Paprastosios palūkanos ir jų taikymas praktokoje

 

Pinigai

“Jis yra vertas savo druskos” yra posakis, kuris kilęs iš laikų, kai darbininkams būdavo mokama druskos gabalais. Pinigai yra bet kas, kuo priimta atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Vampumai, sraigių kiautai, karoliukai, akmeninės plokštelės ir kiti objektai tarnavo kaip pinigai. Vystantis ekonomikai, pinigų sistema turi keistis taip, kad atitiktų naujas reikmes. Už vampumai, kuriuos kadaise kaip pinigus naudojo indėnai, šiandien nebenusipirksite nei maisto nei drabužių.
JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2.
Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos.
Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis.
Pav 1-1 Pinigų pasiūla
Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68
JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei.
1.2 Pinigų privertimas dirbti
Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją.
Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai.
Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze “mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą” gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko.
Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams.
Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu.
Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs.
1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika
Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas.
Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos.
1.5 Kredito kaina
Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus.
Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos
Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71
Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau.
Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų – įtakoja vidines investicijas.
Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje.
1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest)
Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos.
Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę.
I=Prt
I – palūkanos išreikštos piniginiais vienetais.
P – principalas išreikštas piniginiais vienetais.
r – palūkanų norma procentais laiko vienetui.
t – laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą.

Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą.
Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip.
Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį.
Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas.
1.7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas
Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit).
Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada.
Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo.
Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas.
Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas.
Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer).
Nota parodyta pav 1-4 yra tipinė iš šiandien naudojamų komercinių formų. Notose yra naudojamos tokios frazės:

Frazė

Pavyzdys

Nominali vertė (face value) yra pinigų suma nurodyta ant notos. Ši suma paprastai nurodoma ir skaičiais ir žodžiais.

$ 600,00

Data yra data, kai nota sudaroma

birželio 1, 1994

Terminas – yra laikas nuo notos datos iki subrendimo laiko arba iki tam tikros datos.

60 dienų

Palūkanų norma yra procentai, pagal kuriuos turi būti skaičiuojamos palūkanos (laiko periodas susietas su palūkanų norma turi būti nurodytas)

5 % per metus.

Pinigų gavėjas (payee) asmuo, kuriam priklauso nota

Jonas Jonaitis

Steigėjas (maker) yra asmuo, kuri vykdo notą ir turi pinigus.

Petras Petraitis

Subrendimo data yra data, kai nota yra skolinga. Ji suskaičiuojama iš notos datos ir termino

Liepos 31, 1994

Subrendimo vertė yra nominali vertė plius palūkanos, jei tokios yra. Jei palūkanos ant notos nėra nurodytos, tai ji yra nenešanti palūkanų ir subrendimo vertė yra lygi nominalei vertei.

605,00 $

Be to, kad paprastųjų palūkanų formulė naudojama palūkanų skaičiavimui, ji turi ir kitų pritaikymų. Taupymo ir paskollų asociaicijos ir kredito unijos naudoja ją, kad nustatytų dividendus akcijų sąskaitoms savo nariams. Dabartinė paprastųjų ir priveligijuotų akcijų kaina nustatoma pakeičiant šią formulę.
Pavyzdys 1
Bankas moka 8% per metus už taupomasias sąskaitas. Asmuo atidaro sąskaitą su 300 $ įnašu sausio 1 d. Kiek palūkanų žmogus gaus balandžio 1 d.?
Sprendimas
Kadangi palūkanų norma yra metinė, tai laiką mes taip pat turime išreikšti metais. Laikas yra 3 mėn., arba 3/12 metų=0,25 metų. Taip pat turime P=300 ir r=0,08. Įstatydami šias reikšmes į formulę (1) mes gauname:
I=300 x 0,08 x 0,25=6$

Pavyzdys 2
Pora perka namą ir gauna 50 000$ paskolą. Metinė palūkanų norma yra 12%. Paskolos terminas yra 30 metų, o mėnesinis mokėjimas yra 514,31. Pirmo mėnesio pabaigoje vienas sutuoktinis sako: “Brangusis, aš einu sumokėti pirmojo naujo mūsų namo mokėjimo.” Raskite pirmojo mėnesio palūkanas ir namo kiekį nupirktą pirmuoju mokėjimu.
Sprendimas
Įstatydami P=50 000, r=0,12 ir t=1/12 formulėje (1) mes gauname:
I=50 000 x 0,12 x 1/12=500$
Nors namo nuosavybė eliminuoja rentą, renta už pasiskolintus pinigus gali būti tikri nemaža. Šiuo atveju 514,31$ mokėjimas nuperka namo tik už 514,31-500,00=14,31$.
Žinoma, galima naudoti algebrinius metodus principalui, palūkanų normai ir laikui nustatyti. Kai duoti kiti trys kintamieji, jūs galite nustatyti getvirtąjį išspręsdami lygtį.

Pavyzdys 3
Palūkanos sumokėtos už 2 mėn. 500$ paskolą buvo 12,50$. Kokia buvo palūkanų norma.
Sprendimas
Kai reikia rasti palūkanų normą, paprastai ją reikia rasti vienos šimtosios procento dalies tikslumu. Mes įstatome I=12,50; P=500 ir t=2/12=1/6 į (1) formulę.
500 x r x 1/6 = 12,50
r=(6 x 12,50)/500=0,15=15%

Pavyzdys 4
Žmogus gauna 63,75 $ kas šešis mėnesius iš investicijų, kurios moka 6% palūkanų. Kiek pinigų yra investuota.
Sprendimas
Įstatydami I=63.75, r=0.06 ir t=0.5 į (1) formulę mes gauname:
P x 0.06 x 0.5 = 63.75
P=(63.75×2)/0.06=2125.00$

Pavyzdys 5
Kiek truks, kol 5000$ uždirbs 50$ esant 6% palūkanų normai?
Sprendimas
Įstatydami I=50, P=5000, r=0.06 į (1) formulę mes turime
5000 x 0.06 x t = 50
t=50/(5000 x 0.06)=1/6 metų arba 2 mėn.

Pavyzdys 6
General motors 100$ nominalios vertės 4.5% priveligijuota akcijų paketas buvo kvotuojamas (quated at) 60.
Kvotuoti 60 reiškia, kad kiekviena akcija yra parduodama po 60$. Su šia kaina kokią naudą gaus investitorius?
Sprendimas
Šiame uždavinyje yra įtrauktos 2 palūkanų normos. Doleriais akcijos grąža bus 0,045×100=4,50$. Ši suma bus sumokėta savininkui nesvarbu už kokia kaina buvo sumokėta už akcijas. Kad rastume pelno normą gaunamą pirkėjo sumokėjusio 60$ įstatome į (1) formulę ir gauname:
60 x r x 1 = 4.50
r=4.50/60=0.075=7.5%
Nors ši investicija saugi, 60$ kaina yra mažesnė už nominalią 100$ vertę, nes rinkos palūkanų normos dabar yra daug aukštesnės nei tada, kai akcijos buvo išleistos. Fiksuotos grąžos investicijos yra pakankamai jautrios rinkos palūkanų normoms.

Pavyzdys 7
Moteris pasiskolina 2000$ iš kredito unijos. Kiekvieną mėnesį ji moka 100 $ iš principalo. Taip pat ji moka 1% per mėnesį nuo dar neapmokėtos mėnesio pradžiais sumos. Rati bendras palūkanas.
Sprendimas
Pirmo mėnesio palūkanos yra
I = 2000 x 0.01 x 1 = 20.00 $
Visas pirmo mėnesio mokėjimas yra 120 $ , o nauja nesumokėta suma yra 1900 $. Antram mėnesiui palūkanos yra
I = 1900 x 0.01 x 1 = 19 $
Kadangi nesumokėta suma kiekvieną mėnesį sumažėja 100 $, tai palūkanos kiekvieną mėn. umažėja 1 $. Po 19 mokėjimų skola sumažėja iki 100 $, o paskutinis palūkanų mokėjimas yra
I = 100 x 0.01 x 1 = 1 $
Palūkanų mokėjimai yra 20 $, 19 $, 18 $, … 2 $, 1 $ ir bendros palūkanos yra šių reikšmių suma.
Pendros palūkanos = 20 + 19 + 18 + … + 2 + 1
Reikšmės šioje sumoje sudaro aritmetinę progresiją, rinkinį skaičių kurių kiekvieną galima gauti prie ankstesniojo pridėjus tam tikrą konstantą.Šiuo atveju pridedant –1 prie ankstesnio skaičiaus. Aritmetinės progresijos suma yra išreiškiama formule

Kur n yra narių skaičius, o ir yra pirmasis ir paskutinis aritmetinės progresijos narys. Šiame uždavinyje jie yra pirmasis ir paskutinysis palūkanų mokėjimas. Įstatydami gauname:

1.8 Suma

Pradinio mokėjimo ir palūkanų suma vadinama _Suma_ ir žymima simboliu S. Šis apibrėžima veda prie formulės

S=P+I=P+Prt

Prastindami gauname
S=P(1+rt) (2)

Pavyzdys
Žmogus pasiskolina 350$ 6 mėnesiams su 15% palūkanų norma. Kokią sumą jis turi grąžinti?
Sprendimas
Pakeisdami P=350, r=0.15, t=0.5 formulėje (2) mes randame, kad
S = 350 (1 + 0.15 x 0.5) = 350 (1.075) = 376.25.
Ši užduotis galėjo būti išspręsta suskaičiavus paprastąsias palūkanas ir jas pridėjus prie pradinio mokėjimo.
I = P r t=350 x 0.15 x 0.5 = 25.25
S = P + I = 350 + 26.25 = 376.25

Dauguma uždavinių finansų matematikoje gali būti išspręsti keliais būdais. Siūlome visuomet ieškoti lengviausio būdo, sumažinant klaidų tikimybę ir sumažinant triūso kiekį. Uždavinio sprendimas keliais būdais yra pageidautinas pasitikrinimui.

Kaip matoma iš paskutinio pavyzdžio dolerio vertė ateities ar praeities pinigų sumose yra skirtinga priklausomai nuo laikotarpio ir palūkanų normos. Studentai, kurie pratę mąstyti apie pinigus tik kaip apie pinigų kiekį, dabar turės įprasti kreipti dėmesį ir kitus kintamuosius. 1000$ skola grąžintina po 1 metų su 6 proc. palūkanomis gali būti laikoma 1060$ įsipareigojimu po 1 metų. Jei laikas nėra nurodomas, mes turime omenyje dabartinę pinigų vertę. Taigi jei užduotyje nurodyta automobilio kaina 2000$, tai reiškia, jog tai yra piniginė automobilio kaina (cash price).
Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje.
Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma.

1.9. Apvalinimas
Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę.
Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis.
Lentelė 1-1 Pinigų reikšmės suapvalinamos iki artimiausio cento

Suskaičiuota reikšmė

Suapvalinta reikšmė

45.789 $

45.79 $

45.789 $

45.44 $

45.375 $

45.38 $

45.4650 $

45.47 $

45.6749 $

45.67 $

Kai duomenys yra apytiksliai, apvalinimas neturėtų būti tikslesnis nei jį leidžia duomenys. Tarkime, kad akcijos vertė per metus pakilo maždaug 10 %. Su tiek daug netikrumų apimančių akcijų rinką, apavalinti iki artimiausio cento būtų kvaila. Tikslingiausia būtų suapvalinti iki artimiausio dolerio ir tada nurodyti šią reikšmę tik kaip spėjimą.
Kitas praktiškas klausimas yra, kiek skaitmenų po kablelio reiktų naudoti, kai trupmeninė dalis yra nebaigtinė. Jei mes norime rasti sumą už 1 mėnesio taikant 4 % palūkanas kai turime 4800 $ įstatydami į formulę (2) gauname

Antrasis daugiklis turi būti kažkur baigtas. Jei turite kalkiuliatorių, tai patartina naudoti 8 ar daugiau skaitmenų po kablelio, o atsakymą suapvalinti. Šitai nelabai tinka studentams, kurie neturi kalkuliatorių Taigi sprendžiant uždavinius popieriaus ir pieštuko metodu geriausia daugiklius apvalinti iki tike ženklų po kablelio, kiek skaitmenų įskaitant centus yra pinigų sumoje. Taigi 4800.00 turi šešis skaitmenis, taigi mes gauname
S = 4800.00 x 1.003333 = 4815.9984 = 4816 $
Studentas besinaudojantis kalkuliatoriumi turėtų leisti kalkuliatoriui dirbti iki jo galimybių ribos. Šiame uždavinyje pirmu žingsniu reiktų padalinti 0.04 iš 12, leidžiant kalkuliatoriui rodyti visus skaitmenis po kablelio.Tada pridėti vienetą prie rezultato ir padauginti atsakymą iš 4800 ir tada suapvalinti. Naudojantis šiuo algoritmu mes gausime tiksliausią atsakymą įmanomą su tuo kalkuliatoriumi. Naudojant kalkuliatorių tarpiniai rezultatai neturėtų būti apvalinami.
Pinigų vertės yra apvalinamos iki artimiausio cento atsakymuose ir tarpiniuose rezultatuose. Šioje knygoje procentinia atsakymai yra apvalinami iki artimiausios dešimtosios procento dalies.
Spręsdami uždavinius turėtumėte visuomet ieškoti lengviausio sprendimo būdo tam, kad išvengtumėte klaidų ir sutaupytumėte laiko. Skaičiuojant paprastųjų palūkanų sumą dažnai yra patogiau suskaičiuoti palūkanas ir tik po to jas pridėti prie principalo.

1.10. Laiko diagramos


Visi finansiniai sprendimai turi imti domėn tai, kad pinigai turi laiko vertę. 100 dolerių šiandien yra verti daugiau nei 100 dolerių po metų todėl, kad 100 dolerių šiandien gali būti investuoti, kad duotų 100 dolerių ir palūkanas po metų.
Pav. 1-5

Pavyzdys 1
Metinė dividendų norma santaupų ir paskolų asociacijoje yra 5.5 %.Dividendai yra kredituojami į asmens sąskaitą birželio 30 ir gruodžio 31 d. Pinigai padėti į banką iki 10-os mėnesio dienos uždirba dividendus už visą mėnesį. Jei pinigai yra įnešami po 10 dienos, tai palūkanas jie pradeda uždirbti tik kitą mėnesį. Asmuo atidaro sąskaitą Sausio 7 dieną su 400 $. Vasario 25 d. 300 $ yra pridedama ir birželio 10 d. 240 $ yra pridedama dar. Kokia suma yra sąskaitoje birželio 30 dieną?
Sprendimas
Šiame uždavinyje kaip ir visose praktinėse užduotyse sprendimas turi būti gautas remiantis taisyklėmis valdančiomis sandėrį. Nors santaupų ir paskolų asociacija moka dividendus, o ne palūkanas, skaičiavimai atliekami naudojantis paprastųjų palūkanų formule. Pradiniams 400 $ mes leidžiame 6 mėn. dividendus, nors tikras laikas yra šiek tiek mažesnis. 300 $ gauna 4 mėn. dividendus, nors asociacijoje jie yra keletu dienų ilgiau.
Įnašų patalpinimas laiko diagramoje (pav. 1-6) padeda mums surasti kiek laiko kiekvienas įnašas uždirba dividendus.

Naudodami formulę (1) mes suskaičiuojame dividendus kiekvienai sumai.
400 x 0.055 x 1/2 = 11.00 $
300 x 0.055 x 1/3 = 5.50 $
300 x 0.055 x 1/12 = 1.10 $
60. $
Susumuodami visus įnašus ir dividendus gauname, kad birželio pabaigoje sąskaitoje yra 957.60 $.
Pav.1-6

Pavyzdys 2
Įprastas mokestis už keliautojų čekius yra 1 $ už 100 $. Keliautojų čekių pardavėjas reklamavo neįprastą pasiūlymą tik per gegužę – “.. tiesiog dabar galite sutaupyti iki 48 $ vasaros atostogoms (žiūrėkite pateiktą schemą) dėl šio pažymėtino pasiūlymo”;
Keliautojų čekių suma Įprastas mokestis Gegužės mokestis Jūs sutaupote
$ 300 $ 3.00 $ 2.00 $ 1.00
500 5.00 2.00 3.00
1000 10.00 2.00 8.00
2500 25.00 2.00 23.00
5000 50.00 2.00 48.00
Reklamoje buvo tęsiama: “Daug išmintingų žmonių naudojasi mūsų Neįprastu Pasiūlymu ir perka … Keliautojų čekius gegužės mėnesį .. tada laiko juos iki atostogų arba iki tada, kai jiems reikia grynųjų pinigų. Kodėl nepasekus šiuo išmintingu taku?” Nors šis pasiūloymas yra išmintingas greitai išvyksiantiems žmonėms, jis nėra toks labai išmintingas tiems, kurių atostogos bus tik po kelių mėnesių.
Vietoj to, kad gegužės 1 d. pirktų 1000 $ vertų keliautojų čekių spalio mėnesio kelionei, asmuo padeda 1002 $ į santaupų ir paskolų asociaciją mokančią 5 % palūkanų ir išmokamas kas tris mėnesius (Kovo 31, Birželio 30, Rugsėjo 30 ir Gruodžio 31 d.). Spalio pirmą pinigai buvo atsiimti ir panaudoti 1000 $ vertės keliautojų čekių įsigijimui. Kiek šis asmuo išlošė?
Sprendimas
Dividendai už gegužę ir birželį lygūs

Dabar balanse yra 1010.35 $, kuris gauna dividendus rugsėjo 30 d.

Balansas spalio 1 d. = 1010.35+12.63 = 1022.98 $
Keliautojų čekių kaina = 1000 + 10.00 = 1010.00 $
Sutaupyta 12.98 $

Reklamuojamas planas yra išmintingas keliautojų čekių leidėjui, kuris turi pinigų be palūkanų tol, kol čekiai yra nenaudojami.
Pavyzdys 3
Tautinis žurnalas remia konkursą, kurio pagrindinis prizas yra 1000 $ kiekvieną mėnesį visam gyvenimui. Kiekvieną mėnesį žurnalas įneš 1000 $ į vietinį banką, pasirinktą laimėtojo. Kad šis konkursas būtų patrauklesnis, žurnalas išleidžia knygutę, kurioje rodoma kaip sąskaita auga, jei bankas moka 5 % per metus su palūkanomis išmokamomis kovo 31, birželio 30, rugsėjo 30 ir gruodžio 31. Tai reiškia, kad palūkanos kiekvieną kartą prisumuojamos prie esamos sumos kas tris mėnesius. Pirmieji 3 įrašai uš reklaminės banko knygelės yra parodyti lentelėje. Suskaičiuokite palūkanas ir sumą 1992 gruodžio 31 d. naudojant 5 % palūkanų normą.

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992 10 01

1000.00 $

 

1000.00 $

1992 11 01

1000.00 $

 

2000.00 $

1992 12 01

1000.00 $

 

3000.00 $

Sprendimas
Pirmasis mokėjimas uždirba palūkanas už 3 mėnesius, antrasis už 2, o trečiasis už 1. Įstatydami į formulę (1) gauname

Bendros palūkanos 25.00 $

Bendra suma 1992 12 31 yra 3025.00 $. Kai mokėjimai yra vienodo dydžio ekvivalentus būdas gauti paprastąsias palūkanas yra laikyti, kad vienas 1000 $ depozitas uždirbo 6 mėnesių palūkanas:

Uždavinys 1a
1. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 750 $ 2 mėnesiams esant 7 % palūkanų normai.
(8.75 $, 758.75 $)
2. Raskite paprastąsias palūkanas ir sumą nuo 1225 $ 3 mėn. esant palūkanų normai 8 %
3. Konkurso knygelė iš 3 pavyzdžio rodo tokius įrašus už pirmuosius 6 mėn.

 

Data

Įnašas

Palūkanos

Balansas

1992.10.01

1000.00

 

1000.00

1992.11.01

1000.00

 

2000.00

1992.12.01

1000.00

 

3000.00

1992.12.31

 

25.00

3025.00

1993.01.01

1000.00

 

4025.00

1993.02.01

1000.00

 

5025.00

1993.03.01

1000.00

 

6025.00

1993.03.31

 

 

 

Raskite palūkanas ir balansą 1993 kovo 31 d.
(62.81 $, 6087.81 $)
4. Raskite balansą 1993 birželio 30 d. sąskaitai iš prieš tai buvusios užduoties.
5. Moteris pasiskolina 30 000 $ namui nusipirkti. Palūkanų norma yra 12 %, o mėnesinis mokėjimas 308.59 $. Kiek iš pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
(palūkanos 300.00 $, principalas 8.59 $)
6. 40 000 $ namo paskola turi būti grąžinta 505.78 $ mėnesiniais mokėjimais esant palūkanų normai 15 %. Kiek pirmojo mokėjimo sudaro principalą ir kiek palūkanas?
7. Santaupų ir paskolų asociacija reklamuoja 7.5 % palūkanų normą. Įnašai iki 10 dienos neša palūkanas nuo to mėnesio pirmos dienos. Įnašai po 10 mėnesio dienos, neša palūkanas nuo sekančio mėnesio pirmos dienos. Dividendai mokami birželio 30 ir gruodžio 31 d. Asmuo birželio 30 d. sąskaitoje turėjo 2045 $. ir įnešė 1120 $ rugsėjo 7 d. Kiek pinigų sąskaitoje bus gruodžio 31 d.?
(3269.69 $)
8. Asmuo turi sąskaitą 7 uždavinyje aprašytoje santaupų ir paskolų asociaicijoje. Gruodžio 31 d. jo sąskaitoje buvo 1600 $. Vasario 8 d. jis įnešė dar 400 $ ir balandžio 25 d. dar 600 $. Raskite paskutinį įrašą knygelėje po to, kai birželio 30 d. buvo priskaičiuoti dividendai.
9. Darbininkas pasiskolino 150 $ 2 mėnesiams ir sumokėjo 9 $ palūkanų. Raskite metinę palūkanų normą.
(36 %)
10. Mechanikas pasiskolino 125 $ iš licenzijuotos paskolų firmos, o po mėnesio grąžino 128.75 $. Kokios buvo metinės palūkanos?
11. Jei asmuo investuoja 3000 $ su 10 %, kiek laiko užtruks kol jis gaus 75.00 $ palūkanų?
(3 mėn.)
12. Kiek užtruks uždirbti 24.50 $ iš 8400 esant 7.5 % palūkanų normai?
12. Kiek užtruks 625$ $ uždirbti 25 $ esant 9.6 % palūkanų normai?
(5 mėn.)
14. Kiek užtruks 9600 $ uždirbti 864 $ palūkanų esanta palūkanų normai 8 %.
15. Kokia yra suma, jei 3 600 000 $ buvo pasiskolinta mėnesiui su 9.75 % palūkanų norma
(3 629 250 $)
16. Kokia yra suma, jei 14 400 000 $ pasiskolinta 2 mėn su 8.75 % palūkanų norma?
17. Asmuo pasiskolina 95 $. Po 6 mėn. jis grąžina skolą – principalą ir palūkanas – viso 100 $. Kokia buvo palūkanų norma?
(10.53 %)
18. Asmuo paskolino 50 $ vienam mėnesiui, kad būtų gražinta 55 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
19. Padavėja kuriai buvo striuka su pinigais užstatė savo laikrodį ir deimantinį žiedą už 55.00 $. Mėnesio pabaigoje ji atsiėmė juos sumokėdama 59.40 $. Kokia buvo metinė palūkanų norma?
20. Asmuo pralošė 150 $. Jis grąžino skolą po mėnesio su 15 $ palūkanomis. Raskit palūkanų normą.
21. Mokytoja pasiskolino 200 $ iš kreditų unijos, kuriai ji priklausė. 8 mn iš eilės kiekvieną mėnesį ji mokėjo po 25 $ nuo principalo ir taip pat 1 % mėnesinių palūkanų nuo mėnesio pradžioj neapmokėto balanso. Pirmasis palūkanų mokėjimas buvo 1 % nuo 200 $, antrasis – 1 % nuo 175 $ ir taip iki tol kol visa skola buvo grąžinta.Kokios buvo bendros palūkanos?
(9.00 $)
22. Asmuo pasiskolino 800 $ iš kredito unijos, kuri ima 1 % per mėnesį nuo neapmokėtos sumos. Aštuonis mėnesius iš eilės asmuo grąžino po 100 $ principalo ir palūkanas. Raskite bendras palūkanas.
1.11 Tikslios ir įprastos palūkanos
(exact and ordinary)

Kai laikas yra nurodytas dienomis, o palūkanų norma yra metinė, dienas reikia paversti į trupmeninius metu norint įstatyti į paprastųjų palūkanų formulę. Palūkanos suskaičiuotos naudojant daliklį 360 yra vadinamos įprastomis palūkanomis, o naudojant daliklį 365 arba 366 tiksliomis palūkanomis.
Duotajai palūkanų normai, daliklis 360 sąlygoja tai, kad besiskolinantis turi mokėti didesnes palūkanas nei tuo atveju, jei daliklis būtų 365 ar 366. Atskiroms paskoloms šis skirtumas gali būti nedidelis, tačiau kai daug besiskolinančių moka po truputį daugiau, bendras skirtumas gali būti pakankamai didelis. Padidintas pelnas daro 360 dienų metus populiariais tarp skolintojų.
Pavyzdys
Nustatykite įprastas ir tikslias palūkanas 60 dienų 300 $ paskolai su 15% palūkanų norma.
Sprendimas
Įstatydami P=300 ir r=0.15 į formulę (1) mes gauname

Įprastos palūkanos = 300 x 0.15 x 60/360 = 7.50$
Tikslios palūkanos = 300 x 0.15 x 60/365 = 7.40$

Pastebėtina, kad įprastosios palūkanos yra didesnės nei tikslios palūkanos ir yra lengviau skaičiuojamos kai skaičiavimai atliekami be skaičiuotuvo.

1.12 Tikslus ir apytikslis laikas

Yra du būdai nustatyti dienų skaičiui tarp dviejų datų. Labiau įprastas metodas – tikslus metodas, kuris įskaičiuoja visas dienas išskyrus pirmąją. Paprastas būdas nustatyti tikslų dienų skaičių, yra žvilgterėti į lentelę Nr. 1 knygos pabaigoje, kurioje yra surašyti metų dienų eilės numeriai. Kitas būdas yra sudėti visas mėnesių dienas per paskolos laikotarpį neįskaitant pirmosios dienos. Apytikslis metodas yra paremtas tuo, kad visi pilni mėnesiai yra sudaryti iš 30 dienų. Prie šio skaičiaus yra pridedamas tikslus dienų skaičius likęs paskolos termine.
Pavyzdys
Raskite tikslų ir apytikslį laiką tarp kovo 5 ir rugsėjo 28 d.
Sprendimas
Iš Lentelės Nr. 1 randame, kad rugsėjo 28 yra 271 metų diena, o kovo 5 yra 64 diena. Taigi tikslus laikas yra 271 – 64 = 207 dienos. Jei kalendorinių dienų lentelės po ranka nėra, mes galime nustatyti dienas taip:

Mėnesis

Dienos

kovas

26 (31-5)

balandis

30

gegužė

31

birželis

30

liepa

31

rugpjūtis

31

rugsėjis

28

Viso

207 dienos.

Kad gautume apytikslį laiką, mes suskaičiuojame mėnesių skaičių tarp kovo 5 ir rugsėjo 5. Tada mes nustatome, kad 6 x 30 = 180 dienų. Prie šio rezultato pridedame 23 dienas nuo rugsėjo 5 iki rugsėjo 28 ir gauname iš viso 203 dienas.
1.13 Komercinė praktika
Kadangi mes turime tikslias ir įprastąsias palūkanas bei tikslų ir apytikslį laiką, yra 4 būdai suskaičiuoti paprastosioms palūkanoms:
1. Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
2. Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
3. Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
4. Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.
Pavyzdžiui

Paskolos data

Paskolos laikotarpis

Subrendimo data

92 06 15

60 dienų

92 08 14

92 06 15

2 mėn.

92 08 15

92 12 10

4 mėn.

93 04 10

92 12 10

120 dienų

93 04 09

91 12 10

120 dienų

92 04 08 (1992 yra keliamieji metai)

92 12 28,29,30,31

2 mėn.

93 02 28

91 12 29,30,31

2mėn.

92 02 29

Pavyzdys 1
1993 lapkričio 15, moteris pasiskolino 500 $ su 15 % palūkjanų norma. Skola grąžinta 1994 vasario 20. Raskite paprastąsias palūkanas naudodami 4 metodus.
Sprendimas
Iš pradžių randame tikslų ir apytikslį laiką
Tikslus laikas
Iš lentelės Nr.1 lapkričio 15 yra 319 diena.
Vasario 20 yra 51 diena.
1993 metais yra 365 – 319 = 46 dienos
1994 metais yra 51 diena
Bendras laikas 97 dienos
Apytikslis laikas
Nuo lapkričio 15 d. iki vasario 15 d. yra 3 mėn.
3 x 30 = 90 dienų.
Nuo vasario 15 iki 20 yra 5 dienos.
Bendras laikas 95 dienos.
Įprastosios palūkanos ir tikslus laikas (bankininkų taisyklė).
I = 500 x 0.15 x 97/360 = 20.21$
Tikslios palūkanos ir tikslus laikas.
I = 500 x 0.15 x 97/365 = 19.93$
Įprastos palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/360 = 19.79$
Tikslios palūkanos ir apytikslis laikas.
I = 500 x 0.15 x 95/365 = 19.52$
Kad paskatintų greitą prekių apmokėjimą daug prekybininkų siūlo nuolaidas už apmokėjimus anksčiau galutinės apmokėjimo dienos. Dažnai šie terminai rašomi trumpa forma: 2/10, n/30. Pirmoji dalis (2/10) reiškia, kad jei mokėjimas yra atliekamas per 10 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, mokėjimo suma gali būti sumažinta 2%. Antroji dalis (n/30) reiškia, kad nurodyta suma turi būti sumokėta po 10 dienos, bet ne vėliau kaip 30 dieną. Po 30 dienų papildomas paslaugų mokestis bus priskaičiuotas. Pirkėjas kuris naudojasi apmokėjimo nuolaidomis iš tikro paskolina pardavėjui pinigus ir gauna apmokėjimo nuolaidą vietoj palūkanų. Palūkanų normos gaunamos tokiu būdu yra tokios didelės, kad verslo praktikoje yra protinga naudotis apmokėjimo nuolaidomis.
Pavyzdys 2
Prekybininkas gauna 2000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/30. Jei prekybininkas sumoka 10-ą dieną, kokia palūkanų norma yra uždirbama.
Sprendimas
Prekybininkas 10-ą dieną sumoka 1960 $ (2000 $ – 2 %) arba 2000 $ 30-ą dieną. Taigi galima manyti, jog nuolaida mums duoda 40 $ palūkanų už 20 vėlesnių dienų nuo 1960 $ principalo.

Taip pat yra kitos praktiko, kurios veikia tikrąją palūkanų normą. Kartais bankai reikalauja, kad verslai skolindamiesi pinigus kaip kompensuojantį balansą (compensating balance) bankę laikytų pinigus. Taigi besiskolinantis 1000 $ paskolą su 20 % kompensuojančiu balansu turės banke laikyti 200 $ (20 % nuo 1000 $) reikalavimo sąskaitoje (demand account). Jei besiskolinantysis laiko mažiau nei 200 $, tai dalis skolos yra perkeliama į sąskaitą, kad kompensuotų skirtumą. Mokėdamas palūkanas nuo 1000 $, besiskolinantysis disponuos mažiau nei 1000 $. Tikroji palūkanų norma bus didesnė nei nurodyti 13 %. Šis skirtumas priklausys nuo kompensuojančio balanso ir sumos, kurią besiskolinantysis ten laikytų bet kokiu atveju.
Pavyzdys 3
Besiskolinantysis gauna 100 000 $ paskolą su 13 % palūkanų norma banke. Bankas reikalauja, kad būtų laikomas 20 % kompensuojantis balansas. Jei šis balansas yra visas dydis, kuriuo padidės reikalavimo sąskaita, negu besiskolinantysis paprastai turėtų, kokia bus tikroji palūkanų norma?
Sprendimas
Faktas, kad kompensuojantis 20 % balansas yra naudojamasreiškia, kad paskolos gavėjas gali naudoti tik 80 000 $ (atėmus 20 % iš 100 000 $). Metinės palūkanos skaičiuojamos nuo visų 100000$ yra

Tačiau besiskolinantysis kali naudoti tik 80000 $, todėl tikroji palūkanų norma yra:

Pavyzdys 4
Jei besiskolinantysis iš pavyzdžio 3 reiakalvimo įnašo balanse laiko 5000 $, kaip tai paveiks tikrąją palūkanų normą?
Sprendimas
Besiskolinantysis vis tiek moka 13000 $ palūkanų per metus, ir išima 15000 $ iš paskolos, kad gautų 20000 $ kompensuojantį balansą. Vadinasi besiskolinantysis moka 13000 $ už 85000 $ naudojimą. Per metus tikroji palūkanų norma yra
Pavyzdys 5
Namų ir komercinių pastatų statytojai dažnai gauna statybų paskolas. Statytbų paskolos nėra suteikiamos vienu ypu, tačiauyra suteikiamos palaipsniui vykstant statybai. Paskola gali būti grąžinta vienu kartu netrukus po statybos pabaigimo.
Gyvenamojo namo statytojas gavo 800000 $ paskolą su metine 15 % palūkanų norma. Pinigai buvo suteikti tokia tvarka:

1994 03 01

300000 $

1994 06 01

200000 $

1994 10 01

200000 $

1994 12 01

100000 $

Pastatas buvo pabaigtas 1995 vasarį, o skola grąžinta 1995 kovo 1 dieną. Raskite sumą naudodami įprastąsias palūkanas ir apytikslį laiką.
Sprendimas
Palūkanos kiekvienai paskolos daliai yra

Viso 83750 $
Pakolos suma = 800000 + 83750 = 883750 $
Uždavinys 1b
1. Raskite įprastas ir tiksliąsias palūkanas nuo 750 $ 100 dienų laikotarpiui su 6 %.
(12.50 $; 12.33 $)
2. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 6080.50 $ 60 dienų su 12.5 %.
3. Raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 1200 $ 45 d. su 16 %.
(24.00 $; 23,67 $)
4. Jei P=9800 $ ir r = 15 %, raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas 120 d. paskolai.
5. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tikslias palūkanas nuo 300 $ su 18 % nuo gegužės 5 iki tų pačių metų rugsėjo 12.
(19.50 $; 19.23 $)
6. Naudokite tikslų laiką bei raskite įprastąsias ir tiksliąsias palūkanas nuo 500 $ periodui nuo 1990 lapkričio 30 iki 1991 kovo 15, naudodami 7.5 % palūkanų normą.
7. Išspręskite 5 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
(19.05 $; 18.79 $)
8. Išspręskite 6 uždavinį naudodami apytisklį laiką.
9-14 uždaviniuose naudokite bankininkų taisyklę.
9. Kokia suma turi būti grąžinta 1992 lapkričio 21 jei 7000 $ pasiskolinta su 16 % 1992 lapkričio 1?
(7062,22 $)
10. Asmuo pasiskolina 7760 $ 1992 12 15 ir grąžina skolą 1993 03 03 su 15 % palūkanų norma. Raskite grąžintą sumą.
11. 500 $ skola turi būti grąžinta 1995 01 10 su 14 % palūkanų norma. Jei paskola buvo paimta 1994 06 15, kiek turi būti grąžinta?
(540,64 $)
12. 1991 05 04 asmuo pasiskolina 1850 $ ir pažada grąžinti po 120 d. su 12 % palūkanų norma. Jei paskola negrąžinama laiku, tai mokėti 10 % už nesumokėtą sumą po paskolos grąžinimo termino. Nustatytkite kiek šis žmogus turi grąžinti 1991 12 15.
13. Asmuo pasiskolina 3050 $ 1995 12 15 su 13 %. Kokia suma turi būti grąžinta 1996 04 08?
(3176.66 $)
14. Kokią suma turi būti grąžinta 1988 kovo 10, jei 5000 $ buvo pasiskolinti 1987 11 11 su 11 %.
15. Gruodžio 31 asmuo turi 3000 $ sąskaitoje santaupų ir paskolų asociacijoje. Šie pinigai uždirba dividendus su 5.5 % jei paliekami iki kitos palūkanų datos, kuri yra birželio 30. Pinigai išimti iki birželio 30 neuždirba jokių palūkanų. Gegužės 1 dieną asmeniui reikia 1000 $. Vietoj to, kad išimtų pinigus iš sąskaitos, jis paima taupomosios knygelės paskolą (passbook loan) naudodamas taupomąją knygelę kaip vertybinį popierių. Ši paskola turi būti grąžinta birželio 30 iš sąskaitos, kai gaunamos palūkanos. Jei taupomosios knygelės paskola suteikiama su 6 % palūkanomis, tai kiek šitai sutaupė pinigų asmeniui birželio 30 dienai. Santaupų ir paskolų asociacija naudoja bankininkų taisyklę palūkanų skaičiavimui.
16. Raskite 15 uždavinio sprendimą jei paskola yra 1500 $ ir paimama kovo 31 d.
17. Prekybininkas gauna 4000 $ sąskaitą su terminais 2/10, n/60. Jei mokėjimas atliekamas 10 dieną, kiek palūkanų yra uždirbama.
(14.7 %)
18. Yra 5000 $ sąskaita su terminais 3/10, n/45. Kokia palūkanų norma yra uždirbama, jei mokėjimas atliekamas 10 dieną?

Pajamų, santaupų ir investicijų apibrėžimas ir analizė

1. Įvadas
Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge.
1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui.
Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį.
Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui.
Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”.
Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius.
Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių.
Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime?
Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Kadangi šiam modelyje veikia du veiksniai: piliečiai ir verslininkai , tai ekonomikos likimas visiškai priklauso nuo to, kiek šie veiksniai atitinka vienas kita. Jei tik tarkim šie veiksniai nesuderinami, tarkim, verslininkai investuoja mažiau, negu visuomenė siekia sutaupyti,- ūkis turės prisitaikyti gamybos mažėjimui. Gyvybingas klausimas- kils gamyba ar smuks- pirmiausiai ir daugiausiai priklausys būtent nuo tų dviejų sprendimų suderinamumo.
Todel mūsų ūkinės lemties silpnoji vieta- taupymo ir investicijų sąveika – tam tikra prasme yra kaina, kurią mokame už ūkininkavimo laisvę.
Iš to galime padaryti išvadą, jog tiek sprendimas taupyti, tiek pasiryžimas investuoti, čia palikti laisvai ekonominių subjektų nuožiūrai. Ir kadangi abu sprendimai daromi laisvai, jie gali neatitikti vienas kito. Investicijų gali būti daroma mažiau, negu yra santaupų arba santaupų gali rastis mažiau negu užsibrėžta investuoti.
Todel apie sukauptą pasaulyje turtą įprasta galvoti kaip apie dalyką, kuris atsiranda, kai individai skausmingai, bet savarankiškai susilaiko tuoj pat naudoti gautas pajamas- tai vadinama taupumu. Bet turėtų būti savaime suprantama, jog vien susilaikyti nuo vartojimo, idant būtų sukurtas kažkoks produktas negana…
Visa tai, kas yra pasaulio turtas, stato ir tobulina verslumas. Jeigu verslumas gyvas, turtas kaupiasi ir kad ir kas darytųsi taupumui, bet jei verslumas miega, tai turtas nyks , kad ir kaip pasielgtų verslumas.
Taip pat Keinsas palaikė valdoma kapitalizmo politiką, jis ne¬buvo ir privačios verslininkystės priešininkas. “Geriau jau tegu žmogus elgiasi kaip tinkamas su savo sąskaita banke nei su savo bendrapiliečiais” – rašė jis Bendrojoje teorijoje ir tęsdamas mintį pabrėžė, kad jei vyriausybė rūpintųsi vien ¬visai šaliai reikalingomis investicijomis,- kita didžioji ūkio dalis galėtų ir turėtų likti privačiai iniciatyvai. Tačiau jei depresijos ap¬imtas ūkis nerodo jokių pagyvėjimo ženklų vyriausybės neveiklumas yra kur kas grėsmingesnis negu pasekmės, kurias gali sukelti įžūlus ortodoksinių principų nepaisymas.

2. Kritika
Nepaisant meistriškos analizės, Keinsas nespėjo padėti galutinio taško savo “Studijoje”. Priežastis buvo ta, kad koncepcijai apie taupymo ir investicijų sūpuokles stigo esminio dalyko: ji neaiškino, kaip ūkis gali likti ilgos depresijos būklėje, juk jau pati analigoja su sūpuoklėmis sako, kad jai santaupų perteklius ūkyje nutempė žemyn, tai tuojau pat jis turėtų atsitiesti ir imti kilti.
Juk santaupos ir investicijos- taupymas ir verslumas- nėra visiškai nesusieti ūkiniai procesai. Priešingai juos sieja rinka- pinigų rinka,- nes jose verslo žmonės “perka” ar bent jau skolinasi santaupas. Šios , kaip bent kuri kita prekė, turi savo kainą: palūkanų normą.
Dėl to sūpuoklių koncepcija , rodės, teigia, jog pačiame verslo cikle imituotas automatinis apsaugos reguliatorius,- kai tik santaupų atsiranda per daug jų skolinimasis atpinga ir verslo žmonėms atsiranda palankesnės sąlygos investuoti. Ši koncepcija pripažino, kad ekonomika gali smukti, bet teigė jog ji pati greitai atsitiesins. Tačiau kaip tik šitai ir neįvyko Didžiosios krizės metais.
Keinso pastebetas šitokio įrodinėjimo trūkumas buvo paprasčiausias ir akivaizdžiausias ekonominio gyvenimo faktas: krizės dugne jokio santaupų srauto nėra. Nes kai ekonomika įsisuka į gamybos mažėjimo spiralę, pajamos joje mažėja, o pajamoms mažėjant santaupos nyksta. Kaip galima tikėtis, kad kiekvienam ėmus stokoti pinigų, visuomenė taupys tiek, kiek gerais laikais. Visiškai aišku, kad taip būti negali. Krizės pasekmė ne santaupų perteklius, o jų sunykimas, ne santaupų srautas, o vos gyva srovelė.
Juk jai nėra santaupų perviršio, tai tuo pačiu nėra ir palūkanų normos spaudimo, kuris paskatintų verslininkus daugiau skolintis. O jei nėra lėšų skolintis investicijoms, tai nėra ir paskatos plėsti gamybą. Ūkis nepasislinks nė per truputį, jis ir liks pusiausvyroje. Pulkai vyrų ir moterų neturės darbo, fabrikai ir įrenginiai stovės nenaudojami.
Tai paradoksas- perteklius palaiko skurdą, o bedarbiai žmonės stoviniuos prie išjungtų įrenginių. Smarkai smukus gamybos lygiui susidaro negailestingas prieštaravimas tarp vis labiau nepatenkinamų reikmių, bei nepakankamo gamybos masto.
Pati ekonomika neužsiima žmonių poreikių tenkinimu- poreikiai visada tokie pat beribiai, kaip ir svajonės. Ekonomika gamina prekes, tenkindama paklausą, o paklausa yra tokia kokios yra žmonių piniginės. Taigi neturintys darbo žmonės ekonomikai yra tuščia vieta. Todėl jei investicijos sumenksta ir gamybos apimtis gerokai sumažėja visuomenėje atsiranda skurdas.
Gamyba nesmuktų niekada, jei iki galo realizavus vieną investicinį projektą, reikėtų imtis kito. Bet nebūtinai taip esti. Pats faktas, kad žmonių reikmės beribės, dar nereiškia, kad bet kurios investicijos atsipirks. Ekonomikoje plinta versijų, kurios žlugo dėl to, kad gamyba buvo plečiama neapgalvotai ir beprotiškai rizikuojant. Didžiuliai daugumai investicijų vien optimistiškų lūkesčių nepakanka, joms reikia konkretesnių stimulų, kokių nors naujų išradimų, naujų gamybos būdų, naujo į save žmonių dėmesį atkreipiančio produkto. Bet kuris verslininkas pasakys jums, kad tokios progos pasitaiko toli gražu ne visada.
Taigi, kai vienas investicinis projektas jau įgyvendintas, gali būti, jog naujo tinkamo projekto nėra. Jei jis vis dėl to yra, t.y. jei naujoji investicija tokio pat dydžio, nors ir kitokios sudėties,- ekonomika be kliūčių stums pirmyn. Bet jei kiekvieną užbaigtą investiciją nėra kuo pakeisti, ūkio veikla neišvengiamai siaurės.
Iš čia niūrioji “Bendrosios teorijos” diagnozė:
Pirma, įžengus krizėn, ekonomika gali joje ir likti. Jos veikimo mechanizme nėra nieko, kas ją iš krizės ištrauktų. “Pusiausvyra” gali puikiausiai laikytis ir kai yra nedarbas. Net masinis nedarbas.
Antra, klestėjimas priklauso nuo investicijų. Jei verslo išlaidos kapitalistinėms investicijoms mažėja, gamyba atsiduria apimties mažėjimo spiralėje. Gamybos plėtojimosi spiralė ims veikti tik tada, kai verslo investicijos didės.
Ir trečia, investicijos yra autonomiška varomoji ašis ūkio mechanizme. Pati kapitalizmo širdis- ne garantija, o netikrumas. Net kai verslo žmonės nedaro jokių klaidų, kapitalizmui nuolatos gresia persotinimas, o persotinimas ir yra ekonomikos smukimas.

3. Apologetika
Ir vis dėlto knyga “Bendroji teorija” revoliucinė- joks kitas žodis čia netiktų. Ji apvertė ekonomikos teoriją padarė stulbinančią ir bauginančią išvadą- neegzistuoja joks automatinis saugos mechanizmas. Ekonomika veikiau primena ne sūpuokles, kurios pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, šis gali nuolat kilti ir leistis, bet gali ir nejudėdamas stovėti. Ir stovėti jis gali tiek apačioje, pirmajame aukšte, tiek ir šachtos viršuje. Kitaip tariant , visai nebūtinai krizė turi pati save įveikti, ekonomika gali taip ir likti apimta stagnacijos, neaišku kuriam laikui, lyg burlaivis nurimus vėjui.
Keinsas neabejotinai sakė tiesą: taupymas- prabanga, tampanti neįkandama sunkiais laikais.
Kaip pabrėžė Keinsas ne veiksmingasis socialinis skurdas: mat visuomenės savimonė čia nesti veiksmingas reikiamų investicijų substitutus. Yra kitaip: kadangi santaupos mažėja kartu su investicijomis, tai ūkinė apytaka nesutrinka, jos visiškai neveikia faktas, jog dabar ji mažesnės, nei įprasta apimties.
Investavimas turi savą schemą: iš pradžių kyla įkarštis pasinaudoti naujomis galimybėmis, po to atsargumo stokojantis entuziazmas atveda prie gamybinių pajėgumų perviršio, vėliau aktyvumas visai sumažėja- kada tam tikram laikotarpiui rinka tampa perpildyta.
Be viso to, pranašaudama grėsmę, “Bendroji teorija” buvo ne vien pasmerkimo knyga. Priešingai, ji reiškė viltį ir siūlė išeitį. Ji atvėrė kelią socialiniams įstatymams, kurių leidimą jau dvidešimt metų stabdė vyriausybės abejingumo užtvara. Tie įstatymai turėjo pagerinti sunerimusios visuomenės savijautą, pakelti ūpą. Bet ne jie turėjo pastatyti pacientą ant kojų. Gyvybingasis vaistas buvo kas kita: apgalvoti vyriausybės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip stimuliuojantys ūkį. Todėl Didžiosios krizės metu taip ir įvyko. Valstybė netikėtai tapo stambiu ūkio investuotoju: vienas po kito buvo pradėti realizuoti kelių, užtvankų, salių, aerouostų, prieplaukų, gyvenamųjų namų statybos projektai.
Pats Keinsas sakė: Jei valstybės iždas prikimštų panaudotus butelius banknotų, užkastų juos pakankamai giliai anglies šachtose, kurios po to iki pat žemės paviršiaus būtų užverstos miestų šiukšlėmis, ir leistų privačioms įmonėms, iškasti tuos banknotus, nebeliktų nedarbo, o visuomenės pajamos, veikiant multiplikatoriui, taptų, matyt, gerokai didesnės nei buvusios. Žinoma, protingiau būtų statyti namus ar daryti dar ką nors panašaus, bet jei imtis namų statybos trukdytų kokie nors praktiniai sunkumai, anksčiau aprašytais būdais būtų geriau negu nieko nedaryti.
Tuo buvo išaiškinta: jei privačios verslo įmonės neįstengia imtis pakankamai plačios investavi¬mo programos, spragą, kaip begali, turi užpildyti pati vyriau¬sybė -mat reikalas skatinti nors kokį gamybos plėtojimąsi jau yra toks neatidėliotinas, kad beveik bet kokia priemonė yra geriau nei nieko neveikti.
O jeigu dar tiesiogiai paskatinti investicijų nepasisektų, kodėl čia nepasitelkus vartojimo. Investicijos yra itin kaprizingas ūkio sistemos elementas, užtat vartojimas ūkiniam aktyvumui suteikia tvirtą pamatą; todėl ir buvo manoma, kad viešieji darbai padės įveikti problemą: jais tiesiogiai bus didinama, be darbo vegetuojančių žmonių, perkamoji galia, kartu bus atvertas kelias privataus verslo pagyvėjimui.

4. Išvados
Vyriausybės programos Keinsas nelaikė priemone, kuria vyriausybė nuolatos turėtų kiš¬tis į ūkio eigą. Tokią programą jis suvokė kaip ištiestą pagalbos ranką sistemai, kuri paslydo ir dabar stengiasi atgauti pusiausvyrą.
Dvi priežastys sutrukdė programai veikti geriau:
Pirmoji – vyriausybės išlaidų programa taip ir liko neišplėtota iki būtino masto, kad ekonomika vėl grįžtų prie visiško užimtumo būklės. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vyriausybės išlaidos pašoko iki tam laikotarpiui neregėto dydžio, tai sąlygojo ne tik visišką užimtumą, bei ir įžiebė infliaciją. Tačiau šio amžiaus 4-jo dešimtmečio taikos ekonomikos sąlygomis toks milžiniškas išlaidų padidinimas buvo neįmanomas, tiesą sakant, net kukli vyriausybės išlaidų programa netrukus sukėlė niurnėjimą, esą federalinė valdžia peržengianti tradicines ribas. Padėtį dar pablogino tai, jog Federalinių Rezervų Taryba infliacijos bijojo labiau negu nedarbo, todėl ji laikėsi apsunkinančios bankų paskolų gavimą politikos.
Antroji priežastis glaudžiai siejosi su pirmąja. Nei Keinsas, nei vyriausybės išlaidų programų kūrėjai neatsižvelgė į tai, kad tie, kuriems naujieji vaistai turėjo padėti, bijojo jų labiau nei pačios ligos. Vyriausybės išlaidos buvo suma¬nytos kaip pagalba verslui. O verslas jas suvokė kaip grasinimą.
Tai pastebime ir iš pateis Keinso kalbos:
Aš vis dėlto…, padaryčiau kitokias išvadas. Aš sakyčiau, jog tai, ko mes norime, yra ne atmesti planavimą ar planuoti mažiau, bet kitaip – sakyčiau, kad mes beveik neabejotinai norime jo daugiau. Tačiau planuojama turi būti tokioje visuomenėje. kurioje kaip įmanoma daugiau žmonių, lyderių ir jų pasekėjų laikosi visiškai tokių pat moralės nuostatų kaip jūsų. Nuosaikus planavimas veiks gana patikimai, jei tie, kurie jį vykdys, protu ir širdimi laikysis tvirtų moralės principų. Kai kurie iš jų tokie ir yra. Bet nelaimė ta, jog egzistuoja ir įtakinga grupė žmonių, apie kuriuos tiktų pasakyti: planavimo jiems reikia ne dėl jo rezultatų, 0 todėl, jog moralės požiūriu jie laikosi visiškai priešingų jūsiškėms idėjoms ir siekia tarnauti ne Dievui, bet velniui.
Dėl šių jau ankščiau isvardintų dviejų priežasčių Keinso planas nesusilaukė didelio pritarimo, nors jo su¬manymas buvo logiškas ir įtaigus – mokslininkas akcentavo faktą, kad jo prisiimtų santaupų planas padėtų išplėsti turto pasiskirstymą visuomenėje, nes kiekvienas taptų vyriausybės obligacijų savininku. Bet tas planas buvo pernelyg naujas, senieji metodai – apmokestinimas, būtiniausių prekių normavimas bei laisva valia daromos santaupos – jau išbandyti ir patikimi karo finansavimo įrankiai. Nukeltų santaupų projek¬tas buvo priimtas – kaip antraeilė dekoratyvi įmantrybė, bet niekada netapo pagrindiniu įrankiu, kaip to tikėjosi Kein¬sas.

5. Literatūros sąrašas
1. Riddell Shachelford, Stamos Schneider “Economics A Tool For Critically Understanding Society”, 2005m.
2. Robert Heilbroner “Didieji ekonomistai“, 1995m.
3. David C. Colander “Economics”, 1994m.
4. “Makroekonomika” Vadovėlis ekonominių specelybių studentams, 2005m.

Audito reikšmė, tikslai bei organizavimo etapai

 

Įvadas

Audito atsiradimo pradžia siekia tuos laikus, kai pirmą kartą išsiskyrė interesai tų, kas tiesiogiai valdo įmonę, ir tų kas finansuoja veiklą. Tuo pačiu metu pradėjo atsirasti akcininkų bendrovės, tad auditorius tapo “ visuomeniniu kontrolieriumi “, tikrinančiu kompanijos valdybos išorinę atskaitomybę ir atstovaujančiu interesams šalių, kurios suinteresuotos, kad buhalteriniai rodikliai būtų patikimi. Jau 19 am. susiformavo tie skiriamieji bruožai, kurie apibūdina auditorių šiandien. Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė.
Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio:
1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju.
2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos;
3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas.
4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius – auditorius;
Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms – tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo.
Auditas – tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo..
Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą.

1. Audito reikšmė ir būtinumas

Auditas – tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas – auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai.
Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo – dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo – nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams.
Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo.
Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio.
Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus.
Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse.
Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą.
Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti – tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti – toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t.
Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus.

2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas

Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas.
Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius:
1.Visuomeniniai audito tikslai
2. Pagrindinis audito tikslas
3. Konkretūs audito tikslai
Pagrindinis audito tikslas – analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų – konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių.
Auditinė veikla – tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą.
Audito rezultatas – tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų – gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma.

AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas.

3. Audito planavimo schema

Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema.
Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas.

Audito planavimo schema

Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį.
Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai:
1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai;
2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai;
3) sutartys ir kontraktai.
Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina.
Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne.
Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus.
Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo.
Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas.
Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia).
Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems.
Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo.

4. Audito organizavimo etapai

Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema.

1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas
Pirminis audito veiklos planavimas
Bendro duomeno apie klientą rinkimas
Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas
Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas
susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas
Bendro audito plano ir audito programos paruošimas
2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas
Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis
Jei atsakymas “taip” – testuojami kontroliniai momentai
Jei atsakymas “ne” – ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas)
Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė
3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas
Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas
Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas
Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas
4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas
Įsipareigojimo patikrinimas
Po balansinio įvykio patikrinimas
Rezultato įvertinimas
Audito išvados sudarymas

1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis – sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus.
2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą.
3 Stadija. Užduotis – gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės.
4 Stadija. Užduotis – apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą.

5. Audito darbo dokumentai

Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) – tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą.
Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro:
1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra;
2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo;
3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas;
4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas;
5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė;
6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė;
7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai;
8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas;
9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras;
10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos;
11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos;
12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais;
13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos.

Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes:
1) Nuolat tvarkomi dokumentai;
2) Audito administraciniai dokumentai;
3) Audito informacijos dokumentai.
Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt.
Audito administraciniai dokumentai – tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa.
Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai.

6. AUDITO IŠVADOS

Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada – tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.”
Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai:
1. Pavadinimas.
2. Adresas.
3. Finansinės informacijos aprašymas.
4. Naudojamo audito standarto aprašymas.
5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas.
6. Parašas.
7. Auditoriaus adresas.
8. Išvados data.
Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis:
1. Neribota išvada (unqualified);
2. Apribota išvada (qualified);
3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse).
Neapribota auditoriaus išvada – tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga.
Apribota auditoriaus išvada – tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo.
Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais.

Auditoriaus išvados pavyzdys

Neapribota audito išvada
a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė
b) Auditoriu išvada Firmos nariams
c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio…
d) puslapiuose auditą pagal audito standartus.
e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą.
f) Auditoriai
(vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas)
g) ……….(data)

Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. J. Kabašinskas, I.Toliatienė “Pažintis su auditu”, 1994.-90p.
2. Ż.Ą. Ąšåķń, Č.Ź. Ėīįįåź “Ąóäčņ”, Ļåšåāīä ń ąķćėčėńźīćī, 1995.-156p.
3. “Valstybės žinios”, 1994,1995,1996 m.m.
4. I.Matickienė., “ Audito planavimas ir organizavimas ”.-Kaunas,1997.-139p
5. Principles of auditing.-Homewood, 1991.-732p
6. V.Lakis, Auditas.-Vilnius,1992.-278p.
7. J. Mackevičius ,“Audito pradmenys”, 1994.-142 p.

Audito istorija ir jo reikšmė

 

ĮVADAS

Nuo XIX a. vidurio Europoje pradėjo steigtis daug įvairių akcinių bendrovių. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didesnius pelnus ir dividendus, kartu pakeldami akcijų kainą biržoje ir jas parduodavo patikliems pirkėjams. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Taigi šaliųvyriausybinė politika buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių audito atsiradimą ir jo įteisinimą.
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų – dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai.
Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą.
Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių:
1. Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas.
Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė.
2. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis – orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui.
3. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti.

AUDITO APIBRĖŽIMAS

Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu:
Auditas – įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas.
Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę:

1 lentelė

ELEMENTAI

PASIREIŠKIMO FORMA

  Įmonė

  Audito vieta

  Veikla, būklė ir informacija

  Audito subjektas

  Asmenų kompetencija

  Auditoriaus kvalifikaciaj

  Apskaitos duomenų rinkimas ir įvertinimas

  Audito būdai

  Atlikimo kriterijus

  Audito tyrimo tikslai

  Nuomonės (išvados) suformulavimas

  Audito rezultatas

1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas:
Auditas – tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius.
1) Nepriklausomumas – kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą.
2) Tyrimas – pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas – įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą.
3) Nuomonė – nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima:
a) įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi;
b) finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą.
4) Išreiškimas – raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis.
5) Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai.
Ją sudaro:
• pelno ir nuostolių ataskaita;
• piniginių srautų ataskaita;
• balansas.
6) Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti – kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas.
7) Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija.
8) Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę – komercinę bei ūkinę – finansinę veiklą.

AUDITO RŪŠYS

Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus:
1) pagal veiklos sferas ir funkcijas;
2) pagal apimtį bei atlikėjus.

Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis:
1. Finansinį arba finansų ataskaitų;
2. Valdymo ir veiklos;
3. Kompanijos politikos ir programos;
4. Socialinį auditą.
Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis:
1. Finansinių ataskaitų;
2. Valdymo;
3. Veiklos auditą.

1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas
Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse.
Finansinio audito tikslas – nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką.
Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t.

2. Valdymo ir veiklos auditas
Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas.
Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas.
Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti.

3. Kompanijos politikos ir programos auditas
Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu.
Jo pagrindinis tikslas – tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų.
Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema.

4. Socialinis auditas
Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu.

Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į:
1. Išorinį (viešąjį);
2. Vidinį;
3. Vyriausybės (valstybės).
Atitinkamai auditoriai skirstomi į:
1. Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors);
2. Vidinius (internal auditors);
3. Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą).
Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą.

Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga – atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes:
1) veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje;
2) veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų;
3) biurokratiniai veiksniai.
Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.).
Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt.
Biurokratiniai veiksniai – tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų – padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo.
Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas – padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų.
Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti.

AUDITO BŪTINUMAS

Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios:
1. Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas.
2. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala.
3. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai.
4. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę.

2 lentelė

ŠALYS

KOMPANIJOS, KURIOSE TURI BŪTI ATLIEKAMAS AUDITAS

Australija 

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

Kanada

Valstybinės ir didelės privačios kompanijos

Danija

Visos kompanijos

Prancūzija

Visos kompanijos, išskyrus mažas bendroves

 

Vokietija

Visos didelės ir vidutinio dydžio akcinės korporacijos bei ribotos atsakomybės kompanijos

Italija

Registruotos akcijų biržoje, valstybinės ir kitos kompanijos, numatytos specialių įstatymų

Japonija

Bendros įmonės

Korėja

Bendros įmonės

Olandija

Visos kompanijos, išskyrus dukterines ir mažas kompanijas

Naujoji Zelandija

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

Singapūras

Visos kompanijos

Ispanija

Visos didelės ir vidutinio dydžio kompanijos

Švedija

Visos akcinės bendrovės

Didžioji Britanija

Visos kompanijos (su nedidelėmis išimtimis)

JAV

Registruotos akcijų biržoje ir viešos kompanijos

Tarptautinio audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateiktų dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. Europos Bendrijos direktyvoje pažymėta, kad auditą reikėtų atlikti didelėse ir vidutinėse kompanijose.

AUDITO APLINKA

Audito sėkmė labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis atliekamas. Labai svarbią reikšmę turi pagrindiniai audito reguliatoriai – tai įstatymai, standartai, etikos taisyklės. Kita vertus, audito kokybę lemia pats jo subjektas. Suprantama, kad auditas priklauso ir nuo asmenų bei jų grupių, norinčių turėti naudos iš audito, t. y. pirmiausia nuo akcininkų.

Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius – valdymo personalas – tarnautojai

APSKAITA AUDITO PROCESE

Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį

Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija – tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita – tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu.
Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti.
Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją.
Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu.
Neoficialūs dokumentai – tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan.
Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis.
Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda:
a) identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose;
b) nustati veiksnius, lemiančius klaidas;
c) numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti.
Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus.

AUDITO STADIJOS

Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti.

Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių.

Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk – through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow – diagrams).
Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu.

Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas.
Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį.

Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs).

Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose.

Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas – poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje.

Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę.

3 lentelė

 

I stadija

II stadija

III stadija

IV stadija

Audito tikslai

Remiantis teoriniais principais, atskleisti veiklos pagrindus ir sistemą

Numatyti praktinę veiklos sistemą

Detaliai nušviesti sistemos silpnąsias ir stipriąsias puses

Įvertinti santykinį (relative) silpnųjų vietų efektą svarbiausiose veiklos (operational) srityse

Priemonės tikslui pasiekt

a)      apklausti vadovybę (menedžmentą);

b)      nustatyti verslo pagrindus bei pobūdį ir jo įrašus;

c)       pateikti proce-dūrų instrukcijas (manual);

d)      pateikti organi-zacijos schemas;

e)       padaryti pastabų projektą sistemai;

f)       gauti pagalbą iš draugiškų (forthcoming) anks-tesnių auditorių.

a)      savi stebėjimai;

b)      ateities apklausos (jei reikės);

c)       parinkti “įėjimo kiaurai” (walktrough) testus apie tipinius sandorius;

d)      sistemos informa-cijos srautų diagramų paruošimas.

 

a)      užpildyti visų    vidinės kontrolės an-ketų pritaikytus (applicable) skyrius;

b)      vadovauti pasitikėjimo (compliance) testams;

c)       paruošti pastabas apie silpnąsias vietas.

a)      apgalvoti silp-nųjų vietų poveikį, remiantis

·         svarba,

·         kitomis kompensuojančiomis kontrolės priemonė-mis;

b)      užbaigti vidinės  kontrolės kontrolės įvertinimo lentelę ir apsvarstyti bendrą silpnųjų vietų poveikį ją pakomentuojant;

c)       pranešti vadovy-bei apie svarbiausių silpnųjų vietų poveikį vidinei kontrolei.

 

I-II stadijos susijusios su informacijos rinkimu

III, IV, V “krypsta” vidinės kontrolės ir bendrų garantijų ir įsitikinimų (security) link.

 

V stadija

VI stadija

VII stadija

VIII stadija

Patvirtinamas įrašų (kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos) patikimumas.

Įsitikinama, ar finansi-nės atskaitomybės projektas sutampa su pagrindiniais įrašais.

Suformuojama nuomo-nė, ar sąskaitos pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų nustatytų ir kitų reikalavimų.

Audito ataskaitoje išreiškiama nuomonė ir pateikiama nariams.

a)      paruošti detalias audito programas smul-kiai apibrėžiančias:

·         savarankiškų testų esmę,

·         numatyti savarankiš-kus testus apie sandorius ir likučius;

b)      įvykdyti audito prog-ramą :

·         atranka turi užtik-rinti testų reprezen-tatyvumą;

·         apsvarstyti statisti-nių metodų naudojimą (jeigu užtikrinta viena-rūšių sandorių apimtis);

·         testų “gylis” bus deramai panaudotas atrenkant pavyzdžius.

