Romualdas Granauskas. Apysaka “Gyvenimas po klevu” interpretacija

 

R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. .
Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią Antosę. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų, gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos.