Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (II dalis)

2 dalis. I skyrius. Intenyviai remontuojamas vikariatas, į kurį turės atsikraustyti Liudas Vasaris – jaunasis kunigas. Remontą prižiūrėjo klebonijos tarnaitė Julė – apie 35 metų dar nebjauri merga, tačiau Kalnynų parapijos klebonas Liudo paskyrimu į jo parapiją buvo labai nepatenkintas, nes, kaip jam atrodė, kartu su savo pirmuoju vikaru kunigu Jonu Stripaičiu čia tvarkėsi gerai. Klebonas kunigas Platūnas prižiūrėjo savo ūkį, laukus, o vikaras užsiiminėjo visuomeniniais darbais, prižiūrėjo parduotuvę…ir jiedu ramiai tvarkėsi vienas į kito reikalus nesikišdami ir sutarė gerai, todėl trečias asmuo jiems atrodė nereikalingas ir dėl to piktinosi. Kai gavo nuo Liudo laišką, kun. Stripaitis jau žinojo, kad jis poetas, bet klebonas dėl to tik dar labiau siuto, nors vikaras ir sakė, jog parapija išgarsės. Jų kasdieniai darbai…kunigavimas tebuvo antraeilis darbas po savų reikalų, nes sukdavosi kiek galėdami greičiau bažnyčioje… Be to, Vasario jiems nereikėjo, nes bijojo, jog jam viskas, ką jie daro gali pasirodyti neriimtina ir gali papiktinti, nors jiems tai visai atrodo natūralu. II skyrius. Atvyksta Liudas su savo tėvu ir broliu dviem vežimais. Ir iškart juos pasitinka klebonas su žinia, jog Liudui čia darbo nėra ir jis čia nereikalingas, kas Liudą labai nuliūdino. Išsikrauna daiktus, pasišneka su tėvu ir Liudą pakviečia pietų, bet nors ir jo tėvas turėjo neabejotiną teisę sėstis kartu prie stalo, bet dar tik atvažiavus klebonas įsakė pietų ruošti trim, o kun. Stripaitis buvo namie. Bet tėvas atsakė nepykstąs, nes dar patys su Liudo broliu turi ką užkąsti. Prie pietų stalo aptarę savo dienos reikalus, prispirti bėdos ir laiko neturėjimo Liudui iškart priskyrė rytoj pamokslauti ir laikyti laidotuves. Išlydėjęs namo tėvą su broliu ruošėsi mokytis laidotuvių ceremonijos, reikėjo sugalvoti pamokslą ir tam reikėjo žvakių ir su reiklau nuėjo į kun. Stripaičio parduotuvę, kur buvo pristatytas prie pagalbos ir užtikrintas, kad jam bus surastas trumpas pamoksliukas. Tuo metu atėjo Žodelis, su kuriuo kun. Stripaitis visąlaik tik ir pykosi, kalbėjo apie reikalus, kuriuos prižiūrėjo vikaras. Liudas buvo apšviestas barnio prigimtimi. O vakare dar mokėsi ceremonijų ir pamokslo rytdienai, o apie pamokslus buvo pamokytas, kad iš metų jis juos išmoks perskaitęs porą kartų, nes taip daro jie su klebonu. III skyrius. Prisimenamos jo primosios mišios, jo klaidos ir jam pasakyti per jas pamokslai. Trumpai patirtis su pirmomis išpažintimis. Jis pirmą kartą pamato savo parapijos apdulkėjusią, paleistą bažnyčia, kuri dar labiau sustiprina jo baimę eiti laikyti laidotuves. Zakristijoj vaizdas buvo dar baisesnis, nes rakandai jau seniai buvo nevalomi prigleivėję, spintoj pamatė apdulkėjusius ir susidėvėjusius iškilmių rūbus, kuriems jau savas pavadinimas netiko ir rengiantis juos neįmanoma buvo sakyti tam skirtų maldelių. Tokią apleistą bažnyčią ir zakristiją jis mato pirmą kartą, nors jų jau matė nemažai. Paklausta zakristijonas apie nevalyvumą atsakė, kad tvarkytis visai nėra laiko, nes klebonas varo prie ūkio ir jiedu su Jule tik kelias akimirkas turi dulkes perbraukti. Kol dar nabašninko nebuvo Liudas nusprendė išklausyti išpažinčių ir po kelių iš jų atėjo eilė vienam bernui, kuris buvo