Paruošti savas (arba patikrinti kliento) detalias lenteles pagal metų pabaigos duomenis:

a)      pelno ir nuostolių sąskaitos lenteles, susu-muojančias atskirus straipsnius su nuoroda į įrašus;

b)      balansą suderinant pagal kiekvieną straipsnį (ankstesnių ir einamųjų metų balanse), padarant nuorodas į sumavimo lenteles auditoriaus dar-bo dokumentuose.

a)      gauti reprezentacinį laišką iš vykdytojų (executive) vadovo;

b)      užbaigti turto ir įsiskolinimų sutikrinimą (verification);

c)       užbaigti balanso auditą

·         ir palyginti su anks-tesniais laikotarpiais

·          su kitomis firmomis (interfirm),

·         palyginti tendencijas ir koeficientus su tokiais pat rodikliais kitų klientų, užsiimančių tuo pačiu verslu,

·         nustatyti (consider) poveikį:

n  pasikeitimų apskaitos politikoje,

n  įvykių po balanso;

d)      naudoti patikrinimo lapą nušviesti visiems reikalingiems iššifravi-mams (disclosure);

e)       poauditinė apžvalga (audito programų ir sąskaitų), atliekama nepriklausomų partnerių.

a)      pateikti specialų patikrinimo lapą, apimantį auditoriaus ataskaitos ataskaitos techninį turinį ir galimas kanceliarines (clerical) klaidas;

b)      apžvelgti direktorių ataskaitos projekto turinį;

c)       apsvarstyti išvados formulavimo kvalifika-cines (qualification) reikšmes);

d)      pateikti kvalifika-cines sąlygas nepriklau-somiems partneriams;

e)       pateikti galutinę audito ataskaitos formu-luotę, skirtą įjungti į skelbiamą (“published”) atskaitomybę.

 

TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ

Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir
2) informacijos kokybė.
Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose.
Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita.
Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu,
b) kapitalo struktūra ir
c) skolų dydžiu bei skaičiumi.
Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų.
Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą.
Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų.

TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI

Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus.
Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai – tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai.
1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai:

1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai.
2. Audito raštas (laiškas).
3. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą.
4. Planavimas.
5. Kito auditoriaus darbo panaudojimas.
6. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė.
7. Audito kokybės kontrolė.
8. Audito pagrindimas.
9. Dokumentavimas.
10. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas.
11. Apgaulė ir klaida.
12. Analitinės procedūros.
13. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų.
14. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose.
15. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis.
16. Audito technika naudojant kompiuterius.
17. Susieti padaliniai.
18. Eksperto darbo naudojimas.
19. Atranka atliekant auditą.
20. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą.
21. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas.
22. Vadovybės pateikta informacija.
23. Besitęsianti veikla.
24. Audito išvados specialūs rekvizitai.
25. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika.
26. Įvertinimų apskaitoje auditas.
27. Numatomos finansinės informacijos tyrimas.
28. Auditas pirmaisiais metais – pradiniai likučiai.

Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas.

AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA

Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 – 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.:
1. Konsultuoja klientus mokesčių klausimais.
2. Teikia valdymo informacijos paslaugas.
3. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas.
4. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius.
5. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu.
6. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t.
Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama.
Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai.

TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS”

Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young.
Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros,
2) federacinės struktūros,
3) firmų tinklo struktūros.

Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 – 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame – aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą.
Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos
XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 4 lentelė.

4 lentelė

 

Firmos pavadinimas

 

Įkūrimo metai

Personalo skaičius

Šalių, kuriose įkurti filialai, skaičius

Arthur Andersen & Co

1913

12000

40

Arthur Young

1894

10000

60

Coopers & Lybrand

1854

15000

73

Deloitte Haskins & Sells

1845

12350

42

Peat Marwick Mitchell

1866

17500

60

Price Waterhous

1848

14800

75

Touche Ross

1898

11000

40

Whinney Murray Ernst & Ernst

1848

12000

77

1992 m., 14 – ojo Pasaulio buhalterių kongreso išvakarėse, paskelbti 1986 ir 1991 m. duomenys apie 10 didžiausių pasaulio audito firmų. Pagrindinis rodiklis, pagal kurį nustatoma firmos vieta klasifikacinėje eilutėje, yra pajamų mokesčio dydis.

5 lentelė

Eil.

1986 m.

Eil.

1991 m.

Nr.

Firmos pavadinimas

Nr.

Firmos pavadinimas

1

Arthur Andersen & Co

1

KPMG

2

Coopers & Lybrand

2

Ernst & Young

3

Peat Marwick

3

Coopers & Lybrand

4

Ernst & Whinney

4

Arthur Andersen & Co

5

Price Waterhous

5

Deloitte Touch Tohmatsu

6

Deloitte Haskins & Sells

6

Price Waterhous

7

Arthur Young

7

BDO Binder

8

Touche Ross

8

Grant Thornton

9

KMG

9

Moores Rowland

10

Grant Thornton

10

Dunwoody Robson McGladrey & Pullen

TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE

Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos.
“Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose – “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” – didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas.
“Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas – tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas.
“Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse.
“KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas.
Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 – 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos.

AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE

Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios:
1. Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants),
2. Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants),
3. Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales),
4. Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland),
5. Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland),
6. Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy).
Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt.
Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas – teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo.
Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas.
DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys – užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų.
Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui.

JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas.
Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 – 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles.
Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais.
Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema.

IŠVADOS

Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus.
Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus.
Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus.
Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.

LITERATŪRA

1. Matickienė I. “Audito planavimas ir organizavimas” – Kaunas. – Technologija. -1997.
2. J. Kabašinskas, I. Tolialienė “Pažintis su auditu”, – Vilnius, – 1994
3. Kovalev V. V. “Buhalterių sertifikacijos principai JAV”, – 1992. – Nr.6. – P. 24.
4. “Practical Auditing”.- Eighteenth Edition. – Butterworths. – LONDON, Edinburgh, 1990. P. 7., P.15.
5. Lakis V., Mackevičius J., Rakštikas P. “Auditas”
6. J.Mackevičius “Audito pradmenys”
7. Bailey D., Lakis V., Aliukonis J. “Didžiosios Britanijos buhalterių asociacijos ir jų veikla” – Apskaita ir kontrolė. – 1991. – Nr. 2. – P. 14.
8. Beilis D. “Auditas Anglijoje” – Apskaita ir kontrolė. – 1991. – Nr. 12. – P. 1.

Civilinės teisės rašto darbas

1 UŽDUOTIS

Kazlauskas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos (atstovaujamos Teisingumo ministerijos) 20 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 2007 m. liepos 14 d. jis buvo sulaikytas ir areštuotas 10 parų dėl įtarimo, kad dalyvavo verslininko nužudyme. Vėliau arešto terminas buvo pratęstas 3 mėnesiams. Tyrimo metu nebuvo surinkti pakankami jo kaltės duomenys, todėl 2007 m. spalio 24 d. jis buvo iš suėmimo paleistas, nes teismas atsisakė pratęsti suėmimo terminą. Nuo kokių teisiškai reikšmingų aplinkybių gali priklausyti Kazlausko ieškinio pagrįstumas? Motyvuotai išspręskite ginčą.

Ne tik LR CK 2.26 str.ir LR Konstitucijoje 20 str. yra įtvirtintas draudimas riboti žmogaus laisvę, prieš asmens laisvės suvaržymą pasisako ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis. Tačiau LR įstatymuose galima rasti išlygų, kuriomis asmens laisvės apribojimas leidžiamas, viena iš jų – kardomųjų priemonių skyrimas (specialiųjų aktų nustatyta tvarka), kada asmeniui yra pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju ieškovui Kazlauskui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Manau, kad teisiškai reikšminga aplinkybė pagrindžianti Kazlausko ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti procesiniai veiksmai, šiuo atveju pritaikyta kardomoji priemonė, kurios neteisėtumą ieškovas turėtų įrodyti, nes kardomosios priemonės panaikinimo faktas nereiškia, jog kardomoji priemonė buvo pritaikyta neteisėtai: “/…/ kai panaikinamas prokuroro nutarimas skirti kardomąją priemonę, nutarimo panaikinimas savaime nereiškia, kad ši priemonė paskirta neteisėtai” Remiantis šia teismų praktika konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju kardomųjų priemonių panaikinimo faktas dar nereiškia, kad asmuo buvo neteisėtai sulaikytas, suimtas ar kad jam neteisėtai buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė. Todėl šioje situacijoje yra svarbu nustatyti, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo atlikti pagal įstatymų nustatytas procedūras ir ar buvo pagrindas taikyti konkrečią kardomąją priemonę, šiuo atveju suėmimą. Ar iš tiesų veiksmai buvo neteisėti yra sprendžiama pagal tai, ar buvo pagrindas atlikti tam tikrus veiksmus, ir ar nustatyta tvarka jie buvo atliekami. Reikia nustatyti ar buvo laikytąsi įstatymų nustatytų suėmimo pagrindų ir sąlygų (LR BPK 122 str.); suėmimo skyrimo tvarkos (LR BPK 123 str.). Kadangi atsakovas Lietuvos Respublika, o pagal 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr.932 valstybei dėl žalos atlyginimo atstovauja Teisingumo ministerija valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų yra nustatyta LR CK 6.272 straipsnyje. CK Komentaras šį straipsnį išaiškina taip: “/…/ civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda esant trims
sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui. Teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo buvo neteisėtai nuteistas, nutarimas dėl asmens suėmimo turi būti panaikinti instancine tvarka dėl to, kad neteisėti, ir panašiai.” Kadangi civilinė atsakomybė valstybei taikoma esant bendriesiems civilinės atsakomybės pagrindams – žalai, neteisėtiems veiksmams ir priežastiniam ryšiui yra būtina juos nustatyti ir įrodyti. Civilinė teisė neteisėtus veiksmus apibrėžia kaip veiksmus, kurie pasireiškia kaip neįvykdymas įstatymuose ar sutartyje numatytos pareigos arba veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, atlikimas, taip pat per bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Kaip jau buvo minėta ar veiksmai iš tiesų buvo neteisėti yra sprendžiama pagal tai, ar buvo pagrindas atlikti tam tikrus veiksmus, ar yra specialųjų aktų nuostatų pažeidimas ir ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė turėdami pakankamą pagrindą. Ar iš tiesų buvo pagrindas manyti, jog įtariamasis Kazlauskas bėgs, slapstysis, darys naujus nusikaltimus ir kitaip trukdys procesui. Neteisėti veiksmai sukelia tam tikras pasekmes, nagrinėjamu atveju atsirado žala (turtinė ir neturtinė), kurią ieškovas Kazlauskas reikalauja atlyginti, tačiau labai svarbu nustatyti ar žala iš tiesų buvo padaryta, jeigu buvo, kokio dydžio. Žala įstatymuose apibūdinama kaip asmens turto ar kitų vertybių netekimas ar sužalojimas. Svarbu paminėti, jog atsakomybei už žalą atsirasti be jau minėtų sąlygų būtinas priežastinis ryšys, kuris turi būti tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir žalos. Priežastinis ryšys pasireiškia tarp netinkamai veikiančios valstybės institucijų sistemos ir žalingo rezultato, kadangi sunku nustatyti, kurio konkretaus asmens veiksmai lėmė žalos atsiradimą tai šiuo atveju civilinė atsakomybė taikoma be kaltės. Svarbu nustatyti ar turtinė bei neturtinė žala atsirado būtent dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų procesinių veiksmų. Griežtos atsakomybės atveju, žalą atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų baudžiamajame ir administraciniame procese dėl neteisėtų veiksmų, valstybė atlygina visiškai, nepaisant pareigūnų ir teismo kaltės (CK 6.272 str. 1d.). Atvejai: neteisėtas nuteisimas; neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka; neteisėtas sulaikymas; neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas; neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas ir kt. neteisėti veiksmai. Žalos dydį sudaro: „prarastas darbo užmokestis arba kitos su darbu susijusios išmokos, kurių asmuo neteko dėl neteisėtų veiksmų (atlyginimas, premija ar kitokia išmoka už metinio darbo rezultatus); pašalpos, pensijos ar kitos darbo pajamos, kurių asmuo neteko./…/Be tiesioginių nuostolių, atlyginami ir netiesiogiai, t.y. kitos išlaidos ir negautos pajamos: nuostoliai dėl sužlugdytų sandorių, palikimo praradimas dėl negalėjimo jo priimti arba imtis jo apsaugos priemonių, /…/. Priteisiant neturtinę žalą turi būti atsižvelgiama į kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės arba nuobaudos dydį, neteisėto laisvės atėmimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo arba neteisėtos administracinės nuobaudos – arešto laiką, /…/.“

Remiantis tuo kas buvo išdėstyta, manau, jog Kazlausko ieškinys turėtų būti grindžiamas įrodinėjant neteisėtą suėmimą kardomosios priemonės taikymo tvarka, o teismui įvertinus visas aplinkybes, nustačius turtinę žalą ir pinigais įvertinus neturtinę žala turėtų būti atlyginama pagal LR CK 6.272, 6.250 str. bei Viešojo administravimo 39 str

LITERATŪRA:

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 2000m. liepos 18 d.Nr. VIII -1864, Vilnius

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso komentaras, šeštoji knyga, Prievolių teisė, 2003 m.

Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Danguolė Bublienė, Solveiga Cirtautienė, Rolandas Galvėnas, Kęstutis Laurinavičius, Algis Norkūnas, Leonas Virginijus Papirtis, Antanas Rudzinskas, Živilė Skibarkienė, Janina Stripeikienė, Daivis Švirinas, Vadimas Toločko, Jūratė Usonienė. Civilinė Teisė. Prievolių Teisė. 2006 m.

TEISMŲ PRAKTIKA:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. Gruodžio 21 d, nutartis, priimta byloje J.K. v. Lietuvos Respublikai, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Nr. 3K-3-506/2007

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. Gruodžio 21 d, nutartis, priimta byloje J.K. v. Lietuvos Respublikai, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Nr. 3K-3-506/2007

Valstybės žinios.2001. Nr. 66-2415.

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso komentaras, šeštoji knyga, Prievolių teisė, 2003 m.

Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Danguolė Bublienė, Solveiga Cirtautienė, Rolandas Galvėnas, Kęstutis Laurinavičius, Algis Norkūnas, Leonas Virginijus Papirtis, Antanas Rudzinskas, Živilė Skibarkienė, Janina Stripeikienė, Daivis Švirinas, Vadimas Toločko, Jūratė Usonienė. Civilinė Teisė. Prievolių Teisė. 2006 m.

Valstybės žinios.1999.Nr. 60-1945; 2002. Nr. 123-5557.

Atstovavimas

I. ĮVADAS

Civilinis teisinis santykis, tai civilinių teisinių normų pagrindu,
dėl materialių ir nematerialių gėrybių atsirandantys teisiniai santykiai,
kurių dalyviai turi teisinę autonomiją ir turtinį aktyvumą ir dalyvauja
juose kaip atskiri subjektai. Civilinio teisinio santykio subjektai t.y.
kiekvienas asmuo turintis civilinį teisinį subjektiškumą (teisnumą,
veiksnumą) taip pat valstybė ir savivaldybė.
Vienas iš civilinių teisinių santykių – atstovavimas atsirandantis
tarp atstovo (atstovaujamojo, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinio
akto įgaliotas veiksnus asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais
ir sąskaita) ir atstovaujamojo (kiekvienas civilinės teisės subjektas,
kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri veiksmai, remiantis jo
paties, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinės teisės duotais
įgalinimais) sandorio įstatymų, teismo sprendimo ir administracinio teisės
akto pagrindu.
Šis darbas parašytas remiantis Civilinio Kodekso III dalimi –
atstovavimą reglamentuojančiais CK straipsniais. Darbo tikslas – aptarti
pagrindines atstovavimo sąvokas. Pirmiausia apžvelgiamos bendrosios
atstovavimo nuostatos, sandorių sudarymas per atstovus, bei įgaliojimas ir
jo normos. Toliau – komercinis atstovavimas, be kurio šiais laikais butų
sunku ne tik verslo pasaulyje. Pagrindinis komercinio atstovavimo elementas
– prekybos agentas, kuris sutinkamas beveik visose veiklos srityse. Taip
pat aptariami komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant
tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis. Galiausiai apibrėžiama
prokūros sąvoka, jos ypatumai ir esmė.
Pagrindinis literatūros šaltiniai – Lietuvos Respublikos Civilinis
Kodeksas ir jo komentarai.
Referatą sudaro 24 puslapiai.

II. ATSTOVAVIMAS

2.1 Atstovavimo sąvoka

Kai juridinio asmens organas sudaro sutartį arba kai jo darbuotojai
įvykdo sutartį, tai laikoma paties juridinio asmens veikla. Būna atvejų,
kai pats subjektas neturi galimybės savarankiškai įgyvendinti savo
civilinių teisių ir pareigų. To negali atlikti neveiksnūs fiziniai asmenys.
Dėl įvairių aplinkybių to negali atlikti ir veiksnumą turintys fiziniai
asmenys, pavyzdžiui dėl ligos, komandiruočių, tų reikalų nežinojimo ir pan.
Ne visada gali savarankiškai įgyvendinti civilines teises ir
pareigas juridinio asmens organas. Nors tai yra kolektyvas, bet ne visi
darbuotojų veiksmai sudaro juridinio asmens teises ir pareigas. Jas sudaro
tik tokie darbuotojo veiksmai, kurie susiję su jam pavestomis funkcijomis
įgyvendinant juridinio asmens veiklą. Tais atvejais fiziniai ir juridiniai
asmenys naudojasi kitų asmenų pagalba atstovavimo forma.
Atstovavimas, kai atstovas remdamasis įstatymu, administraciniu aktu
ar atstovaujamojo valios išreiškimu, suteiktu įgaliojimo ribose, sudaro
sandorius ir atlieka atstovaujamojo juridinę reikšmę turinčius veiksmus.

Atstovavimui būdingi bruožai:
1. atstovavimas charakteringas tuo, kad subjektui priklausančias
teises ir pareigas atlieka kitas asmuo – subjektas (pvz. juriskonsultas
vietoje direktoriaus). Tačiau ne visada kito asmens veiksmai laikomi
atstovavimu (pvz. negalima laikyti motinos vaiko atstove ieškinyje dėl
alimentų, nes ši įgyvendina savo teisę.
2. atstovas veikia ne savo, o atstovaujamojo subjekto vardu. Todėl
jo įgytos tesės ir pareigos nuo įgijimo momento priklauso atstovaujamajam
(pvz. komiso sutartyje nėra atstovavimo, nes komiso parduotuvė veikia savo
vardu).
3. atstovui suteikiamos tam tikros teisės, ir jis, griežtai
laikydamasis šių įgalinimų, atlieka jiems įgyvendinti reikalingus
savanoriškus valios aktus.

Nuo atstovavimo būtina skirti kitus panašius santykius, pvz.,
sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus ar sudaryti sandorius; rašytinio
sandorio pasirašymą už fizinį asmenį, kuris dėl fizinio trūkumo, ligos ar
kitų priežasčių negali pats pasirašyti, nes tokiu atveju valią sudarydamos
sutartį išreiškia pačios šalys, o asmuo, pasirašydamas už kitą asmenį, savo
valios neišreiškia – jis tik patvirtina, kad kitas asmuo išreiškė savo
valią sudarydamas sutartį.
Atstovavimo taikymo sfera plati. Jis gali būti taikomas daugumai
turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įgyti per atstovą.

Atstovavimo grafikas (pateikti pagrindiniai atstovavimo aspektai)

2.2 Sandorių sudarymas per atstovus

Visi civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti
sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio
gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus
sandorius. Atstovavimas yra dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Visų
pirma tai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai. Jiems būdingas
lojalumas, šalių tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba interesams. Atstovas
privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo teises ir interesus,
neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, o atstovaujamasis taip pat
turi pareigą bendradarbiauti su vykdančiu jo pavedimą atstovu, suteikti
visą jam būtiną informaciją, atlyginti pavedimo vykdymo išlaidas, sumokėti
atlyginimą (jeigu buvo atlyginamas pavedimo vykdymas). Kitos rūšies
santykiai atsiranda tarp atstovo ir trečiųjų asmenų. Šiems santykiams taip
pat būdinga tai, kad šalys turi elgtis sąžiningai.
Atstovavimo atsiradimo pagrindu gali būti sandoris, įstatymas, teismo
sprendimas, administracinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kuo remiantis
atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais.

Atstovavimas pagal įstatymą galimas tokiais atvejais:
1. kai tai numato pats įstatymas (pvz., tėvai yra savo neveiksnių
nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, pripažintus
neveiksniais teismo sprendimu);
2. esant teismo sprendimui (pvz., teismas, pripažinęs asmenį
neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo nedelsdamas priskirti jo globėją);
3. remiantis administraciniu aktu (pvz., mero potvarkiu, kuriuo
pavedama atlikti tam tikrus veiksmus).

Atstovaujamasis gali būti kiekvienas teisės subjektas – tiek veiksnus,
tiek ir neveiksnus fizinis ir juridinis asmuo. Atstovai gali būti tiek
veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys. Vadinasi atstovais
gali būti ne visi asmenys. Jais negali būti neveiksnūs asmenys, taip pat
įstatymai gali numatyti atvejus, kai ir veiksnūs fiziniai asmenys atstovais
būti negali, pvz., atstovais pagal pavedimą teisme negali būti advokatai,
jų padėjėjai, sustabdę savo profesinę veiklą arba kai jie išrinkti Lietuvos
Respublikos Seimo nariais ir pan. Privatieji juridiniai asmenys gali turėti
ir įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų (įskaitant teisę būti
atstovais), išskyrus tas, kurioms atsirasti reikia tokių fizinio asmens
savybių kaip lytis, amžius ir giminystė. Viešieji juridiniai asmenys dėl
jiems būdingo specialiojo teisnumo gali būti atstovai, jeigu tai
neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Atstovais
nelaikomi ir asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens
interesų (prekybos tarpininkai ir kt.).
Atstovavimo pagrindu santykiai atsiranda tarp trijų subjektų –
atstovaujamojo (asmens, kuris suteikia teises kitam asmeniui veikti jo
vardu ir interesais), atstovo (asmens, kuriam suteikiamos teisės veikti
atstovaujamojo asmens vardu ir interesais) ir trečiojo asmens, tarp kurio
ir atstovaujamojo atsiranda teisinis santykis dėl atstovo veiksmų. Šitaip
susiklosto santykiai tarp atstovaujamojo ir atstovo bei santykiai tarp
atstovaujamojo ir trečiojo asmens.

Aišku bet kokie sandoriai, sudaryti per atstovą, gali turėti įvairių
pasekmių:
1. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens
(atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant
suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo
civilines teises ir pareigas.
2. Atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių,
kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir
pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims
manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens
atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam.
3. Jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia
atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos
atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš
sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su
atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo
jokios reikšmės.
4. Jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl
klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar
neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią.
5. Jeigu atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai
atstovaujamasis negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, kad
sudarydamas sandorį atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu
atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo
paties neatsargumo.
6. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis
asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo
atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita sandorio šalis tokiu
atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti
mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį.
Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti
atsisakyta. Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y.
laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo.
7. Kita sandorio šalis, sudariusi sutartį su tokios teisės
neturinčiu asmeniu, gali sandorio atsisakyti, kol atstovaujamasis sandorio
nepatvirtino, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo metu žinojo ar turėjo
žinoti, kad sudaro sandorį su neįgaliotu asmeniu.
8. Pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio
šaliai atsako jį sudaręs asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis
žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį.
9. Jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog
trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią
teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus
atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas
viršija savo teises.

Siekiant išvengti sandorių sudarymo piktnaudžiavimo ar neteisėto jų
sudarymo, taikomas sandorių sudarymo apribojimas. Atstovas atstovaujamojo
vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu,
kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais,
vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti
pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Atstovas negali
atstovaujamojo vardu sudaryti tokio sandorio, kurio sudaryti neturi teisės
pats atstovaujamasis. Interesų konfliktas kyla tada, jei atstovas,
pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams
prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti
pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų
konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

2.3 Įgaliojimas

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas
kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant
santykius su trečiaisiais asmenimis, taip pat apibrėžia suteiktų teisių
apimtį bei turinį (CK 2.137 str.). Atstovaujamasis, išdavęs įgaliojimą,
vadinamas įgaliotoju, jo atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas yra svarbus
tretiesiems asmenims, su kuriais atstovauti nustatant ir palaikant
santykius įgaliojimas yra išduotas. Todėl atstovas arba atstovaujamasis
turi pateikti įgaliojimą tiesiogiai tretiesiems asmenims, taip pat notarui,
jeigu sudaromas sandoris tvirtinamas notariškai, o tretieji asmenys turi
teisę reikalauti įgaliojimo arba notariškai patvirtintos kopijos.
Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris ir jam taikomos
bendrosios normos, reglamentuojančios vienašalius sandorius. Taigi
įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens – atstovaujamojo išreikštos
valios. Įgaliojimas išduodamas tiek tada, kai tarp atstovaujamojo ir
atstovo sudaryta atskira rašytinė pavedimo sutartis, tiek tada, kai tokios
sutarties nėra, nes tokiu atveju pats įgaliojimas patvirtina esant
sutartinius atstovavimo santykius.
Atsižvelgiant į išdėstytų teisių apimtį ir turinį, įgaliojimas gali
būti išduodamas vienam konkrečiam veiksmui atlikti ar konkrečiam sandoriui
sudaryti (vienkartinis įgaliojimas). Taip pat jis gali būti išduodamas ir
keliems teisiniams tam tikros srities veiksmams atlikti ar vienarūšiams
sandoriams sudaryti. Įgaliojimą gali išduoti keli asmenys, ir jis gali būti
išduotas keliems asmenims.
Įgaliojime turi būti aiškiai apibrėžtos įgaliotiniui suteikiamos
teisės, jų apimtis ir turinys. Jei įgaliojime teisės nėra apibrėžtos, tai
atstovas turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurie reikalingi
atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams apsaugoti ir turto
priežiūrai vykdyti. Bet tokiu atveju atstovas negali disponuoti
atstovaujamojo turtu.
Įstatymų leidėjas nustatė, kad tam tikrais atvejais įgaliojimas turi
būti patvirtintas notaro.

Nesilaikant notarinės formos, įgaliojimas negalioja šiems
įgaliojimams:
1. įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;
2. įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su
juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama
duoti kitokios formos įgaliojimą;
3. įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui
valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Tačiau ne visais atvejais būtinas notaro patvirtinimas. Notaro
patvirtintiems prilyginami:
1. karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo
įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);
2. asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti
laisvės atėmimo vietų vadovų;
3. asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose,
plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų
kapitonų.

Galimi ir supaprastinto įgaliojimo patvirtinimo atvejai. Tokie
įgaliojimai išduodami fizinio asmens korespondencijai (siunčiamiems
pinigams ir siuntiniams), darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais
susijusioms išmokoms (premijoms, kompensacijoms), pensijoms, pašalpoms,
stipendijoms gauti. Tokiais atvejais įgaliojimus tvirtinti gali šie
subjektai:
1. organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi;
2. daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkas;
3. esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo, plaukiojančio su
Lietuvos Respublikos vėliava, kapitonas.

Juridinio asmens išduodamam įgaliojimui taikomi tokie reikalavimai:
1. įgaliojimą turi teisę pasirašyti tik to juridinio asmens vadovas;
2. įgaliojime turi būti juridinio asmens antspaudas, jeigu juridinis
asmuo privalo jį turėti;
3. įgaliojimas turi būti išduodamas tik tokiems sandoriams, kuriuos
sudaryti turi teisę juridinis asmuo pagal steigimo dokumentus;
4. įgaliojime turi būti nurodyta jo sudarymo data.

Įstatymams leidžiama nustatyti ir papildomus reikalavimus juridinio asmens
įgaliojimui. Juridinio asmens išduotas įgaliojimas sudaryti sandorį dėl
juridinio asmens nekilnojamojo daikto perleidimo ar teisių į jį suvaržymo
turi būti patvirtintas notariškai.
Įgaliojimas gali būti išduodamas neribotam laikui. Jeigu jame
galiojimo terminas nenurodomas, jis galioja vienerius metus nuo sudarymo
dienos. Tačiau jei įgaliojimas išduotas veiksmams užsienyje atlikti ir yra
patvirtintas notaro, jis galioja tol, kol jį panaikina pats įgaliotojas.
Įgaliotojas gali panaikinti įgaliojimą ir tada, kai terminas jame
nurodytas.
Įstatymų leidėjas numato dvi pagrindines sąlygas, kad atstovaujamajam
atsirastų, pasibaigtų ar pasikeistų teisės ir pareigos, susijusios su
atstovo veiksmais. Visų pirma atstovas atstovaujamojo interesais turi
veikti neviršydamas jam suteiktų teisių, kurios gali būti nurodytos
rašytiniame įgaliojime arba numanomos pagal aplinkybes. Antra, atstovas,
veikdamas atstovaujamojo interesais, turi atskleisti atstovavimo faktą.
Trečiasis asmuo, su kuriuo atstovas sudaro sandorį atstovaujamojo vardu,
turi teisę pareikalauti iš atstovo pateikti savo įgaliojimo originalą,
kuriame būtų numatytos atstovo teisės.
Įstatymas įpareigoja atstovą grąžinti atstovaujamajam įgaliojimą,
pasibaigus jo terminui arba atstovaujamajam jį panaikinus prieš terminą.
Atstovas pats atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jis yra įgaliotas.
Kartais dėl įvairių priežasčių atstovas negali pats atlikti visų ar dalies
veiksmų, kuriuos jam pavedė atlikti atstovaujamasis. Įgalioti kitą asmenį
atstovaujamojo vardu atlikti veiksmus, kuriuos atlikti buvo įgaliotas,
atstovas gali tik tokiais atvejais:
1. kai tokia atstovo teisė numatyta jam išduotame įgaliojime (arba
duoti sutikimą dėl perįgaliojimo vėliau);
2. kai nors teisė perįgalioti ir nenumatyta, tačiau, siekdamas
įvykdyti atstovaujamojo valią, atstovas turi suteikti teisę kitam asmeniui
tai padaryti, nes priešingu atveju gali nukentėti atstovo interesai.

Perįgaliojimo atveju pasikeičia atstovavimo teisinių santykių
subjektai: vietoj buvusio atstovo atsiranda naujas subjektas – naujas
įgaliotinis, kuriam atstovas perduoda teises veikti atstovaujamojo vardu ir
interesais. Atstovas turi pareigą pranešti, kad jis pergalioja kitą asmenį
atlikti visus ar dalį veiksmų, kuriuos turėjo atlikti jis pats, taip pat
suteikti atstovaujamajam informaciją apie naują įgaliotinį. Atstovas, gavęs
šią informaciją, gali perįgaliojimą atšaukti.
Įgaliojimo atsisakyti prieš pasibaigiant terminui gali tiek
įgaliotojas, tiek įgaliotinis ar perįgaliotas asmuo. Tačiau įstatymai arba
šalių susitarimai gali numatyti atvejus, kai gali būti išduodami
neatšaukiami įgaliojimai. Esant neatšaukiamam įgaliojimui, įgaliotojas
neturėtų teisės atšaukti įgaliojimo prieš terminą.

Įgaliojimas gali pasibaigti įvairiais atvejais, įskaitant ir termino
pasibaigimą. Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.
Taigi įgaliojimas pasibaigia:
1. pasibaigus įgaliojimo terminui;
2. įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;
3. įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;
4. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;
5. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas,
arba jam iškėlus bankroto bylą;
6. mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį
neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;
7. mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus
jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

Įgaliotojas ar įgaliotojo teisių perėmėjai privalo pranešti apie
įgaliojimo pasibaigimą įgaliotiniui bei visiems žinomiems tretiesiems
asmenims. Įgaliojimo pasibaigimo teisiniai padariniai gali pakenkti
atstovavimo teisinių

subjektų interesams. Galimi atvejai, kai
įgaliotinis ar trečiasis asmuo nežino, kad įgaliojimas panaikintas.
Siekiant išvengti tokių situacijų padarinių, įgaliotojas ar jo teisių
perėmėjai įstatymo įpareigojami pranešti įgaliotiniui ar tretiesiems
asmenims apie įgaliojimo pasibaigimą. Apie įgaliojimo pasibaigimą nustojus
egzistuoti įgaliotojui – juridiniam asmeniui – šią pareigą atlikti turi
sprendimą priėmęs organas, o jeigu jis šito nepadaro, tokia pareiga tenka
likvidatoriui juridinio asmens likvidavimo atveju ir pan.
Atstovavimo santykiuose nebūtinas išankstinis įgaliotinio
patvirtinimas. Galimi atvejai, kai asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo,
nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, o asmuo,
kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau šio veiksmus
patvirtina.
Vykdydamas veiklą, atstovas privalo atstovaujamojo reikalavimu arba,
atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, ir be atstovaujamojo reikalavimo
pateikti visą informaciją apie pavedimo vykdymą, sudarytus sandorius. Tuo
pačiu atstovas privalo pateikti visus dokumentus, susijusius su įvykdytu
pavedimu. Įstatymas nenumato, kokios formos ataskaita turėtų būti pateikta,
todėl atstovas ją gali pateikti tiek žodžiu, tiek raštu. Atstovas taip pat
turi pareigą perduoti atstovaujamajam visa, ką jis gavo vykdydamas pavedimą
– visus atstovaujamojo atstovui perduotus dokumentus, turtą ir kitką, taip
pat tai, ką gavo iš trečiojo asmens vykdydamas atstovaujamojo vardu
sudarytą sandorį.
Kadangi atstovas veikia atstovaujamojo vardu, jo interesais ir jo
sąskaita, tai atstovaujamasis turi atlyginti visas atstovo turėtas
išlaidas, kurias šis patyrė vykdydamas atstovaujamojo pavedimą. Taip pat
atstovas turi teisę už darbą gauti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai
sutartis ar įstatymai nustato, jog atstovaujama neatlyginamai. Dėl
atlyginimo dydžio atstovas ir atstovaujamasis gali susitarti.

III. KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS

3.1 Prekybos agentas

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė
ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant
sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir
atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų. (CK 2.152 str. 1 d.).
Prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo
civilinę atsakomybę už galimą žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar
tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų. Taip pat turi įforminti prekybos
agento teises ir pareigas:
1. Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu
arba žodžiu.
2. Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti
sudaryta raštu. Teisės reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas
negalioja.

Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:
1. agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba
visišką jos netaikymą;
2. draudimą konkuruoti nutraukus sutartį;
3. sutarties nutraukimo sąlygas;
4. išimtines prekybos agento teises;
5. prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos
sutarties įvykdymo.

Sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam ir neapibrėžtam laiko
terminui. Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui
pasibaigus šalys toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama,
kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis Prekybos agentas, atstovaudamas atstovaujamojo interesams, privalo
(CK 2.156 str.):
1. sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo
pavedimusir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus
atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo interesų;
2. reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas
sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir
atstovaujamojo verslu;
3. saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties
galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus;
4. nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta
sutartyje;
5. atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius;
6. pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo
perduotus dokumentus, turtą ir kitką.

Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus
atstovaujamojo įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui
tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat
priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju,
jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje
ar atskirame įgaliojime. Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė
sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir
kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties
vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises,
susijusias su įrodymų užtikrinimu.

Sutartis, kurią sudaro atstovaujamasis bei prekybos agentas,
suteikia teises ir pareigas ne tik prekybos agentui, bet ir
atstovaujamajam, kurio pareigos yra:
1) aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija
(kainoraščiais, prekių pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis
sutarčių sąlygomis ir t. t.);
2) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą
sudaryti konkrečią sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų
pakeitimą ar papildymą;
3) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią
prekybos agentas sudarė neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar
nepatvirtinimą;
4) mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą;
5) suteikti agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo
sutarčiai vykdyti, ypač pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug
mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.

Labai svarbūs yra atlyginimo prekybos agentui apskaičiavimo, mokėjimo
klausimai. LR CK 2.158, 2.159 ir 2.160 str. kaip tik ir reglamentuoja šiuos
dalykus.

Prekybos agento atlyginimas

1. Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį
atstovaujamasis moka sutartyje nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip
pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis,
tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas
pasibaigus atstovavimo santykiams.
2. Sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas
priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos
agentas atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą
sutartį. Atlyginimas prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų
asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas pinigų sumas.
3. Jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam
tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi
teisę gauti papildomą atlyginimą (del credere). Šalių susitarimas
panaikinti tokią prekybos agento teisę negalioja. Teisė į papildomą
atlyginimą (del credere) atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.
4. Jeigu prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos
agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams,
paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos
agento sutartyje, o jeigu tokios praktikos nėra, tai jam priklauso
protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į
visus sandorio ypatumus.

Prekybos agento atlyginimo dydžio nustatymas

1. Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje
nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos
sumos procentais.
2. Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos
papildomos išlaidos, jeigu jų nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo,
sandėliavimo, saugojimo, pakavimo išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios
rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir šios išlaidos neįskaitomos į agento
savarankiškos veiklos išlaidas.
3. Jeigu prekybos agento atlyginimas nurodytas konkrečia suma, tai
LR CK 2.160 str. taikomas tik tiek, kiek tai neprieštarauja susitarimo dėl
prekybos agento atlyginimo konkrečia suma esmei.

Prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarka

1. Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo,
jeigu atstovaujamasis įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi
pasirašytą sutartį įvykdyti sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį,
tačiau visais atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo
sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei atstovaujamasis būtų įvykdęs
savąją.
2. Jeigu sutartyje numatyta, kad prekybos agentui atlyginimas
mokamas tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sutartį, tai prekybos agentas
turi teisę gauti avansą. Avansas negali būti mažesnis kaip keturiasdešimt
procentų atlyginimo ir turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki paskutinės
kito po sutarties sudarymo mėnesio dienos, jeigu sutartyje nenustatyta kas
kita.
3. Jeigu yra akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys,
prekybos agentas netenka teisės reikalauti atlyginimo. Jeigu atlyginimas ar
jo avansas jau yra sumokėti, atstovaujamasis turi teisę iš prekybos agento
išieškoti sumokėtas sumas. Ši nuostata netaikoma tada, kai sutartis
neįvykdoma dėl atstovaujamojo kaltės.
4. Atstovaujamasis privalo atsiskaityti su prekybos agentu kas
mėnesį ir ne vėliau kaip iki mėnesio, einančio po ataskaitinio laikotarpio,
paskutinės dienos. Šalys rašytine sutartimi gali pratęsti atsiskaitymo
terminą, bet ne ilgiau kaip trims mėnesiams.
5. Atstovaujamasis privalo kas mėnesį, o susitarus raštu – ne rečiau
kaip kas trys mėnesiai pateikti prekybos agentui buhalterinės apskaitos
dokumentus, pagal kurių duomenis apskaičiuojamas ir mokamas pat pranešti visas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta mokėti prekybos
agentui atlyginimą arba dėl kurių atlyginimas sumažintas.
6. Kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę
reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti.
Atsisakymas nuo audito teisės negalioja. Jeigu atstovaujamasis atsisako
leisti atlikti auditą ar nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas
turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo.
7. Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo
išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
8. Kai prekybos agentui yra suteikta išimtinė teisė sudaryti
sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikrais vartotojais, tai
prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas, skaičiuojamas
atsižvelgiant į sandorius, sudarytus komercinio atstovavimo sutarties
galiojimo laikotarpiu su asmenimis iš tos teritorijos ar iš tų vartotojų.
9. Prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas ir tuo atveju,
kai trečiosios šalies užsakymas pasiekė atstovaujamąjį iki komercinio
atstovavimo sutarties galiojimo pabaigos arba per protingumo kriterijus
atitinkantį laikotarpį po to, kai komercinio atstovavimo sutartis
pasibaigė, ir sandoris yra susijęs su komercinio atstovavimo sutartimi.
10. Kai prekybos agentui mokamas komisinis atlyginimas po sutarties
pasibaigimo, naujam agentui komisinis atlyginimas nemokamas, išskyrus
atvejus, kai pagal aplinkybes yra teisinga komisinį atlyginimą padalyti
agentams.

Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus
ir teises į daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su
juo atsiskaitys.
Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad
pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus
nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia nuostata turi būti išreikšta raštu,
tačiau atstovaujamasis raštu iki sutarties galiojimo pasibaigimo gali
atsisakyti konkurencijos draudimo. Jeigu sutartyje yra nuostata dėl
konkurencijos draudimo, tada prekybos agentas įgyja teisę į kompensaciją
visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas
šalių susitarimu. Tačiau jei sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento
kaltės, jis netenka teisės į kompensaciją.

Įstatymas numato ir tokius atvejus, kai atstovaujamasis netenka
teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga. Išimtys yra:
1) atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį
pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba
nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo
priežastis;
2) prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už
kurias atsako atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė
atstovaujamajam;
3) atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo
sprendimu dėl priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.

Prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai
ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia,
jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro
jam didelę žalą.
Tarp prekybos agento ir atstovaujamojo sudaryta terminuota ar
neterminuota sutartis gali būti nutraukta pagal civilinio kodekso numatytus
atvejus.
Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas.

Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies
iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta
kitai šaliai per šiuos terminus:
1. prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip
vienerius metus;
2. prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus
metus;
3. prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus
metus;
4. prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus
metus.

Šalys savo susitarimu negali nustatyti trumpesnių pranešimo terminų,
bet gali nustatyti ilgesnius pranešimo terminus, tačiau visais atvejais
abiem šalims taikomi vienodi pranešimo terminai. Pranešta turi būti iki
kalendorinio mėnesio pabaigos.
Šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi
išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo
veiksmais padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta
dėl svarbių priežasčių, apie kurias nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai.
Jeigu šalys nesusitarė kitaip, paskutinė įspėjimo termino diena ir
sutarties nutraukimo diena turi sutapti su kalendorinio mėnesio pabaiga.
Jei komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir
terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi LR CK 2.156
str. 1 d. nurodyti įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos
sutarties galiojimo terminas.

Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas:
1. Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę
nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo
šios teisės negalioja.
2. Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita
šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus
nuostolius.

Jeigu sutartis nutraukta prieš terminą ne dėl prekybos agento
kaltės, jis turi teisę į kompensaciją, jei:
1. po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš
dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas;
2. atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas
atitiktų teisingumo principą.

Maksimalią kompensacijos sumą sudaro vidutinė metinė prekybos agento
atlyginimo suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu
sutartis galiojo ne ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis galiojo
ilgiau nei penkerius metus, skaičiuojamas paskutinių penkerių metų
vidutinis metinis atlyginimas.
Reikalavimams dėl kompensacijos išieškojimo taikomas vienerių metų
ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo dienos.

Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu:
1. sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus,
kai prekybos agentas sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų
arba dėl savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai
atlikti savo pareigų;
2. sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento
kaltės;
3. prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir
pareigas pagal komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.

Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl
sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą, ypač jeigu prekybos
agentas netenka komisinio atlyginimo, o atstovaujamasis turi esminės naudos
iš prekybos agento veiklos.
Įstatymai gali nustatyti šio skirsnio nuostatų išimtis, jeigu to
reikalauja prekybos agento veiklos ypatumai atskirose verslo srityse (CK
2.168 str.).

3.2 Komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio prekių
pirkimo–pardavimo sutartis

Normos reglamentuojančios sudarant komercinį atstovavimą ir vykdant
tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis taikomos:
1. kai yra sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo
sutartis;
2. kai atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose
valstybėse.
Normos netaikomos:
1. perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius
vertybinių popierių biržoje;
2. perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytynėse);
3. atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar
administracinių institucijų sprendimu, veiklai (atstovu šiame skirsnyje
nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu jie
veikia neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų
nustatytų ribų).

Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba
numanomos iš konkrečių aplinkybių. Taip pat jie turi teisę atlikti bet
kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini atstovaujamojo
pavedimui tinkamai įvykdyti, o jų teisės ir pareigos gali būti išreikštos
bet kokia forma ir jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis
įrodinėjimo priemonėmis.
Atstovo sudarytų sandorių galiojimą numato LR CK 2.171 str. Atstovo
sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu
atstovas veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam
suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį
sudaro su atstovu.

Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne
atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:
1. trečiasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro
su atstovu (neatskleistas atstovavimas);
2. konkrečios aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvirtina,
kad atstovas ketino sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui dėl
atstovaujamojo kaltės, atstovas privalo pranešti trečiajam asmeniui
atstovaujamojo vardą, o jei trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių
atstovui, atstovas privalo pranešti atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.
Atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju
asmeniu susijusių teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų
sudaręs sutarties, žinodamas, kas yra atstovaujamasis.
Jeigu asmuo veikia neturėdamas atstovaujamojo įgaliojimų arba juos
viršydamas, tokiais atvejais atsiranda šio asmens ir trečiojo asmens teisės
ir pareigos. LR CK 2.172 str. 1 d. normos netaikomos tais atvejais, kai
atstovaujamojo elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį pagrindą
trečiajam asmeniui sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus

jų neviršydamas.

Atstovo veiksmų patvirtinimo atvejai:
1. Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko
asmuo, neturėdamas šios teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti
bet kokios formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo
elgesio. Patvirtinimas įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį
asmenį. Įsigaliojusio patvirtinimo nebegalima atšaukti.
2. Jeigu sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo
žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo
neatsako atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento
jis praneša atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį
patvirtinus. Jeigu atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą
padarė ne per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo
gali atsisakyti sandorio apie tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.
3. Jeigu trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad
atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali
atsisakyti sandorio nei iki atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.
4. Trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik
dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.
5. Jeigu atstovas atliko veiksmus dėl būsimo juridinio asmens
interesų iki juridinio asmens įsteigimo, tokius veiksmus galima patvirtinti
tik įstatymų nustatytais atvejais.

Jeigu asmuo veikė neturėdamas atstovo veiksmų patvirtinančios teisės
ar turimas teises viršydamas ir atstovaujamasis atsisakė jo veiksmus
patvirtinti, tai asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui tuos
nuostolius, kurie leistų trečiajam asmeniui grįžti į tą padėtį, kurioje jis
būtų buvęs, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas
savo teisių.
Asmuo neatsako trečiajam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar
turėjo žinoti, kad asmuo neturi teisių ar jas viršija.

Atstovo teisės komerciniame atstovavime sudarant ir įvykdant
tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis pasibaigia:
1. atstovaujamojo ir atstovo susitarimu;
2. sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo
išduotas įgaliojimas;
3. kai atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises;
4. kai atstovas atsisako savo teisių;
5. kitais LR CK numatytais atvejais.

Atstovo teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms,
išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo
teisių pasibaigimą arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių
pasibaigimo pagrindas.
Nepaisant atstovo teisių pasibaigimo, atstovas turi teisę dėl
atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesų atlikti veiksmus, kurie būtini, kad
nebūtų padaryta žalos atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesams.

IV. PROKŪRA

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas)
suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir
dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio
asmens (verslininko) verslu. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo
vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne
teismo institucijose (CK 2.176 str.).
Prokūra – tai specifinė įgaliojimo rūšis. Palyginti su paprastu
įgaliojimu, skiriasi jos subjektai ir naudojimo paskirtis. Prokūrą gali
išduoti tik juridiniai asmenys – verslininkai. Prokūra paprastai išduodama
juridinio asmens darbuotojui, o kartais ir kitam asmeniui. Bet kuriuo
atveju, ji gali būti išduodama tik fiziniam asmeniui, vadinamam prokuristo.
Skirtingai nuo bendrojo įgaliojimo, prokūra taikoma verslo santykiams: ji
suteikia prokuristui teisę atstovaujamojo vardu ir jo interesais atlikti
teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.
Prokūra taip pat suteikia teisę prokuristui atstovaujamojo vardu ir jo
interesais atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose, ne teismo
institucijose.
Atsižvelgiant į juridinio asmens rūšį, prokūrą išduoda atitinkamas
valdymo organas arba savininkas. Prokūrą taip pat gali išduoti atitinkamo
valdymo organo ar savininko įgaliotas asmuo. Detalesnė prokūros išdavimo
tvarka turėtų būti numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose.
Prokūra išduodamą keliems asmenims). Bendroji prokūra leidžia veiksmingai
kontroliuoti asmenis, kuriems suteikta teisė veikti juridinio asmens vardu:
turėdami bendrąją prokūrą, visi prokuristai privalo veikti kartu.
Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę ją
išduoti. Nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro prokūros
negaliojančios, nes toks padarinys nėra įsakmiai nurodomas CK, tačiau tokiu
atveju, kilus ginčui dėl prokūros išdavimo, šalys negalės remtis liudytojų
parodymais siekdamos įrodyti šį faktą. Taip pat prokūra turi būti
įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti
šių veiksmų:
1. perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti
teises į jį;
2. pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;
3. skelbti atstovaujamojo bankrotą;
4. duoti prokūrą;
5. priimti į įmonę dalininkus.

Skirtingai nuo bendrųjų atstovavimo taisyklių, prokuristas privalo
veikti atstovaujamojo interesais tik asmeniškai ir negali perduoti savo
įgaliojimų kitam asmeniui. Tokie sandoriai būtų laikomi negaliojančiais.
Prokūra gali būti ribota. Tačiau bet kokie prokūros ribojimai,
išskyrus įtvirtintus įstatyme (CK 2.179 str.), negalioja tretiesiems
asmenims, tačiau gali būti atstovaujamojo ir prokuristo vidinio susitarimo
dalykas. Vidiniai prokūros ribojimai gali būti nustatyti konkrečiam
juridinio asmens filialui, veiklos sričiai ar rūšiai, ribojimai taip pat
gali būti siejami su tam tikromis aplinkybės, laiku, teritorija. Tačiau
tretieji asmenys negali remtis tuo, kad jiems neturi įtakos prokūros
ribojimai, jeigu jie sąmoningai siekė pakenkti atstovaujamojo interesams
arba prokuristas sąmoningai veikė priešingai atstovaujamojo interesams, o
tretieji asmenys šitai žinojo ar galėjo suprasti. Vis dėl to, jeigu
tretieji asmenys veikia sąžiningai, tai prokuristo veiksmai įpareigoja
atstovaujamąjį. Šiuo atveju atstovaujamasis galės tik išsiieškoti iš
prokuristo patirtus nuostolius.
Skiriami du prokūros įsigaliojimo etapai: prokūra įsigalioja
atstovaujamojo ir prokuristo tarpusavio santykiams, kai yra išduota, o
prokuristo ir trečiųjų asmenų tarpusavio santykiams – būdama įregistruota
teisės aktų nustatyta tvarka. Prokuristas turi tretiesiems asmenims
atskleisti, kad veikia juridinio asmens vardu ir interesais. CK nustatyta
privaloma tokio atskleidimo forma: pasirašydamas atstovaujamojo vardu
dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas,
t. y. įrašyti žodį „prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“. Prokuristo,
neįvykdžiusio šių reikalavimų, sudarytų sandorių padariniai nustatomi pagal
neatskleisto atstovavimo taisykles (CK 2.133 str.).
Prokuristo atsakomybė atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims yra
tokia pat kaip ir prekybos agento (CK 2.152–2.168 str.)

Prokūra pasibaigia, kai:
1. atstovaujamasis ją atšaukia;
2. prokuristas jos atsisako;
3. atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
4. likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;
5. prokuristas miręs.

Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos,
išskyrus likvidavus ar reorganizavus prokūrą išdavusį juridinį asmenį arba
mirus prokuristui.
Išduodant prokūrą, juridinio asmens darbuotojų įgaliojimai nebūtinai
visais atvejais privalo būti patvirtinti. Kasdieniai ir įprasti tam tikros
verslo srities darbuotojų veiksmai gali būti atliekami be specialaus
įgaliojimo ir prokūrą reglamentuojančios normos taikomos pagal analogiją.
Veiksmų kasdieniškumas ir įprastumas nustatomi atsižvelgiant į kiekvieno
verslo specifiką. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys
darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar
priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.
Tai reiškia, kad darbuotojas gali teisėtai perleisti nuosavybės teises į
daiktus, o trečiojo asmens apmokėjimas darbuotojui bus tinkamas. Jeigu
darbuotojas vis dėl to nebuvo faktiškai įgaliotas atlikti tokius veiksmus,
tai juridinis asmuo privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo tai žinojo ar
turėjo žinoti. Darbuotojai, veikiantys be specialaus įgaliojimo, turėdami
pasirašyti atstovaujamojo vardu kokius nors dokumentus, be parašo, privalės
nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas ir konkrečius įgaliojimus.

V. IŠVADOS

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių
teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti
sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių.
Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų
(nepilnamečių iki 14 metų, psichinių ligonių) interesus. Tokių neveiksnių
asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai.
Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir
juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir
įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.
Reikia pažymėti, kad ne visos sandorio šalys – atstovaujamasis,
atstovas ar tretieji asmenys – siekia tikslo, remdamiesi įstatymais. Kai
kurių jų tikslas – ne optimalus, o maksimalus rezultatas. Taigi tiek
sudarant sutartis pagal bendruosius CK nuostatus, tiek sudarant komercinius
sandorius, reikia atidžiai sekti ar nenusižengiama įstatymams, kadangi
daugelis teisinių atstovavimo normų yra panašios tiek bendrosiose
atstovavimo nuostatose, tiek komerciniame atstovavime ir prokūroje. Todėl
labai svarbu nesupainioti sąvokų bei jų taikymo sričių.
Tik elgiantis sąžiningai ir nenusižengdamos įstatymui visos sandorio
šalys gali sėkmingai bendradarbiauti sudarydamos sutartis ir plėtodamos
savo veiklą.

VI. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=107687&Condition2=;
2. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius, 2002. 248 p. ISBN 9986-9349-6-
6;
3. Kecorytė D. Atstovavimas ir įgaliojimas. Vadovo pasaulis. 1999. Nr.4;
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga.
Asmenys / V. Mikelėnas, G. Bartkus, V. Mizaras, Š. Keserauskas.
Vilnius, 2002. 435 p.
———————–

ĮGALIOJIMAS – rašytinis dokumentas, įgaliotojo asmens duodamas įgaliotiniui
atstovauti nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.

ATSTOVAVIMAS – civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir
atstovaujamojo sandorio įstatymų, teismo sprendimo ir administracinio
teisės akto pagrindu.
ATSTOVAUJAMASIS – kiekvienas civilinės teisės subjektas, kurio vardu ir
interesais atliekami tam tikri veiksmai, remiantis jo paties, įstatymų,
teismo sprendimu ar administracinės teisės duotais įgalinimais.
ATSTOVAS – atstovaujamojo, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinio
akto įgaliotas veiksnus asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais
ir sąskaita.

KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS – asmens, nuolatos ir savanoriškai atstovaujančio
verslininko vardu sudarant sutartis verslo veiklos sferoje, veiksmai.

Komunikavimas

 

Galbūt dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis – nevykęs komunikavimas.1 Kadangi beveik 70 procentų savo laiko, kai nemiegame, praleidžia-me komunikuodami – skaitydami, rašydami, kalbėdami, klausydami, – atrodytų, jog logiška daryti išvadą, kad viena iš didžiausių kliūčių sėkmingai grupės veik-lai – efektyvaus komunikavimo trūkumas.
Nė viena grupė negali egzistuoti be komunikavimo – prasmės mainų tarp grupės narių. Idėjas galima perteikti tik tada, kai vienas žmogus perduoda pras-mę kitam. Tačiau komunikavimas yra daugiau negu vien prasmės perdavimas. Pras-mę taip pat būtina suprasti. Pavyzdžiui, dokumentiškai užfiksuota, kad daugelio skaudžiausių per visą aviacijos istoriją katastrofų tiesioginė priežastis buvo ta, jog pilotai neteisingai suprato oro erdvės dispečerių nurodymus.2 Tad atminkite, kad komunikavimą turi sudaryti ir prasmės perdavimas, ir jos suvokimas.
Kad ir kokia būtų puiki idėja, ji bevertė tol, kol neperduodama kitiems ir kol kiti jos nesupranta. Jei būtų toks dalykas kaip tobulas komunikavimas, tai jis egzistuotų tada, kai mintis arba idėja būtų perduodama taip, kad gavėjo mintyse suvokiamas vaizdas būtų tiksliai toks pats, kokį jį įsivaizdavo siuntėjas. Nors te-oriškai idealus komunikavimas yra labai paprastas, dėl priežasčių, kurias išsamiai paaiškinsime vėliau, praktiškai jo niekada nepavyksta pasiekti. Prieš pateikdami per daug apibendrinimų apie komunikavimą ir efektyvaus komunikavimo proble-mas, privalome trumpai apžvelgti komunikavimo funkcijas ir aprašyti komunika-vimo procesą.
KOMUNIKAVIMO FUNKCIJOS
Grupėje ar organizacijoje komunikavimas atlieka kelias funkcijas: kontrolės, mo-tyvavimo, emocinės išraiškos ir informavimo. Komunikavimas keliais būdais kon-troliuoja grupės narių elgesį. Organizacijoje yra valdžios hierarchija ir formalios rekomendacijos, kurių darbuotojai privalo laikytis. Pavyzdžiui, kai reikalaujama, kad darbuotojai apie bet kokius su darbu susijusius nusiskundimus pirmiausia iš-sakytų savo tiesioginiam vadovui, laikytųsi darbo aprašymo ar kompanijos poli-tikos, komunikavimas atlieka kontrolės funkciją. Tačiau neformalus komunikavi-mas taip pat kontroliuoja elgesį. Kai grupės nariai šaiposi iš savo kolegos, kuris per daug pagamina (ir dėl to grupės nariai atrodo blogesni), arba prie jo prieka-biauja, jie neformaliai su juo komunikuoja, kontroliuodami jo elgesį.
Komunikavimas skatina motyvaciją, aiškindamas darbuotojams, ką reikia padaryti, kaip sekasi vykdyti savo užduotis ir kaip galima pagerinti darbą, jei jis blogesnis nei kolegų. 4 skyriuje apžvelgdami tikslų iškėlimo ir paramos teorijas, paminėjome šį komunikavimo aspektą. Formuluojant konkrečius tikslus, užtikri-nant grįžtamąjį ryšį bei įtvirtinant pageidaujamas elgesio normas, skatinama mo-tyvacija, todėl čia negalima išsiversti be komunikavimo.
Daugeliui darbuotojų darbo grupė yra pirminis socialinio bendravimo šal-tinis. Grupės vidinis komunikavimas yra fundamentali priemonė, kuria grupės nariai parodo savo nusivylimą ir pasitenkinimą. Taigi komunikavimas suteikia būdą išreikšti jausmus ir patenkinti socialinius poreikius.
Ir paskutinė komunikavimo funkcija yra susijusi su sprendimų priėmimu. Jis suteikia informaciją, kurios reikia pavieniams žmonėms ir grupėms priimti sprendimams, perduodamiems duomenims, padedantiems identifikuoti ir įvertin-ti rinktis.
Nė vienos iš šių funkcijų nereikėtų laikyti svarbesne už kitas. Kad grupės galėtų efektyviai veikti, jos tam tikru būdu privalo kontroliuoti savo narius, ska-tinti juos siekti geresnių rezultatų, teikti galimybę išreikšti emocijas ir pasirinkti. Kaip matote, beveik visada, kai grupėje ar organizacijoje komunikuojama, atlie-kama viena ar daugiau iš šių keturių funkcijų.

KOMUNIKAVIMO PROCESAS
Kad vyktų komunikavimas, reikia tikslo, išreikšto kaip pranešimas, kurį būtina per-duoti. Jis pereina iš šaltinio (siuntėjo) pas gavėją. Pranešimas užkoduojamas (pa-verčiamas simboliais) ir kokiu nors būdu (kanalu) perduodamas gavėjui, kuris de-koduoja siuntėjo sukurtą pranešimą. Šitaip vienas žmogus perduoda prasmę kitam.
Komunikavimo procesą sudaro sep-tynios dalys: (1) komunikavimo šaltinis, (2) kodavimas, (3) pranešimas, (4) ka-nalas, (5) dekodavimas, (6) gavėjas ir (7) grįžtamasis ryšys.
Šaltinis sukuria pranešimą užkoduodamas mintį. Pranešimas yra tikrasis ma-terialus kodavimo rezultatas. Kai kalbame, mūsų kalba yra pranešimas. Kai rašo-me, tai, kas parašyta, yra pranešimas. Kai gestikuliuojame, mūsų rankų judesiai ir veido išraiška yra pranešimas. Kanalas – tai terpė, kuria keliauja pranešimas. Jį pasirenka šaltinis, kuris privalo nuspręsti, ar naudoti formalų, ar neformalų kanalą. Formalius kanalus įsteigia organizacija, jais perduodami pranešimai, susiję su pro-fesionalia organizacijos narių veikla. Paprastai šie kanalai atkartoja organizacijos valdžios grandinę. Kiti pranešimai, pavyzdžiui, asmeniniai arba visuomeniniai, ke-liauja neformaliais organizacijos kanalais. Gavėjas yra asmuo, kuriam skirtas pra-nešimas. Tačiau, kad pranešimas būtų priimtas, jis privalo būti pasiųstas supran-tama gavėjui forma. Šis etapas – pranešimo dekodavimas. Ir paskutinė komunika-vimo proceso grandis – grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys – tai patikrinimas, ar mums pavyko perduoti savo pranešimus taip, kaip buvome sumanę iš pradžių. Grįžtamasis ryšys pasako, ar pavyko pasiekti, kad pranešimas būtų suprastas.

