Sigitas Geda ir jo kūrybos bruožai

 

Sigitas Geda – savitas dabarties poetas. Jau pirmasis eilėraščių rinkinys „Pėdos“ (1966m.) buvo didelis įvykis lietuvių literatūroje ir parodė, kad poetas žengs savitu, nauju kūrybos keliu. Jo kūryboje susipina tradicijos ir modernumas. Itin stipriai jaučiamas būties pirmapradiškumas. Jo kūrinių gamtovaizdžiai siejami su mitu, su Baltų mitologija, kitų civilizacijų mitais. Sigitos Centre pasaulėvaizdžio centre – žemė, žmogus, visata. Jie nėra atskirti vienas nuo kito, o susimaišę tarpusavy. Nėra ir vienos laiko linijos, nukreiptos iš praeities į ateitį. Laiko klodai tarsi „užslenka“ vienas ant kito, iš dabarties grįžtama į praeitį, į pirmapradę būtį ir pan.
Sigito Gedos poetinį pasaulį kuria labai stipri vaizduotė, leidžianti sugrįžti į ledynmetį, į Lietuvos senovę, ar vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis žmogum, kartu gyvūnu, žole. Apibrėžtos minties atsisakoma. Dažnai eilėraštyje jungiasi 2 realybės: įprasta, kasdieniška ir sudvasinta, pridengta paslapties.
Sigitui Gedai labai artimas liaudiškasis pasaulėvaizdis, fantastiškos primityvistų meno formos. Tai ryškiausiai atsispindi poemoje „Strazdas“ (1967m.). Tai kūrinys apie poetą Antaną Strazdą. Poemoje remiamasi paukštiška pavarde ir sukuriama žmogaus – paukščio jungtis, artima seniems miestams. Žmogui – paukščiui reikia laisvės. Jos reikia ir Lietuvai.
Sigitai Gedai reikšmingas ir istorinis pasaulio matmuo. Sudėtingos vaizdų ir įvykių jungtys, metaforos leidžia sukurti panoraminį Lietuvos vaizdą. Ryškiausias pavyzdys „Eilėraštis apie Dionizą Pošką“. Be minėtųjų kūrinių yra išleidęs ne vieną eilėraščių rinkinį. „Žalio gintaro vėriniai“ itin laisvos ir modernios poezijos rinkinys. Sigito Gedos poezija yra besikeičianti.

Leave a Reply

Your email address will not be published.