Viktorija Daujotytė
Apie humanistiką ir jos strategijas
Prezidento susirūpinimas humanitarinių1 ir socialinių mokslų padėtimi (gegužės 6 dieną Prezidentūroje įvyko šiai problemai skirtas pokalbis) yra ženklingas. Iš tiesų padėtis nėra gera, gal net negali itin gera būti. Humanistikos dalis nėra didelė ir dar vis mažėja. Bet būtinos nuolatinės pastangos padėtį gerinti. Žinoma, labai daug priklauso nuo pačių humanitarų2. Jie privalo turėti visuomenėje autoritetą, būti reikalingi. Jie neturi bodėtis biurokratinėmis struktūromis, turi patys tvarkyti savo reikalus, kad jiems patiems nebūtų padaryta už juos. Daug situacijų, kuriose humanitarai jaučiasi apeiti, nuskriausti, nesuprasti, atsiranda be blogos valios, tiesiog todėl, kad sprendžia fizinių mokslų, techninių sričių atstovai. Humanitarų bodėjimasis biurokratinėmis struktūromis atsisuka prieš juos pačius. Būtina ir valstybinė strategija – visais lygmenimis, pradedant mokslo ir studijų įstatymais, reglamentuojančiais įstatymais bei nutarimais ir baigiant mokymosi bei studijų programomis. Turi būti atsižvelgta į savotiškai dvinarę struktūrą: gamtamokslinę ir humanitarinę, į jų bendrumus ir į skirtumus, jau ne kartą aiškintus. Universitetų, akademijų pirmųjų kursų studijų programų dalies humanizavimas, be abejonės, būtų svarbus. Bet humanitarai turėtų pasiūlyti ir patrauklesnių, šiuolaikiškesnių kursų, nekartojančių mokyklinių programų. Viena iš galimybių galėtų būti Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros jau išbandytas studentų kūrybos konkursas, kurį reiktų papildyti bendresne kūrybos problematika, natūraliai pereinančia ir į dabartinę literatūrą, apskritai į meną. Studijų metais turėtų susidaryti natūralūs humanitarų ir nehumanitarų ryšiai, supratimas, kad kultūra yra visų rūpestis. Humanistikai trūksta kitų sričių inteligentų palaikymo. Bet vėlgi, kai vykdomos valstybinės programos, reikia atsižvelgti į visuomenę, ką ji laiko autoritetais, ką pripažįsta. Patys humanitarai, ypač jaunesni, linkę matyti ir proteguoti avangardinius kultūros reiškinius, tuo tarpu visuomenė ir didesnė dalis inteligentų laikosi konservatyviau, vertina labiau žinomus vardus. Neišvengiamai atsiranda plyšys, kuris trukdo humanistikos autoritetui formuotis. Viena yra iš paties meno kylančios įtampos, priešinimasis tam, kas jau nurimę, nusistovėję, – tai būtina. Kita – valstybinės strategijos; vadovaujantis jomis, negalima apeiti tų vardų, kurie visuomenės tebelaikomi autoritetais.
Pastarojo meto lietuvių humanitarų darbai yra siauroki, pernelyg specializuoti, nesulaukia didesnio rezonanso. O humanistika turi ir tarnauti visuomenei, ir reikšti jos lūkesčius, ir juos formuoti. Humanistika nėra tik mokslas siaurąja prasme, bet gali toks būti, jei sąmoningai to siekia. Bet negalima užmiršti ir kitų jos funkcijų. Taip pat ir dalyvavimo viešajame gyvenime, jo struktūrose.