KOMUNIKAVIMO KRYPTIS
Komunikavimo kryptis gali būti vertikali arba horizontali. Vertikali kryptis dar gali būti aukštyn arba žemyn.
Žemyn
Komunikavimas, sklindantis iš vienos grupės ar organizacijos lygio į žemesnį ly-gį, yra komunikavimas žemyn. Kai galvojame apie vadovus, komunikuojančius su savo pavaldiniais, paprastai tai suprantame kaip komunikavimą žemyn. Jį nau-doja grupių lyderiai ir padalinių vadovai, paskirdami užduotis, pateikdami darbo instrukcijas, informuodami darbuotojus apie kompanijos politiką ir procedūras, nurodydami problemas, į kurias reikia atkreipti dėmesį, ir išsakydami nuomonę apie pavaldinių darbą. Tačiau komunikavimas žemyn – tai nebūtinai žodinis ar akivaizdus kontaktavimas. Siųsdama į darbuotojų namus laiškus, kuriuose prane-šama apie naują nedarbo dienų dėl ligos politiką, vadovybė naudoja komunikavi-mą žemyn. Komunikavimas žemyn taip pat yra ir komandos vadovo išsiųstas elek-troninis laiškas, kuriame primenama apie artėjantį užduoties įvykdymo terminą.
Aukštyn
Komunikavimas aukštyn eina į aukštesnį grupės ar organizacijos lygį. Jis naudo-jamas grįžtamajam ryšiui su esančiais aukščiau valdžios piramidėje supažindinant juos su užduočių vykdymo eiga ir pranešant apie iškilusias problemas. Dėl ko-munikavimo aukštyn vadovai žino, ką jų darbuotojai mano apie savo darbą, ben-dradarbius ir organizaciją apskritai. Komunikavimas aukštyn taip pat padeda va-dovams pasisemti minčių, kaip pagerinti reikalus.
Komunikavimo aukštyn organizacijoje pavyzdžiai yra darbo ataskaitos, kurias rengia žemesniosios grandies vadovai, o tvirtina vidurinės ir aukštesniosios grandies vadovai, laiškų dėžutės pasiūlymams, darbuotojų nuomonė, vadovų ir jų pavaldi-nių susitikimai ir neformalios „niurzgėjimo” sesijos, kurių metu darbuotojai turi galimybę savo tiesioginiam vadovui ar aukštesnės vadovybės atstovams išsakyti problemas ir jas aptarti. Pavyzdžiui, „FedEx” kompanija didžiuojasi savo kom-piuterizuota komunikavimo aukštyn programa. Kasmet visi kompanijos darbuo-tojai užpildo anketas apie darbo klimatą ir įvertina savo vadovus. Nacionalinės Malcolmo Baldrige’o kokybės premijos ekspertai, skirdami „FedEx” šią premiją, pažymėjo, kad tokia programa yra svarbiausias personalo tarnybos privalumas.
Horizontalus
Kai komunikuojama tarp tos pačios darbo grupės narių, tarp to paties lygio darbo grupių, tarp to paties lygio vadovų ar tarp horizontaliai lygiaverčių darbuotojų, šį ryšį vadiname horizontaliu.
Kodėl turėtų kilti horizontalaus komunikavimo poreikis, jei grupės ar orga-nizacijos vertikalus komunikavimas yra pakankamai efektyvus? Horizontalaus ko-munikavimo dažnai reikia siekiant taupyti laiką ir užtikrinti veiksmų koordinavi-mą. Kai kuriais atvejais horizontalus komunikavimas formaliai sankcionuojamas. Vis dėlto dažniau jis sukuriamas neformaliai, kad būtų galima aplenkti vertikalią hierarchiją ir paspartinti veiksmus. Tad, vadovybės požiūriu, horizontalus komuni-kavimas gali būti ir sveikintinas, ir nepageidautinas. Jeigu visais komunikavimo atvejais griežtai laikomasi formalios vertikalios struktūros, informacijos perdavi-mas gali tapti neefektyvus ir netikslus, tada itin praverčia horizontalus komunika-vimas. Tada jis vyksta vadovybei žinant ir remiant. Tačiau horizontalus komunika-vimas gali sukelti žalingus konfliktus, kai nesilaikoma formalių vertikalių kanalų, kai organizacijos nariai, norėdami ką nors pasiekti, stengiasi apeiti savo vadovus, arba kai vadovai sužino, kad be jų žinios buvo kas nors padaryta ar nuspręsta.
TARPASMENINIS KOMUNIKAVIMAS
Kaip grupės nariai perduoda prasmę vienas kitam? Yra trys pagrindiniai meto-dai. Žmonės iš esmės naudojasi žodiniu, rašytiniu arba nežodiniu komunikavimu.
Komunikavimas žodžiu
Pagrindinis būdas perduoti pranešimus – komunikavimas žodžiu. Kalbos, forma-lūs akis į akį ir grupiniai susitikimai bei neformalūs gandai ar paskalos yra popu-liarios komunikavimo žodžiu formos.
Komunikavimo žodžiu privalumai – greitis ir grįžtamasis ryšys. Per labai trumpą laiką galima žodžiu pateikti pranešimą ir gauti atsakymą. Jei gavėjas nėra įsitikinęs, kad teisingai suprato pranešimą, siuntėjas, naudodamas greitą grįžta-mąjį ryšį, tuojau pat apie tai sužino, todėl pranešimą gali pakoreguoti pačioje ko-munikavimo pradžioje.
Pagrindinis žodinio komunikavimo trūkumas išaiškėja organizacijoje ar bet kurioje situacijoje, kai pranešimas turi pereiti per daugelį žmonių. Kuo daugiau žmonių perduoda pranešimą, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus iškraipytas. Jei jums kada nors per pobūvį teko žaisti „telefono” žaidimą, suprantate, apie ką kalbame. Kiekvienas žmogus savaip interpretuoja pranešimą. Dažnai pranešimo turinys, pa-siekęs galutinį adresatą, labai skiriasi nuo originalo. Yra didelė tikimybė, kad pra-nešimai bus iškraipyti tokioje organizacijoje, kur jie žodžiu perduodami aukštyn ir žemyn hierarchijos laiptais.
Komunikavimas raštu
Komunikavimas raštu – tai pastabos, laiškai, elektroniniai laiškai, fakso pranešimai, organizacijos periodiniai leidiniai, skelbimai skelbimų lentoje ar bet kurios kitos priemonės, perduodančios informaciją, parašytą žodžiais ar simboliais.
Kodėl siuntėjas turėtų pasirinkti komunikavimą raštu? Todėl, kad šitaip pa-teikta informacija yra apčiuopiama ir ją galima patikrinti. Paprastai ir siuntėjas, ir gavėjas registruoja informaciją. Pranešimą galima saugoti neribotą laiką. Jei dėl pranešimo turinio kyla klausimų, pranešimą galima susirasti ir pasitikrinti. Ši savybė yra ypač svarbi, kai pranešimai būna sudėtingi ir ilgi. Naujo produkto mar-ketingo plane paprastai būna daug užduočių, išdėstytų per kelis mėnesius. Jį su-rašę, plano autoriai gali ką reikia pasitikslinti per visą plano galiojimo laiką. Ir paskutinis komunikavimo raštu privalumas kyla iš paties proceso. Paprastai su pa-rašytu žodžiu elgiamės rūpestingiau nei su pasakytu. Esame priversti nuodugniau apmąstyti, ką norime išreikšti parašytu pranešimu. Tad rašytinis pranešimas pa-prastai būna gerai apgalvotas, logiškas ir aiškus.
Žinoma, rašytiniai pranešimai turi ir trūkumų. Jiems parengti reikia laiko. Savo koledžo dėstytojui per vienos valandos egzaminą žodžiu jūs galite išsakyti daugiau informacijos nei per vienos valandos egzaminą raštu. Tiesą pasakius, jūs tikriausiai galite per dešimt-penkiolika minučių pasakyti tai, kam aprašyti sugaiš-tumėte valandą. Taigi, nors rašymas gal yra ir tikslesnis, jam reikia daug laiko.
Kitas didelis trūkumas – grįžtamasis ryšys arba tai, kad jo visiškai nėra. Komu-nikuojant žodžiu, gavėjas gali greitai reaguoti į tai, ką galvoja ar girdi. Tuo tarpu rašytiniuose pranešimuose nėra grįžtamojo ryšio mechanizmo. Todėl išsiuntę tar-nybinį pranešimą negalite būti tikri, kad jis buvo gautas, ir, jei buvo gautas, nėra garantijų, kad gavėjas jį interpretuos taip, kaip buvote sumaną. Pastarasis argu-mentas galioja ir žodiniams pranešimams, tik čia tokiais atvejais lengva papras-čiausiai paprašyti informacijos gavėją apibendrinti tai, ką jūs pasakėte. Tiksli san-trauka – tai įrodymas per grįžtamąjį ryšį, kad pranešimas gautas ir suprastas.
Nežodinis komunikavimas
Kiekvieną kartą kam nors žodžiu išsakydami pranešimą, mes į jį įterpiame ir ne-žodinį pranešimą. Kai kuriais atvejais nežodinis komponentas yra savarankiškas. Pavyzdžiui, vienišų žmonių bare žvilgsnis, šypsnys, antakių suraukimas ar pro-vokuojantis kūno judesys gali išreikšti prasmę. Todėl diskusija apie komunikavi-mą būtų nebaigta, neaptarus nežodinio komunikavimo, kurį sudaro kūno judesiai, intonacija ir pabrėžiami žodžiai, veido išraiška bei fizinis atstumas tarp siuntėjo ir gavėjo.
Mokslinis kūno judesių tyrimas vadinamas kinezija. Ji tiria gestus, veido išraišką ir kitus kūno judesius. Tačiau tai palyginti jauna mokslo sritis, todėl čia kur kas daugiau spėliojimų ir populiarizavimo nei moksliškai patvirtintų faktų. Tad nors mes ir pripažįstame, kad kūno judesiai yra svarbus komunikavimo ir el-gesio tyrimų segmentas, turėtume atsargiai vertinti šios mokslo srities išvadas. At-sižvelgdami į šią išlygą, trumpai aptarkime, kaip kūno judesiai gali perteikti prasmę.
Galima įrodinėti, kad kiekvienas kūno judesys turi prasmę ir joks judesys nėra atsitiktinis. Pavyzdžiui, kūno judesiais mes sakome: „Padėkite man, aš esu vienišas”; „Pasiimkite mane, aš esu laisvas”; „Palikite mane ramybėje, aš esu pri-slėgtas”. Ir retai kada šiuos savo signalus mes siunčiame sąmoningai. Savo būse-ną mes išreiškiame nežodine kūno judesių kalba. Nustebę pakeliame antakį. Su-trikę triname nosį. Suneriame rankas, norėdami save izoliuoti ar apsaugoti. Truk-telime pečiais, išreikšdami abejingumą, mirktelime akį, išreikšdami intymumą, bar-bename pirštais, būdami nekantrūs, plekštelime sau per kaktą ką nors pamiršę.
Galime nesutikti su konkrečia ką tik aprašytų kūno judesių prasme, tačiau negalime neigti, kad kūno judesiai papildo, o dažnai ir komplikuoja žodinį ko-munikavimą. Kūno padėtis ar judesiai nebūtinai turi tikslią ir universalią prasmę, tačiau sujungę juos su ištartais žodžiais gauname išsamesnę siunčiamo praneši-mo prasmę.
Skaitydami pažodinį posėdžio protokolą, nepajusite pasakytų žodžių povei-kio, kokį būtumėte pajutę, tiesiogiai dalyvaudami posėdyje ar žiūrėdami jį nufil-muotą vaizdajuostėje. Kodėl? Protokole neužfiksuotas nežodinis komunikavimas. Čia nepajusime, kokie žodžiai ar frazės buvo pabrėžiamos. Norėdami pailiustruoti, kaip intonacija gali pakeisti pranešimo prasmę, paimkime pavyzdį, kai studentas auditorijoje užduoda dėstytojui klausimą. Dėstytojas atsako: „Ką tuo norite pasakyti?” Studento reakcija skirsis priklausomai nuo dėstytojo atsakymo tono. Švelnus, malonus tonas suteiks skirtingą prasmę nei kandi intonacija pabrėžiant žodį „tuo”.
Dėstytojo veido išraiška čia taip pat turi prasmę. Niūrus veidas sako kažką kita nei besišypsantis. Veido išraiška kartu su intonacija gali rodyti aroganciją, agresiją, baimę, drovumą ir kitas savybes, kurių niekaip neįmanoma perduoti ran-kraštyje.
Kokį fizinį atstumą išlaiko žmonės, taip pat turi prasmę. Tinkamo atstumo suvokimas labai priklauso nuo kultūros normų. Pavyzdžiui, tai, kas daugelyje Eu-ropos šalių laikoma dalykiniu atstumu, daugumoje Šiaurės Amerikos sričių būtų palaikyta intymumu. Jei kas nors stovi arčiau jūsų nei priimtina, tai gali byloti apie agresiją ar seksualų susidomėjimą; jei tas žmogus stovi toliau nei įprasta, tai gali reikšti abejingumą ar nepasitenkinimą tuo, kas sakoma.
Svarbu, kad gavėjas atidžiai stebėtų šiuos nežodinius komunikavimo aspek-tus. Reikėtų ir ieškoti nežodinių užuominų, ir klausytis tiesioginės siuntėjo žo-džių prasmės. Verta atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimų prieštaravimus. Pavyz-džiui, jūsų vadovas gali sakyti, jog turi laiko pasikalbėti su jumis dėl neatidėlio-tino biudžeto klausimo, tačiau jūs pastebite nežodinius signalus, bylojančius prie-šingai. Kad ir ką sakytų jūsų pašnekovas, jei jis dažnai žvilgčioja į laikrodį, ši-taip besielgdamas siunčia signalą, jog norėtų baigti pokalbį. Mes klaidiname ki-tus, kokį nors signalą, pavyzdžiui, pasitikėjimą, išreikšdami žodžiais, o nežodžiais siųsdami priešingą signalą: „Aš jumis nepasitikiu”. Tokie prieštaravimai dažnai leidžia daryti išvadą, kad „veiksmai kalba garsiau (ir tiksliau) nei žodžiai”.

KOMUNIKAVIMAS ORGANIZACIJOJE
Šiame skirsnyje nuo tarpasmeninio komunikavimo pereisime prie komunikavimo organizacijoje. Čia dėmesį sutelksime į formalius grupių tinklus, gandus ir kompiuterizuotus būdus, kuriais organizacijos komunikuoja.
Formalūs mažų grupių tinklai
Formalūs organizacijos tinklai gali būti labai sudėtingi. Pavyzdžiui, jie gali jung-ti šimtus žmonių ir pustuzinį ar daugiau hierarchijos lygių. Kad mūsų diskusija būtų paprastesnė, šiuos tinklus suskirstėme į tris plačiai paplitusias penkių žmo-nių mažas grupes (Žr. 9.2 pavyzdį). Šie trys tinklai yra: grandinė, ratas ir daugia-kanalis tinklas. Nors visi jie labai supaprastinti, tačiau mums leidžia aprašyti kiek-vieno unikalias savybes.
Grandinė griežtai atkartoja valdymo grandinę. Šis tinklas panašus į komu-nikavimo kanalus, kuriuos galite rasti griežtoje trijų lygių organizacijoje. Ratas remiasi centrine figūra, kuri yra visos grupės komunikavimo perdavimo kanalas. Jis stimuliuoja komunikavimo tinklą, kurį galite rasti stiprų lyderį turinčioje komandoje. Daugiakanalis tinklas leidžia visiems grupės nariams aktyviai bendrauti vienas su kitu. Daugiakanalį tinklą praktikoje dažniausiai taiko savivaldžios ko-mandos, kurių visi grupės nariai gali nevaržomi prisidėti prie grupės veiklos ir nė vienas jos narys nesiima vadovo vaidmens.
Kiekvieno tinklo efektyvumas priklauso nuo jus dominančių kriterijų. Pavyzdžiui, rato struktūra padeda atsirasti lyderiui, dau-giakanalis tinklas geriausiai tinka tada, kai jums rūpi didelis grupės narių pasi-tenkinimas darbu, o grandinė itin tinka tada, kai svarbiausia yra tikslumas. 9.3 pavyzdys leidžia mums padaryti išvadą, kad nėra kokio nors vieno tinklo, geriau-siai tinkančio visiems atvejams.
Gandai
Grupėje ar organizacijoje formali sistema nėra vienintelis komunikavimo tinklas. Čia taip pat veikia ir neformalus – gandai. Nors gandai yra neformalūs, tai ne-reiškia, jog jie nėra svarbus informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, neseniai atlikto ty-rimo metu paaiškėjo, kad 75 procentai darbuotojų naujienas apie organizacijos reikalus pirmiausia išgirsta per gandus.3
Gandai turi tris pagrindinius bruožus. Pirma, jų nekontroliuoja vadovybė. Antra, dauguma darbuotojų jais pasitiki labiau nei oficialiais aukščiausios vado-vybės pranešimais. Ir trečia, gandai daugiausia tarnauja organizacijoje esančių žmo-nių interesams.

Vieno iš garsiausių gandų tyrimo metu buvo tiriami 67 vadovaujančių ma-žos gamybinės firmos darbuotojų komunikavimo būdai.4 Čia siekta iš kiekvieno informacijos gavėjo sužinoti, kaip jis iš pat pradžių gavo informaciją, o paskui atsekti šią informaciją iki jos šaltinio. Pastebėta, kad nors gandai buvo svarbus informacijos šaltinis, tik 10 procentų vadovų atliko tarpininko vaidmenį, tai yra perduodavo informaciją daugiau nei vienam asmeniui. Pavyzdžiui, kai vienas iš aukščiausiųjų vadovų nusprendė palikti firmą ir užsiimti draudimo verslu, 81 pro-centas aukščiausiųjų vadovų tai žinojo, tačiau tik 11 procentų perdavė šią infor-maciją kitiems.
Taip pat verta paminėti dvi kitas šio tyrimo išvadas. Informacija apie visus organizacijos narius dominančius įvykius dažniausiai sklinda tarp pagrindinių funk-cinių grupių (gamybos, realizavimo), o ne jų viduje. Taip pat nebuvo gauta įro-dymų, kad kuri nors grupė visą laiką atliktų ryšininkės vaidmenį, priešingai – skir-tingo pobūdžio informacija patekdavo per skirtingus tarpininkus.
Bandant pakartoti šį tyrimą su nedidelės valstijos vyriausybinės agentūros darbuotojais, taip pat paaiškėjo, kad tik 10 procentų iš jų atliko tarpininko vaid-menį.5 Šie faktai yra įdomūs, nes kartojant tyrimą buvo pasirinktas įvairesnis dar-buotojų spektras – įtraukti vykdantys ir vadovaujantys darbuotojai. Tačiau infor-macijos sklidimas vyriausybinėje agentūroje vyko funkcinių grupių viduje, o ne tarp jų. Buvo aiškinama, kad šis neatitikimas galėjo atsirasti dėl to, jog čia buvo lyginami ne vien tik vadovaujantys, bet ir vykdantys darbuotojai. Pavyzdžiui, va-dovai gali jausti didesnį informacijos poreikį, todėl gali palaikyti ryšivis ir su ne-sančiais jų funkcinėje grupėje darbuotojais. Priešingai nei buvo pastebėta origi-nalaus tyrimo metu, jį pakartojus paaiškėjo, kad pastovioje žmonių grupėje buvo tarpininkai, perduodantys informaciją vyriausybinėje agentūroje.
Ar gandais skleidžiama informacija yra tiksli? Yra įrodymų, kad apie 75 procentai gandais skleidžiamos informacijos yra tiksli.6 Taigi kokios sąlygos ak-tyvina gandų skleidimą? Kas užsuka paskalų malūną?
Dažnai manoma, jog gandai pradeda sklisti todėl, kad apkalbėti yra malo-nu. Taip iš tiesų retai būna. Gandai kyla reaguojant į situacijas, kurios mums yra svarbios, kai kyla neaiškumų, be to, esant sąlygoms, keliančioms susirūpinimą. Tai, kad darbo situacijose dažnai būna šie visi trys elementai, paaiškina, kodėl organizacijose klesti gandai. Didelės organizacijos, paprastai itin mėgstančios slap-tumą ir konkurenciją – dėl tokių klausimų, kaip kas bus paskirtas nauju viršinin-ku, kaip bus perskirstyti kabinetai, kas buvo nuspręsta dėl darbuotojų mažinimo ir kaip bus perskirstytos darbo užduotys – sukuria sąlygas sklisti gandams. Gan-dai sklis tol, kol bus patenkinti norai ir viltys, sukuriančios netikrumą, dėl kurio kilo gandai, arba kol sumažės susirūpinimas.
Kokias iš šios diskusijos galime padaryti išvadas? Be abejo, gandai yra svarbi bet kurios grupės ar organizacijos komunikavimo tinklo dalis, todėl pravartu juos suprasti. Jie padeda vadovams išsiaiškinti painius klausimus, kurie darbuotojams yra svarbūs ir kelia susirūpinimą. Tad gandai yra ir filtras, ir grįžtamojo ryšio me-chanizmas, išryškinantis darbuotojams aktualius klausimus. Darbuotojams gan-dai yra ypač vertingi, nes jie formalius pranešimus išverčia į grupėje vartojamą žargoną. Žiūrint iš vadovybės perspektyvos, galbūt dar svarbiau yra tai, kad gan-dais skleidžiamą informaciją galima analizuoti ir nuspėti jos tėkmę, įvertinant tai, kad tik nedidelė žmonių grupė (apie 10 procentų) aktyviai perduoda informaciją daugiau nei vienam asmeniui. Atspėję, kurie tarpininkai konkrečią informaciją pa-laikys aktualia, galime geriau paaiškinti ir prognozuoti gandus.
Komunikavimas per kompiuterius
Šiuolaikinėse organizacijose komunikavimą praplėtė ir praturtino kompiuterinė technologija. Tai elektroninis paštas, intraneto bei ekstraneto ryšys ir videokon-ferencijos. Pavyzdžiui, elektroninis paštas labai stipriai sumažino tarnybinių raš-telių, laiškų ir telefono skambučių skaičių, ką darbuotojai istoriškai naudojo ben-draudami tarpusavyje ir su tiekėjais, klientais ar kitais svarbiais asmenimis už or-ganizacijos ribų.
Elektroninis paštas naudoja internetą, kad būtų galima perduoti ir priimti kom-piuteriu sukurtus tekstus bei dokumentus. Jo plėtra buvo įspūdinga. Dauguma ne-dirbančių fizinio darbo darbuotojų dabar reguliariai naudojasi elektroniniu paštu. Neseniai atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad vidutinis JAV darbuotojas per dieną gauna 31 elektroninį laišką.7 Organizacijos pripažįsta elektroninio pašto visiems darbuotojams teikiamą naudą. Pavyzdžiui, „Ford Motor Co.” kompanija daugiau nei 300 000 savo darbuotojų, esančių visame pasaulyje, už 5 dolerių mėnesinį mo-kestį leidžia naudotis kompanijos kompiviteriais, modemais, spausdintuvais ir elek-troniniu paštu.8
Elektroninis paštas, kaip komunikavimo priemonė, turi daugybę privalumų. Elektroninio pašto pranešimus galima greitai parašyti, redaguoti ir išsaugoti. Vieno pelės klavišo spragtelėjimu juos galima išsiųsti vienam ar tūkstančiams žmonių. Gavėjas juos gali perskaityti patogiu sau laiku. O pasiųsti formalius elektroni-nius pranešimus darbuotojams kainuoja tik dalelę to, ką turėtų išleisti spausdin-dami, daugindami ir išsiuntinėdami panašų laišką ar brošiūrą.
Suprantama, kad elektroninis paštas turi ir trūkumų. Svarbiausias iš jų -informacijos perteklius. Kartais darbuotojai gauna net šimtą ar daugiau elektro-ninių laiškų per dieną! Darbuotojas gali tiesiogine prasme sugaišti visą dieną, skai-tydamas bei priimdamas tokį informacijos srautą ir į jį atsakinėdamas. Iš esmės tai, kad elektroniniu paštu yra lengva naudotis, tapo jo didžiausiu trūkumu. Dar-buotojai vis sunkiau atskiria, kurie elektroniniai laiškai yra svarbūs, o kurie tie-siog šlamštas ar neaktualūs. Kitas elektroninių laiškų trūkumas yra tas, kad jie neperteikia emocinio turinio. Nežodiniai signalai, siunčiami tiesioginio susitiki-mo akis į akį metu, ar balso tonas kalbant telefonu perduoda svarbią informaciją, kurios nėra elektroniniuose laiškuose. Ir galiausiai elektroniniai laiškai dažniau-siai būna šalti ir beasmeniai. Todėl jie nėra idealus būdas perduoti tokią informa-ciją kaip pranešimai apie atleidimą iš darbo, gamyklos uždarymą ar pan., galin-tys sukelti emocinę reakciją, todėl čia reikalinga empatiją arba socialinė parama.
llitranetO ir ekstraneto ryšiai. Intranetai – tai privatūs, visą organizaciją ap-imantys informacijos tinklai, veikiantys panašiai kai internetas, tačiau juos gali pasiekti tik organizacijoje dirbantys žmonės. Intranetas sparčiai virsta populia-riausia darbuotojų komunikavimo vienas su kitu priemone. Be to, organizacijos kuria ekstraneto ryšius, jungiančius jų darbuotojus su pasirinktasis tiekėjais, klien-tais ir strateginiais partneriais. Pavyzdžiui, ekstranetas leidžia „GM”korporacijos darbuotojams siųsti elektroninius pranešimus ir dokumentus plieno ir gumos tie-kėjams bei bendrauti su prekybos atstovais. „Wal-Mart” kompanijos tiekėjai yra prisijungę prie jos ekstraneto sistemos, tad „Wal-Mart” darbuotojai gali bendrauti su kompanijos tiekėjais, o pastarieji stebėti, kokie yra jų prekių likučiai „Wal-Mart” parduotuvėse.
VideokonferencijOS. Videokonferencijos – tai intranete ir ekstraneto sistemų tą-sa. Naudodami videokonferencijas, organizacijos darbuotojai gali rengti bendrus posėdžius su kitose vietovėse esančiais žmonėmis. Tiesiogiai girdėdami ir maty-dami vienas kitą, posėdžio dalyviai gali tarpusavyje bendrauti. Videokonferenci-jos leidžia darbuotojams, esantiems skirtingose geografinėse vietovėse, vesti tie-sioginį dialogą.
Dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje videokonferenci-jos vykdavo specialiose kompanijų patalpose, kuriose buvo įrengtos televizijos kameros. Dabar kameros ir mikrofonai yra prijungti prie asmeninių kompiuterių, dėl to žmonės gali dalyvauti videokonferencijose, nepasitraukdami nuo savo ra-šomojo stalo. Kadangi šios technologijos kaštai mažėja, videokonferencijos tik-riausiai bus vis dažniau naudojamos kaip alternatyva brangioms ir daug laiko at-imančioms kelionėms.
Reziumė. Kompiuterinės technologijos keičia mūsų komunikavimo organizaci-jose būdus. Kalbant konkrečiai, darbuotojai jau neprivalo būti prie darbastalio ar rašomojo stalo, kad „būtų vietoje”. Naudojant pranešimų gaviklius, mobilius te-lefonus ir asmenines komunikavimo priemones, darbuotojus galima pasiekti, kai jie sėdi posėdyje, pietauja, lankosi pas klientus ar šeštadienio rytą žaidžia golfą. Riba, skirianti darbuotojo gyvenimą darbe ir ne darbe, tapo nebe tokia aiški. Elek-tronikos amžiuje visi darbuotojai teoriškai gali „budėti” 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Dėl kompiuterinių komunikacijų organizacijų ribos pasidarė nebeaktualios. Kompiuteriniai tinklai leidžia darbuotojams „peršokti” į aukštesnius organizaci-jos lygius, dirbti namuose ar kitoje vietoje ir nuolatos bendrauti su kitų organiza-cijų žmonėmis. Norintis aptarti su marketingo viceprezidentu (kuris yra trimis hie-rarchijos lygiais aukščiau) kokį nors klausimą rinkos analitikas gali apeiti tarpi-nių lygių žmones ir pasiųsti elektroninį laišką tiesiai viceprezidentui. Šitaip el-giantis iš esmės paneigiamas tradicinis hierarchijos statusas, kurį daugiausia le-mia lygis ir galimybė kreiptis. Arba tas pats rinkos analitikas gali panorti gyventi Kaimano salose ir dirbti savo namuose, o ne kompanijos biure Čikagoje. Kai darbuotojo kompiuteris sujungtas su tiekėjų ir klientų kompiuteriais, organizacijų ribos bemaž visai išnyksta. Kaip pavyzdį galime pateikti „Levi Strauss” ir „Wal-Mart” kompanijas, kurių kompiuteriai sujungti į vieną tinklą, todėl „Levi” gali stebėti savo džinsų atsargas „Wal-Mart” parduotuvėse ir, kai reikia, pakeisti prekes, šitaip sumažindama skirtumą tarp „Levi” ir „Wal-Mart” darbuotojų.
EFEKTYVAUS KOMUNIKAVIMO KLIŪTYS
Daugelis kliūčių gali sulėtinti arba iškreipti komunikavimą. Šiame skirsnyje ap-tarsime svarbiausias.
Filtravimas
Filtravimas reiškia, jog siuntėjas sąmoningai manipuliuoja informacija, kad ga-vėjas palankiau ją priimtų. Pavyzdžiui, kai vadybininkas sako savo viršininkui tai, ką, jo nuomone, pastarasis norėtų girdėti, jis filtruoja informaciją.
Pagrindinis filtravimo veiksnys – organizacijos struktūros lygių skaičius. Juo daugiau organizacijos hierarchijoje yra vertikalių lygių, juo daugiau atsiran-da galimybių filtruoti. Tačiau galima laukti vienokio ar kitokio filtravimo visur, kur yra statuso skirtumai. Tokie veiksniai kaip baimė pranešti blogą žinią ar troš-kimas įsiteikti savo viršininkui dažnai skatina darbuotojus sakyti tiesioginiams vadovams tai, ką, darbuotojų nuomone, pastarieji norėtų išgirsti, ir šitaip iškreip-ti aukštyn nukreiptą komunikaciją.
Selektyvus suvokimas


Šioje knygoje mes jau kalbėjome apie selektyvų suvokimą. Šis klausimas ir vėl iškyla, nes komunikavimo procese gavėjas mato ir girdi selektyviai, t.y. priklau-somai nuo jo poreikių, interesų, patirties, išsilavinimo ir kitų asmeninių savybių. Dekoduodamas pranešimus, gavėjas taip pat perkelia įjuos savo interesus bei lū-kesčius. Įdarbinimo interviu vedėjas, kuris mano, kad kandidatė moteris visada šeimą kels aukščiau nei darbo karjerą, tikriausiai įžvelgs šį prioritetą visose kan-didatėse, net jei jos iš tiesų šitaip nemano. Kaip esame sakę 2 skyriuje, mes ne-matome tikrovės; mes interpretuojame tai, ką matome, ir vadiname tai tikrove.
Informacijos perteklius
Žmonės turi ribotas galimybes apdoroti duomenis. Kaip jau minėjome, kalbėda-mi apie elektroninį paštą, kai informacija, su kuria privalome dirbti, viršija mūsų gebėjimą ją apdoroti, atsiranda informacijos perteklius. Gausėjant elektroninių laiškų, telefono skambučių, faksogramų, posėdžių ir stiprėjant poreikiui neatsi-likti savo srityje, vis daugiau vadovų ir specialistų skundžiasi, kad juos slegia infor-macijos perteklius.
Kas atsitinka, kai žmonės gauna daugiau informacijos, nei gali išrūšiuoti ir panaudoti? Tada jie kai kurią informaciją atmeta, ignoruoja, praleidžia ar pamiršta. Arba atideda informacijos apdorojimą vėlesniam laikui, kai pasibaigs informaci-jos perteklius. Kad ir kaip būtų, dėl to informacija prarandama, ir komunikavi-mas tampa ne toks efektyvus.
Lyčių stiliai


Moterys ir vyrai komunikavimą žodžiu naudoja dėl skirtingų priežasčių. Lytis tampa efektyvaus komunikavimo kliūtimi, kai bendrauja skirtingų lyčių atstovai.
Yra mokslinių įrodymų, kad vyrai vartoja kalbą, kad pabrėžtų savo statusą, tuo tarpu moterys ją vartoia tam, kad užmegztų ryšį.1′ Tai yra vyrai kalba ir girdi statuso bei nepriklausomybės kalbą, o moterys kalba ir girdi ryšio ir intymumo kalbą. Tad daugeliui vyrų pokalbiai visų pirma yra priemonė išsaugoti nepriklau-somybę ir savo statusą socialinės hierarchijos piramidėje. Daugeliui moterų po-kalbiai yra derybos dėl artumo, kuriomis jos siekia patvirtinimo ir paramos. Pa-vyzdžiui, vyrai dažnai skundžiasi, kad moterys be paliovos kalba apie savo sun-kumus. Moterys kritikuoja vyrus už tai, kad jie nesiklauso. O iš tiesų išgirdę pro-blemą vyrai nori įtvirtinti savo nepriklausomybės bei situacijos valdymo troški-mą pateikdami sprendimus. Antra vertus, moterys, pasakodamos apie savo sun-kumus, tikisi sutvirtinti intymumą. Moterys pasakoja apie problemą, kad sulauk-tų paramos ir ryšio, o ne kad gautų vyrų patarimus.
Emocijos


Kaip gavėjas jausis gaudamas pranešimą, taip ir interpretuos šį pranešimą. Bū-dami pikti ar-susirūpinę, tą patį pranešimą dažniausiai interpretuosite kitaip, nei gavę jį būdami laimingi. Tokios kraštutinės emocijos kaip triumfavimas ar dep-resija dažniausiai kliudo efektyviai komunikuoti. Tokiais atvejais esame labiau-siai linkę nekreipti dėmesio į racionalų bei objektyvų mąstymą ir jį pakeičiame emociniais sprendimais.
Kalba


Skirtingiems žmonėms žodžiai reiškia skirtingus dalykus; amžius, išsilavinimas ir kultūrinė aplinka – tai trys iš akivaizdesnių veiksnių, darančių įtaką žmogaus vartojamai kalbai ir apibrėžimams, kuriuos jis suteikia žodžiams.
Paprastai į organizaciją darbuotojai patenka iš skirtingos aplinkos. Be to, grupuojant darbuotojus į padalinius, atsiranda specialistai, kurie susikuria savo žargoną ar profesinę kalbą. Didelių organizacijų nariai dažnai būna plačiai geog-rafiškai pasiskirstę – tada skirtingose geografinėse vietose esantys žmonės vartoja tik tai vietovei būdingus posakius ir frazes. Vertikalių lygių egzistavimas taip pat gali kelti kalbinių sunkumų. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad skirtinguose valdymo lygiuose žodžiams „stimulai” ir „kvotos” teikiama skirtinga prasmė. Aukščiausieji vadovai dažnai kalba apie stimulus ir kvotas, tačiau šiuose terminuose slypi manipuliavimo potekstė, todėl daugelis žemesnio lygio vadovų jais piktinasi. Esmė yra ta, kad nors jūs ir aš tikriausiai kalbame ta pačia – anglų – kalba, mes toli gražu ne tapačiai ją vartojame. Jei žinotume, kiek kiekvienas iš mūsų modifikavo kalbą, būtų mažiau komunikavimo sunkumų. Problema ta, kad orga-nizacijos nariai paprastai nežino, kaip žmonės, su kuriais jie bendrauja, modifi-kavo savo kalbą. Siuntėjai yra linkę manyti, kad jų vartojami terminai ir žodžiai gavėjams reiškia tą patį kaip ir jiems. Dažnai ši prielaida būna neteisinga.
KULTŪRŲ KOMUNIKAVIMAS
Net ir pačiomis geriausiomis sąlygomis sunku efektyviai komunikuoti. Skirtingų kultūrų veiksniai akivaizdžiai kelia didesnių komunikavimo sunkumų tikimybę. Pranešimų kodavimo į simbolius ir dekodavimo procesas grindžiamas žmogaus kultūriniu fonu, todėl jis nėra vienodas visiems žmonėms. Juo didesnis siuntėjo ir gavėjo kultūrinio fono skirtumas, juo bus didesnis skirtumas tarp konkretiems žodžiams ar poelgiams suteiktos prasmės. Kilę iš skirtingų kultūrų žmonės skir-tingai mato, interpretuoja ir vertina dalykus, todėl įjuos skirtingai ir reaguoja.
Kultūrinis kontekstas
Geriau suprasti kultūrinius barjerus ir jų pasekmes skirtingų kultūrų komunika-vimui galima, išnagrinėjus kontekstui didelę reikšmę ir mažą reikšmę teikiančių kultūrų koncepcijas.10
Kultūros skiriasi pagal konteksto daromą įtaką prasmei, kurią žmonės įžvelgia tame, kas buvo pasakyta ar parašyta, priklausomai nuo ištartų ar parašytų žodžių autoriaus. Tokios šalys kaip Kinija, Vietnamas ir Saudo Arabija yra didelę reikšmę kontekstui teikiančios kultūros. Čia komunikuojant su kitais žmonėmis labai di-delis dėmesys skiriamas nežodiniams arba subtiliems su situacija susijusiems sig-nalams. Tai, kas nepasalcyta, gali būti svarbiau už tai, kas pasakyta. Šiose kultū-rose komunikuojant didelę reikšmę turi žmogaus oficialus statusas, jo visuome-ninė padėtis ir reputacija. Ir priešingai, Europos ir Šiaurės Amerikos žmonės yra mažą reikšmę kontekstui teikiančių kultūrų atstovai. Jiems pirmiausia žodžiai perteikia prasmę. Kūno judesiai ar oficialūs titulai yra antraeiliai, palyginti su iš-tartais ar parašytais žodžiais (Žr. 9.4 pavyzdį).
Ką šie konteksto skirtumai reiškia komunikavimo prasme? Tiesą pasakius, labai daug! Kultūros, kurios kontekstui teikia didelę reikšmę, komunikuodamos kur kas daugiau pasitiki viena kita. Tai, kas pašalimam žmogui gali atrodyti atsi-tiktinis ir nereikšmingas pokalbis, iš tiesų yra svarbu, nes šis pokalbis atspindi troškimą užmegzti ryšius ir sukurti pasitikėjimą. Didelę reikšmę kontekstui tei-kiančios kultūros žodinius susitarimus laiko rimtais įsipareigojimais. O tai, kas jūs esate -jūsų amžius, stažas, rangas organizacijoje,- labai vertinama ir itin veikia
pasitikėjimą jumis. Tačiau mažą reikšmę kontekstui teikiančios kultūros kontr-aktus, kuriuos privalu vykdyti, dažniausiai sudaro raštu,- žodžiai juose rūpestin-gai parinkti, čia būna daug teisinių įmantrybių. Kultūros, kurios kontekstui teikia nedidelę reikšmę, vertina tiesumą. Čia iš vadovų tikimasi, kad jie aiškiai ir tiks-liai išsakys savo mintį. Visai kitaip elgiasi didelę reikšmę kontekstui teikiančioms kultūroms atstovaujantys vadovai, kurie labiau linkę „patarti”, o ne įsakinėti.
Keturios taisyklės
Ką galite padaryti, kad bendraudami su kitos kultūros atstovais išvengtumėte klai-dingų aiškinimų, vertinimų ir tvirtinimų? Šios keturios taisyklės gali jums padėti”:
1. Vadovaukitės tuo, kad egzistuoja skirtumai, kol nebus įrodyta, jog yra panašumu. Daugelis iš mūsų daro prielaidą, kad kiti žmonės yra pana šesni į mus, negu yra iš tiesų. Tačiau kitų šalių žmonės dažnai labai ski riasi nuo mūsų. Tad bus kur kas mažesnė tikimybė suklysti, jei darysite prielaidą, kad kiti žmonės skiriasi nuo jūsų, o ne galvosite, jog jie yra panašūs tol, kol bus įrodyta, kad skiriasi.
2. Pabrėžkite apibūdinimą, o ne interpretavimą ar vertinimą. To, ką kaž kas pasakė ar padarė, interpretavimas ar vertinimas, priešingai nei api būdinimas, daugiau grindžiamas stebėtojo kultūra, išsilavinimu bei patirtimi, o ne esama situacija. Todėl nevertinkite tol, kol turėsite pakan-kamai laiko stebėti situaciją ir ją interpretuoti iš visų susijusių su šia situacija kultūrų perspektyvų.
3. Būkite empatiški. Prieš siųsdami pranešimą, įsivaizduokite save gavėjo vietoje. Kokios yra jo vertybės, patirtis, kuo jis vadovaujasi? Ką žinote apie jo išsilavinimą, auklėjimą ir patirtį? Pasistenkite įžvelgti, koks tas kitas žmogus yra iš tiesų.
4. Savo interpretaciją laikykite darbine hipoteze. Sukūrę naujos situacijos paaiškinimą ar manydami, kad supratote užsienio kultūros atstovą, savo interpretaciją laikykite hipoteze, kurią toliau tikrinkite, o ne laikykite abe jonių nekeliančiu faktu. Atidžiai įvertinkite pranešimo gavėjų komenta rus, tikrindami, ar jie patvirtina jūsų hipotezę. Kai sprendimas ar prane šimas yra svarbus, galite pasitikrinti su kitais kolegomis užsienyje arba savo šalyje, ar jūsų interpretacija nenukrypsta nuo tikrovės.

KOMUNIKAVIMO ETIKA: AR NEGERAI YRA MELUOTI?
Kai buvome vaikai, tėvai mums sakydavo: „Meluoti yra negerai”. Tačiau visi esame pamelavę. Jei dauguma mūsų sutinka, kad meluoti yra negerai, tai kodėl pateisi-name savo melą? Atsakymas į šį klausimą štai toks: dauguma mūsų skiriame „tikrąjį melą” nuo „mažo nekalto melo”, kuris yra priimtina, netgi privaloma socialinio bendravimo dalis. Kadangi melas yra glaudžiai susipynęs su komunikavimu, pa-nagrinėkime klausimą, su kuriuo susiduria daugelis vadovų: ar svarbus tikslas pa-teisina sąmoningą informacijos iškraipymą? Pažvelkime štai į tokią situaciją.
Jūsų pavaldinė klausia, ar teisingi yra gandai, kad skyrius su visais jo dar-buotojais bus iš Niujorko perkeltas į Dalasą. Jūs žinote, kad šie gandai yra tei-singi, tačiau dar nenorite, jog informacija „nutekėtų”. Jūs baiminatės, kad tai gali pakenkti skyriaus dvasinei būklei ir paskatinti darbuotojus per anksti palikti kom-paniją. Ką pasakysite savo pavaldinei? Pameluosite, išsisuksite nuo atsakymo, iš-kraipysite atsakymą ar pasakysite tiesą?
Ką gali padaryti vadovai, kad sumažintų problemas ir pamėgintų įveikti ko-munikavimo kliūtis?
Čia pateikiami patarimai gali padėti komunikavimą pa-daryti efektyvesnį.
Naudokite įvairius kanalus
Naudodami įvairius kanalus perduoti pranešimui, jūs padidinate tikimybę, kad jis bus aiškesnis dėl dviejų priežasčių. Pirma, sužadinate daugiau gavėjo pojūčių. Pavyzdžiui, elektroninis laiškas ir telefono skambutis teikia ir vaizdą, ir garsą. Pakartodami pranešimą skirtingais kanalais, jį įtvirtinate ir suma-žinate iškraipymo tikimybę. Antra, žmonių gebėjimas priimti informaciją skiriasi. Vieni geriausiai supranta pranešimą, kai jis parašytas. Tačiau kiti teikia pirmenybę komunikavimui žodžiu. Pastarieji daugiau dėmesio skiria nežodiniams signalams, kurie paaiškina daugiau nei vien tik žodžiai.
Naudokite grįžtamąjį ryšį
Daugelis komunikavimo problemų tiesiogiai atsiranda dėl neteisingo supra-timo ir netikslumų. Bus mažesnė tikimybė, jog šitaip įvyks, jei vadovas pa-sirūpins, kad komunikavimo procese būtų grįžtamojo ryšio grandis. Šis grįžtamasis ryšys gali būti žodinis, rašytinis ar nežodinis.
Kaip pagerinti darbo rezultatus įvertinančią kritiką
Čia pateikiami konkretūs patarimai gali padėti vadovams efektyviau išsakyti darbo rezultatus įvertinančią kritiką:
1. Sutelkite dėmesį j konkrečius poelgius. Kritika turi būti konkreti, o ne sudaryta iš bendrų frazių. Pavyzdžiui, užuot pasakęs: „Tavo požiūris į darbą yra netikęs”, va dovas galėtų pasakyti: „Bobai, man kelia nerimą tavo požiūris į darbą. Vakar tu pusvalandį pavėlavai į personalo posėdį, o atėjęs pasakei, kad neperskaitei pradi nės ataskaitos, kurią aptarinėjome. Šiandien tu man sakai, jog išeisi iš darbo tri mis valandomis anksčiau, nes privalai nuvykti pas stomatologą”. Šitaip Bobas su pras, kodėl jis kritikuojamas.
2. Stenkitės, kad kritikoje nebūtų asmeniškumų. Kritika turi būti susijusi tik su darbu. Niekada nekritikuokite žmogaus asmeniškai už netinkamus veiksmus. Sakydami žmonėms, kad jie yra „kvaili”, „nekompetentingi” ar panašiai, beveik visada su lauksite priešingo rezultato.
3. Stenkitės, kad kritika būtų nukreipta į tikslą. Jei vadovas privalo pasakyti kažką nei giama, jis turi pasistengti kritiką nukreipti į adresato tikslus. Vadovas privalo sa vęs paklausti, kaip ši kritika turėtų padėti. Jei atsakymas yra maždaug toks: „No riu tiesiog išsilieti”, tada vadovui neverta kalbėti.
4. Pasistenkite, kad kritika nevėluotų. Kritika adresatui prasmingiausia tada, kai tarp įvykdyto poelgio ir jo įvertinimo prabėga labai nedaug laiko.
5. Pasistenkite, kad kritika būtų suprasta. Ar kritika yra ir glausta, ir pakankamai išsa mi, kad adresatas aiškiai ir visiškai suprastų, kas jam norima pasakyti? Vadovai turėtų pagalvoti, ar neverta paprašyti kritikuojamąjį atpasakoti kritikos turinį, kad pasitikrintų, ar buvo teisingai suprastas.
6. Kritikuokite poelgį, kurį adresatas gali kontroliuoti. Nėra tikslo priminti žmogui trū kumą, kurio jis negali kontroliuoti. Tad kritikuokite poelgį, kuriam adresatas gali turėti įtakos.

Jei vadovas klausia gavėjo: „Ar supratote ką aš pasakiau?”, gavėjo atsakymas ir yra grįžtamasis ryšys. Tačiau čia, be abejonės, nepakanka at-sakymų „taip” arba „ne”. Vadovas gali pateikti kelis su pranešimu susiju-sius klausimus, kad sužinotų, ar pranešimas buvo priimtas neiškraipytas. O dar geriau, jei vadovas paprašo gavėją pakartoti pranešimą savais žodžiais. Jei vadovas išgirsta tai, ką norėjo pasakyti, vadinasi, jo pranešimas buvo tiksliai suprastas. Grįžtamasis ryšys taip pat gali būti subtilesnis nei tiesiog klausimai jo gavėjui ar prašymas apibendrinti. Išgirdęs bendrojo pobūdžio komentarus, vadovas gali pajusti, kaip gavėjas reaguoja į pranešimą. Be to, darbo įvertinimas, atlyginimo peržiūrėjimas, sprendimai paaukštinti parei-gose – tai svarbios, tačiau subtilesnės grįžtamojo ryšio formos.
Suprantama, jog grįžtamasis ryšys nebūtinai turi būti pateiktas žodžiais. Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai. Pavyzdžiui, pardavimo vadybininkė iš-siuntinėja savo pavaldiniams direktyvą, kurioje pateikia naują mėnesinę ata-skaitą, kurią visi pardavimo tarnybos darbuotojai privalo užpildyti. Jei ku-ris nors iš darbuotojų nepristatė naujos ataskaitos, – tai jau yra tam tikras grįžtamasis ryšys. Šis grįžtamasis ryšys turėtų pasakyti vadybininkei, kad ji privalo dar kartą išsamiau paaiškinti savo pradinę direktyvą. Arba jei sakote kalbą grupei žmonių, tai iš jų akių judesių ir kitų nežodinių signalų galite suprasti, ar šios grupės nariai supranta, apie ką jūs kalbate. Grįžtamojo ry-šio reikšmę rodo faktas; kad televizijos situacijų komedijų aktoriai yra linkę įrašinėti savo programas prieš auditoriją. Ūmus juokas ir aplodismentai arba jų nebuvimas pasako atlikėjams, ar pavyko perteikti savo mintį.
Supaprastinkite kalbą
Kadangi kalba gali tapti kliūtimi, vadovas turėtų stengtis taip suformuluoti savo pranešimus, kad jie būtų aiškūs ir suprantami. Jis privalo supaprastin-ti savo kalbą ir atsižvelgti į auditoriją, kuriai ji skirta, kad ją suprastų klau-sytojai. Atminkite, jog efektyvus komunikavimas pasiekiamas tada, kai ga-vėjas pranešimą ir priima, ir supranta. Supras lengviau, jei kalba bus su-paprastinta, pritaikyta auditorijai, kuriai ji skirta. Sakykime, ligoninės ad-ministratorius visada turėtų stengtis kalbėti aiškiais ir lengvai suprantamais žodžiais, tačiau bendraudamas su operacinės personalu privalo kalbėti ki-taip negu su priėmimo skyriaus darbuotojais. Jei vartojate profesinį žargo-ną, jus lengviau supras žinantieji šį žargoną, tačiau jis gali sukelti daugybę sunkumų, jei jį vartosite už grupės ribų.
Aktyviai klausykitės
Mes girdime, kai kažkas kalba. Tačiau labai dažnai nesiklausome. Klausy-tis – tai aktyviai ieškoti prasmės, o girdėti yra pasyvus elgesys. Klausydamiesi du žmonės – gavėjas ir siuntėjas – mąsto.

Čia pateikiami konkretūs patarimai, galintys padėti vadovams tapti tikrai aktyviais klausytojais:
1. Užmegzkite kontaktą akimis. Klausome ausimis, tačiau žmonės, žiūrėdami į jūsų akis, spren džia, ką išgirdote. Užmegzdami kontaktą akimis su kalbančiuoju, sutelkiate savo dėme sį, sumažinate galimybę mintims nuklysti į šalį ir padrąsinate kalbėtoją.
2. Pritariančiai linksėkite galva ir visa veido išraiška rodykite pritarimą. Geras klausytojas susi domėjimą tuo, kas sakoma, išreiškia nežodiniais signalais. Pritariantys galvos linktelėjimai ir atitinkama veido išraiška bei geras akių kontaktas byloja kalbėtojui, kad jo klausomasi.
3. Venkite blaškančių dėmesį veiksmų ar gestų. Dar vienas būdas parodyti susidomėjimą – tai vengti veiksmų, išduodančių, kad jūsų mintys yra kažkur kitur. Tokie veiksmai kaip žvilg čiojimas j laikrodj, popierių dėliojimas ar žaidimas su pieštuku verčia kalbėtoją galvoti, kad klausytojui nuobodu arba pašnekesys jo nedomina.
4. Duokite klausimus. Kritiškas klausytojas analizuoja tai, ką girdi, ir užduoda klausimus. Klau simai teikia aiškumo, padeda suprasti ir įtikina kalbėtoją, kad jo klausomasi.
5. Perfrazuokite. Geras klausytojas vartoja tokias frazes, kaip: „Jūs sakote, kad…” arba „Ar norite pasakyti, kad…” Perfrazavimas – tai puikus instrumentas patikrinti, ar atidžiai klau somasi. Jis taip pat yra tikslumo rodiklis.
6. Stenkitės nepertraukinėti kalbėtojo. Tegul kalbėtojas baigia savo mintį, paskui jūs galėsi te reaguoti. Nesistenkite atspėti, kur krypsta mintys.
7. Nekalbėkite per daug. Daugelis iš mūsų esame labiau linkę išsakyti savo mintis nei iš klausyti, ką sako kiti. Dažnai klausomės tik todėl, kad tai yra kaina, kurią privalome su mokėti, jog ir mums leistų kalbėti. Kalbėti gali būti smagu, o tylėti nejauku, tačiau vienu metu ir kalbėti, ir klausyti neįmanoma. Geras klausytojas tai žino ir per daug nekalba.
Daugelis iš mūsų yra prasti klausytojai. Kodėl? Todėl, kad tai sun-ku, ir todėl, kad kalbėti yra kur kas maloniau. Iš tiesų klausydamiesi daž-nai labiau pavargstame nei kalbėdami. Klausymasis reikalauja intelekto pa-stangų. Čia reikia sutelkti dėmesį. Vidutinis žmogus pasako apie 150 žo-džių per minutę, o mes gebame išklausyti 1000 žodžių per minutę. Dėl šio skirtumo neapkrautos smegenys sudaro galimybę mintims klaidžioti.
Aktyvusis klausymasis pagerėja, kai gavėjas sukuria empatiją siun-tėjui, tai yra kai gavėjas stengiasi save įsivaizduoti siuntėjo vietoje. Kadangi siuntėjo požiūriai, interesai, poreikiai ir lūkesčiai skiriasi, empatiją padeda geriau suprasti tikrąjį pranešimo turinį. Empatiškas klausytojas nepuola ver-tinti pranešimo turinio ir atidžiai klausosi, kas sakoma. Taigi tikslas – ge-riau suprasti visą pranešimo prasmę neiškraipant jos per anksti daromais vertinimais ar interpretacijomis.

Sutramdykite emocijas


Būtų naivu galvoti, kad vadovas visada komunikuoja racionaliai. Tačiau taip pat žinome, kad emocijos gali labai smarkiai iškraipyti prasmę. Kai koks nors klausimas mus emociškai slegia, būname linkę neteisingai interpretuoti gaunamus pranešimus, todėl galime nepajėgti aiškiai ir tiksliai reikšti savo minčių. Ką čia gali padaryti vadovas? Geriausia atidėti komunikavimą vė-lesniam laikui, kai vėl atgausite dvasinę pusiausvyrą.
Nevenkite gandų
Gandų neįmanoma išvengti. Taigi vadovai turėtų gandus panaudoti taip, kad jie duotų naudos. Vadovai gali pasitelkti gandus, kad greitai paskleistų in-formaciją, kita vertus, patikrintų, kokia darbuotojų reakcija į įvairius spren-dimus, prieš galutinai juos priimdami. Be to, gandai gali tapti puikiu grįž-tamuoju ryšiu, jei jie pasiekia pačius vadovus. Suprantama, gandai gali skleisti pavojingas paskalas, menkinančias formalaus komunikavimo efektyvumą. Norėdami sumažinti šią potencialiai destruktyvią jėgą, vadovai turėtų in-tensyviai naudotis formaliais kanalais, užtikrindami, kad jais reguliariai būtų skleidžiama aktuali ir tiksli informacija, kurios pageidauja darbuotojai.

Labiausiai paplitusios elgesio ir etiketo taisyklės

Etiketas ir jo elementai

Šiuolaikinio etiketo reikalavimai susiklostė per daugelį dešimtmečių. Praktinė etiketo reikšmė yra ta, kad jis suteikia galimybę be ypatingų pastangų būti mandagiam bendraujant su skirtingų žmonių grupėmis. Pagrindiniai bendravimo etiketo elementai yra šie:
1. Kalbos kultūra. Tai ne tik nepriekaištingas gramatikos ir stilistikos mokėjimas, bet ir vulgarių žodžių, necenzūrinių posakių vengimas.
2. Nuoširdus mandagumas. Tai mokėjimas pasisveikinti, atsisveikinti, reikiamu laiku pasakyti “prašau”, “būkite malonus”, “atsiprašau”, padėkoti už pagalbą, palinkėti labos nakties, gero ryto, gero apetito, sveikatos ir t.t.
3. Išvaizda. Bendraujant su užsieniečiais labai svarbu apranga. Gerą įspūdį svečiui palieka tvarkingai ir skoningai apsirengęs žmogus.
4. Gebėjimas palaikyti pokalbį. Kad būtum įdomus pašnekovas, neužtenka vien profesinių žinių. Reikia išmanyti savo šalies ir miesto istoriją, meno bei kultūros dalykus.
5. Gebėjimas valdyti savo neigiamas emocijas. Išsiauklėjęs žmogus neįsižeis dėl kito asmens netakto, su šypsena, ramiai išklausys pašnekovą, suteiks pagalbą ir pan.
10.2 Verslininko tinkamos aprangos ir išvaizdos svarba
Specialistai, siekdami tinkamai atstovauti bendrovei, daug dėmesio skiria ne tik savo intelektui, bendravimo kultūrai, bet ir rūpinasi išvaizda, kuriai labai svarbu apranga. Rūpestingai parinktas, atitinkantis paros laiką ir aplinkybes drabužis sutiktajam palieka gerą pirmąjį įspūdį, rodo asmenį esant tvarkingą, gerbiantį save ir kitus, leidžia jam pačiam gerai jaustis aplinkoje. Puošni pokylių apranga byloja apie pagarbą šeimininkams ir svečiams. Tačiau pernelyg puošni, neadekvati situacijai apranga verčia jaustis nepatogiai. Taigi kaip tinkamai pasirinkti aprangą?
Kas tai yra “gerai apsirengęs vyras” ar “gerai apsirengusi moteris”? Apranga turi atitikti tam tikras taisykles, be abejo, būti labai švari ir tvarkinga, gerai išlyginta. Renkantis drabužį atsižvelgiama į figūros ypatybes, ūgį, odos ir akių spalvą, amžių ir t.t. Negalima tapti mados belaisviu – ji mums tik nurodo bendras kryptis, pataria, bet ne diktuoja , ką dėvėti. Reikėtų atsiminti, kad salonų ar parduotuvių vitrinose bei madų šou demonstruojami drabužiai yra pritaikyti idealiai figūrai, tad būtina atsižvelgti į savo ypatybes. Komplektuojant garderobą vertėtų nepamiršti ir aprangos priedų: skrybėlių, šalikėlių, kaklaraiščių, kojinių, batų, diržų, pirštinių. Šie priedai su drabužiais turi sudaryti vieną visumą ir derėti tarpusavyje. Jei vyro kostiumas dryžuotas, marškiniai gėlėti, o kaklaraištis taškuotas, apie jį niekas nepasakys, kad tai “gerai apsirengęs vyras”. Nors kiekviena detalė atskirai paėmus gali būti ir labai graži, tačiau jos nedera tarpusavyje. Reikia mokėti pasirinkti ne tik suknelę ar kostiumą, bet ir tinkamai prisitaikyti priedus. Kiekvienai progai reikia skirtingo apsirengimo: moteris, dalyvaudama iškilminguose pietuose apsirengs puošnią išeiginę suknelę ir kruopščiai parinktus papuošalus. Jei vyras ir moteris kartu eina į priėmimą, jie ir aprangą turi suderinti.

Apranga priklauso nuo renginio pobūdžio ir dienos laiko. Neretai ką rengtis būna parašyta ir kvietime (apie tai rašyta 6 skyriuje). Jei kvietime apranga nenurodyta, reikia vilktis išeiginį kostiumą. Iškilmingą aprangą rengiamės tik tada, kai tokia nurodyta kvietime. Dar viena pastaba: geriau ateiti su išeiginiu kostiumu, kai kiti svečiai apsirengę smokingais, nei atvirkščiai – pasirodyti su smokingu, kai kiti apsirengę kukliau. Anglai tam vartoja terminus: “overdressed” (per daug puošniai rengtis ) ir “underdressed” (nepakankamai elegantiškai rengtis), t. y. būti nei pernelyg išsipuošus, nei nepakankamai gerai apsirengus – “aukso viduryje”. Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?

Kokie yra oficialūs drabužiai ir kokiomis progomis dera juos vilkėti pagal pobūvio laiką ?
1. Per priėmimus ir oficialius renginius, vykstančius 12 – 15 val. (taurės šampano, taurė vyno ir kitus), tinka dėvėti: vyrams (v.) – išeiginį kostiumą, moterims (m.) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
2. Arbatos metu (rengiama 16 – 18 val. paprastai tik moterims) – kostiumėlį arba suknelę su švarku.
3. Furšeto metu (17 – 20 val.) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
4. Kokteilio metu (rengiamas tuo pačiu laiku kaip ir furšetas) – išeiginį kostiumą (v.), suknelę su švarku arba kostiumėlį (m.).
5. Per pietus – iškilmingiausią priėmimą (19 – 21 val.) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietime nuorodą); moterims – ilgą vakarinę suknelę.
6. Vakarienės metu (prasideda 21 val. arba vėliau) – tamsų kostiumą, smokingą arba fraką (pagal kvietimo nuorodą); moterims – ilgą arba pusiau ilgą vakarinę suknelę.
7. Į visus priėmimus, prasidedančius iki 20 val., vyrai gali rengtis bet kokios neryškios spalvos kostiumu, jeigu tik tie priėmimai nerengiami nacionalinės šventės proga, valstybės vadovo garbei arba jo vardu, taip pat vyriausybės ar ministro vardu. Į visus priėmimus, prasidedančius po 20 val., vyrams dera rengtis tamsiu kostiumu, o moterims – vakarine suknele
Svarbiausi reikalavimai išvaizdai
• Derinantis prie mados reikalavimų dažniausiai vyrai priėmimuose būna apsirengę kostiumu .
(Patartina verslininkui turėti bent šešis kasdieninius kostiumus – tris jų žiemos ir tiek pat vasaros sezonui). Dienos metu ir vasarą dėvimi šviesesnių spalvų kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesnių. Rekomenduojami marškiniai – vienspalviai, su apykakle, būtinai priderinti prie vilkimo kostiumo. Įsiminkite, kad kaklaraištis derinamas prie kostiumo ir marškinių. Veiklos žmogui nepatartina ryšėti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraiščius. Batai yra sudėtinė aprangos dalis. Jie neturi būti šviesesni už kostiumą. Prie visų kostiumų tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasarą, kai dėvimas šviesus kostiumas. Prie oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai. Puskojines taip pat būtina derinti prie kostiumo. Jos neturi būti šviesesnės už kelnes (baltos kojinės tinka tik prie sportinės aprangos). Vyrų puskojinės turi būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Atkreipkite dėmesį: klasikinis etiketas reikalauja, kad turėtumėte visad švarią nosinę. Tai būtina vyro garderobo detalė, ji laikoma vidinėje švarko kišenėje.
Svarbu verslininko kūno kvapas (neturi jaustis prakaito kvapo). Dieną vartojamas neaštraus kvapo tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas, vakare – kvepalai. Jie taip pat neturi būti labai aštrūs. Kvepalų nepatartina maišyti.
• Svarbu priderinti galvos apdangalus.
Vyro skrybėlė užsidedama tik prie palto, kepurė ar beretė – prie sportinės aprangos, striukės, puspalčio. Pirštinės, šalikas turi būti suderinti su kitomis kostiumo dalimis arba portfeliu (vilkint fraką, būtina užsirišti baltą šilkinį šaliką). Rašymo priemonės (parkeriai, rašikliai), akiniai laikomi tam skirtoje vidinėje švarko kišenėje.
•Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas.
(Įeinant pas oficialius asmenis, į restoraną, į kabinetą, kur vyks pasitarimas, teatro žiūrovų salę, sėdint prezidiume, darant pranešimą, šokio metu). Jei yra kelios švarko sagos, apatinioji saga gali būti neužsegama. Atsisegti švarką leidžiama užstalėje pusryčių, pietų ar vakarienės metu, taip pat sėdint fotelyje. Jei dėvima liemenė, švarkas gali būti nesegamas.
• Einant į visus priėmimus derėtų vilktis akinančiai baltus marškinius ir elegantišką kaklaraištį.
Kaklaraištis bet kokios (tačiau ne ryškios ir ne juodos) spalvos (juodą kaklaraištį rišamasi tik gedulo metu arba kai to reikalauja uniforma). Beje, kaklaraištis tik tada yra tvarkingas, kai jis taisyklingai parištas.
• Prie griežto kostiumo rekomenduotini juodos spalvos ar tamsių atspalvių batai bei pusbačiai.
Smėlio ar rudos spalvos avalynė visiškai netinka prie juodos, tačiau tinka prie rudos spalvos kostiumo. Vasaros metu prie šviesaus kostiumo galima avėti smėlio ar kt. spalvos avalynę. Į priėmimą negalima ateiti su sandalais. Lakiniai batai dera tik prie frako (galima ir prie juodo smokingo).
Vyriškų batų spalva bet kuriuo atveju turi būti tamsesnė už kostiumo. Tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, tamsiai žalios ir juodos spalvos (taip pat dryžuotos arba languotos – tačiau jokiu būdu ne į priėmimą) tinka prie bet kokio griežto kostiumo.
Pirštinės, galvos apdangalas, šalikas ir nosinė turi spalva ir piešiniu derintis prie kitų tualeto detalių. Populiariausi vyrų papuošalai yra laikrodžiai ir žiedai. Papuošalai su brangakmeniais tinka tik ypatingoms progoms.
Pasirenkant rūbus, moteris gali laisviau elgtis nei vyras. Svarbiausia, kad drabužis atitiktų tikslą, laiką ir aplinką. Kyla klausimas, kaip turi būti apsirengusi moteris, kai vyras apsirengęs: išeiginiu kostiumu, vizitine eilute, fraku ar smokingu? Atsakyti vienprasmiškai sunku, nes tai priklauso nuo konkrečios situacijos.
Dramos ir operos premjerų metu prabangūs vakariniai drabužiai dera tik iškiliose šventinėse premjerose; tokiu atveju vyrams tinka frakas arba smokingas ir juodas apsiaustas su balto šilko šaliku, o moterims – puošni vakarinė suknelė ir ilgas vakarinis apsiaustas, o dramos premjerose šventiniai drabužiai mažiau oficialūs.
Laidotuvių metu vyrai vilki labai tamsų arba juodą kostiumą ir ryši juodą kaklaraištį; batai ir kojinės juodi; moterys vilki taip pat juodą arba tamsią suknelę ilgomis rankovėmis, geriausia kostiumėlį; tamsios kojinės, juodi bateliai, juoda skrybėlaitė, papuošalai turi būti kuklūs.
• Šventės arba iškilmingo renginio metu vyrams nepatariama nusivilkti švarkus.
(Visi viršutiniai marškiniai, kurį laiką pavilkėti po švarku, neišvengiamai įgauna apatinių baltinių kontūrus, o tai labai užgauna kitų svečių estetinį skonį). Geras tonas, be abejo, reikalauja viso renginio metu išlikti apsirengus taip, kaip buvo į jį ateita. Tas pats pasakytina ir apie kaklaraiščius. Subtilaus skonio draugija, savaime suprantama, neleis atsipalaiduoti, kad atsisagstytumėte apykaklę, atsileistumėte kelnių diržą ar dar ką nors, kas veržia.
Iškilmių apranga vyrams
• Išeiginis kostiumas
Siuvamas iš tamsiai pilkos, tamsiai mėlynos ar kitos spalvos medžiagos. Kuo vėlesnis renginys, tuo tamsesnės spalvos kostiumas rekomenduotinas (bet tik ne visiškai juodas). Prie jo dėvimi balti marškiniai ir kaklaraištis, kurio paskirtis – sudaryti kontrastingą ar paryškintą vaizdą (sakoma, jog kaklaraištis – vyro “vizitinė kortelė”). Beje, marškinių rankogaliai turėtų šiek tiek matytis iš po švarko rankovių. Tinka tamsi avalynė ir kostiumo spalvos kojinės.
• Vizitinė eilutė
paprastai ji siuvama iš pilkai juosvo audinio. Švarko šonai užapvalinti iki kelių. Prie šio kostiumo dėvima juoda ar pilka liemenė, balti marškiniai su atlenkta apykakle ir juodai pilkas kaklaraištis. Juodi batai (jokiu būdu ne lakiniai!), tamsiai pilkos ar juodos kojinės. Į liemenės kišenę įsikišama balta nosinaitė. Tai dieninė iškilmių apranga, vienu pustoniu šventiškesnė už išeiginį kostiumą, rekomenduojama oficialiuose priėmimuose.

