Zygmunt Bauman – vienas žymiausių dabarties socialinių mąstytojų. Savo knygoje “globalizacija: pasekmės žmogui” siekia apčiuopti globalizacijos procesų esmę, ir išryškina prieštaringą jų poveikį žmogui, bei jo gyvenamąjai aplinkai ir pasauliui.
Knygos ketvirtąjame skyriuje, pavadinimu “Turistai ir bastūnai” pasakojama, kaip šiuolaikiniame pasaulyje globalizacija veikia žmogų laiko ir erdvės kontekste. Kritiškai apžvelgiamos globalizacijos įtakojamų visuomenės ir kultūros pokyčių pasekmės.
Skyriuje “Turistai ir bastūnai” galime išskirti keletą pagrindinių temų. Pirmiausia, tai žmogaus mobilumo klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Z. Bauman teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmogus nuolatos juda., ir tai nepriklauso nuo to ar jis fiziškai juda ar ne. Šiuolaikiniame pasaulyje nuotolis nebėra problema, jį galima lengvai ir greitai įveikti lėktuvu, automobiliu ar greitaeigiu traukiniu. Bet žmogui norint ką nors aplankyti, sužinoti, ar pabendrauti – netgi nėra būtina palikti savo gyvenamosios vietos, nes TV, internetas, leidžia pabūti bet kuriame pasaulio kampelyje. Atrodytu viskas puiku, juk atsiveria žmogui šitiek galimybių, bet šis procesas turi ir neigiamą pusę. Kai kurie žmonės iš ties tampa “globaliais žmonėmis” , kiti gi tampa sukaustomi jų pačių “lokalumo”, t.y visuomenės erdvės darosi nepasiekiamos lokalizuotiesiems ir vietinės bendrijos praranda sugebėjimą derėtis ir konkuruoti visuomenėje, todėl tampa vis labiau priklausomos nuo “globaliųjų”. Na, o būti lokaliu šiuolaikiniame pasaulyje, kur “globalieji “ duota toną ir kuria gyvenimo taisykles yra tiesiog nepakenčiama, nes tai – nuosmukio ženklas.
Aš sutinku su autoriaus išreikštomis mintimis. Šiuolaikinis pasaulis judrus, be galo greitas, konkurencingas, kuriam būdingas pinigų, ir naujovių (ypač technikos srityje) vaikimąsis. Dabartinio urbanizuoto pasaulio miestai atrodo niekad nemiega, nes žmonės nuolat vaikosi pinigų arba tenkina savo malonumo ir naujų įspūdžių poreikį, taip kraudami pinigus milžiniškom beasmenėns korporacijoms, kurios apraizgiusios visą pasaulį.
Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai žmogaus vertę geriausiai nurodo tai, kiek jis turi pinigų, ir kokia jo perkamoji galia. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau gerbtinas, mat jis skirtingai nei neturtingieji naudingas ekonomiškai. Ne visi žmonės sugeba suspėti su vis tobulėjančiomis technologijomis, ypač senesni ar neturintys galimybiu ir materialinių išteklių, toms technologijoms įvaldyti. Tokiems žmonėms sunku prisitaikyti modernėjančioje visuomenėje ir susirasti geresnį darbą, todėl jiems tenka tenkintis pastai apmokamu fiziniu darbu ir užimama žema padėtimi visuomenėje.
Įvairių technologijų atsiradimas, įgalino žmones atlikti daug darbų, užsidirbti pinigų, vadovauti verslui beveik neįšeinant iš namų. Žmonės, o ypač vaikai ir paaugliai tiesiog apsigyvena virtuliame pasaulyje jie rečiau kur nors išeina, turi mažiau draugų, blogesnė jų socializacija. Tad ar beverta stebėtis, kad žmonės net nepažįsta savo kaimynų? Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės susvetimėję, nepastovūs, nervingi, nelinkę užmegzti artimų santykių ir įsipareigoti. Dėl to atsirado kohabilitacija , ėmė masiškai dydėti skyrybų skaičius, sumažėjo gimstamumas. Žmonės taip greitai besikeičiančiame pasaulyje nesijaučia saugūs ir užtikrinti dėl savo ateities.
