Įvadas
Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas „ Metus “ 1818 metais , įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo K. Donelaičio asmens ir kūrybos populiarumas, kai 1964 metais buvo minimos 250-osios jo gimimo metinės. K. Donelaičio kūrybai savo darbus skyrė J. Lebedys, J. Jurginis , A. Jovaiša ir kiti. Domimasi K. Donelaičio palikimu ir šiandien, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir nusikratė ideologizuoto požiūrio į klasiko palikimą. Poeto kūrybos tyrėjai pateikė įvairiapusę jo kūrinių analizę , siekė aptarti ano meto literatūros vystymosi sąlygas , epochos ypatumus, K. Donelaičio asmenybę , taip pat mūsų klasiko poezijos meniškumą , jos reikšmę lietuvių literatūrai ir sąsajas kitų kūrėjų su K. Donelaičio kūryba. Donelaičio gyvenimas ir kūryba susiją su mums sunkiai įsivaizduojamu XVIII amžiaus kultūros kontekstu , todėl norėdami paaiškinti kūrinio atsiradimo sąlygas , pasirinktą temą , vaizdavimo būdą ar kitką turime išmanyti , kaip anuomet buvo suprantama literatūra. K. Donelaičio „Metus“ skaitome , kai ieškome duomenų , kaip gyveno XVIII amžiaus valstietis Rytų Prūsijoje, kokia buvo jo savimonė. Tauta „Metuose“ vertinama ne pagal istorinius nuopelnus, o pagal gebėjimą dorai gyventi, šio darbo tikslas – aptarti patriotinius ir etinius būriškojo gyvenimo aspektus, remiantis etinėmis idėjomis , gyvavusiomis Lietuvoje XVIII amžiaus antroje pusėje.
Įžanga
Referato tema „ Patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai Kristijono Donelaičio poemoje Metai“. Darbo tikslas, remiantis B. Gezelio straipsniu „Etinės Idėjos Lietuvoje XVIII amžiaus antroje puseje, pažvelgti į būriškąjį gyvenimą Kristijono Donelaičio poemoje „ Metai“ patriotiniais etiniais aspektais. Kaip gyveno lietuviai Mažojoje Lietuvoje, kokiais patriotiniais ir etiniais principais vadovavosi Kristijonas Donelaitis kurdamas epinį būrų gyvenimo ir jų pačių būrų paveikslus. B. Gazelis savo straipsnio skyriuje „Kantizmo idėjų atgarsiai lietuvoje“ rašo : „Lietuvoje siautė suirutė. Viešpataujantieji sluoksniai savivaliavo. Jautėsi atotrūkis tarp to kas yra, ir to kas turi būti pagal krikščionišką mokymą. Mažojoje Lietuvoje buvo paminamas lietuvių nacionalinis jausmas. Šioje situacijoje reikėjo apmąstyti , kaip elgtis, kokiais principais vadovautis. Vokietijoje plito pietizmas, tuo metu skiepijąs asketizmą ir ugdęs racionalųjį mąstymą. Ši koncepcija turėjo įtakos Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjams. Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovą F. Šulsą veikė pietizmas ir Ch. Volfo racionalizmas. K. Donelaitis iš šviečiamosios filosofijos periima prigimtinės lygybės principus: „Prigimtinės lygybės koncepcija persisunkusi visa K. Donelaičio kūryba“. Taigi referate į poemą „Metai“ bus žvelgiama remiantis lygybės koncepcija ir pabandyta atsakyti į klausimą, kaip ši koncepcija veikė būrus, jų etiką, tautiškumą.
Dėstymas
XVIII amžiaus pietvakarinė lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Vokietijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija, arba Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos lietuviai buvo daugiausia evangelikai liuteronai ir priklausė protestantiškajai vokiečių kultūrai. Tuo metu šio krašto lietuvių kultūra išgyveno tam tikrą pakilimą. Baigęs Karaliaučiaus universitetą ir gavęs puikų išsilavinimą Tolminkiemio parapijoje pastoriaus pareigas 1748 metais pavasarį pradeda eiti Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780). Ir ėjo šias pareigas iki mirties. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, moralinę ir racionalinę kaimo padėtį. Tuo pasinaudojo rašydamas poemą „Metai“. XVIII a. Pradžioje į Mažają Lietuvą skverbiasi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Lietuviai, artimiausi senųjų prūsų giminės, tuo metu tankiai gyveno šiaurės rytinėje karalystes dalyje, bet 1707 ir 1710 metų maras jų skaičių gerokai praretino. Tuščiose lietuvių rodybose karalius apgyvendino kolonistus, kurių ilgainiui vis daugėjo, tarp senųjų krašto gyventojų ir atkeliavusiųjų brendo nesantaika, vos karaliaus valdžia rėmė atvykėlius – vokiečius, šveicarus,prancūzus. Jie tapdavo laisvaisiais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, pasisamdydavo dvaruose, o lietuviai dažniausiai likdavo baudžiauninkai. Reiškėsi ir tautinė diskriminacija : lietuviškos pamaldos būdavo po pietų , nepatogiu laiku, o rytą vokiečių kalba. Be to, lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei.
Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. K. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; <…> veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“.
K. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams. Tautinė konfrontacija reikalavo paaiškinti, kodėl lietuvis atsidūrė žemesnio žmogaus padėtyje, taip pat reikalavo pagrįsti lietuvių lygiateisiškumą. Šios temos nesvarsto būrai, savo nuomonę reiškia Priekus – būrų ir ponų tarpininkas – bei anoniminis pasakotojas.
Pagal krikščionišką mokymą – Dievo sukurtas pasaulis yra tobulas. Tokį tobulą matome „Metuose“ gamtos pasaulį. Ir skirtingų luomų žmonių harmoningi santykiai taip pat nulemti Dievo. Už tokį tobulą pasaulį dėkojama Dievui, kuris meiliai ne kartą vadinamas „Tėtučiu“. Žmonių pasaulio luominė tvarka pagrįsta tarpusavio sutarties principu – būrai turi eiti baudžiavą, bet ponai taip pat turi įsipareigojimų būrams. Tai lemia prigimtinės lygybės
koncepcija. Donelaitis pastebi, kad žmonės nėra lygūs savo padėtimi. Kelia klausimą nuo ko visa tai priklauso „vienų prievarta ir kitų atsakomybės stoka už savo veiksmus, nesugebėjimas apginti savo teisių padarė vienus ponais, kitus – būrais“ . Tad žmogui belieka gerai atlikti savo pareigas, tačiau ne visada taip elgiamasi „žmonės turi laisvą valią. Jie pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Žmogaus elgesį koreguoja intelektas ir išsilavinimas. Todėl K. Donelaitis siūlo savo klausytojams rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesus“. Kaip patriotiniai ir etiniai būriškojo gyvenimo aspektai atsispindi atskirose „Metų“ dalyse?
„Pavasario linksmybės“ dalis pardedama atbundančios gamtos vaizdais, kurie pateikiami kaip sektini žmogui, mat natūralus gamtos gyvenimas yra arčiausiai dieviškojo idealo. Pavasarį parlėkęs gandras vaizduojamas kaip tikras būras, kuris „su savo gaspadine“, „naujus namus, užpernai tik budavotus“, rado „ant visų kampų permier pagadintus“, tuoj viską vėl taisyt ir poryt sukosi greitai“. Pasakojimas apie gandrus baigiasi pamokymu: „Tu, žmogau niekings! Mokykis čia pasikakyt/ Ir pasisotindamas gardžiaus n‘ užmiršk savo Dievą“. Žmogus nesekantis tobulai sutvarkytu Dievo pasauliu ar nedėkojantis Dievui, pavadinamas „niekingu“. Ypač lyrinius jausmus poetui sukelia lakštingala. Jos čiulbėjimas apibūdinamas gražiausiais žodžiais. Ši paukštė savo išvaizda paprasta kaip būrė, ir nors jos valgis ne poniškas, bet dėl puikaus balso yra „tarp kitų paukštelių nei karalienė“. Taigi lakštingala laikoma liaudies dvasinio grožio simboliu. Su lakštingala lyginimas ir dosningasis Krizas, kuris „savo skrandą būrišką užsimovęs“, „po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška“, kai „savo Dievą pradeda garbint“. Dievo sukurtasisi gamtos pasaulis – sektinas pavyzdys būrams. O žmogui duota daug daugiau, tad, nors ir alkano pavasario sulaukęs, neturėtų jis skūstis ir niurnėti.
„Pavasario linksmybėse“ prabylama ir apie prigimtinę ponų ir būrų lygybę. Būrų susirinkime ( krivūlej) prireikus samprotaujama apie tai,kad ponai ir būrai gimsta lygūs. Zanras pasistebi Mekum, Kasparo tarnu, kuris užsigeidęs poniškai pasirodyti „būrus prastus per kiaulių jovalę laiko“. Ir gėdina jį: „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt/ Ir savo pono suteptus ropagus nušluostyt“. Šiais žodžiais teigiama, kad kiekvienas turi žinoti savo vietą ir dorai atlikti skirtąsias pareigas.
