A. Škema. Jo kūrybos savitumas ir poetika

 

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė.
Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados – jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba – tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis – kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.
Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė – ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.
Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.