life. Considering on the diagram alcoholism in this age group is sufficiently serious national problem. Because such teenagers can make many crimes and can befall more accidents.
My attitude towards alcohol is positive, but I think that too much alcohol isn’t good. I have participated in celebration without alcohol. We had a very good time. I think that the most important thing is to be with your friends and alcohol is not necessary then. My friends respect each other and never laugh at a person who refuses to use alcohol. However, usually such persons are laughed at. Nobody wants to be in such situations and so many teenagers start drinking alcohol. Moreover, most teenagers especially boys want to be popular among their friends and think that alcohol can help to get enough attention. Also teenagers want to grow up faster and behave as adults do.
Alcoholism cause many problems. Firstly, it can cause many diseases for example, epilepsy, cirrhosis, enlargement of the heart. Also alcoholism causes many family’s problems. It changes family’s life. It is not easy to stop the growth of alcoholism among young people. But there are some ways to reduce this problem. Firstly, teenagers should have more out of school activities. They should travel, visit museums and other interesting places, meet with different people, participate in competitions, go to concerts, theatres and do many other activities. Also advertisement of alcohol should be banned.

Kalba. Netaisyklinga kalba jaunimo tarpe

 

Kalba – musu sielos vedrodis, tokius zodzius daznai girdime per literaturos pamokas Taciau jaunimui galetumeme padaryti issimti. Dauguma jaunuoliu, kaip susitare kalba tik jiems budinga kalba. Si kalba, net literaturinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatves kalba. Mano apklaustu paaugliu teigimu ja vartoja daugumas moksleiviu ir studentu.
Jaunimas siuos isgalvotus zodzius daznai naudoja vietoje keiksmazodziu, nes juos draudzia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys . O naudoti padriku, nieko nereiskianciu garsu niekas uzdrausti negali. Siu laiku barbarizmai daznai sudaromi prie rusisko zodzio pridejus lietuviska galune, arba po kokio nors ivikio lietuviskas zodis igauna kitokia prasme (pvz istarus zodi gaidys, retas pagalvoja apie nekalta ir miela namini pauksti ), neretai sie zodziai ir visiskai nieko nereiskia.
jaunimo naujadarai, lyg savotiska mada. Juos naudodami paaugliai jauciasi labiau verti demesio, taip issreiskia savo nepriklausomybes ir isskirtinumo troskima. Tai beje ir geras budas erzinti mokytojus, bei tevus, kurie daznai siu zodziu reiksmes nesupranta ir nevisada gali teisingai atsakyti I paauglio replika.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmu nerasime knygoje….nors pasistengus is ju galetumem sudaryti ir visa zodyna. Sios kalbos egzistavimui itakos turi radijas ir televizija, nes ten pasakyta idomesne fraze ar issireiskimas paauglio priimamas, kaip Dievo zodis tikintiesiems. Taciau daugiausia siu zodziu moksleiviai suzino vieni is kitu: kieme ar irc.
Svarbiausia tai, jog gatves kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni zmones : mokyloje, diskotekoje, kino teatre… Daugumai ji artimesne, nei gimtoji literaturine ar tarmiska zemaiciu kalba. Kartais net ir labia noredami negalime susilaikyti jos nevartoje. Labiausiai tai atsiskleidzia pamoku ir egzaminu metu, kai moksleiviai noredamai kalbeti literaturiskai tam turi labai susikapti, nes kitaip gali issprusti vienas kitas nepageidautinas zodis, uz kuri mokytojai baudzia mazindami pazymius .
Stai keleta paciu naujausiu ir dazniausiai vartojamu gatves kalbos pavyzdziu:
1. derktis – saipytis is kitu, bereikalo juoktis
2. stopudovai – visiskai taip, 100%
3. mentas – policijos pareigunas
4. malacius – geras perkeltine prasme
5. britas – plikai apsiskutes
Nu o tokiu kaip mobilke, telikas, tapkes, kurtke, kompas, klava, kasis net ir komentuoti nereikia juos ir taip visi zino
Kaip reguoti I tokiu zodziu vartojima tai jau vyresniuju reikalas, taciau tiketis jog jaunas zmogus ju atsisakys manau perprasmiska. O drausdami mums taip kalbeti jus tik skatinate tai daryti, nes juk uzdraustas vaisius skaniausias…

Įvadas

Gimtoji kalba sudaro neatskiriamą kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį.Mano
nuomone, kiekienas save gerbiantis žmogus privalo rūpintis savo kalba, ją
tobulinti…
Mūsų visuomenė yra mažai išprususi, vartoja daug svetimybių iš Vakarų,
žargonus, tarmybes, kurių dėka mūsų gimtoji kalba skursta ir gali net po
kelių dešimčių metų visai išnykti. O ją labiausiai skurdina jaunimas- tai
mes. Juk niekam nepaslaptis, kad jaunuoliai per amžių amžius kraipydavo
savo gimtąją kalbą.
Norėčiau visus supažindinti su savo darbu, tai ,,Netaisyklinga kalba
jaunimo tarpe“.Jame gausu palyginimų, netaisyklingai vartojamų žodžių, jų
ištaisymas ir pan.
Turbūt visiems begalo įdomu kodėl pasirinkau šią temą….Pasirinkau
šią temą, kadangi visa tai yra man artima ir nuolat sutinkama. Esu pati
studentė, mano nuomone, rašant šį darbą tai buvo vienas iš privalumų, nes
pati esu jauna ir nuolat supa jaunų žmonių būrys.
Darbo tikslas – supažindinti savo grupės draugus su netaisyklinga
kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

,,Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio,
kur nebūtų vartojama sava kalba”.

M. Daukša

,,kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.

J. Balčiukonis

,,Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vydūnas

Kalbos kultūra mūsų gyvenime

Gyvenime vienaip ar kitaip susidūriame su kalbos kultūra: tenka apie
ją girdėti mokykloje, kolegijose, universitetuose, darbe ir net gatveje.
Daugelis net nesusimąsto kas yra ta kalbos kultūra ir kokia jos reikšmė.
Kalbos kultūra- tai kalbos taisyklingumas,o ji labai svarbi yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba-tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba,
kurios gausu raštuose, leidžiamojoje periodinėje spaudoje, televizijoje. Be
šios bendrinės kalbos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitų
viešojo bendravimo įstaigų.
kalba, jos kultūra svarbi ir kiekvienai asmenybei. Ji padeda
kiekvienam kalbančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: informacine, emocine ir apeliacine.
Visi žinome, kad mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei-
indoeuropiečių proklabei. Apie ją, kaip apie vieną seniausių, kalbama
didžiausiuose pasaulio universitetuose. Bet kyla klausimas, kodėl kalbos
kutūros knygose daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra- tai
norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos.
Pirmuosius kalbos kultūros pagrindus mums davė mūsų tėvai, darželio
auklėtojos, mokytojai,o dabar jau ir dėstytojai. Kaip sakoma: „Gyveni ir
mokaisi“, o mokytis reikia visą gyvenimą. Tačiau dažnai patys nesugebame, o
gal ir nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais,
posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi.Tai darome mes, jaunuoliai,
mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami…
Bendrinė lietuvių kalba turi daug nespręstinų problemų. Viena iš jų
–Vakarų kalbų naujųjų skolinių vartojimas jaunų žmonių tarpe.
Ne vienas suvokiame per didelį svetimų žodžių antplūdį ir matome, kad
kyla realus pavojus ir mūsų kultūros, mūsų kalbos savitumui. Pastebėtina,
kad ir lietuvių kalbos fonetika, tartis įgauna angliškų ypatybių, kinta jų
sintaksė, įsigali net tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Lietuvių kalboje
Vakarų naujųjų skolinių gausa siaurina mūsų žodyną, jo plėtą, kenkia jos
žodingumui ir savitumui. Yra net realus pavojus,kad mūsų gimtoji lietuvių
kalba gali išvis išnykti.
Skolinių gausa jaunimo tarpe