priverstas motinos ateiti išpažinties, todėl nieko doro nesakė, kas Liudą varė į keblią padėtį, nes nabašninką jau atnešė, todėl jis dėl kai kurių taisyklių nusprendė išrišimo jam neduoti ir nors prisakė Komunijos neiti, jis atėjo ir Liudas privalėjo ją duoti, nes kitaip būtų atsakleistas išpažinties konfidencialumas. Pamokslas Vasariui išėjo nekaip, jis varžėsi ir baigė jį šabloniška formule, bet norėjo gražiai bent sugiedoti, tačiau vargonininkas matyt buvo įpratęs skubėti ir nutraukinėdamas Vasarį bei suveblendamas savo žodžius jis baigė bažnytines apeigas, o po to Liudas atlydėjo, užbėrė žemių ir džiaugėsi baigtu darbu. Po nejaukių pietų su klebonu, iš jo gavo pirmąjį užmokestį už mišias 3 rublius, iš kurių turėjo sumokėti vargonininkui ir zakristijonui. Jis vėl daug mąstė apie nevykusį savo darbą ir pamatytus vaizdus. IV skyrius. Iš Naujapolio grįžta ten su reikalais vykęs Stripaitis ir nuramina kleboną dėl kviečių kainų ir pasako, jog pralotas yra Liudo pusėj. Jule papletkino apie Liudo laidotuves ir Piktupio Andriaus – rudžio išpažintį. Per pietus Stripaitis Liudui kaip lauktuves parnešė žinią, jog buvo susitikęs su Brazgiene. Taip pat sužinojo, kad reiks kažkam miestan važiuoti į šventą Pranciškų ir tam reikalui paskyrė Liudą. Po pietų Stripaitis pakvietė pas save pasišnekėti. Išgėrė truputį, pamokė Liudą pamokslus sakyti, ir pasiūlė prisidėti prie krautuvės reikalų ir “Žagrės”, bet Liudas atsisakė, nes buvo primokytas ekonominus reikalus nesikišti. V skyrius. Išeina Liudas ant kalnelio į apylinkes apsižvalgyt. Pasakojama šalia bažnyčios esančio dvaro savininko bajoro fon Reinekei nekataliko, lietuvių pramintam Rainakiu, istorija, taip pat apie jo jauną žmoną katalikę. Liudui labai knietėjo baronus pamatyti… Vėl kunigavimo pašaukimo nagrinėjimas. Užlipęs ir apžvelgęs teritorijas pamatė raitelius, kurių vienas peršoko gan diddelį griovį. Kai prasilenkė persimetė keliais žodžiais ir nors dėl vyriškų rūbų iš toli nesimatė, bet tas prešokęs griovį reitelis buvo baronienė, o kiti du tai baronas ir jų tarnaitė Sokolina. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Paėėjęs toliau pasirinko vietą iš kur gerai matyti kaimas ir pasinėrė į fantazijas, nes tokiose vietose jis nebesijaučia kunigas ir niekas jo neįtikintų, kad jis įšventintas. Ir vėl seminarijos prisiminimai ir mokymai, savęs nagrinėjimas, atsiminimų peržiūrėjimas. VI skyrius. Sumanė Vasaris apvalyti bažnyčia, ir nors stačiai piktindamasis tuo jis sutiko, kad Liudui tvarką padaryti padėtų keletas davatkų. Pamatęs švarą ir nepritapimą prie jos klebonas dar labiau siuto. Visi pamatė permainas ir mišios buvo kilmingesnės bei linksmesnės… Po mišių Liudą pasivijo Žodelis su Borvikiu ir ėmė jį kamantinėti ir patys pasakoti apie parduotuvės reikalus, kad šis pakalbėtų su Stripaičiu. Bjaurios mintys apie Julę ir Stripaitį… Po to pastarasis atėjo pas Liudą išklausti ko iš jo norėjo tiedu ir taip įsikarščiavo vikaras išpasakojęs ką apie tai mano ir kaip viskas yra, kad nusprendė užklupti aludėj esančius vyrus, dalininkus prieš jį agituojančius. Didelės rietynės… sudaužyti stiklai ir į akmenį atsitrenkęs Piktupio Andrius nuo Stripaičio pastumimo, o taip pat buvo pagrasinta parašyti skundą ant Stripaičio. Vasaris nežinojo ko imtis, nes bijojo, bet Stripaitis eidamas