Frakas
Jis atsirado XVIII amžiuje. Pradžioje jis buvo karininkų apranga. Apie 1850 m. frakas tapo vakariniu tualetu, bet išliko ir kaip jojimo drabužis. Dabar frakas yra puošni apranga ypatingoms šventėms, tinka oficialiems vakaro renginiams, priėmimams, pokyliams, operai ir kt. Jis siuvamas iš juodos vilnos, atlapai – iš juodo atlaso. Kelnių šoninės siūlės turi dvigubą šilko ar aksomo juostelę. Švarkas iš priekio trumpas, prigludęs prie liemens, o užpakalyje garsiosios “kregždžių uodegėlės” siekia kelius. Švarkas neužsagstomas, o liemenė balta ir standi. Frako marškiniams ir liemenei nepakartojamo savitumo suteikia puošnios sagos – dažniausiai iš perlamutro arba perlų, gali būti ir briliantų. Prie frako dėvimi specialūs marškiniai su standžia apykakle ir rankogaliais. Marškinių apykaklė stati, užlenktais kampučiais, kuriuos dengia balta peteliškė. Juodi lakiniai batai, juodos šilkinės kojinės. Į frako kairiąją kišenę laisvai įdedama balta šilkinė nosinaitė. Kelnės negali nei pernelyg laisvai kristi, nei būti pernelyg aukštai užkeltos (geriausiai jos atrodo su petnešomis). Beje, dėvint fraką, nenaudojamas rankinis laikrodis: tinka tik kišeninis su grandinėle.
Prie frako dėvimas juodas ar pilkas lietpaltis, baltas šalikas, cilindras, ožkos odos baltos pirštinės.
• Smokingas
Pradėtas dėvėti XIX amžiuje Anglijoje. Teigiama, jog smokingą (kostiumą skirtą rūkyti) pirmasis įvedė į madą lordas Diuzelendas vyrų klube. Jis siuvamas iš juodo vilnonio audinio (kartais būna tamsiai mėlynos, tamsiai violetinės, o vasarą – baltos plonos medžiagos), atlapai – iš šilko. Išorinėje kelnių (kurios yra be atvartų!) pusėje – vienguba juoda šilko juostelė (galionai arba lampasai). Ilgą laiką smokingas buvo vienaeilis, vėliau atsirado ir dvieilis, dar vėliau vienaeilio smokingo atlapai įgavo šalinę apykaklę ir atsirado trečiasis smokingo fasonas. Šiuo metu naudojami visi šio rūbo variantai. Vienaeilis smokingas dėvimas su juoda šilko liemene ir tos pačios medžiagos peteliške (“varlyte”), dvieilis – be liemenės. Pastaraisiais metais vietoj liemenės pradėta naudoti 12 – 18 cm pločio ispaniškoji juosta. Ji gali būti dėvima tiek prie vienaeilio, tiek prie dvieilio smokingo. Balti arba pasteliniai marškiniai – su pusiau kieta apykakle ir rankogaliais. Prie smokingo dėvimos juodos šilkinės kojinės, lakiniai arba paprasti plonapadžiai batai. Dera juodas ar pilkas lietpaltis bei juoda minkšta skrybėlė. Rankinio laikrodžio dirželis juodas, plonos ožkos odos. Rankogalių sagos – sidabro ar aukso, kartais – su brangakmeniais, jos gali būti iš briliantų.
Smokingas – tai klasikinis vakarinis rūbas (nors iškilmėse jis gali būti dėvimas ir dieną).

Iškilmių apranga moterims
Moters gyvenime apranga turi ypač didelę reikšmę. Kaprizinga moterų mada yra labai nepastovi, todėl kiekvienas sezonas atneša ką nors nauja. Gerai apsirengusi moteris vilki rūbais, kurie tinka jos figūrai, amžiui, yra paprasti, atitinka iškilmių pobūdį ir dienos laiką. Ji rengiasi skoningai, tačiau aklai neseka mada – pasirenka iš siūlomų modelių tik tai, kas paryškina jos individualų grožį. Darbo metu verslininkei nedera ekstravagantiškos naujovės: ji visada turi būti patraukli, simpatinga ir elegantiška, bet išlaikyti konservatyvų stilių (nebūti gundančia, reikia vengti kraštutinumų – puritoniško kuklumo ir žemę siekiančių sijonų bei itin trumpų sijonėlių ar suknelių, o brangią madingą suknelę dera vilkėti vakarop).
Įvairiai ir sudėtingai moters aprangai svarbu įvairūs priedai: skrybėlės, pirštinaitės, bateliai, skarelės, rankinukai ir kita. Šie aksesuarai, kaip ir rūbai, keičiasi pagal madą. Priedai paįvairina aprangą, suteikia jai naujumo, atskleidžia moters skonį ir individualybę. Moteris, pasirinkdama aksesuarus, turėtų prisiminti, kad šie priedai turi sudaryti vieną harmoningą ansamblį ir gerai derėti prie pagrindinio rūbo. Reikia įsidėmėti griežčiausią tabu: nubėgusi kojinių akis, netvarkingai atsilenkusi sijono apačia bei (tiek vyrams, tiek moterims!) nenuvalyti batai, išklaipyti batų kulnai.
Taigi iškilmių apranga moterims:
• Vizitinė suknelė.
Moteris, kuriai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, turi turėti bent kelias sukneles, tinkančias įvairaus pobūdžio renginiams. Dažnai kalbama apie vizitinę, priešpietinę, kokteilių, vakarinę ir kitas sukneles. Tiksliai nusakyti, kuo jos skiriasi, yra gana sunku. Ta pati suknelė, pritaikius priedus, neretai gali būti ir vizitinė, ir priešpietinė. Dažnai ji būna juoda, taip pat gali būti ir kitokios spalvos. Vizitinė suknelė yra su rankovėmis, nedideliu dekoltė (bet jo gali ir nebūti). Taip apsirengusi moteris gali eiti į teatrą, koncertą, parodą, lankyti draugus vienu žodžiu, dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Prie vizitinės suknelės nešiojamas nedidelis, elegantiškas rankinukas. Avalynė spalva ir fasonu turi atitikti suknelę. Tinka auksiniai ir sidabriniai papuošalai ar bižuterija – tik svarbu, kad papuošalų nebūtų per daug.
• Kostiumėlis .
tsirado Anglijoje. Daugelį metų švarkas priminė vyriškąjį, tačiau vėliau laki prancūzų modeliuotojų vaizduotė jį pakeitė ir patobulino, pritaikydama prie moteriško silueto. Kostiumėlis tinka ir priešpiet ir popiet, tačiau jis netinka vakaro iškilmėms. Audinys ir priedai turi pabrėžti iškilmingumą, todėl jis siuvamas iš aksomo ar šilko. Beje, prie švarko tinka moteriškos kelnės. Tačiau tarptautinio lygio priėmimuose pirmenybė teikiama kostiumėliams bei suknelėms.
• Ilga vakarinė suknelė.
agrindinė šios suknelės ypatybė – dekoltė ir ilgos pirštinės (dekoltė dydis priklauso nuo mados ir silueto).
• Ilga iškilmių suknelė .
Ji iškilmingesnė už vakarinę. Dažniausiai be rankovių, su didele dekoltė. Ji siuvama iš šviesesnių spalvų nei vakarinė, iš brangesnės medžiagos, turi daugiau priedų.
• Priedai.
Viena iš svarbiausių smulkmenų yra medžiaginė nosinaitė. Ji turėtų būti kiekvieno nepriekaištingo kostiumėlio kišenėje bei kiekvienos damos rankinėje. Popierinės nosinaitės funkcija yra tik praktinė. Ji vartojama esant slogai ir tinka kai kuriems kitokiems pavalymams, pavyzdžiui, greitosiomis patrinti lifte batus, jeigu ką tik teko klampoti per balas, arba pašluostyti netyčia iš puodelio išsiliejusią kavą.
Labai svarbus dekoratyvinis elementas yra rankinukas. Paprastai jis nedidelis ir elegantiškas. Bateliai turėtų būti aukštakulniai.
Moters aprangą papildo pirštinaitės. Pagal ilgį, jos skirstomos į ilgas, pusilges ir trumpas. Ilgos pirštinaitės mūvimos tik prie ilgų suknelių be rankovių (arba su labai trumpomis rankovėmis) iškilmingų pobūvių metu. Ilgų pirštinaičių, pritaikytų vakarinėms suknelėms, nemūvi dieną ar po pietų. Pusilgės pirštinaitės mūvimos prie suknelės su 3/4 ilgio rankovėmis, o trumpos – prie visų kitų ilgių rankovių. Primename, kad moteris, paduodanti ranką, pirštinaičių nenusimauna.
Papuošalai (vėriniai, sagės, auskarai, apyrankės, žiedai) dažniausiai būna vienos rūšies,tradiciškai nerekomenduojama kartu dėvėti papuošalų iš aukso ir sidabro. Taip pat jų neturi būti tiek, kad moteris panėšėtų į “kalėdinę eglutę” ar juvelyrinės parduotuvės vitriną…
Populiariausi yra du skrybėlaičių derinimo būdai: prancūziškasis, kai skrybėlaitės spalva derinama prie batelių, pirštinių ir rankinuko spalvos, bei angliškasis – čia skrybėlaitė derinama prie drabužių spalvos.
Oficialiam priėmimui tiktų įmantresnė šukuosena ir efektingesnis grimas, švelnūs kvepalai.
Etiketo reikalavimai
Šiame skyriuje pateikta dalis aukštuomenės elgesio visuomenėje taisyklių. Manome, kad daugumai studentų bei būsimųjų specialistų tai bus atmintinė, primenanti, kaip elgtis ir ko negalima daryti konkrečiais atvejais.
Verslininkams ir kitiems specialistams pravartu gerai mokėti etiketo ypatumus.
Laikysena. Vyrams niekada nederėtų stovėti ar sėdėti pernelyg atsainiai ir plačiai išskėtus kojas. Stovint rankos turėtų būti ramiai nuleistos, tarsi tas atsainumas būtų kontroliuojamas. Žinoma, ilgiau stovint, rankų, kaip ir kitų kūno dalių, padėtį derėtų retsykiais keisti. Dar keli patarimai vyrams dėl rankų padėties:
• nelaikykite rankų kaip futbolininkas pozicijoje “siena” (juk toks pavojus normalioje būsenoje kyla retai);
• negrūskite į kišenes abiejų rankų – viena ranka gali ramiai trumpam nuslysti į kelnių kišenę;
• nekiškite rankų į švarko kišenes;
• neslėpkite rankų už nugaros (nebent trumpai poilsio valandėlei);
• vyrų kojų padėtis, žinoma, laisvesnė nei damų, tačiau stovėsena irgi nelabai plati.
Sėdint nugara turi būti tiesi, o atstumas iki stalo – per plaštaką. Vyrams dar yra tokie apribojimai:
• sėdėti ne pernelyg plačiai;
• neištiesti kojų visu ilgiu prieš save;
• nekelti vienos kojos pėdos ant kito kelio;
• leidžiama atsisagstyti švarką (visos kitos sagos, pavyzdžiui, apykaklės, lieka užsegtos!), tačiau kiekvieną kartą, kylant nuo stalo, švarką reikia užsisagstyti.
Moterims apribojimų daug daugiau:
1. stovint rankos nuleidžiamos žemyn. Stovint ilgiau, retsykiais galima rankas sukryžiuoti. Moteris turi atkreipti dėmesį, kad abu delnai gulėtų ant dilbio, kitaip ji atrodys tarsi uždaryta. (Visa kita, kas nerekomenduotina vyrams, netinka ir moterims);
2. blauzdos turėtų būti, kiek įmanoma, arčiau viena kitos; be to, yra natūralios ribos, kurių geriausia neperžengti, kad nepargriūtum. Ir dar vienas patarimas: jei iš priekio fotografuojama, geriau vieną koją pastatyti šiek tiek į priekį, nes net pačios tiesiausios blauzdos, suglaudus jas lygiagrečiai, nuotraukoje gali atrodyti neestetiškai;
3. sėdint keliai visada suglausti (ypač reikia prisiminti sėdint prezidiume, scenoje ir kt.);
• kojas galima laikyti lygiagrečiai, tačiau ištiesti į priekį visu ilgiu – nedera;
• kitais atvejais galioja tie patys draudimai kaip ir vyrams. Patariama.:

• kuo mažiau rankomis lieskite savo kūną kitiems matant, taigi negalima kasytis, glostytis ir pan.;
• neleiskite jokių garsų, nedera garsiai kalbėtis ir juoktis;
• neverskite aplinkinių dalyvauti pokalbyje arba pokštuose vien tik dėl to, kad Jums patinka gausesnis būrys klausytojų;
• garsiai nežiovaukite – žiovaujama be garso, susičiaupus arba prisidengus ranka;
• garsiai nekosėkite arba nečiaudėkite, būtinai burną prisidenkite ranka arba nosinaite;
• taip pat venkite garsaus jausmų protrūkio, cypimo, riaumojimo ar juoko salvės;
kiti tradiciškai neleistini kūno garsai – riaugėjimas ir pan. – jau senai yra tabu, todėl ir kontroliuojami automatiškai.
Prie stalo. Patariama nevėluoti, kai esate pakviestas pokalbiui, deryboms ar priėmimams (svečiai turėtų susirinkti per 3-5 min.).
Jei jau svečiai sėdi už stalo (garbingiausių svečių laukiama ne ilgiau kaip 10-15min.), pavėlavusysis turi prieiti prie šeimininkės ar šeimininko ir atsiprašyti. Šeimininkams nereikia atsistoti iš savo vietų, jie niekam neaiškina svečio pavėlavimo priežasties, tik parodo jam, kur atsisėsti. Svečiai pavėlavusiajam neskiria daug dėmesio.
– Jei į svečius ar į priėmimą ateina vyras su žmona, tai pirmoji sveikinasi žmona su šeimininke, po to su šeimininku.
Svečiuose vyrą turi pristatyti žmona (supažindinant nereikia sakyti “mano draugas”, “mano draugė”, o pasakyti pavardę). Patariama. :
• Nesisėskite už stalo, kol neatsisėdo moterys arba kol šeimininkas ar šeimininkė nepakvies. Sėskite ten, kur nurodyta.
• Lydėdamas prie stalo, pasiūlykite damai tik dešinę ranką ir pasodinkite savo dešinėje. (Nepamirškite, kad dama, sėdinti šalia jūsų dešinėje, verta didesnio dėmesio. Damą, sėdinčią greta, reikia užimti, nepaisant to, pristatytas jūs jai ar ne).
• Neprisistatinėkite po to, kai svečiai susėdo už stalo.
• Nesėdėkite labai toli arba arti stalo.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Prieš pradėdamas valgyti, servetėlę (nesvarbu kaip ji padėta) išlankstykite, sudėkite dvigubą ir pasidėkite ant kelių. Jeigu netyčia valgydamas išsitepėte pirštus, juos atsargiai nusišluostykite į viršutinę servetėlės dalį, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Indeliai rankoms plauti atnešami po kiekvieno patiekalo, valgomo rankomis. Nesistenkite nusiplauti rankų “kaip reikiant”. Pamerkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle, nepakeldamas jos nuo kelių.
• Nešluostykite servetėle veido. Norėdamas nusišluostyti lūpas, servetėlę (dvigubą) abiem rankom paimkite nuo kelių ir lengvai priglauskite prie lūpų ir vėl padėkite ant kelių. Jeigu valgydamas geriate, prieš tai būtinai nusivalykite lūpas, kad neišteptumėte taurės.
• Jei norite ką nors paimti nuo stalo, netieskite rankos virš kaimyno lėkštės.
• Neimkite duonos šakute – imkite ją ranka.
• Nekąskite nuo visos duonos riekės – duoną reikia laužyti gabalėliais.
• Nevalgykite nuo peilio (niekada nekelkite peilio prie burnos).
• Nedėkite ant šakutės maisto su peiliu, o imkite su šakute tik tiek, kiek galima paimti be vargo.
• Nevalgykite per daug greitai.
• Nepripildykite burnos per dideliu maisto kiekiu.
• Neišskėskite plačiai alkūnių – jas reikia laikyti priglaustas prie šonų (kūno). Per daug nesusilenkite ties savo lėkšte. Sėdėkite kaip įmanoma tiesiau. Valgydamas nečepsėkite, nekramtykite išsižioję, nepūskite, nors ir karšta.
• Nedėkite alkūnių ant stalo.
• Nekelkite stikliuko ar taurės per daug aukštai.
• Nevalgykite šaukštu to, ką galima valgyti šakute. Nevalgykite sriubos iš galo šaukšto.
• Nesistenkite suvalgyti paskutinį šaukštą sriubos, paskutinį gabalėlį mėsos ar kito kokio nors patiekalo, nedažykite duona lėkštėje likusio padažo ar užpilo.
• Nepaduokite lėkštės pats, prašydamas antros porcijos – tegul tai padaro padavėjai. (Geriau visai neprašyti antros porcijos.)
• Nespjaudykite žuvies ar kitų kaulų į lėkštę – kaulą iš burnos reikia padėti ant šakutės, priglaustos prie lūpų, ir po to padėti ją ant lėkštės. Vaisių kaulelius reikia nepastebimai dėti į šaukštelį.
• Neprašykite kaimyno ką nors paduoti, jeigu šalia yra patarnaujantieji.
• Nežaiskite servetėle, šakute ar kitais stalo įrankiais.
• Neatsukite kitam nugaros, jei norite pakalbėti su kaimynu. Nekalbėkite su kitu per kaimyną ar su kuo nors, sėdinčiu daug toliau nuo jūsų.
• Nekalbėkite pilna burna.
• Neatsiloškite ir nesikūprinkite kėdėje.
• Stenkitės visada būti ramus.
• Nemėtykite peilio ar šakutės. Bet jeigu nukrito įrankis, tai nesigėdykite paprašyti kito, neakcentuodamas šio atsitikimo. (Apskritai geriau daryti klaidas, nei įsitempus jų nedaryti – tuo atkreipiamas aplinkinių dėmesys.)
• Valgydamas pradėkite naudotis peiliu ir šakute, padėtais toliausiai nuo lėkštės, ir “keliaukite” vis artyn.
• Suvalgęs patiekalą, šakutę padėkite ant lėkštės danteliais į viršų šalia peilio, kurio ašmenys nukreipti į valgiusįjį; įrankių rankenėlės turi būti dešinėje.
• Nesinaudokite prie stalo dantų krapštukais. Ypatingu atveju tai darykite nepastebimai.
• Nevaišinkite svečio be perstojo.
• Būdamas šeimininku (ar šeimininke) niekados nepabaikite valgyti pirmas, o tik tada, kai padės įrankius svečias. Tai itin svarbu, kai paduotas paskutinis valgis.
• Neprašykite antro kavos ar arbatos puoduko, kol svečiams nebuvo paduoti pirmieji puodukai.
• Nedarykite jokių pastabų apie paduodamą valgį.
• Nekritikuokite to, kas nešama ant stalo.
• Neatsisakykite kokio nors valgio, teisindamasis, jog jums nepatinka ar kenksminga sveikatai. Geriausia atsisakyti nenurodant priežasties. Nepasakokite prie stalo apie savo ligas.
• Nedėkite šaukštelio į stiklinę ar puoduką. Pamaišęs arbatą arba kavą, padėkite šaukštelį į lėkštelę.
• Pavalgęs nesulankstykite servetėlės. Ją reikia padėti ant stalo bet kaip.
• Nepamirškite pakilti nuo stalo po to, kai atsistojo moterys, ir stovėkite tol, kol jos neišeis iš kambario. Po to galima atsisėsti vėl, jei esate linkęs dar pasilikti.
• Neskaitykite laiškų, laikraščių arba dokumentų prie stalo.
• Kai padavėjas renka indus ir įrankius nuo stalo, nesistenkite jam padėti.
• Išsirinkus restorane ar kavinėje staliuką, vyrui pridera: pasodinti moterį, švelniai atitraukiant ir pristumiant kėdę, atsisėsti jai iš kairės, o jei staliukas nedidelis – priešais.
• Atsisėdęs už stalo, vyras paduoda damai meniu ir suteikia jai galimybę pačiai išsirinkti norimus patiekalus, o tik paskui išsirenka pats. Moteris gali suteikti vyrui teisę išrinkti patiekalus jai. Patiekalus visada užsako tik vyras.
• Visų pirma vaišės siūlomos moteriai, sėdinčiai vyrui (šeimininkui) iš dešinės, po to – sėdinčiai iš kairės ir t.t. Jei tarp svečių yra tik viena dama, tai patiekalus atneša visų pirma jai, o galiausiai – šeimininkams.
• Nedera pradėti valgyti, jei vaišės dar nebuvo pasiūlytos visiems svečiams. Vyras visada turi laukti, kol pradės valgyti greta sėdinti dama.
• Alkoholinius gėrimus pradėti gerti galima tik po bendro tosto. Pripilti taurę damai, sėdinčiai iš dešinės, reikia kaire ranka, truputį pasisukus į dešinę. Jei yra tik ką atidarytas naujas butelis, iš pradžių vyras turi įsipilti šiek tiek vyno sau, o paskui damai.
• Jei patekote į nemalonią situaciją (netyčia išliejote ar kažkas nukrito), nesistenkite iš karto taisyti savo klaidos. Jeigu trupiniai arba lašai netyčia užkrito ant jūsų rūbų, pasistenkite nepastebimai nuvalyti juos nosine.
• Naudotis šukomis prie stalo neetiška. Dama pudruotis ir dažytis lūpas gali tik po valgio. Už stalo moteris gali sėdėti su skrybėlaite, bet pirštines būtina nusimauti.
• Nepatartina be ypatingo reikalo nueiti nuo stalo nepasibaigus pietums ar vakarienei.
• Atsistojęs nuo stalo nepamirškite padėkoti šeimininkams. O pasibaigus pietums ar vakarienei nereikia skubėti išeiti, bet ir per ilgai užsibūti nepatartina.
• Po to, kai nuo stalo pakyla moteris, vyras taip pat turi baigti savo pietus ar vakarienę.
Vizitų metu, svečiuose. Prisiminkite pristatymo taisykles: moteriai pristatomas vyras; vyresnio amžiaus žmonėms pristatomi jaunesni; aukštesnio rango ar pareigų asmenims – rangu, pareigomis žemesni; pristatant vyrai turi atsistoti, moterims tai neprivalu, nebent tuo jos norėtų parodyti ypatingą pagarbą vyresnei už save moteriai ar vyrui; pristatant pasakoma pavardė ir išvardijami akademiniai vardai ar titulai. Pristatomam žmogui, jei neįteikiama vizitinė kortelė, privalu įsiminti pavardę ir titulus. Nenugirdus jų, prašoma pakartoti.
• Jei patys prisistatote, pasakykite savo pavardę ir palaukite, kol pašnekovas ar pašnekovė taip pat pasakys savo pavardę ir išties ranką. Prisistatančiajam netinka nurodyti savo titulą, mokslinį ar pedagoginį vardą ar laipsnį. Prisistatančiai moteriai patartina ne tik pasakyti savo pavardę, bet ir visą šią procedūrą apgaubti jaukumu, šiluma.
• Įsidėmėkite, kad kreipiamasi pavarde. Kartu su pavarde sakomi ir mokslų vardai, laipsniai, titulai. Pavyzdžiui: “Pone daktare Jonaiti” (o kreipiniu “Pone daktare” kreipiamasi tik į gydytoją). Į vyresnio amžiaus moterį, nors ji ir neištekėjusi, kreipiamasi “Ponia” (kreipinys “Panele” tinka tik jaunoms mergaitėms, merginoms iki 16 m.).
• Prisiminkite sveikinimosi etiketo reikalavimus: vyras visad pirmas sveikina moterį, jaunesnis amžiumi – vyresnį, žemesnes pareigas užimantis – vyresnį pareigūną; pasisveikinant ir atsisveikinant ištiesiama ir paspaudžiama ranka tik pažįstamam asmeniui. Taip daugiausia sveikinasi vyrai; sveikindamasis su moterimi vyras visad nusimauna dešinės rankos pirštinę (moteriai to daryti nebūtina); moterys paspausdamos ranką viena kitai sveikinasi rečiau. Tačiau, kai vyresnė moteris ištiesia ranką jaunesnei ar bendraamžei, ji irgi sveikinasi paduodama ranką; kai vyras sveikinasi su moterimi, ji ranką ištiesia pirmoji; moterys kartais sveikinasi ar atsisveikina pasibučiuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja šį sveikinimosi būdą tik priglaudžiant skruostą prie skruosto, lūpomis neliečiant veido ar lūpų (tai daroma higienos sumetimais ir kad nebūtų ištepama lūpų dažais). Patariama. :
• Netieskite rankos vyresniems ar einantiems aukštesnes pareigas, taip pat moteriai, kol jie neišties savosios pirmieji.
• Nesistenkite paspausti rankos kiekvienam iš susirinkusiųjų. Būtinai pasisveikinti reikia su šeimininku ir šeimininke, o likusiems pakanka linktelėti.
• Lankydamasis kabinete, neikite į patalpą su paltu – apsiaustą palikite rūbinėje ar prieškambaryje.
• Neįeikite į kambarį nepabeldęs.
• Neįeikite į kabinetą su rūkstančia cigarete ar pypke.
• Neskubėkite sėstis. Verčiau palaukite, kol jums pasiūlys arba kol šeimininkas ar šeimininkė patys atsisės. Sėdėkite ramiai ir tiesiai, nedarykite bereikalingų judesių.
• Nežiūrėkite per daug įdėmiai į baldus, paveikslus ar kitus daiktus.
• Nepamirškite atsistoti kiekvieną kartą, kada įeina dama.
• Sėsdamas į automobilį, pirmiausia atidarykite dureles ir leiskite įlipti damai. Iš automobilio išlipkite pirmas ir padėkite išlipti damai, pasiūlydamas jai ranką. Lygiai tas pats lifte.
• Įeidamas ar išeidamas iš kambario visada praleiskite pirma moterį. Žinoma, duris moteriai atidarykite truputį aplenkdamas ją.
• Moteris lipa laiptais į viršų pirma vyro, o žemyn – jam iš paskos. Čia, žinoma, kalbama apie laiptus, kuriais negalima patogiai eiti vienam šalia kito. Plačiais laiptais ir aukštyn, ir žemyn ji eina iš dešinės, jis – iš kairės.
• Jei moteris vilki ilgą vakarinį rūbą, tai vyras turėtų ją lengvai prilaikyti už alkūnės, nes ji abiem rankom turi šiek tiek kilstelėti savo suknelę, kad jos neprimintų, o tuo pat metu dar laikytis turėklų beveik neįmanoma.
• Lipdamas laiptais žemyn, vienu dviem laipteliais lipkite pirma moters, o lipdamas aukštyn – pirma praleiskite moterį tam, kad prireikus visada galėtumėte jai padėti.
• Nelieskite pašnekovo, norėdamas atkreipti jo dėmesį.
• Nebūkite familiarus su savo draugais. Netapšnokite jų per petį, išreikšdamas savo pasitenkinimą.
• Nekalbėkite draugijoje apie dalykus, liečiančius jus ir jūsų pašnekovą, arba apie dalykus, suprantamus tik jums abiem.
• Neskubėkite. Jeigu norite pasakyti tai, ko negalima sakyti garsiai, palaukite tinkamesnio momento.
• Nepasakokite daug apie save. Nekalbėkite apie savo ligas, nesėkmes ir t.t.
• Nesijuokite pernelyg triukšmingai. Juokitės nuoširdžiai, jei tam yra priežastis. Niekada nesijuokite be priežasties.
• Visus refleksinius veiksmus reikia kontroliuoti. Žiovauti kompanijoje neleistina. Kosėdamas pasukite galvą į šoną ir užsidenkite burną ranka. Jeigu kosulys stiprus, burną prisidenkite nosine. Jeigu negalite susivaldyti nečiaudėjęs – nusisukite ir prisidenkite burną nosine.
• Nesiekite vadovauti pokalbiui ir neaštrinkite jo.
• Nekalbėkite apie žmones, kurių kiti nepažįsta.
• Nešmaikštaukite kito adresu. Nesijuokite iš kito manierų. Nekreipkite dėmesio į čiaudintįjį (jis nusičiaudėjęs atsiprašys).
• Nepertraukinėkite pašnekovo.
• Nesiginčykite dėl smulkmenų.
• Nepasakokite senų istorijų, juokų, anekdotų. Neparodykite, kad gerai nusimanote apie meną, techniką ar kitus dalykus.
• Neatsisakykite padainuoti, pagroti instrumentu arba papasakoti ką nors, jeigu esate prašomas ir galite tai padaryti.
• Nebūkite niūrus, jeigu jums atrodo, jog jūsų nepastebi.
• Neparodykite nepasitenkinimo nuobodžiais ir įkyriais žmonėmis. Jūs būsite tikrai mandagus, jeigu kiti nepastebės jūsų susierzinimo ir nusiminimo.
• Būkite dėmesingas pagyvenusiems žmonėms. Tai itin svarbu jauniems, kurie iš lengvabūdiškumo būna neatidūs vyresniesiems.
• Jei svečiuose organizuojami šokiai, nepamirškite pirmiausia pakviesti šeimininkę, taip pat jos dukterį.
• Pakvietus damą šokiui bei lydint ją, reikia pasiūlyti dešinę ranką.
• Jeigu esate rūkantis, visur prieš pradėdamas rūkyti paprašykite šalia esančių leidimo. Yra nemaža vietų, kuriuose nerūkoma: ligoninėse, gydytojų kabinetuose, darbo kabinetuose, jei dirba ir kiti, mokyklose, bibliotekose, kinų, teatrų, koncertų salėse, bažnyčiose, kapinėse ir visur, kur parašyta “čia nerūkoma”. Rūkant nedera įeiti į svetimą butą; sutikti svečius; sveikintis ar atsisveikinti su jais; šokti; ateiti į įstaigą; įeiti į kabinetus.
• Neapsunkinkite šeimininkų pernelyg ilgai užsibūdamas svečiuose.
• Nežiūrėkite dažnai į laikrodį. Išmokite teisingai nustatyti laiką, kada reikia išeiti. Jei jums būtina išeiti anksčiau, nei pradės skirstytis svečiai, padarykite tai nepastebimai, atsiprašęs šeimininkų.
• Kai viešite pas ką nors namuose, nepamirškite pasiteirauti apie šeimininkų įpročius: ar galima rūkyti miegamajame, kada keltis ar eiti miegoti. Nevėluokite prie stalo.
• Jei numatote viešėti ilgiau, nepamirškite su savimi pasiimti skutimosi reikmenų, dantų šepetuko ir kitų asmens higienos daiktų.
Viešosiose vietose, gatvėje vyras turi eiti moters kairėje (nes dešinė pusė yra garbingesnė). Be to, moteriai nedera eiti šaligatvio pakraščiu, nes tai pavojingesnė vieta.
• Jeigu vyras eina su dviem maždaug vienodo amžiaus moterimis, jis turi eiti viduryje ir skirti abiem moterims vienodai dėmesio. Jeigu viena moteris yra daug vyresnė, ji turi eiti viduryje.
• Vyras pirmas išlipa iš automobilio, autobuso, troleibuso, traukinio vagono ir, padėdamas moteriai išlipti, pasiūlo jai ranką, kad moteris galėtų į ją atsiremti.
• Užsakęs taksi, vyras atidaro užpakalines dešiniąsias dureles, moteris sėdasi pirmoji, vyras sėdasi šalia moters.
• Kai vyras pats vairuoja automobilį, jis turi padėti moteriai atsisėsti ir tik tada sėstis už vairo.
• Sėsdama į automobilį, moteris nežengia į jį, bet atsisėdusi ant sėdynės krašto įtraukia abi kojas iš karto į vidų. Išlipdama iš mašinos, pirma iškelia kojas ant grindinio ir tik po to pasikelia nuo sėdynės.
• Atėjęs į kiną ar teatrą su moterimi, vyras, laikydamas bilietus taip, kad matytų juos kontrolierius, praleidžia moterį. Tarp eilių pirma eina moteris, paskui vyras, veidu pasisukę į sėdinčiuosius.
• Įėjęs į kino ar teatro vestibiulį, vyras nusiima galvos apdangalą, o išeidamas jį užsideda beveik tarpduryje. Prie rūbinės vyras padeda moteriai nusivilkti paltą, atiduoda rūbininkui ir tik po to nusivelka pats.
• Jeigu susitarėte su moterimi susitikti kavinėje ar restorane, turite ateiti anksčiau ir atsisėsti prie staliuko. Atėjusią moterį prie staliuko palydi metrdotelis. Jeigu nėra metrdotelio, vyras prie užsakyto (arba laisvo) staliuko eina pirmas. Kitais atvejais prie staliuko einama tokia tvarka: metrdotelis, moteris, vyras.
• Priėjęs prie staliuko, vyras padeda moteriai atsisėsti atitraukdamas nuo stalo kėdę ir pristumdamas ją, kai moteris sėdasi.
• Kai restorane ar kavinėje yra pažįstamų, juos būtinai reikia pasveikinti. Prie artimesnių pažįstamų galima prieiti ir pasisveikinti, o su tolimesniais pakanka pasisveikinti iš tolo galvos linktelėjimu. Prisėsti prie pažįstamų galima tik tada, kada jie iš tikrųjų kviečia. Galite būti pakviesti ir iš mandagumo. Privalote tai pastebėti, padėkoti ir atsisėsti atskirai.
• Vyras, pamatęs įeinančią moterį, pirmas pasisveikina. Moteris išeidama, kad ir iš tolo, pirmoji atsisveikina galvos linktelėjimu.
• Jei prie stalo laukiama asmens, su kuriuo susitarta susitikti, laukiama tik 15 minučių. Praėjus šiam laikui, pradedama valgyti.
• Nemandagu, o todėl negražu:
a. rodyti į ką nors pirštu;
b. nagu krapštyti dantis;
c. trankyti durimis.
• Būkite mandagus aplinkiniams ir praeiviams. Nepamirškite atsiprašyti, jeigu sudarėte kam nors nepatogumų.
• Nežiūrėkite įdėmiai į aplinkinius.
• Neatsisukinėkite ir nežiūrėkite į nueinančius žmones.
• Nevalgykite autobuse ar troleibuse ir eidamas gatve.
• Keliaudamas atkreipkite dėmesį į savo drabužių tvarką. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, keliaujant garlaiviu, tikslinga pasiteirauti dėl tinkamų drabužių.
• Išvažiuodamas į užsienį nepamirškite, kad iš jūsų elgesio sprendžiama apie jūsų šalį. Laikykitės tos šalies, kurioje esate, taisyklių ir papročių.
• Nepamirškite, kad yra šalių, kur uždrausta fotografuoti per traukinio, laivo ar lėktuvo langus.
• Pajudėjus traukiniui, be reikalo neužstokite jo lango, nes jūsų bendrakeleiviai galbūt taip pat nori su kuo nors atsisveikinti. Kupe neatidarykite lango prieš tai negavę kitų keleivių sutikimo.
• Nesidrovėkite to, kad nežinote arbatpinigių dydžio. Šitai galima sužinoti iš bendrakeleivio, turinčio daugiau patirties. Beje, į daugelio avialinijų bilietų kainas įtraukiami ir arbatpinigiai.
• Sėdėdami prie automobilio vairo, laikykitės ne tik eismo taisyklių, nepamirškite kitų vairuotojų ir pėsčiųjų saugumo ir patogumo. Nesignalizuokite be reikalo. Važiuodami šlapia, purvina gatve neužmirškite, kad jūsų mašina gali aptaškyti pėsčiuosius ir kitas mašinas.
• Apie verslininką sprendžiama pagal išvaizdą… Nepamirškite nuolat rūpintis savo išore, tvarkingumu ir švara. Rūpinkitės kiekviena savo išorės detale. Tačiau daryti tai galima tik namie arba ten, kur nėra aplinkinių. Niekada nereikia šukuotis, valytis nagų, tvarkytis kostiumą ir pan. priėmimuose, viešosiose vietose arba gatvėje.
• Nedėvėkite labai ryškių spalvų drabužių. Rinkitės ramius tonus ir fasonus, kurie labiausiai jums tinka.
• Nenešiokite brangenybių tik kaip papuošalų. Galima nešioti segtuką kaklaraiščiui, grandinėlę laikrodžiui, sagę ir panašiai, kadangi tai naudingi daiktai, ir kuo jie paprastesni, tuo geriau. Moterys ypač turi būti dėmesingos ir saikingos savo papuošalams.
• Stenkitės, kad rankinuke būtų ir iš karto galėtumėte rasti, kas reikalinga.
• Jei norite būti elegantiškas (-a), sekite mada protingai ir talentingai. Atsiminkite vieną iš elegantiškumo paslapčių: jūsų drabužiai ir avalynė turi būti tokie, kad jums būtų patogu, galėtumėte jaustis natūraliai ir laisvai.
• Žinokite, kad tikrasis elegantiškumas visada nerėksmingas. (Garsiai rėkia tik prastas skonis!…)
• Nedėvėkite gatvėje sportinio kostiumo.
• Nedėkite į išorines kišenes akinių, šukų ir kitų daiktų.
• Neikite į gatvę nevalytais batais.
• Nedėvėkite suglamžyto kostiumo, neišlygintų marškinių, taip pat marškinių be kaklaraiščio.
• Nevilkėkite po dvieiliu švarku liemenės ar megztinio.
• Oficialioje aplinkoje švarkas turi būti užsegtas. Švarkas turi būti užsegtas įeinant į kabinetą, žiūrovų salę, pas pažįstamus, sėdint prezidiume, einant gatve ir pan. Atsisegti švarką leidžiama valgant, taip pat sėdint fotelyje.
• Netinka į priėmimus ateiti su sandalais ar basutėmis.
• Puskojinių spalva turi būti tamsesnė už kostiumo spalvą. Rekomenduotinos vienspalvės arba su neryškiais ruoželiais puskojinės. Prie kostiumo netinka baltos puskojinės.
• Jeigu vyras sėdi užmetęs koją ant kojos, jis turi pasižiūrėti, kad nesimatytų nuoga koja virš puskojinės. Sėdint ant kėdės, nederėtų išsiskėsti.
• Moteris sėsdama nepakelia palto ar suknelės. Sėdėdama ant kėdės, gali uždėti koją ant kojos, tačiau ji negali sau to leisti sėdėdama ant sofos ar ant žemos kėdutės. Tokiu atveju kojas reikia suglausti ir pakreipti į vieną pusę. Galima vieną pėdą uždėti ant kitos.
• Kvietime į oficialias iškilmes nurodymai, kaip dera apsirengti, adresuojami tik vyrams. Jei, pavyzdžiui, kvietime nurodyta, kad būtinas smokingas, moteris apsivilks smokingą atitinkančią vakarinę suknelę, o jei frakas, moteris apsirengs iškilmių suknele.
• Nenešiokite kepurės, užtrauktos ant akių arba uždėtos tik ant pakaušio.
• Nepamirškite savo eisenos. Nevaikščiokite krypuodamas. Vaikščioti reikia tvirtai, tiesiai, nesilankstant ir oriai.
• Negestikuliuokite be reikalo. Visados kontroliuokite savo rankas. Nekiškite rankų į kišenes.
• Nešvilpaukite gatvėje ir kitose viešosiose vietose.
• Nesijuokite ir nekalbėkite per daug garsiai.
• Nerūkykite, jeigu tai nemalonu kitiems.
• Niekada nepamirškite, kad į jūsų išorę ir manieras atkreipia dėmesį aplinkiniai. (Sakoma, sutinkama pagal išorę, o išlydima pagal protą…).
Šis tas apie gėrimus. Atskiriems patiekalams tinkamai parinktas vynas paaštrina jų skonį. Todėl prie tamsios mėsos (jautienos, laukinių žvėrių ir paukščių, avienos, kalakutienos, raudonos žuvies) patiekalų tinka raudonieji vynai, o prie šviesios mėsos (veršienos, baltos žuvies, vištienos) – baltieji. Jie tinka ir prie žuvies valgių.
Svarbus dalykas – vyno temperatūra . Ji turi būti tokia, kad geriausiai atsiskleistų vyno savybės. Raudonasis vynas dažniausiai patiekiamas kambario temperatūros. Yra tokių kvapnių raudonųjų vynų, kuriuos geriau atkimšti viena valanda anksčiau, kad jis galėtų “pakvėpuoti”. Deguonis vyną “pasendina” ir padaro aromatingesnį. Baltuosius vynus būtina atšaldyti (tačiau į šaldiklį nedėkite, kad neprarastų aromato).
ekomenduojama vynų temperatūra:
• baltojo vyno – 8-12°C,
• raudonojo vyno – 16-18°C,
• desertinio vyno – 13-16°C,
• šampano – 6-8°C.
Paprastai vienas vyno butelis išpilstomas į penkias ar šešias taures, o šampano – į aštuonias. Baltieji vynai pilstomi į taures iš aukščiau – tada jų skonis yra geresnis. Raudonieji – butelį laikant apie 1 cm virš taurės.
Gėrimai pilami iš sėdinčiojo dešinės pusės.
Kai prie svečio iš dešinės prieiti negalima, jam įpilama kairiąja ranka iš kairės pusės. Gėrimus prie stalo pilsto šeimininkas, pirma įsipildamas šiek tiek į savo taurę. Šis paprotys atkeliavo iš tų laikų, kai kamštį atstodavo aliejus. Vaišintojas, pašalinęs aliejų, pirmiausiai gėrimo pildavo sau, po to tik svečiui. Kartu tai buvo įrodymas, jog šeimininkas neturi ketinimų svečią nunuodyti. Mūsų laikais šitaip elgiamasi, kad į svečio taurę nepatektų kamščio trupinėlių. Restorane ar kavinėje padavėjas visų pirma įpila vadinamąjį paragavimo gurkšnelį gėrimą užsakiusiajam vyriškiui; šis tuojau pat ragauja, kad nustatytų vyno skonį ir temperatūrą. Jei vynu patenkintas, patvirtindamas linkteli galva. Padavėjas tuomet pripila kitas taures. Stengiamasi staigiai indo neversti. Įpylus butelis keliamas truputį pakreiptas, kad nenulašėtų vyno ant staltiesės (gali būti kaklelis nušluostomas balta servetėle ar rankšluostėliu). Ir šampanas, ir vynas geriamas mažais gurkšneliais, gardžiuojantis jo skoniu ir aromatu. Vyno pilama vėl tik tada, kai taurė jau tuščia. Ne iki galo išgerta taurė – atsisakymo gerti ženklas. Nepilama į laikinai nuo stalo pasikėlusio svečio taurę.
Kelių rūšių vynai geriami laikantis tokio eiliškumo: pirmiausiai – silpnesni, vėliau – stipresni (iš pradžių – baltieji, po to – raudonieji). Galiausiai patiekiami desertiniai vynai. Sausas vynas po desertinio atrodys labai rūgštus, o su sūriu, kuris paryškina jo skonį – labai švelnus. Išlaikyti vynai geriami po jaunesnių.
Prie neaštrių užkandžių rekomenduojami stiprūs vynai – portveinai, kurie pirma atšaldomi. Šie vynai geriami iš 75 ml talpos taurelių. Prie visų rūšių užkandžių, ypač aštrių, – iki 10°C atšaldyta degtinė bei įvairios karčiosios trauktinės. Degtinei ir trauktinei naudojamos 30-50 ml talpos taurelės. Prie lengvų žuvies ir jūros gyvūnų produktų užkandžių siūloma derinti baltuosius vynus. Prie karštų užkandžių rekomenduojami stiprūs kambario temperatūros sausi ar pusiau sausi vynai. Prie antrųjų žuvies ir jūros gyvūnų patiekalų – baltasis sausas arba pusiau sausas vynas. Kai patiekiamos daržovės – žiediniai kopūstai, pupelės, šparagai, artišokai, grybai – labai tinka pusiau saldūs vynai. Jie pilami į 100 ml talpos taures atšaldyti iki 15-18°C temperatūros. Prie saldžių patiekalų ir vaisių tinka iki 10-12°C atšaldyti desertiniai vynai. Jie patiekiami 75-100 ml talpos taurėse. Prie vaisių, saldainių, konditerijos gaminių rekomenduojamas pusiau saldus, saldus ir muskatinis, iki 8-10°C atšaldytas šampanas: pilstomas į 100-180 ml talpos taures. Butelis paprastai aprišamas balta medžiagine servetėle. Šampanas taip pat tinka su neaštriu sūriu, migdolais, žemės ir kitokiais riešutais, šokoladu, ledais.
Gaivieji gėrimai pateikiami atšaldyti taurėse, kūgio ir cilindro formos 200-250 ml talpos stiklinaitėse. Kokteiliai – šalti gėrimų mišiniai, į kuriuos dažnai įmaišoma alkoholio (vyno, likerio, konjako), cukraus sirupo ir pridedama citrinos, konservuotų vaisių ir pan. Paprastai kokteilio recepte nurodomas ir taurės tipas.
Karšti gėrimai su vynu: grogas, punšas, karštas midus, glintveinas.
grogas – karštas gėrimas iš konjako arba romo ir cukraus, praskiestas verdančiu vandeniu ar arbata;
punšas – gali būti patiektas tiek šaltas, tiek karštas. Į karštą konjaką arba likerį dedama cukraus ir citrinos;
karštas midus – arbata, medus, konjakas ir prieskoniai. Rekomenduojamas prie sklindžių;
glintveinas – gaminamas iš raudonojo vyno, dedama cukraus, prieskonių, įpilama konjako.
Karšti gėrimai su vynu patiekiami bokaluose ant lėkštučių arba specialiose storasienėse taurėse, šalti gėrimai su vynu (kriušonas, punšas, kokteiliai) – didelėse, aukštose ar kokteilių taurėse.
Konjakas. Konjako gimtinė – Prancūzija. Yra sakoma, kad visi konjakai yra brendžiai, bet ne kiekvienas brendis yra konjakas. Taip paaiškinama šių gėrimų gamybos technologija. Brendis – tai distiliuotos vynuogių sultys, kurios, kaip ir konjakai, laikomos ąžuolinėse statinėse. Norint gauti konjaką, distiliuotos vynuogių sultys distiliuojamos pakartotinai. Kitaip tariant, konjakas – dvigubas stiprios vynuogių ištraukos distiliatas.
Konjakas ir brendis patiekiami tulpės formos taurėse žema kojele .
Į 75-250 ml taurę pilama tiek, kad pavertus ją gėrimas neišsilietų – apie 20 ml. Šildomas rankomis konjakas paskleidžia savo aromatą, kuris pirmiausiai ir įvertinamas, ir nepakartojamą skonį, pajuntamą tik ragaujant gėrimą gurkšneliais. Konjakas patiekiamas su kava, saldumynais. Prie arbatos labiau tinka romas.
Viskis. Tai stipraus skonio ir kvapo svaigusis gėrimas, pagamintas iš grūdų ir išlaikytas statinėse. Kiekvienoje šalyje viskis gaminamas savaip. Populiariausi yra keturių rūšių viskiai: amerikietiškas, škotiškas, airiškas, kanadietiškas. Viskis geriamas po pietų, iš žemų, plačių storasienio stiklo taurių, dažniausiai skiestas. Skiedžiamas šaltinio (tuomet išryškėja kvapai), gazuotu vandeniu ar pridedama ledo gabaliukų.
Vaišinant svečius reikėtų prisiminti: stiklinė gaiviesiems gėrimams (200-250 ml) – pilama ¾ stiklinės tūrio; taurė raudonam vynui (100-200 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė baltam vynui (100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė desertiniam vynui (75-100 ml) – pilama ½ taurės tūrio; taurė šampanui (75-180 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurė likeriui (25-50 ml) – pilama 2/3 taurės tūrio; taurelė degtinei ar stipriai trauktinei (30-50 ml) – pilama ½ taurelės tūrio; taurė konjakui (75-250 ml) – pilama tiek, kad paguldžius taurę, gėrimas neišsilietų – apie ¼ tūrio (apie 20 ml).
Apie dovanas ir suvenyrus
Dovana turi atitikti progą: kai ji teikiama jubiliejų ar reikšmingų žmogaus gyvenime įvykių proga, gali būti vertingesnė, paprastesne proga – paprastesnė. Tačiau stenkitės nedovanoti tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti.
Labai svarbu dovaną įteikti laiku (praėjus iškilmėms, įteikta dovana ne tokia reikšminga). Ji skirta konkrečiai tam asmeniui, kuriam dovanojama, todėl dera žinoti to žmogaus pomėgį, o gal ir norus. Tačiau jo paties klausti – neetiška. Pasiteirauti galima draugų, artimųjų. Pagal LR Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo tarnyboje įstatymą turi būti deklaruojamos ne iš giminių gautos dovanos, kurių vertė viršija vieną MGL ir paslaugos, kurių suma viršija penkis MGL.
Patariama: nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų dovanų. Neseniai dirbantis darbuotojas turėtų vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui (kad neatrodytų, jog nori jam įsiteikti).
Įvairioms progoms tinka gėlės. Jos įteikiamos išvyniotos iš pakavimo taros. Kai į svečius ateina vyras su moterimi, gėlių įteikia šeimininkei svečias (tabu – niekada nedovanojame dirbtinių gėlių!). Beje, pasitinkant ar išlydint gėlių dovanojame jas įvyniojus.
Gėles paprastai dovanojame moterims, tačiau jų galima įteikti ir vyrams (pavyzdžiui, jubiliejų ar kitų iškilmių proga).
Vazonėliuose gėlės dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamam asmeniui ir jis turi tinkamas sąlygas joms laikyti.
Į siunčiamų gėlių puokštę būtina įdėti sveikinimo atviruką ar vizitinę kortelę.
Už visas dovanas (nesvarbu kokia jų materialinė vertė) nuoširdžiai dėkojama. Gautą dovaną būtina išvynioti, ja pasigrožima, išreiškiamas susižavėjimas.
Suvenyrai skirti atvykusiems iš kitų šalių svečiams arba svetur teikiami atsakomojo vizito metu. Tai kuklios dovanos, reprezentuojančios valstybės meną. Venkite menkaverčių suvenyrų (kičo).
 Kaip valgomi kai kurie patiekalai, užkandžiai, vaisiai, uogos
Duona iš duonlėkštės imama rankomis ir dedama į lėkštutę, o valgoma atlaužiant po nedidelį gabalėlį. Vaisius, natūralias daržoves, sausainius, pyragėlius, cukrų (jei prie jo nepadėtos specialios repliukės) įprasta imti tik rankomis. Ranka liečiama tik tai, kas įsidedama į lėkštę. Jeigu daržovės supjaustytos, jos imamos šakute.
Sumuštiniai (taip pat ir karšti) prie stalo valgomi su peiliu ir šakute. Jei yra maži ir perverti specialia šakute, jie imami už tos šakutės, padedami į užkandinė lėkštutę, po to įsidedami į burną, šakutė ištraukiama ir vėl padedama ant lėkštutės.
Kai reikia ką nors įsidėti iš bendros lėkštės, negalima rinkti ir perdėjinėti gabalus, o greitai įsidėti tą, kuris yra arčiausiai.
Jeigu norite ką nors pasūdyti, o druska ant stalo padėta atvirame indelyje, tai švaraus peilio galu paimkite druskos ir lengvai dešiniosios rankos smiliumi daužydami peilį pabarstykite druska savo patiekalą.
Įprasta salotas, pudingus, užkepus, kotletus ir kitus patiekalus valgyti tik šakute, bet galima naudotis šakute ir peiliu.
Ikrai, sviestas. Ikrai iš bendro indo mentele dedami į lėkštutę, po to specialiu peiliu įsidedama sviesto. Mentelė paliekama ikrinėje. Nuo riekelės duonos ar pyrago atlaužiamas gabalėlis ir aptepamas sviestu ir ikrais. Tepama pasidėjus ant lėkštutės. Valgoma rankomis.
Paštetas imamas savo peiliu ir dedamas į lėkštutę iš dešinės. Sviestu duonos gabalėlis tepamas, pasidėjus ant lėkštelės duonai. Jeigu lėkštelės duonai nėra, tai duonos gabalėlį reikėtų padėti ant užkandžių lėkštutės krašto. Duoną, užteptą sviestu arba paštetu, valgome peiliu ir šakute. Jeigu duoną reikia užtepti medumi ar uogiene, tai duonos gabalėlį prieš tai supjaustome į tam tikrus gabalėlius. Sviestą galima tepti ant įvairios duonos – šviežios, pakeptos, džiūvėsių ir kt. Sviestas į daržoves dedamas šakute, o ne peiliu.
Karšti užkandžiai. Karšti žuvies užkandžiai valgomi iš pačių indelių, naudojantis tik specialiomis šakutėmis. Karšti mėsos užkandžiai valgomi iš indelių arbatiniu šaukšteliu. Indelio rankenėlė prilaikoma kairiąja ranka.
Kiaušiniai patiekiami šilti, lėkštutėje, suvynioti į medžiaginę servetėlę. Kiekvienam valgančiajam turi būti padėtas specialus indelis. Kiaušinis įsidedamas į indelį, peiliu nupjaunamas kiaušinio viršus, kevalas dedamas ant lėkštutės. Kiaušinis iš taurelės neišimamas ir valgomas šaukšteliu. Kiaušinienė valgoma vien tik su šakutėmis, kiaušinienė su kumpiu – peiliu ir šakute.
Makaronai spageti. Valgoma specialiais įrankiais, bet jeigu jų nėra arba jūs visiškai nemokate jais naudotis, imkime šakutę, atrėmus ją į lėkštės kraštą, užvyniokite du tris kartus makaronus. Greitai dėkite į burną.
Sultinys. Valgoma desertiniu šaukštu. Pyragėlis nelaužomas ir nepjaustomas. Baigiant valgyti, sultinį galima išgerti iš puoduko.
Sriuba. Valgoma semiant šaukštu nuo savęs. Nesemkite pilno šaukšto, kad sriuba nesilaistytų. Baigiant valgyti sriubą, galima kairiąja ranka pakelti lėkštės kraštą ir palenkti nuo savęs. Baigus valgyti, šaukštas paliekamas lėkštėje.
Karšti žuvies patiekalai. Valgoma žuvies įrankiais (šakute ir peiliu). Prilaikant žuvies gabalą peiliu, šakute žuvies minkštimas atskiriamas nuo kaulų. Kaulai iš burnos atsargiai išspjaunami ant šakutės ir padedami ant lėkštės krašto.
Mėsos patiekalai. Valgoma peiliu ir šakute. Negalima visko supjaustyti lėkštėje, o po to valgyti tik šakute. Atpjaunama tik po gabaliuką ir dedama į burną. Jeigu patiekalas maltos mėsos (maltiniai, maltinukai), galima valgyti su šakute. Tačiau galima naudoti ir peilį.
Garnyro daržovės nepjaustomos. Gabalėliai atskiriami šakutės šonu, prilaikant daržovę peiliu. Žirneliai prispaudžiami nugarine šakutės dalimi ir sumaigomi. Imama šakute. Padažas užpilamas tik ant mėsos.
Paukštieną reikia valgyti su šakute ir peiliu. Kai mėsa jau beveik nupjaustyta nuo kaulo, galima ranka paimti kauliuką, ant kurio dažniausiai būna užvyniotas popierius, ir suvalgyti likusią mėsą. Tačiau per daug nesistenkite nugraužti kaulų.
Kijevo kotletai. Arčiau kauliuko šakute daromos skylutės, smailiojoje kotleto dalyje atpjaunamas gabalėlis, kad po truputį ištekėtų sviestas.
Austrės patiekiamos paruoštos. Jų geldelės atidaromos šakute, kairiąja ranka prilaikant. Po to moliuskas pašlakstomas citrinos sultimis ir valgomas. Suvalgius išgeriamos geldelėje atsiradusios sultys.
Krabai. Krabų šarvai nuimami pirštais ir sudedami ant lėkštės krašto. Mėsa taip pat imama ir dedama į burną rankomis. (Rankoms nusišluostyti paduodamos sudrėkintos servetėlės arba joms nusiplauti – indeliai su vandeniu.)
Vėžiai iš bendro indo imami pirštais ir dedami į lėkštę. Kairiąja ranka vėžys imamas už priekinės dalies, o dešiniąja – už užpakalinės ir narstomas. Mėsa nuo kiauto atskiriama specialiu peiliuku ir valgoma specialia šakute. Kaklelių, žnyplių ir kojelių mėsa iščiulpiama. Valgyti tinka tik balta mėsa.
Omaras gali būti patiekiamas kaip šaltas užkandis ir kaip pagrindinis patiekalas. Pirmuoju atveju per pusę perpjauto omaro uodegos mėsą iš šarvo galima imti peiliu ir šakute. Kaip pagrindinis patiekalas virtas omaras valgomas specialiais įrankiais – šakute ir žnyplėmis, kuriomis nugnybiamos omaro žnyplės. Kojelės nulaužiamos per sąnarius, po to mėsa išimama specialia šakute. Kojelėse likusią mėsą galima iščiulpti. Taip pat valgoma uodega. Prie omarų patiekiamas majonezas arba ištirpintas sviestas, kurio kiekvienas įsideda į lėkštę. Valgant gabalėliai padažomi (šakute) į majonezą. Būtinas dubenėlis su vandeniu pirštams nusiplauti.
Artišokai valgomi rankomis. Lapeliai po vieną panardinami į padažą ir mėsingoji lapo pusė traukiama tarp dantų taip, kad rankose liktų lapas su keletu sausų plaušų, jis padedamas ant lėkštės krašto. Likęs artišoko pagrindas valgomas peiliu ir šakute.
Šparagai pjaustomi peiliu ir valgomi šakute.
Žuvis paprastai valgoma naudojant specialius žuvies įrankius. Visos marinuotos žuvys, pavyzdžiui, visų rūšių marinuota silkė, rūkyta žuvis – ungurys, lašiša ir t.t. – valgomos su peiliu ir šakute.
Midijos patiekiamos karštos, geldelėse, kurios atidaromos specialiomis žnyplėmis ir šakute. Žnyplėmis geldelė prispaudžiama prie lėkštės, o šakute moliuskas iškrapštomas. Tuščios geldelės paliekamos lėkštėje.
Varlių kojytės skoniu panašios į vištieną. Kojytė imama toje vietoje, kur kauliukas, ir dantimis nuplėšiama mėsa.
Kava ir arbata. Išmaišius cukrų, šaukštelis išimamas ir padedamas ant lėkštelės. Nelaižykite jo. Negrandykite juo likusio cukraus. Jei išgėrėte kavą ir jums pila dar, nekelkite puodelio virš lėkštelės. Citrinos griežinėlis imamas specialia šakute ir dedamas į kavą ar arbatą. Puodelyje šaukšteliu išspaudžiamos sultys, o žievelė padedama ant lėkštelės krašto.
Saldų patiekalą galima patiekti bendrame dideliame inde, iš kurio kiekvienas įsideda į savo lėkštę tiek, kiek nori. Galima taip pat patiekti jau padalytą porcijomis stikliniuose induose ar plačiuose bokaluose. Kremai, želė, ledai su grietinėle ir uogomis ir kiti saldūs patiekalai, patiekti atskiromis porcijomis, valgomi su arbatiniu šaukšteliu. Saldūs patiekalai, kurie yra patiekiami giliose desertinėse lėkštelėse, valgomi desertiniu šaukšteliu.
Desertui taip pat galima patiekti sūrį. Jį serviruoja ant padėklo, supjaustytą specialiu peiliu arba visą (peilis dedamas šalia). Sūris valgomas šakute iš lėkštutės.
Tortas ir minkšti pyragaičiai valgomi arbatiniu šaukšteliu arba šakute, skirta pyragaičiui. Kietus pyragaičius valgome specialia šakute.
Sausainius, saldainius imkite ir valgykite rankomis, o biskvitinius pyragaičius – specialia šakute.
Kaštonai patiekiami karšti ir valgomi rankomis. Jeigu lukštas kietas, naudojamasi peiliu.
Kompotai patiekiami stiklinėje kreminėje ant lėkštelės. Vyšnių kauliukai iš burnos atsargiai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštelės.
Obuolys ir kriaušė, laikant virš lėkštutės, supjaustomi į keturias dalis, nulupama luoba, išpjaunamas sėklalizdis ir valgoma rankomis. Kriaušę, jeigu ji minkšta ir sultinga, patogiau valgyti peiliu ir šakute.
Vyšnios ir trešnės. Patiekiamos su koteliais vazelėje. Į savo lėkštutę įdedamos paėmus už kotelių. Kauliukai, naudojantis arbatiniu šaukšteliu, dedami ant dešinėje padėtos lėkštelės.
Vynuogės patiekiamos sukarpytos kekėmis. Vynuogės kekė imama kairiąja ranka, dešiniąja uogos po vieną nutraukiamos ir valgomos. Grūdeliai iš burnos išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Apelsiną reikia nulupti vaisių peiliu, padalyti skiltelėmis, sėklas pašalinti peiliu, skilteles valgyti rankomis.
Mandarinas nulupamas rankomis. Valgoma rankomis, kauliukai išspjaunami į šaukštelį ir dedami ant lėkštutės.
Arbūzas valgomas vaisių peiliu ir šakute: pjaunama po gabalėlį, sėklos išimamos peiliu, šakute prilaikant, ir valgoma su šakute.
Ananasas supjaustomas prie stalo, kad pasklistų jo aromatas. Valgomas šakute, pjaunant peiliu po gabalėlį.
Avokados vaisius perpjaunamas pusiau, pašalinamos sėklos, minkštimas valgomas šaukšteliu iki pat žievės. Valgydami vaisių laikome vienoje rankoje. Taip pat valgome ir kivi.
Abrikosas ir persikas perpjaunamas pusiau, šakute ir peiliu pašalinamas kaulas. Valgoma rankomis. Dešinėje gali būti padėta lėkštelė kauliukams.
Greipfrutas patiekiamas perpjautas skersai. Peiliu atskiriamas nuo žievės minkštimas ir šaukšteliu pabarstomas cukrumi (pagal skonį). Valgoma šaukšteliu.
Bananas nulupamas rankomis, bet valgomas peiliu ir šakute.
Jeigu braškes paduoda su koteliais, už jų jas ir reikia paimti, pamirkyti į cukraus pudrą ir valgyti. Braškės be kotelių valgomos su arbatiniu šaukšteliu.
Kai vaisiai valgomi rankomis, visada ant stalo pastatomas indas su vandeniu pirštams nusiplauti, po to nusišluostoma servetėle. Jei vandens nėra, pirštai nusivalomi servetėle.
Jei jūs nežinote, kaip valgyti kurį nors patiekalą, pažiūrėkite, kaip tai daro šeimininkai ar kiti svečiai, ir pasekite jų pavyzdžiu.

Etiketas – bendravomo proceso kliūtys ir efektyvumo didinimas

 

Bendravimo trikdžiai
Bendravimo procese pasitaiko nemažai kliūčių, kurios iškraipo informaciją. Komunikacijos sistemoje – pranešimo siuntėjas, pats pranešimas, informacijos perdavimo kanalas, gavėjas, jo reakcija ir grįžtamasis ryšys – dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdymai, t.y. neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis, dėl kurių pranešimas praranda savo prasmę. Didinant bendravimo efektyvumą būtina išsiaiškinti ir pašalinti minėtus įvairius trukdymus ir barjerus.

