Lietuvių novelės istorijoje pastebimos 2 ryškiausios tradicijos: epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo 6-tojo praėjusio amžiaus dešimtmečio akivaizdžiai ėmė stiprėti lyrinė tradicija. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų, kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę. Imta labiau kreipti dėmesį ne į išorinius įvykius, o susitelkta į žmonių santykių ir jausmų analizą. 1935m. – 1940m. gimimo kartos rašytojai į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją ( R. Granauskas, J. Aputis, B. Razevičius), jaunesni autoriai praturtino prozą, įronišką pasaulėjautą ( S. Šaltenis), lakonišką emocijų išraišką (Bitė Vilimaitė), naujomis realistinėmis vaizdavimo priemonėmis (V. Juknaitė). Didelį poveikį prozos modernėjimui turėjo autorių pažintis su Vakarų literatūra, nes būtent 6-tajame dešimtmetyje (po Stalino mirties) prasidėjo politinis atšilimas ir sovietinis rėžimas nebebuvo toks žiaurus.
Modernėjimo kryptys:
1. Ryškus autobiografiškumas ir išpažintinės intonacijos. Biografinė patirtis tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu.
2. Keičiasi pasakojimo pobūdis: svarbesni yra ne įvykiai, o jų poveikis žmogaus dvasiai (tai svarbu ir Biliūno novelėse). Įvykį pakeičia situacija – kažkas įvyksta žmogaus sąmonėje, jo jausmų pasaulyje, nors išoriškai nieko svarbaus neįvyksta.
3. Moderni proza parėmė lyrikos bruožą asocialumą – kai dėmėsys sutelkiamas į samonės proceso vyksmą.
4. Pasakotojas tampa labai svarbus.
5. Trumpas vaizduojamojo epizodo laikas ir išplėstas prisiminimų laikas. Išgyvenimo šaltiniu neretai tampa prarasto ir esamo laiko priešprieša.
6. Labai svarbi potekstė – tiesiogiai neišsakyta arba paslėpta prasmė.