namo buvo visai ramus. VII skryius. Iki šv. Prancikaus atlaidų likus nemaža laiko Liudas visgi nuprendė važiuoti Naujpolin ir aplankyti pažįstamą pralotą Girvydą, kuris labai norėjo sužinoti apie Kalnynų kleboniją, bet Vasaris laikėsi nebūti atviram su vyresnybe. Kalbama apie kunigo nusidėjimus ir svarbiausias dalykas, kuris pralotą piktino, tai ekskunigai, bet jam prieštaravo kunigas Laibys, Naujapolio gimnazijos kapelionas. Gauna karčios apie apie kunigų daugelio dalykų nežiūrėjimą… Paskui Liudą išėjo ir Laibys, kuris kartu su juo nuėjo pas Brazgienę, kuri papasakojo apie jų “keistą” draugystę, o kapelionas Laibys į tai nusišypsojo ir po dar kelių sakinių pamokė vasarį nuo moterų nebėgti, nes kadangi jis esąs poetas turi prisileisti moteris, nes kitaip pražus. Išėjus kapelionui jiedu vienas kitam atvėrė anksčiau jaustus jausmus ir ką Liudas jaučia būdamas vienas, ką jis galvoja apie savo pašaukimą… VIII skyrius. Grįžęs iš miesto Liudas panoro vėl imtis plunksnos, bet niekas man nesigavo, nei viena tema netilpo į eilėraštį. Postringavimai apie jo kūrybos gelmes, kodėl jis negalys rašyti ir kas jis per poetas bei žmogus… Ir kai vistiek nesigavo jam rašyti, jis naktį išėjo pasivaikščioti, bet tik po kiek laiko suprato, jog einąs ten kur buvo sutikęs baronienę; prieš tai aplankė klebono pastačiusio šią bažnyčią kapą ir praėjo pro barono rūmus, kur dar nemiegojo baronienė. Grįžęs jis nematė savo kambarių nejaukumo, nes buvo tik stalas, lova ir pora kėdžių, bet buvo nuramintas Stripaičio, kad ilgainiui apsistatys, be to jis grįžęs nebūtų matęs nė ištaigingų rūmų, kadangi buvo be galo užsisvajojęs. XIX skyrius. Netrukus visus tris kunigus pakvietė apsilankyti pas baronienę. Vasarį įžeidinėjo ir supykęs išėjo laukti sutartos valandos eiti pas baronus. Nors ir kaip vieni pykosi, bet Stripaitis pakvietė Liudą eiti kartu, nes žmonės neturi pamatyti, kai tarp kunigų yra nesutarimų. Pirmas kunigus prakalbino baronas visomis kalbomis kurias mokėjo. Ir jam pasirodė, kad pavardė Vasaris yra itališka. Kai Vasaris pasakė, jog supranta tik lietuviškai, baronas ėmė girtis, kaip ir visada, jog moka kalbėti lietuviškai. Dabar baronienė buvo visiškai kitokia nei pirmo susitikimo akimirką, ir dabar Liudas sunkiai ją pažino. Baronas su klebonu apie reikalus, Stripaitis su Sokolina apie celibatą, o Vasaris su baronienę apie šį bei prašneko prie arbatos puodelio. Taip pat ji įsiūlė Liudui pirmą kartą papiroso ir kalbėjo apie kunigus ir moteris…apėmus juos tyla pasiūlė pasiklausyti vikaro ir Sokolinos ginčo. Pobūvis baigėsi barono kabinete, kur Liudo akis patraukė knygos ir baronienė pasiūlė atėjus kokią popietę jų pasiskolinti, nors ir negražinti. Stripaitis prikaištavo, kad Liudas būdamas tylus tik tarp moterų ima burkuoti. X skyrius. Vėl už ir prieš Stripaičio elgesį aludėje… Sunerimo ir klebonas, nes žinia jau pasklido po visą Lietuvą. Sunerimęs vikaras vėl pasiūlė Liudui eiti į krautuvės valdybą, bet Vasaris nesutiko, tik prižadėjo ateiti į susirinkimą. Stripaičiui vėl prireikė Liudo pagalbos, kai atvažiavo Piktupys prašyti savo sūnui paskutinio patepimo, o kadangi buvo Stripaičio eilė jis neturėjo kur dingti. Vasarį pasitiko daugybė žmonių ir rado Piktupių Andrių leisgivį ir miegantį. Pažadintas jis vistiek nieko nesakė ir kamantinėjamas