Pareigos neatlikimas – blogio šaltinis. Būrai ją pažeidžia, kai tingi, nesirūpina savo ūkiu, nes ne visi rūpestingi ir darbštūs. „pavasario linksmybėse“ leidžiama kalbėti Slunkiui, kuris yra tingėjimo įasmeninimas. Prireikus griežtai subara Slunkių: „Eik, – tarė, – šudvabali, kur šudvabaliai pasilinksmink/Juk tu jau su savo namais, kasmet šudinėdams/Sau ir mums, lietuviams , padarei daug gėdos“/ „Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt,/Tai pirma tur visas kūns gardžiai pasipurtyt.“ Lietuviai turi būti darbštūs. Šioje poemos vietoje (kaip ir nuolatos poemoje) apie lietuvius kalbama kitataučių fone. Lietuviams netinka nepadoriai elgtis, nes tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių pagarbą. Girdamas darbščias, daug priverpusias, priaudusias lietuvias moteris „Metų“ pasakotojas su pasididžiavimu kalba. „Ak išties! Mūsų būrai nė rėdyti ponaičiai/Dar su durniais vokiškais susisėst užsigeistų/Ir prancūzai juos toliau išpeikt negalėtų“. Taip išreiškiama galimybė lietuviams susėst su kitataučiais prie vieno stalo kaip su sau lygiais.
„Vasaros darbai“ pirmosiomis eilutėmis Priekus pasveikina svietelį margą: „Sveiks, Dieve duok! Sulauk dar daug pavasario švenčių/Irgi sulaukęs jas, vis sveikas ir drūts pasilinksmink/Taip Dieve duok kažkam kurs mūsų Lietuvą garbin ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka“. Šiomis eilutėmis Priekaus lūpomis išvardijami svarbiausi K. Donelaičio idealai Lietuva ir lietuvis baudžiauninkas.
Tai patriotiškiausia „Metų“ vieta, kurioje jaučiamas ir pasidžiavimas, ir užuojauta. Būro gyvenimas, nors ir kuklus, bet sveikas,nes kuklus valgis ir darbas – pranašesnis gyvenimo būdas už ponų, kurie „su griekais kasdien tingėdami penis“.
Toliau prabyla Lauras kuriam gamtos pasikeitimas sukelia minčių, kurios leidžia pereiti prie būrų gyvenimo apmąstymo. Jis prisimena biblinį žolelės ir žmogaus palyginimą iš žydų karaliaus Dovydo psalmių. Gyvenimas, kaip nukirsta žolelė, kuri tuoj pat nuvysta ir sudžiūsta. Lauras mąsto panašiai, bet mato ir žmogaus gyvenimo prasmę – žmogus ir žiedelis užaugina vaisius. Vėl prisimenama būrų ir ponų lygybė : „taip pons, kaip būrs,/lopšyj verkšlendami bėdžiai,/Amžio būsimo tikt blogą pumpurą rodom“. Bet giltinės dalgis visus kerta vienodai.
Pasirodęs besikeikiantis sakmistras pažadina Selmo mintis apie bedievius, kurių „daug yr sviete“, „ant kurių liežuvio velniai šokinėja“. Apgailestauja, kad ir būrpalaikis koks „su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną“. Paprastam būrui taip elgtis nepritinka. Žinoma, žmogus gali įvairiai elgtis, bet jam suteikta moralinio tobulėjimo galimybė. Net ir Biblijoje labiausiai vargstančiam ir paniekintam žmogui paliekama daugiau vilčių. „Metuose“ žmogaus likimas yra jo paties rankose, „veržlybas“ gyvenimas būrą gali moraliniu požiūriu iškelti aukščiau ir už poną.
„Vasaros darbuose“ yra epizodas apie mėšlavežį ikr gerąjį poną. Širdingojo pono prisiminimas – tai logiškas tvarkos, ilgesio įsikūnijimas. Tobulai sutvarkytame pasaulyje būro nereikėtų ilgai į darbą raginti, o ponas jam būtų mielagingas. Tačiau apie gerąjį poną kalbama būtuoju laiku: „Daug yr ponpalaikių, kurie pamatydami Būrą,/spjaudo nei ant šuns ir per drimelį laiko,/Lygiai,kad žmogutis toks nevertas pažiūrėti./Ale nabašninks amstrots, taip nedarydavo būrui,/Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo bėdžių. Taigi vėl kalbama apie blogio šaltinį – [areigos neatlikimą. Ponai valdininkai, pažeisdami teisėtumą, gimdo blogį. Gerasis ponas prisimenamas tada, kai vaizduojamas būrų mušimas. Apie gailestingumą, humaniškumą, artimo meilę, ką įasmenina gerasis ponas, galima kalbėti tik kaip apie neįgyvendinamą svajonę.
