Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus (Nr.1)

 

Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus, nes jie kaip veidrodžiai, atspindintys šalies kultūrą, jos bruožus bei svarbiausias vertybes.  Taip pat, tai yra puikus turistų, o tuo pačiu ir pajamų pritraukimo į šalį, būdas.

Mona Liza – žymiausias Leonardo da Vinčio paveikslas, vienas iš pačių žymiausių apskritai Vakarų kultūroje. Nutapyta aliejiniais dažais ant tuopos medienos maždaug 1503-1507 m., yra 77 × 53 cm dydžio. Dabar paveikslas priklauso Prancūzijos vyriausybei ir kabo Luvro muziejuje Paryžiuje. Paveiksle nutapyta moteris, žvelgianti į žiūrovą su paslaptinga šypsena. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose. „Mona Liza“ – Leonardo da Vinčio meno apvainikavimas. Tai milžiniško populiarumo ir garso paveikslas, todėl ne veltui Prancūzijos vyriausybė, kaip įmanydama stengėsi, kad šis meno kūrinys būtų grąžintas Prancūzijai ir eksponuojamas Paryžiuje. Todėl Prancūzija kasmet pritraukia begales turistų ne tik dėl garsiojo Eifelio bokšto, bet ir dėl neįkainojamo meno kūrinio – Mona Liza.

Mikelandželas Buonarotis – renesanso dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas. Mikelandželas paliko aibę šedevrų, kurie žavi žiūrovus jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Jo kūryba stipriai veikė tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystimąsi. Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai.
Statula daugiau kaip tris šimtus metų puošė Sinjorijos aikštę Florencijoje, tačiau 1873 metais ji buvo perkelta į Akademijos galerijos pastatą, siekiant apsaugoti kūrinį nuo blogų oro sąlygų ir vandalų.

Vieno iš žymiausių lietuvių dailininko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šedevrai – keturi sonatų paveikslai: „Allegro“, „Andante“, „Scherzo“ ir „Finale“ taip pat yra lietuvių tautos pasididžiavimas bei neįkainojamą vertę turintys kūriniai, pritraukiantys didelius srautus lankytojų ne tik iš Lietuvos.