išpažinti nuodėmes kartojo nemirsiąs. Liudas pasimetė ir visi jo išmokti šablonai jam čia atrodė beverčiai. Vaikis vableno nedovanosiąs ir Liudui puolus raminti vėl pasirodė, kad jo kalbos bergždžios. Po to bernas atsisėdo ir stėrė Liudą, nes apsirodė jam Stripaitis. Vasaris persigando ir šaukėsi pagalbos. Motina maldavo duoti sakramentą ir po ilgų dvejonių Liudas sutiko duoti išrišimą lygitnai. Važiuodamas namo buvo liūdnas dėl savo darbo, galvojo apie duotą išrišimą… o grįžęs vėl pasinėrė į apmastymus apie savo kunigystės ateitį, kaip jojo pašaukimas?.. Jis jautėsi toks nevykėlis ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų į žemės gėrybes puolusių kunigų. XI skyrius. Pažadėjęs baronienei ateiti pžiūrėti jos bibliotekos Liudas persigal vojo, bet gavęs asmenišką jos pakvietimą visgi apsilankė. Baronienė buvo apsirengusi rytmetine negliže, kuri buvo labai plona, po ja buvo tik raudona palaidinė ir tai Vasarį sunepatogino. Pokalbis susijęs su kunigyste…paklausė meilės eilių, jos patarimų, kad gyventi reikia linksmai, pasiėmė keletą romanų ir išėjo. O ponia tarnaitei prasitarė, kad ji bene žaidžia su juo. XII skyrius. Pagaliau Stripaitis sušaukė susirinkimą ir visiems parodęs skaičius, kad jis nemelavo ir nevogė iš jų, jis atsistatydino ir išėjo, ko pasekoje teko išformuoti kooperatyvą. Po kelių dienų buvo gautas raštas, kad vietoj kun. Stripaičio atkeliamas kun. Ramutis ir klebonas kaip ir atkeliant Vasarį buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimu. Prie išvykstant Stripaičiui, jo atsiprašyti ir pasisiūlyti pavežėti atėjo Žodelis su Borvikiu ir norom nenorom kunigo širdis atlyžo… Vakare dar pšvietė Vasarį ir net pasiūlė bėgti iš parapijos, nes jam čia greit nusibos, kaip kad jam nusibodo, todėl ir ėmėsi visuomeninio darbo. Liudui pasitaikė proga palankyti Šlavantų tėvelį, kuris savo parapijukėj sukosi vienas, buvo pastatęs bažnyčią, kuri jo prižiūrima spinduliavo šviesa… IšŠlavantų klebono išgirsta kitą nuomonę apie visuomeninius reikalus, nes jis manė, kad svarbiausia žmones šviesti, o jau tada viskas priklausys nuo jų pačių… Važiuodamas namo vėl mąstė kaip jam elgtis ir kas bus su jo poeto dvasia, bet viršų ėmė kunigystė. XIII skyrius. Susiformavo Liudas savo kunigo idealą, kurio ketina siekti ir perskaitytos baronienės knygos jį neramino, nes spinduliavo nuodėmėmis. Jei jis būtų ėmęs viską ką jam davė pasaulis jis gal būtų tapęs kanauninku ar pralotu, bet jo idelas jį tarsi smaugė… Dar vienas susitikimas su baroniene, jų pasivaikščiojimas po sodą bei Liudo baimė nebūti pagautam firtuojant su ja, bet buvo nuramintas…kalbėjo apie grožį, kitą dieną apie rašytojus kunigus. Ir panagrinėjęs lietuvių kunigų rašybą nusprendė, kad bus labai geras kunigas, bet kaip poetas jis bus tik žmogus, ką jame įrodinėjo matanti baronienė, bet, kaip ji sakė, kad jo eisena grynai kunigiška ir bijant, kad veidas toks nepasidarytų… XIV skyrius. Nusprendė baronienė su Liudu žaisti tiek kiek leis jo atsparumas. Vienas bandymas buvo, kai Liudui nežinant į dvarą atvyko iš Lenkijos tolima giminaitė Kozinskienė su dukra ir sūnum, kuris kibo prie baronienės visais įmanomais būdais, visur padėdamas, greičiau už Liudą ką paduodamas baronienei ir tai Vasarį labai erzino. Jis supyko ant Rainakienės, nes ją palaikė ištvirkėle, kadangi