Kita autoriaus nagrinėjama tema – “Šiuolaikinė visuomenė – vartotojų visuomenė”. Autorius teigia jog šiuolaikinis žmogus gyvena tam, kad vartotų. Šiuolaikinėje visuomenėje jau mažai reikalingas masinis industrinis darbas, vietoj to jai reikia telkti savo narius kaip vartotojus. Žmogus – vartotojas nemėgsta įsipareigoti, jam svarbiausias yra jis pat ir jo poreikiai. Vartotoją vilioja viskas, kas naują ir dar neišmėgintą. Kai vartotojas gauna trokštamą daiktą ar potyrį, jo jam užtenka tik trumpam laikui. Vartotojai greitai susižavi, bet lengvai ir nustoja domėtis. Vartotojai nuolat verčiami ko nors trokšti, jie gyvena nuo vienos pagundos iki kitos, o pardavėjai puikiai žino kaip to pasiekti: svarbiausia vatotojui sukelti tokį troškimą, kokio jis nė nesapnavo, jis turi tikėt ,jog tai šis tas ko jis dar nepatyrė. “Šiuolaikinis vartotojas pirmiausia kaupia įspūdžius, o daiktų kolekcionavimas jam antrinis dalykas.” Kiekvienas naujas jaukas turi būt labiau vyliojantis nei ankstesnis, ir kas svarbiausia vartotojas turi nesuprasti, jog jis užkibo ant kabliuko. Žmonės apgaulingai savęs nelaiko vartotojais, jie mano, jog patys nusprendžia kokį daiktą įsigyti – tai jų sprendimas, kurį jie supranta kaip savo laisvos valios ženklą.
Iš tiesų mūsų visuomenė perdiem vartotojiška. Prekių reklamos nuolat sukasi visuomenės informavimo priemonėse, o kur dar įvairios apgaulingos akcijos, kurios kaip muses voras vilioja žmones į savo tinklus. Žmonės nuolat seka madą,įsigyja daugiau drabužių , nei kad sunešioja. Televizija propaguoja vartotojišką būdą. Žmonės išauga visuomenėje kurioje jo padėti nusako tai, ar jis gali ir ar turi tam tikrą daiktą. Parduotuvės nusėtos begalę prekių, kurių spalvotas, akį traukiantis įpakavimas tiesiog neleidžia praeitį pro šalį ko nors nenusipirkus. Retai kada žmogus sugeba išeit iš parduotuvės nenusipirkęs ko nors, ko visai neplanavo pirkti.
Aš negaliu visiškai pritarti autoriaus teiginiui, jog daiktų kolekcionavimas žmogui antrinis dalykas. Žmones traukia daiktai, jie reprezentuoja žmogaus socialinį ir materialinį statusą. Jei žmogus turtingas, jis turi savo turtą parodyti. Pavyzdžiui verslininkas, jei jis rimtas verslininkas jis turi rinktis viską kas geriausią ir brangiausia, turi turėt tam tikrai jo užimamai socialinei padėčiai būdingus atributus t.y. brangų sportinį automobilį, vilą, aukoti labdarai, solidžiai atrodyti, kitaip į jį nebus žiūrima rimtai ir jis nekels pasitikėjimo. Ir tiktai turtingiausi iš turtingiausių iš tiesų gali elgtis kaip tinkami.
Tikriausiai pati svarbiausia Z. Bauman aptariama tema yra šio laikmečio socialinė, kultūrinė ir psichologinė poliarizacija. Pasak autoriaus dabar žmonės pasiskirstę labiau nei kada nors ankščiau ir tai vis labiau tampa pastebima. Praraja tarp vadinamųjų “aukštesniųjų” ir “Žemesniųjų” vis labiau gylėja, bei tampa gyvensenos norma. Vartotojų visuomenėje žmonės skirtomi pagal jų mobilumo lygį – pagal laisvę rinktis. “Parodaksalu, bet informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius sykiu yra, beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusio elito ir liaudies žlugimo metas. Pirmieji neturi ko pasakyti antriesiems, kas atsilieptų jų mintyse, kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas”Aukštesnieji visada tam turi geresnes sąlygas. Jie patenkinti ir gali judėti kur tik nori, atsižvelgdami tik į tai kokio malonumo trokšta.”Žemesnieji” negali rinktis, dažniausiai jie neturi galimybės palikti savo kad ir labai nemėgiamos aplinkos, o jei ir iškeliauja tai tikrai ne malonumų vaikydamiesi, o todėl, kad neturėjo kitos išeities. “Aukštesniesiems” globaliame pasaulyje erdvė nėra suvaržymas, jie ją gali raižyti tiek realiai, tiek virtualiai.”Žemesnieji” – įvietintieji, jie neturi galimybės judėti ir turi pakelti visus jų gyvenamąja vietovę galinčius ištikti pokyčius.