Jau geras dešimtmetis kai pastebimas gausesnis svetimybių, hibridų,
naujadarų, žargoninių žodžių vartojimo polinkis.Žinoma, nėra nė vienos
visiškai grynos klabos, kuri nevartotų svetimų kalbų žodžių, bet taip pat
yra gerai žinoma, kad pernelyg didelis susižavėjimas kitų kalbų žodžiais ir
labai intensyvus jų vartojimas žeidžia kalbos sistemą,o taip kalba praranda
savo savitumą. Tai rodo nykstantį tautinį tapatumą, tautų niveliaciją. Visi
naujieji skoliniai užima gana svarbią vietą daugelyje dabartinių kalbų,
taip pat ir mūsų kalboje. Skoliniai rodo istorinę kalbų sąveiką, santykius
su kaimynais ir kartais yra vienas iš kalbos leksikos papildymo būdų.
Taigi, tautų ir kalbų ryšiai skatina ir skolinių vartojimą. Kiekvienos
tautos išeities taškas- išsaugoti etninę kultūrą. Mano nuomone, mes
pasauliui esam įdomūs tiek, kiek esame saviti.
Vakarų kalbų skolinius vartoja įvairių profesinių žmonės:
verslininkai, bankininkai, ekonomistai, politikai. Šiuo metu kaip tik ir
plūstelėjo didžiausia jų banga (akcizas, investicija, dividentai,
subsidija,…).Dalis terminų buvo vartojami jau prieškario Lietuvoje, o dabar
grįžta iš pasyvios vartosenos į aktyviąją.Be daugelio iš jų būtų sunku
išsiversti, nes neturime tikslių lietuviškų atitikmenų. Tiesiog jau tapo
mada angliškai pavadinti muzikos grupę ar firmą.Šie naujadarai ypač
linksmai atrodo šiuolaikiniui jaunimui- tai mums.Šiems visiems kalbos
pokyčiams ypač ir esame imlūs. Kodėl dažnai, kalbant apie skolinius,
pabrėžiama, kad jaunimo kalboje gausu skolinių? Galima išskirti keletą
priežasčių. Visų pirma, daug lengviau prisitaikantys ir imlesni pokyčiams
yra jauni žmonės; kintantis kiekvienos kartos požiūris į tradicines
vertybes, rodo pakitusį požiūrį ir į kalbą, tautinio tapatumo suvokimą.
Tapatumas – savotiškas savivokos aktas, žmogus pats kuria savo tapatybę.
Prisitaikydama prie istorinės visuomeninės situacijos jaunoji karta taikosi
prie kintančio pasaulio. Intensyvesnis visuomenės kultūrinis, politinis,
ekonominis gyvenimas, bendravimas su kitomis valstybėmis, kultūromis, kalbų
sąveikos, natūralus naujų reiškinių ir daiktų įvardijimo poreikis, lemia
gausesnį skolinių vartojimą. Antra, jaunimas visais laikais siekia
išsiskirti: elgesiu, išvaizda, kalba. Tam ir susikuria įvairių socialinių
grupių žargonai . Jis ypatingai prisideda prie kalbos išpėtimo, įterpdami
tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos
kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius, svetimybes. Ypač šiuo metu
jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose naudojamo žargono, kuris labai
plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai trukdo kalbėti tai,
kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai
dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar
internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijos kalbų taisyklingumas yra
kontroliujamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos
pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams, dėstytojams norisi jaunimą
izoliuoti nuo šios kalbos,bet…
jaunimo kalbos sritys, kuriose daugiausia pasitaiko skolinių, yra
pramogos, laisvalaikis, muzika, kompiuteriniai žaidimai. Patyrinėjus
jaunimui skirtų leidinių(ypačžurnalų „Panelė‘, „Cosmopolitan“) kalbą
matyti, kad didelę skolinių dalį sudaro įvairios sąvokos, įvardijančios
bendruosius dalykus (tokie kaip ,,barbecue”, ,,boys`as”, ,,bon ton” duty
free parduotuvės, ekstremalas, ,,gents” (džentelmenas) hapeningas, joy
savaitgalis ,,junk-food”, ,,kinderis” orror (siaubas), ,,pampersai”,
,,vivacoloras” ir pan.). Labai gausi skolinių vartojimo sritis yra muzikos
stilių ir su muzika susijusių reiškinių pavadinimai (pvz.: acid house`as,
acid jazz, ,,ambient trance”, ambientas, black metalas, blackmetal,
britpopas, dance, dark wave, death metalas, disco, drum`n`bass, dub,
eurobytas, eurodisko, fank-soul, folk, funk, funky, gangsta repas,
glamrokas, grunge, hardkoras, hardrockas, heavy metal, hip-hopas, house,
jungle, kantri (country), pankrokas, progressive house, raprock, ruspop,
soul, soulas, techno, trance, triphopas, ,,underground`as”; ,,bestas”,
bestselerinis, ,,clubmix” ,,didžėjus”, diskžokėjas, eurobeat`inis, fanas,
fanatas, fanklubas, grandas, hitas, klipas, koveris, megahitas, miksas,
miksuotojas, pankas, remiksas, semplas, singlas, topas, ,,unplugged”). Kaip
matyti iš pavyzdžių, skolintais žodžiais (dažniausiai originalo kalba,
kartais gavę lietuvišką galūnę) pavadinami ne tik vėliau atėję muzikos
stiliai, bet ir lietuvių kalboje jau turintys nusistovėjusią formą (blues –
bliuzas, jazz – džiazas, rock – rokas). Skoliniai dažni bendraujant,
ekspresyviai išsakant savo vertinimą (pvz.: again, cool crazy, fainas,
hello, help, seksova/s, sexy, sorry, topinis ir pan.). Ypač mėgstama
dainuoti anglų kalba, nors nuo seno žinoma, kad daina visais laikais buvo
ir yra tautiškumo saugotoja. Dabar nueita taip toli, kad kai kurie
lietuviai dainininkai kuria tekstus tik anglų kalba ( „Amberlife“,
„Skamp“). Taigi svetimus žodžius girdime nuolat koncertuose, jaunimo
renginiuose, per televizija bei radijo laidas.
Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis moksleivių ir studentų nemaža
laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai
atsispindi ir jų kalboje. Visų pirma, žaisdami kompiuteriu, kurio terminija
dar nėra iki galo nusistovėjusi, jie perima visus kompiuterinės technikos
skolinius, antra, sukaupia ir platina skolinius, funkcionuojančius
kompiuterinių žaidimų srityje (pvz.: akountas, bagas, boxas, decoderis,
deface, displejus, downloadinti, draivas, fagas, failas, geimas, geimeris,
geiminti, geimpadas, geimplėjus, hakeris, hardas hardvaras, hostingas
hotkeys, instalinti, interfeisas, kartridžas, kileris, lameris logas,
loudinti, notepadas, offline online, overklokeris, pakas, pasvordas
peidžeris, portas postingas, reverberis, roketdžampas, root, rulezas,
saitas, seivinti, užfleiminti, užsiloginti ir pan.) .

