Romualdas Granauskas – biografija ir kūrybos bruožai

 

Biografija
Prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. Dirbo šaltkalviu, statybininku, redakcijose, radijo korespondentu, mokytojavo. Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Gyvena Vilniuje.
Žinomiausi apsakymų rinkiniai – „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), apysakos – „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Bružas” (1987).

Kūrybos bruožai
l. Apsakymų rinkiniuose („Medžių viršūnės”, „Duonos valgytojai”) R. Granauskas daugiausia vaizdavo kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Didelę reikšmę jo kūryboje turi ryšio tarp kartų suvokimas: praeitis išlaiko mitinio pasaulio matmenis, praradę sąsajas su tradicinėmis vertybėmis dabarties žmonės netenka pagrindinių gyvenimo atramų.
2. Novelių pasaulio centre – senas vienišas kaimo žmogus ir jo buvimo erdvė. Pabrėžiamas vaizdo simboliškumas, nes artėjančios mirties jutimas sureikšmina besibaigiančio gyvenimo detales. Senųjų gyvenimas jau praradęs sąlytį su realybe, vis labiau darosi panašus į apeigas, kai apmąstomas nueitas gyvenimas, skaudžiai suvokiama, kad senųjų patirtis ir išmintis yra nereikalinga vaikams, seno žmogaus mirtis – kartu ir jo epochos, jo gyvenimo būdo pabaiga.
3. Apysakoje „Gyvenimas po klevu” parodoma ne tik vienkiemio gyventojos senutės Kairienės paskutinė gyvenimo diena, kai senoji keliauja iš savo namų į gyvenvietę ir atgal, bet kartu ir apibendrinamas ištisos lietuvių kartos likimas. Paraleliai su kelione plėtojamas Kairienės vidinis monologas, kuriame senoji apmąsto trijų savo giminės kartų gyvenimus. Neigiamai vertinamas socialistinis kaimas, atvirai rodoma, kaip kolūkis žmogų alina ir fiziškai, ir dvasiškai: žmogus be savo žemės, jau nebesuprantantis darbo prasmės, suardyti šeimos ryšiai ir gamtos pusiausvyra, gyvenimo norma tampa alkoholizmas.
4. Tarp savo kartos rašytojų R. Granauskas išsiskyrė kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.
5. Naujas prozos kalbos ritmas sukurtas apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių. Kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, vaizduoja kuršių žynio paskutinį kartą atliekamas apeigas. Apysakoje įdomiai jungiami gamtos, istorijos bei mitologijos elementai ir universalios egzistencinės problemos. Atskleisdamas žynio dvasinį pasaulį, R. Granauskas kalba apie XX a. žmogaus būties klausimus, kuria paralelę tarp išnykti pasmerktos kuršių genties ir okupuotos Lietuvos likimo.
6. R. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ar simboliniai vaizdai. Pasakotojas neretai susitapatina su personažais, kalba jų vardu (toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba). Mėgstama kaitalioti požiūrio taškus – žvelgiama tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijų, todėl tekstas atrodo mirgantis, kondensuotas.
7. Pjesėje „Rožės pražydėjimas tamsoj” (1978) trimis skirtingais pavidalais iškyla poeto Antano Vienažindžio asmenybė. Dėmesys kultūrai atsispindi apsakymų ir esė knygoje „Gyvulėlių dainavimas” (1998). Esė knygoje „Žodžio agonija” (1999) išsakomas susirūpinimas dvasinėmis vertybėmis, nykstančiomis dabartiniais laikais. Autobiografinių apysakų knyga „Raudonas ant balto” (2000) nuausta iš pokario laikų prisiminimų.

Leave a Reply

Your email address will not be published.