leidosi flirtuoti su bet kuo atvykusiu…Liudas pasijautė vėl vienišas ir nereikalingas. Artimiausią sekmadienį Liudas vėl pamatė juodu kartu vaikštinėjančius ir nebuvo kitos išeities kaip susitikti, nes ėjo tuo pačiu keliu, nors ir nežiūrėjo ton pusėn, bet baronienė iš tolo jį pašaukė ir po pasisveikinimo pasiūlė ateiti į išleistuvių balių, nes kitą savaitę baronai išvykstą iš Kalnynų. Liudas įtikintas sutiko ateiti, tačiau klebonas pasakė, kad neverta taip jau meilintis su baronais, nes užtenka atlankyti vieni kitus po kokį kartą ir gana. Atvyksta kun. Petras Ramutis, jau pagyvenęs ir beveik kandidatas į klebonus, su patirtim atitaisyti Stripaičio padarytas blogybes. Ramutis buvo tipiškas kunigas ir visas kunigiškas pareigas atlikinėdavo su ugnele, kurios Vasaris jau seniai buvo netekęs, bet Liudui Ramutis pasirodė naptikimas, nors ir artimesnis už kitus kunigus. Jis pamatė, kad visoje jo atsiveštoje bibliotekoje nebuvo nė vienos su kunigo darbu nesusijusios knygos, kas Liudui kėlė nerimą ir Ramučio ėmė šalintis, bet jis ir neatrodė toks jau rūstus kaip jo knygos. Užsiminė apie balių ir Ramutis atšovė, kad jo vieta ne ten. XV skyrius. Į balių atvažiavo ir kapelionas kun. Laibys, su kuriuo Vasaris mielai šnekučiavosi pas Brazgienę. Liudą dabar ne tik neramino išsišokėlis Kozinskis su savo patarnavimais, bet ir tai, kad jis niekur negalė pritapti. Prasidėjus šokiams Liudui pavyko pašnekėti su Laibiuu, kuris Liudą apšvietė apie moteris ir patarėbūti atsargesniam, kadangi dauguma iš jų tik žaidžia su vyrais, ypač jaunais kunigais. Pamačiusi Vasario abejigumą jai esant su Kozinskiu, suprato, kas nėra jau toks bejausmis ir jai patiko jį kankinti. Išgėrę vyno kartu vėl prišoko Kozinskis, kuriam kaip ir prieš tai Liudui ji nusišypsojo taip pat ir vėl atgaivinusi jam širdį vėl pervėrė. Baroniene žavėjosi ir inžinierius Gruberis, kuris atsiradus progai, suradęs sagtelę nuo baronienės bato ir visi pasijuokę iš Kozinskio nesėkmės, po kurios jis dingo, Gruberis tapo baronienės vakaro riteris. Vėl Laibys Vasarį apšvietė, kad ir jis gali būti tuo riteriu, tik reikia… Atėjus su Gruberiu atsigerti, savo žvilgsniu baronienė Liudui davė suprasti, kad eitų paskui ją į biblioteką ir pasivaržęs nusprendė, kad tai bus atsisveikinimas ir nieko blogo tame nebus. Biblioteloj prisipažino, kad jam čia buvo labai nemalonu, bet to nesigaili ir buvo ištrauktas netiesioginis prisipažinimas pavydėjus Kozinskiui… Išbėgdama ji du kartus pabučiavp Liuda ir pasakė ateiti ketvirtadienį atsisiveikinti. XVI skyrius. Ginčas tarp baronienės ir Sokolinos apie vyrus, o ypač Vasario vedžiojimo. Kai atėjo Liudas, jie kalbėjo apie praeitą kartą ir ateitį, kai jos nebus. Kai Liudas pasakė, kad jam lemta pasiimti savo laimės dalį, ji nusprendė, kad jis suras savo talentą ir savo kelią. Vėl ji pamokė, jog kūryba gimsta iš pasaulio pažinimo, ko Vasariui ir trūko. Ir vėl prieš atsisveikinant ji pabučiavo Liudą. Ir vyrui po to pasakojo, koks Liudas svajoklis… Per vakarienę klebonas vėl užgauliojo Liudą, kad per daug susibičiuliavo su baronais, o moterys žada tik bėdos ir kai pasakė, kad kunigai turi laikytis išvien, Liudas visai pasiuto ir išdėstė, kaip klebonas su juo elgiasi. Vasaris pergalvojo savo elgiasį per pastarąsias dienas ir nuprendė, kad bučiniai tėra tik lengvos