Kalbos kultūra- sudėtingas mokslas

Mano nuomone, kalbos kultūra – gana nuobodus ir sudėtingas mokslas.
Kalbos klaidų įvairovė tikrai didelė. Jų pasitaiko ne tik leksikoje, bet
taip pat morfologijoje, žodžių daryboje, sintaksėje, fonetikoje,
kirčiavime.
Lietuvių kalbai visą laiką grėsė svetimybės, kažkada ypač rašytinei,
dabar visų pirma sakytinei. Kaip žinote, rašytinė lietuvių kalba pradėjo
formuotis tik XVI amžiuje, o XVIII amžiuje ji religiniuose raštuose jau
buvusi taip užteršta, kad mažai kas buvo likę lietuviško (sakykim, “Broma
atverta ing viečnastį”). Jau tada atsirado kalbininkų (Ostermejeris,
Milkus), kurie polemizavo su tokių raštų autoriais, stengėsi religinių
knygų kalbą priartinti prie liaudies šnekamosios kalbos.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką
veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas savus
naujadarus jau Širvydas, vėliau Daukantas, o ypatingu purizmu šioje srityje
pasižymėjo XIX a. pabaigos -XX pradžios atgimimo veikėjai. Dėl kalbos
likimo sielojosi J. Jablonskis: “Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias
svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą”. Buvo stengtasi
visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškus atitikmenis. Daugelis
tada sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj disciplinos įvestas
naujas žodis drausmė, vietoj akcentuoti – pabrėžti, egoistas – savimyla,
embrionas – gemalas, flora – augmenija ir daugelis kitų. Buvo tuomet
sukurti ir tokie žodžiai, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti
tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė
(teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas), mokysta (metodika).
Šiuo metu prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Kalbos komisija ir
Terminijos institutas intensyviai ieško atitikmenų labai sparčiai
plintantiems visų pirma angliškiems žodžiams. Surastas žodis ne visada
sėkmingai prigyja, ypač buitinėje kalboje. Jeigu naujadaras sunkiai
ištariamas, negražiai fonetiškai skamba, pernelyg ilgas ar nevisiškai
atskleidžia tikrąją žodžio reikšmę, jis niekaip neišstumia iš mūsų kalbos
svetimybės. Nauji taiklūs žodžiai, kuriais Kalbos komisija džiaugiasi kaip
greitai prigijusiais, tai: sauskelnės vietoj pampersų (neprigijo siūlomi
vystukai), traškučiai vietoj čipsų, savaitgalis vietoj vykendo, javainiai
vietoj miuslių, dešrainis vietoj hotdogo, elektrinis paštas vietoj e-mailo.

Labai nenoriai traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai, kaip
antai: parkingas, ofisas, popkornai, imidžas, nors turi neblogus
lietuviškus atitikmenis, jau nekalbant apie kompiuterinę techniką. Terminai
dar tik kuriami. Ne visus spėjama sukurti laiku, kol dar neįsigalėjęs
svetimas žodis.
Lietuvių kalbos kultūros klaidų priežastys

Nuolat girdėdama begalo daug netaisyklingų žodžių, frazių, sakinių
pabandžiau išskirti tam tikras kalbos kultūros klaidų priežastis:
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų
poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia
leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui,
iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš
vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (=
įvaizdis); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (=
moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai:
Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę);
sausros rezultate (= dėl sausros).
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos
paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai
neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi.
Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Vartodami
tarmiškus žodžius vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad
pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis”, vakarų aukštaičių dulpšti –
„pamažu dirbti”, žemaičių kūlis – „akmuo”, kelplustu – „greitai, skubomis”.
Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių
skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su
menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis”,
dalies žemaičių paršuitis „paršelis”, pietų aukštaičių paukštynas
„paukštelis”. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Vengiama pietų
aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors
Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš
rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės
įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja).
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes
tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys
be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono
elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu,
bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie
dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.
Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant
gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba.
Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra
nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas
ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis
„studentas”, univerka „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka
„matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas „troleibusas”,
svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”,
vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”,
auklioškė (arba klyfa) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir
beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir
iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava
šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas”
(apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti.
„Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo
frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos
žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų
kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų –
kreizas „pusprotis, pakvaišęs”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos
reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas
„šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”.
Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai,
vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam
tikrų profesijų (jūrininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių
žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis
(be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose
jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal
prisiliuobei „prisigėrei”? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos
labai nepagadins ir savas „mados žodis” varom, pavartojamas reikšmė „einam,
vykstam, važiuojam” – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį
visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis
išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad,
tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės
variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus
požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius
neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek
tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje,
kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur
sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o dažnai važiuoju
autobusais.