Strategiškai svarbus uždavinys – pasiekti, kad apie humanistikos darbų kokybę spręstų patys humanitarai. Jeigu tokia galimybė bus įteisinta, privalėsim reikalauti iš humanitarų profesinės ir moralinės atsakomybės; jos mums, deja, stinga. Viltingai žiūriu į jaunąją humanitarų kartą, vadovaujančią institutams, katedroms, į humanitarus – vadybininkus. Visais būdais skatintinas rimtas ir kūrybingų žmonių požiūris į humanistikos vadybą, į gebėjimą patiems tvarkyti savo reikalus. Strategiškai mąstant apie lituanistiką, palaikytina Lietuvių kalbos institute iškilusi idėja kurti (ar burti) Lituanistikos centrą, kuris galėtų ir tarnauti visuomenei, ypač mokytojams lituanistams, ir kaupti svarbų, gyvybingų idėjų banką. Lituanistikos baras galėtų būti platesnis, – ne tik atskiri tyrinėjimai (jų būtinybe negalima abejoti), bet ir mentaliteto problematika. Humanistiką galima matyti ir kaip kalbos – kalbėjimų, pasakymų ir pasisakymų, išsireiškimo būdų ir formų – istoriją. Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo3 sluoksnis. Laikas ir naujoms idėjoms; dalis jų turi būti senos. Viena iš senų, bet prasmės neprarandančių idėjų, yra lietuvių kalbos autoriteto stiprinimas. Esame naujos grėsmės zonoje. Valdininkai jau gali pasakyti, kad universitete vykstančioje tarptautinėje konferencijoje visi turėtų kalbėti tik angliškai… Privalome ir tai refleksuoti, suformuoti laikyseną. Negalime negirdomis praeiti pro Europos Parlamento prezidento Patriko Kokso pokalbyje su Vaidotu Žuku pasakytą mintį, kad pirmąją savo kalbą Europos Parlamente jis pasakė protėvių galų kalba. Kad jam tai buvo svarbu. Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje? Ir tai priklauso prie humanistikos strategijų.
Humanistikai reikia valstybinio palaikymo. Humanistikai reikia supratimo, ateinančio ir iš nehumanitarų, jų solidarumo. Bet humanistikai reikia ir didesnės atsakomybės už pačią save.
Literatūra ir menas. 2002 05 31. Nr. 2901
1 Humanitarinis (humanitaire): 1. susijęs su rūpinimusi žmogumi, jo poreikiais, siekimu žmonių gerovės; 2. tiriantis žmogų, visuomenę, kultūrą, susijęs su tais tyrimais, pvz., ~iai mokslai (filosofija, istorija, etnologija, psichologija, sociologija, politinė ekonomija, filologija).
2 Humanitaras (pranc. humanitaire – humanitarinis), humanitarinių mokslų specialistas.
3 Diletantizmas (pranc. dilettantisme): 1. mėgėjiškumas, paviršutiniškas meno, mokslo, amato išmanymas, menkas mokėjimas, sugebėjimas kurti; 2. paviršutiniškas domėjimasis daugeliu dalykų iš įv. sričių.
1. Suformuluokite teksto temą.
2. Paaiškinkite, kaip suprantate, ką reiškia žodis humanistika.
3. Kokius uždavinius nurodo autorė humanitarams?
4. Kas ir kaip turėtų rūpintis humanistika?
5. Kokia aptariama humanistikos struktūra?
6. 1. Ką padėčiai pagerinti turėtų padaryti universitetai ir akademijos?
6. 2. Koks požiūris į kultūrą turi susiformuoti studijų metais?
7. Kas, autorės nuomone, trukdo formuotis humanistikos autoritetui?
8. Dėl ko autorė priekaištauja humanitarams?
9. Kokie turėtų būti lituanistikos uždaviniai?
10. Paaiškinkite, kaip suprantate sakinį „Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo sluoksnis“.
11. Kokia sena, bet prasmės neprarandanti idėja primenama šiame tekste?
12. Kokia nurodoma nauja grėsmė lietuvių kalbai?
13. Atsakykite į autorės keliamą klausimą „Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje?“ (3-ia pastraipa.)
14. Paaiškinkite paskutinės pastraipos paskirtį.
15. Išvardykite, kas svarbiausia humanistikai.
• Teksto kūrimo užduotis
Parašykite samprotaujamojo tipo straipsnį tema
Koks yra kultūringas žmogus?
