Perskaitykite tekstus ir atlikite užduotis.
NENAUDINGO AUKŠČIO KULTŪROS ILGESYS
Iš pokalbio su literatūrologe, profesore Viktorija Daujotyte
1. Gerbiama profesore, kokią Jums daro įtaką dabartinė kultūros situacija, kultūrinė aplinka Lietuvoje?
Jaučiuosi gyvenanti šiandieninės kultūros apsuptyje ir kartais manau, kad nepajėgiu susidaryti distancinio santykio. Žinoma, tas santykis įvairus. Sakysime, įžengus į Vilniaus universiteto senąją dalį – į universiteto biblioteką, į Šv. Jonų bažnyčią, į tą nuostabų architektūros ansamblį, atrodo, jog tave ištinka kultūros ir kūrybos palaima. Rodos, esi tos kultūros saugoma ir čia nieko blogo negali nutikti. Bet išėjus iš ten ir pasisukus į Vilniaus viešąją erdvę, tave iš karto gali ištikti šiandieninės kultūros smūgiai.
Matai visiškai pažeistą senamiesčio stilistiką išgirsti rėksmingą brutalią muziką… Ir tu negali sutikti, kad tai yra tam tikra kultūros arba kūrybos išraiška. Tačiau tuoj pat supranti, kad kiekvieno žmogaus santykis su kultūra yra kitoks. Mano santykis – tai klasika, išsaugotas kultūros paveldas, senamiestis (geriau apgriuvęs, negu svetima stilistika sutvarkytas)… Bet yra ir kitų žmonių, kuriems tai, kas man svetima ir rėksminga, teikia džiaugsmo. Tad negalima taikyti vieno mato.
2. O kas jums šiandien atrodytų skaudžiausia mūsų kultūroje?
Nesiremdama vien savo mąstymu, priminčiau įdomią Romualdo Granausko esė „Žodžio agonija“. Rašytojas mąsto, kad šiandien nyksta tai, kas iki šiol formavo tą aukštąjį, dvasingąjį kultūros matmenį. Nyksta vertikalės pojūtis. Tarsi įveikdama tai, kas mumyse yra menka, žema, purvina, kas yra neišvengiama, dvasia siekia kilti, išvysti šviesą, tikėjimą, viltį. Ji trokšta kažko, kas nėra pati. Todėl ir mūsų senųjų bažnyčių, šventovių dievybės įspūdis yra labiausiai formuojamas kaip fizinis aukščio, nenaudingos erdvės pojūtis. Bažnyčia nesutalpina daugiau žmonių dėl to, kad yra labai aukšta, tačiau mūsų žvilgsniai kyla į viršų…
O dabar jaučiame tarsi atvirkščią jausmą – mūsų žvilgsniai nukreipti žemyn. Ir atrodo, kad lieka tik kūniškas, suvulgarintas mūsų pavidalas.
3. Ar sutinkate su nuomone, kad dabar jaunas žmogus auklėjamas vartotojiško požiūrio linkme?
Taip, jaunų žmonių orientacija yra aiški – pragmatinė. Žmogus aiškiai jaučia, kad jis turi kaip nors įsitvirtinti gyvenime. Bet nesuabsoliutinčiau šito. Vis tiek žiūrėdama į studentus (žinoma, filologus) tarp jų matau žmonių, kurie, nebijosiu pasakyti šito žodžio, yra pasmerkti. Jiems nepasiseks labai ramiai susitvarkyti savo gyvenimo. Nepasiseks gyventi taip, kad būtų naudinga gyventi. Juose slypi tas pradas, kuris žmogaus gyvenimą sukomplikuoja, padaro jį sudėtingą, prieštaringą, bet neišvengiamą.
Aš matau ir kaip vyksta jaunų žmonių dramos. Kur ta drama prasideda? Ji prasideda jau mokykloje, kai humanitarinių polinkių, kultūros, meno šaukiamas žmogus visomis aplinkos, šeimos, draugų, tėvų galiomis orientuojamas į pragmatinę pusę, tarkime, į vadybą, kur stojančiųjų konkursai jau pasiekia 50 į vieną vietą…