Mano manymu autorius visiškai teisus.”Žemesnieji” išties pririšti prie savo gyvemanosios vietos, jie tiesiog neturi resursų persikelti kitur, o dar dažniau net trumpų atostogų sau negali leisti. Neturtingieji visuomet nukenčia labiausiai. Pavyzdžiui, kai vyksta karas, neturtingieji bega tik tada, kai karo veiksmai prasideda visai šalia jų. Ir bėga jie pasiėme tik truputėli mantos, benamiai, be pinigų. Turtingieji, dažniausiai, karo pradžios kaltininkai, lengvai gali pasitraukti į kitą šalį, kur gyvenama taikiai ir toliau gyventi kaip gyvenus, o neturteliams lieka sugriauti namai, sužlugusi ekonomika, skurdas ir bedarbystė.
“Aukštesniesiems” pasaulio gyventojams valstybių sienos sulygimamos su žeme, jie gali keliauti kur nori ir kada nori. ”Žemesnieji” susiduria su didesne imigracijos kontrole, apgyvendinimo įstatymais, “švarių gatvių” ir “nulinės tolerancijos politika”
Tikra tiesa, jog “aukštesnieji” visur yra privilegijuotoji klasė, visose šalyse juos mielai pasitinka, nes jie yra vartotojai, kurie gali palikti daug pinigu, tai ekonomiškai naudinga, Tuo tarpu “žemesnieji”, kurie trokšta prieglobščio atsitrenkia į biurokratijos ir netolerancijos sieną. Valstybės nenori įsileisti tokių gyventojų į savo šalį, nes ekonomiškai, tai dažniausiai jau nebenaudingą. Biurokratai baiminasi, jog valstybei jie bus našta , kuria jai teks išlaikyti. Todėl žemesnieji dažnai nelegaliais būdais patenka į ekonomiškai stiprias šalis ir kad ten patektų, jiems dažniausiai tenka sumokėti daug daugiau, nei lengvai šalin patekusiems “aukštesniesiems’
“Aukštesnieji” pasaulio gyventojai gyvena amžinoje dabartyje, jų gyvenimas -virtinė epizodų, kurie atskirti nuo praeities ir ateities. Jiems nuolat trūksta laiko. Tuo tarpu žemesnieji turi daugybę nepanaudoto laiko.
“Aukštesnieji” ir “žemesnieji” labai skirtingi. Juos skiria materialinė baze, buitis, galimybės, gyvenamoji aplinka, išsilavinimas ir t.t. Dėl šios priežasties jų požiūris, sau keliami tikslai, ir gyvensena tampa nesuprantama, o kartais netgi atstumianti visko pertekusiam elitui.”Aukštesnieji“ ir „žemesnieji“ gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, nors, atstumo prasmejuos skiria vos keletaskilometrų. Turtingieji gyvena prabangių vilų , ar bent jau respektabiliai atrodančių namų rajonuose, o neturtigiesiems nelieka nieko kito, kaip apsigyventi miesto getuose. Tiek vieni, tiek kiti neperžiegia juos skiriančių rajonų liniju, todėl turtingieji nelabai ir numano kokiomis sąlygomis auga neturtingieji. O jų aukojama labdara dažniausiai tera jų socialinės klasės atribiutas arba galimybė nurašyti mokesčius.