Interneto kalba

Šiais laikais labai svarbią jaunimo gyvenimo vietą užima kompiuteris
ir internetas. Nuo pat šių išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami,o jų
pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas
tik duomenų perdavimui,o vėliau buvo kuriamos virtualios svetainės, kur
žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija,dar vėliau buvo kuriamos
svetainės, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su
kitais, susipažinti su naujais žmonėmis ir t.t. O tai ypač viliojo jaunus
žmones!
Kuo toliau, tuo vis labiau pigo internetas, kurio kainos pasiradė
peieinamos kiekvienam eiliniam piliečiui.
Viso to pasekoje, šiuo metu, norint susiekti su kitose šalyse
gyvenančiais draugais, giminėmis, mes neprivalome siųsti paprastų laiškų ar
jiems skambinti. Užtenka turėti prie tarptautinio tinklo prijungtą
kompiuterį.Gi tai išties patogu!? Taigi paklausa kompiuterių ir interneto
auga ir mes dabar laisvai galime bendrauti su žmonėmis neišeidami iš namų,o
to pasekoje atsirado virtualūs pokalbių kambariai, nelietuviškai vadinami
„Chat‘ais“. Juose renkasi žmones, norintys pabendrauti. Atrodytų viskas
puiku, jaunimas bendraus dar labiau, bet …
Rašydama šį darbą pasidomėjau interneto svetainėmis …Visų blogiausia
yra tai, jog taupant laiką, yra naudojami begalės trumpinių, kurie kartais
yra net nelietuviški. Vartojamos užsienio kalbų, dažniausiai anglų
abecėlėje esančios raidės, tokios kaip „w“, „q“, ar „x“, o skirybos ženklai
naudojami emocijomis reikšti , pvz: „:)“, „:/: ir t.t.Deja, yra nevengiama
vartoti ir giliai į mūsų gimtąją kalbą įsišaknyjusių rusiškų keiksmažodžių,
kurie taip pat yra rašomi sutrumpintai.

Dažniausiai sutinkami posakiai virtualiose svetainėse:

• Nusipirkit naują printerį(= spausdintuvą), nes šitas sugedęs.
• Kai grįšiu namo, parašysiu tau gražų e-mailą( =elektroninį
laišką),ok(= gerai)?
• Kodėl davei man suėjusį( = netinkamą naudojimui) kompaktą?

Vardų ir pavardžių trumpinimai

kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

• Rezultatai buvo įvertinti pilnai (=įvertinti visi).
• Reikia sudėti vieningą (=bendrą) paveikslą.
• Įmonė vieningai (=bendrai) sprendžia problemas.
• Matomai (=matyt, galbūt, turbūt) ji padėjo tą daiktą kitur.
• Jis įmetė 50 taškų ir tuo pačiu (=taip) tapo nugalėtoju.
• Mes turime pasirašę eilę (=daug) autorinių sutarčių.
• Po to nusikaltimo sekė dar visa eilė (=įvyko dar nemaža) kitų.
• Projektų vertinimo komisijoje turėtų būti įvairių sričių
specialistų, ypatingai (=ypač) finansų ir aplinkosaugos.
• Ataskaitos, ypatingai (=ypač) projektų turinio, nėra
analizuojamos.
• Mums reikia dar daug ko mokytis iš užsieniečių, ypatingai (=ypač)
taupumo.
• Naujos specialybės, ypatingai (=ypač) Viešbučių vadyba, labai
paklausios.
• Vakarais pasportuoti čia susirenka daug mėgėjų, ypatingai
(=ypač) moterų.
• Savo darbui jis visai abuojas (= abejingas).
• Nusikaltėlį padėjo surasti specialiai apmokyti (= (iš)mokyti)
šunys.
• Į mano skundą seniūnija neatreagavo (= ne(su)reagavo).
• Gali taip gautis (= išeiti, atsitikti), kad šiemet
nebesusitiksime.
• Kas čia gavosi (= pasidarė, išėjo)?
• Lyginant su 1997 m., gautųsi (= išeitų, būtų) visai kitas
vaizdas.
• Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (= gerove).
• Turi būti sukurta savistovios (= savarankiškos) ekonominės
politikos programa.
• Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio
politiką.
• Matome, ant kiek (= kaip, kiek) išaugo mūsų institutas.

Kauno kolegijoje išgirsti posakiai

• Tai gaunasi (=susidaro) tūkstančio litų skola.
• Ar Jūs skaitote (=manote), kad tai sąžininga?
• Skaičiau, kad tas darbas vedamas (=vykdomas, vyksta).
• Žinoti gimtąją (=mokėti) kalbą reikia kiekvienam.
• Pasirinkime teisingą (=tinkamą) kintamąjį.
• Neteisingai (=netaisyklingai) parašei tą žodį.
• Kas link muzikos, (= Muzikai; O muzikai; Jei kalbėsim apie muziką,
tai jai) mano vaikas visai negabus.
• Kas link mokslų, (= Mokslais) mano pusbrolis visai nesidomi – tik
kas link pinigų (= pinigais).
• Kas link vestuvių, tai apie jas dar negalvoju (= O apie vestuves tai
dar negalvoju).
• Senosios tradicijos pamažu atmiršta (= miršta, nyksta).
• Šiemet atsiekėme (= pasiekėme) neblogų rezultatų.
• Studentai kai kuriuos dėstomuosius dalykus gali pasirinkti
laisvanoriškai (= savo noru).

Taip kalba studentai, draugai, šeimos nariai, pažįstami

• Tinimą nuima (=pašalina, sumažina) vonelės su kaštonais.
• Iš nusikaltėlių buvo išimti (=paimti, atimti) šautuvai.
• Priėmusi vonią (=išsimaudžiusi) Marta išgeria arbatos.
• Jelena visada užsidėdavo (=užsimaudavo) šiltas kojines.
• Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu (nei)
šimtas, per šimtą, šimtas su viršum) žmonių.
• Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau
negu (nei) penkis puslapius).
• Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą
ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus.
• Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (= Kas jisDarbas:

humoristas ar žurnalistas)?
• Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo
būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (būsimasis sportininkas
išsiugdė tvirtą charakterį).
• Sportininkas šiandien ne formoje (= prastos, blogos formos).
• Serga tymais lengvoje formoje (= lengva forma; lengva tymų forma).
• Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime?
• Nusipirkau kumpio formoje (= forminio kumpio).
• Kelinto (= Kelinta) šiandien? – Spalio antro (= antra, antroji).

Posakiai iš žurnalų, laikraščių, muzikantų lūpų, gatvės komentarų ir kitur

• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.
• Pensijas mokės lapkričio devinto (= devintą).
• Atostogausiu nuo liepos penkiolikto (= penkioliktos).
• Atremontavo (= Suremontavo) namą ir garažą.
• Ligonė ant tiek (= taip, tiek) nusilpusi, kad be lazdos nepaeina.
• Susirgimai(= Susirgimų) gripu padaugėjo (pagausėjo).
• Mieste atsirado valkataujantys šunys (= valkataujančių šunų).
• Kolektyve vėl atsirado nesutarimai (= nesutarimų).
• Nuo šviežių braškių kartais atsiranda odos išbėrimai (= išbėrimų;
kartais išberia odą).
• Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas
• Kada jūs pradėsite ant savęs (= savarankiškai) gyventi?
• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.

Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai, kurie nuolat skamba Kauno kolegijoje

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|bulkelė, bulkutė |= bandẽlė, bandùtė |
|fara |= žibiñtas |
|grafkė, grapkė, grafkutė |= žiogẽlis; segtùkas |
|grimeris, -ė, grimierius, -ė |= grimúotojas, -a |
|kaldra |= añtklodė |
|kalnierius |= apýkaklė |
|knopkė, knopka |= 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. |
| |smeigtùkas |
|kūdas, -a |= líesas, -à |
|(su)kūsti |= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti |
|tapkės |= šlepẽtės, šliùrės |
|ženyti(s) |= tuõkti(s); vèsti; tekė́ti |

Nevartotinos naujosios svetimybės, kurie nuolat skamba jaunimo tarpe

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|hamburgeris |= mėsaĩnis, mėsõs suvožtìnis |
|čipsai |= (bùlvių) traškùčiai |
|e-mailas, imeilas |= elektròninis pãštas |
|hotdogas |= dešraĩnis |
|hotelis |= viẽšbutis |
|imidžas |= į́vaizdis; perk. r. var̃das, véidas |
| |(kartais ìšvaizda) |
|ofisas |= į́staiga (kartais bū́stinė, biùras, |
| |kontorà, rãštinė) |
|sponsorius, -ė |= 1. rėmė́jas, -a; 2. mecenãtas, -ė |
|sponsorystė |= 1. paramà, rėmìmas; 2. mecenãvimas |
|steikas |= (amerikiẽtiškas) kepsnỹs, dìdkepsnis|
|popkornai |= (kukurū̃zų) spragė̃siai |

Neteiktini vertiniai, kurie dažniausiai girdimi iš jaunuolių lūpų

Klaidos: Galimi klaidų taisymai:

|neužilgo |= netrùkus, tuõj(aũ), greĩtai, véikiai: |
| |Neužilgo (= Netrukus; Tuojau; Greitai; |
| |Veikiai) prasidės sėja. |
|savistoviai |= savarañkiškai, nepriklaũsomai: Ne kiekvienas|
| |įpratęs savistoviai (= savarankiškai) |
| |tvarkytis. Sūnusjausavistoviai (= |
| |savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. |
|ant tiek |= taĩp, tíek: Ligonė ant tiek (= taip, tiek) |
| |nusilpusi, kad be lazdos nepaeina |
|kaip taisyklė |= paprastaĩ, dažniáusiai: Kaip taisyklė, (= |
| |Paprastai) pirmiausia brangsta naftos |
| |produktai. |
|kas liečia |= (o) dė̃l: Kas liečia kredito grąžinimo |
| |sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo |
| |sąlygų) susitarsime. |
|kaž)kaip tai |= 1. kažkaĩp, kažin kaĩp: Per tuos metus jis |
| |(kaž)kaip tai |
| |(= kažkaip) sulinko, suseno; 2. kaĩp nórs: |
| |Reikės (kaž)kaip tai (= kaip nors) suktis iš |
| |šios padėties. |
|prie ko |= kuo dė́tas, -à: Prie ko čia mes (= Kuo mes |
| |čia dėti)? Banko vadovybė čia ne prie ko (= |
| |niekuo dėta). |
|ant sveikatos |= į sveikãtą: Toks sunkus darbas jam neišeis |
| |ant sveikatos |
| |(= į sveikatą). Ant sveikatos (= Į sveikatą)! |
| |[linkėjimas] |

Žodžių ir junginių reikšmės klaidos, kuriuos nuolat vartoja jaunuoliai
Klaidos : Galimų klaisų taisymai:

|apsivesti |= vesti (kalbant apie vyrą); (iš)tekėti |
| |(kalbant apie merginą); susituokti. |
|bendrai |nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu: |
| |Bendrai |
| |(= Apskritai) jis neblogas žmogus. |
|davinys |nevart. r. „duomuo“: Pastarųjų apklausų |
| |daviniai |
| |(= duomenys) teikia vilčių. |
|gyvybingas, -a |nevart. r. „nepasenęs, -usi, tinkamas, -a |
| |vartoti“: gyvybingas(= nepasenęs, tinkamas |
| |vartoti) glaistas, skiedinys, gyvybingi (= |
| |nepasenę, tinkamivartoti) dažai, vaistai ir |
| |pan. |
|įpakavimas |nevart. r. „pakuotė“: Žaislai atsiųsti |
| |popieriniame įpakavime (= popierinėje |
| |pakuotėje). |
| | |
|matomai (regimai) |nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti: |
| |Matomai |
| |(Regimai) (= Matyt), mums reikėtų dar kartą |
| |pasitarti. |
|nu(si)imti sagę, |nevart. r. „nu(si)segti sagę, laikrodį, |
|auskarus, laikrodį, |išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir pan.“ ;|
|žiedą ir pan. | |
|nu(si)imti suknelę, |nevart. r. „nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, |
|apsiaustą, švarką, |švarką, paltą ir pan.“ |
|paltą ir pan. | |
|pervesti |nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į|
| |kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas |
| |pareigas ir pan. |
|prabalsuoti |nevart. r. „balsuoti, pabalsuoti, nubalsuoti, |
| |subalsuoti, baigti balsuoti“: Mes jau |
| |prabalsavome (= balsavome, pabalsavome, buvome|
| |balsuoti). |
|praklausyti |nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: |
| |praklausyti |
| |(= perklausyti) įrašą,praklausyti (= |
| |išklausyti)paskaitą ir pan. |
|prakomentuoti |nevart. r. „(pa)komentuoti“: Šis įvykis buvo |
| |išsamiai prakomentuotas (= (pa)komentuotas) |
| |per televiziją. |
|prakonsultuoti |nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų grupę |
| |dėstytojas jau prakonsultavo (= |
| |(pa)konsultavo). |
|prakontroliuoti |nevart. r. „(pa)kontroliuoti“: |
| |Prakontroliuokite |
| |(= Pakontroliuokite), kad ataskaitos būtų |
| |pateiktos laiku. |
|pravažiuojantis, |= nuolatinis, mėnesinis bilietas. |
|pravažiuojamas bilietas| |
|statyti grafiką, planą,|= (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį; |
|tvarkaraštį | |
|statyti radiatorių, |nevart. r. „įrengti, įtaisyti, pritaisyti, |
|variklį, skaitiklį ir |(į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir |
|pan. |pan.“; |
|statyti telefoną |nevart. r. „(į)vesti telefoną“. |
|ligonio, pastato stovis|= ligonio, pastato būklė; |
|dvasinis, moralinis |= dvasinė, moralinė būsena. |
|stovis | |
|už(si)pilti benzino, |= į(si)pilti, pri(si)pilti benzino, kitų |
|kitų degalų (į |degalų. |
|automobilį) | |
|vedantis, -i, |= vadovaujantis, -i, vadovaujantysis, -čioji |
|vedantysis, -čioji |specialistas, -ė; |
|specialistas, -ė | |
|žinoti |nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= |
| |moku) anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino |
| |(= neišmano) technikos; 3. „pažinti“: Vadovai |
| |turi žinoti (= pažinti) savo pavaldinius. |

Taigi , regis, apie kalbos kultūra mažai kas ką žino, o ką jau čia
kalbėti apie jos vartojimą. Negi niekam neįdomu sava, nuostabi, gimtoji
kalba? O gal tiesiog niekas nenori apie ją gidėti?Bet juk be tos
taisyklingos kalbos pamažu nyks ir tauta…Kad taip nenutiktų, prašau visų
didelių ir mažų bentvieną minutę per dieną skirti savo taisyklingajai
kalbai, juk per savaitę jau bus 7 minutės, o per metus 365 minutės..