4. Galbūt truputį žvilgtelkime į ateitį. Kokią spėjate ją būsiant?
Manau, kad žmonija dar nėra išnaudojusi vienos galimybės. Tai yra sugrįžimo galimybės. Visą laiką mes mąstome apie ėjimą į priekį, apie kelią, kuris veda arba į saulėtą ateitį, arba į saulėlydį. Dabar turime galimybę matyti, kaip susidūrė dvi koncepcijos: šviesios ateities, kuri nutolo nuo mūsų, ir to kultūros saulėlydžio, žodžio agonijos laiko. Bet yra dar viena galimybė – grįžimo galimybė. XXI amžiuje šita galimybė turėtų ryškėti. Žmonija bandys grįžti. Ir bandys grįžti prie pačių pirminių dalykų, prie ištakų. Ji bandys valytis nuo tų apnašų, kurios yra suneštos per laiką. Ir bandys iš naujo suvokti gamtą prigimtinių dalykų, savo kalbos, pirminių žmonių santykių prasmę. Bandys grįžti ten, kur žmogus susitinka tik kaip žmogus su žmogumi, kur profesija, turtai arba neturtai nedaug ką reiškia. Ir tada galbūt iš naujo pajusime tų dalykų vertę.
Pagal 2004 m. radijo interviu, išspausdintą knygoje „Sėskim ir pakalbėkim“ – V., Versus aureus, 2007
IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBOS,
pasakytos, atidarant tarptautinę Frankfurto knygų mugę
1 Gerbiamos ponios ir ponai,
2 Nuoširdžiai sveikinu didžiąją knygos šventę. Ji kasmet sukviečia į Gėtės gimtąjį miestą šimtus tūkstančių žmonių: visus mus sieja knyga.
3 Knyga buvo, yra ir bus ryšys, jungiantis mūsų dabartį su tradicija, jungiantis mūsų kultūras į bendrą Vakarų civilizaciją, jungiantis mūsų ir kitas pasaulio civilizacijas. Labai svarbu, kad XXI amžiuje šis žmoniją siejantis kultūros ryšys stiprėtų ir suteiktų mūsų bendram gyvenimui daugiau humaniškumo, solidarumo ir pasitikėjimo.
4 Kiekvienais metais Frankfurtas tampa erdve, kurioje susitinka knygų leidėjai ir rašytojai, pasaulio kultūros. Nuoširdžiai sveikinu šio renginio šeimininkus ir dėkoju už Lietuvos pakvietimą būti šių metų Frankfurto knygų mugės viešnia. Lietuvos vardu sveikinu visus mugės dalyvius ir svečius.
5 Knygos kultūra lietuviams buvo ir yra egzistenciškai svarbi. Literatūra kūrė mūsų tautą. Ji tęsė tautos gyvenimo pasakojimą pačiais dramatiškiausiais istorijos tarpsniais.
6 Ne vieną tūkstantį metų greta germanų ir slavų tautų dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose gyveno baltų tautos. Deja, dalis šių tautų išnyko viduramžiais. Tik lietuviams iš visų baltų tautų pavyko sukurti viduramžių valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri tarp to meto Europos monarchijų garsėjo bajoriška demokratija ir unikalia religine bei tautine tolerancija. Lietuviai, rusai, žydai, lenkai, totoriai, karaimai; katalikai, stačiatikiai, liuteronai, kalvinistai, arijonai, judėjai, musulmonai kūrė ir gynė Lietuvos valstybę kaip bendrus namus, kuriuose kiekvienas pagal savo papročius galėjo garbinti Dievą, kiekvienas savo kalba galėjo rašyti ir spausdinti knygas. Ši savita bajorų demokratijos valstybė, net ir susijungusi su Lenkija, nepajėgė atlaikyti centralizuotų kaimynių spaudimo: XVIII amžiaus pabaigoje ji žlugo.
7 XIX šimtmetyje vokiečių mokslininkai jau tyrinėjo lietuvių kalbą kaip mirti pasmerktos tautos palikimą. Filosofas Imanuelis Kantas gynė lietuvių kalbą, pabrėždamas jos mokslinę vertę. Jis rašė: „Nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kraustymosi istorijai, tai labai senos, labai mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gyva kalba“. Lenkiškai kūręs Lietuvos poetas Adomas Mickevičius lietuvius laikė jau išnykusia tauta, „kurios istorija duoda geros medžiagos poezijai“.
8 Tačiau šios pranašystės nepasitvirtino: pasakojimas tęsėsi. Ištvėrę carinės Rusijos prievartą, po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai atkūrė valstybę, brandino modernią europinę kultūrą. Tuo metu įkvėptas laisvės oras vėliau padėjo išlikti nacių ir sovietų okupacijų metais. Išlikti kuriant. Lietuvos pasakojimas buvo tęsiamas Sibiro tremtyje, Vilniaus ir Kauno getuose, sovietų gulage ir nacių lageriuose, partizanų bunkeriuose, psichiatrinėse ligoninėse ir karo pabėgėlių stovyklų barakuose. Vienoje tokioje stovykloje Vokietijoje jaunystės metais teko būti ir man. Lietuviai kūrė, rašė, spausdino ir skaitė lietuviškas knygas ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje.