Zigmunt Bauman šiuolaikinius žmones išskirto į turistus ir bastūnus. Turistai nuolatos keliauja, nes tai jiems teikia didžiausią malonumą ir laisvės pojūtį, kuris jiems asocijuojasi su nuolatiniu judėjimu. Jie turi namus dažnai netgi kelis, bet namai jiems tik užtikrina turisto, o ne bastūno statusą ir padeda išvengti benamystės keliamų nepatogumų. „Ne visi klajūnai keliauja todėl, kad keliauti mėgsta labiau, neipasilikti vietoje <…> Jie keliauja todėl, kad „būti namie“ pasaulyje surestame pagal turisto matą yra pažeminimas ar katorga <…> Jie keliauja, nes buvo pastumėti – pirmiausiai dvasiškai išrauti iš jokios vilties nebeteikiančios vietos <…> jų kebli padėtis, jiems neatrodo esanti laisvės apraiška“ Štai tokių klajūnų jau negaline vadinti turistais, tai jau bastūnai , kurie laikomi turistinėms paslaugoms atsidavusio pasaulio atliekomis.
Tiek turistai, tiek bastūnai yra vartotojai. Tik skirtingai nei turistai, bastūnai laikomi ydingais vartotojais. Pasak autoriaus taip yra todėl, kad bastūnų vartotojiškos galimybės yra gan ribotos, dėl turimų išteklių, todėl jie laikomi ekonomiškai nenaudingais, taigi nepageidaujamais. Turistai bastūnus niekina ir baisisi beveik dėl tokių pačių priežašcių, dėl kurių bastūnai žvelgia į turistus kaip į savo stabus: keliautojų visuomenėje turizmas ir bastymasis yra dvi tos pačios medalio pusės, nes bastūnas yra turisto alter ego. Juos skiria, ne visada aiškiai apibrėžta linija. Bastūnas yra turisto košmaras, jo žvilgsnis verčia turistą sudrebėti, ne dėl to kas yra bastūnas, o bėl to kuo gali tapti turistas. Turisto kelias nėra rožėmis klotas, tad kuo nepatrauklesnė yra bastūno lemtis, juo pikantiškesni ir geresni atrodo turisto bastymaisi. Juo blogesnė bastūnų padėtis, juo geriau jaučiasi turistas.
Mano manymu autorius tik išdalies teisus toli gražu ne visi žmonės yra turistai arba bastūnai. Juk lokalieji niekur nesibasto ir neturistauja. Na, o su mintimi kad bastūnai yra turistų alter ego aš visiškai sutinku. Turistai bando išvalyti gatves nuos benamių ir elgetų, nes mato bastūnuose patys save, kas jiems galėtu nutikti jei jie prarastų savo socialinę padėtį ir turtą. Bastūnai priverčia nusiimt savo rožinius akinius ir pamatyti savo padėtį ne kaip laisvės, bet kaip šiuolaikinės vergystės ženklą.
Mano manymu autorius rašo gana sudėtingai, neišdėsto teorinės medžiagos ir pilnai neišaiškina globalizacijos temos. Tik tas skaitytojas, kuris bent šiek tiek susipažinęs su teorine medžiaga, gali tinkamai suprasti tekstą. Autoriaus išsakytos mintys verčia susimąstyti ir iškelia dar daugiau klausimų. Autorius pateikia galybę savo minčių, kurios atrodo įžvalgios ir teisingos, bet galėtu būti pateikta daugiau argumentacijos ir pavyzdžių, kurie pagelbėtų lengviau suprasti kas slepiasi už begalės sudėtingų žodžių ir autoriaus įžvalgų. Autorius ganėtinai išsamiai išaiškina užkabintas temas ir nesistengia atkartoti begalės kitų autorių , o ieško savo priėjimo prie pasirinktos temos ir pateikia daug naujos ir dar man nežinomos informacijos. Norėtusi, kad autorius dar šiek tiek išsamiau paaiškintų poliarizacijos savoką, nes ji tiesiog patikta patiems susiprasti ką jį reiškia, o juk tai viena svarbiausių autoriaus nagrinejamų globalizacijos pasekmių.. Tiesa, pagrindinis knygos pliusas, – tai, kad ji lengvai skaitosi, ir nors kai kur nevisiškai supranti ką autorius parašė, bet skaityti netampa nenuobodu, knyga įtraukia ir nepaleidžia, kol neperskaitai jos iki pat galo.