A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” – kūrinys, kurį reikėtų išversti, kad jis patraukliai pristatytų Lietuvą

Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. “Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė. A.baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais. Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu. Poema “Anykščių šilelis” yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.

“Anykščių šilelis” – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Taip gražiai išreikštos meilės gamtai, tikriausiai nerasime ne tik kad nei viename Lietuvių autoriūų kūrinyje, bet ir pasaulio autorių kūryboje. Lietuvos gamta, yra viena iš gražiausių ir unikaliausių pasalio kampelių, kurią stipriai jautė poetas, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Taigi, A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” yra tas kūrinys, kuris turėtų būti išverstas į kuo daugiau pasalio kalbų, kad bet kuris pasaulio skaitytojas, skaitydamas šį kūrinį, suvoktų mus supančios gamtos svarbą ir grožį, bei Lietuvą matytų, kaip šalį, kurią tikrai verta aplankyti ne tik dėl Vilniaus senamiesčio ar bažnyčių grožio, bet ir dėl nepaprastos gamtos.

Leave a Reply

Your email address will not be published.