9 Leidausi į istoriją, nes ji – neatskiriama nuo mūsų literatūros. Nes lietuvių literatūra buvo ir yra rašoma kartu su jos istorija. Istorijos subrandinta mūsų literatūra gerai žino, kas yra laisvė ir kas yra prievarta. Ji skaudžiai žino, kas yra žmonių solidarumas, ištikimybė ir kas yra abejingumas bei išdavystė.
10 Laisva Lietuva šiandien atpažįsta save kaip Vakarų kultūros šalį. Mes tęsiame savo pasakojimą –primindami ir kartu su jumis kurdami bendrą Europos istoriją, primindami ir gindami bendras Europos vertybes.
11 Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija. Ji turi savo veidą ir savo formas –istorinio, kultūrinio, taip pat ir literatūrinio gyvenimo formas. Šių formų įvairovė turtina ir artina mus visus. Būtent formų įvairovė jungia mus į Europą – į bendrą humanitarinės minties erdvę. Tikiu, kad šioje erdvėje dar galime rasti prieglobstį pavargę nuo mūsų laikų įtampos ir destrukcijos.
Atsakykite į klausimus, remdamiesi pokalbiu su V. Daujotyte.
1. Kokiais pavyzdžiais V. Daujotytė pagrindžia teiginį, kad jos santykis su kultūra nevienprasmiškas? Nurodykite du. (2 taškai)
2. Paaiškinkite, kokiu tikslu V. Daujotytė prisimena R. Granausko esė. (1 taškas)
3. Paaiškinkite, kokiu būdu V. Daujotytė, atsakydama į 2 klausimą, parodo kultūros kaitą. (1 taškas)
4. Remdamiesi V. Daujotytės atsakymu į 3 klausimą, paaiškinkite, kokia humanitarinių polinkių žmonių ateitis. Įvardykite du aspektus. (2 taškai)
5. Kokių vertybių, atsakydama į 4 klausimą, pasigenda V. Daujotytė šiandienos kultūroje? Įvardykite tris. (3 taškai)
6. Suformuluokite teiginį, kurį V. Daujotytė siekia pagrįsti, atsakydama į 4 klausimą. (1 taškas)
7. Paaiškinkite pavadinimo prasmę. (1 taškas)
Atsakykite į klausimus, remdamiesi Prezidento V. Adamkaus kalba.
8. Apie kokią knygos paskirtį 2 ir 3 pastraipose kalba Prezidentas? Įvardykite du aspektus. (2 taškai)
9. Suformuluokite 6 pastraipos pagrindinę mintį. (1 taškas)
10. Paaiškinkite, apie kokias nepasitvirtinusias pranašystes kalbama 7 pastraipoje. (2 taškai)
11. Įvardykite meninę raiškos priemonę, vartojamą kalbant apie šiandienos Lietuvą, ir išrašykite pavyzdį. (1 taškas)
12. Prezidentas teigia, kad „Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį. (3 taškai)
Atsakykite į klausimus, remdamiesi abiem skaitytais tekstais.
13. V. Daujotytė, atsakydama į 1 klausimą, ir Prezidentas paskutinėje pastraipoje kalba apie kultūrą. Paaiškinkite, kokiu požiūriu kultūrą aptaria V. Daujotytė ir kokiu – Prezidentas. (2 taškai)
14. Suformuluokite V. Daujotytės atsakymą į 1 klausimą ir Prezidento kalbos paskutinę pastraipą siejančią mintį. (1 taškas)
15.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte abu tekstus? (1 taškas)
15.2. Atsakymą argumentuokite, remdamiesi turiniu ir raiška. (2 taškai)
LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA
Teksto suvokimo užduočių atsakymai
Nenaudingo aukščio kultūros ilgesys
|
Nr. |
Galimi atsakymai |
Vertinimo normos (būtini aspektai) |
Taškai |
|
1.
|
Vienaip jaučiasi universiteto bibliotekoje, Šv. Jonų bažnyčioje, kitaip – Vilniaus viešojoje erdvėje – senamiestyje, girdėdama rėksmingą muziką. /
Savo jausena universiteto bibliotekoje, Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus viešojoje erdvėje – senamiestyje, girdėdama rėksmingą muziką.
|
Atsakyta teisingai. Nurodyti du pavyzdžiai, iliustruojantys skirtingą santykį. |
2 |
|
Teisingai nurodytas pavyzdys, lemiantis teigiamą arba neigiamą poveikį. |
1 |
||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
2. |
Siekdama paremti savo mintį, kad šiandien dingsta dvasingumas. |
Atsakyta teisingai. Tinkamai suformuluotas tikslas. |
1 |
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
3. |
Lygindama praeities kultūrą ir dabartinę. Lygindama bažnyčiose ir dabartinėje kultūroje patiriamą jausmą. Kalbėdama, kad kultūra geli kelti žmogų arba „nukreipti žemyn“. |
Atsakyta teisingai. |
1 |
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
4.
|
Humanitarinių polinkių žmonės gyvens dvasingai, bet nepelningai.