Iš komunikacijos barjerų pirmiausia išskiriami organizaciniai ir asmeniniai trikdžiai. Kaip nurodo KTU doc. V. Šilinginė ir prof. A. Sakalas, organizaciniai barjerai susiję su įvairiais trukdymais formaliuose informacijos perdavimo kanaluose, atsirandančiais dėl skirtingų tikslų, darbuotojų padėties, skirtumų, specializacijos. Yra skiriami vertikalios (hierarchinės) ir horizontalios komunikacijos trikdžiai.
vertikalios (hierarchinės) komunikacijos trikdžiai:
1. Neišsami ir neaiški informacija;
2. Informacijos perteklius (dėl to sunku sukoncentruoti dėmesį į svarbiausias žinias);
3. Netinkamas laikas;
4. Informacijos iškraipymas (pvz., dėl nemokėjimo aiškiai reikšti savo mintis arba dėl sąmoningų tikslų);
5. Netinkamos bendravimo priemonės (specialistai pataria dažniau naudoti žodinę komunikaciją, nes atsiranda geresnis psichologinis klimatas ir palankesnės sąlygos grįžtamajam ryšiui užtikrinti);
6. Hierarchinės padėties skirtumai (neretai žemutinių grandžių darbuotojų geros idėjos nepasiekia vadovų, nes jie nekreipia dėmesio į pavaldinių nuomonę);
7. Kiti trikdžiai.
Iš horizontalios komunikacijos trikdžių paminėtini:
1. Darbuotojų specializacija (atskirų valdymo funkcijų darbuotojų grupės kai kada pasižymi profesiniu uždarumu bei saviizoliavimu);
2. Konkurencija ir motyvacijos stygius (kai konkuruojantys darbuotojai nelinkę dalintis naujovėmis ar naudotis grupinio darbo privalumais);
3. Didelis darbo krūvis (tarpusavio bendravimui nebelieka laiko);
4. Kiti trikdžiai (V. Šilingienė ir kt., 2000, p.97).
Asmeniniai bendravimo trikdžiai susiję su žmonių bendravimu: psichologiniu klimatu, kultūros bei intelekto nevienodu lygiu ir pan.
Asmeniniai bendravimo trikdžiai:
1. Skirtingas informacijos supratimas (dėl intelektualumo ir kompetencijos skirtumų, žmonių emocinės būklės, skirtingų interesų ir pan.);
2. Skirtinga žodžių interpretacija (dėl atskirų žodžių skirtingo supratimo);
3. Neverbaliniai (gestų) trikdžiai (dėl kultūros savitumų ar nacionalinių ypatumų tie patys gestai gali būti suprasti nevienareikšmiai);
4. Blogas grįžtamasis ryšys (dėl nesugebėjimo išklausyti, blogų tarpusavio santykių ir pan.).
Svarbu įvertinti ir socialinį suvokimą. Didžiosios Britanijos mokslininkai G. Burton ir R. Dimbleby pažymi šias būdingiausias socialinio suvokimo klaidas (V. Baršauskienė, 2002):
 

1. Dalį informacijos mes praleidžiame;
2. Kai kurioms detalėms suteikiame per didelę reikšmę;
3. Neteisingai interpretuojame ryšius tarp atskirų suvokiamų elementų;
4. Darome neteisingas prielaidas apie žmones, remdamiesi ankstesne savo patirtimi ir klaidingai manydami, kad kai kurie būdo bruožai visada susiję su kitais.
Vienas pagrindinių šių trikdžių šaltiniais yra suformuluojama išankstinė nuomonė bei stereotipai. Taip pat įtakos turi pradmės efektas (jis turi didesnę įtaką mūsų sprendimams, kai bendraujame su nepažįstamais žmonėmis); baigmės efektas (paskutinius žmogaus, su kuriuo bendraujame žodžius, poelgius įsimename geriau nei viduriniuosius, ir jais labiau pasikliaujame, darydami sprendimus apie žmones) bei aureolės efektas (jis lemia tai, kad dalis mūsų gautos informacijos apie žmogų ima dominuoti ir daro įtaką galutiniam sprendimui). Būtina įvertinti ir vieningumo iliuziją. Ji pasireiškia, kai mes nepagrįstai tikimės, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus, kad vienas jo poelgis neprieštaraus kitam. Todėl, kartą iš ko nors išgirdę nedraugišką “užsičiaupk”, greičiausiai manysime, kad tas žmogus – grubus nepraustaburnis, nors tąkart jis galbūt tik nevykusiai pajuokavo…
Siunčiamos informacijos efektyvumo didinimas
Vienas svarbiausių siuntėjo tikslų – kad informacija gavėją pasiektų be iškraipymų. Tam būtinas pranešimo aiškumas, tikslumas ir išbaigtumas. KTU specialistai rekomenduoja naudoti šias efektyvaus informacijos siuntimo priemones (V. Baršauskienė, 2002):
1. Pranešimo glaustumas.
2. Dėmesys ir atidumas gavėjui .
3. Konkretumas.
4. Pasitikėjimo palaikymas.
5. Mandagumas .
6. Asmeninis įvaizdis.
1. Pranešimo glaustumas.
Tam tikslinga:
• Tekste naudoti trumpus sakinius;
• Nurodyti konkrečius faktus, tikslius teiginius;
• Vengti ilgų įžangų, smulkmeniškų paaiškinimų (papildomą medžiagą galima pateikti priede);
• Vengti nereikalingų pakartojimų;
• Duomenis pateikti lentelėse, grafikuose ir pan. Patariama parašytą tekstą keletą kartų perskaityti, patikslinant ir sutrumpinant pranešimą.
2. Dėmesys ir atidumas gavėjui .
Siuntėjas turi pastebėti gavėjo galimą gauti naudą. Tada jis į pasiūlymus reaguos palankiai. Svarbu pabrėžti teigiamus ir malonius faktus.
3. Konkretumas.
Taip suteikiama pranešimui vienareikšmė prasmė. Patariama atsakyti į penkis aspektus: kas, ką, kur, kada ir kodėl. Jeigu siuntėjas vartoja bendrus, abstrakčius išsireiškimus, gavėjas priverstas rinktis iš daugelio reikšmių. Žodžių (daug, mažai, gerai, blogai) prasmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir suvokimo, konkretūs skaičiai, terminai suvokiami tiksliau. Pagrindinius teiginius tikslinga paryškinti.
4. Pasitikėjimo palaikymas.


Jį didina:
Siuntėjo kompetencija. Gavėjas bus dėmesingesnis, jei tikės, kad siuntėjas yra patyręs ir kompetentingas nagrinėjamoje srityje.
Abipusis pasitikėjimas. Gavėjas visada nori žinoti siuntėjo motyvus: ar jie savanaudiški, kiek yra paisoma gavėjo interesų. Atviras išsiaiškinimas leidžia sukurti abipusio pasitikėjimo atmosferą.
Draugiškumas. Draugiški santykiai rodo, kad vadovas pasitiki bendradarbiu. Tai suteikia pastarajam pasitikėjimo, vykdant užduotis, išsiaiškinant neaiškius klausimus. Tai tinka ir tais atvejais, kai darbuotojas padaro klaidų, nes nuteikia bendromis jėgomis ieškoti jų pašalinimo būdų.
5. Mandagumas .
Mandagūs pranešimai leidžia sustiprinti gerus ir darbingus santykius. Tam reikia:
1. būti taktiškam ir supratingam;
2. nevartoti išsireiškimų, kurie gali suerzinti, įžeisti ar pažeminti gavėją (pvz., “jūs užmiršote”, “jums nepasisekė”, “jūs privalote” ir pan.).
6. Asmeninis įvaizdis .
Siuntėjo reputacija, kurią susidaręs gavėjas, apsprendžia jo pirmąją reakciją. Todėl vadovas turi nuolat rūpintis savo geru asmeniniu įvaizdžiu. Žinokite, kad gerus poelgius mes linkę užmiršti greitai, blogus – prisimename ilgai.
7.3. Priimamos informacijos efektyvumo didinimas
Gavus pranešimą ir apmąsčius jo turinį informacijos gavėjas gali pateikti klausimus.
Dažniausiai jie būna:
1. Uždari (siauros apimties
), kurie reikalauja konkretaus atsakymo į specifinį pasiteiravimą (jie prasideda žodžiu “ar”, o tipiniai atsakymai – “taip” arba “ne” ir naudingi, kai norima pasitikslinti pašnekovo poziciją, sustiprinti pozityvius ar negatyvius teiginius);
2. Atviri, reikalaujantys papildomos informacijos (jie prasideda žodžiais: kodėl? kaip? kada? kiek? ir reikalauja išsamių atsakymų);
3. Reikalaujantys patikslinimo (jais siekiama pasitikrinti, ar teisingai suprastos pateiktos sąvokos, teiginiai).
Klausymosi svarba. Aktyvus klausymas yra sudėtingas, reikalaujantis susikaupimo, protavimo bei aktyvaus dalyvavimo bendraujant su informacijos siuntėju.
Komunikacijos sėkmė priklauso ne tik nuo kalbėjimo, bet ir nuo pašnekovo klausymo. Vadybininkai apie pusę darbo laiko klauso. Klausymo efektyvumą lemia: suvokimo tikslumas, supratimo efektas ir procedūros kultūra.

Svarbi supratimo fazė, kurioje išsiaiškinama, ar teisingai suprastas pranešimas, užduotis (svarbu, kad gavėjas nebijotų klausti siuntėjo ir išsiaiškinti neaiškias vietas). Kai kada pasigendama atsiskaitymo ir kontrolės. Žinia, kiekvienas pranešimas reikalauja atsakymo. Įmonės viduje tai turi užtikrinti nustatytos procedūros (kada, kokia forma turi būti pateikiami atsakymai į pranešimus).
Dažniausiai skiriamos trys gero klausymo savybės:
1. Tiesumas (falšo nebuvimas) – kai klausytojas su kalbančiuoju elgiasi tiesiai, natūraliai, neegoistiškai, be vaidybos;
2. Akceptacija (kalbantysis priimamas be išankstinio nusistatymo – jam jaučiama pagarba);
3. Empatiškumas (klausytojas jaučia, ką kalbantysis išgyvena emociškai).
Specialistai rekomenduoja Brownell efektyvaus klausymosi modelį. Pagal šį modelį girdėjimas reiškia dėmesio nuolatinę koncentraciją (ausimis “gaudant” garsus, kurie pasiekia tam tikrą smegenų dalį). Supratimas – tai įsisąmoninimas, kad pašnekovas pranešimą persiuntė, o atsiminimas – gebėjimas atkartoti gautą pranešimą. Interpretavimas – tai sugebėjimas pranešime įžvelgti daugiau negu išreikšta žodžiais. Įvertinimas – po pranešimo daromas sprendimas ar susiklostanti nuomonė. Pagaliau reagavimas – tai savo dėmesingumo parodymas pranešimo siuntėjui.
Kalba laikoma tarpusavio įtakos instrumentu – savo siunčiamu pranešimu kitą žmogų sąmoningai ar nesąmoningai paveikiame. KTU psichologai nurodo sakomo žodžio tris komponentus:
1. Referentinis komponentas (jis atspindi žodžio reikšmę – pragmatinis kalbos aspektas);
2. Asociacinis komponentas ( tai sakomo žodžio prasmės ar asociacijų visuma);
3. Emocinis komponentas (žodžio sukelti jausmai arba emocijos).
Kiekvienas kalbėtojas įtakoja pranešimo priėmėją naudodamas įvairius instrumentus. Dažniausiai naudojami šeši tokios “valdžios” instrumentai .
1. Žodžių ir sakinių pasirinkimas (pagal tai galime spręsti apie žmogaus intelektualumą ir pan.);
2. Naujų žodžių ar posakių pateikimas, “tušti” išsireiškimai;
3. Aktyvios arba pasyvios gramatinės formos pasirinkimas;
4. Nuoseklumo pasirinkimas (asmenybę nusakančių būdvardžių ir kitų elementų nuoseklumas veikia besiformuojantį įspūdį – gerąsias ir blogąsias savybes);
5. Akcentavimas ir intonacija;
6. Slaptų arba numanomų prielaidų pasirinkimas ( galima panaudoti žodžių formuluotes norimam kontekstui sukurti) (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Klausydami vieni kitų, suvokiame ne tik esminę informaciją, bet ir pajuntame pašnekovo emocijas. Emocinę būseną pajusti ypač svarbu, nes taip nustatomas ir palaikomas palankus psichologinis klimatas (kyla abipusė simpatija, pagarba, pasitikėjimas ir kt.).
Kalbos suvokimas bei supratimas priklauso nuo bendravimo stiliaus ypatybių, nuo žmogaus patirties, nuo kliūčių perduodant informaciją bei nuo klausytojui prieinamų leksikos priemonių vartojimo (būtinas naujadarų minimumas).

Psichologai išskiria vidinius ir išorinius klausymosi barjerus.
Vidiniai barjerai – išankstinis nusistatymas, savi apmąstymai, neigiamos emocijos, požiūris ir kt. Jie kliudo suvokti siūlomą informaciją, tampa “filtrais”, iškraipančiais pranešimą.
Išoriniai klausymosi barjerai – tai aplinka, kurioje kalbama (triukšmas, žmonių judėjimas, temperatūra, apšvietimas, drėgmė, telefono skambučiai, įjungtas radijas ar televizorius, durų trankymas ir kt.), kalbančiojo individualios ypatybės (mikčiojimas, kalbos kultūra, apranga, manieros, įžūlus elgesys ir kt.) bei kalbos forma ir turinys(įmantrūs posakiai, gausybė skaičių ar formulių, šokinėjimas nuo minties prie minties, lėta, monotoniška kalbos maniera arba greitakalbė ir kt.).
Būtina atminti, kad žmogus mąsto apie šešetą kartų greičiau, negu kalba (kalbama apie 100 žodžių per minutę, o mąstoma – per 600 žodžių per minutę). Klausydamas žmogus apmąsto, vertina, kritiškai analizuoja gaunamą informaciją, “deda” ją į vietą (be kritinės analizės klausymas beprasmis).
Rekomenduojamos pagrindinės gero klausymosi taisyklės:
• Nepertraukinėkime pašnekovo;
• Nekeiskime pokalbio temos;
• Nesiblaškykime;
• Netardykime pašnekovo (neužduokime bereikalingų klausimų);
• Neprimeskime savo pastabų;
• Savo elgesiu, gestais ar žodžiais atspindėkime kalbančiojo jausmus;
• Klausykime … tarp eilučių
KTU specialistai pataria atkreipti dėmesį į šiuos verslininkų bruožus, kurių dėka galima išvengti socialinio suvokimo klaidų.
Verslininkų bruožai:
1. Atidumas detalėms (bendraujant reikia atidžiai stebėti visus, tiek žodinius, tiek nežodinius “pranešimus”, neretai partneris sako viena, o kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. byloja visai ką kita);
2. Sprendimo atidėjimas (stengtis kuo ilgiau nedaryti galutinio sprendimo apie žmogų – tai leis sukaupti apie jį daugiau ir įvairiapusiškesnės informacijos);
3. Nuomonės keitimas (būti nusiteikus keisti savo požiūrį į žmogų, sužinojus apie jį ką nors naujo);
4. Duomenų tikrinimas (nuolat lyginti tai, ką pastebime, su turima nuomone ir kreipti dėmesį į prieštaravimus);
5. Informacijos lyginimas (įvairias pastebėtas detales lyginti vienas su kitomis, siekiant išvengti aureolės efekto, stereotipų poveikio ir kt.);
6. Alternatyvus elgesio priežasčių aiškinimas (stengtis rasti ne vieną, bet keletą skirtingų paaiškinimų, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip, atkreipiant dėmesį tiek į vidinius, tiek į išorinius poelgį lėmusius veiksnius);
7. Papildomos informacijos rinkimas (ieškoti papildomų informacijos šaltinių, padedančių susidaryti objektyvesnę nuomonę);
8. Įsijautimas (pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo padėtį);
9. Emocijų apribojimas (neigiamas emocinis žmogaus nusiteikimas sąlygoja neteisingą gautos informacijos interpretavimą: geriausia šioje situacijoje išeitis – susilaikyti nuo bendravimo, kol bus atgauta rami būsena) (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Priimant pranešimus svarbus neverbalinės komunikacijos įvertinimas .
Dažnai žmonės sako viena, bet kūno kalba, balso intonacija išduoda juos manant visai ką kita. Priešingi signalai verčia informacijos gavėją rinktis kuo tikėti – verbaline ar neverbaline informacija. Neretai gavėjas pasirenka būtent neverbalinę. Tokia prieštaringa informacija kelia baimę ir nepasitikėjimą, nes gavėjas jaučia, kad siuntėjas kažką slepia. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į įvairius neverbalinės informacijos požymius.
Taip pat ir vizualiniai neverbalinės kalbos aspektai .
Tai: kūno kalba, veido mimika, akių išraiška, gestai, poza ir kt. “Skaitant” žmogaus veido išraišką, dažnai galima atskleisti neišreikštus žodžiais jausmus: džiaugsmą, pyktį, liūdesį, nuostabą, baimę ar pasibjaurėjimą. Visi žinome posakį: “akys – tai sielos veidrodis”. Akių kontaktas leidžia atskleisti daugelį svarbių dalykų. Tiesioginis akių kontaktas, atviras žvilgsnis rodo pašnekovo nuoširdumą, susidomėjimą, atvirumą ir pasitikėjimą. Jeigu akių kontakto vengiama, galima pajusti, kad pašnekovas yra neramus, nervingas ar ką nors slepia. Daug pasakyti gali ir pašnekovo poza, gestai.
Svarbu stebėti ir kitą neverbalinės kalbos priemonę – balso intonaciją .
Ji dažnai gali iškreipti tikrąją žodžių prasmę. Todėl reikia išgirsti, ne tik tai, kas yra sakoma, bet ir kaip tai pasakoma. Balso garsumo, aiškumo, ritmo pokyčiai gali suteikti informacijai skirtingą reikšmę (J. Almonaitienė ir kt., 2001, p.104].
7.4. Konfliktai ir jų išvengimas
Konfliktas (lotyn. conflictus – susidūrimas) – tai priešiškų interesų, pozicijų, nuomonių bei požiūrių susidūrimas ar rimti nesutarimai, kai žmogų užvaldo nemalonūs išgyvenimai. Jo eigoje specialistai išskiria konflikto etapus. ir fazes, kurios konflikto metu gali cikliškai pasikartoti po kelis kartus: pradinė ir kilimo fazė, konflikto pikas bei kritimo fazė.

Konfliktų rūšys.
Konfliktai dažniausiai skirstomi į penkias grupes:

־ pseudokonfliktai; Pseudokonfliktai – tai įvairūs nesusipratimai, kylantys dėl klaidingos informacijos (jie sprendžiami užtikrinant patikimą informaciją).
־ vertybių konfliktai; Vertybių konfliktai- tai individualių esminių dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sandūra (jie sprendžiami tikslinant pozicijas, nuostatas bei vertybines orientacijas).
־ interesų konfliktai; Interesų konfliktaibūna psichologiniai (kai nesuderinti tų pačių tikslų siekimo būdai ) ir esminiai (kai asmenys siekia skirtingų tikslų). Tokie konfliktai sprendžiami derybų keliu.
־ struktūriniai konfliktai; Struktūriniai konfliktai- tai gamybos ir darbo organizavimo trūkumai (neaiškios darbuotojų funkcijos, grupės narių funkcinis nesuderinamumas, neefektyvus administravimas ir kt.). Šie konfliktai sprendžiami tiksliai apibrėžiant darbuotojų funkcijas, vykdant reikiamus pokyčius valdymo organizacinėse struktūrose ir pan.
־ tarpasmeniniai konfliktai. Tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl individualybių nesuderinamumo bei įvairių bendravimo problemų (nesugebėjimo išklausyti, nepriimtino elgesio, bendravimo kultūros, emocijų nevaldymo ir pan.).
Konflikto prevencija.


Kai susiklosto situacija su nesuderinamais tikslais, patariama pasinaudoti konflikto prevencija, t.y. priemonių nepageidaujamam bendruomenės narių elgesiui nutraukti. Vienas iš galimų būdų yra psichokorekcija. Specialistai išskiria šiuos psichokorekcijos būdus (V. Barvydienė ir kt., 2001):
־ Jausmų išreiškimas; Jausmų išreiškimo metodas rekomenduoja negesinti “užsidegusio” asmens emocijų. Jei jis save gerbia, galbūt “nuleidus garą” neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus.
־ Emocinis atpildas; Emocinis atpildas. Besiskundžiantysisbando parodyti save nukentėjusiu. Parodęs, jog skaitotės su jo kančiomis, jūs emociškai kompensuojate vidinę jo būseną: pokalbyje įterptas pagyrimas, teigiama pastaba sušildys besiskundžiantįjį. Būtent geras žodis – raktas į prasižengusiojo sąžinę.
־ Agresijos nuvainikavimas; Agresijos nuvainikavimas. Grupės vadovas bando stabdyti įsiliepsnojusį konfliktą prašydamas jo dalyvius pasikeisti vietomis. Būtinybė pažiūrėti į problemą iš kito pozicijų, pasijusti varžovo vietoje verčia žmogų susimąstyti. Šis būdas nors sunkus, bet labai veiksmingas.
־ Autoritetingas trečiasis. Kartais kilusį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. asmuo, kuris nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Jis tampa konflikto komunikacijos lyderiu. Toks tarpininkas turi būti nepriklausomas, konfliktuojančioms pusėms autoritetingas, neutralus, šaltakraujiškas, nešališkas, iniciatyvus bei komunikabilus. Specialistai pataria (J. Almonaitienė ir kt., 2001):
־ Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės turėtų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas.
־ Neįsitraukime į aptarinėjimus apie “siaubingą” konfliktuojančiųjų padėtį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pusės, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį: trečiojo asmens paskirtis – ne vertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų.
־ Trečiojo asmens tikslas – skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų dėmesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę: “Mano požiūriu,…”, “Aš manau,…” ir pan.
־ Negatyvius konfliktuojančių teiginius paverskime pozityviais: reaguokime į kategoriškus tvirtinimus “niekada”, “nei vienas” ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškintis, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis norėtų.
־ Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti – neleistina. Verbalizuokime emocijas (išsakykime žodžiais): “Aš matau, kad tave labai supykdė (nuvylė, įžeidė, nuliūdino …). Garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms.
־ Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugebėjimą įsijausti į kito padėtį.
־ Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik girdėjo; esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas.
־ Nuolat akcentuokime, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į veiksmą: “Ką jūs galvojate daryti toliau?” Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus.
־ Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinkime “gelbėtojų”. Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto įsitraukimo į kitų problemas.
Konflikto sprendimo algoritmas ir rezultatai.
Grupė Vilniaus psichologų sukūrė konflikto sprendimo veiksmų algoritmą. Pagal potencialią konfliktinę situaciją galima paversti konstruktyviu dialogu

• “Garo išleidimas”. Supykusiam partneriui būtina leisti išsakyti savo nuoskaudas (beprasmiška iškart bandyti racionaliai įsiterpti – partneris jūsų vis tiek neišgirs). Pradžioje geriau patylėti, leisti partneriui išsikalbėti. Kai jo emocijos atlėgsta, o partnerio akyse tarsi atsiranda klausimas: “Na, ką gi tu pasakysi?” Tai ženklas, kad galima pradėti dialogą.
• Nepasitenkinimo konkretizavimas. Norėdami pagerinti situaciją, turite tiksliai žinoti nepasitenkinimo priežastį. Sukonkretinant priežastį racionalu paklausti, patikslinti: (Pvz., “Kas sukėlė nepasitikėjimą manimi? Kas liudija, kas aš esu blogas vadovas? Iš ko sprendžiate, kad mūsų įstaigoje – netvarka?”). Verta konkretizuoti tol, kol tiksliai sužinosite, koks veiksmas, įvykis ar poelgis sukėlė partnerio nepasitenkinimą.
• Sutikimas, kad kaltinimas, priekaištai turi pagrindą. Paprastai puolantysis tikisi, kad jūs ginsitės. Kai randate būdą sutikti su kaltinimu, nuginkluojate priešininką (sutikti, kad priekaištai turi pagrindą, nereiškia, jog pripažįstate partnerį esant teisų). Jei pavyko partnerį įtikinti, kad jo nepasitenkinimas pagrįstas, pastebėsite, kad priešininkas nurimo, klausosi jūsų kalbos, artėja į tarpusavio supratimą. Tada belieka rasti kompromisinį sprendimą.
• Paaiškinimas, kaip jūs vertinate situaciją. Tai, kad išklausėte partnerį ir sutikote, jog jo nepasitenkinimas pagrįstas, teikia vilties, kad ir partneris jus išklausys. Pasistenkite savo nuomonę išdėstyti kuo aiškiau, pabrėždami jos subjektyvumą (pažymėti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į individualią nuomonę). Gali būti tokios situacijos:
• Prisitaikymas . Tai savo interesų aukojimas dėl kitų žmonių. Kilus ar paūmėjus konfliktui, bandykime raminti kitą ir išsaugoti gerus santykius; stengtis neužgauti kito žmogaus jausmų. (Užuot aptarus abiejų šalių skirtumus, pažymėti kuo abi pusės sutinka).
• Prisitaikymas . Tai savo interesų aukojimas dėl kitų žmonių. Kilus ar paūmėjus konfliktui, bandykime raminti kitą ir išsaugoti gerus santykius; stengtis neužgauti kito žmogaus jausmų. (Užuot aptarus abiejų šalių skirtumus, pažymėti kuo abi pusės sutinka).
• Kompromisas. Kompromiso šalininkai dažnai bando rasti konsensusą (t.y. geriausių pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančiom šalims).
JAV mokslininkas K. Thom’as siūlo dvimatį konfliktų reguliavimo modelį. Čia svarbiausia – kooperacija (dėmesys kitų konflikto dalyvių interesams).
Taip pat jis siūlo penkis konflikto sprendimo stilius:
1. Vengimą; Vengimas. Vengiantis spręsti konfliktą asmuo atidėlioja ginčytino klausimo sprendimą, vildamasis, jog laikui bėgant pavyks jį išspręsti. Jis teigia, kad dėl iškylančių nesutarimų nebūtina jaudintis. Vengiantysis naudoja asmenybės savisaugą.
2. Varžovo spaudimą; Varžovo spaudimas – tai siekimas laimėti bet kuria kaina, kad pasiektų savo interesus. Mažai paisoma kitų, reikalaujama, kad būtų daroma taip, kaip jis mano (toks pašnekovas pokalbyje dažnai demonstruoja savo nuostatų teigiamus aspektus).
3. Prisitaikymą; Prisitaikymas. Partneris parodo kilnumą ir aukoja dalį savo interesų dėl derybų dalyvių tikslų (jis bando išsaugoti gerus santykius, stengiasi neužgauti kito žmogaus jausmų, pokalbyje būna atidus kito asmens norams ir pan.).
4. Kompromisą; Kompromisas. Jo šalininkai randa “aukso vidurį”, t.y. pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiem konfliktuojančioms šalims.
5. Bendradarbiavimą. Bendradarbiavimas. Tai vienas demokratiškiausių metodų – partneriai linkę aiškiai apibrėžti, kokie klausimai ir interesai pažeisti, ginčuose bando įrodyti savo pozicijų privalumus bei įveikti kylančius nesutarimus. Taip rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitų poreikiais.

Pagyrimo, kritikos ir skundimo vaidmuo


Teigiamas grįžtamasis ryšys- tai pagyrimas, komplimentas ir kitoks paskatinimas, apgalvotas pritarimas formuluojamas atsižvelgiant į tai, kas vertinga pašnekovui. Pritarti sunkiau pavyksta tiems, kuriems keblu užmegzti emocinį ryšį su žmonėmis, kadangi tikras pritarimas reikalauja tikrų jausmų ir iš to, kuris giria, ir iš to, kurį giria. (Dirbtinis pritarimas sukelia diskomforto jausmą ir nereikalingą įtampą tarp partnerių).
Komplimentu dažnai laikomi žmogaus laimėjimai, gero veiklos organizavimo, išvaizdos ar aprangos pastebėjimas. Jei gerosios savybės paryškintos, kyla įtikinimo efektas (asmuo pajunta poreikį būti geresniu, aktyvesniu, veiklesniu, stengiamasi “pateisinti pasitikėjimą”).
Pas mus dar gaji nuomonė, jog geri dalykai savaime suprantami, privalomi, kad apie tai kalbėti nėra reikalo (kartais net bijoma “išpaikinti”, pervertinti). Iš tiesų teisingas komplimentas, pagyrimas, tai yra dėmesio atkreipimas, pasitenkinimas, pritarimas, pripažinimas, paskatinimas – labai motyvuojantys dalykai. Tik jie turėtų būti konkretūs, nurodantys, kas būtent patiko. Kartais pagirti būtina ne vien už rezultatus (kurie dažnai yra ilgalaikių pastangų vaisius), o už pastangas (aktyvumą, lojalumą, paramą, bendradarbiavimą ir t.t.).
Komplimentas, pagyrimas. Pagyrimas, komplimentas turi būti skiriamas darbuotojui asmeniškai. Jį reikšti taip pat būtina asmeniškai (ne “kompanija dėkinga”, o “aš dėkoju…”, “aš didžiuojuosi Tavimi”…).
Deja, lietuviai nepratę būti giriami, verti pasididžiavimo, todėl ir nuvertina, sumenkina savo laimėjimus, o pagyrimą priima kaip pajuokavimą. Taip įskaudinamas pagyręs asmuo. Būtina atsakyti giriančiajam trumpai, sąžiningai, asmeniškai: “Ačiū, pone. Aš džiaugiuosi, kad Jums patiko”. Dėkojant kartais tinka išsakyti ir savo nuomonę: “Ačiū. Aš pats esu tuo labai patenkintas” . Jei asmuo ir nesutinka su pagyrimu, vis vien verta padėkoti.
Neigiamas grįžtamasis ryšys, tai yra kritika – nepalanki nuomonė apie darbuotojo elgesį ar veiklos rezultatus. Ji būna konstruktyvi ir nekonstruktyvi (destruktyvi).
Konstruktyvi kritika- tai darbo tobulinimo priemonė, kito asmens elgesio analizavimas, vertinimas, akcentuojant trūkumus ir nurodant priemones jiems pašalinti. Kritika naudinga tik tada, kai kritikuojamasis supranta ir pripažįsta esant teisingą.
Specialistai rekomenduoja konstruktyvios kritikos motyvus (V. Barvydienė ir kt., 2001).
1. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką;
2. Neskubėti kritikuoti (kai kritikuojama supykus, emocingai, galima sukelti priešiškumą, paskatinti asmeninį konfliktą, “sąskaitų suvedinėjimą”);
3. Kritikuoti individualiai, “akis į akį” – tegirdi tik tas, kam kritika skirta (vieša kritika – didžiausia bausmė);
4. Nusižengimo turinį būtina atskleisti faktais, o ne savais vertinimais;
5. Kritikuoti tinka elgesį, įvykį, o ne asmenybę;
6. Būtina pabrėžti tai, kas galėtų padėti kritikuojamam, ką jis pasistengęs galėtų pakeisti;
7. Kritikuojant būtina susitelkti ties “čia” ir “dabar”, o neišsiplėsti į praeitį (jokių “tu visada…”, “tu niekada…”);
8. Vengti: asmeniškumo (nes jis provokuoja intrigas); kritikos, norint išsaugoti savo prestižą; kontrkritikos (tai yra puolimo, bijant, jog kritikuos jus);
9. Reikia parodyti, jog suprantame kito jausmus ir problemas; nuspėti galimas reakcijas;
10. Įsitikinti, jog žmogus supranta kritiką: pasiūlyti paskatas už pasikeitusį elgesį.
Tinkamiausia kritikos forma – pokalbis, diskusija, o būdingiausiomis klaidomis laikytinos nemandagumas, nepagarba, storžieviškumas, neteisėti apibendrinimai, pamokslavimas, pamokymai, nepagrįstos interpretacijos ir kt.
Grupėje vadovai kai kada naudojasi “slaptais informatoriais”. Neretai žmogus, norėdamas veikti visuomenės labui, atsiduria kryžkelėje tarp savo moralinių nuostatų ir baimės būti nesuprastam. Tokia situacija susidaro, kada asmuo nori atskleisti kažkieno nedorus veiksmus. Toks demaskavimas paprastai yra vadinamas skundimu. Tai pastangos perspėti kitus dėl veiklos, kuri laikoma nemoralia ir neteisėta.
Specialistai nurodo du požiūrius į skundimą (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002):
1. Moraliai nepateisinamo skundimo šalininkų argumentai ;
־ “neskalbk savo nešvarių baltinių” viešumoje;
־ skundėjas nelojalus savo organizacijai;
־ lojalumas – aukščiausias įsipareigojimas;
־ darbuotojas yra įsipareigojęs savo darbovietei ir turi būti dėkingas už darbą.
2. Moraliai pateisinamo skundimo šalininkų argumentai.
־ kiekvienas turi kalbos, žodžio laisvę;
־ jei kritikuojame valdžią – galime kritikuoti ir darbdavį.
Svarbiausia – nedaryti žalos: negali būti teikiama pirmenybė slaptumo ir lojalumo įsipareigojimams prieš svarbiausią pareigą – apsaugoti kitus nuo galimos žalos (skundimas ar demaskavimas yra moraliai priimtinas, leistinas, jei jo teikiama nauda nusvers žalą ir bus pasiekta kas nors gero).
JAV mokslininkai (Richard T. De George, 1995) išskiria penkias sąlygas, kurias patenkinus pasikeičia moralinis skundimo statusas (jei patenkinamos pirmosios trys sąlygos, skundimas tampa moraliai pateisinamas ir leistinas. Jei pateisinamos kitos dvi sąlygos, skundimas tampa moraliai privalomas .
Skundimas yra moraliai leistinas, jei:
1. Firma savo produktu ar veikla padarys didelę žalą visuomenei ar asmenims, vartojantiems jos produkciją.
2. Jei darbuotojas aptinka realią ir didelę grėsmę gaminio vartotojui ar visuomenei, jis turėtų pranešti apie tai savo tiesioginiam viršininkui ir jam išreikšti savo moralinį susirūpinimą. Kol to nepadarys, skundimas nėra visiškai pateisinamas.
3. Jei tiesioginis viršininkas nesiima efektyvių priemonių dėl pareikšto susirūpinimo ar skundo, darbuotojas turi išbandyti visas vidines procedūras ar galimybes organizacijos viduje. Paprastai tai reiškia to klausimo pateikimą hierarchiniais laiptais iki pat viršaus.
Moraliai įpareigojantis skundimas, kai:
1. Demaskuotojas turi turėti arba turi dokumentais pagrįstą įrodymą, kuris įtikintų bešališką stebėtoją, kad jo požiūris į situaciją yra teisingas ir kad firmos produktas ar veikla kelia didelį pavojų visuomenei ar produkto vartotojams.
2. Darbuotojas turi turėti svarių argumentų tikėti, kad viešas demaskavimas duos laukiamus rezultatus. Šansas, kad pasiseks, turi būti vertas tos rizikos ar pavojaus, į kurį stato save skundėjas.
KTU doc. D. Vyšniauskienė ir kiti specialistai nurodo klausimus, kuriuos reikėtų apsvarstyti prieš skundžiant.
1. Įsitikinkite, ar situacija tikrai tokia, kad reikia skųsti. (Asmuo turėtų įsitikinti, ar yra padaryta nelegalių ar amoralių veiksmų, kurie kenkia kitiems; ar situacija nėra tokia, kad bus atskleisti asmeniniai dalykai, dalykinės firmos paslaptys ar pan.);
2. Išnagrinėkite savo motyvus. (Motyvų analizė padės išsiaiškinti, ar tikrai situacija įgalioja skųsti);
3. Patikrinkite ir patvirtinkite savo informaciją dokumentais. (Kai kada, renkant papildomą informaciją, tenka pasinaudoti nelegaliais būdais, nes ne visada lengva gauti ją legaliais. Todėl skundėjas turi įsitikinti, ar šioje situacijoje daroma žala yra tokia didelė, kad pateisina jo riziką);
4. Apibrėžkite, kokio tipo žala yra daroma ir kam apie tai turėtų būti pranešta. (Tiksliai nustatęs, kokia blogybė yra daroma, skundėjas galės nuspręsti, kokios rūšies įrodymus reikia įsigyti ir kartu, ką reikia informuoti).
5. Tinkamai parašykite prašymą. (Prašymas turi būti parašytas labai konkrečiai, remiantis faktine medžiaga, tiksliai apibrėžiant amoralią veiklą, kam ir kaip daroma žala);
6. Apsiribokite faktais. (Skundėjas turėtų vengti “drabstytis purvais”, nors ir manytų, kad atskiri organizacijos asmenys yra atsakingi už šią žalą – tai padėtų skundėjui sumažinti galimo keršto pavojų);
7. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti vidinis ar išorinis. (Skundėjas turi susipažinti su visais informacijos kanalais, kuriais jis galėtų pranešti apie neteisėtą veiklą);
8. Nuspręskite, ar skundimas turėtų būti atviras, ar anoniminis. (Jei skundėjas nutaria skųsti anonimiškai, jis turėtų nuspręsti, ar anonimiškumas turi būti visiškas, ar dalinis. Kartais anonimiškumą labai sunku išlaikyti, todėl skundėjas turi numatyti, kaip jis pasielgs, jei išaiškės jo asmenybė);
9. Nuspręskite, ar reikia skųstis tuoj pat. (Kartais skundėjui patartina prieš skundimą pakeisti darbo vietą. Tai padeda jam apsisaugoti nuo atleidimo iš darbo su neigiamomis rekomendacijomis);
10. Įsitikinkite, kad laikotės reikalavimų, pranešdami apie nedorą veiklą. (Skundėjas privalo laikytis reikalavimų, nustatytų jo organizacijoje ar išorinėse organizacijose, priklausomai nuo skundimo tipo, t.y. kad nebūtų pažeisti senaties terminai, įvairios procedūros);
11. Pasikonsultuokite su teisininku (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002, p.220).
Verslo etikos literatūroje yra skiriami šie skundimo būdai:
־ Vidinis skundimas; Vidinis skundimas – kai informacija apie netinkamą veiklą pateikiama organizacijos viduje.
־ Išorinis skundimas; Išorinis skundimas – kai informacija apie nemoralų elgesį išeina už organizacijos ribų, t.y. kada pranešama išoriniams asmenims, jų grupėms ar atitinkamoms institucijoms (pavyzdžiui, ekonominei policijai, prokuratūrai ir kt.)
־ Asmeninis skundimas; Asmeninis skundimas nukreiptas ne į organizaciją, bet į žalą darantį asmenį. Asmeninis skundimas (daugeliu atvejų) moraliai leistinas, tačiau nebūtinas. Nebent grėsmė kitiems būtų akivaizdi. Asmeninis skundimas dažniausiai pasireiškia organizacijos viduje.
־ Skundimas aukštesnėms institucijoms. Apie valstybės tarnautojų neetišką veiklą galima pranešti LR Vyriausybės atstovams apskrityse, Seimo kontrolieriams ir kt.

Tarptautinio bendravimo protokolo aspektai

 

Tarptautinio protokolo svarba
Kadangi mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines politines santvarkas, tradicijas, kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas. Ši sąvoka pasaulinėje literatūroje apibūdinama įvairiai: “protokolas vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo elgesio taisyklių visuma”; “diplomatinis protokolas – bendrai priimtų taisyklių ir tradicijų visuma, kurių laikosi vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės, oficialūs asmenys tarptautiniame bendravime” (V. Misevičius, 1998).
Beje, žodis “protokolas”, kilęs iš graikų kalbos (gr. protokollon pirmasis lapas: protos – pirmas + kollao – lipdau), dar Bizantijos laikų diplomatijoje reiškė pirmąją (iškilmingąją) dokumento dalį, kurioje vardijami garbingi iškilmių dalyviai. Vėliau ši sąvoka reiškė dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visumą, o ilgainiui diplomatinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.
Tarptautinio bendravimo protokolo taisyklės reguliuoja įvairių ceremonijų, derybų, bendrų nutarimų rengimą, garantuoja visų pareigūnų naudojimąsi savo teisėmis, privilegijomis bei imunitetais. Protokolas suteikia galimybę kiekvienam atlikti savo funkcijas, regla¬mentuoja valstybės, kurioje yra užsienio šalies diplomatinė atstovybė, veiklą jos atžvilgiu, taip pat diplomatinių atstovybių, akredituotų prie konkrečios šalies vyriausybės, oficialią veiklą. Protokolas taip pat apibrėžia oficialų ir asmeninį susirašinėjimo tarp tarptautinių įstaigų bei asmenų pobūdį.
Protokolo taisyklės nėra “šventos”, ir iškilaus ceremonialo nereikėtų lyginti su religinių apeigų atlikimu. Tai – noras parodyti reikiamą pagarbą atitinkamam asmeniui ir kartu būtinybė išvengti nesusipratimų su trečiuoju asmeniu. Protokolas – tai tarptautinė kategorija, kurio pagrindinėmis normomis turi vadovautis visos šalys. Tačiau kiekvienoje valstybėje jis turi ypatumų, kuriuos nulemia konkrečios šalies socialinė-ekonominė santvarka, ideologija, nacionaliniai bruožai ir istorinės tradicijos. Tad remiantis tarptautinio protokolo taisyklėmis kuriami nacionaliniai protokolai.
Šiuo metu griežtai laikomasi protokolo taisyklių ir normų, kai užmezgami tarptautiniai santykiai, skiriami nauji diplomatinių atstovybių vadovai, įteikiami skiriamieji raštai, vykdomi vizitai, vedamos derybos, pokalbiai, pasirašomos sutartys ir susitarimai, ruošiami oficialių delegacijų priėmimai, rengiami tarptautiniai pasitarimai ir konferencijos. Protokolo normų pagrindas tarptautinės mandagumo taisyklės. Šios taisyklės nėra visiems privalomos, tačiau, kaip rodo tarptautinė praktika, kultūringi asmenys stengiasi jų laikytis. Žymus prancūzų diplomatas Ž. Kambonas (Jules Cambon) rašė, kad “… protokolo taisyklės šiandieną atrodo truputį senamadiškos. Tačiau jų nesilaikymas tai tokia pat kvailystė, kaip nenusiimti kepurės įeinant į bažnyčią ar nenusiauti batų – į mečetę. Apskritai ne viskas taip jau beprasmiška tuose iškilminguose niekniekiuose”.
Tarptautinių santykių istorijoje yra daug pavyzdžių, kai nesilaikant protokolo taisyklių atsirasdavo įtampa tarp šalių ar net kildavo konfliktų. Protokolo normų ignoravimas visuomet traktuojamas kaip konkrečios šalies orumo ir garbės žeminimas. Kartais net atsitiktinė klaida gali būti palaikyta tyčiniu įžeidimu.
Norėdamos išvengti įvairių nesusipratimų, valstybės nuo seno siekė kai kuriems protokolo aspektams suteikti tarptautinės teisės normų prasmę. Kadangi XVII-XVIII amžiais kildavo daugybė konfliktų, ginkluotų susirėmimų tarp įvairių šalių atstovų dėl garbingesnės vietos ceremonialų bei priėmimų metu, 1815 metais Vienos bei 1818 metais Acheno kongresuose pirmą kartą tarptautinių santykių istorijoje buvo nustatyta diplomatinių atstovybių vadovų vyresnybės tvarka. Šių kongresų nutarimai daugiau kaip pusantro amžiaus reguliavo tarptautinių santykių normas, kol didelėmis pastangomis, protingais kompromisais 1961 metais buvo pasirašyta Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”, kurioje išsamiai apibrėžti įvairūs tarptautinės veiklos aspektai.
Diplomatijos personalas
Kadangi tarptautinio bendravimo vadyboje dažnai tenka kreiptis į užsienio diplomatines atstovybes, pateikiame jų vadovų oficialius pavadinimus lietuvių ir anglų (arba lotynų bei prancūzų) kalbomis.
Ambasadorius nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (Ambassador Extraordinary and Plenipotentiary), o sutrumpintai ambasadorius; Šventojo Sosto ambasadorius vadinamas Apaš-taliniu Nuncijumi (Apostolic Nuncio);
Pasiuntinys nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, sutrumpintai įgaliotasis ministras arba specialiųjų misijų ministras (Plenipotentiary Minister);
Nuolatinis reikalų patikėtinis – reikalų patikėtinis. Kad atskirtume šios klasės diplomatinės atstovybės vadovą nuo laikinojo reikalų patikėtinio, priimta adresuojant dokumentus (ir bendrai dokumentuose) nuolatiniam reikalų patikėtiniui pavadinti vartoti prancūziškąjį jo pavadinimą – Chargé d’Affaires en pied arba Chargé d’Affaires avec lettres;
Laikinasis reikalų patikėtinis – laikinasis reikalų patikėtinis. Jo visuotinai priimtas prancūziškasis pavadinimas – Chargé d’Affaires ad interim arba Chargé d’Affaires a.i.
Diplomatinėje atstovybėje dar gali būti:
1. patarėjas (Counsellor),
2. pirmasis sekretorius (First Secretary),
3. antrasis sekretorius (Second Secretary),
4. trečiasis sekretorius (Third Secretary),
5. generalinis konsulas (Consul General),
6. konsulas (Consul) ir
7. atašė (Attache).
Pastarieji du dar skirstomi :
karo atašė – savo šalies diplomatinės atstovybės vadovo patarėjai kariniais klausimais;
specialieji atašė – kultūros, mokslo ir technikos, žemės ūkio, ekonomikos, pramonės, finansų, darbo ir kiti (kai kurios šalys paskiria atašė religijos reikalams). Specialieji atašė – tai kvalifikuoti specialistai, kuriems pavedama tirti savo srities dalykus, taip pat organizuoti operatyvų darbą, palaikyti ryšius tarp savo žinybų ir šalies, kurioje yra giminingos tarnybos (kartais specialieji atašė turi diplomatinį patarėjo rangą);
atašė spaudos reikalams (spaudos atašė) – tai diplomatijos darbuotojas, tvarkantis tos šalies atstovybės spaudos ir informacijos dalykus. Juo gali būti bet kuris patyręs diplomatijos darbuotojas – vienas iš sekretorių arba atašė;
garbės atašė – asmenys, pasirinkę diplomatinę karjerą, bet dar nesantys etatiniais darbuotojais ir negaunantys atlyginimo.
Diplomatinė vienos valstybės atstovybė, vadovaujama ambasadoriaus, vadinama ambasada (prancūziškai ambassade). Beje, ambasada – tai ir pastatas su savo teritorija, kiemu ir rezidencijomis, kur gyvena oficialūs valstybės atstovai. Jei diplomatinei atstovybei vadovauja pasiuntinys arba nuolatinis reikalų patikėtinis,- tai misija. Be to, yra konsulatas (lotyniškai consulatus ) – vienos valstybės atstovybė įvairiose kitos valstybės teritorijos vietovėse, vadovaujama konsulo (arba generalinis konsulatas su generaliniu konsulu priešakyje).
Atkreipia dėmesį trečiosios klasės diplomatinės atstovybės vadovas reikalų patikėtinis (turint omenyje skirtumą tarp nuolatinio ir laikinojo reikalų patikėtinių).
Laikinuoju reikalų patikėtiniu gali būti asmuo, pavaduojantis laikinai nesantį šalyje ambasadorių, pasiuntinį arba nuolatinį reikalų patikėtinį. Juo dažniausiai paskiriamas vyriausias arba vienas iš vyriausių diploma¬tinės atstovybės diplomatų. Toks patikėtinis gali būti paskirtas ir tuo atveju, jeigu diplomatinės atstovybės vadovas yra svečioje šalyje, tačiau negali vykdyti savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, dėl sveikatos būklės, dėl dalyvavimo tarptautinėje konferencijoje ir kitais atvejais. Laikinasis reikalų patikėtinis vadinasi savo šalies diplomatinės atstovybės vadovu, bet ne ambasados laikinuoju reikalų patikėtiniu, kaip kartais jį klaidingai vadina. Jis turi visas diplomatinės atstovybės vadovo teises ir privilegijas, išskyrus protokolinius pagerbimus, kurie jam rodomi žemesniu lygiu negu ambasadoriui arba pasiuntiniui.
Tarptautinėje praktikoje minėtosios trečiosios klasės diplomatinių atstovų yra mažai. Jais keičiasi šalys, palaikančios ribotus tarpusavio santykius dėl ekonominių ir kitokių interesų (paprastai to rango diplomatinius atstovus skiria šalys, nepageidaujančios palaikyti aukštesnio lygio diplomatinių santykių su tam tikra šalimi).
Tarptautinėje praktikoje yra nemažai tradicinių dokumentų. Vienas jų – tos valstybės, į kurią numatomas skirti kitos šalies diplomatinės atstovybės vadovas, sutikimas – agremanas. Jeigu nėra ypatingų priežasčių, agremano prašoma per diplomatinį atstovą, kuris palieka šį postą.
Kodėl prašomas agremanas? Visų pirma, tai tarpvalstybinių santykių reikalavimas. Antra, šis diplomatinis formalumas būtinas paskiriant diplomatinį atstovybės vadovą (negavus teigiamo atsakymo tokio diplomato negalima skirti). Trečia, tai būdas sutrukdyti skirti diplomatiniu atstovu asmenį, kurio nepageidaujama. Todėl diplomatiniai darbuotojai būna atsargūs pokalbiuose, interviu ir kalbėdami apie svečią šalį spaudoje.
Laikotarpis nuo agremano pateikimo iki atsakymo gavimo yra tam tikras valstybių tarpusavio santykių rodiklis. Kuo draugiškesni tie ryšiai, tuo greičiau patenkinamas prašymas. Delsimas duoti atsakymą visada sukelia neigiamas pasekmes. Todėl labai svarbu greitai surinkti informaciją apie asmenį, kuriam prašomas agremanas, ir kuo sparčiau pateikti išvadas savo vyriausybei. Beje, priminti apie agremano prašymą ir paraginti greičiau duoti atsakymą – nepriimtina. Kai delsiama atsakyti, rekomenduojama užfiksuoti, per kiek laiko buvo gautas atsakymas ir tiek pat uždelsti būsiantį kitos šalies agremano atsakymą.
Gavęs Lietuvos vadovybės nurodymą, diplomatinis atstovas aplanko kitos šalies užsienio reikalų ministeriją (arba kitą žinybą bei asmenį – priklauso nuo diplomatinių santykių papročių) ir žodžiu praneša apie atsistatydinimą. Taip pat pasako apie įpareigojimą prašyti agremano jo šalies naujam diplomatiniam atstovui. Prie žodinės informacijos pridedamas curriculum vitae, t. y. gyvenimo aprašymas asmens, kuriam pra¬šomas agremanas. Tame dokumente nurodoma vardas, pavardė, gimimo data, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, taip pat trumpai aprašoma pretendento darbinė veikla (kartais dar nurodoma ir apdovanojimai, hobis, kiek kalbų moka ir pan.). Pažymoje turi būti pateikti tikslūs ir konkretūs faktai apie numatomą asmenį – priešingu atveju galima sulaukti neigiamo atsakymo.
Į visus žurnalistų, užsienio diplomatų ir kitų asmenų klausimus atsakoma, kad diplomatinės tradicijos neleidžia šiuo klausimu ką nors skelbti. Informacijos apie agremano prašymą atskleidimas (ypač tada, kai nesutinkama duoti sutikimo) gali komplikuoti santykius tarp dviejų valstybių, pakenkti to diplomato, kuriam nebuvo duotas agremanas, karjerai.
Darbuotojas, kuriam duodamas sutikimas, vadinamas persona grata, t.y. pageidaujamu asmeniu. Priešingas pavadinimas – persona non grata, t.y. nepageidaujamas asmuo – taikomas diplomatams, kurie išprašomi išvykti iš valstybės, kurioje dirbo. Nors jų nepasitikėjimo priežastys neanalizuojamos, tai galėtų būti atviras kitos šalies negerbimas žodžiu ar per informacijos priemones, kišimasis į vidaus reikalus, šalies įstatymų ar papročių ignoravimas, elgesio normų pažeidimas.
Kai diplomatinės atstovybės vadovas turi išvykti iš akreditacijos vietos, jis siunčia šalies, kurioje dirbo, užsienio reikalų ministerijai notą. Taip pat praneša ir naujo ambasadoriaus ar kito darbuotojo pavardę. Užsienio reikalų ministerijos atsakymas į šią notą užbaigia naujo diplomato paskyrimo formalumus.
Šią diplomatų praktiką naudoja ir tarptautinių ryšių vadybos specialistai bendrų įmonių personalo parinkimo metu bei kitais atvejais.
Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių rangų”
nustatyti septyni diplomatiniai rangai.
Lietuvos Respublikos diplomatiniai rangai:
1. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (sutrumpintai ambasadorius);
2. Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir galiotasis ministras (sutrumpintai – įgaliotasis ministras);
3. Patarėjas;
4. Pirmasis sekretorius;
5. Antrasis sekretorius;
6. Trečiasis sekretorius;
7. Atašė.
Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus suteikia Lietuvos Prezidentas. Šie rangai suteikiami iki gyvos galvos. Patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. Pagrindinė Lietuvos diplomatų rengimo mokykla yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
Diplomatinis korpusas, diplomatų privilegijos ir imunitetai
Diplomatiniu korpusu vadinamas visų užsienio atstovybių prie kurios nors vyriausybės diplomatų personalas. Jiems išduodami specialūs dokumentai – diplomato pažymėjimas, kuris galioja su diplomato pasu. Diplomatinio korpuso vadovu laikomas dekanas (prancūziškai doyen ) – asmuo, kurioje nors šalyje esantis diplomatinio korpuso priešakyje, vyriausiasis aukščiausiojo rango diplomatijos vadovas. Juo būna seniausiai akredituotas užsienio valstybės ambasadorius, tačiau katalikiškosiose valstybėse – paprastai Šventojo Sosto atstovas, nepaisant nuo jo akreditavimo trukmės (taip yra ir Lietuvoje).
Dekanas diplomatinio korpuso vardu reaguoja į įvairius šalies, kurioje akredituotas, įvykius – ne tik politinius, bet ir šventinius, gedulingus ir kt. Jis dalyvauja įvairiose ceremonijose. Todėl šio asmens pareigos ne tik atsakingos, bet ir delikačios, nes jis aprėpia kitų diplomatų nuomonę bei savo šalies nuostatą. Paprastai dekanas savo kalbų tekstų nederina su kolegomis – juo pasitikima. Jam tenka dalyvauti ir pačių atstovybių gyvenime. Dekanas viso korpuso vardu organizuoja kurios nors atstovybės vadovo palydas, įteikia jam atminimo dovanas ir kt. Tad, dekanas – ypatingo prestižo diplomatinis asmuo. Per jį kyla dekano vyriausybės prestižas pasaulio valstybėse. Jis turi galimybę plėsti ryšius, daryti teigiamą įtaką vietinei valdžiai. Šis asmuo gina ir diplomatinio korpuso teises, numatytas diploma¬tiniame protokole. Pavyzdžiui, iškilmėse stebi, kad diplomatinio korpuso nariai turėtų viršenybę prieš vietinę valdžią ir kt. Paprastai ta viršenybė realizuojama ypatingu dėmesiu diplomatiniam korpusui. Pakvietus į oficialų viešą renginį, ceremonijoje jam suteikiama garbingesnė vieta negu tos šalies atstovams. Taip pat turi būti gerbiama ir diplomatinio korpuso vienybė, pavyzdžiui, negalima renginyje skirtingas vietas skirti pasiuntiniui bei kitiems atstovybės nariams.
Diplomatinė viršenybė numato ir įvairių šalių diplomatinių atstovybių vadovų eiliškumą. Šiame hierarchiniame diplomatų lygyje tai atliekama atsižvelgiant į vietinę praktiką, diplomatinio atstovo atvykimo į buvimo šalį dieną arba akreditacijos raštų įteikimo datą.
Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Svarbiausias dokumentas, apibrėžęs diplomatų privilegijų ir imunitetų pobūdį, yra 1961 m. Vienos konvencija “Dėl diplomatinių santykių”. Tai reiškia, kad šios valstybės dvišalio susitarimo pagrindu užsienio diplomatams, dirbantiems jų teritorijoje, netaiko akredituojančios valstybės juris¬dikcijos. Užsienio atstovams ji sudaro sąlygas efektyviai vykdyti savo diplomatines funkcijas remiantis tarptautinės teisės normomis. Kadangi diplomatinėse atstovybėse dirba įvairių pareigybių tarnautojai, kai kuriems iš jų gali būti suteikiamos diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Visų pirma – tai diplomatinių atstovybių vadovams (ambasadoriams, reikalų patikėtiniams), diplomatinio korpuso darbuotojams (patarėjams, pirmiesiems, antriesiems ir tretiesiems sekretoriams, atašė), taip pat prekybos atstovams ir specialiesiems atašė (kultūros, karo, spaudos ir t.t.). Dvišalio susitarimo pagrindu privilegijos ir imunitetai gali būti suteikiami ir diplomatinių atstovybių techniniams bei aptarnaujantiems darbuotojams, jeigu jie nėra valstybės, kurioje dirba, piliečiai. Imunitetai taikomi ir diplomatų šeimos nariams, gyvenantiems kartu su jais.
Nuo ko gi saugo diplomatiniai imunitetai? Jo pagrindas – asmeninis diplomato neliečiamumas. Jis nėra šalies, kurioje dirba, jurisdikcijoje. Valstybiniai ar vietiniai valdžios organai negali užsienio diplomato sulaikyti, areštuoti nei reikalauti, kad jis duotų parodymus teisėsaugos organams ar teisme. Deja, pasaulinėje diplomatijos praktikoje yra nemaža pavyzdžių, rodančių, jog diplomatai, nepaisant diplomatinio imuniteto, dažnai tampa teroristų ar ekstremistinių grupuočių veiksmų aukomis.
Diplomatinės privilegijos atleidžia diplomatą nuo visų priimančios valstybės mokesčių ir rinkliavų, darbo ir karo prievolių, taip pat nuo muito mokesčių. Diplomato bagažas muitinėje netikrinamas. Reikia pabrėžti, kad ne tik asmenys, bet ir diplomatinių atstovybių pastatai, jų vadovų ir diplomatinio korpuso darbuotojų butai yra neliečiami. Patalpos ir juose esantis turtas negali būti tikrinamas. Į minėtąsias patalpas net ir ypatingų situacijų metu (gaisras, žemės drebėjimas, potvyniai) valstybės, kurioje yra diplomatinė atstovybė, atstovai gali įeiti tik gavę oficialų šios atstovybės leidimą. Nepaisyti šių reikalavimų gali reikšti, jog bus ne tik sukelti griežčiausi konkrečios valstybės protestai ar net nutraukti diplomatiniai santykiai, bet ir daugumos pasaulio valstybių neigiamas požiūris į Vienos konvencijos pažeidėjus.
Kaip jau minėta, diplomato negalima patraukti baudžiamojon, civilinėn ar administracinėn atsakomybėn, todėl visi įvairaus pobūdžio diplomato atsakomybės už prasižengimus klausimai sprendžiami diplomatiniais kanalais. Užsienio diplomatas gali būti paskelbtas nepageidautinu asmeniu (persona non grata) ir už prasižengimus atsako pagal savo valstybės įstatymus.
Dvišalių susitarimų pagrindu privilegijų sąrašą galima išplėsti.
Diplomatinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai diplomatai savo noru atsisako imuniteto ir dalyvauja teismuose bei duoda parodymus teisėsaugos organams. Dažniausiai tai kelių eismo įvykių ar nedraugiškų veiksmų to diplomato atžvilgiu nagrinėjimas. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl eismo taisyklių pažeidimų. Kelių policijos pareigūnai turėtų žinoti, jog, sustabdę eismo taisyklių pažeidėją diplomatą, jie turi teisę pareikalauti jo dokumentų, užsirašyti reikiamus duomenis, bet neleidžiama patiems atidaryti mašinos durų, nes mašina ir joje tuo metu esantys keleiviai, kaip ir diplomato butas, yra neliečiami. Įvykus sunkesnei avarijai, juo labiau – esant aukų, būtina paprašyti, kad diplomatas pats dalyvautų įforminant reikiamus protokolus, o jam atsisakius tai daryti, jo jokiu būdu nesulaikyti, bet užsirašyti jo diplomatinio paso ar kortelės numerius ir kuo skubiausiai apie įvykį pranešti į Užsienio reikalų ministeriją (URM). Jokių baudų diplomatams skirti negalima. Jei diplo¬matas yra neblaivus ir atsisako pateikti savo dokumentus, tuomet jis laikomas nenustatytu asmeniu ir gali būti sulaikytas. Apie tai reikia pranešti į URM, o diplomatui būtina leisti susisiekti su savo diplomatine atstovybe. Neblaiviam asmeniui policija turi teisę neleisti vairuoti mašinos, nors vežti jį į blaivyklą ar medicinos įstaigą girtumo laipsniui nustatyti taip pat negalima.
1961 metų Vienos konvencija ir iš visų diplomatų reikalauja gerbti šalies, kurioje jie dirba, įstatymus ir nesikišti į šios šalies vidaus reikalus. Sėkminga užsienio diplomatų veikla labai priklauso nuo to, kaip šalies, kurioje jie yra, vyriausybė suteikia diplomatinį imunitetą ir privilegijas. Jei užsienio pasiuntinybės ir diplomatai įžvelgia jų imuniteto ir privilegijų pažeidimą, jie kreipiasi į Lietuvos URM Valstybinio ir diplomatinio Protokolo tarnybą. Kiekvienas toks atvejis atidžiai ir visapusiškai išnagrinėjamas. Iš Protokolo tarnybos pasiuntinybės taip pat gali gauti informaciją apie įvykius, kuriuose dalyvavo jų darbuotojai ar šeimų nariai.
Atsižvelgiant į užsienio diplomatų teisinį statusą, Protokolo tarnyba nagrinėja incidentus, įvykusius dėl jų kaltės. Dažniausiai tai būna kelių eismo taisyklių pažeidimas. Po objektyvios ir visapusiškos analizės Protokolo tarnyba informuoja tos šalies pasiuntinybę apie pažeidimo pobūdį bei darbuotojo kaltumą (ar nekaltumą). Jei įrodyta jo kaltė, mašina neapdrausta, jis turi atsilyginti už padarytą žalą. Protokolo tarnyba yra tarpininkė tarp nukentėjusiojo organizacijos ar piliečio ir pasiuntinybės. Pasiuntinybės prašymu ji turi būti supažindinta su medžiaga, patvirtinančia pretenziją. Pasiuntinybių ar jų darbuotojų mėginimai abejoti oficialiais tyrimo organų duomenimis, pagrindžiant tai savo tyrimo duomenimis ar kitų darbuotojų – įvykio liudininkų – parodymais, neturi teisinio pagrindo, nes yra subjektyvūs.
Ypatingais atvejais (kai dėl užsienio diplomato ar kito darbuotojo kaltės būna aukų) Protokolo tarnyba tarpininkauja diplomatams padėdama spręsti klausimus diplomatiniais kanalais. Šiuo atveju pažeidėjas gali būti paskelbtas persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) arba, susitarus su pasiuntinybe ar užsienio šalimi, apleisti šalį be jokių papildomų sąlygų. Notoje, kurią Protokolo tarnyba paprastai siunčia į pasiuntinybę, išreiškiama viltis, kad įvykio kaltininkas bus patrauktas atsakomybėn pagal savo šalies įstatymus.
Protokolo tarnyba stebi praktinį privilegijų įgyvendinimą. Pirmiausia tai muitinės lengvatos. Valstybė ir jos diplomatinė tarnyba privalo sudaryti tokias darbo ir gyvenimo sąlygas pasiuntinybių personalui, kad nekiltų jokių nepatogumų ir sunkumų, atvirkščiai, jos visaip padėtų sėkmingam darbui. Pavyzdžiui, diplomato atleidimas nuo muitinės apžiūros yra svarbi diplomato privilegija. Ne mažiau svarbu yra bagažo atleidimas nuo muito mokesčių, nes tai tarptautinė norma. Kadangi skirtingose šalyse ši norma skirtingai vykdoma, Protokolo tarnyba siūlo taisyklių sugriežtinimo ar sušvelninimo pataisas.
Muitinės privilegijos, kurias šalis suteikia pasiuntinybių darbuotojams ir jų šeimoms, yra ypatingo pasitikėjimo išraiška. Bet nėra šalies, kurios taisyklėse nebūtų numatyta apžiūros galimybė, jei įtariama, kad įvežami ar išvežami draudžiami daiktai. Valstybė neleidžia, kad diplomatai naudotųsi jiems suteiktomis privilegijomis kenkdami šaliai. Protokolo tarnyba, remdamasi muitinės duomenimis, operatyviai reaguoja į kiekvieną faktą.
Tarptautinė korespondencija
Formaliai organizacijų, verslo ir kitų institucijų tarptautinė korespondencija gali būti rašoma nacionaline kalba. Bet tai gali adresatams sukelti sunkumų dėl vertimo ir kartu apsunkinti bei užlaikyti klausimo, kuris iškeltas dokumente, sprendimą. Kad to būtų išvengta, rekomenduojama susirašinėti kokia nors trečia kalba. Pasaulyje tam tikslui dažniausiai naudojama anglų kalba, bet susirašinėjant su Prancūzijos partneriais patariama naudotis prancūzų kalba, su Vokietijos – vokiečių, o su kitų Europos Sąjungos šalių atstovais – anglų kalba.
Labiausiai paplitę tarptautinės korespondencijos dokumentai yra šie:
1. Dalykinis laiškas;
2. Asmeninė (pasirašytina) nota;
3. Verbalinė nota;
4. Cirkuliacinė nota;
5. Atmintinė;
6. Memorandumas.
Dalykinis laiškas – tai tarnybinis dokumentas. Kadangi tarptautinėje korespondencijoje dominuoja anglų kalba, tad pateiksime dalykinio laiško reikalavimus ir pavyzdžius rašant šia kalba

Dalykinio laiško reikalavimai:
Antraštė /The Heading/. Antraštėje rašomas tik rašančiojo adresas (vardas ir pavardė nenurodomi). Data sudaro antraštės dalį. Ją reikia rašyti taip: August 12 arba 12 August. Nerašykite skaičių su galūnėmis, pavyzdžiui, 3rd arba 9th. Yra du būdai antraštei parašyti. Ją galima rašyti ir dešiniojoje lapo pusėje, ir kairiojoje, ten, kur rašomas ir vadinamasis vidinis adresas. Šiuo metu dažniausiai rašoma antruoju būdu, kadangi taip kur kas patogiau (8.2 pav.). (spragt 7)
Vidinis adresas (The Inside Address). Vidinis adresas turi būti tas pats, kuris rašomas ant voko. Jį reikia rašyti kairėje lapo pusėje ir dažniausiai didžiosiomis raidėmis. Tarpas tarp datos ir adreso priklauso nuo laiško apimties. Jei laiškas nėra labai ilgas, tam paprastai paliekamos trys tuščios eilutės. Tarp vidinio adreso eilučių paprastai nevartojami skyrybos ženklai. Vidinį adresą galima papildyti, kad atkreiptume dėmesį į reikiamą asmenį. Pavyzdžiui:
Ajax Lumber Company
240 Broadway
New York, N. Y.
Attention of Mr. John Brown
(ponui Dž. Braunui)
Pasisveikinimas (The Salutation). Pasisveikinimas rašomas kairiojoje lapo pusėje. Tarp vidinio adreso ir pasisveikinimo praleidžiamos dvi tuščios eilutės, kaip ir tarp pasisveikinimo ir laiško esmės (dėstymo). Po kreipimosi dedamas dvitaškis (:). Dalykiniuose laiškuose dažniausiai pasveikinama taip: “Dear Sir:”. Moteris visada sveikinama “Dear Madam:”, nepaisant jos šeimyninės padėties, t. y. nekreipiant dėmesio į tai, ar ji ištekėjusi, ar ne. Daugelis rašančiųjų vis dar tebesilaiko senos tradicijos ir pasisveikindami vartoja žodį “Dear”, nors rašo tiems žmonėms, kurių pavardę ir vardą žino. Kad adresatas neįsižeistų, verta kreiptis taip: “Dear Mr. Andrews:”.
Laiško esmė (The Body of The Letter). Dalykinis laiškas visada rašomas turint kokį nors tikslą. Ir tas tikslas turi būti išsakytas. Nerašykite nė vieno sakinio, neturinčio ryšio su dėstomu reikalu. Nerašykite neaiškiai ir neužsiminkite apie asmeninius dalykus, nesusijusius su reikalu. Nešvaistykite žodžių bendriems dalykams ar pastaboms. Rašykite laišką aiškiais trumpais sakiniais ir trumpomis pastraipomis.
Dėstydami laiško esmę, rašykite kas antrą eilutę ir palikite dvi tuščias eilutes tarp pastraipų. Labai trumpuose, keliolikos eilučių, laiškuose rašykite kas trečią eilutę ir atitinkamai padidinkite tarpus tarp pastraipų. Sakinio minčiai suformuluoti vartokite ne daugiau kaip 14-17 žodžių ir pastraipas rašykite 6-7 eilučių ilgio. Švarūs balto popieriaus tarpai tarp eilučių ir pastraipų laiške sudaro gerą įspūdį ir patraukia skaitytojo dėmesį, o sugrūsti sakiniai ir pastraipos daro neigiamą poveikį.
Laiško pabaiga (The Complimentary Close). Kai rašoma asmeniškai nepažįstamiems žmonėms, laiškas baigiamas tradicine fraze “Sincerely” arba “Sincerely yours”, kai rašoma draugams – nuoširdžių linkėjimų fraze “Warm regards…”. Frazę “Respectfully yours” (su pagarba) paprastai vartoja pardavėjai, rašantys savo pirkėjams, arba pavaldiniai, rašantys darbdaviui (viršininkui). Frazė “Warmly yours” (Jums ištikima(s)) yra nepageidautina ir jos reiktų vengti. Baigiamosios frazės tik pirmasis žodis pradedamas didžiąją raide po frazės dedamas kablelis. Baigiamoji frazė rašoma praleidus dvi eilutes po laiško dėstymo dešiniojoje lapo pusėje, lygiai ties ta vieta, kur rašoma data. Paskutiniu metu praktikuojama rašyti baigiamąją frazę “Sincerely,” ir kairiojoje lapo pusėje.
Parašas (The Signature). Atspausdinkite savo vardą ir pavardę praleidę 4-5 eilutes nuo laiško pabaigos (close). Laišką įskaitomai pasirašykite dešiniojoje arba kairiojoje lapo pusėje. Moteris, neturinti tokių titulų kaip “Professor” (profesorė) šiais laikais pasirašo “Ms.”, o vyras, neturintis garbės titulų, “Mr.”. Jei moteris pageidauja pasirašyti “Miss” arba “Mrs.”, ji tai rašo lenktiniuose skliaustuose {} atspausdinto vardo ir pavardės kairiojoje pusėje. Atspausdinto vardo ir pavardės apačioje užrašykite einamųjų pareigų pavadinimą (business title), jeigu jį turite.
Kiekvienas dalykinis laiškas būtinai pasirašomas rašalu ar tušinuku ranka, ir pageidaujama, kad jį pasirašytų būtent tas asmuo, kuris dėsto laiške reikalą ar suteikia informaciją. Laikoma blogu tonu palikti tik atspausdintą vardą ir pavardę, o naudoti antspaudą visiškai netinka. Jei kartu su laišku siunčiami ir kiti dokumentai, pavyzdžiui, sąskaita, kvitas, po parašu, kairiojoje lapo pusėje, parašoma “Enclosure”.
Vakarų šalyse dar naudojami supaprastinti dalykiniai laiškai
Asmeninė nota (lotyniškai nota – ženklas, pastaba, užrašas) – oficialus diplomatinis vienos valstybės vyriausybės kreipimasis raštu į kitą – siunčiama itin svarbiais klausimais ar informuojant apie kokį nors įvykį pagal atitinkamus diplomatinio protokolo reikalavimus. Pavyzdžiui, asmenine nota pranešama apie šalies pavadinimo ar vyriausybės pasikeitimą, dvišalių santykių reguliavimo reikalus ir t. t. Pasiuntinys siunčia asmenines notas diplomatinio korpuso kolegoms apie savo įgaliojimus ir atsako į tokias pat jų notas; teikia informaciją akreditavimo vietos užsienio reikalų ministrui apie savo laikiną išvykimą ar visam laikui paliekant šią šalį; kai paskiriamas laikinasis reikalų įgaliotinis; kai grįžtama į šalį po laikino išvykimo iš jos bei kitais atvejais. Taip pat asmeninės notos siunčiamos protokoliniais klausimais: tai sveikinimai nacionalinės šventės ir valstybės vadovų asmeninių švenčių progomis, raštai vyriausybės vadovui, užsienio reikalų ministerijai ir kitiems asmenims, su kuriais pasiuntinys arba pasiuntinybės diplomatinis darbuotojas palaiko ryšius, užuojautos dėl mirties.