Toliau „Vasaros darbų“ dalyje kalbama apie darbus, Krizas samprotauja apie šeimininkų ir samdinių santykius. Jis pasigenda senųjų kuklių lietuviškų tradicijų, kai lietuviai buvo kuklūs savo apsirengimu ir valgiu. Bet samdiniai – tos pačios bendruomenės nariai, tokie pat baudžiauninkai ir Krizas užtarimo nesulaukia.
Vaizduodamas svarbiausią vasaros darbą – šienapjūtę – autorius supažindina su „nenaudėliu“ Plaučiūnu. Apie jį galime spręsti iš poelgių ir nutikimų. Tai dar vienas neigiamas personažas, nevykdąs savo priedermių. Jis, kaip ir Slunkius, nesirūpina savo ūkiu, apsileidęs, nerūpestingas ir girtuoklis. Girtavimu labiausiai ir piktinasi autorius. „Vasaros darbų“ pabaigoje bevardis, dvaro prievaizdas, ragina atlikti po rugiapjūtės dirbamus darbus, autorius vis ragina būrus neapsileisti prieš kitataučius.
„Rudenio gėrybės“ – pati epiškiausia „Metų“ dalis. Pagrindiniai akcentai moralinio pobūdžio : smerkiamas būrų girtavimas, sekimas svetimomis madomis ir kitkuo. Sotus ruduo ir šventės padeda sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.Po balkano pavasario ir sunkių vasaros darbų būras gali atsikvėpti, sočiau pavalgyti, pasilinksminti. Tačiau, vaizduodamas besilinksminantį būrą, autorius neužmiršta kalbėti apie tai, kas jam labiausiai rūpi – žmogaus dorovė, jo lietuviškumas. Aprašydamas Krizo dukters Ilzbutės vestuves, vaizdžiai piešia, kaip būrai rengiasi eiti pas Krizą, kaip puošiasi vyrai ir moterys, kurios pasidabino ne vokiškai, „kaip kelios jau prasimanė“, bet lietuviškais. Pačių vaišių metu autorius turi daug pastebėjimų dėl būrų etiketo, prie stalo dainavimas, kuris anot pasakotojo, primena žviegimą, nes visi jau buvo „dosniai prisisiurbę“, minimi šokiai, kai būrai „lietuviškai ant aslos šokdami spardės“. Senųjų būrų pasakojimai perkelia klausytoją į pokylį dvare, prisimenamos Plaučiūno keltos krikštynos, apie savo gyvenimą graudenasi Priekus. Būrai barami dėl girtavimo ir bedievystės. Apmąstomas būrų gyvenimas, ginamas ir ugdomas jų žmogiškasis ir tautinis orumas. Skaudžiai kliūva ponams: „O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius/Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,/Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt“. Ir vėl matome, kad ponai nėra būrams autoritetas ir sektinas pavyzdys. Moralinio tobulėjimo viltys siejamos tik su paprastais būrais.
Bružo lūpomis dar kartą prabylama apie vienodą žmonių prigimtį : „žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,/ Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai.“ „Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,/O tarp būrų vėl nei viens sau n‘atnešė žagrę,/Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė,/Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,/O kits per purvus klampodamas mėžinį rauso. Tad ponai ir būrai gimsta lygūs ir nors būrams lemta būti pažemintiems, bet poetas juos iškėlė.“ Legalioji dorovė yra paremta pareigos vykdymu, o nelegalioji – egoistiniais polinkiais. Todėl žmonės ne visada paiso savo pareigos“. Priekus puikiai atlieka savo pareigas būdamas jaunas, bet senatvėj ponai jį niekina, o kartais net ir būrai. Enskys, gudrus ir energingas būras, guodžia jį rodydamas išdilusiais ašmenimis peilį, kuris primena kumpą giltinės dalgį, taip tarsi primindamas, kad nereikia graudotis dėl dorai atliktų pareigų. Savo vagystes Enskys pateisina lyg savaime suprantamas – juk vagia, kad valdžiai mokesčius susimokėtų. Smerkia Enskys ir apsileidėlius Slunkių bei Pelėdą.