Humanitarinių polinkių žmonės turės priešintis aplinkai / šeimai / draugams.
|
Teisingai įvardyti du aspektai. |
2 |
|
Teisingai įvardytas vienas aspektas. |
1 |
||
|
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta. |
0 |
||
|
5.
|
V. Daujotytė pasigenda: 1) ryšio su gamta, 2) kalbos reikšmės suvokimo,
3) žmonių prasmingų santykių.
|
Teisingai įvardytos trys vertybės. |
3 |
|
Teisingai įvardytos dvi vertybės. |
2 |
||
|
Teisingai įvardyta viena vertybė. |
1 |
||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
6.
|
Kultūros ateitis priklauso nuo žmonių grįžimo prie esminių vertybių.
Žmonės grįš prie esminių vertybių.
|
Teisingai suformuluotas teiginys. |
1 |
|
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta. |
0 |
||
|
7. |
Stinga dvasingosios kultūros. Nėra dvasingosios kultūros. |
Teisingai paaiškinta. |
1 |
|
Neteisingai paaiškinta. Neatsakyta. |
0 |
Prezidento kalba
|
Nr. |
Galimi atsakymai |
Vertinimo normos (būtini aspektai) |
Taškai |
|
8. |
Knyga jungia dabartį su praeitimi.
Knyga jungia žmones / kultūras / Vakarų civilizaciją su kitomis pasaulio civilizacijomis.
|
Teisingai įvardyti du – laiko ir erdvės aspektai – aspektai. |
2 |
|
Teisingai įvardytas vienas aspektas. |
1 |
||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
9. |
Lietuvių, kaip baltų tautos, likimas unikalus. |
Atsakyta teisingai. |
1 |
|
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta. |
0 |
||
|
10. |
Apie tai, kad lietuvių tauta ir kalba pasmerktos išnykti. |
Teisingai paaiškinti du dalykai. |
2 |
|
Teisingai paaiškintas vienas dalykas. |
1 | ||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
11. |
Metonimija: „Lietuva šiandien atpažįsta save…“ Metafora: „Mes tęsiame savo pasakojimą…“ |
Teisingai įvardyta meninės raiškos priemonė ir pateiktas tinkamas pavyzdys. |
1 |
|
Įvardyta meninės raiškos priemonė, bet netinkamas pavyzdys.
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.
|
0
|
||
|
12. |
Skirtingų tautų sugyvenimas Europoje yra tikrovė. |
Atsakyta teisingai: paaiškinti reikšminiai žodžiai įvairovė, vienybė ir abstrakcija. |
3 |
|
Teisingai paaiškinti du reikšminiai žodžiai. |
2 |
||
|
Teisingai paaiškintas vienas reikšminis žodis. |
1 |
||
|
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta. |
0 |
Bendrieji klausimai
|
Nr. |
Galimi atsakymai |
Vertinimo normos (būtini aspektai) |
Taškai |
|
13. |
V. Daujotytė kalba apie kultūros apraiškas Vilniuje / Lietuvoje. Prezidentas kalba apie Europos kultūrą. |
Teisingai paaiškintas požiūrių skirtumas. |
2 |
|
Teisingai paaiškintas vienas požiūris. |
1 |
||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
14. |
Kultūra / kultūros reiškiniai yra įvairūs. Šiandien daug destruktyvumo. |
Atsakyta teisingai. |
1 |
|
Neteisingai atsakyta. Neatsakyta. |
0 |
||
|
15.1 |
Publicistiniam. |
Teisingai nurodytas stilius. |
1 |
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |
||
|
15.2 |
Kalbama visuomenei aktualia tema / aktualiais klausimais. Vaizdingumas / emocingumas derinamas su dalykiškumu / tikslumu. |
Teisingai argumentuota, remiantis turiniu ir raiška. |
2 |
|
Teisingai argumentuota, remiantis turiniu arba raiška. |
1 |
||
|
Atsakyta neteisingai. Neatsakyta. |
0 |