Rasa Drazdauskienė
Korektūros klaidos
Kompiuteris, kuriuo rašau tekstus, yra griežtesnis už griežčiausią kalbininką: kaipmat pataiso žodžius, kurių nesupranta ar nelaiko tinkamais vartoti. Kai kurie taisymai yra teisingi ir pagrįsti, ypač tie, kur kompiuteris, atlaidžiai švystelėjęs ekrane mirgančiomis raidėmis, akimoju sunaikina netyčia įveltą korektūros klaidą. Kitais atvejais – kai staiga po žodžiu atsiranda grėsminga raudona banguota linija – jis paskatina atsikvošėti iš teksto rašymo ar perteikimo kvaitulio ir pasitikrinti, ar toks žodis iš tiesų egzistuoja: ar jam leidžiama egzistuoti. Būna ir juokingų dalykų. Kompiuteris nelabai nusimano apie sinonimus ir įvairias sudėtingesnes žodžių formas, o gal tiesiog nelinkęs smulkintis: pavyzdžiui, žodį „patyliukais“ atkakliai keičia žodžiu „pataliukais“, ir rezultatas man visai patinka. Dar jis nėra gurmanas, nesidomi egzotiškesniais patiekalais bei jų sudedamosiomis dalimis ir todėl, pavyzdžiui, viename tekste vietoj žodžio „triufelis“ visur mesdavo žodį „triušelis“. Darydavo tai labai vikriai, man net nespėjus akimi mirktelėti: šast pakeičia, ir viskas, nė raudonosios banguotos linijos po žodžiu neparodo. Užtat paskui, skaitant tekstą, būna juokinga. Taip vaikiškai juokinga, kaip, pavyzdžiui, juokiesi, kai žmogus paslydęs neskaudžiai parpuola ar apsirikęs ištaria ne tą žodį. „Olivija įsimetė į burną antrą triušelį“. Gražu ir labai vaizdinga.
Visąlaik maniau, kad tokie modernūs padarai kaip kompiuteriai yra gryniausi kosmopolitai, o pasirodė – manasis jaučia aiškią silpnybę ispanų kultūrai. Nežinia, iš kur ją įgijo: tikrai ne iš manęs, o juk pirkau jį naują. Kad ir kaip ten būtų, tik nesužiūrėk, ir itališkas „sinjoras“ tuoj pat išvirsta ispanišku „senjoru“. Diplomatinio protokolo gerbėjai įsižeistų.
Visiškai nesuvokiamas kompiuterio santykis su pavardėmis ir kitais tikriniais žodžiais. Pavyzdžiui, nelabai seniai rašytame tekstelyje apie rašytoją Akuniną jis, abejodamas tokio asmens egzistavimu, – taigi iš esmės įžvalgiai tarsi nusenęs, bet uoslės nepraradęs žvalgybininkas, – jo pavardę visur keitė Jakuninu. Čia jau privertė sutrikti mane. Kas tas Jakuninas? Gal dar geresnis už Akuniną, o aš jo nežinau?
Dabar mano narpliojamame didesniame tekste kompiuteris verčia abejoti visomis afrikietiškomis realijomis – miestais, genčių ir kalbų pavadinimais, piniginiais vienetais, gamtos smulkmenomis. Net pats žodis „afrikietiškas“ jam atrodo netikras, šiaip ar taip, dėl visa ko jį raudonai pavingiuoja, tarsi primindamas pernelyg nepasitikėti viskuo, ką randu knygose. Širdies gilumoje aš jį suprantu.
Anksčiau, kol nebuvo kompiuterio, – baisu net pagalvoti, bet prisimenu ir tuos laikus, – rašomoji mašinėlė elgdavosi panašiai, primėtydama kur ne kur korektūros klaidų. Tos kartais pasitaikydavo iš tiesų juokingos ir atlikdavo dvi labai svarbias funkcijas. Pirma, neleisdavo užsnūsti spausdinant: juk mechaniškas pyškinimas klavišais savotiškai migdo. Ir antra – suteikdavo progą visiškai naujai perskaityti patį tekstą. Juk yra daug įdomiau skaitant atrasti tai, ko nesi parašęs, ką ir kalbėti apie netikėtus sąmojo plykstelėjimus. Žodžių žaismus, atsirandančius būtent taip, kaip sufleruoja pats pavadinimas: žaidžiant. Įtariu, kad geriausi, virtę klasikiniais anekdotais, ne kitaip ir atsirado.