Asmeninė nota turi šiuos formalius požymius :
1. Rašoma pirmuoju asmeniu.
2. Spausdinama notos blanke.
3. Blanko viršutiniame dešiniajame kampe spausdinamas siuntėjo miesto pavadinimas (pvz., Vilnius) ir notos išsiuntimo data (numeris notos originale niekada nerašomas).
Asmeninė nota pradedama nuo adresato titulo, pavyzdžiui:
• Jūsų Ekscelencija (kai kreipiamasi į prezidentą, ambasadorių),
• Jūsų Karališkoji Didenybe (kai kreipiamasi į karalių),
• Jūsų Eminencija (kai kreipiamasi į kardinolą).
Asmeninės notos tekstas baigiamas išreiškiant pagarbą arba komplimentą. Tai labai svarbus formalusis ir asmeninės notos elementas. Todėl jam skiriama daug dėmesio. Netinkamai parinktas komplimentas gali būti suprastas kaip tikslingas noras sumažinti asmens, kuriam adresuota asmeninė nota, prestižą. Todėl būtina labai dėmesingai parinkti komplimentą, stengiantis išlaikyti “aukso vidurį”.
Rašant ministrui pirmininkui, Seimo ar parlamento pirmininkui, užsienio reikalų ministrui bei kitiems ministrams, ambasadoriams ir jų padėčiai ar rangui tolygiems asmenims, paprastai pradedama tokiais žodžiais: “Prašau Jus (nurodoma pareigos) priimti mano didžiausią pagarbą Jums”. Pavyzdžiui: “Prašau Jus, Ekscelencija Ambasadoriau, priimti mano didžiausią pagarbą”. Beje, į žodžius “…labai aukštą pagarbą” bei į kreipinį “Jūsų Didenybe” turi teisę taip pat buvę aukšto rango diplomatai, asmenys, dabar esantys atsargoje ir iki tol turėję teisę į pateiktą išskirtinumą.
Ministro pavaduotojams, departamentų direktoriams, pasiuntiniams ir asmenims, tolygiems pagal padėtį, rašoma: “Prašau Jus (nurodoma padėtis, pvz., Didžiai Gerbiamas Pone) priimti mano didžią pagarbą”.
Laikinajam reikalų patikėtiniui, neturinčiam pasiuntinio rango, rašoma: “Prašau Jus, Gerbiamasis pone Laikinasis Reikalų Patikėtini, priimti didžią pagarbą…”.
Po to eina asmeninis (asmens, kuris pasiuntė asmeninę notą) parašas. Parašas turi būti aiškus. Spausdinti žemiau parašo pavardę ar pareigas (arba ir tą, ir kitą kartu) to asmens, kuris pasirašė notą, leidžiama, bet nėra būtina, o antspaudas nededamas.

Verbalinė nota – tai pranešimas raštu, kurį diplomatinė atstovybė sudaro trečiuoju asmeniu be parašo ir kuris prilyginamas žodiniam pareiškimui (lotyniškai verbalis – žodinis, žodžiu pareikštas). Tai bene labiausiai paplitęs tarptautinės konferencijos būdas. Verbalinės notos apima labai platų klausimų ratą – reglamentuojamų apribojimų nėra. Ši nota spausdinama notų blanke ir nepasirašoma.
Cirkuliarinė nota adresuojama tuo pačiu laiku keliems adresatams.
Atmintinė – dokumentas, asmeniškai įteikiamas po žodinės informacijos. Jame raštu išdėstomas prašymo turinys. Taip užakcentuojamas prašymo svarba, perspėjama, jog informacija žodžiu galėjo būti neteisingai suprasta. Paprastai raštas pradedamas taip (rašoma beasmenine forma): „Pranešama…“ Atmintinė spausdinama paprastame lape.
Memorandumas (lotyniškai memorandum – kas atsimintina) – tai dokumentas, detaliai išdėstantis esmę klausimų, kurie sudaro tarptautinio dokumento objektą. Jame pridedamas prie asmeninės ar verbalinės notos arba įteikiamas kaip savarankiškas dokumentas be parašo ir antspaudo.
Šiame dokumente išdėstoma klausimo esmė, jo analizės aspektai, įvairios nuomonės ir argumentacija. Memorandumas apima kelių puslapių tekstą ir spausdinamas notų bloke. Jis įteikiamas asmeniškai.

Neverbalinio bendravimo ypatumai bendraujant su užsieniečiais
Ekspresyvūs verslininkai (pavyzdžiui, italai, brazilai, meksikiečiai ir kt.) mėgsta kalbėti garsiai, kad visi girdėtų. Jie dažnai pakelia balsą, kad atkreiptų dėmesį į svarbią derybų dalį, o jeigu kokią mintį reikia ypatingai pabrėžti, net trenkia kumščiu į stalą. Ekspresyviems žmonėms nesmagu, jei pokalbis netikėtai trumpam nutrūksta. Santūrios kultūros atstovai pauzes tarp žodžių vertina ne mažiau už pačius žodžius. Ekspresyviems verslininkams pašnekovų pertraukimas atrodo normali pokalbio dalis, bet santūrių kultūrų žmonės tokį elgesį laiko nepaprastai šiurkščiu.
Santūriose kultūrose (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) garsus balsas reiškia pyktį, o dažni gestai ir besikeičianti mimika verčia manyti, kad žmogus neišauklėtas. Santūrūs, negarsiai kalbantys verslininkai irgi neretai pakliūva į nemalonią padėtį derėdamiesi su ekspresyviais partneriais (rami, tyli bei monotoniška kalba gali būti suvokiama kaip nesvarbi).
Tarptautinio verslo ekspertų nuomone, skirtingų kultūrų atstovų deryboms daugiausia sunkumų gali sudaryti keturi kūno kalbos aspektai:
1. Proksemika ( t.y. asmeninė erdvė ir distancija tarp asmenų). Pavyzdžiui, du anglai, ką tik susitikę pobūvyje, stovės per ištiestą ranką vienas nuo kito.

Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu tarp pašnekovų laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Prisiartinant ir atsitraukiant nuo pašnekovo galima reguliuoti santykius su juo. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip “suvereniteto” pažeidimą. Nereikalingą familiarumą, o rusai didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą. Pavyzdžiui, teko stebėti vienos konferencijos metu amerikietį ir japoną, kurie kalbėdami po truputį vaikščiojo per kambarį. Amerikietis manė, kad dalykinio pokalbio metu atstumas turi būti 90 cm ir visą laiką žengė žingsnį į šoną, o japonas, kuriam toks atstumas 25 cm, visą laiką artinosi prie jo. Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių atstumus pokalbio metu.

2. Haptika ( t.y. prisilietimai, fizinis kontaktas). Įvairių kultūrų žmonės paduoda ranką bei pasisveikina įvairiai. Vien Europoje yra daug rankos paspaudimo būdų. Vokiečių rankos paspaudimas tvirtas ir greitas, prancūzų – lengvas, anglų – paprastas ir santūrus. Skandinavijoje yra įprotis ranką paspausti du kartus iš eilės, o po to jūs iš karto atstumiamas, kad aplinkui susidarytų pakankama erdvė. Italijoje ir Graikijoje ranką krato apie minutę ir tuo pačiu gal dešimt kartų švelniai paspaudžia. Arabų pasisveikinimas gana dažnas, švelnus, ilgai trunkantis. Tolimuosiuose Rytuose, t.y. Japonijoje, Taivanyje, Malaizijoje ir kitur fizinis kontaktas nėra mėgstamas, nors šių šalių verslininkai jau įprato trumpo rankos paspaudimo sveikinantis, kai sudaromi prekybiniai sandėriai. Daug europiečių spaudžia ranką kiekvieną kartą susitikę ir išsiskirdami. Šiaurės amerikiečiai spaudžia ranką tvirtai, tačiau rečiau už europiečius.
Dalykiniuose susitikimuose vyrai sveikinasi su moterimis paduodami ir tvirtai paspausdami ranką. Tačiau, susitikus su užsienio prekybos partnerio žmona, nuo rankos paspaudimo reikėtų susilaikyti. Jeigu pristatinėjate kolegą grupei žmonių, pirmiausia prieikite prie vyriausio, aukščiausias pareigas užimančio asmens. Jeigu tenka prisistatyti pačiam, apeikite visus dalyvius iš eilės – taip leisite suprasti, kad jums jie visi lygūs.
Tarptautinio bendravimo praktikoje ranka paspaudžiama ne tik pasisveikinant, bet ir reiškiant galutinį sutikimą, pasitikėjimą bei pagarbą partneriui. Beje, trumpas rankos paspaudimas rodo abejingumą. Drėgnos rankos byloja apie stiprų susijaudinimą. (Svarbu atkreipti dėmesį į individualias žmogaus savybes: yra žmonių, kurių delnai beveik visada drėgni.) Vos vos uždelstas rankos paspaudimas kartu su kitomis neverbalinėmis priemonėmis (šypsena, žvilgsniu) demonstruoja draugiškumą. Bet nereikėtų per ilgai užlaikyti pašnekovo rankos – tai sukeltų “patekimo į spąstus” jausmą ir susierzinimą. Ranka, ištiesta paspausti ir laikoma delnu į viršų, rodo pranašumą. Kartais ranka spaudžiama abiem rankomis. Pavyzdžiui, dešiniąja spaudžiama pašnekovo ranka, o kairiąja ji imama iš kitos pusės. Toks rankų paspaudimas vadinamas “pirštine”, t.y. ranka pašnekovo rankose atsiduria tarsi pirštinėje. Panašaus rankų paspaudimo reikėtų vengti per pirmąjį susitikimą. Kai nusistovės šilti, draugiški ir gana neformalūs santykiai, galima ranką paspausti ir“pirštine”.
3. Okuletika ( t.y. žiūrėjimas tiesiai į akis, akių kontaktas). Skirtingose kultūrose žvilgsnių kontaktai skiriasi.Pas mus priimta šnekantis žiūrėti į pašnekovą. Afrikos tautų kultūroje, atvirkščiai, mandagu kalbantis nežiūrėti į pašnekovą, jeigu jį gerbiame. Rytuose moterys, kurios žiūri vyrui į veidą, laikomos įžūliomis.

4. Kinetika (t.y. kūno judesiai ir gestai). Tarptautiniams derybininkams ypač svarbūs du kinetikos aspektai: veido mimika ir plaštakų bei rankų judesiai. Ekspresyvūs žmonės labai išraiškingai ir daug gestikuliuoja, norėdami pabrėžti savo žodžius. Santūrių kultūrų atstovai vertina ramesnį neverbalinį elgesį ir nemėgsta atviro emocijų reiškimo. Pietiečiai pasitiki žmonėmis, atvirai rodančiais savo jausmus, ir įtariai žiūri į juos slepiančius. Tuo tarpu japonai ir vokiečiai emocijų demonstravimą gali palaikyti vaikiškumu ir nesubrendėliškumu.
Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas. Pavyzdžiui, įvairiose kultūrose antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą; anglai – skeptiškumą; vokiečiai nori pasakyti “Jūs protingas”; filipiniečiai – “Sveiki!”; arabai ištaria “Ne”; azijiečiai išreiškia nepritarimą.
Galvos linktelėjimas daugumoje šalių reiškia “taip”, o papurtymas “ne”. Tačiau, pavyzdžiui, Indijoje, Bulgarijoje, kaip tik atvirkščiai.
Jei kas nors rodo į mus pirštu , mes galime pagalvoti: “Jis visai neišauklėtas”. Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tik tuo atveju, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine.
Kojos – tai galinti suteršti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją Arabų šalyse, Indijoje. Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairė ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina nė valgyti.
Savo vizitinę kortelę teisingiausia paduoti dešine ranka, tuo pat metu prilaikant jos alkūnę kairiąja. Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą…
Skirtinga neverbalinės kalbos gestų interpretacija atskleidžia vieną iš svarbiausių tarptautinio verslo problemų: mandagus ir tinkamas elgesys vienoje kultūroje gali tapti labai nemandagus ir įžeidžiantis kitoje. Todėl, vykdami į užsienį bei priimdami kitos šalies derybininką (ypač, jeigu jis pirkėjas), nepatingėkite pasidomėti tos šalies papročiais ir kultūra.
Tarp neverbalinio bendravimo priemonių pažymima ir kitų gestų naudojimas:
• Simboliniai gestai.
Jiems priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis “OK”, reiškiantis “viskas gerai”, “viskas tvarkoje” ir perduodamas didžiuoju ir rodomuoju pirštais, kurie tarsi parodo “O” raidę. (Tačiau šis gestas nėra vienprasmis: pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus).
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų, Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, o Graikijoje – “užsičiaupk”. JAV šis gestas vienu atveju reiškia “viskas tvarkoje”, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o jeigu pirštas smarkiai iškeltas į viršų, tai reiškia necenzūrinį žodį. Galime įsivaizduoti, koks būtų nesusipratimas ar netgi išgąstis amerikiečių veiduose, kai po dalykinio susitikimo vienas iš dalyvių, norėdamas išreikšti pasitenkinimą susitikimu, smarkiai iškeltų didįjį pirštą į viršų. Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti. Gestai būna arba paprasčiausiai nesuprantami, arba turi kitą reikšmę.
Simbolinių gestų vartojimo intensyvumas skirtingose kultūrose yra labai įvairus. JAV jų vartojama apie 100, Izraelyje – 250.
• Iliustruojamieji gestai
Jais paaiškinama tai, kas pasakyta, geriau akcentuojami svarbiausi pokalbio momentai. Pavyzdžiui, parodymas ranka. Šių gestų intensyvumas priklauso nuo temperamento, žmogaus kultūros. “Skaityti” iliustruojamuosius gestus truputį lengviau negu simbolinius, nes pirmieji paaiškina tai, kas pasakyta žodžiais.
• Adaptuojami gestai
Jie paprastai papildo jausmus ir emocijas. Jie primena vaiko reakcijas ir atsiranda streso, susijaudinimo metu, tampa pirmaisiais pergyvenimo požymiais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susijaudinęs, jis gali judinti ausies spenelį arba rūbo atbrailą, o esant ypač sunkiai situacijai – kasyti pakaušį. Pokalbių, derybų metu svarbu tai, kada pasirodo tam tikras gestas ir koks yra bendras pokalbio kontekstas.
Gestų kalba labai ištobulinta arabų pasaulyje. Jeigu policininkas ar valdininkas suduoda vienos rankos briauna į kitos rankos sulenkimą netoli alkūnės, tai jis siūlo parodyti dokumentus. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakius, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę. Jeigu toks gestas parodomas per priekyje važiuojančios mašinos langą, tai reiškia įspėjimą “atsargiau, priekyje pavojus”.
Užsienio verslo kultūrų aspektai
Verslo institucijoms būdingas dvejopas verslininkų kultūrų pasiskirstymas (R. R. Gesteland, 1997):
• orientacija į dalykinius reikalus (OR);
• orientacija į tarpusavio santykius (OS)

Verslininkai, orientuoti į dalykinius reikalus (OR), daugiausia dėmesio skiria užduotims. OR verslininkai mano, kad jų partneriai, atstovaujantys OS kultūrai, dažnai be reikalo atidėlioja sprendimus, neturi savo nuomonės, yra tiesiog nenuspėjami. KadangiOR žmonės yra dalykiški ir gana lengvai pradeda dirbti su nepažįstamais, eksporto rinkodarininkai paprastai gali užmegzti tiesioginį kontaktą su potencialiais pirkėjais tose rinkose. Pavyzdžiui, JAV verslininkai išaugę itin dinamiškoje, įvairių kultūrų visuomenėje, dalykinius reikalus su nepažįstamais kolegomis aptaria gana lengvai. Tokį atvirumą iliustruoja e-marketingo populiarumas (kasmet amerikiečiai perka gaminių ir paslaugų už daugiau kaip 300 milijardų dolerių iš visiškai nepažįstamų asmenų per internetą). Į reikalus orientuotose kultūrose rinkodarininkai gali užmegzti kontaktą su perspektyviu pirkėju be jokio išankstinio paruošimo ar ryšių.
OR verslininkai labai pasitiki raštiškomis sutartimis, derybose dažnai dalyvauja teisininkas, su kuriuo konsultuojamasi. Griežtaiį tarpusavio santykius orientuotose rinkose verslo ryšius (OS) galima pradėti tik tada, kai pažįstate reikalingus asmenis arba gebate suruošti viską taip, kad būtumėte jiems pristatyti. Tie verslininkai, kurie orientuojasi į tarpusavio santykius (OS), akcentuoja dėmesį žmonėms. (OS kultūrose planuojama užmegzti ryšius su galimu klientu ar partneriu netiesiogiai tarptautinės mugės ar prekybos misijos metu, arba padedami trečiosios šalies pristatymo (tam tinka aukštas pareigas užimantis asmuo arba organizacija, pažįstama abiem pusėms).
Verslo derybos paprastai trunka ilgiau OS kultūrose nei OR šalyse. OS rinkose pirmiausia susidraugaujama, o tik paskui sudaromas sandėris(nepasitikėjimas nepažįstamais asmenimis, ypač užsieniečiais, dažnai verčia pareigūnus delsti). Pavyzdžiui, “Vokswagen” bendrovei prireikė devynerius metus trukusių derybų, kad susitartų su Kinijos valdžia dėl automobilių gamyklos statybos) – reikėjo ilgo derybų periodo bei kantrybės.
OR bei OS verslo kultūros skiriasi ir savo bendravimo būdu. Derybininkai išOR šalių vertina tiesią, atvirą, nesudėtingą kalbą, o derybininkai iš OS dažnai mieliau vartoja netiesioginį, subtilų, vingrų stilių(šis skirtumas dažnas būna nesusipratimų tarp OS ir OR verslo žmonių šaltinis). OS derybininkai pirmenybę teikia harmoningiems ir sklandiems tarpusavio santykiams. Jie slepia savo emocijas (ypač neigiamas), stengiasi išsaugoti harmoniją, atidžiai kontroliuodami savo kalbą ir veiksmus, kad neįžeistų ir neįstumtų aplinkinių į nemalonią padėtį (šios kultūros atstovai nekantravimo, susierzinimo, nusivylimo ar pykčio rodymą suvokia kaip harmonijos ardymą ir laiko tai šiurkštumu ir įžeidimu).
Daugelis japonų, kinų ir Pietryčių Azijos žmonių “ne” laiko beveik nepriimtinu žodeliu. Kad neįžeistų, jie verčiau sumurmės: “Tai gali būti sunku” arba “Mes turime į tai pasigilinti”. Pavyzdžiui, daugelis atvykstančiųjų į Japoniją mano pasiekę susitarimą, nes jų partneriai keletą kartų pasakė “taip” (lydėdami tą “taip” daugybe šypsenų ir palinksėjimų). Tačiau tai nebūtinai reiškia sutikimą. Neužmirškite, kad japonai bet kuria kaina vengia nuomonių priešiškumo arba konfrontacijos. Jeigu jie priversti atsakyti į tiesiai užduotą klausimą, galvoja, kad privalo sutikti, nenorėdami sudrumsti jūsų harmonijos. Jie nemato jokios problemos dėl to, kad vėliau pasirodys su visiškai priešingu sprendimu, priimtu kompanijos reikalų gerovės vardan. Mandagus azijiečių, arabų, afrikiečių ir lotynų amerikiečių bendravimo būdas padedaišsaugoti harmoniją. To, ką jie sako prie derybų stalo, tikroji prasmė dažnai būna tik numanoma, t.y. prasmė aiškėja iš konteksto. JAV antropologas E. T. Hallas sugalvojo šias kultūras pavadino plataus konteksto kultūromis. Kai kalba Lietuvos verslo žmonės ir kiti šiaurės europiečiai didžioji prasmės dalis būna akivaizdi, t.y. išreiškiama žodžiais (klausytojas sugeba suprasti, kas sakoma, nekreipdamas ypatingo dėmesio į kontekstą). E. T. Hallas tai pavadino siauro konteksto kultūromis (pvz., toks Danijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos verslininkų elgesys) (R. R. Gesteland, 1997).
Specialistai atkreipia dėmesį formalias ir neformalias verslo kultūras.
Pirmosioms būdingos hierarchinės struktūros, kuriose yra skirtingų lygių darbuotojai. Formalios kultūros labiau vertina egalitarines (pranc. egalitaire – lygybė) bendruomenes su skirtumais, pažymi narių lygybę. Laisvesnis bendravimas gali piktinti aukšto rango žmones iš hierarchinių kultūrų, kita vertus, neformalių kultūrų atstovai gali palaikyti formalaus elgesio partnerius per daug sureikšminančiais užimamų pareigų svarbą. Tad būtina įvertinti skirtingų kultūrų verslininkų elgesį.
Europoje formalūs kreipiniai(pavardėmis, pareigomis, laipsniais, titulais)yra vieni svarbiausių būdų parodyti pagarbą aukšto rango ar titulo asmenims. Kilmė, išsilavinimas taip pat gali suteikti aukštesnį statusą. Lotynų Amerikoje ir didžiojoje Europos dalyje aukštesnė padėtis priskiriama žmogui, sugebančiam protingai kalbėtis apie meną, muziką, literatūrą, istoriją, filosofiją, o ne vien apie verslą.
Formalių kultūrų atstovai linkę vertinti žmones pagal amžių, lytį ir užimamas pareigas. Tai būdinga Japonijai, Pietų Korėjai, Saudo Arabijai, kur vyrai verslo pasaulyje tradiciškai turi prioritetų prieš moteris ir pradedančius verslininkus. Jauniems eksporto specialistams, dirbant su hierarchinių kultūrų pirkėjais, rekomenduojama laikytis šių taisyklių:
1. Pasistengti, kad jus pristatytu pats vyriausias rangu vyras;
2. Sukaupti profesinių žinių ir įrodyti jas darbe – tai suteikia jums aukštą statusą;
3. Susipažinkite su vietos protokolu (išmokti kaip reikšti pagarbą nepadlaižiaujant).
Skirtingose kultūrose svarbus bendravimo aspektas – punktualumas. Jeigu pusvalandį pavėluosite Ispanijoje, tai jums atleis, bet jeigu daugiau kaip penkias minutes pavėluosite Niujorke – tai derybos gali pasibaigti net neprasidėjusios: griežtai traktuojančiose laiką bendruomenėse punktualumas yra privaloma savybė. Ten sudaromos griežtos dienotvarkės, o dalykiniai susitikimai pertraukiami labai retai. Mokslininkai šias tikslų laiką vertinančias kultūraspavadino monochroniškomis (graik. monos – vienas, chronos – laikas), o priešingos – polichroniškos visuomenės, kuriose mažiau dėmesio skiriama punktualumui.

šaltesnio klimato verslo kultūros atstovai griežtai traktuoja laiką, o karštesnio klimato kultūros požiūris į laiką kur kas laisvesnis. “Svarbiausia – būkite kantrūs! Sudarydami sandėrį ar pasirašydami sutartį, atminkite, kad polichroniškose kultūrose santykiai reiškia kur kas daugiau nei prievarta primesti terminai. Planuodami turėkite kuo didesnę laiko atsargą ir kuo artimiau (geriausiai – susitikinėti asmeniškai) bendraukite su partneriais”, apie polichroniškas verslo kultūras rašoma (J. Almonaitienė ir kt., 2001).
Skirtingas laiko ir dienotvarkių supratimas gali sukelti konfliktų. Griežtai pagal darbotvarkę dirbantys žmonės laisviau laiką traktuojančius kolegas ima laikyti nedrausmingais ir nemandagiais žmonėmis. Tuo tarpu pastarieji pirmuosius neretai mano esant smulkmeniškais pedantais, vergaujančiais pačių susikurtomis elgesio taisyklėmis. Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių rinkos specialistai teigia, kad, atvykęs į susitikimą prieš penkias minutes, parodysite, jog jums, kaip ir jūsų klientui, itin svarbus laikas. Šioje monochroniškoje kultūroje sampratos “punktualumas” ir “patikimumas” labai susijusios.

Tarptautiniai vizitai ir priėmimai


Tarptautiniame bendravime vizitai skirstomi į penkias grupes:
1. Oficialiuosius(Vakarų šalyse dar yra vadinamasis valstybinis vizitas (angl. State visit), kai su oficialiu vizitu lankosi valstybės vadovas);
2. Darbo;
3. Neoficialiuosius;
4. Tranzitu (vykstant per konkrečią valstybę);
5. Mandagumo.
Valstybinis vizitas nuo kitų skiriasi ir trukme (jis trunka ne mažiau kaip tris dienas), ir iškilmingumu bei specialiu protokolu. Valstybės vadovas į bet kurią užsienio šalį gali vykti valstybinio vizito tik vieną kartą per savo kadenciją (Lietuvoje – per 5 metus). Jo pavyzdys yra Prezidento Algirdo Brazausko vizitas į Švediją 1995 metų lapkričio 21 – 23 dienomis. Tai buvo pirmasis mūsų šalies vadovo valstybinis vizitas po sovietinės okupacijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Oficialusis vizitas. Tai aukščiausio lygio, didelės politinės reikšmės vizitas. Čia tiksliai laikomasi ceremonialo tiek sutinkant (palydint) aukštus svečius, tiek organizuojant kitus renginius (oficialius pusryčius, pietus, priėmimus, susitikimus su visuomene, teatrų ar kitų objektų lankymą ir t.t.).
Oficialusis vizitas dažniausiai baigiasi konkretaus politinio dokumento pasirašymu. Tokio vizito pavyzdys – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Graikiją 2002 m. gegužės 13-15 d.
Darbo vizitas. Tai vizitas, kurio metu verslo atstovai atvyksta į Lietuvą arba išvyksta į užsienį konsultacijoms, nuomonių pasikeitimui, dalyvauti tarptautiniuose pasitarimuose bei konferencijose, pasirašyti konkrečių susitarimų ir pan. Dažniausiai tarptautiniai susitarimai įforminami sutartimi (angl. Treaty), susitarimu (agreement), sutarimu (arrangement), konvencija (convention), deklaracija (declaration), bendruoju aktu (general act), laikinuoju susitarimu (modus vivendi), posėdžio protokolu (proces-verbale), protokolu (protocol) bei statutu (statute).
Darbo vizito metu, skirtingai nuo oficialių vizitų, ceremonialas yra minimalus. Dažniausiai organizuojamas tik vienas protokolinis renginys – pietūs ar pusryčiai. Vizito organizavimas nukreiptas tik pagrindiniam tikslui – deryboms ar konsultacijoms. Darbo vizitai paprastai yra trumpalaikiai.
Neoficialusis vizitas. Tai vizitas, kurio metu užsienio valstybės atstovai atvyksta į Lietuvą poilsiauti, gydytis, asmeniniais reikalais ar kaip turistai. Tokio vizito metu oficialūs protokoliniai renginiai neorganizuojami.
Vizitas tranzitu. Šiam vizitui priskiriami trumpalaikiai užsienio valstybių delegacijų, vykstančių tranzitu per Lietuvos teritoriją, lankymaisi. Svečiai trumpam sustoja kuriame nors mūsų krašto mieste. Ten gali būti organizuoti kai kurie protokoliniai renginiai. Tokio vizito metu, iš anksto susitarus, gali būti organizuoti svečių ir šeimininkų susitikimai bei pokalbiai.
Mandagumo vizitas. Prieš pradedant dalykinę vizito dalį, garbingas svečias (užsienio delegacijos vadovas) dažnai apsilanko priimančioje organizacijoje. Tai – mandagumo (protokolinis) vizitas.
Sutartu laiku svečią įstaigos vestibiulyje pasitinka šeimininko įgaliotas asmuo, kuris palydi iki vadovo (jis pats pasitinka tik ypač gerbiamus svečius) kabineto.
Protokolo reikalavimus geriausiai atitinka 8.9 paveiksle pavaizduota pokalbio vieta.

Pokalbio vietoje greta staliuko yra krėslai ir ištaigingas minkštasuolis. Svečias sodinamas taip, kad šeimininkui jis būtų dešinėje. Jei delegacijos vadovas yra su dama, jai skiriama vieta svečio dešinėje ant minkštasuolio.

Priėmimaiyra viena pagrindinių įvairių organizacijų bei oficialių asmenų ir partnerių ryšių plėtojimo priemonė. Jie organizuojami parodant pagarbą atskiriems asmenims ar atvykusiai į šalį delegacijai. Dažniausiai naudojamos šios priėmimo rūšys:
1. Taurė šampano (pranc. coup de champagne) arba taurė vyno (pranc. vin d’Honneur).
Taurė šampano. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
taurė vyno. Ši priėmimų rūšis labiausiai paplitusi bendravimo praktikoje. Priėmimas dažniausiai vyksta nuo 12 iki 13 valandos. Jo metu paprastai paduodamas ne tik šampanas – galima užsisakyti ir degtinės, viskio ar vyno. Užkandžiai nebūtini, tačiau nebus klaidos, jei bus pasiūlyta sumuštinių, mažų pyragaičių, vaisių, riešutų. Svečiai vaišinami stovint. Ši priėmimo rūšis patogi tuo, kad užima mažai laiko ir nereikia sudėtingo pasiruošimo. Tačiau toks priėmimas laikomas mažiau pagarbiu.
2. Pusryčiai (angl. Lunch).
Rengiami dieną – tarp 12 ir 15 valandos ir trunka apie 1,5 valandos. Labiausiai paplitęs pusryčių laikas nuo 12 iki 13 valandos. Pusryčių meniu parenkamas atsižvelgiant į esamas šalyje tradicijas ir susideda iš šaltų užkandžių, karšto patiekalo ir deserto. Paprastai per pusryčius sriuba nevalgoma, nors etiketas tam neprieštarauja. Prieš pusryčius vaišinama aperityviniais gėrimais. Nuo senų laikų buvo žinomi tam tikri augalai, turintys savybę atgaivinti arba “atverti” (pranc. “aperire” – atverti) apetitą. Aperityvai (pranc. “aperitifs” – nestiprūs, apetitą žadinantys svaigieji gėrimai) – tai gėrimai, pagaminti vynų pagrindu (pvz., vermutas), antpilai, trauktinės ir kt. Geriausia vengti labai stiprių alkoholinių gėrimų, kurie gali pakenkti skonio receptoriams. Kai kuriems svečiams labiau patinka šampano taurė.
Per pusryčius patiekiami patiekalus atitinkantys gėrimai, mineralinis vanduo, sultys. Po pusryčių pasiūloma kavos ar arbatos, konjako arba likerio. Apranga nurodoma kvietime.
3. Arbata (angl. Tea).
Toks priėmimas organizuojamas dažniausiai moterims nuo 16 iki 18 valandos. Tačiau yra šalių, kur toks priėmimas laikomas oficialiu ir į jį kviečiami vyrai. Pavyzdžiui, Turkijoje šis priėmimas rengiamas vadovaujančių veikėjų vardu aukštų svečių garbei.
Arbatai dengiami vienas ar keli stalai (priklauso nuo pakviestų asmenų skaičiaus), paduodami konditerijos ir kt. gaminiai, vaisiai, desertiniai ar sausi vynai, sultys bei mineralinis vanduo. Užkandžiai (sumuštiniai su ikra, žuvimi, sūriu) prie arbatos paduodami retai arba jų būna labai mažai. Šis renginys užtrunka 1-1,5 valandos, apranga – kaip ir per pusryčius.
4. Žurfiksas (pranc. Jour fix).
Šį priėmimą rengia užsienio reikalų ministro žmona arba kito tolygaus vadovo (arba ambasadoriaus) žmona vieną kartą per savaitę. Paprastai renginys vyksta tradiciškai tą pačią dieną ir tą pačią valandą visą rudens ir žiemos sezoną arba nuo pavasario iki vasaros. Kvietimai į tokius priėmimus išdalijami vieną kartą sezono pradžioje ir galioja iki sezono pabaigos (jeigu negaunamas specialus pranešimas apie laikiną pertrauką). Gavusieji kvietimą į žirfiksą gali eiti be papildomo pakvietimo. Laiko trukme vaišėms ir apsirengimo forma šis priėmimas nesiskiria nuo arbatos priėmimo. Kartais tokie priėmimai sutampa su muzikos ar literatūros vakarais. Į žurfiksą kviečiamos moterys bei vyrai.
5. Furšetas (pranc. A la fourchette) .
Šiuo būdu priimant svečius galima pavaišinti daug pakviestųjų mažoje patalpoje. Toks priėmimas prasideda 17-20 valandą ir tęsiasi iki dviejų valandų. Ten vaišės – įvairūs šalti užkandžiai, konditerijos gaminiai ir vaisiai. Kartais paduodami ir karšti užkandžiai, valgomi tik su šakute. Vaišės neturi būti gausios. Tokio tipo priėmimuose gėrimai statomi ant stalų arba iš karto supilstomi į taures ir padavėjų išnešiojami. Kartais vienoje salėje ruošiamas bufetas, kuriame padavėjai įpila norintiems gėrimų.
Šie priėmimai pravedami stovint, švedų stalo pavyzdžiu. Svečiai prieina prie stalo, įsideda užkandžių į lėkštutes ir nueina nuo stalo, kad duotų galimybę apsitarnauti ir kitiems svečiams. Stalus su vaisiais rekomenduojama statyti ne salės ar kambario viduryje, bet išilgai sienų su nedideliais tarpais nuo jų, kad galėtų prieiti aptarnaujantis personalas. Salės arba kambario centras turi būti paskirtas svečiams. Apsirengimo forma – išeiginis kostiumas arba smokingas (tai priklauso nuo konkretaus atvejo, kuris nurodomas kvietime).
6. Kokteilis (angl. Coctail)
Jis taip pat rengiamas tarp 17-20 val. ir tęsiasi 1,5 val. Skirtingai nuo furšeto, nėra dengiami stalai, o užkandžius ir gėrimus nešioja padavėjai. Šių priėmimų metu svečiai vaišinami ir bendrauja tarpusavyje stovėdami bei prieidami vieni prie kitų. Salėje būna nedideli staliukai su cigaretėmis, degtukais, peleninėmis ir servetėlėmis.
7. Iškilmingieji pietūs (pranc. Dinner).
Tai itin garbinga priėmimo forma. Jie prasideda 19-21 valandą. Pietų meniu priklauso nuo vietinių tradicijų: 1-2 šalti (žuvies ir mėsos) užkandžiai, mišrainės, sriuba, 1-2 karšti mėsos (žuvies) patiekalai ir desertas (želė, kremai, saldumynai, vaisiai) ir kt. Po pietų svetainėje duodama kava arba arbata.
Gėrimai – tokie patys kaip ir per pusryčius. Prieš pietus svečiams pasiūloma gėrimų: aperityvų, degtinės, viskio, sauso vyno ir kt.
Pietų trukmė – 2-3 valandos: už stalo – apytiksliai valanda, o likęs laikas – svetainėje.
Kai kuriais oficialiais atvejais iš karto po pietų rengiamas furšeto ar kokteilio priėmimas. Tai pati garbingiausia priėmimo forma. Po pietų garbingiausi svečiai eina į antrąjį priėmimą, kuriame jau būna susirinkę kiti svečiai, pakviesti tik į šį priėmimą. Toks dviejų priėmimų derinys rengiamas tik dalyvaujant valstybės vadovui ar kitam asmeniui, užimančiam labai aukštą postą.
Kai kada vartojamas kuklesnis pietų variantas. Šis priėmimas nuo tradicinių pietų skiriasi tokiomis ypatybėmis: svečiai sėdasi už atskirų stalų po 5-6 žmones, vaišės vyksta savitarnos principu, t. y. svečiai patys ima maistą, kuris sudėtas ant atskiro stalo. Ši rūšis mažiau oficiali ir mažiau garbinga. Aprangos forma nurodoma kvietime.
Vakarienė (angl. Supper). Ji prasideda 21 valandą ir vėliau. Vakarienės meniu ir gėrimai tokie patys kaip ir pietų.
Apsirengimo forma – kostiumas, smokingas arba frakas, moterims – vakariniai rūbai (nurodoma kvietime).
Iš esmės vakarienė nuo pietų skiriasi tik laiku – prasideda ne anksčiau kaip 21 valandą.
8. Kiti priėmimai.
Prie jų priskiriami kino seansai, muzikos ir literatūros vakarai, spaudos konferencijos, draugystės vakarai, susitikimai žaisti šachmatais, kitokius sportinius žaidimus ir kt. Vaišės būna lengvos.

Tarptautinių vizitų ir priėmimų vadybos ypatumai
Prieš atvykstant užsieniečių delegacijai priimantieji parengia du renginio projektus: bendrąją programą ir scenarijų.
Bendrojoje programoje numatomi šie darbai (bei atsakingi už juos asmenys):
1. Delegacijos sutikimas;
2. Vizito dalykinė programa (susitikimai, seminarai, pokalbiai, dokumentų pasirašymas ir kt.);
3. Priėmimai (pusryčiai, pietūs, vakarienė ir kt.);
4. Kultūros renginiai;
5. Išvykos po šalį;
6. Delegacijos palydos.
Rengiant delegacijų priėmimo scenarijų iki smulkmenų numatomi visi organizaciniai darbai, planuojamas laikas, jų atlikėjai bei techninės priemonės. Pavyzdžiui, delegacijos sutikimui akcentuotina: sutinkančiųjų asmenų sudėtis; kas, kada ir kam įteiks gėlių; sveikinimo kalbos; aprūpinimas transportu; apgyvendinimas ir kt.
Jei delegacijos vadovas bei grupės nariai atvyksta su žmonomis, numatomos atskiros programos joms bei jas lydintiems asmenims.
Priėmimo scenarijuje svarbi vieta tenka protokolinei rangų sekai. Ji lemia eilės tvarką, kurios laikantis reikėtų sveikinti (garbės) svečius.
Protokolinės rangų sekos principas (pagal Vokietijos FR protokolą):
• to paties rango užsieniečiai prieš tėvynainius;
• teisėjai prieš bažnyčių atstovus;
• moteris (dama) prieš vyrą (poną) (netaikoma žmonoms, kurios rangų sekoje turi savo vyro rangą);
• senesni svečiai prieš jaunesnius (atsižvelgiant ir į amžių, ir į tarnybos trukmę);
• svetimos institucijos darbuotojai prieš to paties rango savos institucijos darbuotojus.
Prieš rengdami svečių vizito bendrąją programą, šeimininkai privalo gerai išsiaiškinti užsienio svečių atvykimo tikslus, buvimo laiką, svarstytinus klausimus, asmeninę sudėtį .
Sudarant programą, būtina atsižvelgti į delegacijos pobūdį ir šalį, iš kurios atvyksta svečiai, jų pageidavimus (jei jie buvo pareikšti iš anksto), pasirūpinti vertėju, aptarti sutikimo ir palydų tvarką. asmeninę sutinkančiųjų sudėtį, gėlių įteikimą (jei jos bus teikiamos), bagažo nuvežimą į viešbutį, oficialių priėmimų organizavimą, kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašą, sudaryti svečių susodinimo prie stalo schemą ir t.t.
Priimančioji pusė privalo sutikti ir išlydėti svečius, organizuoti jų vežiojimą ir maitinimą, tarpininkauti sprendžiant iškilusius klausimus, nesusijusius su oficialia svečių viešnagės programa. Atsižvelgiant į delegacijos sudėtį, jų žinias apie Lietuvą, specifinius šalies, iš kurios jie atvyko, bruožus, be oficialios (darbinės) programos, reikia pasirūpinti ir turiningu užsienio svečių poilsiu (teatru, sporto varžybomis ir kt.). Rekomenduojama parengti ir įteikti užsienio svečiams atskirą programą, kurioje nurodomi tik pagrindiniai momentai: pusryčių, pietų bei vakarienės laikas, susitikimų laikas ir asmenų, su kuriais susitiks svečias, pavardės bei pareigos, kultūrinių renginių laikas ir išvykimo iš Lietuvos laikas. Pageidautina, kad šios įteikiamos svečiams programos būtų nedidelio formato.
Sutinkant svečius, būtina laikytis vadinamojo vienodo lygio principo. Tai reiškia, kad sutinkantis asmuo negali būti pagal pareigas aukščiau už sutinkamąjį (ministras neturėtų sutikti ministro pavaduotojo, direktorius – direktoriaus pavaduotojo, rektorius – prorektoriaus ir pan.).
Šis vienodo lygio principas turi tik vieną išimtį – sutinkantis asmuo pagal pareigas gali būti vienu rangu žemesnis už svečią, bet ne atvirkščiai. Asmenys, sutinkantys svečius, privalo tiksliai žinoti sutikimo ceremonijos schemą: kas ir kur turi stovėti, kas pirmas prieis prie atvykusių, kas ir kada įteiks gėlių, kas pristatys kitus sutinkančius asmenis (kurie paprastai turėtų sustoti į gretą, kad patogiau būtų pasisveikinti). Šeimininkų uždavinys – sutikimą organizuoti greitai ir tiksliai, jokiu būdu nesiūlyti svečiams eiti pirmiems, o vesti juos (kadangi jie nežino kelio). Tokio pat principo reikia laikytis ir išlydint svečius. Pagal tarptautinį etiketą išlydėti turi tie asmenys, kurie juos pasitiko.
Svečiams atvykus, šeimininkai privalo su jais aptarti svečių buvimo programą, paaiškinti numatytų konkrečių renginių tikslus, išklausyti svečių pageidavimus ir pasiūlymus. Jei aptarimo metu svečiai pareiškia daugiau pageidavimų (apie kuriuos iš anksto nebuvo tartasi), galutinį atsakymą reikėtų duoti tik gerai išsiaiškinus visas aplinkybes ir tų pageidavimų įgyvendinimo galimybes. Darbo praktikoje yra daug atvejų, kai šeimininkai piktnaudžiauja neapgalvotais ir neatsakingais pažadais. Svarbu, kad programai aptarti būtų skirta pakankamai laiko ir jauki patalpa, kurioje niekas netrukdytų (nerekomenduojame darbo kabineto – telefono skambučiai, lankytojai ir pan.). Aptarus ir svečiams pritarus pateiktai programai, ją vykdyti privalu tiek šeimininkams, tiek svečiams.
Vykdant svečių viešnagės programą, turbūt svarbiausia – laikytis punktualumo ir vizitų trukmės tikslumo.
Šiuo principu būtina vadovautis tiek dalykiniuose pokalbiuose, tiek kultūrinės programos metu. Įvairiose organizacijose, žinybose ar įmonėse jau yra nusistovėjusi svečių priėmimo “technologija”, tačiau daugelis vadovų mano, jog kuo daugiau objektų parodysi ar kuo daugiau informacijos pateiksi svečiui, tuo geriau. Šis svečių “persotinimo” informacija sindromas gana paplitęs pas mus.
Dažnai svečių garbei organizuojami priėmimai ir įvairios vaišės. Kartais tai organizuoja ir patys svečiai. Pastaruoju atveju būtina visaip padėti svečiams. Rengiant priėmimą, reikia numatyti jų pobūdį, sudaryti kviestinių sąrašą, išsiuntinėti kvietimus, paruošti susodinimo schemą, sudaryti meniu, pasirūpinti stalų serviravimu ir svečių aptarnavimu, parengti tostus bei iškilmingas kalbas, aptarti svečių priėmimą pobūvyje ir kita.
Vizito programa rengiama dviem kalbomis – svečio ir lietuvių.
Be to, parengiama informacinė medžiaga apie objektus, miestus, gyvenvietes, numatytus lankymo plane. Kitas svarbus dokumentas – svečių apgyvendinimo lydraštis, kuris taip pat spausdinamas dviem kalbomis. Jame yra visų svečių sąrašas (pradedant vyriausiuoju), nurodant jų gyvenimo vietas (rezidencija, viešbutis ar kita), telefono numerius. Be to, parengiami kvietimai į įvairius protokolinius renginius.
Tais atvejais, kai prieš aukšto lygio delegacijos vizitą į mūsų šalį atvyksta svečio šalies parengiamoji grupė, šis darbas atliekamas kartu su ja, o kitais atvejais – su svečio šalies pasiuntinybe. Prieš kiekvieną vizitą reikėtų pasirūpinti svečio valstybės vėliava, pasiteirauti apie asmeninius aukšto svečio atributus (jei jis turi) ir kt.
Susodinimas į automobilius. Vietos automobiliuose skirstomos į prestižines ir mažiau garbingas. Garbingiausia vieta laikoma dešinėje ant užpakalinės sėdynės (pagal automobilio judėjimo kryptį).
Pirmasis įsodinamas ir išlaipinamas garbingiausias asmuo. Greta jo automobilyje sėdi sutinkančios grupės vadovas, o šalia vairuotojo – vertėjas ( 8.10 pav.). Jei delegacijos vadovas atvyko su žmona, tai rekomenduojama sodinti pagal schemą, pateiktą 8.11 paveiksle. Jei delegacijai skiriami daugiaviečiai automobiliai, susodinama pagal 8.12 paveiksle pateiktą schemą. Daugiaviečiuose automobiliuose su atlenkiamomis sėdynėmis susodinama pagal 8.13 paveikslo schemą. Kai žmonių mažiau nei sėdimų vietų, sodinama tik galinėse sėdynėse. Jei transportui naudojamas asmeninis automobilis, garbingiausia vieta svečiui yra greta vairuotojo. Priminsime, jog vairuotojas ar vertėjas privalo svečiams atidaryti bei uždaryti automobilio duris.

Užsieniečių delegacija palydima į viešbutį. Palaukę, kol bus sutvarkyti apgyvendinimo formalumai, bei sutarę dėl mandagumo (protokolinio) vizito, sutinkantieji atsisveikina viešbučio vestibiulyje.
Priėmimo organizavime svarbūs pasirengimo darbai:
1. Priėmimo rūšies pasirinkimas;
2. Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas;
3. Kvietimų parengimas ir išsiuntimas;
4. Svečių sodinimo už stalo plano sudarymas pusryčiams, pietums, vakarienei;
5. Meniu sudarymas;
6. Patalpos paruošimas;
7. Stalų serviravimas;
8. Svečių aptarnavimas;
9. Tostų ir kalbų parengimas;
10. Priėmimo scenarijaus sudarymas (vedimo tvarka).
Priėmimo rūšies pasirinkimas. Priėmimo rūšis priklauso nuo tikslo. Tuo atveju, kada į šalį atvyksta su oficialiu vizitu valstybinė, parlamentinė ar kita delegacija, paprastai vadovo vardu rengiami pusryčiai, pietūs, kokteilio, furšeto, taurės šampano ar kitoks priėmimas svečio garbei. Tačiau visuomet reikia atsižvelgti į šalies protokolo tradicijas. Jos bei numatytos lėšos padės išsirinkti priėmimo rūšį.
Nepatartina rengti priėmimus esant nacionaliniam gedului, kviečiant svečius musulmonus – Ramadano periode.
Kviečiamų svečių sąrašo sudarymas. Vienas iš pagrindinių priėmimo organizavimo elementų yra to sąrašo sudarymas. Atsakingas darbuotojas pirmiausia nustato kviečiamų asmenų skaičių .
Šis skaičius neturi viršyti normalių aptarnavimo galimybių bei patalpų, kuriose vyks priėmimas, dydžio. Būtina atsižvelgti ir į procentą svečių, kurie dėl įvairių priežasčių negalės ar atsisakys atvykti į priėmimą. Iš užsieniečių į sąrašą pirmiausia įtraukiami diplomatinio korpuso atstovai (jei jie kviečiami) bei visuomenės veikėjai. Labai atsargiai į kviečiamųjų sąrašą trauktini politinių organizacijų atstovai, taip pat atskiri asmenys, esantys opozicijoje. Į priėmimą (pusryčius, pietus ir t.t.), kuris apima “siaurą ratą”, nerekomenduojama kviesti asmenų su ryškiai besiskiriančiomis vienas kito atžvilgiu politinėmis pažiūromis ir pozicijomis. Kad tokie priėmimai praeitų sėkmingai, į juos tikslinga kviesti asmenis, susijusius abipusiais interesais ir draugyste.
Būtina kruopščiai patikrinti kviečiamų į priėmimus asmenų sąrašus. Priešingu atveju gali būti didelių klaidų (pasitaiko, kad kvietime nurodomos neteisingos pareigos ar kita).
Kvietimų parengimas ir išsiuntimas.
Kvietimai į priėmimą.
Kvietimai spausdinami baltame brangaus popieriaus blanke. Pagrindinis kriterijus – estetinė išvaizda. Pagarbiau, jei adresato vardas ir pavardė bei jo pareigos rašomos ranka, o ne kompiuterio spausdintuvu. Jei priėmimo organizatoriai pageidauja iš anksto sužinoti, ar svečias atvyks į renginį, tuo atveju kvietimo apačioje rašomos prancūziško sakinio “Repondez s’il vous plait” (t.y. prašytume atsakyti) pirmosios raidės – R.S.V.P. bei gali būti nurodomas telefonas.
Svarbu ne tik kvietime nurodyti pradžios laiką, bet dar pažymėti s.t. arba c.t . Santrumpa s.t. (lotyniškai sine tempore) reiškia, kad atvykti reikia labai punktualiai, t.y. minutės tikslumu. C.t. (lotyniškai cum tempore) suprantamas kaip vadinamasis akademinis ketvirtis (kuo mažiau svečių, tuo punktualesni jie turi būti).
Tais atvejais, kai priėmimas rengiamas aukštas pareigas užimančio asmens garbei, kvietimas jam išsiunčiamas tik tada, kai prieš tai gaunamas sutikimas žodžiu. Šiuo atveju virš užrašo R.S.V.P. kvietime rašoma primename raidės p.m . (pranc. pour memoire) ar t.r. (angl. to remind)

Apatinėje kvietimo dalyje (pavyzdyje kairiajame kampe) nurodoma, kokia apranga svečiai turėtų vilkėti priėmime. Iškilmingiausia vyro aprangos rūšis – frakas (pranc. cravate blanche, angl. White Tie). Frakas paprastai dėvimas tik per oficialius vakarinius renginius, pavyzdžiui, iškilmingus pietus ar vakarienes. Prie juodo frako dėvima balta liemenė, pastandinti balti marškiniai su apykakle atlenktais kampeliais, juoda arba balta peteliškė, juodos kelnės su dviem juodomis šilkinėmis juostelėmis, juodi lakiniai batai, apdovanojimų ir ordinų atributika. Tuo atveju moterys dėvi ilgas vakarines sukneles. Jeigu suknelė be rankovių, galima mūvėti ilgas pirštines, prie suknelės su rankovėmis tinka trumpos pirštinės. Pirštinių nereikia nusimauti sveikinantis ar šokant, jos nusimaunamos tik prie stalo.
Smokingas (pranc. cravate noire, angl. Black Tie). Jis dėvimas ir iškilminguose, ir neoficialiuose vakariniuose priėmimuose (netinka dieniniams pobūviams). Prie juodo smokingo atlasiniais arba šilkiniais atlapais mūvimos juodos kelnės su viena šilkine juostele, dėvimi balti marškiniai standžia apykakle, plati šilkinė ar atlasinė juosmens juosta ir varlytė (nebūtinai juodos spalvos), juodi plonapadžiai batai (gali būti ir lakiniai). Moterys dažniausiai vilki ilgas ar trumpas vakarines sukneles (galimas ir ilgas sijonas).
Jei kvietime į vakarinį priėmimą apie aprangą neužsimenama arba jei nurodyta neformali (angl. informal), svečiai dėvi vizitinę aprangą: vyrai – tamsius vienspalvius kostiumus ir baltus marškinius, moterys – vizitines sukneles arba kostiumėlius.
Tautinius drabužius galima vilkėti per visus oficialius renginius.
Kvietime turėtų būti nurodyta:
• kviečiančiojo/osios vardas ir pavardė;
• kviečiamojo asmens vardas, pavardė ir kreipinys;
• pakvietimo proga arba renginio rūšis;
• renginio data ir laikas;
• renginio vieta;
• pastaba kaip rengtis (jei būtina);
• prašymas atsakyti iki…
Svečių susodinimo už stalo plano sudarymas. Jis būtinas pusryčiams, pietums ir vakarienei (nereikalingas furšetui, kokteiliui, žurfiksui ir kt.).
Pateikiame dalį rekomenduojamų svečių susodinimo už stalo schemų. 8.15 ir 8.16 paveiksluose pavaizduotas atvejis, kai priėmime dalyvauja tik vyrai. Stalui vadovauja namų šeimininkas. Nurodyta 10 ir 12 svečių, iš kurių 1,2,3,4 – garbingiausi ( 8.17 pav.) – dešimties asmenų susodinimas (moterys ir vyrai).

prancūziškasis variantas – 20 žmonių susodinimo už stalo schema. Čia šeimininkės dešinėje – garbingiausias svečias, o šalia šeimininko – garbingiausia moteris. Šeimininkės ir šeimininko kairėje – pagal rangą bei pagarbą 3 ir 4 garbingiausi asmenys. Jei priėmime dalyvauja šeimos, paprastai žmona ir vyras sodinami už stalo atskirai. Garbės svečias paprastai sodinamas veidu į langą arba, jei pagrindinis salės akcentas yra puošnios raižytos durys, – priešais duris, o restorane – priešais orkestrą.

Angliškieji susodinimo variantai. Prie stalo šeimininkas sėdi stalugalio centre, o šeimininkė – priešais jį. Garbingiausio svečio žmona sodinama šeimininko dešinėje, o pats garbingiausias svečias – šeimininkės dešinėje. Angliškasis variantas užtikrina du pagrindinius pokalbių polius – šeimininkės ir šeimininko zonose, o prancūziškasis – vieną.
Kai stalas U formos, šeimininkas ir šeimininkė sėdi vienas prieš kitą. Šalia šeimininkės – garbingiausi svečiai vyrai, šalia šeimininko – garbiosios moterys. Toliau nuo jų ir galugaliuose – žemesnio rango svečiai.

Pavyzdinė svečių susodinimo už stalo oficialiuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėse nuostata – griežtai laikytis vyresniųjų tarnautojų ar visuomeninių svečių rango. Nesilaikymas to gali būti suprantamas kaip sąmoningas ne tik svečio, bet ir šalies, kuriai jis atstovauja, prestižo pažeminimas. Tai gali apsunkinti šalių santykius. Kad būtų išvengta svečių susodinimo nesklandumų, rekomenduojama dar prieš išsiunčiant kvietimus apgalvoti, į kurią vietą kiekvienas atsisės. Patartina sudaryti susodinimo planą. Pagal mūsų šalies nacionalinį protokolą aukščiausio rango svečias visuomet sėdi šeimininkei iš dešinės.
Pagrindinė susodinimo taisyklė – artimiausios vietos prie šeimininko ir šeimininkės laikomos garbingiausiomis. Kuo toliau nuo šių asmenų, tuo jos mažiau garbingos. Vieta iš dešinės pusės garbingesnė negu iš kairės . Pirmos iš dešinės ir kairės pusės nuo šeimininko sodinamos moterys, pirmi nuo šeimininkės – vyrai. Po to vietos mainosi: šalia moters sodinamas vyras ir atvirkščiai. Moteris nesodinama gale stalo, jei jame nesėdi ir vyras. Beje, pasaulio šalyse yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Kinijoje garbės vietos yra šeimininkui iš kairės. Švedijoje garbės svečias sodinamas šeimininkės kairėje, o garbės viešnia – šeimininkui iš dešinės.
Ištekėjusi moteris turi pirmenybę prieš vedusį vyrą. Jeigu namų šeimininkė nedalyvauja, jos vietą gali užimti vieno iš garbingiausių svečių žmona. Taip pat svarbu, kad dalyviai mokėtų užsienio kalbą, jei šie sėdi šalia užsienio šalių svečių.
Dideliuose priėmimuose, kur gausu svečių, dar naudojamos svečių vietas nurodančios kortelės.Pagal tarptautinį etiketą jos vadinamos prancūzišku žodžiu placement. Be jų matomoje vietoje pritvirtinamas užstalės susodinimo planas, kuris neretai vadinamas afiša.

Tvarkos prie stalo svarbiausios taisyklės:
• visada laikytis protokolinės rangų tvarkos;
• garbės vieta yra šalia šeimininko arba šeimininkės;
• žmonoms/vyrams ir gyvenimo draugams/draugėms tenka pakviestojo partnerio rangas;
• santuokinės ir kitos poros sodinamos atskirai , paliekant joms galimybę pasikalbėti;
• užstalės partneris sėdi savo užstalės partnerei iš kairės;
• niekada šalia nesodinti dviejų damų (tabu!);
• užstalės afiša turi bûti pritvirtinama matomoje vietoje;
• užstalės kortelės padeda susirasti vietą.
Meniu sudarymas. Sudarant meniu būtina įvertinti svečių skonį, nacionalines ir religines tradicijas. Meniu sudaromas pradedant karštu patiekalu bei įtraukiant tik tarpusavyje derančius patiekalus.
Patalpos paruošimas ir stalų serviravimas.
Vienas pagrindinių dekoracijos elementų – gėlės . Jos merkiamos taip, kad neuždengtų svečių, sėdinčių vienas priešais kitą, netrukdytų jiems bendrauti. Vazos su gėlėmis paprastai statomos stalo viduryje ar kraštuose (jeigu ten nėra indų). Kai daugiau svečių, jos statomos ant kiekvieno stalo (10-12 žmonių grupei). Gėlės gali būti tos pačios ar skirtingų spalvų ir rūšių. Gėlės parenkamos atsižvelgiant tiek į vazos spalvą, tiek į jos formą. Gėlių spalva turėtų derėti prie indų ir staltiesės spalvos.
Priimdami svečius iš kitų šalių, stalą galime papuošti gėlėmis, kurių spalvos atitinka tų šalių nacionalines spalvas. Šventinę nuotaiką galima sukurti specialiai tai progai sukomponuota puokšte. Ji turėtų būti neaukšta, kad netrukdytų svečiams bendrauti. Geriausiai tinka bekvapės gėlės, nes tarp svečių gali pasitaikyti alergiškų kvapams.
Vazos aukštis neturi viršyti pusės puokštės aukščio. Rekomenduotinas santykis – 5 su 3.
Kitas dekoracijos elementas – metalinėse, krištolinėse ar porcelianinėse žvakidėse degančios žvakės. Jos gali būti tiek baltos, tiek spalvotos, bet visada priderintos prie stalo elementų.
Iškilminguose pobūviuose, degant žvakėms, uždegami šviestuvai, sietynai. Jauku, kai šviestuvai patalpą apšviečia iš šono ar kampo. Mažas šviesos žiburėlis – žvakė ilgais rudens ar žiemos vakarais prie priėmimo stalo suteikia paslaptingumo ir iškilmingumo.
Stalo serviravimas.
Įrankiai serviruojami tokia tvarka, kokia bus patiekiami valgiai, t.y. peiliai, šakutės, šaukšteliai išdėstomi pagal naudojimosi jais eilę. Iš kairės dedamos šakutės, iš dešinės – peiliai. Visi jie aštriuoju galu nukreipti į kairę. Virš lėkštės dedami įrankiai desertui valgyti. Šaukštelis dedamas virš šakutės. Šaukštelio rankenėlė yra viena iš dešinės, o šakutės – iš kairės pusės, nes viena ranka naudojamės šaukšteliu, o kita – šakute. Jei bus patiekta sriuba, tarp peilių žuvies patiekalui ir užkandžiams dedamas didelis šaukštas išgaubtąja dalimi į apačią. Šakutės taip pat serviruojamos išgaubtąja dalimi į apačią: prie pagalbinės lėkštės – didelė mėsos patiekalams, po to žuvies patiekalams ir mažoji užkandžiams. Atstumas tarp įrankių ir stalo galo yra 1-2 cm. Tokiu pačiu atstumu atskiriami vienas nuo kito ir įrankiai. Desertui įrankiai dedami virš pagrindinės lėkštės (išskyrus tą atvejį, kai serviruojamas stalas tik desertui – tuomet deserto įrankiai dedami kaip pagrindiniai – dešinėje arba abiejose desertinės lėkštelės pusėse).
Paprastai padėklinėje lėkštėje padedama apvali medžiaginė servetėlė, kad sumažintų dedamos užkandžių lėkštutės garsą. Jei pietūs bus pradedami nuo sriubos, ant tos servetėlės bus dedama gili sriubos lėkštė. Kita servetėlė, sulankstyta trikampiu, gobtuvu ar kitu būdu, dedama ant užkandžių lėkštutės arba ant lėkštelės duonai.

