Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.1)

 

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.
Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.
Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.
Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.
Literatūra – tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.

Leave a Reply

Your email address will not be published.