nuodėmės ir jų saviems nepasakos, nes išduos baronienę. Per mišias paskutinį kartą Liudas pamatė baronienę, kuri buvo rimta ir susikaupusi, kas ramino Liudo širdį, nes tokioj vietoj neturi būti jokių pažinčių ir atsiminimų. Vasaris pamatė tik provėžas, kurios buvo baronienės išvykimo ženkas, bet dėl prasto kelio jis eiti tuo keliu negalėvo, todėl grįžo atgal. XVII skyrius. Svajojo apie praeitą laiką… pradėjo rašyti apžvelgęs ankstesnių kunigų kūrybą ir nusprendė rašyti tai kas jam šauna į galvą ir nesirūpinti ką apie jį pamanys kiti. Paskaitęs Vasario poeziją sunerimo Ramutis, o apie jo tokias mintis, pastatyti Vasarį į gerą kelią, buvo jau galima spręsti iš anksčiau. Ramutis Liudą mokė, tengėsi atvesti į gerą kelią, bet Liudas to nenorėjo ir darė net priešingai nei jam patarė daryti Ramutis, nors iš pradžių sutiko pasistengti. XVIII skyrius. Išvykus baronienei, Vasaris vėl rpisiminė Brazgienė ir artimaisiu laiku pas apsilankė, bet prieš tai užsuko pas pralotą Girvydą, kuris vėl Liudui priešingai įrodinėjo nei Ramutis. Liudas iš pirmo įspūdžio nusivylė Liucija, nes ji buvo kitokia, papilnėjus, bet to priežastimi buvo nėštumas ir Vasarį įsiūlė į krikštatėvius bei pasakė, jog kūma busianti graži ir jį įsimylėjusi iš jo eilių. Po to aplankė kun. Laibį, kuris jam vėl prišnekėjo, jog kunigai turi pasaulėti, nes konkuruoja su valstybe… Po šio vizito Naujapolį, Liudas tirinėjo buvusią ir dabartinę Liuce ir parašė ciklą eilėraščių, nebodamas, ką apie juos pagalvos klebonas ar Ramutis. XIX skyrius. Vėl užsimenama kaip sunku Vasariui dirbti kunigo darbus, nes jie jam nedavė jokios atgaivos ir kai prireikė pavaduoti Ramutis pakoslui sakyti, šiam sunegalavus, per valandą laiko Liudas pasirašęs planelį, bet jam iškritus ant žmonių galvų, jis nieko nesugebėjo pasakyti… ir tai jam priekaištavo klebonas, vietoj kurio Vasariui neu-ilgo teko vykti kalėdoti į Paliepių kaimą, kuriame gyveno Žodelis. Pirmieji pasitaikė nepasiturintys, bet Liudui pasakė, jog jie tiesiog šykštuoliai, po to ėjosi sklandžiau. Išgirdęs, kad atvažiavo kalėdoti ne klebonas, o Vasaris, turtingiausias kaimo žmogus Žodelis nusprendė pietumis pavaišinti pas save, nors jie buvo numatyti pas kaimyną, o pas kuriuos kalėdautojai pietaudavo buvo žinomi ir gerbiami… Įkalbintas Liudas pasiliko pas Žodelį pietų, kurių metu nekviestas atėjo mokytojas, kurio nekentė klebonas ir pasigyrė skaitęs Vasario eilėraščius, bet dėl pietų supyko Žodelio kaimynas Brostvininkas ir jų neguodė nė vakarienė pas juos. Važiuodamas namo Liudas džiaugėsi, jog pagaliau viskas baigta ir gėrėjosi vaizdais. XX skyrius. Apsvarstė kalėdojimą ir jo nereikšmingą esmę bei suprato, jog visur jo peotas konfliktuos su kunigu, įsigijo priešų ir už tai buvo sudraustas klebono. Julė pavydėjo, kad Liudas visada būdavo su baroniene ir kad jis į ją nekreipia jokio dėmesio ir ji pradėjo sekti Liudą, o jis dėl to jos dar labiau neapkęsti, nes ji net per išpažintį prisigalvodavo niekų. Vienintelis malonus dalykas Liudui buvo – giesmės, kuris giedodavo iš visos širdies ir prašė vargoninko jas giedant neskubėti, kaip kad šis buvo įpratęs. Išpažintys ir per jas girdimas vaitojimas bažnyčioje, Liudui pasidarė nebepakeliamas ir baigęs darbą bėgdavo lauk iš jos, kad nebegirdėtų tų vaitojančių balsų. Po Velykų, kurių metu