Nieko čia naujo nepasakysiu: klaidos yra gerai, klaidos suteikia naują perspektyvą ir šansą pagalvoti ar pažvelgti į dalykus iš visai kitos puses. Klaidos ir dviprasmybės. Ne tos, kurios apie antrą galą, bet tos, kurios atsiranda skaitant kitaip. Šiuo metu man labiausiai patinka Vilniuje tabaluojančios reklaminės iškabos „ARDO tavo ištikimas tarnas“, vaizduojančios arba stropiai triūsiančius (ardančius?) raumeningus vyriškius, arba šiaip atskiras žmogaus kūno dalis. Turint galvoje, kad reklama šlovina buitinę techniką, šių iškabų perteikiama vadinamoji „žinia“ kelia susižavėjimą.
Užtat, reikia pripažinti, sąžiningai įspėja, ko galima tikėtis iš vadinamųjų „buities pagalbininkų“. Ką norit sakykit – smagus dalykas toji tyli, atkakli kompiuterio kova už savąjį pasaulio supratimą.
Šiaurės Atėnai. 2005 04 02. Nr. 743
1 Korektūra [lot. correctura – ištaisymas, pagerinimas], mašinraščio, spaustuvinio, kompiuterinio teksto tikrinimas ir klaidų taisymas.
1. Paaiškinkite, kokių tikslų siekia autorė šiuo tekstu.
2. Kodėl kompiuteris vadinamas griežtesniu už griežčiausią kalbininką?
3. Kuo geras kompiuterio klaidų taisymas?
4.1. Kodėl kompiuteris kartais juokingai ištaiso klaidas?
4.2. Kokių pavyzdžių argumentuodama pateikia autorė?
5. Kada žmogus juokiasi vaikiškai? Paaiškinkite, kaip tai suprantate.
6. Kuo rašomoji mašinėlė panaši į kompiuterį?
7. Kokias svarbias funkcijas „atlikdavo“ korektūros klaidos, kurių primėtydavo spausdinimo mašinėlė?
8. Ką bendra paminėtos klaidos turi su anekdotais?
9. Koks autorės požiūris į reklamą?
10. Kuo paradoksali kaip pavyzdys pateikiama ARDO reklama?
11. Kaip pavadinimas susijęs su teksto tema?
12. Suformuluokite teksto problemą.
13. Įvardykite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis autorė atskleidžia šią problemą. Išrašykite 2-3 ir paaiškinkite jų prasmę.
14. Remdamiesi tekstu, nurodykite, koks tikrasis kompiuterio vaidmuo žmogaus gyvenime.
15.1. Koks teksto funkcinis stilius?
15.2. Argumentuokite.
16. Nurodykite teksto žanrą.
• Teksto kūrimo užduotis
Plačiau aptarkite šio teksto idėją. Pasamprotaukite. Parašykite vieną pastraipą remdamiesi savais faktais.
Testo Nr. 6 atsakymai
Teksto suvokimo užduotys
V. Daujotytė. APIE HUMANISTIKĄ IR JOS STRATEGIJAS
1. Šiandieninė humanistikos situacija, santykis su kitais mokslais ir jos uždaviniai.
2. Tai mokslas apie kultūrą, žmogaus intelekto, jo susivokimo pasaulyje ugdymo priemonė.
3. Įgyti visuomenėje autoritetą, būti reikalingiems; patiems tvarkyti savo reikalus, skatinti domėjimąsi humanistika.
