Kristijonas Donelaitis – vienas įžymiausių lietuvių rašytojų pasaulietinio turinio literatūros pradininkas, padėjęs pagrindus realistinei krypčiai. Jis gimė 1714 m. Lazdynėlių kaime, Gumbinės apskrityje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nors ir sunkios buvo gyvenimo sąlygos, Donelaičių vaikai veržėsi į mokslą, į amatus. Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus katedros mokykloje, vėliau įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame tuo metu buvo daugiausia ruošiami protestantų dvasininkai – pastoriai. Čia buvo mokomas tikybinių dalykų – teologijos ir senųjų bei naujųjų kalbų. K. Donelaitis išmoko lotynų, graikų, vokiečių kalbas. Kai baigė studijas, buvo paskirtas Stalupėnų kantoriumi. 1743 m. jis buvo paskirtas pastoriumi į Tolminkiemį. Ten gyveno iki mirties, pažindamas valstiečių baudžiauninkų vargus ir rūpesčius. Mirė 1780 m., sulaukęs 67 metų. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Donelaitis Tolminkiemyje atstatė sudegusią mokyklą, savo lėšomis pastatė pastorių našlių prieglaudos namus. Buvo darbštus, rūpestingas, turėjo gabumų mechanikos ir optikos srityje: darė barometrus, termometrus, tekino stiklą, gamino fortepijonus.
K. Donelaičio kūrybos bruožai atsikleidžia jo iškiliausiame kūrinyje “Metai”. “Metai” – tai epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, poemoje vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimu, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.
Poema “Metai” – kūrinys, kurį reikėtų išversti į kitas užsienio kalbas, kad jis galėtų patraukliai pristatyti Lietuvą. Šis kurinys vertas vertimo dėl daugelio priežaščių, kurių keletas pateikta žemiau:
1. Epinė poema “Metai” yra svarbi ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūrai, nes šioje poemoje iškeltas naujas požiūris į paprastą žmogų – valstietį. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba;
2. Keturių metų laikų vaizdavimas XVIII amžiaus Europos literatūroje bei mene buvo labai populiarus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą;
3. poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius.Visa tai kuria savitą ir neįprastą poemos stilių, kuris būtų įdomus užsienio skaitytojui;
4. Poemoje “Metai” persipina labai daug literatūrinių epochų bei stilių. Baroko pėdsakų galima aptikti “Metų” stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau giežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Švietimo epocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose.
Vargu, ar rastumėm, kitą lietuvių rašytojo kūrinį, kuris būtų toks vertingas moraliniu bei didaktiniu požiūriu skaitytojui, todėl šis kūrinys yra vienas svarbiausių Lietuvos literatūros istorijoje, padėjęs pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.