Suprask:
be kalbos nėra tautos,
be kalbos nėra žmogaus,
be kalbos nėra minties.
Išvados

Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad sekimas svetimomis kalbomis, žargonais
skurdina mūsų gimtąją kalbą. Akivaizdu, kad naujieji skoliniai bendrinėje
lietuvių kalboje vartojami nesilaikant pagrindinių lietuvių klabos
principų: taisyklingumo, pastovumo, savitumo.
kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė
žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Žodis
aptarnauja žmogų visose jo gyvenimo srityse: kultūros, meno, literatūros,
technikos, buities. Todėl lietuviškas žodis turi būti ne tik gerbiamas ir
branginamas, bet juo reikia mokėti naudotis, ypač dirbant atsakingą
švietėjo ir agitatoriaus darbą.
Skolinių, žargonų atsirado ir atsiras kalboje. Jų vartoseną reikės
nuolat stebėti ir tvarkyti, nes mūsų kalbos, galingųjų kaimynų godžiamos
negalime palikti savieigai.Bet svarbiausia yra tai , kad visuomenė norėtų
vartoti savo- lietuvių kalbos žodžius,o ne svetimus. Taigi būtina ugdyti
bendrą visuomenės, ypač mūsų- jaunimo, nepakantumą plūstantiems į mūsų
kalbą skoliniams, žargonams, tarmėms, tada greičiau bus pastebimi mums
nepriimtini žodžiai ir geriau bus ieškoma jiems pakaitų.
Taigi, ar išlaikys lietuvių kalba savo savitumą ? Juk tai priklauso
tik nuo mūsų pačių. Juk pati visuomenė turi suprasti, kokia vertybė yra
kalba, o juk ją mums niekas negali atstoti…
Todėl aš labai prašau savo bendraamžių – jaunesnių ir vyresnių –
gerbti ir tausoti savo senelių ir prosenelių išsaugotą lietuvių kalbą ir
kalbėti savo kalba taisyklingai be žargono.

Jeigu kalba išliks,
Gyva išliks Lietuva.
Kalbai sunykus,
Nebus Lietuvos,
Nebus lietuvninkų.
J. Basanavičius

Atmink:
Mirusi kalba – mirusi tauta,
Paliegusi kalba – paliegusi tauta.

J. Basanavičius
Literatūra:

1. Paulauskienė A. ,,Lietuvių kalbos kultūra”,K., 2001.
2. Šukys J. ,,Lietuvių kalbos kultūra visiems”, K., 2003.
3. Kniūkšta P. ,,Kalbos vartosena ir tvarkyba”, Lietuvių kalbos
institutas, 2001.
4. Gaivenis K. ,,Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys”,
Lietuvių kalbos institutas, 2002.
5. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas‘‘, V., 2000 arba kompiuteriniai
variantai;
6. Jakaitienė E. ,,Lietuvių kalbos leksikologija“,V: Mokslas, 1980.
7. Piročkinas A. ,,Administracinės kalbos kultūra“,V: Mintis, 1990.
8. Pudaitienė V., Vitkauskas V. ,,Vakarų kalbų naujieji skoliniai“,V:
Enciklopedija, 1998.
9. Peleckienė A. ,,Kalbos kultūra“, V.,1998.
10. www.kaunodiena.lt .
11. www.lietuvosrytas.lt .
12. www.panele.lt .
13. www.emokykla.lt.
14. www.cosmopolitan.lt . Darbas:

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Globalizacija ir jos pasekmės žmogui

 

Zygmunt Bauman – vienas žymiausių dabarties socialinių mąstytojų. Savo knygoje “globalizacija: pasekmės žmogui” siekia apčiuopti globalizacijos procesų esmę, ir išryškina prieštaringą jų poveikį žmogui, bei jo gyvenamąjai aplinkai ir pasauliui.

Knygos ketvirtąjame skyriuje, pavadinimu “Turistai ir bastūnai” pasakojama, kaip šiuolaikiniame pasaulyje globalizacija veikia žmogų laiko ir erdvės kontekste. Kritiškai apžvelgiamos globalizacijos įtakojamų visuomenės ir kultūros pokyčių pasekmės.

Skyriuje “Turistai ir bastūnai” galime išskirti keletą pagrindinių temų. Pirmiausia, tai žmogaus mobilumo klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Z. Bauman teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmogus nuolatos juda., ir tai nepriklauso nuo to ar jis fiziškai juda ar ne. Šiuolaikiniame pasaulyje nuotolis nebėra problema, jį galima lengvai ir greitai įveikti lėktuvu, automobiliu ar greitaeigiu traukiniu. Bet žmogui norint ką nors aplankyti, sužinoti, ar pabendrauti – netgi nėra būtina palikti savo gyvenamosios vietos, nes TV, internetas, leidžia pabūti bet kuriame pasaulio kampelyje. Atrodytu viskas puiku, juk atsiveria žmogui šitiek galimybių, bet šis procesas turi ir neigiamą pusę. Kai kurie žmonės iš ties tampa “globaliais žmonėmis” , kiti gi tampa sukaustomi jų pačių “lokalumo”, t.y visuomenės erdvės darosi nepasiekiamos lokalizuotiesiems ir vietinės bendrijos praranda sugebėjimą derėtis ir konkuruoti visuomenėje, todėl tampa vis labiau priklausomos nuo “globaliųjų”. Na, o būti lokaliu šiuolaikiniame pasaulyje, kur “globalieji “ duota toną ir kuria gyvenimo taisykles yra tiesiog nepakenčiama, nes tai – nuosmukio ženklas.

Aš sutinku su autoriaus išreikštomis mintimis. Šiuolaikinis pasaulis judrus, be galo greitas, konkurencingas, kuriam būdingas pinigų, ir naujovių (ypač technikos srityje) vaikimąsis. Dabartinio urbanizuoto pasaulio miestai atrodo niekad nemiega, nes žmonės nuolat vaikosi pinigų arba tenkina savo malonumo ir naujų įspūdžių poreikį, taip kraudami pinigus milžiniškom beasmenėns korporacijoms, kurios apraizgiusios visą pasaulį.

Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai žmogaus vertę geriausiai nurodo tai, kiek jis turi pinigų, ir kokia jo perkamoji galia. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau gerbtinas, mat jis skirtingai nei neturtingieji naudingas ekonomiškai. Ne visi žmonės sugeba suspėti su vis tobulėjančiomis technologijomis, ypač senesni ar neturintys galimybiu ir materialinių išteklių, toms technologijoms įvaldyti. Tokiems žmonėms sunku prisitaikyti modernėjančioje visuomenėje ir susirasti geresnį darbą, todėl jiems tenka tenkintis pastai apmokamu fiziniu darbu ir užimama žema padėtimi visuomenėje.

Įvairių technologijų atsiradimas, įgalino žmones atlikti daug darbų, užsidirbti pinigų, vadovauti verslui beveik neįšeinant iš namų. Žmonės, o ypač vaikai ir paaugliai tiesiog apsigyvena virtuliame pasaulyje jie rečiau kur nors išeina, turi mažiau draugų, blogesnė jų socializacija. Tad ar beverta stebėtis, kad žmonės net nepažįsta savo kaimynų? Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės susvetimėję, nepastovūs, nervingi, nelinkę užmegzti artimų santykių ir įsipareigoti. Dėl to atsirado kohabilitacija , ėmė masiškai dydėti skyrybų skaičius, sumažėjo gimstamumas. Žmonės taip greitai besikeičiančiame pasaulyje nesijaučia saugūs ir užtikrinti dėl savo ateities.

Kita autoriaus nagrinėjama tema – “Šiuolaikinė visuomenė – vartotojų visuomenė”. Autorius teigia jog šiuolaikinis žmogus gyvena tam, kad vartotų. Šiuolaikinėje visuomenėje jau mažai reikalingas masinis industrinis darbas, vietoj to jai reikia telkti savo narius kaip vartotojus. Žmogus – vartotojas nemėgsta įsipareigoti, jam svarbiausias yra jis pat ir jo poreikiai. Vartotoją vilioja viskas, kas naują ir dar neišmėgintą. Kai vartotojas gauna trokštamą daiktą ar potyrį, jo jam užtenka tik trumpam laikui. Vartotojai greitai susižavi, bet lengvai ir nustoja domėtis. Vartotojai nuolat verčiami ko nors trokšti, jie gyvena nuo vienos pagundos iki kitos, o pardavėjai puikiai žino kaip to pasiekti: svarbiausia vatotojui sukelti tokį troškimą, kokio jis nė nesapnavo, jis turi tikėt ,jog tai šis tas ko jis dar nepatyrė. “Šiuolaikinis vartotojas pirmiausia kaupia įspūdžius, o daiktų kolekcionavimas jam antrinis dalykas.” Kiekvienas naujas jaukas turi būt labiau vyliojantis nei ankstesnis, ir kas svarbiausia vartotojas turi nesuprasti, jog jis užkibo ant kabliuko. Žmonės apgaulingai savęs nelaiko vartotojais, jie mano, jog patys nusprendžia kokį daiktą įsigyti – tai jų sprendimas, kurį jie supranta kaip savo laisvos valios ženklą.

Iš tiesų mūsų visuomenė perdiem vartotojiška. Prekių reklamos nuolat sukasi visuomenės informavimo priemonėse, o kur dar įvairios apgaulingos akcijos, kurios kaip muses voras vilioja žmones į savo tinklus. Žmonės nuolat seka madą,įsigyja daugiau drabužių , nei kad sunešioja. Televizija propaguoja vartotojišką būdą. Žmonės išauga visuomenėje kurioje jo padėti nusako tai, ar jis gali ir ar turi tam tikrą daiktą. Parduotuvės nusėtos begalę prekių, kurių spalvotas, akį traukiantis įpakavimas tiesiog neleidžia praeitį pro šalį ko nors nenusipirkus. Retai kada žmogus sugeba išeit iš parduotuvės nenusipirkęs ko nors, ko visai neplanavo pirkti.

Aš negaliu visiškai pritarti autoriaus teiginiui, jog daiktų kolekcionavimas žmogui antrinis dalykas. Žmones traukia daiktai, jie reprezentuoja žmogaus socialinį ir materialinį statusą. Jei žmogus turtingas, jis turi savo turtą parodyti. Pavyzdžiui verslininkas, jei jis rimtas verslininkas jis turi rinktis viską kas geriausią ir brangiausia, turi turėt tam tikrai jo užimamai socialinei padėčiai būdingus atributus t.y. brangų sportinį automobilį, vilą, aukoti labdarai, solidžiai atrodyti, kitaip į jį nebus žiūrima rimtai ir jis nekels pasitikėjimo. Ir tiktai turtingiausi iš turtingiausių iš tiesų gali elgtis kaip tinkami.

Tikriausiai pati svarbiausia Z. Bauman aptariama tema yra šio laikmečio socialinė, kultūrinė ir psichologinė poliarizacija. Pasak autoriaus dabar žmonės pasiskirstę labiau nei kada nors ankščiau ir tai vis labiau tampa pastebima. Praraja tarp vadinamųjų “aukštesniųjų” ir “Žemesniųjų” vis labiau gylėja, bei tampa gyvensenos norma. Vartotojų visuomenėje žmonės skirtomi pagal jų mobilumo lygį – pagal laisvę rinktis. “Parodaksalu, bet informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius sykiu yra, beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusio elito ir liaudies žlugimo metas. Pirmieji neturi ko pasakyti antriesiems, kas atsilieptų jų mintyse, kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas”Aukštesnieji visada tam turi geresnes sąlygas. Jie patenkinti ir gali judėti kur tik nori, atsižvelgdami tik į tai kokio malonumo trokšta.”Žemesnieji” negali rinktis, dažniausiai jie neturi galimybės palikti savo kad ir labai nemėgiamos aplinkos, o jei ir iškeliauja tai tikrai ne malonumų vaikydamiesi, o todėl, kad neturėjo kitos išeities. “Aukštesniesiems” globaliame pasaulyje erdvė nėra suvaržymas, jie ją gali raižyti tiek realiai, tiek virtualiai.”Žemesnieji” – įvietintieji, jie neturi galimybės judėti ir turi pakelti visus jų gyvenamąja vietovę galinčius ištikti pokyčius.

Mano manymu autorius visiškai teisus.”Žemesnieji” išties pririšti prie savo gyvemanosios vietos, jie tiesiog neturi resursų persikelti kitur, o dar dažniau net trumpų atostogų sau negali leisti. Neturtingieji visuomet nukenčia labiausiai. Pavyzdžiui, kai vyksta karas, neturtingieji bega tik tada, kai karo veiksmai prasideda visai šalia jų. Ir bėga jie pasiėme tik truputėli mantos, benamiai, be pinigų. Turtingieji, dažniausiai, karo pradžios kaltininkai, lengvai gali pasitraukti į kitą šalį, kur gyvenama taikiai ir toliau gyventi kaip gyvenus, o neturteliams lieka sugriauti namai, sužlugusi ekonomika, skurdas ir bedarbystė.