Tostai ir kalbos.
Tarptautinis etiketas numato net savotišką priėmimuose keliamų tostų scenarijų. Taigi tostai ir kalbos prasideda lojalumo tostu , kuris sakomas po pagrindinio patiekalo arba po deserto, kai išpilstomas šampanas (arba putojantis vynas). Tosto trukmė – nuo dešimties žodžių iki minutės (ypatingais atvejais šiek tiek ilgiau). Pobūvio šeimininkas pasveikina garbės svečią ir kitus susirinkusius. Po to nurodo aplinkybes ir priežastis, nulėmusias šį susitikimą, o pabaigoje palinki sveikatos garbės svečiui ir sėkmės jo šaliai. Kalboje (jos trukmė – 5 min.) galima paminėti priėmimo priežastį bei pakviesti garbės svečią pasakyti savo žodžius. Toliau – garbės svečio kalba. Svečias, atsakydamas į šią kalbą, padėkoja už šį palinkėjimą ir priėmimą, pasidalija įspūdžiais apie susitikimą ir pobūvį bei palinki sveikatos šeimininkams bei priėmimo dalyviams.
Europiečiai dažniausiai tostus kelia priėmimo pradžioje. Lietuvoje pastaruoju metu per oficialius priėmimus tostais pasikeičiama pobūvio pradžioje. Sakyti reikia gerai apgalvotus tostus: jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pirmojo (lojalumo) ir pagrindinio tosto turinio.
Gana dažnai tenka matyti, kaip aukšto rango pareigūnai skaito kalbas “iš popieriaus”. Tarptautinis etiketas teigia, jog tai nėra labai mandagu, nors iškilmingų priėmimų metu garbingiausiam svečiui ir šeimininkui skaityti tosto arba oficialios kalbos tekstą ir nedraudžiama.
Pagal etiketą negeriantis alkoholio žmogus po kiekvieno tosto pakelia savo taurę ir, prilietęs prie lūpų, vėl pastato. Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienių metu nepriimta susidaužti taurėmis, bet jei susidaužiama – vyro taurė moters taurę turi liesti žemiau.
Ar dera moteriai pirmajai pradėti sakyti tostą ar kalbą? Pagal Vakarų etiketo taisykles rekomenduojama, jog tostus ar kalbas pradėtų sakyti vyrai. Be to, jų metu būtina tyla – negalima valgyti, kalbėtis, pilstyti gėrimus ar pan.
Susėdus prie stalo reikia vengti pokalbio apie šeimyninį gyvenimą, bėdas, ligas, politiką, religiją, šeimos pajamas. Nepridera kalbėti ir apie verslo reikalus, dalykus, dominančius tik jus ir jūsų kaimyną. Taip pat nekalbama ir apie asmenis kurių dalyvaujantys nepažįsta. Pokalbio prie stalo metu reikia dėmesingai klausytis savo pašnekovo, ypač sėdinčio dešinėje. Pokalbis turi būti lengvas, malonus, netrukdantis valgyti. Bendravimą prie stalo baigti galima galvos linktelėjimu su žodžiais “buvo malonu”.
Jeigu pusryčių, pietų ar vakarienės metu numatomos oficialios kalbos ir tostai, šeimininkas privalo garbingiausiam svečiui, kuris rengiasi tokiam žodžiui, nusiųsti savosios kalbos ar tosto teksto kopiją, kad šis galėtų pasirengti atsakymui. Svarbiame susitikime atsakymas išsiunčiamas anksčiau. Kalba ar tostu galima išreikšti padėką, pasveikinti, kreiptis į susirinkusius, ko nors palinkėti.
Atsakydamas į kalbą garbingasis svečias turi išreikšti dėkingumą už parodytą svetingumą, apžvelgti buvusių susitikimų rezultatus, pritarti suinteresuotumui šiuo susitikimu, užtikrinti draugiškus jausmus ir t.t.
Tostas arba kalba ir atsakymas į juos turi būti parašytas ta pačia (pvz., anglų) kalba. Jei neįmanoma vartoti svečio šalies kalbos, tostai arba kalbos rašomos ir sakomos abiem pusėm suprantama (t.y. trečiąja) kalba arba bent daugumai svečių suprantamais žodžiais, nors tarptautinis etiketas neprieštarauja esant daugiakalbei auditorijai visiškai nekelti tostų ir nesakyti kalbų arba priėmimo dalyviams išdalyti vertimus.
Vizitinės ir stalo kortelės.
Etiketas reikalauja, kad vyro vizitinėje kortelėje, siunčiamoje arba įteikiamoje moteriai, būtų atspausdintas tik jo vardas ir pavardė. Moteris neturėtų palikti savo kortelės nevedusio arba išsiskyrusio vyro namuose. Jei vyras siunčia savo vizitinę kortelę ištekėjusiai moteriai, jis turėtų jas nusiųsti dvi: vieną damos vyrui, nors ir nebuvo pristatytas jam.
Grynai oficialiais atvejais tarptautinėje praktikoje vartojami trumpi simboliai – paprastai ranka kairiajame apatiniame vizitinės kortelės kampe užrašomos lotyniškos raidės. Dažniausiai vartojamos prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės:
• p. r. (pour remercier) – išreiškiant padėką ir dėkingumą. Neatsakoma;
• p. f. (pour feliciter) – sveikinant kokios nors šventės proga. (Atsakoma siunčiant savo kortelę su užrašu p. r.);
• p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais Metais. (Atsakoma savo kortele su užrašu p. r.);
• p. c. (pour condolence) – pareiškiant užuojauta. (Atsakoma savo kortele su užrašu p.r.);
• p. p. c. (pour prende conge) – kai galutinai išvažiuojate iš šalies (vietoje asmeninio vizito). Neatsakoma;
• p. p. (pour presenter) – kai neakivaizdžiai pristatomas naujas pareigūnas. Jo viršininkas siunčia savo kortelę kartu pridėdamas naujojo pareigūno kortelę, ant kurios nieko nerašoma. Atsakoma siunčiant naujajam pareigūnui savo kortelę, ant kurios nieko nerašoma.
Mažiau oficialiomis progomis vietoje šių simbolių užrašomi žodžiai trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: “…sveikina su švente”, “…reiškia padėką”, “…dėkoja už naujametinius sveikinimus”, “…sveikina su Vasario 16-ąja” ir t.t.
Ir dar viena labai svarbi taisyklė – jei į vizitinę kortelę būtina atsakyti. Tai darome tą pačią dieną, t.y. per 24 valandas (taip pat su vizitine kortele).
Vizitinės kortelės (pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio “viziter”, t.y. vizituoti, lankytis, susipažinti) yra įvairių formatų ne per daug kieto kartono lapeliai. Pagal tarptautinį protokolą vyrams rekomenduotinos 100 x 60 mm arba 90 x 50 mm kortelės, o jų žmonoms – maždaug kvadratiniu centimetru mažesnės, t.y. 80 x 40 mm. Tarptautinių firmų atstovai savo vizitinėse kortelėse be pagrindinio turinio (vardo, pavardės ir profesijos) nurodo darbovietės ir ryšio priemonių (telefonų, faksų) numerius. Tokia vizitinė kortelė papuošiama firmos ženklu.
Pažintis su svečiais bei verslo partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitinėmis kortelėmis. Tarptautinio bendravimo etiketas tam siūlo keletą taisyklių. Vizitinę kortelę svečiui galima įteikti tik tada, kada jūs jam jau pristatyti. Momentą reiktų pasirinkti tokį, kad asmuo, kuriam įteikta jūsų vizitinė kortelė, galėtų ją ramiai perskaityti ir įteikti savąją. Atsakyti kortele į kortelę – privaloma mandagumo taisyklė. Tuo metu reikia garsiai ir aiškiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis galėtų išgirsti, kaip teisingai tariama pavardė. Taigi praktinė vizitinių kortelių reikšmė gana aiški – oficialus asmeninės pažinties įforminimas. Tačiau tai ne vienintelis kortelių vartojimo gyvenime atvejis. Vizitine kortele galima pasveikinti ir nacionalinių švenčių, gimimo dienos arba jubiliejaus progomis, pareikšti užuojautą arba padėką – tada vizitinė kortelė adresatui nuvežama asmeniškai kartu su gėlių puokšte, dovana ar suvenyru.
Stalo kortelės.
Jei kortelė yra vienguba, ją rekomenduojama padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Tačiau daugiausia vartojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo (dažniausiai anglų) kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde.
Stogo kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakviestojo asmens lėkštę. Kai vienguba kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Ne lėkštėje padėtų kortelių liesti visiškai nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet tik pasibaigus pobūviui (nors tai dažniausiai nemandagu).
Ant švediško, taip pat kokteilio ir furšeto priėmimų stalo minėtosios kortelės nereikalingos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo
Jos taip pat kaip ir vizitinės kortelės neturi tiksliai nustatyto formato, tačiau paprastai nebūna didelės. Stalo kortelės gaminamos iš standaus balto popieriaus. Firmos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos jose gali atspausdinti savo firminius ženklus arba emblemas – tik patariama kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė bei titulas.

Informacijos šaltiniai


1. Baršauskienė V. Dalykinė komunikacija.-Kaunas, 2002.-238 p.
2. Bierach A.. Kūno kalba. – Kaunas, 2000.
3. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas, 1996. – 320 p.
4. Lydeka A. Protokolo pagrindai.- Vilnius, 2000.- 343 p.
5. Misevičius V. Tarptautinis bendravimas. -Kaunas, 1998.-260 p.
6. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika.-Kaunas, 2001.-237 p.
7. Pruskus V. Verslo etika.-Vilnius, 1994. – 280 p.

Tarptautinis verslo protokolas ir etiketas

ĮVADAS

1. Tarptautinio protokolo idėja

Žodžiu “protokolas” , kuris kilęs iš graikų kalbos, buvo vadinama dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visuma. Laikui bėgant tarptautinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.

Tarptautinio protokolo normos nėra kurios nors šalies ar grupės asmenų pramanas. Tai – ilgos oficialaus bendravimo istorijos rezultatas. Tarptautinio protokolo sąvoka apibūdinama įvairiai: protokolas – vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo taisyklių visuma; tarptautinis protokolas – visuma visuotinai pripažintų taisyklių ir tradicijų, kuriomis tarpusavio bendravimą grindžia vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės ir t.t.
Mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines-politines santvarkas, tradicijas kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais tarpusavio bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Šitaip susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas.
Šiais laikais griežtai laikomasi tarptautinio protokolo taisyklų ir normų, kai užmezgami diplomatiniai santykiai, vyksta oficialūs vizitai, vedamos derybos. Ypač svarbūs yra kitos šalies įvairaus pobūdžio šventės bei gedulingi įvykiai. Griežtai paisoma valstybinės vėliavos ir valstybinio himno naudojimo normų.
Protokolo pagrindas – tarptautinės etiketo taisyklės. Žodžiu “etiketas” apibūdinamas išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas. Etiketo pagrindu ir susiformavo tarptautinis protokolas.
Etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, dėmesio ir pagarbos vienas kitam raiškos būdas. Remiantis etiketo, kaip ir protokolo, normomis žmogus gali būti gerbiamas ir ignoruojamas, aukštinamas ir žeminimas. Etiketas yra iškalbingas, jis byloja apie reikšmingus dalykus: išorinės elgesio kultūros požiūriu apsaugodamas kiekvienos asmenybės orumą, jis padeda plėtoti humanišką žmonių tarpusavio santykių turinį. Etiketas ypač svarbus konfliktinių situacijų, derybų metu. Nesilaikant etiketo normų iš principo neįmanoma našiai svarstyti problemų, keistis nuomonėmis, kolektyviai ieškoti tiesos. Net smarkiausiai susikirtus pažiūroms, įsitikinimams, koncepcijoms, etiketas neleidžia suirti pagarbos ir padorumo atmosferai, nuomonių skirtumui virsti tarpusavio įžeidinėjimu, orumo menkinimu. Jis padeda išsaugoti partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principus.
Žmogus, išmanantis tarptautinio protokolo normas, bet kokioje situacijoje jaučiasi jaukiau ir stabiliau. Įvairiausiuose pobūviuose ir priėmimuose toks žmogus žino, kokiu atveju reikia vilktis tą ar kitą protokolo nustatytą drabužį, kaip jam dera elgtis toje ar kitoje aplinkoje. Žinojimas teikia pasitikėjimo savimi, išvaduoja nuo spėlionių, nervinės įtampos. Tam tikros bendravimo bei elgesio taisyklės gyvuoja jau ne vieną amžių, jos yra bandytos perbandytos, tad šiandien nieko nauja nebereikia išradinėti – reikia tik įsiminti tarptautinio protokolo normas, ir jo padiktuota mandagumo ir pagarbos kalba leis mums susišnekėti bet kokioje situacijoje, bet kurioje šalyje.
Tarptautinio verslo taisyklė teigia, kad atvykėlis privalo taikytis prie vietos papročių bei tradicijų.

Susitikimų protokolas: apranga

Renkantis drabužius svarbu ir klimatas ir kultūra. Tropikuose ar karštose dykumų šalyse verslininkai dažniausiai dėvi atvirus marškinius ir medvilnines kelnes. Bet netgi tose rinkose pirmojo susitikimo proga verčiau apsirengti kostiumą arba švarką ir kelnes.
Verslininkės moterys gali vilkėti klasikinę suknelę, kostiumėlį ar švarkelį su sijonu. Vyrai susitikimams su aukšto rango asmenimis daugeliu atvejų turėtų rengtis taip: tamsus kostiumas, konservatyvus kaklaraištis ir tamsios kojinės.

Galima išskirti kelis patarimus, svarbius skirtingoms šalims, dėl aprangos:

1. Lotynų Europoje ir Lotynų Amerikoje ypač kreipiamas dėmesys į drabužių, papuošalų bei aksesuarų stilių ir kokybę.
2. Verslo partneriai iš Vidurio Rytų apie jus dažniausiai spręs iš jūsų portfelio, laikrodžio, rašiklio bei juvelyrinių papuošalų kokybės ir kainos.
3. Vokiečiai mieliau tvarko dalykinius reikalus su vyrais, kurių batai švariai nublizginti.
4. Visoje Azijoje verta avėti geros kokybės įsispiriamus batus, nes vietos papročiai reikalauja, kad nusiautumėte įžengdami į šventyklas, namus ir kartai net į įstaigas.
5. Amerikiečiai kreipia ypatingą dėmesį į dantis, todėl kai kurie europiečiai, ruošdamiesi komandiruotei į Ameriką, apsilanko pas dantų gydytoją.
6. Į musulmoniškas šalis (taip pat ir į Indiją) atvykusios moterys turėtų kuo labiau slėpti savo kūną.

Susitikimų protokolas: punktualumas

Galima išskirti keletą šalių ir jų susitikimo protokolo ypatumus.

Vokietija, Šveicarija, Švedija, Nyderlandai yra griežtai laiką traktuojančios kultūros, todėl į susitikimą būtina atvykti laiku. Vietos ir laiko pajungimas tvarkingumo principui yra vienas ryškiausių šių kultūrų bruožų. Net ir pusryčiai, pietūs bei kiti priėmimai čia prasideda labai tiksliai. Svarbu žinoti, kad partneriai iš laisvai traktuojančių laiką kultūrų, kurie verčia mus laukti, nebūtinai yra nemandagūs. Jie yra tokie, kokie yra – polichroniški.

JAV. Amerikiečiai saugo laiką ir vertina punktualumą. Jie naudojasi dienraščiu ir gyvena pagal tvarkaraštį. JAV laikas – materialinė vertybė, kurią galima sutaupyti, išleisti, prarasti, surasti, investuoti ir išvaistyti. Jei JAV verslininkai susitars dėl susitikimo kieno nors biure 9 val., jie bus tikri, kad bus priimti be jokių užlaikymų. Asmuo, kuris privers laukti ilgiau kaip dešimt minučių, bus laikomas arba beviltiškai nedrausmingu, arba nedovanotinai šiurkščiu. Susitikimui prasidėjus amerikiečiai tikisi, kad diskusijoms niekas netrukdys iki jų pabaigos. Jie lengvai suirzta, kai susitikimą nuolat pertraukia telefono skambučiai, netikėti lankytojai ar sekretoriai su šūsnimis popierių, kuriuos reikia pasirašyti. Užsienio derybininkai privalo laiku atvykti į visus susitikimus JAV ir gali tikėtis atsiprašymo, jeigu bus priversti kelias minutes palaukti.

Neverbalinis bendravimas

Gestai, mimika, intonacija – svarbi dalykinio bendravimo dalis. Jais (neverbaliniu būdu) galima pasakyti kur kas daugiau negu žodžiais. Jeigu tarp dviejų informacijos šaltinių (verbalinės ir neverbalinės) kyla prieštaravimų: žmogus kalba viena, o jo veide parašyta visai kas kita, tai, žinoma, didesnį pasitikėjimą kelia neverbalinė informacija. Dažnai japonų derybininkai sėdi netardami nė žodžio, o šnekieji amerikiečiai nemėgsta tokių pauzių. Neverbaliniai bendravimo komponentai itin reikšmingi pirmomis susitikimo minutėmis.
„Pagal rūbą sutinka…“- byloja liaudies patarlė. Ir tas „rūbelis“ ne tik kostiumas, bet pašnekovo poza, žvilgsnis, šypsena ir kt. Dar neištarus nė žodžio susiformuoja pirmas įvertinimas ir pokalbių metu jį pakeisti būna sunku.

Neverbalinis pasisveikinimas

Tradiciškai moterims palikta teisė pirmosioms ištiesti ranką. Tad ir universali etiketo taisyklė nurodo, jog vyras, pristatomas moteriai, turi palaukti, kad moteris pati ištiestų ranką. Į dalykinius reikalus orientuotose kultūrose dažniausiai tikimasi, kad verslininkė sveikindama paspaus vyrui ranką.
Tvirtas, stiprus rankos paspaudimas rodo atvirumą, pasiruošimą bendradarbiauti. Rankų paspaudimas yra labai iškalbingas: jei žmogus ignoruoja jūsų pasveikinimo gestą, vadinasi, jis ne itin tinkamas verslo partneris, nes gali būti piktas, užgaulus, išsiblaškęs.

Kai kuriose OS kultūrose moteris gali nenorėti spausti vyrui rankos. Indijoje atvykėliai vyrai turėtų būti pasirengę padaryti elegantišką namaste gestą (pietuose vadinamą namaskar) – suglaudę delnus maždaug smakro aukštyje šiek tiek nulenkti galvą.

Bendraujant su Tailando moterimis tinka panašus wai gestas.

Japonijoje rekomenduojama švelniai žvelgiant į partnerį spustelėti jam ranką ir pagarbiai linktelėti.

Kinijoje pirmiausia pasisveikinama paspaudžiant ranką su aukščiausio rango asmeniu.

Neverbalinis pasisveikinimas: pabučiavimas į ranką, skruostą, lūpas… ar niekur?

1. Vyrai, kurie nusprendžia laikytis šio ritualo, bučiuodami moteriai ranką ar skruostą neturi liesti jos odos.
2. Bučinys į skruostą. Britai paprastai bučiuoja tik vieną kartą (į dešinį skruostą), prancūzai – du (pirma į kairį, paskui į dešinį), o aistringieji belgai – tris ( į kairį, dešinį, kairį).
3. Bučinys į ranką. Santūrieji vokiečiai į skruostus bučiuojasi labai retai. Kaip ir italai ar ispanai, vokiečiai labiau linkę bučiuoti ranką. Užsieniečiai neprivalo jausti pareigos bučiuoti damai ranką.
4. Kai kurie atvykėliai į Rusiją gali pasijusti keistai, kai juos į lūpas pradės bučiuoti rusai vyrai, tuo pat metu stverdami svečią į didžiulį meškino glėbį. Patarimas – į visą tai reaguoti atlaidžiau ir su šypsena.

Atstumas

Bendraujant su užsieniečiais svarbu pasirinkti tinkamą atstumą tarp pašnekovų. Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų.
Atstumas, kurio laikosi kalbėdami žmonės, priklauso nuo šalies ypatumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip „suvereniteto“ pažeidimą, bereikalingą familiarumą, o rusai atstumo didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą.
Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių žmonių atstumus pokalbio metu:
Artimą atstumą išlaiko: arabai, japonai, Pietų Amerikos gyventojai, prancūzai, negrai, ispanai, italai, gyvenantys Šiaurės Amerikoje.
Vidutinis atstumas būdingas austrams, australams, vokiečiams, švedams, šveicarams.
O didelį atstumą išlaiko: didžiosios Britanijos ir Šiaurės Europos bei dauguma Azijos šalių gyventojai.

Simboliniai gestai

Simboliniams gestams priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis „OK (Okey)“, reiškiantis „viskas gerai“, „viskas tvarkoje“ ir perduodamas nykščiu ir smiliumi, kurie tarsi parodo „O“ raidę. Tačiau šis gestas nėra vienprasmis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus, kai kur Europoje ir Rusijoje – tai vulgarus ir užgaulus seksualinis gestas. Rytų ir Pietryčių Azijoje labai negražu nukreipti į ką nors smilių (rodomąjį pirštą). Ypač nemandagu smiliumi kviesti žmogų (Azijoje šiuo gestu kviečiami tik šunys ir prostitutės) – geriau pamoti sulenkiant visą plaštaką (delnu į viršų).
Gestų kalbą labai ištobulinta arabų pasaulyje. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakiu, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę.
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų. Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, JAV šis gestas vienu atveju reiškia „viskas tvarkoje“, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o Graikijoje – „užsičiaupk“… Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti.

Susitikimų protokolas: kreipinio forma

Kuo formalesnė kultūra, tuo formaliau kreipiamasi į asmenį – tai pavarde, minint titulą, pareigas ar laipsnį.

• Kreipiniai”Direktoriau Kimai” arba “Pirmininke Parkai” Rytų Azijos kultūroje bus pakankamai pagarbūs.

• Bendraujant su moterimis Japonijoje dera prisiminti, kad mandagioji priesaga san reiškia ir “panelė”, ir “ponia”, ir “ponas”.

• Kinai paprastai turi tris vienskiemenius vardus, kurių pirmasis yra jų pavardė. Taigi į partnerį Yi Er Maną reikia kreiptis “Pone Yi”, o ne “Pone Man”.

• Tačiau, kad padėti užsieniečiams, savo vizitinėse kortelėse kinai dažnai sukeičia vardus vietomis. Tą patį kartais daro ir mandagieji japonai. Suabejojus, reikėtų nesidrovėti paklausti.

• Didžiausia Indonezijos etninė grupė yra javiečiai, paprastai turintys tik vieną vardą. Bet viduriniosios klasės atstovai dažniausiai turi du, o aukštesniosios – tris vardus.

• Jei Malaizijoje jūsų partneris yra Tan Sri, būtinai reikėtų minėti šį titulą bendraujant raštu ir žodžiu.

• Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje svarbiausi yra du paskutiniai vardai. Į meksikietį Pablą Garcią Mendozą reikėtų kreiptis Senor Garcia. Bet jeigu jis baigęs universitetą, geriau vadinti jį Licencialo (moterį – Licenciada) Garcia.

• JAV nėra labai svarbu kaip bus kreipiamasi,- svarbiau ar partneris bus pakviestas pietų. Į gydytojus kreipiamasi “Daktare”. Ką tik įsikūrusiose bendrovėse visi vadins kits kitą vardais, bet didelėse, tradiciškesnėse konporacijose į vadovus dažnai bus kreipiamasi “mister”, “miss”, “ms” arba “missis”- bent jau darbe.

Verbalinis pasisveikinimas

Sveikinantis daugelis kultūrų vartoja standartines formuluotes. Amerikiečiai dažnai pradeda pokalbį fraze: “ Sveiki, kaip laikotės?”, kurioje iš tikrųjų nesiteiraujama apie sveikatą. Tai viso labo nereikšminga frazė, į kurią automatiškai atsakoma: “Puikiai, o kaip laikotės jūs?” Ir tada visi pereina prie reikalo.
Priešingai nei amerikiečiai, vokietis teirausis “Wie geht es Ihnen?”, jei norės sužinoti, ar jau pasveikote po ligos.
Kai vokiečiai pristatomi pirmą kartą, jie sako: “Sehr angenem”, kas reiškia, jog jiems labai malonu su jumis susipažinti. Tas posakis reiškia tą patį, kaip ir angų: “Pleasure to meet you” arba prancūzų frazė: “Enchante”(reiškia: “Aš sužavėtas susitikimo su jumis”).
Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui: Singapūre, ryte galima išgirsti klausimą: “Ar jūs jau papietavote ?”. Mandagus atsakymas į šį pasveikinimą: “Taip ačiū. O jūs jau papietavote ?”- ir visai nesvarbu, koks paros laikas.

Susitikimų protokolas: keitimasis vizitinėmis kortelėmis

Vizitinės kortelės tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, būtinu atributu prisistatant pačiam ar pasveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Jos yra labai patogios, kadangi atlieka kai kurias funkcijas už savininką. Vizitinę kortelę galima paduoti asmeniškai, įteikti per vairuotoją arba pasiųsti paštu.
Bendraujant su užsieniečiais, vizitinės kortelės atlieka savotišką „asmens pažymėjimo“ vaidmenį -bet kuri pažintis su partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitine kortele.
Dažniausiai vizitinėmis kortelėmis keičiamasi dalykinių pokalbių metu. Vykstant į pokalbį, reikėtų pasiimti pakankamą skaičių vizitinių kortelių. Pagal protokolą pirmasis vizitines korteles įteikia atėjęs asmuo. Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina tiksliai pagal rangus žemyn.
Ypač griežtai laikosi taisyklių japonai, kur nusižengimas hierarchijai tolygus įžeidimui. Amerikiečiai šiuo atžvilgiu demokratiškesni.
Į vizitines korteles būtina atsakyti. Tai reiškia, kad jei vizitinę kortelę duoda mums, turime mainais įteikti savąją. Jei atsitinka taip, kad tuo metu savo vizitinės kortelės neturime, reikia pasiaiškinti, kodėl negalime jos pateikti.
Etiketo specialistai teigia, kad vizitinė kortelė turi būti paprasta ir funkcionali. Visokie pamarginimai ir piešinukai solidumo jai nesuteikia, veikiau atskleidžia prastą skonį. Pageidautina, kad firmos logo būtų kuklus. „Vizitinėje kortelėje namų telefono geriau nespausdinti – jį visada galima užrašyti ranka“,- pataria specialistai.
Visur galioja paprastos, bet privalomos vizitinės kortelės įteikimo taisyklės: ją būtina įteikti atsuktą tekstu į pašnekovą, kad imdamas jis galėtų perskaityti įrašus. Duodant vizitinę kortelę reikia garsiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis daugmaž galėtų suvokti jūsų pavardės tarimą.
Vakarų Europoje, taip pat bendraujant su japonais, vizitinės kortelės atlieka asmens pažymėjimo vaidmenį. Su vizitine kortele reikia elgtis labai pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu, kadangi ji yra alter ego, – ja negalima žaisti, gestikuliuoti. Beje, amerikiečiai su vizitinėmis kortelėmis elgiasi labai nerūpestingai, bei gali mėtyti ją ant stalo, rašinėti ant jos, įkišti kortelę į užpakalinę kišenę, netgi krapštytis ja dantis prie stalo.
Japonijoje meishi (verslo kortelėmis) keičiamasi labai ceremoningai. Kortelė įteikiama ir priimama abiem rankomis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai padedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką.

Dovanų teikimas ir priėmimas

Priešingai OR kultūroms, OS kultūros vertina keitimąsi dovanomis, nes tai įprastas būdas kurti ir stiprinti gerą tarpusavio ryšį. Išmintingas verslininkas pasikliaus vietos žmonių patarimais arba pasinaudos čia pateikiamais orientyrais.

Dovanos versle

• Reikėtų būti atsargiems teikiant dovanas, nes skirtingos kultūros turi senus tabu. Reikėtų vengti aštrių daiktų, pavyzdžiui, peilių, – kai kuriose kultūrose jie simbolizuoja santykių nutraukimą. Kinijoje nedovanoti laikrodžių. Jie lemia nelaimes, mat žodis “ laikrodis” kinų kalba skamba taip pat kaip “mirtis”.
• Puiki dovana: kokybiški rašikliai, garsių pavadinimų viskiai ar konjakai (nemusulmoniškose kraštuose), albumai bei leidiniai apie jūsų miestą, regioną ar šalį bei gaminius, kuriais garsėja jūsų šalis.
• Dovanojimas. Europoje dovanos teikiamos tuomet, kai sutartis jau pasirašyta. Japonijoje ir daugumoje kitų Azijos valstybių – po susitikimo. Šiaurės Amerikoje neįprasta teikti dovanas. Daug bendrovių laikosi griežtos politikos dėl dovanų, ypač pareigūnams, atsakingiems už pirkimą.
• Teikimas. Japonijoje dovanos įpakavimas svarbesnis už pačią dovaną. Čia ir kitur Azijoje reikėtų teikti ir priimti dovanas abiem rankom, – išskyrus Tailandą, kur dovaną reikėtų pateikti dešine, prilaikydami jos alkūnę kairiąja ranka. Tikėtina, kad Azijoje įteikta dovana bus išvyniota tada, kai partneriai išvyks. Europoje bei Šiaurės ir pietų Amerikoje dovana, ko gero bus išvyniota prie jūsų.

Dovanos šeimininkei: Europa

Dovanos ne visada teikiamos verslo partneriams. Kai partneris pakviečia pietų į savo namus, nereikėtų pamiršti keleto tabu:

• Teikti raudonas rožes šeimininkei netinka, mat reikštų, kad flirtuojate sau šeimininke.
• Raudoni gvazdikai taip pat blogai, nebent žinotumėte, kad šeimininkai iš tikrųjų yra socialistai.
• Džiovintos gėlės, lelijos, balti astrai ir astrai netinka, nes šios gėlės skirtos laidotuvėms.
• Visada reikėtų dovanoti nelyginį gėlių skaičių, tačiau šešių ir dvylikos žiedų puokštės taip pat tinka.
• Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse reikėtų nepamiršti išvynioti gėles prieš teikiant jas šeimininkei.
• Pakviestam į didelį pobūvį, reikėtų nusiųsti puokštę gerokai anksčiau tą pačią dieną, nes vakaro metu šeimininkė bus pernelyg užimta svečiais, kad ieškotų vazos ir vandens.

Dera dovanoti vyną, dailiame butelyje su garsaus vyndario etikete, pageidautina iš jūsų šalies, jeigu ten gaminamas vynas. Šeimininkei tinka dovanoti gero šokolado ar sausainių dėžutę. Šaunu atnešti ką nors ir vaikams.

Susitikimų protokolas: gaivieji gėrimai

Azijoje ir Vidurio Rytuose lankytojams siūloma išgerti karštos arbatos arba kavos. Nuovokus verslininkas turėtų palaukti, kol šeimininkas gurkštels pirmasis, ir tik tuomet pats pakelti puodelį prie lūpų. Visada reikėtų priimti pasiūlytą gėrimą, ir neprašyti nieko, kas nebuvo aiškiai pasiūlyta.

Valgymas ir gėrimas

Iškylančius klausimus dėl maisto ir gėrimo, reikėtų nesidrovėti klausti vietos žmonių arba skaityti knygas apie kultūrų skirtumus.

Reikėtų įsidėmėti kai kuriuos maisto ir gėrimo tabu:

• Tikri musulmonai negeria alkoholio, nevalgo jokio kiaulienos patiekalo. Daugelis jų nevalgo austrių, krabų ir pan. Šie draudimai svarbūs ir žydams.
• Indai vengia ir jautienos, ir kiaulienos; dauguma yra vegetarai.
• Budistai taip pat yra vegetarai, nors daug budistų iš Tailando mėgsta jautienos patiekalus, – svarbu, kad kas nors kitas būtų paskerdęs gyvulį.

Kai kurie valgio ir gėrimo tabu iš tiesų labai svarbūs, tarkim, negalima siūlyti musulmonui svečiui kiaulienos kepsnio arba indui – jautienos šonkaulio.
Kiti tabu netgi juokingi. Pavyzdžiui, italai geria kapučino tik rytais, apie 10 val..

Vietos verslo protokolo išmanymas partneriui parodys, kad jūs esate patikimas tiekėjas ar bendradarbis. O kuo mažesnis etiketo klaidų skaičius suteiks galbūt nedidelį pranašumą prieš ne tokius dėmesingus konkurentus.

Išvados

Susipažinus su tarptautiniu verslo protokolu ir etiketu, galima teigti, jog nėra dviejų asmenų, kurie elgtųsi visiškai vienodai, net jeigu abu priklausytų tai pačiai kultūrai.
Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros. Šiandien, gyvenant itin judriame ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžių, mokėti neprasti takto ir pasitikėjimo savimi.
Tarpusavio santykių kultūros taisyklės ypač svarbios šiandien, kai vis daugiau šalių pasirenka laisvosios rinkos kelią. Norint pasiekti verslo ar karjeros sėkmę, būtina žinoti bent pagrindinius protokolo reikalavimus – tik tada galima išvengti keblių situacijų ar net kuriozų. Protokolo laikymasis padeda laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi, kaip reikia elgtis, kad neįžeistume žmonių, su kuriais bendraujame.
Žodis „protokolas“ mūsų sąmonėje susijęs su tarptautinėje praktikoje įprastu diplomatiniu ceremonialu. Išgirdę šį žodį išsyk įsivaizduojame gausybę sudėtingų ir sunkiai įsimenamų taisyklių, draudimų. Stebimės, kaip „oficialus protokolininkas“ geba įveikti daugybę vien tik valstybinių rangų sekos keliamų problemų. O stebėtis išties yra ko: protokolas – tai nepaprastai didelė atsakomybė: protokolinės rangų sekos klaida gali turėti neigiamų tarptautinių padarinių, kuriuos labai sunku įveikti.
Oficialiuose renginiuose labai svarbu paisyti protokolinės rangų sekos, kadangi rangas yra žmogaus visuomeninio reikšmingumo ženklas. Padarius klaidą – įterpus svečią į rangų seką ne pagal statusą, gali kilti nesusipratimų. Susipažinus su verslo protokolu, galime išskirti dvi galimybės išvengti pavojaus ką nors įžeisti ar sugadinti nuotaiką. Viena – priimant svečius pasiūlyti jiems sėstis ten, kur yra vietos. Šiuo atveju šeimininkas tarsi pripažįsta savo demokratišką liberalumą, užtat niekas nepasijunta įžeistas. Kitas būdas – nuosekliai suskirstyti svečius pagal hierarchiją. Čia ir praverčia protokolas. Remiantis juo, svečius galima suskirstyti pagal jų padėtį rangų sąraše ir nustatyti kiekvienam iš jų prideramą vietą. Tačiau net ir puikiai išmanant visada yra dėl ko pasukti galvą: negalima iš karto nuspręsti, kas aukštesnis rangu. Kiekvienas sprendimas turi būti gerai apgalvotas, kuo geriau atspindėti tų žmonių visuotinai pripažintą autoritetą.
Protokolo ir etiketo išmanymas – labai svarbus socialinės psichologijos elementas.
Protokolo pagrindas – tai griežtos taisyklės, reglamentuojančios sutikimų ir palydų tvarką, derybų ar pokalbių vedimą, priėmimų organizavimą, dalykinio susirašinėjimo įforminimą.
Etiketas apima įvairias elgesio formas, mandagumo taisykles. Etiketas – tai daugelio žmonių kartų patirties rezultatas, tai formalių taisyklių taikymas iš anksto numatytuose situacijose. Šios taisyklės vadinamos tarptautinėmis, kadangi jos yra daugiau ar mažiau vienodos visose šalyse. Tuo tarpu kiekvienos šalies etiketas gali turėti savų ypatybių, kurias galėjo lemti savita istorinė raida, etninės ir religinės tradicijos bei papročiai.
Susipažinus su protokolo ir etiketo reikšme, tarp jų galime rasti tam tikrų panašumų bei skirtumų. Svarbiausias panašumas būtų tas, kad tiek protokolas, tiek etiketas – tai tam tikros elgesio, mandagumo taisyklės, kurias privalo žinoti žmonės, nenorintys negatyviai išsiskirti iš kitų. Pagrindinis skirtumas tarp protokolo ir etiketo būtų tas, kad protokolo reikalavimai yra griežti, konkretūs ir be alternatyvos, o etiketas labiau grindžiamas patarimais, kaip geriau, maloniau.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arminas Lydeka „Protokolo pagrindai“
2. Vilius Misevičius „Tarptautinio bendravimo protokolas“
3. Gertrud Teusen „Tarnybinis etiketas“
4. Gesteland „Kaip išgauti taip“

Profesijos pasirinkimas

 

Įvadas

Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.

Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą (Perry, Vanzandt, 1998).

Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:

• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.

• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.

• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.

• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs (Perry, Vanzandt, 1998).

Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, „kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys“ ( Petkevičiūtė, 1935 ). Šią problemą pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais ( Beresnevičienė, 1990 ).

Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas ( Beresnevičienė, 1990 )..

Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologinės bei pedagoginės problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.

Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja. ( Petrauskaitė, 1996 )

Taigi mano bakalauro darbo tyrimo objektas yra karjeros pasirinkimo procesas. Manau, kad kol kas mokyklose per mažai pateikiama teorinės medžiagos apie karjeros pasirinkimo galimybes, suteikiama mokiniui per mažai pagalbos apsisprendimo metu, todėl mano darbo tikslas: ištirti pasirengimo karjerai ypatumus mokyklose.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, koks mokinių pasirengimo būsimai karjerai lygis.

2. Išsiaiškinti, kokį vaidmenį pasirenkant profesiją vaidina savęs pažinimas.

3. Nustatyti, kas įtakoja mokinių apsisprendimą pasirenkant profesiją ir kokie yra su tuo susiję sunkumai.

Bandžiau atrinkti medžiagą tik tą, kuri aktuali šiandieninei visuomenei, nepamiršdamas supažindinti ir istorija, t.y. profesinio pasirinkimo tyrinėjimo pradininkais, tais, kurie įvedė terminus, sistemino ir pan.

Bakalauro darbą sudaro 2 skyriai :

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorijos raidoje.

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai.

Pirmame skyriuje rašoma apie profesijos pasirinkimo tyrimus Lietuvoje ir užsienyje, metodų teorines problemas, profesijos pasirinkimą sąlygojančius veiksnius ir principus, jaunimo įsijungimą į visuomenę ir kodėl tai svarbu. Antrame skyriuje atlieku tyrimą , panaudodamas anketos metodą, nagrinėju jo rezultatus, ir viso tyrimo metu išryškėjusius ypatumus bei problemas apibendrinu suformuluodamas bakalauro darbo išvadas.

Prieduose pateikiu tyrimo anketą (1 priedas) ir anketas, kurių pagalba galima išsitirti savo temperamentą (3 priedas) ir ar pasitikima savimi (2 priedas). Taip pat pateikiu informacijos, kaip parengti savo kompetencijos portfelį (4 priedas).

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorinėje raidoje

1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimai užsienio šalyse ir Lietuvoje

1.1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimų ypatumai užsienio šalyse.

Pirmaisiais bandymais racionalizuoti ( lot. rationalis – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas; aiškiai suvokiamas ) profesijos pasirinkimą galėtume laikyti žymaus antikos filosofo Platono veikale „Valstybė“ išdėstytus samprotavimus apie tai, kad pagrindinė visuomenės ( valstybės ) klestėjimo sąlyga yra gerai organizuotas visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesinius vaidmenis. Platonas yra tos nuomonės, kad profesinis pašaukimas žmonėms įgimtas, duotas iš aukščiau. Įvairių socialinių sluoksnių atstovams yra paskirtos atitinkamos profesijos : kiekvienam žmogui reikia dirbti „ tik vieną darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka“, kuriam turi „ atitinkamų įgimtų savybių“. Kak būtų geriau parenkami žmonės tam tikroms profesijoms, Platonas siūlo patikrinimų ( išbandymų ) metodą, „ užkraunant“ kandidatams darbų, sunkumų, varžybų, gundymų ir vilionių ir stebint, kaip tie išmėginimai bus išlaikomi. Tokie išmėginimai turėtų vykti keletą kartų, ir tą, kuris „visais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu – pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ar sargybiniu“. Geriausia, Platono manymu, jau vaikystėje pradėti ieškoti tinkamų atskiroms veiklos rūšims vaikų. Siūloma tai daryti stebint vaikus, jų žaidimus, sudarant jiems sąlygas „pasižiūrėti iš arčiau“ į savo tėvų ( pvz.: amatininkų, karių ir kt. ) darbą, o paskui išskirti į atskirą grupę ir sistemingai rengti tuos, kurie pasirodys „darbuose, moksluose ir pavojuose išradingiau“ ( Petrauskaitė, 1996 ).

Nors tiesiogiai nepasakoma, tačiau galima suprasti, kad visų su profesinės veiklos pasiskirstymu susijusių klausimų sprendimą Platonas patiki filosofams ( mokslininkams ), kurie laikomi geriausiai suprantančiais valstybės klestėjimo svarbą ir būdus jam pasiekti.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), jau V a. pr. Kr. Platonas iškėlė profesinės atrankos, profesiografijos, profesinio informavimo ir konsultavimo problemas ir pasiūlė kai kuriuos jų sprendimo būdus. Juos vėliau mėgino analizuoti J.A.Komenskis, Ž.Ž.Ruso ir kiti, tačiau sistemingai ir moksliškai tyrinėti pradėta tik po daugelio dešimtmečių.

Buvo laikotarpis ( ypač XVII-XVIII a. ), kai žmonių ateitį ( ir profesinę ) bandyta spėti chiromantijos, frenologijos, astrologijos išvaizdos analizės ir kt. pseudomokslų metodais.

Profesijos pasirinkimo racionalumo klausimai tapo itin aktualūs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai sparčiai vystantis pramonei ir formuojantis laisvai darbo rinkai Vakarų Europoje ir JAV iškilo darbo našumo problema. Buvo pradėti pirmieji žmonių tinkamumo darbui ir profesinės atrankos tyrimai ( F.Teiloras, S.Tompsonas, G.Miunsterbergas ir kt. ). Jie parodė, kiek daug reikalaujama iš atitinkamos profesijos ir specialybės darbuotojų, kokie ryškūs sugebėjimų, temperamento ir charakterio bruožų skirtumai, kaip svarbu, kad atitiktų žmogaus ir specialybės ypatybės. To laikotarpio JAV ir Vakarų Europos šalyse imama pabrėžti, kaip svarbu padėti jaunimui renkantis profesiją, pradeda kurtis profesinio vadovavimo, konsultavimo tarnybos.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), rengimo karjerai teorijoje išskirtinos dvi pagrindinės – struktūrinės ir ugdymo ar vystymosi (evoliucinė) kryptys.

1. Teorijos, akcentuojančios individo bruožų atitikimą darbinei veiklai, susijusiai su individo interesais ir jo tinkamumu tai veiklai, vadinamos struktūrinėmis teorijomis.

• Tokios teorijos pavyzdys yra F. Parsono Savybių ir faktorių teorija. F.Parsonas, daugelio mokslininkų laikomas profesinio orientavimo teorijos ir praktikos pradininku, 1903 m. pasirodžiusioje knygoje „Profesijos pasirinkimas“ išdėstė profesijos pasirinkimo koncepciją. Jis išskiria 3 veiksnius siekiant profesinio apsisprendimo : 1) geras savęs pažinimas, 2) profesijų ypatumų žinojimas, 3) teisingas šių dviejų veiksnių atitikimo suvokimas. Norint geriau suvokti savęs ir profesijos atitikimą, F.Parsonas siūlo naudoti įvairius testus, profesijų aprašymus, stebėti jų profesijų atstovų darbą ir t.t.

Kaip teigia E.L.Heras ir S.H.Krameris (1984), iš F.Parsono koncepcijos išplaukė trys gausių tyrinėjimų kryptys : 1) psichometriniai tyrimai, siekiant kuo tiksliau nustatyti individualius žmonių skirtumus ir apibrėžti jų santykį su profesine sėkme ir pasitenkinimu profesija; 2) informacijos apie profesijas rinkimas ir naudojimas; 3) sprendimų ir apsisprendimo tyrimai. Atskiro dėmesio sulaukė profesinio orientavimo darbuotojų galimybių, darbo formų ir būdų, siekiant padėti moksleiviams pasirengti profesijos pasirinkimui, tyrimai.

Tačiau F.Parsono koncepcija buvo kritikuojama dėl statiškumo, t.y. susikoncentravimo į vieno asmens vienos profesijos rinkimąsi vienu tam tikru laikotarpiu.

• Holland‘o profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos sąveikos teorija yra kitas struktūrinės teorijos pavyzdys. Holland tiki, kad žmogaus užsiėmimas, darbinė veikla yra jo asmenybės išraiška; žmonės, dirbantys ta patį darbą, turi panašių asmenybės bruožų; žmonės pagal jų darbinės aplinkos pobūdį gali būti klasifikuojami į šešias profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos kategorijas.

Holland‘as išskiria tokius asmenybės tipus:

1. Realistai. Mieliau dirba su daiktais, įrankiais, gyvuliais, negu su informacija ar žmonėmis. Šiai grupei priklausytų ūkininkai, kvalifikuoti darbininkai ir inžinieriai.2. Tyrinėtojai. Noriau naudojasi protu ir abstrakčiu mąstymu, tikslingai ieško informacijos, nuosekliai renka faktus, juos analizuoja, negu dirba su žmonėmis ir daiktais. Tai mokslininkai, aukštos kvalifikacijos technikai ir matematikai.

3. Menininkai – labai kūrybingi žmonės, išsiskiriantys originalumu, saviraiška ir intuicija. Įrankiais sukuria originalius darbus, o dirbdami su žmonėmis, naudoja išraiškos priemones. Tai rašytojai, liaudies menininkai, scenos meistrai.

4. Bendrautojai. Mieliau dirbantys su žmonėmis, negu su daiktais ar informacija tai patarėjai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, žmonės, priimantys svečius.

5. Energingi iniciatoriai. Norintys ir mielai vadovaujantys žmonės, kurie, siekdami tam tikrų organizacijų, politinių, finansinių tikslų, sugeba įtikinti kitus. Tai pardavėjai, vadovai, administratoriai, politikai.

6. Vykdytojai. Noriau dirbantys su informacija, negu su žmonėmis ar daiktais. Šiai grupei priklauso buhalteriai, finansininkai, klerkai.

Holland‘as mano, kad nėra žmonių, kurie nepriklausyti kuriam nors vienam asmenybės tipui. Daugeliui žmonių būdingos bent trijų minėtų asmenybės tipų kombinacijos. Pavyzdžiui, ūkininkas gali būti realistas (R), vykdytojas (V) ir tyrinėtojas (T). šiuo atveju Holland‘o kodo išraiška būtų RVT.

2. Kita rengimo karjerai teorijų grupė pagrįsta prielaida, jog individai, ugdydamiesi visą gyvenimą, pereina tam tikras vystymosi pakopas, kurios veikia jų darbinės veiklos pasirinkimą. Šios teorijos žinomos vystymosi ( evoliucinio ) požiūrio į profesijos rinkimąsi ir pasirengimą jam pavadinimu.

Pasak Petrauskaitės (1996) ypatingo dėmesio sulaukė šios teorijos atstovų E.Ginzburgo, S.Akselrodo, D.Hermos, ir ypač – D.Siuperio darbai.

• Būtent D.Siuperis įvedė karjeros terminą, kuris, jo nuomone, platesnis už profesiją ir apima žmogaus atliekamų profesinių vaidmenų, darboviečių ir jose užimamų postų seką, prasidedančią daug anksčiau už profesinę veiklą ir pasibaigiančią išėjus į pensiją ar mirus. Be to jis įvedė profesinės brandos sąvoką, reiškiančią mokėjimą savarankiškai spręsti problemas, susijusias su karjeros ir profesijos pasirinkimu. Atlikęs IX ir XII klasių moksleivių tyrimus, mokslininkas pastebėjo ryškius moksleivių profesinės brandos skirtumus: nevienodas informuotumas apie pasirenkamos karjeros ypatybes ir pasirengimą jai, savo polinkių, gabumų, interesų ir jų ryšio su karjera ir profesija supratimo trūkumai ir kt. Akcentuodamas profesijos pasirinkimą kaip ilgalaikį procesą, kaip seriją sprendimų, D.Siuperis akcentuoja ugdymo karjerai būtinumą.nuo siekimo sumažinti ir panaikinti pasirinkimo metu išryškėjusius trūkumus, juos skubiai „išgydyti“ siūloma pereiti prie išankstinio ilgalaikio rengimosi šiam ir daugeliui kitų pasirinkimų, padedant jaunajai kartai įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, ir įsisavinti elgseną, kuri padėtų tinkamai apsispręsti , išvengti skuboto ir neracionalaus apsisprendimo ir jo pasekmių.

• Krumboltz‘o socialinio patyrimo teorija pabrėžia tris mokymosi patirties formas: pastiprinimą, modeliavimą ir klasikinį prisitaikymą. Pastiprinimas pagrįstas tam tikru „apdovanojimu“ už tam tikrą elgesį. Žmogaus elgesį veikia teigiami (pagyrimas, pinigai) ir neigiami (gąsdinimas, bausmė) pastiprinimai. Žmonės, modeliuodami savo elgesį, taip pat mokosi, sakykime, tiesiogiai ar netiesiogiai stebėdami kitus (televizija, skaitymas). Klasikinio prisitaikymo pavyzdys yra mokymasis siejant kasdieninius ir socialinius kultūrinius įvykius su ankstesne patirtimi. Krumboltz‘as mano. Kad sprendimų priėmimai ir interesų formavimai yra išmokstami dalykai. Todėl koordinuojant pasirengimo karjerai programą individui, reikia sukurti tokias sąlygas, kad individas galėtų kuo daugiau rinktis. Tokiu būdu būtų mokomasi sprendimų priėmimo. Galima teigti, kad taip individas išmoksta daryti sprendimus rinkdamasis profesiją, o tai yra panašu į sprendimų priėmimą ir kitose srityse. Vadinasi, žmogui yra labai svarbu mokytis sprendimo priėmimo įgūdžių ir juos panaudoti visose gyvenimo srityse. Modeliavimas yra potencialiai efektyvi mokymo forma, todėl pasirengimo karjerai konsultantai turėtų sudaryti tiesiogines ir netiesiogines galimybes modeliavimui daugelyje pasirengimo karjerai sričių.

1.1.2. Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje

Lietuvos profesinio orientavimo ištakos ( 1918 – 1939 ).1918 m. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo daug valstybės sutvarkymo problemų. Ypač aktualus jaunai valstybei buvo savų kadrų įvairioms ūkio sritims rengimas, susijęs su profesinio tinkamumo, profesinės atrankos, profesinio orientavimo ir pan. klausimais. Netrukus Lietuvos mokslininkai, susipažinę su užsienio šalių šios srities patyrimu, ėmėsi psichotechnikos tyrimų. J. Vabalas – Gudaitis pradeda profesiniai atrankai ir profesiniam orientavimui taikyti testus ( Binė, Binė – Simono – Termano ir kt. ), kuriais stengėsi atskleisti bendruosius tiriamųjų sugebėjimus ir pažinti įvairias psichines savybes. J. Vabalas – Gudaitis ir pats kūrė mokinių darbingumo, žodingumo bei kitus testus, mokė, kaip reikia testuoti ( Martynaitis, 1972 ). 1928 m. įkurtas Psichotechnikos kabinetas ir 1931 m. susibūrusi Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija tapo to laiko profesijos pasirinkimo problemų tyrimus organizuojančiais ir koordinuojančiais centrais, sutelkusiais žymiausių mokslininkų ( J. V. Gudaitis, J. Blažys, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Šimkus, A. Gučas ir kt. ) bei pedagogų ir švietėjų ( E. Petkevičiūtė, M. Krasauskas, K. Paltarokas, M. Reinys, J. Gobis, J. Martynaitis ir kt.) pastangas.

 

Vienas pagrindinių 1931 – 1937 m. veikusios Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos tikslų buvo „padėti jaunimui surasti pašaukimą ir eiti keliais “,daryti tinkamų kandidatų įvairioms profesijoms ir mokykloms atranką; norintys pasirinkti profesiją, galėjo susipažinti su darbo tinka, įvairių profesijų perspektyvomis ir profesiniais reikalavimais ( Beresnevičienė, 1989 ). Taigi draugija dirbo ir profesinio informavimo bei konsultavimo darbą, vykdė psichografijos ir profesiografijos tyrimus.

To laikotarpio periodinėje spaudoje jau keltas teisingo profesijos pasirinkimo klausimas, rekomenduota mokytojams ir gydytojams aiškinti moksleivių tėvams, kokios savybės reikalingos įvairių profesijų darbuotojams. Vienu iš pagrindinių mokyklos tikslų iškeltas tinkamas mokinių rengimas „pašaukimo pasirinkimui “ ( Gučas, 1937 ), siūlyta vaikams įvesti amatų kursus, kuriuose vakarais ar per atostogas jie galėtų išbandyti savo jėgas, kad geriau galėtų orientuotis rinkdamiesi profesiją. Teigiama, kad bendrojo lavinimo mokykla turi suteikti savo auklėtiniams tam tikrų žinių apie profesijas ir jų pasirinkimą, turi padėti moksleiviams įvertinti savo tinkamumą pasirinktoms profesijoms.

Šie Lietuvos mokslininkų darbai padėjo pagrindą moksliniam racionalaus profesijos pasirinkimo problemų tyrimui ir praktinei veiklai profesinės atrankos, profesinio informavimo ir konsultavimo, profesinio ugdymo srityse. Sovietinės okupacijos metais šie darbai buvo įvertinti neigiamai ( vadovaujantis 1936 m.VKP(b) CK nutarimais „ Dėl pedagogų nukrypimų Švietimo liaudies komisariato sistemoje “ ) ir tapo mūsų mokslininkams neprieinami. Dėl to šios srities mokslinė pažanga Lietuvoje sulėtėjo ( Petrauskaitė, 1996 ).

Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu.

Pirmiausia čia reikėtų paminėti L. Jovaišos pradėtus tyrimus, apibendrintus gausiose jo publikacijose, iš kurių žymiausiomis reikėtų laikyti mokymo priemonę „Profesinio orientavimo pedagogika“ ( Jovaiša, 1978 ) ir monografiją „ Asmenybė ir profesija “ ( Jovaiša, 1981 ).

L.Jovaišos tyrimai padėjo moksliškai spręsti profesijų pasirinkimo problemas Sovietų Sąjungoje. Įtvirtindamas mokslinius profesijos pasirinkimo metodus, L. Jovaiša patikslino konceptualinį profesijos tyrimų aparatą:pateikė pagrindinių sąvokų apibrėžimus ( darbas, specialybė, pašaukimas, profesija ir kt. ), išaiškino tuometinę profesijų rinkimosi mokyklose padėtį, kūrė metodikas profesiogramoms sudarinėti ir profesijoms pažinti, atkreipti dėmesį į moksleivių profesinio tinkamumo problemas ir kt.

Tarp gausybės problemų pagrindiniu L. Jovaišos tyrimų objektu tapo profesinis orientavimas, apibrėžtas kaip „< … > specialiai organizuota auklėjamojo darbo sistema, skirta ugdyti mokinių profesiniam kryptingumui, sugebėjimui sąmoningai rinktis profesiją ir padėti mokiniams apsispręsti rinkimosi momentais“ ( Jovaiša, 1978 ).

Labai vertinami L. Jovaišos, kaip erudito, gerai pažįstančio ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos bei JAV mokslininkų darbus profesijų pasirinkimo srityje, turime pripažinti, kad tuometiniai mokslo partiškumo varžtai vertė taikyti savo tyrimus prie specifinių reikalavimų: teoriniai teiginiai buvo imami iš marksistinių filosofinių ir pedagoginių klaidamokslių; socialistinė tikrovė pripažįstama tinkamiausia profesijoms rinktis; nors aprašoma bei vertinama asmenybė ir jos savęs pažinimas, tačiau visur vyrauja „ visuomenės“ ( iš tikrųjų – partinio ir vyriausybinio elito ) poreikių supratimas ir tenkinimas; atsiribojama nuo kitų „ nesocialistinės“ orientacijos mokslininkų atliktų tyrimų. Reikia pripažinti kai kurią kenksmingą šių nuostatų įtaką objektyviai profesijų pasirinkimo mokslo vertei ir profesijų pasirinkimo praktikai. Švietimo sistemos darbuotojai kiek sugebėdami stengėsi „orientuoti“ mūsų jaunimą į profesines technikos mokyklas, mažai teatsižvelgdami į moksleivių ir jų tėvų pageidavimus įsigyti vertingą darbą, siekti asmeninė laimės. Žalojančios šio „profesinio orientavimo“ pasekmės jaučiamos: tai viena iš šių dienų jaunimo socialinio degradavimo priežasčių.

Tačiau svarbu, kad L. Jovaišos atlikti darbai išpopuliarino mokslinius profesijų pasirinkimo problemų sprendimo metodus ir tapo pagrindiniu, atmetus sovietinius klaidžiojimus, toliau plėtoti tuos tyrimus nepriklausomoje Lietuvoje.

Kitas Lietuvos mokslininkas, daug dėmesio skyręs profesijos pasirinkimo procesų tyrimams bei praktinių profesinio orientavimo centrų ir konsultacinių punktų organizavimui, buvo S. Kregždė su grupe savo bendradarbių ( O. Kregždienė, A. Anelauskienė, A. Neniškis, Ž. Žebrauskas, D.Beresnevičienė, V. Rimkevičius ir kt. ). L. Jovaišos darbuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas profesinio orientavimo pedagogikos kūrimui ir konsultavimui praktikos organizavimui, o S. Kregždė ėmėsi profesinio orientavimo psichologinio pagrindinio paieškų. Jo nuomone, pagrindinis profesinio orientavimo tikslas „ < … > orientuojantis į liaudies ūkio poreikius kadrams, atsižvelgiant į jaunuolių sveikatą, sugebėjimo prielaidas, suformuoti jų interesus ir polinkius atlikti tokią konkrečią profesinę veiklą, kuri būtina harmoningam mūsų šalies liaudies ūkio kultūros vystymuisi“ ( Kregždė, 1988 ). Iš šios formuluotės galima suprasti, jog autorius, skirtingai nuo L. Jovaišos, susiaurino profesinio orientavimo tikslus. Čia jau aiškiai kaip svarbiausi nurodomi liaudės ūkio poreikiai; asmenybės sąmoningumo, laisvės, vertybių sistemos, laimingo gyvenimo siekiai visai neminimi ( pažymima tik asmenybės sveikatos ir sugebėjimų „ prielaidų “ reikšmė ). Suprantama, kad tokios autoriaus nuostatos atvedė jį prie profesinio kryptingumo ir profesinių interesų formavimo bei jų profesinių interesų valdymo jų formavimosi procese. Nors S. Kregždės tyrimai buvo gausiai publikuoti, tačiau psichologijos požiūriu jų teorinis pagrindimas, atrodo, turėjo gana rimtų trūkumų. Į pirmą vietą profesinio asmenybės kryptingumo struktūroje autorius iškėlė profesinius interesus, kurių formavimesi pasireiškiąs „ < … > tarybinėje psichikos vystymosi teorijoje subtiliai išanalizuotas biologiško ir socialinio vienovės dėsnis“ ( S. Kregždė, 1988 ). Interesus atskyrus nuo šiuolaikiniame moksle vartojamų nuostatų ( attitude ), vertybinių orientacijų ir kitų sąvokų, mūsų manymu, buvo neįmanoma tinkamai atskleisti jų struktūrą.

Mūsų nagrinėjamos problemos požiūriu reikšmingi yra H. Galkytės atlikti moksleivių profesijos pasirinkimo tyrimai. Ištyrus 400 bendrojo lavinimo mokyklos abiturientų, ji nustatė, jog apie 60 proc. Apklaustųjų lygis savianalizės, profesinio kryptingumo ir profesijos pasirinkimo klausymais yra labai žemas ( Galgytė, 1974 ). Mokslininkės tyrimai rodo, kad moksleivių nusimanymas apie savo profesinį tinkamumą dažnai būna labai ribotas, nepajėgiama savo individualių savybių bei polinkių susieti su pasirenkama profesija, analizuoti savo galimybių; informacija apie profesijas, pateikiama per mokyklose organizuojamus renginius, būna labai netiksli. Todėl siūloma daugiau dėmesio skirti moksleivių rengimui tinkamai pasirinkti profesiją, skatinti moksleivio savarankiškumą priimant sprendimus ir bendrą asmenybės aktyvumą. Reikėtų mokyti moksleivius objektyviai vertinti savo savybes, individualias galimybes ir galimas ateities perspektyvas, atskleisti moksleiviams savęs pažinimo ir vertinimo būtinybę bei kriterijus, atsižvelgiant į pasirenkamos profesijos ypatybes ( Galkytė, 1977 ). Kaip teigia H. Galkytė, laikantis pagrindinio laisvo profesijos pasirinkimo principo, teigiančio, kad kiekvienas žmogus savo vietą gyvenime turi rasti pats, labai svarbu mokinius išmokyti savarankiškai analizuoti, lyginti daugelį profesijų ( Galkytė, 1977 ). O tinkamas savo galimybių, sugebėjimų bei veiklos rezultatų įvertinimas yra būtina harmoningo asmenybės tobulėjimo, sąmoningo profesijos pasirinkimo sąlyga ( Galkytė, 1977 ). Mokslininkės teigimu, VΙΙΙ klasės moksleiviai dar nėra pajėgūs laisvai ir sąmoningai pasirinkti profesiją, nesugeba motyvuoti profesijos pasirinkimo, tuo tarpu 17 – 18 m. jaunimo sprendimai jau realesni. Tatai nemažai priklauso nuo mokytojo ir ypač nuo klasės vadovo. Pastarasis turi gerai pažinti savo auklėtinius ir kvalifikuotai patarti jiems renkantis profesiją ir šitai išaiškinti jų tėvams ( Galkytė, 1972 ). H. Galkytės nuomone, Lietuvos profesinio orientavimo teorijoje ir praktikoje per mažai dėmesio skirta aktyviai moksleivių savianalizei, per mažai pateikiama jų savarankišką darbą ir sprendimų apmąstymą skatinančių užduočių ( Galkytė, 1977 ).

Panašiai mano ir V.Jatautaitė (1991), teigianti, kad sovieto laikotarpio profesinio orientavimo darbui trūko moksleivių aktyvinimo, dažnai tenkintasi agitacinėmis priemonėmis.

B. Jatautaitės atlikti vyresniųjų klasių moksleivių tyrimai parodė, kad didesnė jų dalis nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų. 76 proc. Neturi supratimo apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktai profesijai ( Jatautaitė, 1993 ). A, Jacikevičiaus (1983) duomenimis dalis jo apklaustų moksleivių, neįstojusių į aukštąją mokyklą, turėjo labai neaiškų savo gabumų ir kitų savybių pakankamumo pasirinktai profesijai vaizdą.

Taigi labai svarbu tobulinti kandidatų atrankos sistemą, tačiau taip pat svarbu ir pradėti rengti jaunimą sąmoningam ir optimaliam profesijos pasirinkimui. Tas pasirinkimas turi būti ne primestas, bet savanoriškai priimtas. Kad žmogus mokėtų atsakingai priimti sprendimus, jis turi būti auklėjimas kaip laisva, savarankiška asmenybė, o vienas iš svarbiausių profesinio orientavimo darbų mokykloje ar profesinio orientavimo centruose – padėti vaikui suvokti save ir remiantis tuo sąmoningu savęs pažinimu padėti apsispręsti, kuria kryptimi palankiausia lavinti gabumus, sudaryti sąlygas jaunimo aktyvumo ir savarankiškumo raidai, individualiam tobulėjimui ( Jovaiša, 1981). Atrodo, kad tai yra įmanoma ir būtina siekiant tolesnės Lietuvos jaunimo ir visos visuomenės gerovės.

Sociologiniai ir psichologiniai tyrimai rodo, kad tokių darbininkų ir specialistų, kurie dirba nemėgstamą darbą, dar labai daug. Tiesa, jų profesinę veiklą stengiamasi stimuliuoti atlyginimo sistema, geriau organizuojant patį darbo procesą ir pan. Tačiau tie patys ir analogiški tyrimai rodo, kad jų profesinės veiklos rezultatai daugeliu parametrų yra prastesni. ( Kregždė, 1988 )

1.2. Profesijos pasirinkimo metodų teorinės problemos

Profesijos rinkimasis yra labai sudėtingos struktūros reiškinys, keliantis daugybę problemų, kurių mokslinis sprendimas įmanomas tik imant atskirus tos struktūros elementus. Istorinėje apžvalgoje mes matėme, kad jau antikinėje literatūroje ( ypač Platono veikaluose ) buvo keliami klausimai: kokių veiksmų reikia imtis, norint tinkamiausiai atlikti vieną ar kitą vaidmenį ( kario, amatininko ir kt. ) ir kokias savybes privalo turėti tų vaidmenų atlikėjai ( pvz. karys turi būti narsus, kad nebijotų priešų, greitas ir stiprus, kad galėtų juos įveikti arba nuo jų pabėgti, pakankamai protingas, kad galėtų atskirti savus nuo svetimų, draugus nuo priešų ir pan.). Per prabėgusius šimtmečius susiformavo mokslinės sistemos, kuriose, be asmenybės ir profesijų savybių pažinimo, iškilo problemų grupės, liečiančios savęs pažinimą ir savianalizę, profesinio kryptingumo ugdymą, profesinį orientavimą, profesinį konsultavimą, profesijų pasirinkimo katamnezės tyrimus ir kt.

Be to, profesijų pasirinkimas yra biodrominio pobūdžio – jis trunka visą žmogaus gyvenimą. Prasidėjęs nuo pirmųjų susižavėjimų vienos ar kitos profesijos atstovais ikimokykliniame amžiuje, profesijos pasirinkimas nesibaigia pagrindiniu apsisprendimu jaunystėje. Dėl kintančių politinių ir ekonominių sąlygų, asmenybės pasikeitimų veikiant amžiui ir sveikatai ir pan. Gali tekti ieškoti kitos vietos gyvenime, persikvalifikuoti.

Profesijos pasirinkimas priklauso nuo visuomenės vertybių, esamų politinių ir ekonominių aplinkybių. Šiuo metu visuotiniai pripažįsta, kad geriausiai atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, veikti visu pajėgumu ir pasiekti gerų rezultatų galima tik tada, kai žmogus gali laisvai pasirinkti patraukliausią darbą, susilaukti teigiamo savo pasiekimų įvertinimo. Tačiau renkantis profesiją visada iškyla laisvės ir būtinumo problemų santykis.

Šiuo metu Lietuvoje įsitvirtinta humanistiniais pagrindais kuriam demokratiškai besitvarkanti visuomenė. Šios humanistinės ir demokratinės nuostatos liečia visas praktines veiklos sritis, taigi ir profesijos pasirinkimą.

Profesijos pasirinkimas susideda iš gana įvairių reiškinių, kurių kiekvieną reikia tirti skirtingais metodais. Pagrindinius metodus išryškinsime apžvelgdami darbus Lietuvos tyrinėtojų, nagrinėjančių profesijos pasirinkdami psichologines ir pedagogines problemas.

Organizacines ir edukologines profesijos pasirinkimo problemas sprendė L.Jovaiša, kurdamas, kaip jau buvo minėta, savą profesinio orientavimo pedagogiką. Pagrindine figūra, įvedant mokinius į šiuolaikinį darbo pasaulį, į žmonių santykius darbe laikomas mokytojas. Pripažįstant autoriaus pateiktą metodinę profesinio orientavimo strategiją, priimtiną ir šiuolaikinėje mūsų mokykloje, reikia pasakyti, kad čia nėra numanyta tobulinti moksleivių savianalizę, savęs pažinimą ir savo ypatybių atitikimo profesijos reikalavimams vertinimą. Iškėlus mokytoją kaip centrinę figūrą pasirenkant profesiją, neišskiriamas moksleivių asmenybės autonomijos, jos norų ir pageidavimų savaiminė vertė ( Jovaiša, 1978).

Petrauskaitės (1996) teigimu, susipažinus su profesijos pasirinkimo padėtimi Lietuvoje prieškario ir sovietinės okupacijos metais, įsitikiname, kad, reformuojant politinę, ekonominę ir švietimo sistemas, būtina optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimo teoriją ir praktiką. Pirmiausia reikalinga tikslesnė informacija apie tai, kiek moksleiviai sugeba racionaliai apsispręsti rinkdamiesi profesiją. po buvusių teorinių ir praktinių darbų, dažnai besiremiančių valstybiniu administravimu, jaunimui reikalingas naujas sąlygas atitinkanti pagalba renkantis profesiją. reikėjo sukurti metodus, kuriais galima būtų tiksliau patikrinti moksleivių sugebėjimus ir mokėjimą racionaliai rinktis profesiją, ir kartu – pagrindinę metodinę schemą ar metodų sistemą, kuria būtų galima tą pasirinkimą racionalizuoti.

Tokių metodų paieškos mus atvedė prie Japonijoje ir kai kuriose kitose išsivysčiusiose šalyse plačiai taikomos S. Fukujamos sukurtos metodinės sistemos ir diagnostinių pasirinkimo racionalumo testų ( „F-test for appraising the ability to choose methodically among occupations“). 1988 metais S. Fukujamos knyga „ Teoriniai profesinės orientacijos pagrindai “ buvo išversta į rusų kalbą. S. Fukujamos metodika aprašyta kaip galinti būti labai naudinga pertvarkant Rusijoje profesinį orientavimą ir dabartinį mokumą (Fukuyama, 1988 ).

S. Fukujama (1988), po Antrojo pasaulinio karo kurdamas savo metodiką, rėmėsi Japonijoje plačiai paplitusia nuostata, kad žmogus tik tada gali kokybiškai dirbti, kai jis jaučia malonumą. Savo knygos įžangoje jis rašo, jog „ < … > individas negali visiškai realizuoti savo galimybių ir jaustis laimingas, jeigu jis dirbdamas nejaučia pasitenkinimo “( Fukuyama, 1988 ). O pasitenkinimas labiausiai priklauso nuo žmogaus sugebėjimo pasirinkti tokį darbą, kuris atitinka asmenybės poreikius ir interesus, jo siekius ir fizines galimybes, atsiskleidžiančias darbo pasaulyje.

S. Fukujamos profesijos pasirinkimo metodika grindžiama senovės Graikijos filosofų ( Platono ir kt. ) teiginiais apie profesijų pasirinkimą bei senovės Kinijos ir Japonijos mokslininkų pažiūromis į etines profesijos pasirinkimo problemas, taip pat šiuolaikiniais profesinio mokymo, profesinių ligų, gamybos valdymo, žmonių individualių skirtumų testavimų ir kitų tyrimų rezultatais. S. Fukujama teigia, jog JAV labiau ištyrinėtos profesijų pasirinkimo teorinės problemos ir profesijų ypatybės ( profesiogramos ir kt. ); Europoje geriau parengtos testų metodikos žmonių individualiems skirtumams diagnozuoti ir rekomendacijos žmonėms įdarbinti pagal jų sugebėjimus. Manoma, jog Japonijoje užmegzti glaudesni proforientavimo ryšiai su švietimo sistema.

Autorius daro tokį apibendrinimą: „ Proforientacijos atsiradimas susijęs su dviejų išoriškai prieštaringų fenomenų – švietimo ir ekonomikos – ypatinga ir unikalia sinteze. Tai tyrimų sritis , kurios loginė struktūra susideda iš dviejų dalių: vieną sudaro gebėjimai pasirinkti užsiėmimą per savianalizę, profesijų analizę ir profesinės veiklos bandymus, antra numato profesijos pasirinkimo rezultatų įvertinimą pagal realų darbą gamykloje ( arba mokymo sferoje) “. dar yra ir trečio ji sritis – sugebėjimo rinktis profesiją formavimas ir pasirinkimo rezultatų įvertinimas.

S. Fukujama (1988) mokėjimą pasirinkti profesiją tapatina su mokėjimu sąmoningai ( racionaliai ) pasirinkti profesiją, išskiriant savianalizę, profesijų pažinimą ir profesinius bandymus kaip svarbiausius tokio pasirinkimo komponentus.

Profesijos pasirinkimas šioje metodikoje suskaidytas į keletą atskirų dalių. Tiriama: 1) kiek moksleivis pažįsta ir kaip vertina savo asmenines savybes; 2) kiek pažįsta pasirenkamos profesijos ypatybes; 3) kaip vertina savo asmenybės savybių atitikimą profesijos reikalavimams; 4) kokį turi praktinį pasirenkamos profesijos patyrimą. Pagal gautus kiekybinius duomenis galima įvertinti, ar racionalus yra moksleivio profesijos pasirinkimas, ir nustatyti, kokios yra silpnosios to pasirinkimo proceso grandys, kurioms koreguoti reikalinga psichologinė ir pedagoginė pagalba.

1.3. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Lietuvoje plačiai žinomi profesorių L. Jovaišos, S. Kregždės, V. Rajecko, V. Vaitkevičiaus ir kitų darbai. Tai natūralu, nes pedagogika bei psichologija kaip tik ir skirtos ugdymo klausimams nagrinėti. Tačiau to nepakanka. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius : poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).( Matulionis, Mikšys, 1992 )

Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą („žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas“ ( Wörterbuch der Psychologie, 1976 ), taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje. ( Heras, Krameris, 1984 )

Ankstyvosios savianalizės ir adekvataus savęs pažinimo bei vertinimo sugebėjimų svarbą profesijos pasirinkimui ir karjerai galėtų iliustruoti A.Jacikevičiaus surinkta įdomi medžiaga apie Lietuvos kuriančias asmenybes, jų profesijos pasirinkimo istoriją. Beveik pusė apklaustųjų Lietuvos mokslininkų, menininkų bei visuomenės veikėjų ( E. Balčytis, J. Juzeliūnas, V. Landsbergis, V. Sirtautas, B. Balčytis, G. Merkys, V. Trušys, V. Bložė ir kt. ) gana ankstyvame amžiuje pasijuto turį tam tikrų polinkių bei gabumų ir pasižymėjo veikloje, kuri vėliau tapo jų profesija.

Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Antai B. Švalbė ir H. Švalbė ( 1993 ) teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .

E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:

1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;

2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );

3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;

4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;

5) bendravimo sugebėjimai;

6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;

7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;

8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );

9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;

10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis ( Heras, Krameris, 1984 ).

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. J.A.Ouklendo duomenimis, geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių.žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba (Petrauskaitė, 1996 ).

Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus neseniai tyrinėjusi B.Jatautaitė teigia, kad didžioji dalis jos apklaustų devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Mokslininkės manymu, tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis (Jovaiša, 1981 ).

Galima visiškai sutikti su B.Jatautaitės teigimu, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau dideliai daliai jaunimo jis labai sunkus ie vieniems neįveikiamas. (Petrauskaitė, 1996 ).

1.4. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:

1. Biurokratinės karjeros modelis.

2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis. Šių abiejų karjeros sampratos modelių skirtumus apibendrino V. Stanišauskienė ir N. Večkienė (1999) ir juos pateikė sudarytoje lentelėje:

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statuasas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Autorių teigimu, biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.5. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

L. Jovaišos manymu, jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai: kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“), kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ), kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą ( Jovaiša, 1981 ).

Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. J.Vabalas-Gudaitis (1983) ir A.Gučas (1937) pašaukimu laiko „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.

Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystymąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:

1. Socialiniai – ekonominiai;

2. Ugdymo;

3. Psichologiniai;

4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga (Jovaiša, 1981). Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai (Matulionis, Mikšys, 1992).

Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Antai J.R.Brauto duomenimis mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? J.R.Brautas mano, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir arvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ ( Heras, Krameris, 1984 ).

Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį ( Heras, Krameris, 1984 ).

Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. S.Kregždės tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai ( Kregždė, 1988 ), tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį ( Petrauskaitė, 1996 ).

Ugymo veiksniai.

Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystymosi perspektyvą, yra mokykla. L.Jovaiša teigia, jog „ bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje“ ( 1970 ). Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę ( Matulionis, Mikšys, 1992 ). Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka, mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna (Jovaiša, 1981).

Psichologiniai veiksniai:

1) Profesinis subrendimas

2) Intelektas ir specialieji gabumai

3) Poreikiai

4) Interesai

5) Vertybės

6) Charakteris

Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai ), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.

Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti ( intuicija ); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.

Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.

Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.

Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.

Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.

Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti ir 2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją ( Jovaiša, 1981 ).

S.Kregždė (1981) profesinius interesus nagrinėja kaip faktorių, stimuliuojantį žmogaus veiklą, susijusią su ketinama rinktis ar pasirinktąja profesija ir pasireiškiantį emociniu, pažintiniu ir valios aktyvumu susiduriant su įvairiais aplinkos objektais ir reiškiniais (Beresnevičienė, 1990).

Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.

Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.

Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai ( Jovaiša, 1981).

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą (Matulionis, Mikšys, 1992 ).

Z.Bartinikienė ir L.Paurienė (1989) išskiria šias pagrindines grupes veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:

1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;

2) Asmenybės kryptingumas;

3) Informacijos kiekis apie profesiją;

4) Emocinis santykis su profesija;

5) Socialiniai skatuliai.

1.6. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.

N. Perry ir Z. Vanzandt (1998) pateikia tokius karjeros principus:

1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.

Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.

2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.

3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.

Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.

4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan.tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.

5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti

1.7. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas

Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas

Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:

• Atsakomybė už savo veiksmus

• Stipri motyvacija

• Prisitaikymas

• Orientavimasis į paslaugų teikimą

• Sugebėjimas bendrauti

• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

• Antreprenerystė ( Antrepreneris – asmuo, kuris pradeda arba organizuoja kompanijoje savo verslą, dažnai susijusį su tam tikra rizika. Anglų kalbos mokomasis žodynas, 1997).

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi (Perry, Vanzandt, 1998).

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai

2.1. Tyrimo metodika

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, ar mokiniai tinkamai rengiami būsimai karjerai.

2. Kiek progresyviai mokiniai mąsto apie šiuolaikinius karjeros siekimo būdus.

3. Koks mokinių manymu yra savianalizės ryšys su karjera.

Tyrimas atliktas įvairiose Panevėžio miesto mokyklų dešimtose klasėse 2004 metų kovo ir vasario mėnesiais. Kodėl dešimtose klasėse? Todėl, kad, mano manymu, būtent šio amžiaus mokiniams yra optimaliausias metas apsispręsti kuo būti. Aišku, kad po dešimtos klasės dalis mokinių tęs mokslus profesinėse mokyklose ir jiems, ko gero, apsispręsti jau per vėlu, bet aš orientavausi į perspektyvųjį jaunimą, kuris tęs mokslus vidurinėse ar gimnazijose, o jas baigę – universitetuose, kolegijose ir pan. Tokiems mokiniams tikrai dar ne per vėlu apsispręsti, tuo labiau, kaip parodė tyrimas, kad daugiau nei pusė jau yra apsisprendę.

Iš viso apklausoje dalyvavo 145 mokiniai. Tyrimui atlikikti panaudojau anketinį metodą. Atsakyti į anketoje „Pasirengimas karjerai“ (žr. 1. Priedas) pateiktus teiginius mokiniams buvo skirta pamoka, tačiau daugelis atsakė greičiau.

Teiginiai anketoje suformuluoti taip, kad mokiniams reikėtų tik atsakyti atsakymais „taip“, „ne“ arba „nežinau“. Atsakymas „nežinau“ buvo patalpintas prie galimų atsakymo variantų daugiau dėl to, kad išsiaiškinti pačių mokinių savišvietą, nes logiškai mąstantys šio amžiaus mokiniai turėjo arba sutikti, arba nesutikti, bet jokiu būdu ne nežinoti ką atsakyti.

2.2. Tyrimo rezultatai

Tyrimo rezultatus ne tik susumavau, bet ir apskaičiavau išreiškęs juos procentais. Manau, taip geriau atsispindėjo vienu ar kitu klausimu mokinių pareikšta nuomonė. Pvz.: su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“ sutiko, t.y. atsakė „taip“ 89 mokiniai, o tai sudarė 61% visų tyrime dalyvavusių mokinių, „ne“ atsakė 35 mokiniai (24%), o „nežinau“ – 21 arba 15% visų mokinių.

Lygiai taip pat apdorojau ir visą kitą tyrimo medžiagą.

Kaip jau minėjau anksčiau, kad į kai kuriuos teiginius net daugiau nei dešimt mokinių nežinojo atsakymo, t.y., pažymėjo „varnelę“ grafoje „nežinau“.

Į pirmą anketoje pateiktą klausimą „Kaip tu supranti karjerą“ daugelis tyrime dalyvavusių mokinių iš esmės atsakė teisingai. Vieni mokiniai karjerą labiau siejo su pašaukimu, kiti su noru dirbti ir uždirbti, dar kiti manė, kad karjera, tai „ siekis kilti aukštyn profesine prasme“ ar „tobulėjimas profesijoje“. Gal tie atsakymai ir mokinių mintys bei žinios apie profesiją išreikšti kitais žodžiais, bet turinys yra teisingas.

Su teiginiais apie karjerą mokiniai daugeliu atvejų sutiko. Mažiausiai sutiko su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Bet ir šį teiginį palaikė 61 % mokinių. Nieko stebėtino, kad su šiuo teiginiu sutiko mažiausiai mokinių, nes pašaukimas vaidina vis mažesnį vaidmenį. Dabar žmonės yra pragmatiškesni ir labiau žiūri į tai, kaip pasirinkta profesija bus apmokama. Tai įrodo dauguma (net 84 %) sutikusiųjų mokinių su teiginiu, kad „Karjera, tai siekis uždirbti kuo daugiau pinigų“. Šiuolaikiniame moderniame kapitalizme tai visai nestebintinas reiškinys. 83 % tyrime dalyvavusių mokinių sutiko su teiginiu, jog „Karjera, tai lipimas laiptais“. Mano manymu, prieš 15 metų toks rezultatas būtų daugiau nei geras, bet gyvenant demokratiškoje visuomenėje ir laisvos rinkos sąlygomis, toks požiūris į karjerą yra senamadiškas ir atgyvenęs. Bet tuo pačiu ¾ arba 75 % mokinių pritarė, kad „Karjera, tai galimybės savirealizacijai“ ir 78 % sutiko, kad „Karjera, tai asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo“, o pritarimas šiems teiginiams apie karjerą rodo mokinių šiuolaikinį požiūrį į ateitį.

Du trečdaliai dešimtos klasės mokinių yra apsisprendę ir pasirinkę savo būsimą karjerą, t.y. jie jau žino, kurioje šakoje bandys savo jėgas. Manau, labai pagirtinas reiškinys, nes kuo anksčiau apsisprendi kuo nori būti, tuo tau daugiau lieka laiko iki vidurinės mokyklos baigimo pasiruošti būsimai profesijai, galima skirti daugiau dėmesio tiems mokomiesiems dalykams, kurie įtakos stojimo į kitas mokymo įstaigas rezultatus.

o tų mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys .

Mokinių, jau žinančių kokią profesiją rinksis, klausiau, kas įtakojo ir ar iš viso įtakojo jų apsisprendimą. Kaip matome iš diagramos, daugiausia įtakos savo vaikų apsisprendimui turi tėvai (83%) bei pačių vaikų mokymosi rezultatai (84%). O tokių mokinių, kurių pasirinkimo niekas neįtakojo, yra tik 16 % arba 22 iš 145. Stebėtinas rezultatų nesutapimas, susijęs su pašaukimo įtaka pasirenkant karjerą. Tam pritarė tik 35 % mokinių. Būtų nestebinantis rezultatas, jei ne pieš tai jau aptarti rezultatai apie karjeros sampratą, kur net 61 % mokinių pritarė teiginiui, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Gal tą didelį rezultatų neatitikimą dar pakoreguos ir kiek suvienodins tie 33 % mokinių, kurie dar apskritai nėra apsisprendę, kokios karjeros sieks.

Mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys

Iš šių mokinių tarpo 74 % teigia, kad jų apsisprendimą nulems egzaminų rezultatai, todėl nėra kuo stebėtis, kad net 48 % tos pačios grupės mokinių mano, jog dar neverta skubėti apsispręsti. Jie visas savo jėgas skiria mokslams ir tik jiems, o apsispres kokios karjeros sieks tada, kai savo rankose turės vidurinės mokyklos baigimo atestatą.

Taip pat iš nežinančių kokią karjerą pasirinkti mokinių tarpo teigia, kad neapsisprendė todėl, kad „Tikisi daugiau pagalbos iš mokyklos“ (49 %) ir „Nes tėvai nepataria“ (52 %), o 35 % mokinių teigia vis dar neapsisprendę, „Nes tėvai siekia ,kad eičiau jų pėdomis“. Tai prieštaravimas savo gimdytojams, būdingas paauglystės laikotarpiui ir, galų gale, tai yra būdinga gana savarankiškai asmenybei, kuri, aišku, turi visą teisę priimti sprendimus pati ir visą atsakomybę už sprendimą prisiimti sau.

Net kiek daugiau nei pusė (53 %) dešimtos klasės neapsisprendusiųjų dėl savo karjeros mokinių teigė, kad neapsisprendė, „Nes nežino kur galėtų pilnai save realizuoti“. Ko gero, tai sąlygoja demokratiškumas ir pasirinkimo laisvė, nes šiais laikais tiek daug galimybių ir toks didelis profesijų pasirinkimas, kad nieko stebėtino, jog kartais taip žmogus taip susipainioja, kad net nebežino nei ko nori, nei kurioje srityje jo pastangas gali būti geriausiai įvertintos.

Nors ir gyvename XXI amžiuje, keitėsi santvarka, kurioje mes gyvename, tapo prieinamesnė įvairi informacija, tame tarpe ir apie karjerą, bet kaip buvo, taip ir liko mokykla pagrindiniu mokinių pasirengimo karjerai etapu. Mokykloje vaikas praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl mokyklai ir privalo būti pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu. Jei taip nebūtų, tai būtų galima teigti, kad apskritai neverta jos lankyti. Juk mokykla, tai ne tik mokslai, bet ir popamokinė veikla (susitikimai, renginiai, įvairūs būreliai), naujos pažintys, draugai, naujos technologijos ir pan.

Kaip rodo rezultatai, 3/5 mokinių mano, kad informacijos apie profesinį pasirinkimą yra daug, bet tik pusė iš 145 mokinių teigia, kad tos medžiagos ir užtenka. Manau ta pusė mokinių, kurie atsakė, kad medžiagos nepakanka, yra ypač perspektyvūs, nes jie puikiai suvokia, kad žinių niekada nebus ir negali būti per daug. Kritiškas ir savikritiškas požiūris dar niekam nepakenkė.

Du trečdaliai mokinių sieja savo laisvalaikį ir hobį su būsima karjera. Kiek stebintinas rezultatas, kad tiek daug mokinių net ir poilsio nuo mokslų metu jau galvoja apie ateitį. Bet geriau pagalvojus, juk mokiniai lanko būrelius, užsiėmimus ar treniruotes tų dalykų, kurie jiems patinka, o jei patinka, tai esant galimybėms tuo jie norėtų užsiiminėti ir suaugus profesionaliai, pvz.: jei mokinys lanko kažkokios sporto šakos treniruotes, tai didelė tikimybė, kad jis su šia sporto šaka arba bent jau sportu sies ir savo ateitį; jei mokinys lanko dailės, muzikos, dramos, fotografijos, keramikos ar dar kokius kitokius su menu susijusius užsiėmimus, tai ko gero jis bandys savo ateitį sieti su menu.

Net 83 % mokinių ši švietimo sistema padeda geriau pasiruošti būsimai karjerai ir profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavime yra didelė. Mokinys gali sutelkti didesnį dėmesį tiems dalykams, kurie jam bus svarbus stojant į aukštąsias mokyklas, gali daugiau mokytis tų dalykų, kurie jam geriau sekasi, galų gale, gali skirti daugiau dėmesio toms disciplinoms, kurios jam geriau sekasi. Pvz.: kam mokiniui sustiprintai mokytis biologijos, jei jis jau yra tiksliai apsisprendęs, kad savo ateitį sies su profesija ir karjera, kuriai bus svarbesni tikslieji mokslai, o tuo pačiu tam mokiniui ir geriau sekasi šie mokslai. Šiais laikais galimybės turi atitikti poreikius ir atvirkščiai, mokykla turi visas galimybes tuos mokinių poreikius tenkinti.

Tyrime pateikiau klausimų, susijusių teorinėmis ir pažintinėmis mokinių žiniomis apie karjerą ir su tuo susijusiai dalykais.

Paradoksalu, bet 36 % mokinių neskiria terminų „darbas“, „profesija“, „karjera“. Keista, kad tiek daug mokinių nežino elementariausių dalykų, vadinasi, šie mokiniai nežino pačio pagrindo. To priežastys gali būti dvi: prastas mokyklos jai priklausančių funkcijų atlikimas bei mokinių neišprūsimas, skiriamas mažas dėmesys savišvietai.

11 pav. Mokinių supratimas apie kompetencijos portfelį.

Šiek tiek daugiau nei pusė mokinių nežino, kas yra kompetencijos portfelis. Tai gana naujas dalykas ir labai stebėtis neverta, nes labiau yra akcentuojama, jog ieškant darbo būtinas gyvenimo aprašymas (CV), o kad pats gyvenimo aprašymas yra tik sudedamoji kompetencijos portfelio dalis, nėra pabrėžiama.

Tyrime pateikiau klausimą, susijusį su lyčių lygybe. Klausiau ar „Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties“. Rezultatai patvirtino, kad šiuolaikinis jaunimas jau „išgijo“ nuo stagnacijos laikais suformuotos nuomonės, kad vieni darbai skirti moterims, o kiti – vyrams. Net 79 % dešimtokų jau suvokia, kad darbo kokybė jokiu būdu nepriklauso nuo asmens lyties – demokratinės visuomenės labai demokratiškas požiūris į lyčių lygybę. Lyčių lygybė dabar yra labai propoguojama tiek per masinės informacijos priemones, tiek pačiose mokyklose ir kitokius rezultatus būtų sunku net įsivaizduoti. Be to lyčių lygybę reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos konstitucija.

Net 84 % mokinių mano, jog ieškant darbo, labai svarbios yra pažintys. Tai, ko gero, tėvų vaikams įskiepitas požiūris į darbo paiešką, Manau, pažinčių reikia tik menkai išsilavinusiems, o gerą išsilavinimą turintiems atsiveria plačios galimybės gauti gerą darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Ir pažintys lems palaipsniui vis mažiau. Šis klausimas buvo tyrime panaudotas tam, kad nustatyti, ar mokiniai pasitiki ir ar pasitikės ieškodami darbo savo jėgomis bei savo žinių bagažu. Rezultatai rodo, kad pasitikėjimo savo jėgomis trūksta, o trūkstant pasitikėjimo savimi, ieškoma pagalbos iš aplinkos.

Tik kiek daugiau nei pusė mokinių rinkdamiesi profesiją atkreipė ar atkreips dėmesį į savo temperamento ir charakterio tipą, būdo savybes. Visi kiti teigia, kad jiems tai yra nesvarbu. Manau į savęs pažinimą turėtų būti daugiau kreipiama dėmesio ir mokiniai ugdytojų turi būti skatinami pažinti save. Juk ne visų temperamentų žmonės vienodai gerai galės jaustis vadovo kėdėje. Ne visi žmonės gali dirbi dideliame kolektyve ir atvirkščiai. Kaip ne kiekvienam skirta būti geru muzikantu, dailininku ar kokios kitos meno šakos atstovu, taip tikrai ne visi gali būti geri darbininkai, tarnautojai, vadovai. Aišku, galima laimėti konkursą į darbo vietą, bet ar ilgai dirbsi ten, jei nesijausi toje darbo vietoje konfortabiliai. Reikia kiekvienam žinoti savo galimybes, savo poreikius. Todėl mokykloje reikia skatinti mokinių savęs pažinimą, reikia pateikti anketų, testų ir šiaip klausimynų, kurių pagalba būtų galima padėti mokiniams geriau pažinti save. Prieduose pateikiu dvi anketas, kurių pagalba mokiniai gali nustatyti savo temperamentą ir pasitikėjimo savimi lygį.

Iš grupės klausimų apie savęs pažinimą daugiausiai pritarimo sulaukė klausimas apie komunikabilumą. 78 % mokinių pritaria tam, kad komunikabilumas padeda siekti užsibrėžtų tikslų ir kilti karjeros laiptais. Komunikabilumas reikalingas visur: nuo pokalbio dėl priėmimo į darbą iki bendravimo su kolektyvu darbe ar už jo ribų. Mokiniai sakyčiau labai pragmatiškai suvokia komunikabilumo įtaką karjerai.

Pasirodo tik 59 % mokinių pasitiki savo jėgomis. Kaip jau minėjau aptardamas 13 pav. rezultatus, pasitikėjimo stoka gali įtakoti apsisprendimą kokios karjeros siekti. Pasitikėjimas savimi beveik visada padeda įgyvendinti siekiamus tikslus.

Kur gali slypėti pasitikėjimo ar nepasitikėjimo savimi paslaptis sunku vienareikšmiškai atsakyti. Ji gali slypėti ir ugdyme , ir mokymosi kokybėje, ir gyvenimo sąlygose. Labiausiai nepasitikėjimas pasireiškia brendimo laikotarpiu, kuriame paaugliui reikia didesnės tiek mokyklos, tiek savo šeimos paramos ir pagalbos.

Dauguma mokinių suvokia, kad mokslas mokykloje yra pagrindinis kriterijus renkantis profesiją. Nuo išmokimo lygio didžiąja dalimi priklausis kokią karjerą turėsi galimybę rinktis. Mokiniai suvokia, kad tik labai geri mokymosi rezultatai atvers duris į bet kokią norimą karjerą, o jei mokslai sekėsi prasčiau, tai mokinys profesiją rinksis pagal tai, ar su turimais mokslo įvertinimais turi galimybių įstoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą.

Šioje lentelėje pateikiu rezultatus, kokią mokiniai pareiškė nuomonę į tyrimo klausimus:

Karjeros samprata

lipimas laiptais

121 (83%)

14 (10%)

10 ( 7%)

asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo

114 (78%)

15 (10%)

16 (12%)

galimybės savirealizacijai

109 (75%)

27 (19%)

9 ( 6%)

individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas

91 (63%)

41 (28%)

13 ( 9%)

siekis uždirbti kuo daugiau pinigų

123 (84%)

22 (16%)

pašaukimo realizacija

89 (61%)

35 (24%)

21 (15%)

gebėjimas prisitaikyti darbo rinkoje

97 (67%)

33 (23%)

15 (10%)

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Ar šiuo metu jau esi apsisprendęs kokią karjerą pasirinksi?

 

Taip   97 (67%)

Kas įtakojo tavo sprendimą siekti pasirinktos karjeros?

 

Šeima

97 (67%)

Tėvai

121 (83%)

Draugai

92 (63%)

Mokykla ir mokytojai

89 (61%)

Mokymosi rezultatai

123 (84%)

Šeimos finansinė padėtis

97 (67%)

Pašaukimas

51 (35%)

Niekas neįtakojo

22 (16%)

 

 

 

 

Ne  48 (33%)

Kodėl dar neapsisprendei kokios sieksi karjeros?

 

Nes apsisprendimą lems egzaminų rezultatai

107 (74%)

Nes tikiuosi daugiau pagalbos iš mokyklos

71 (49%)

Nes tėvai nepataria

76 (52%)

Nes tėvai siekia, kad eičiau jų pėdomis

51 (35%)

Nes nežinau kur galėčiau pilnai save realizuoti

77 (53%)

Nes nėra kur skubėti

69 (48%)

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pagrindinis pasirengimo karjerai etapas yra mokykla. Ar sutinki?

Taip

105 (72%)

Ne

40 (28%)

Nežinau

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Apsisprendimas dėl karjeros kelio yra niekuo nesusijęs su dalykų mokymusi mokykloje

27 (19%)

95 (65%)

23 (16%)

Mokymasis mokykloje turės įtakos karjeros sėkmei

109 (75%)

31 (21%)

5 (4%)

Vidurinės mokyklos baigimas nesusijęs su galimu uždarbiu

79 (54%)

66 (46%)

Mokykloje pateikiama daug medžiagos apie profesinį pasirinkimą

87 (60%)

58 (40%)

Man užtenka tiek medžiagos apie karjerą ir jos pasirinkimo galimybes, kiek jos pateikiama mano mokykloje

71 (49%)

74 (51%)

Aš jau esu pasirinkęs, kuo noriu būti, ir bet kokiomis priemonėmis šį savo norą stengsiuosi įgyvendinti

98 (66%)

41 (29%)

6 (5%)

Laisvalaikis ir hobi gali būti susiję su karjeros siekimo interesais

100 (67%)

40 (29%)

5 (4%)

Ar didelė profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavimui

121 (83%)

24 (17%)

 
 
 

Tau užteks ar užteko teorinių žinių pasirenkant profesiją?

Taip

79 (54%)

Ne

56 (39%)

Nežinau

10 ( 7%)

Klausimai ar teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Terminai “darbas”, “profesija”, “karjera” reiškia tą patį

19 (13%)

93 (64%)

33 (23%)

Profesija ir nuolatinis darbas yra skirtingi dalykai

83 (57%)

44 (36%)

18 (13%)

Siekiat karjeros yra labai svarbi žmogaus kompetencija

101 (70%)

36 (25%)

8(5%)

Ar žinai kas tai yra kompetencijos portfelis

65 (45%)

80 (55%)

Technologijų pažanga kartais sukuria naujų darbo vietų, o kartais sumažina jų skaičių

99 (58%)

28 (19%)

18 (13%)

Netekus darbo ir norint gauti naują, gali tekti persikvalifikuoti

110 (76%)

21 (15%)

14 (9%)

Nesvarbu kokią profesiją pasirinksiu, visą gyvenimą būsiu jai ištikimas

79 (54%)

42 29%)

24 (17%)

Apsispręsdami dėl karjeros kelio, žmonės turi pagalvoti, kuo jie dar gali tapti, jeigu netaps darbininkais

89 (60%)

46 (32%)

Jau šiandien reikia pradėti galvoti apie savo darbą

94 (65%)

41 (28%)

10 (7%)

Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties

115 (79%)

16 (12%)

14 (9%)

 Ieškant darbo, pažįstamas žmogus yra tiek pat svarbus, kaip ir pati informacija apie galimą darbą

122 (84%)

16 (12%)

7 (4%)

Karjeros planavimas yra labai sudėtingas procesas

105 (72%)

29 (20%)

11 (8%)

Galiu gauti daug naudos mokydamasis iš klaidų ir pasisekimų žmonių, jau pasirinkusių karjeros kelią

99 (68%)

46 (32%)

Ar savęs pažinimas lemia karjeros kelio pasirinkimą?

Taip

78 (55%)

Ne

60 (41%)

Nežinau

7 ( 4%)

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Savęs suvokimas nėra susijęs su žmogaus sugebėjimais daryti gerus sprendimus

43 (30%)

88 (61%)

14 ( 9%)

Mano asmenybės bruožai neturi nieko bendro su sėkme ar nesėkme karjeros kelyje

51 (36%)

80 (55%)

14 ( 9%)

Charakteris, temperamentas, asmenybės tipas ir kitos būdo savybės lems pasirenkant būsimą karjerą

78 (54%)

51 (35%)

16 (11%)

Ar žinai koks tavo charakterio, temperamento, asmenybės tipas

88 (61%)

57 (39%)

Komunikabilumas labai  padeda siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, bei kilti karjeros laiptais

113 (78%)

11 ( 8%)

21 (14%)

Esu pakankamai stiprus ir galiu valdyti visus gyvenime vykstančius pokyčius

91 (63%)

42 (29%)

12 ( 8%)

Aš visada pasitikiu savimi

85 (59%)

48 (33%)

12 ( 8%)

Išvados

Svarbiausia, ką išsiaiškinau dar net nepradėjęs rašyti šio bakalauro darbo, yra tai, jog literatūros, prieinamos plačiajai visuomenei, yra gana mažai. Viešosiose bibliotekose apie karjerą kažko naujesnio nei 1996 metų leidimo nepavyko rasti. Senesnio leidimo literatūros buvo vienetiniai egzemplioriai, išskyrus L. Jovaišos i S. Kregždės dar sovietinių laikų palikimą. Taigi, moksleivis ir norėdamas savišvietai pasiskaityti ką nors apie karjerą, profesijos pasirinkimą, praktiškai neturėtų iš ko. Lieka jam tik tie „trupiniai“, kuriuos pateikia kaip ugdomąją medžiagą mokytojai pamokų metu.

Antra išvada tokia, kad ir tos naudingos medžiagos pamokų metu mokiniai gauna tikrai nedaug, ką jau kalbėti apie jos pakankamumą renkantis karjeros kelią. Tokią mano išvadą sąlygojo tai, kad vos pusė tyrime dalyvavusių mokinių teigė, jog jiems užtenka pateikiamos informacijos apie karjerą (6 ir 7 pav. 31 psl.). Bet vis dėlto pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu mokiniai laiko mokyklą (5 pav. 31 psl.).

Ko gero iš antros išvados išsirutuliojo ir trečioji, jog, kad ir kaip keista būtų šiuolaikinėje demokratiškoje visuomenėje, tėvai (3 pav, 29 psl.) turi dar labai didelę įtaką profesijos pasirinkimui. Dėl to kalta, turbūt, ir mokykla: jei mokinys neturi pakankamai žinių apie karjerą ir mokykla jo poreikių nepatenkina ir jei dar to mokinio savianalizė silpnai išvystyta, tai į ką daugiau tas jaunas pilietis kreipsis jei ne į savo artimiausius žmones – šeimą.

Kita išvada tokia: profesijos pasirinkimui labai svarbios savišvieta ir savianalizė, kurios, mano manymu, kaip tos dvi sesutės, viena be kitos negali. Jei žmogus apsišvietęs, tai jis sugeba analizuoti savo elgesio, būdo, charakterio, temperamento bruožus ir priimti teisingiausią sprendimą, ir atvirkščiai, jei žmogus savišvietai neskiria laiko arba tam žmogui viskas nepatinka, tai jis, paprastai, apie save manys labai gerai, jam rodysis, kad visi keliai atviri, kad, kur tik jis pasuktų, visur jo laukia išskėstos rankos ir pasisekimas, todėl vėliau tokių žmonių kelyje pasitaiko daugybė blogų sprendimų, nusivylimų, dažnai besibaigiančių tiesiog tragiškai.

Penkta ir paskutinė išvada: mokinių mąstymas apie karjerą ir pasirengimas jai yra gana vidutinio lygio. Šią išvadą sąlygojo tai, jog gana daug mokinių neskiria pagrindinių terminų, susijusių su karjera (10 pav.), pusė mokinių nieko negirdėję apie kompetencijos portfelį (11 pav.). Bet mokiniai suvokia, kad norėdami susikurti dar mokykloje geras pozicijas starte į karjerą, jie pirmiausia turi gerai mokytis (17 pav.). Be to, turi skirti nemažai dėmesio savęs pažinimui bei savišvietai.

Literatūra

1. Anglų kalbos mokomasis žodynas (1997). Vilnius: Alma littera.

2. Bartinikienė, Z. ir Paurienė, L. (1989). Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. Kaunas: Šviesa.

3. Beresnevičienė, D. (1990). Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. Vilnius: Viltis.

4. Beresnevičienė, D. (1989, kovas). Profesinis orientavimas ir atranka Lietuvoje 1922-1937 m. Tarybinė mokykla, 3. 37-38.

5. Fukuyama, Sh. (1988). A philosophical foundation of vocational guidance. Ashiya, Hyogo, Japan: Ashiya univ. Press.

6. Galkytė, H. (1972). Klasės vadovo darbas, ruošiant mokinius pasirinkti profesiją. Vilnius:

7. Galkytė, H. (1974). XI klasės mokinių sugebėjimo analizuoti savo tinkamumą pasirinktai profesijai tyrimas. Asmenybė ar profesinis orientavimas: respublikinės konferencijos medžiaga ( p. 55-57 ). Vilnius:

8. Galkytė, H. ( 1977). Mokinių sugebėjimo analizuoti savo galimybes, renkantis profesiją, ugdymas. Vilnius:

9. Gumuliauskienė, A., Augienė, D., Bobrova, L., Macaitienė, R., Eitutytė, D. (2002). Karjera šiandien ir rytoj. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

10. Gučas, A. (1937). Pašaukimas ir darbas. Kaunas: Šviesa.

11. Herr, E. L., Cramer, S.H. (1984). Career guidance and counseling through the life Span. Boston, Toronto: Little, Brown and company.

12. Jacikevičius, A. Apie tuos, kurie nepateko į konservatoriją. (1983, kovo 17), Tarybinė Klaipėda, p. 5.

13. Jatautaitė, B. (1991). Profesinio orientavimo ir reorientavimo problema. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 159-164. VU.

14. Jatautaitė, B. (1993). Vyresniųjų moksleivių darbinio apsisprendimo sunkumai ir trūkumai. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 160-174.

15. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa.

16. Jovaiša, L. (1978). Profesinio orientavimo pedagogika. Kaunas: Šviesa.

17. Kregždė, S. (1988). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas: Šviesa.

18. Matulionis, A., Mikšys, A. (1992). Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas.

19. Martynaitis, J. (1972). Testų teorija ir praktika buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Psichodiagnostikos problemos. Vilnius:

20. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

21. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

22. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

23. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

24. Petrauskaitė, R. (1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas.

25. Stanišauskienė V., Večkienė N. Karjeros samprata: mokslinio požiūrio kaita ir refleksijos Lietuvoje problema// Socialiniai mokslai. Nr. 2(19).P. 23-29.

26. Worterbuch der Psychologie (1976). Leipzig.

27. Крягжде, С.П. (1981). Психология формирования профессиональных интересов. Вильнюс

28. Швалбе, Б. Швалбе, Х. (1993). Личность, карьера, успех. Масква: Прогрес-Интер.

Individualios karjeros planavimas ir realizavimas

 

1. ORGANIZACINIAI KARJEROS ASPEKTAI
Kiekviena įmonė, norėdama organizuoti sistemingą karjeros planavimą, turi sukurti atitinkamą individualios karjeros planavimo ir realizavimo sistemą. Jos viena nuo kitos skiriasi:
• Karjeros planus sudarančių darbuotojų skaičiumi;
• Vadovybės, darbuotojų įtraukimo į karjeros planavimą ir realizavimą lygiu;
• Karjeros planavimo / realizavimo reglamentavimo lygiu;
Įgyvendinant trečiąjį punktą iškyla sistemos dokumentinio ir metodinio aprūpinimo klausimas. Standartinė dokumentacija, tipinės jos pildymo metodikos labai palengvina šį darbą. Problemų čia gana daug, todėl pirmoje lentelėje nurodyti pagrindiniai darbai bei jiems atlikti naudojama dokumentacija, o smulkiau išnagrinėti tik tokie dokumentai, kurie mūsų personalo ugdymo praktikoje beveik netaikomi.
1 lentelė
Karjeros planavimo / įgyvendinimo etapai, priemonės ir dokumentacija

Karjeros planavimo/ realizavimo etapas

Priemonės pavadinimas

Naudojama dokumentacija

1. Karjeros formavimo koncepcijos suformulavimas 

1.1 Iniciatyvinės grupės sudarymas

1.2 Koncepcijos projekto rengimas

1.3 Projekto aprobavimas

1.1.1 Vadovybės įsakymas

 

1.2.1 Koncepcijos projektas

 

1.3.1 Vadovybės nutarimas arba įsakymas

2. Karjeros formavimo koncepcijos propagavimas

2.1 Formalaus eigos reglamento rengimas

2.2 Propagandinių renginių organizavimas: seminarai, grupinės konsultacijos ir pan.

2.1.1 Koncepcijos įgyvendinimo reglamentas

2.2.1 Atsakingo vykdytojo paruoštas renginio scenarijus

3. Perspektyvinių įmonės karjeros įgyvendinimo galimybių nustatymas

3.1 Perspektyvinio personalo poreikio planavimas

3.1.1 Pavadavimo planas

4. Personalo įvertinimas

4.1 Masinio įvertinimo priemonės

 

 

4.2 Savęs vertinimo priemonės

 

4.3 Konsultantų, aplinkinių įtraukimas į įvertinimą

4.1.1 Įvertinimo rezultatai

4.1.2 Individualus pokalbis, kurio metu supažindinama su rezultatais

4.2.1 Savęs vertinimo anketos ir eigos reglamentas

4.3.1 Pagalbos reglamentas

4.3.2 Vertinimo iš viršaus /iš apačios metodikos

5. Karjeros tikslų suformulavimas

5.1 Individualių tikslų suformulavimas

5.2 Įmonės karjeros tikslų suformulavimas

5.3 Abipusis tikslų sudarymas

 

5.1.1 Individualios karjeros blankas

5.2.1 Tipiniai įmonės karjeros planai

5.3.1 Galutinis individualios karjeros plano variantas (1 dalis)

6. Karjeros įgyvendinimo priemonių numatymas

6.1 Karjeros įgyvendinimo priemonių aptarimas

6.1.1 Galutinis individualios karjeros plano variantas (1, 2 dalis)

7. Karjeros įgyvendinimo priemonių realizavimo mechanizmo numatymas

7.1 Individualios įgyvendinimo priemonės

 

7.2 Priemonės, kurioms reikia vadovybės paramos 

7.1.1 Individualaus įgyvendinimo priemonių išskyrimas

7.2.1 Individualus pagalbos reikalaujančių priemonių apimties ir terminų suderinimas

8. Karjeros įgyvendinimo priemonių realizavimas (paprastai tai kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo priemonės)

8.1 Saviauklos, individualaus mokymosi planavimas

8.2 Įmonės priemonių komplekso planavimas

8.1.1 Individualaus darbo laiko panaudojimo planai

8.2.1 Priemonių įgyvendinimo planai

8.2.2 priemonių vykdytojų siūlomos įgyvendinimo metodikos

9. Karjeros priemonių įgyvendinimo sėkmės įvertinimas

9.1 Individualus sėkmės įvertinimas

 

 

 

9.2 Vadovybės vertinama sėkmė

9.1.1 Subjektyvios ir objektyvios nuomonės apie karjeros plano realizavimo sėkmę formavimas (gali būti be formalaus dokumento)

9.2.1 Periodiško sėkmės vertinimo dokumentacija

9.2.2 Karjeros pokalbio rezultatai

10. Realus karjeros judėjimas

10.1 Formalios karjeros – aukštyn realizavimas

10.2 Neformalūs karjeros realizavimo variantai

10.1.1 Paaukštinimo įsakymas

 

10.2.1 Pervedimo įsakymas, potvarkis

10.2.2 Darbo reglamentas

10.2.3 Neformalus judėjimas

Kaip matyti, galima skirti tris pagrindinius karjeros planavimo / įgyvendinimo proceso etapus.
1. Karjeros planavimo / realizavimo proceso paruošiamasis etapas (1,2 punktai). Priimamas sprendimas dėl tokios sistemos būtinumo. Čia lemiamas vadovybės – savininko vaidmuo. Daugelyje nedidelių įmonių visi darbuotojai lengvai apžvelgiami, pasikeitimai taip pat palyginti lengvai numatomi, vadovas – savininkas tvirtai įsitikinęs (dažnai ne be pagrindo), kad jo priimami sprendimai yra ,,objektyvūs “. Tokioje situacijoje kalbėti apie karjeros diegimo sistemą būtų nerealu. Didelėse įmonėse tokios sistemos sukūrimas labai padėtų didinti efektyvumą. Reikia pasiekti, kad šią sistemą vienodai suprastų vadovybė ir atskiri bendradarbiai. Priešingu atveju prasidės ,,saviveikla” ir tokio darbo rezultatai bus nevienodai interpretuojami. Labai svarbu nugalėti baimę, kad šioje sistemoje bus laimėtojų ir pralaimėjusių (kuriuos reikės atleisti), ir įtikinti, kad laimės visi. Ši nuostata karjeros planavimo ir įgyvendinimo sistemoje turi būti aiški, be jos dauguma patirs didelį vidinį pasipriešinimą. Tokiai sistemai realizuoti reikia labai daug išlaidų (kuriant elitinę vadovybę arba jos dalį ir stimuliuojant konkurenciją dideliais atlyginimais), tačiau dar didesnio pasitikėjimo. Labai svarbu parengti pagrindinius procesus reglamentuojančią dokumentaciją, kad ši padėtų vienodai išspręsti tą ar kitą problemą. Problema ta, kad ši reglamentuojanti dokumentacija (pavyzdžiui, koncepcijos reglamentas) yra kol kas nestandartizuota ir įmonės turi įdėti daug darbo ir iniciatyvos.
Kita svarbi šio etapo darbų grupė – pati propaganda ir informavimas. Priemonės labai įvairios, tačiau galima drąsiai teigti, kad:
 Negalima pasitenkinti bendra informacija kolektyvo ar atskirų padalinių susirinkime, nes ši informacija bus per daug bendra;
 Negalima šio darbo pavesti tiesioginiams padalinių vadovams; dažnai jie patys mažai informuoti, be to, jų nuostata gali būti priešinga.
Pagrindinė supažindinimo forma – tai grupiniai renginiai, apimantys įvairaus lygio darbuotojus, vedami šią koncepciją ruošusių specialistų ar patyrusių konsultantų iš šalies. Užsienyje tai įvairiais pavadinimais seminarai (treningas, Workshops ar kiti), vedami aktyviais mokymo metodais.
2. Individualios karjeros planavimo etape (3 – 7 punktai):
 Nustatomi šios srities įmonės interesai, sudaromi perspektyviniai pavadavimo planai;
 Remiantis įmonėje taikoma vertinimo sistema, savęs vertinimu, aplinkinių nuomone, nustatomi individo interesai, gabumai ir siekiai, mėginama suderinti individo ir aplinkinių nuomones;
 Sudaromas karjeros planas, įvertinantis individo ir įmonės siekius, numatomos įgyvendinimo priemonės ir vadovybės pagalba joms įgyvendinti.
Šiame etape yra daugiausia neišspręstų arba, tiksliau, mūsų praktikoje neaprobuotų sprendimų. Pavadavimo plano sudarymas, formalios įvertinimo sistemos gana gerai žinomos, o veiksniai, susiję su individo įtraukimu į savo karjeros planavimą, turėtų būti papildomai nagrinėjami.
3. Individualios karjeros priemonių realizavimo, įvertinimo ir karjeros realizavimo etapas (8 – 10 punktai). Karjeros priemonių realizavimo sėkmės įvertinimo klausimai kiek panašūs į pakartotinį personalo įvertinimą, o karjeros priemones ir karjeros realizavimą reikia tirti papildomai.
Už individualios karjeros realizavimo priemones pirmiausia atsakingas pats darbuotojas, tai iš esmės keičia pas mus vyraujančią realizavimo schemą. Pagal senas tradicijas kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas yra ne paties darbuotojo, bet valstybės, įmonės reikalas. Tuo tarpu nauja koncepcija remiasi sena patarle: kol gyveni, tol (pats) mokaisi ir pats esi atsakingas. Žinoma, tai nereiškia, kad įmonė, valstybė nusišalina nuo šių priemonių: jos turi sudaryti jų finansinius išteklius atitinkančias sąlygas, bet iniciatyvos, noro mokytis, tobulėti reikalaujama iš darbuotojo. Taigi galima formuluoti du naujus reikalavimus:
 Įsisąmoninti, kad pats esi atsakingas už savo kvalifikaciją, jos lygį;
 Būtina planuoti savo laiką, ieškoti ir remtis pažangiais mokymosi metodais;
Taigi įmonė vėl turi imtis atsakomybės už švietėjišką (konsultacinį) darbą. Be šito darbuotojas neturės pradinio impulso, o pasikliauti tuo, kad pats ,,kietas” gyvenimas rinkos sąlygomis jį privers, daugeliui būtų per sunku, nes nematant iki šiol tokio įprasto įmonės suinteresuotumo susiklosto klaidinga darbuotojo nuomonė, kad įmonei jo kvalifikacija visiškai nesvarbi.
Trumpai aptarsiu realius individualios karjeros įgyvendinimo variantus. Neretai karjera suprantama kaip vertikalus darbuotojo perėjimas į aukštesnes pareigas. Tačiau tai labai supaprastinta nuomonė, dažnai neatitinkanti darbuotojų (ypač aukštos kvalifikacijos) vertybių sistemos. Kauno technologijos universitete (KTU) atlikti tyrimai rodo, kad net šiais sunkiais ekonominiu požiūriu laikais vadovaujančiam personalui įdomus darbas yra vienas iš svarbiausių stimulų. Žinoma, dažniausiai einant aukštesnes pareigas dirbti įdomiau, tačiau toli gražu ne visada, todėl dažnai vertikaliosios karjeros pagrindinis stimulas – ne įdomus darbas, bet materialinis atlyginimas, įtakos padidėjimas. Prie vertikaliosios karjeros perdėto vertinimo prisideda ir tai, kad pas mus dar gana stiprus vadovo kultas ir su tuo susijęs geresnis darbo užmokestis, dažnai ne žemutiniame vadovo lygyje. Todėl neretai aukštos kvalifikacijos specialistai tik dėl didesnio atlyginimo pereina į aukštos kvalifikacijos nereikalaujančias, bet vadovaujančias pareigas. Tai šalutinis trūkumas ir mūsų darbo užmokesčio sistemoje, kai mokama už pareigybės pavadinimą, o ne už atliekamą darbą.
Karjeros sąvoka yra platesnė ir sietina su tokiais darbo keitimo būdais:
 Išplečiant, humanizuojant darbuotojų darbo turinį horizontaliai, kai tame pačiame lygyje išmokstama papildomų darbų (job enlargement );
 Išplečiant, humanizuojant darbo vietos turinį, kai išplečiama darbo vietoje atliekamų uždavinių grupė (job enrichment) (stambinant operacijas, išplečiant sprendimo priėmimo ribas ir pan. ); tokios galimybės realiai atsiranda kompiuterizuojant darbo vietas, nes padidėja sprendžiamų uždavinių kompleksiškumas ir į žemesnį lygį perduodama sprendimo teisė;
 Išplečiant, humanizuojant darbo vietų turinį, nuolatos keičiant darbo vietas (job rotation);
 taikant dalinio darbo laiko sistemas arba atliekant dalį bendro darbų komplekso – grupinio darbo atvejis (job scharing) ir kt.
Darbuotojų ir jų motyvų daug, kiekvienas karjerą supranta savaip. Pavyzdžiui, galimybė nuolat kelti kvalifikaciją, dirbti prestižinėje įmonėje, dirbti tame, o ne kitame kolektyve. Žinoma, tai ne karjera siaurąja prasme, bet kai kuriais aspektais ją galima sutapatinti su karjera plačiąja prasme, kai darbuotojui leidžiama daryti įmonėje tai, ko jis iš tikrųjų nori. Visi šie variantai turi būti apsvarstyti, ieškotina realių karjeros realizavimo variantų, nes vertikalaus pareigybinio judėjimo galimybės įmonėje yra ribotos. Ypač tai svarbu, jei keliamas reikalavimas, kad karjeros planavimas apimtų visus darbuotojus.

2. TIPINIAI DARBUOTOJŲ KARJEROS PLANAI

Prieš sudarant individualių, bet kartu ir realų karjeros planą, reikia žinoti realius jo realizavimo variantus. Šiuo metu tai ne taip paprasta padaryti įmonėje, neturinčioje reglamentuoto pareigybių sąrašo, kurioje taip pat pavadintas pareigybes einantys darbuotojai dirba skirtingą darbą. Reikia tipinio dokumento, kuris padėtų išsiaiškinti judėjimo galimybes savo darbovietėje.
Sudarant tipinius įmonės karjeros planus, šiandien negalime formaliai remtis užsienio šalių patyrimu pirmiausia todėl, kad jų organizacinės struktūros iš esmės skiriasi nuo mūsų. Reikia sudaryti tipinį karjeros planą savo įmonėms. Darbo eiga gali būti tokia.
1. Numatomos pagrindinės funkcijos. Galima pasinaudoti tiek bendromis (planavimas, analizavimas, apskaita, kontrolė, vadovavimas), tiek konkrečiomis funkcijomis (aprūpinimas, gamyba, pardavimai) arba jas sujungti mėginant sukomponuoti aiškiai apžvelgiamą sistemą. Labai sunku, tačiau būtina sudaryti vienos dimensijos funkcijų klasifikatorių. Pavyzdžiui, išskiriama gamyba (jos viduje gali būti išskiriamas objektinis požiūris), aprūpinimas (medžiagomis, remontu, energetika), aptarnavimas (techninis, apskaita, planavimas, mokėjimo už darbą organizavimas ir pan. ), rinkotyra (reklama, rinkos tyrimai, pardavimai).
2. Visos pareigybės / darbo vietos suskirstomos į lygius pagal darbo sudėtingumą. Galimas ir supaprastintas variantas – nustatyti darbo vietos rangą pagal gaunamą darbo užmokestį, tačiau tik suprantant, kad darbo užmokestis ne visada atspindi darbo turinį ir kad toks skirstymas yra laikinas.
3. Atliekama tarpgrupinio faktiško judėjimo analizė. Nustatomas tarpfunkcinis ir judėjimas tarp skirtingų lygių, uždaros, giminingos funkcijos.
4. Suformuluojamas siūlomas tipinis karjeros (pareigybinio / tarp darbo vietų judėjimo) planas. Čia nepakanka įvertinti susiklosčiusių tendencijų – reikia įvertinti ir pareigybių reikalavimus (atskiroms žinioms, išsilavinimui, patyrimui). Papildomai gali būti nurodytos atskirų variantų realizavimo tikimybės. Tipinis karjeros planas gali būti sudaromas kiekvienai funkcijai ar giminingų funkcijų grupei atskirai, papildomai nurodant ryšius su kitomis funkcijomis. Tai supaprastina vaizdavimą.

Tipiniame karjeros plane pateikti reikalavimai, keliami norinčiam eiti pareigas darbuotojui; papildomai gali būti nurodomas reikalingas darbo stažas, tačiau geriausia apsiriboti tik minimaliais pareigybės reikalavimais, kurių nepatenkinantis darbuotojas negali į ją pretenduoti. Nekvalifikuotas darbininkas, norėdamas tapti kvalifikuotu, būtinai turi baigti amatų mokyklą (žinoma, įmonė gali numatyti ir kitą variantą), meistru galima tapti keliais būdais: aukštos kvalifikacijos darbuotojui pakanka baigti meistrų kursus, aukštosios, aukštesniosios mokyklos absolventas juo gali tapti iš karto (arba reikalaujama darbininko profesijos stažo). Vyresniuoju meistru gali tapti tik darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu ir t. t. Tipiniai karjeros planai gali būti sudaromi lentelių forma, gali būti naudojami grafikai, taikomas tekstinis aprašymas. Šie planai neatstoja kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos kelia pareigybė tam tikroms žinioms, charakterio savybėms. Tačiau jų privalumas – vaizdumas:kiekvienas, kam įdomu, gali suvokti, kokiomis kryptimis jis gali plėtoti savo karjerą, atsirinkti jam patraukliausius variantus ir tik tada išsamiai išnagrinėti, ko dar reikia jai realizuoti.

3. KARJERĄ PLANUOJANČIO DARBUOTOJO SAVĘS ĮVERTINIMAS
Darbuotojo, planuojančio savo karjerą, tikslas – objektyviai įvertinti savo poreikius, motyvus, gabumus, padėtį, asmeninio gyvenimo ir darbo siekius.
Savianalizę ir savęs vertinimą dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo darbinės biografijos rašymo. Jose turi atsispindėti:
 išsilavinimo lygis, baigto mokslo institucija, įgyta specialybė;
 firma, einamos pareigos, sprendžiami uždaviniai, darbo sąlygos, socialinis statusas, pasiektas našumo lygis;
 kitų gyvenimo sričių (šeiminio gyvenimo, laisvalaikio) charakteristika.
Šių duomenų dinamika pateikiama lentelėje.
Kitame etape atliekama to, kas pasiekta, analizė, išskiriant teigiamus ir neigiamus rezultatus, stengiamasi objektyviai atskleisti laimėjimų ir nepasisekimų priežastis. Toliau nustatomos konkrečiam darbui reikalingos savybės.
Savęs vertinimui būdingas subjektyvumas, todėl individualią nuomonę būtina derinti su kolektyvine nuomone: vadovų, bendradarbių, draugų. Tai gali būti atliekama tiek autonomiškai, tiek kolektyviai. Pastaruoju atveju kiekvienu vertinančiuoju turi pasitikėti ir kiti vertinimo dalyviai, ir vertinamasis, antraip patiriama nuoskauda arba nuomonė atvirai neišsakoma. Vertinant autonomiškai, vadovas išreiškia savo įmonės požiūrį, pavaldiniai – savo požiūrį į vadovą, vėliau šias nuomones reikia suderinti.

4. INDIVIDUALI KARJERA IR JOS REALIZAVIMO PLANAVIMAS

Išsiaiškinus savo galimybes ir pageidavimus, galima pereiti prie individualios karjeros plano sudarymo. Rekomenduojama organizuoti karjeros sudarymo seminarą (Workshop), kuriame moderatoriai, taikydami grupinio darbo metodus, moko sudaryti individualius karjeros planus.
Rekomenduojama karjeros plano forma yra pateikta 2 paveiksle. Tai principinė karjeros plano schema, ji gali būti išplėsta, pavyzdžiui, pridedama nukrypimų koregavimo, atestacijos rezultatų įvertinimo skiltis ir pan.

INDIVIDUALUS KARJEROS PLANAS

Vardas

Gimimo data

Pavardė

 

Tabelio Nr.

Skyrius

Išsilavinimas

Pareigybė

Darbo pradžia įmonėje

Išplėstinis kvalifikacijos apibūdinimas

Turima kvalifikacija, savybės

Reikalinga kvalifikacija, savybės

 

 

 

 

 

Karjeros tikslai

Pasiekimo laikas

Diegtinos priemonės

A Ilgalaikiai tikslai

 

 

 

 

 

B Trumpalaikiai tikslai

 

 

 

 

 

 

Pokalbis apie karjerą

Karjeros seminaras

 

 

 

Tiesioginis vadovas

(vardas, pavardė, parašas, data)

Bendradarbis

(vardas, pavardė, parašas, data)

Karjeros planui sudaryti gali būti taikomi ir specialūs metodai, pavyzdžiui, scenarijų metodas, padedantis išspręsti visas sprendimo metu iškilusias problemas (trikdžius, aplinkos poveikį ir pan. ).
Labai svarbu numatyti tinkamas priemones. Kiekviena užimama darbo vieta traktuojam ne tik kaip ūkinės veiklos, bet ir kaip mokymosi laukas. Todėl labai svarbu darbo vietą naudoti ir kaip mokymosi poligoną, t. y. prioritetą teikti ne išorinėms, bet vidinėms organizacijoje realizuojamoms priemonėms. Būsimojoje pareigybėje reikia numatyti stažavimosi, keitimosi patyrimu, pavadavimo galimybes ir pan. Priemonės, kurioms reikia bendrų su įmone pastangų, turi būti aptartos pokalbyje apie karjerą, kai galutinai suderinamos tikslo siekimo priemonės, priskiriami joms realizuoti reikalingi ištekliai.
Karjeros realizavimo sėkmė labai priklauso nuo vadovybės domėjimosi karjeros rezultatais. Tam reikia kurti sekimo (gerąja prasme) sistemą. Turi būti užtikrinama nuolatinė, tačiau neįkyri kontrolė, kurią darbuotojas traktuotų kaip pagalbą. Kontrolė užtikrinama nuolatos vertinant karjeros eigą ir organizuojant pokalbius apie karjerą. Jie turi būti reguliarūs, vykti ne rečiau kaip kartą per metus.

Individualios karjeros planas

“INDIVIDUALIOS KARJEROS PLANAS”

Individualaus darbo užduotis: Sudaryti savo individualios karjeros planą dviem variantais – optimistiniu ir pesimistiniu – ir numatyti jų įgyvendinimo priemonių planą.

Dabartinės situacijos pristatymas

Esu Šarūnė Motužytė šiuo metu mokausi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, antram kurse. 2001 metais baigiau Kartenos vid. mokyklair iškarto nusprendziau stotį į šį universitėtą. Šį specelybė man pasirodė pakankamai perspektyvi. Dar vienas motyvas pastumėjas mane stoi i šį universitėta, buvo noras pakeisti apalinka,.

Savęs įvertinimas ir galimybių numatymas
1 lentelė

Savęs įvertinimas

Išsilavinimas

Mokykla- Kartenos vid. mokykla

Dalykai,

kurie patiko

Dalykai,

kurie nepatiko

Stipriosios

pusės

Silpnosios

pusės

Užklasinė veikla

 

FIzika

Rusų kalba

Dailė

Kūno kultūra

 

Istorija

Lietuviu

Matematika

Chemija

Fizinis pasirengimas

Kalbos

 

Tikslieji mokslai,

Kalbos kultūra

Šokiai ( Labai įvairios sporto šakos)

Universitetas – VŠĮ kauno paslaugų profesinio rengimo centras

Rusų kalba Anglų kalba

Ekonomika

Kūno kultūra

 

Vukiečių kalba

 

Kūno kultūra

Socialiniai mokslai

 

Tikslieji mokslai,

 

Sportas (krepšinis)

Rengunių organizavimas

Sugebėjimai

1. Mokejimas išsisukti iš įvairių sytuacių

2. Komunikabilumas

3. Sugebejimas suburti kolektyva bendram darbui ir tikslo pasiekimui.

Darbo patirtis

Vienintėlė darbo patirtis,padavėjos darbas

Pagrindiniai poreikiai, kuriuos noriu patenkinti savo karjeroje

1. Labai geras  materialinis apsirūpinimas

2. Kolegu ir bendradarbiu pripažinimas ir palaikymas

3. Darbo sąlygos turetu buti tokios kad is darbo  nesinoretų eiti namo.

Šie poreikiai gali būti patenkinti šiose srityse

1. Vadyba

2. Įvairiu rengyniu organizavimas

 

Mano darbe turėtų vyrauti šios vertybės

1. Atsakomybe ir sažiningas darbo atlikimas

2. Tolerantiškumas

3. Tikslumas ir punktualumas

Man svarbūs šie veiksniai

1. Maloni  darbo aplinka, draugiškumas ir palaikymas tarp  bendradarbių

2. Geras ir regulerus atlyginimas už atliktą darbą

3. Galimybe tobuleti

<