Sunkiais pokario kovų metais partizanų dainas dainavo ne tik rezistentai, bet ir kiti lietuviai. Jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, klajojo rankraštiniais nuorašais. Daugiausiai tai buvo anonimiški kūriniai, tik kai kurie pasirašyti slapyvardžiais. Juos kūrė ypatinga jaunimo dalis – idealistai. Jų posmai gimė ne patogiame kambaryje, ant rašomųjų stalų, o siaučiant darganoms, pasidėjus lapelį ant šautuvo buožės, slepiantis žeminėje, klausantis mirties alsavimo.
Ne visi jie buvo poetai, bet kūrė dainas, kad lengviau būtų ištverti. Todėl šie kūrinėliai dideliu meniškumu nepasižymi. Jie primena liaudies dainas tiek savo tematika, tiek savo menine išraiška. Kaip pavyzdys galėtų būti “Sušaudytos dainos”. Jose išdainuojama meilė Tėvynei, artimiesiems, atsisveikinimo graudulys, namų bei mylimųjų žmonių ilgesys, mirties nuojauta. Šiose dainose greta eina ir skausmas, ir viltys:
Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.
Ypač dažnas dainose grįžimo motyvas. Lyrinis “aš” lygina save su paukščiais. Bet jie yra laimingesni: išlėks ir vėl sugrįš. O apie save sako:
Nežinau tik aš, motule,
Ar pabelsiu į duris.
O jeigu ir grįš, nebebus kam durų atidaryti, niekas nelauks prie vartelių, veltui vardą šauktų, nes motinėlė toli, Urale, o tėtis šaltuos kapuos. Retoriniais klausimais išsakomas skundas ir skausmas (“Kas nuvargusį paguos? Kas dainelę padainuos?”). Kaip ir liaudies dainose, šiuose kūriniuose gausu deminutyvų, epitetų. Dažni įvaizdžiai rūtos, žirgelio, paukščių… Visa tai dainoms suteikia nuoširdumo, paprastumo, sukelia graudulį, kad prabėgs gražios jaunystės dienos, o širdį pasiliks tik skriauda.