ir buvo visa šita, jis perkratė save ir sunerimo, kodėl prieš atvykstant Ramučiui jis mielai viską darydavo ir manė, jog tada buvo jis prieš kleboną su Stripaičiu, o dabar jis priešinasi Ramučiui. XXI skyrius. Visi trys kunigai pavasarį laikėsi atskirai…Ramučio darbas – katekizacija – jam atrodė labai svarbus ir tą darydavo su užsidegimu, bet Vasariui tas nepavykdavo, nes nemokėjo kalbėti sklandžiai ir įgauti vaikų pasitikėjimo. Pamados, kurias mėgo ir Vasaris ir kartu su Ramučiu jas laikė. Laisvu metu Vasaris gėrėjosi gamta, rašinėjo gamtos motyvais.pamatė subruzdimą dvare, bet neiryžo klausti, kada grįš baronai, nes taip bus paslaptingiau ir maloniau laukti. Liudas gavo pakvietimą į krikštynas. Brazgienė vėl atrodė grakšti. Kūma pasirodė ne graži, o stora, kas nuliūdino Vasarį. Krikštas buvo namuose ir pasirodė daug iškilmingesnė nei bažnyčioj. Viskas vyko sklandžiai, kol neparagavęs “išminties druskos” mažylis Vytautas Kazimieras nesuklyko dėl kitokio skonio. Prie pietų visi kalbėjo ir pralotas Girvydas pranešė, jog Europoi pakvipo paraku (pirmas pasaulinis), į tai vieni prieštaravo, o kiti iš vis dėmsio nekreipė, kadangi jiem tai buvo visai nesuprantama, ypač Vasariui, nes jam nesuvokiama kaip čia Lietuvoj gali kilti karas, kur vieni laukai ir žmogus prie žmogaus. XXII skyrius. Parvyko baronienė ir Julė pranešė klebonui, šiam sudraudus nekišti nosies verkšlendama dingo. Nedrįsdamas eiti pas Rainakiekę, Liudas laukė pirmo žingsnio iš jos, nes manė, kad jau bus užmirštas. Laiškas atėjo, bet Julė jį paslėpė. Dėl to nerimo baronienė ir Liudas; ji, nes gavęs kavietimą neateina,o jis, kad nieko negirdi iš jos. Iš štai vėl pro šalį joja baronienė su Sokolina ir Vasaris iš tolo nusiėmęs laukė susitikimo, bet buvo tiesiog ignoruotas. Jis kamavo save kodėl ji taip pasielgė, ką jis padarė?.. Ir štai atėjo išpažinties pas Liuda pati baronienė, prisipažino vyro nemylinti ir turėjus romaną, pasisakė apie bučinius su kunigu ir kad ji jį mylinti, Liudas išpažinties metu prakaitavo, bet elgėsi formaliai. Baronienė pasigyrė išsigandusiai Sokolinai dėl jos dingimo apie išpažintį. Vėl galvojo Liudas apie baronienę, kai atsirado papildomų faktų jos gyvenime… Pagaliau nusprendė aplankyti baronienę ir tai darė atsargiai, nes žinojo busiąs sekamas. Susitikę išsiaiškino nesusitikimo problemas, ji pasakojo apie aplankytas vietas, pasiklausinėjo ar vienas kito nepamiršę ir Liudas vėl patyrė begalę jausmų… XXIII skyrius. Ištardė Julę dėl jam adresuoto laiško ir pasirodė, kad jis jau pas kleboną, kuris uošė skundą pas jį ir tas laiškas bus kaip įrodymas. Liudas vis galvojo kokią jam skirs bausmę, nagrinėjo savo kaltę, nebedrįso eiti į dvarą, bet baronienė pati apsilankė. Papasakojo apie būsimus neramumus ir Rainakienė pasiūlė pamiršti būsimą bausmę, kurios gali nė nebūti ir džiaugtis tuo ką turi dabar, jų pokalbio klausėsi Julė ir papasakojo klebonui, kuris vėl prikaišiojo Liudui ir tai buvo dar vienas jo kaltės įrodymas. Pasinaudojęs baronienės pasiūlymu paimtui viską iš Kalnynų kitą dieną išėjo žaisti kriketo į dvaro sodą. Liudo veiksmus is dar sekė Ramutis ir buvo susirūpinęs juo. Kalbėjo Liudas su baronienę apie jo keistą supratimą ir savęs graužimą ir pasiūlė neišsižadėti pasaulio. Jiedu jau “mylėjo” vienas kitą ir buvo labai geri draugai