Didžiausia yda, kuri pražudo moralę, – girtuoklystė, o didžiausias „Metų“ girtuoklis – Dočys. Blogiausia tai, kad į karčiamą jis vedasi žmoną ir vaikus. Kyla klausimas, kodėl žmonės taip blogai elgiasi. Selmas samprotauja, kad dėl to kalti svetimieji: „Ale kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,/Kai dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo/ Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino/Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Užmiršę lietuvišką kalbą, perima lietuviai ir svetimųjų manieras – girtuoklystę ir bedievystę. Nusiminusiam Selmui vaidenasi net pasaulio pabaiga. Tačiau „Rudens Gėrybių“ dalis baigiama viltingu nedaryti gėdos Lietuvai ir lietuvninkams: „Ak lietuvninkai, širdingi mano broliai!/Ben nesilyginkim akliems šio svieto b edieviams/Ir neatbodami, kad į mus žiūrėdami bloznai/Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias“. Padorus lietuviškas, protėvių paveldėtas elgesys – tai būdas išlikti gerbiamiems ir pelnyti palankumą savo tautos papročiams, kalbai, apsirengimui.
„Žiemos rūpesčiuose“, paskutinėje poemos dalyje, plačiausiai parodytas viešasis būrų gyvenimas: jų santykiai su valstiečiais, valdžia bei kitataučiais kolonistais. „Metuose“ pasakotojas ir kalbantysis teigiami poemos veikėjai neabejoja idealaus, Dievo sutvarkyto pasaulio galimybe: „Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakint“. Tačiau ponai nepaiso jiems suteiktos teisės dorai valdyti būrus, juos engia, niekina „Tu savalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/ Ir nei žaibas koks žaibuodamas gaudini būrą/Dievs ant rasto tau prakilnaus paliepė sėstis/Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę,/Bet teisiuosius kirst ir durt nedavė valią“. Už tai, kad nederamai edlgiasi su būrais, ponai turės atsakyti Paskutinio teismo dieną: „Ale matau,kad tu, tyčioms akis užsimerkęs/Vieryt jau bijais,kad Dievs visur tave mato/ Ir,kad kartą jis atidengs tavo visą raspustą/ Tič tikt ,ik sūdžiai šio svieto tau pasirodys/Ir ponus taip,kaip mus, sūdop suvadinęs,/Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“. Paskutinio teismo baimė – vienas iš žmogiško ponų elgesio, savo pareigų vykdymo garantas. Be to, dorai su būrais elgtis reikalauja ir prigimtinės lygybės principas :“Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs/Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,/Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks prasidėjai/Ir moma taip tau, kaip jam pasturgalį šluostė?/Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt?“.
„Pasak I. Kanto, žmogus savo veikloje susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais tarp to, „kas yra, ir to, kas turi būti“. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis žmogus?“. Tai pamatinis „Metų“ konfliktas. Donelaitis ir būrus ir ponus tarsi ragina apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.
Išvados
Patriotiniai ir Etiniai būriškojo gyvenimo aspektai aptarti remiantis šviečiamosios filosdofijos idėjomis, kurias Kristijonas Donelaitis „Metuose“ perėmė iš savo mokytojo F. Šulco. Svarbiausias prigimtinės lygybės principas. Nors žmonės nėra lygūs savo padėtimi, vieni ponai,kiti būrai, taip jau nulemta Dievo, bet ir vieni ir, kiti turi gerai atlikti savo pareigas.
Žmonės turi laisvą valią ir pasirenka savo veikimą: kuria gėrį ar blogį. Todėl privalu rūpintis savimi, visada apgalvoti savo veiksmus ir nepažeisti kitų interesų.
Blogio šaltinis – pareigos neatlikimas. Būrai neatlieka pareigos nesirūpindami savo ūkiu, valdininkai – pažeisdami teisėtumą.
Dorovingas gali būti tik tas, kas prisirišęs prie savųjų papročių. Donelaičio kūrinyje bandoma priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai. „Metuose“ teigiama, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Žeminamo žmogaus pasiryžimas kovoti dėl savo teisių – vienas svarbiausių poemos motyvų.
Tik laikantis krikščioniško gyvenimo normų, galima išsaugoti tautiškumą. Be to, Donelaičio poemos veikėjai, būrai, neišeina iš savo kaimo, lieka būrais ir taip saugoja savąsias tradicijas. Uždaro gyvenimo būdas daro juos tvirtais krašto patriotais.
Naudota literatūra
1. Kristijonas Donelaitis “Metai ir pasakėčios”2002m.
2. Etikos Etiudai 8 “Dorovė ir tradicijos“