4. Visuomenė ir valdžia, sudarydama mokslo ir studijų įstatymus bei programas.
5. Dvinarė: gamtamokslinė ir humanitarinė.
6.1. Dalį pirmųjų kursų studijų programų humanizuoti, pasiūlyti šiuolaikiškesnius, patrauklesnius kursus, nekartoti mokyklinių programų.
6.2. Kad kultūra yra visų, o ne tik humanitarų rūpestis.
7. Tai, kad jaunimas ieško naujovių, domisi avangardu, o senieji humanistai: visuomenė ir dalis inteligentų, vertina tai, kas pripažinta ir visiems žinoma. Trūksta kitų sričių inteligentų palaikymo.
8. Dėl profesinės ir moralinės atsakomybės stokos.
9. 1. Tarnauti visuomenei, reikšti jos lūkesčius, juos formuoti; 2. dalyvauti viešajame gyvenime, jo struktūrose; 3. rūpintis kalbos istorija.
10. Humanistika rūpinasi įvairių disciplinų atstovai, tačiau jie vadovaujasi nusistovėjusiomis, senomis idėjomis, neieško naujovių.
11.Visų pirma reikia rūpintis gimtąja kalba.
12. Anglų kalba gali nustelbti gimtąją lietuvių kalbą.
13. Kiekvienas žmogus privalo gerbti ir saugoti savo gimtąją kalbą.
14. Tai viso teksto išvados, kuriomis nurodomos svarbiausios humanistikos strategijos.
15. 1. Valstybinis palaikymas; 2. supratimas, ne tik humanitarų, bet ir kitų sričių atstovų palaikymas, solidarumas. 3. Humanitarų atsakomybė.
Rasa Drazdauskienė. KOREKTŪROS KLAIDOS
1. Atkreipti dėmesį į kalboje pasitaikančias dviprasmybes, įtikinti, kad kiekvieną tekstą reikia atidžiai perskaityti, nes nuo to priklauso jo prasmė.
2. Jis nesiaiškindamas taiso tai, kas jam atrodo neteisinga.
3. Jis greitai parodo visas korektūros klaidas, skatina pasitikslinti pabrauktus žodžius.
4.1. Kompiuteris neskiria sinonimų ir sudėtingesnių žodžių formų.
4.2. Kompiuteris „nemato“ klaidos, jei žodis yra vartotinas, nors jo reikšmė visai netinkama tekste, pvz.: patyliukais – pataliukais; triufeliai – triušeliai; sinjoras – senjoras; Akuninas – Jakuninas.
5. Kada juokiasi tiesiog iš juokingos situacijos, be jokių piktų kėslų, ne norėdamas pasišaipyti. Nuoširdžiai.
6. Su ja rašydamas žmogus irgi padaro klaidų.
7. Versdavo žmogų būti atidų: neleisdavo užsnūsti spausdinant; suteikdavo galimybę naujai perskaityti tekstą .
8. Dėl klaidų tekstuose atsiranda dviprasmybės, o tokiu žodžių žaismu dažnai remiasi anekdotai.
9. Kritiškas, ironiškas, ji nepasitiki reklama.
10. Buitinės technikos pavadinimas sutampa su veiksmažodžiu „ardo“. Atsiranda dviprasmybė: buitinė technika ne padeda žmogui, bet „ardo“.
11. Pavadinimas nurodo temą, kuri aptariama tekste.
12. Kodėl turime atidžiai skaityti bet kokį tekstą? Kodėl taip svarbu, kaip perskaitysi kiekvieną žodį?
13. Frazeologizmas („nespėjus akimi mirktelėti“), personifikacija ir ironija („kompiuteris nenusimano“, „modernūs padarai“…), retoriniai klausimai („Kas tas Jakuninas?“)
14. Kompiuteris yra mašina, ji padeda žmogui, bet ji nemąsto už jį.
15.1. Publicistinis.
15.2. Tekstas skirtas plačiam visuomenės ratui, aiškiai išsakoma autoriaus nuomonė, kalbos dalykiškumas dera su vaizdingumu.
16. Esė / straipsnis.