vienas be ktio negalį. Ir Liudas nagrinėjo tą savo meilę, kurioje erotika nebuvo reikalinga. XXIV skyrius. Liudas gavo nuo praloto Girvydo laišką, kad kuo greičiau jis apsilankytų. Vasaris suprato vizito prasmę, kad tai dėl jo “nusikaltimų”, bet ramino save, jog pralotas plačių pažiūrų žmogus ir jam prijaučiąs. Liudas papasakojo kaip viskas iš tiesų, jog ten nieko baisaus nebuvo tik parasta draugystė su baroniene ir pralotas pralinksmėjo, kad klebonas Platūnas iš adatos vežimą priskaldė. Bet Girvydas vėl sunerimo ir pasakė, kad Europoj kvepia švinu, nes jau visi Balkanai neramūs ir į tai įsitrauks Rusija su Vokietija ir pasiūlė Liudui pagalbą šiam vykti į Peterburgo akademiją. Po to nuvyko pas Brazgius, kur daktaras rimtai buvo sunerimęs gresiama mobilizacija, bet Liucijai nieko nesakė. Pamatęs linksmą Vasarį, klebonas buvo nepatenkintas, o išgirdusios naujienas apie gresiantį karą dvaro gyventojos tik juokėsi. “Atėjo Panelės Švenčiausios Škaplierinės atlaidai – didžiausi Kalnynų parapijoj.” Į juos atvyko net seni Liudo draugai Petryla ir Kasaitis. Petryla buvo aptukęs ir tikras vikaras bei labai patenkintas, o Kasatis priešingai – prislėgtas. Po pietų visi trys susirinko pas Vasarį kambarį, bet bendros kalbos nerado. Buvo atvykęs ir Šlavantų tėvelis, kurį, matyt, painformavo Ramutis, kad šis pasišnekėtų su Liudu apie jo nuklydimą. Per atlaidus Liudas visai paniuro, kad kunigystė jį stūmė ir erzino bei kad neturėjo jis nė vieno draugo kunigo, su kuriuo sietų dvasiški reikalai. Per apsilankymą pas baronienę, ji gavo telegramą, kad grįžtąs jos vyras, kuris jau pasveikęs buvo pasveikęs ndėl skrandžio po atostogų, nors jis dar neplanavo to daryti. Ir dabar iš priminto karo niekas nesijuokė. Taip ir buvo, karas paskelbtas ir klebonas pasirodė nuoširdus su Liudu šiam pasakojam kaip, kas ir kur dedasi, buvo paskelbta mobilizacija ir baronienė Liudui siūlė kuo greičiau vykti dokumentų pas pralotą. XXV skyrius. Baronienė bandė juokauti apie karą, baronas nagrinėjo žemėlapius. Atsisveikino baronienė su Liudu. Į dvarą atsikėlė kariškiai, išvagojo klebono lauką nepalaukę kol nuims derlių, buvo pasakyta, jog teks nugriauti bažnyčios bokštą, nes Kalnynai gali būti frontas ir vokiečiai iš jo gerai šaudys iš jo. Ramiausiai elgėsi Ramutis, kurio dvasiniems reikalams tas nekenkė, o klebonas su Vasariu jau primiršo savo darbą. XXVI skyrius. Apsilankė pas pralotą dėl dokumentų, susitiko Stripaitį. Brazgys jau buvo paimtasį frontą, o liucė su vaiku buvo pas kanauninką Kimšą. Laibys jį padrasino važiuoti į Paterburgą, nors mokytis ten jam atrodė nėra ką. Po kelių dienų iš kurijos gavo sunkų voką su visais reikiamais dokumentais irprieš išvykstant nutarė aplankyti tėvus, kurie nuliūdo, kad jis nepasilieka, palankė iš Kleviškį, kur buvo Brazgienė. Surengė išleistuves, bet visi jautė karo šmėklą, o užlipę į Aušrakalnį Liucija su Liudu jau nebepaistė apie praeitį, nes jie jau kitoki, ji turi vaiką, jis jau seniai kunigas. Iš Kalnynų Liudą išlydėjo kaip draugą, giminę. Išvažiavęs iš kaimo, panoro paskutinį kartą pažvelgti į jį ir su liūdesiu palydėjo bažnyčios bokšto griūtį. “Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio. (*ENTER*) Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.”

Leave a Reply

Your email address will not be published.