“Aukštesniesiems” pasaulio gyventojams valstybių sienos sulygimamos su žeme, jie gali keliauti kur nori ir kada nori. ”Žemesnieji” susiduria su didesne imigracijos kontrole, apgyvendinimo įstatymais, “švarių gatvių” ir “nulinės tolerancijos politika”

Tikra tiesa, jog “aukštesnieji” visur yra privilegijuotoji klasė, visose šalyse juos mielai pasitinka, nes jie yra vartotojai, kurie gali palikti daug pinigu, tai ekonomiškai naudinga, Tuo tarpu “žemesnieji”, kurie trokšta prieglobščio atsitrenkia į biurokratijos ir netolerancijos sieną. Valstybės nenori įsileisti tokių gyventojų į savo šalį, nes ekonomiškai, tai dažniausiai jau nebenaudingą. Biurokratai baiminasi, jog valstybei jie bus našta , kuria jai teks išlaikyti. Todėl žemesnieji dažnai nelegaliais būdais patenka į ekonomiškai stiprias šalis ir kad ten patektų, jiems dažniausiai tenka sumokėti daug daugiau, nei lengvai šalin patekusiems “aukštesniesiems’

“Aukštesnieji” pasaulio gyventojai gyvena amžinoje dabartyje, jų gyvenimas -virtinė epizodų, kurie atskirti nuo praeities ir ateities. Jiems nuolat trūksta laiko. Tuo tarpu žemesnieji turi daugybę nepanaudoto laiko.

“Aukštesnieji” ir “žemesnieji” labai skirtingi. Juos skiria materialinė baze, buitis, galimybės, gyvenamoji aplinka, išsilavinimas ir t.t. Dėl šios priežasties jų požiūris, sau keliami tikslai, ir gyvensena tampa nesuprantama, o kartais netgi atstumianti visko pertekusiam elitui.”Aukštesnieji“ ir „žemesnieji“ gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, nors, atstumo prasmejuos skiria vos keletaskilometrų. Turtingieji gyvena prabangių vilų , ar bent jau respektabiliai atrodančių namų rajonuose, o neturtigiesiems nelieka nieko kito, kaip apsigyventi miesto getuose. Tiek vieni, tiek kiti neperžiegia juos skiriančių rajonų liniju, todėl turtingieji nelabai ir numano kokiomis sąlygomis auga neturtingieji. O jų aukojama labdara dažniausiai tera jų socialinės klasės atribiutas arba galimybė nurašyti mokesčius.

Zigmunt Bauman šiuolaikinius žmones išskirto į turistus ir bastūnus. Turistai nuolatos keliauja, nes tai jiems teikia didžiausią malonumą ir laisvės pojūtį, kuris jiems asocijuojasi su nuolatiniu judėjimu. Jie turi namus dažnai netgi kelis, bet namai jiems tik užtikrina turisto, o ne bastūno statusą ir padeda išvengti benamystės keliamų nepatogumų. „Ne visi klajūnai keliauja todėl, kad keliauti mėgsta labiau, neipasilikti vietoje <…> Jie keliauja todėl, kad „būti namie“ pasaulyje surestame pagal turisto matą yra pažeminimas ar katorga <…> Jie keliauja, nes buvo pastumėti – pirmiausiai dvasiškai išrauti iš jokios vilties nebeteikiančios vietos <…> jų kebli padėtis, jiems neatrodo esanti laisvės apraiška“ Štai tokių klajūnų jau negaline vadinti turistais, tai jau bastūnai , kurie laikomi turistinėms paslaugoms atsidavusio pasaulio atliekomis.

Tiek turistai, tiek bastūnai yra vartotojai. Tik skirtingai nei turistai, bastūnai laikomi ydingais vartotojais. Pasak autoriaus taip yra todėl, kad bastūnų vartotojiškos galimybės yra gan ribotos, dėl turimų išteklių, todėl jie laikomi ekonomiškai nenaudingais, taigi nepageidaujamais. Turistai bastūnus niekina ir baisisi beveik dėl tokių pačių priežašcių, dėl kurių bastūnai žvelgia į turistus kaip į savo stabus: keliautojų visuomenėje turizmas ir bastymasis yra dvi tos pačios medalio pusės, nes bastūnas yra turisto alter ego. Juos skiria, ne visada aiškiai apibrėžta linija. Bastūnas yra turisto košmaras, jo žvilgsnis verčia turistą sudrebėti, ne dėl to kas yra bastūnas, o bėl to kuo gali tapti turistas. Turisto kelias nėra rožėmis klotas, tad kuo nepatrauklesnė yra bastūno lemtis, juo pikantiškesni ir geresni atrodo turisto bastymaisi. Juo blogesnė bastūnų padėtis, juo geriau jaučiasi turistas.

Mano manymu autorius tik išdalies teisus toli gražu ne visi žmonės yra turistai arba bastūnai. Juk lokalieji niekur nesibasto ir neturistauja. Na, o su mintimi kad bastūnai yra turistų alter ego aš visiškai sutinku. Turistai bando išvalyti gatves nuos benamių ir elgetų, nes mato bastūnuose patys save, kas jiems galėtu nutikti jei jie prarastų savo socialinę padėtį ir turtą. Bastūnai priverčia nusiimt savo rožinius akinius ir pamatyti savo padėtį ne kaip laisvės, bet kaip šiuolaikinės vergystės ženklą.

Mano manymu autorius rašo gana sudėtingai, neišdėsto teorinės medžiagos ir pilnai neišaiškina globalizacijos temos. Tik tas skaitytojas, kuris bent šiek tiek susipažinęs su teorine medžiaga, gali tinkamai suprasti tekstą. Autoriaus išsakytos mintys verčia susimąstyti ir iškelia dar daugiau klausimų. Autorius pateikia galybę savo minčių, kurios atrodo įžvalgios ir teisingos, bet galėtu būti pateikta daugiau argumentacijos ir pavyzdžių, kurie pagelbėtų lengviau suprasti kas slepiasi už begalės sudėtingų žodžių ir autoriaus įžvalgų. Autorius ganėtinai išsamiai išaiškina užkabintas temas ir nesistengia atkartoti begalės kitų autorių , o ieško savo priėjimo prie pasirinktos temos ir pateikia daug naujos ir dar man nežinomos informacijos. Norėtusi, kad autorius dar šiek tiek išsamiau paaiškintų poliarizacijos savoką, nes ji tiesiog patikta patiems susiprasti ką jį reiškia, o juk tai viena svarbiausių autoriaus nagrinejamų globalizacijos pasekmių.. Tiesa, pagrindinis knygos pliusas, – tai, kad ji lengvai skaitosi, ir nors kai kur nevisiškai supranti ką autorius parašė, bet skaityti netampa nenuobodu, knyga įtraukia ir nepaleidžia, kol neperskaitai jos iki pat galo.

Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas