Vytauto Mačernio „Rudens sonetai“ interpretacija

Vytautas Mačernis – XX a. pirmosios pusės lietuvių poetas, priskiriamas žemininkų kartai. Nors žuvo jaunas, bet paliko nemažai savo kūrybos, kurios svarbiausią dalį sudaro vizijos ir sonetai. Jei eilėraščių cikle „Vizijos“ bandoma suvokti žmogaus buvimo žemėje prasmė, apmąstomas žmogaus ir gimtųjų namų ryšys, tai „Metų“ sonetų cikle kalbama apie būties vienatvę, stengiamasi atskleisti sielos paslaptis.

Analizuojamas „Rudens sonetas“ prasideda lyrinio „aš“ būsenos įvardijimu: „Mano siela šiandien sunkiai serga“. Tai parodo gilinimąsi į vidinį pasaulį. Antroje strofos eilutėje nurodoma ir ligos priežastis – siela serga, nes ją degina vienatvės liūdesio karštis. Taigi lyrinis subjektas suvokia, kas dedasi jo viduje, tačiau yra bejėgis ką nors pakeisti, nes negali suprasti, „ką ji kliedi“. Vadinasi, žmogaus galimybės yra ribotos.

Norėdamas padėti savo sielai išsivaduoti iš kančių lyrinis „aš“ bando su ja elgtis lyg su mažu vaiku („Aš sekiau jai pasakas gražiausias) ar paaugliu („Sugalvojau malonumų daug naujų“). Bet ir tai nepadeda, nes akys – sielos veidrodis – klausia to, ko lyrinis subjektas suprasti negali. Akyse esantis liūdesys toks didžiulis, kad net atrodo baugus. Lyrinis „aš“ ima bijoti tokio žvilgsnio, vadinasi, jis ima bijoti paties savęs, dar tiksliau, to, kas vyksta jo viduje.

Žinodamas, kad iš begalinės vienatvės galima pamišti, ir suvokdamas, jog žmogus sudarytas iš fizinio kūno ir sielos, lyrinis subjektas nenustoja ieškoti galimybių, kurios padėtų sielai nusiraminti, nes dabar ji gali jį patį suplėšyti į skutelius. Vienatvės karštis itin stiprus, todėl deginama jo siela prašo atsigerti. Lyrinis „aš“ iš nevilties, kad negali pažinti savo vidaus, negali suprasti, kas jame vyksta, ir iš baimės, jog vidinė kančia gali sunaikinti jį visą, pasiryžta savo sielą nužudyti. Gal tada bus paprasčiau gyventi? Gal nebeliks amžinų klausimų apie būtį, apie gyvenimo prasmę? Deja, ir nuodų taurė nepadeda. Siela lyrinio subjekto paduotą taurę išgeria iki dugno ir net išsiurbia paskutinį lašą, tačiau tai jos neįveikia. Vienatvės liūdesio karščiu degantis žmogaus vidus reikalauja stipresnių nuodų. Siela nemari. Ji atspari bet kokiems gyvenimo nuodams, bet kokiems sunkumams. Sielos nenužudysi, vienintelis kelias yra ją pažinti, su ja susitaikyti. Kūnas be sielos yra tik fiziologinis „padaras“- šaltas ir bejausmis.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetas“ parodo žmogaus norą pažinti savo sielą, atskleidžia skaudžią vienatvės temą. Lyrinis „aš“ ieško galimybių, kurios padėtų suvokti save, nuraminti savo vidų, bet jos yra ribotos. Ir nors sonete nėra keliami klausimai, bet galima teigti, kad jis visas yra vienas klausimas apie žmogaus būtį.

Leave a Reply

Your email address will not be published.