Donatas Petrošius – poezijos rinkinio „AORISTAS“ analizė

 

Antrasis D. Petrošiaus (g. 1978) poezijos rinkinys „Aoristas“ įtikina, kad į literatūrą atėjo gabus, savitas poetas. Retai girdimas žodis aoristas, pasirinktas knygai pavadinti, graikų kalboje reiškia „neapibrėžtas“, „beribis“. Jis savaip apibrėžia didžiąją dalį knygos eilėraščių – poeto anksčiau patirtų būsenų, atsitikimų ir apmąstymų persikėlimą į kūrybinę dabartį. Septyni nedideli skyriai turi savus lyrinius siužetus. Baigiamasis skyrius „Nuožiūros“ asociatyviai sietinas su pasaulinio garso filmais. „Šiam poetiniam kartui savavališkai susikūriau savo aoristą, kurio supaprastintas apibrėžimas skambėtų maždaug taip: visa, kas bent kartą buvo ar nutiko, yra visada. Kodėl? Todėl, kad būtų neteisinga, jei viskas – lyg niekur nieko imtų ir prapultų į nežinią. Todėl, kad nieko nėra, ko nebūtų. Nuosekliai žvelgiant, niekas niekur nedingo. Neprapuolė ir tas pats senasis aoristas bei visa, kas prie jo buvo prikabinta. Tegu tas laikas dabar atrodo menamas, neatkuriamas, gramatiškai neapibrėžiamas – kaip tik tokio ir reikia eilėraščiams.“ (Donatas Petrošius)

„Nuožiūros“ radosi iš besaikio piktnaudžiavimo namų kinu. Būdavo, kad gavęs kokį naują filmą žiūrėdavau jį kiekvieną vakarą tris savaites. Kai kuriuos peržiūrėjau pusšimtį kartų ir žinau, kad sugrįšiu prie jų dar mažiausiai antra tiek, tačiau esti ir tokių, kurių pavadinimai čia pakliuvo vien dėl to, kad patys įsiprašė, tiksliau, įsijungė reikiamoje vietoje tinkamu laiku. Paraleliai kinomanijoms rašiau eilėraščius, ir kai kuriems jų be skrupulų prisegdavau tomis dienomis tyrinėto filmo pavadinimą – juolab kad ne kartą pagavau save įvykdžius sinefilinį kriminalą: tai, žiūrėk, kokią citatą netyčia nugvelbiau, tai įsijaučiau per daug.“