Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakos, susiformavimas ir veiklos raida

 

ĮVADAS
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Sąjudžio tema mūsų laikų visuomenėje dažnai užmirštama ir deramai neįvertinta, praradusi aktualumą, nors labia smulkios ir padrikos informacijos informacijos gana daug. Todėl šiame darbe bandysiu apibendrintai ir sistemingai apžvelgti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi raidą nuo pačių pirmųjų jo užuomazgų iki plačiai išaugusios organizacijos, kuri turėjo didžiulę, turbūt lemiamą, įtaką Lietuvos valstybės atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos ir visiškai nepriklausomos valstybės susikūrimui, pagrindinų dabartinių politikų susiformavimui. Paminėsiu pagrindines šio sąjūdžio susikūrimo aplinkybes, ideologines politines nuostatas, bei organizacinę politinę raidą, kuri apima daugiausia 1988−1989 m. Taip pat bandysiu išskirti pagrindinius sąjūdžio bruožus, kurie leidžia šią organizaciją priskirti megapoliniai t.y. viską apimančiai organizacijai, kuri Lietuvoje tuo metu turėjo pagrindinę reikšmę ir apjungė t.y. konglomeravo daugelį skirtingų organizacijų ir draugijų, kurių siekis buvo vienas – Lietuvos valstybės suverenitetas. Rašydama šį darbą rėmiausi įvairiais šaltiniais, dalis informacijos paimta iš periodinių leidinių straipsnių,dalis– remiantis knygomis, enciklopedijomis, žodynais, internetine medžiaga ir svarbiausia šio proceso liūdininkų citatomis, prisiminimais.

I. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO IŠTAKOS
Didžiulę ir turbūt pagrindinę įtaka Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui padarė labai svarbus, tiksliau svarbiausias, įvykis. Žinoma, anksčiau ar vėliau Lietuva būtų pribrendusi šiems persitvarkymo pokyčiams, nes ir anksčiau buvo puoselėjamos šios idėjos, tačiau aplinkybės susiklostė labia palankiai kuomet 1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją „perestroiką“ – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo,niekaip negalėjo riboti šių judėjimų. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės. Tačiau Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis „sąstingis“ . Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, gero gyvenimo mėgėjas, „tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo“ , nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. Tačiau „perestroikos“ vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai.
1987 m. ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“, gegužės mėnesį – ekohumanistinė draugija, besirūpinanti gamtos apsauga – „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors tarp „eilučių“ buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos. „Žinijos“ draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas „Istorija ir kultūra“. Prie žurnalo „Kultūros barai“ veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui, bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės . Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m.
1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Šios draugijos, rateliai, bei organizacijos viešai nedeklaravo nepriklausomybės siekio todėl jas vertinti rimtai gana sunku.
Tačiau didžiausias lūžis įvyko 1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, kuris jau sėkmingai veikė kurį laiką ir siekė Estijos nepriklausomybės. Filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, „kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų“ . Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją – konglomeratą. Taigi netrukus Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su šiais mokslininkais. Susitikime estai papasakojo apie jų šalyje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.
Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis rašė, kad įvairiuose pasitarimuose „buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti“ .
II. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SUFORMAVIMAS
Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės „perestroikos“ dvasią. Vakare Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių –pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai kiti mokslininkai.
Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine ”,– prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa” . Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.
Nuo didžiulio skaičiaus žmonių pasisakyti, pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas, jie susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. „Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras“ . A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus. „Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus“ . Per salę buvo pasiūstas lapas popieriaus, kuriame dalyviai buvo kviečiami užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.
Po diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.
Naujai sudarytos Iniciatyvinės grupės nariai iš karto susirinko pasitarti į mažesnę salę. Nutarta bent kartą per savaitę rengti pasitarimus. Siekiant maksimalios demokratijos, kad atsakomybė už Sąjūdžio veiklą nebūtų užkrauta ant kieno nors vieno pečių ir apsisaugoti poveikio per vieną, nutarta jokio grupės pirmininko nerinkti.
Taip 1988 m. birželio 3-ąją buvo realizuotos daugelio žmonių, bendraminčių grupių pastangos.
III. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO INICIATYVINĖS GRUPĖS NARIAI
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno buvusio politinio kalinio ar disidento. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė komunistų partijai.
Regimantas Adomaitis – vienas iš “kultinių” Lietuvos teatro bei kino aktorių. Teatruose suvaidino nemažai svarbių ir įsimintinų vaidmenų. Kino žiūrovams žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Aktorius, gavęs ne vieną apdovanojimą, patvirtinantį jo talentą.
Vytautas Bubnys – prozininkas, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo, redagavo “Moksleivį”, dirbo Rašytojų sąjungoje, buvo LR Seimo narys.
Juozas Bulavas – seimo narys, baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto teisės skyrių ir ekonomikos skyrių. Valstybės ir teisės istorijos mokslų daktaras.
Antanas Buračas – politekonomijos, tarptautinių finansų ir investicijų specialistas. Habilituotas daktaras (ekonomikos mokslų daktaras 1971 m.), LMA akademikas (1976 m.), Pasaulio inovacijų fondo narys (išrinktas 2001 m.).
Algimantas Čekuolis – žurnalistas, keliautojas. Aktyviai dalyvavo Sajūdžio veikloje, išrinktas Seimo nariu.
Virgilijus Čepaitis – vertėjas, redaktorius, scenaristas.
Vaclovas Daunoras – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas. 1966 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Bronius Genzelis – filosofas, profesorius, politinis veikėjas.
Arvydas Juozaitis – prozininkas, dramaturgas.
Julius Juzeliūnas – kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras.)
Algirdas Kaušpėdas – architektas, grupės “Antis” lyderis ir dainininkas. Lietuvos atgimimo laikotarpiu – vienas Sąjūdžio lyderių.
Česlovas Kudaba –Lietuvos gamtos mokslų tyrinėtojas, profesorius.
Bronius Kuzmickas – filosofas ir politikas. Mykolo Römerio universiteto profesorius, filosofijos katedros vedėjas. 1988-1990 m. – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990-1992 metais – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas. Buvo TSKP narys. Nuo 1994 m. liepos 4 d. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. Kovo 11-osios akto signataras.
Vytautas Landsbergis – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas. 1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Lansbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas
Bronius Leonavičius – dainininkas, visuomenės veikėjas.
Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos
Alfonsas Maldonis – poetas, vertėjas. Baigė VU istorijos – filologijos fakultetą.
Justinas Marcinkevičius – poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys. Nusipelnęs meno veikėjas. 1954 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę).
Alvydas Medalinskas – politologas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.
Jokūbas Minkevičius – habilituotas humanitarinų mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras.
Algimantas Nasvytis – statybos ir urbanistikos specialistas.
Romualdas Ozolas – studijavo Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultete, įgijo filologo kvalifikaciją. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Romas Pakalnis – VPU profesorius, gamtos mokslų daktaras.
Saulius Pečiulis – žurnalo “Gyvoji Etika” vyr. redaktorius, socialinių mokslų daktaras
Vytautas Petkevičius – Lietuvos ir Trakų rajono ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas.
Kazimiera Prunskienė – politikė, pirmoji ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.), Lietuvos moterų asociacijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė.
Vytautas Radžvilas – filosofas, politologas, vertėjas. Vienas Lietuvos Liberalų partijos steigėjų. Humanitarinių mokslų daktaras.
Raimundas Rajeckas – habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, vadovavo Vilniaus universiteto Ekonominės kibernetikos katedrai, buvo Mokslų akademijos sekretorius.
Artūras Skučas – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvo pagrindinis Sąjūdžio Žinių redaktorius, organizatorius.
Gintaras Songaila – psichiatrijos ir narkologijos specialistas.
Arvydas Šaltenis – dailininkas,Vilniaus dailės akademijos rektorius.
Vitas Tomkus – lietuvių žurnalistas, leidėjas, verslininkas.
Zigmas Vaišvila – fizikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Arūnas Žebriūnas – režisierius ir kino kritikas.
IV. LPS ORGANIZACINĖS VEIKLOS RAIDA
Nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę rinko beveik tik vilniečiai, jos autoritetą pripažino visa Lietuva. Sąjūdžio rėmimo grupės pradėjo kurtis ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų darbo kolektyvuose, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigose. Miestuose ir miesteliuose prasidėjo mitingai, į kuriuos buvo kviečiami respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimą pasirodė spaudoje.
Vilniuje birželio 7 d. „Talkos“ klube (niekas daugiau nedrįso įsileisti) įvyko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis. Jame suformuluoti bendrieji veiklos principai, numatyta artimiausia veikla, sudaryta komisija LPS laikinajai programai parengti. Grupės nariai pasiskirstė veiklos sritimis, buvo tariamasi apie Sąjūdžio rėmimo grupių konferencijos sušaukimą. Birželio 13 d. pasirodė dauginimo aparatu platintas nelegalus leidinys „Sąjūdžio žinios“. Leidinys, platintas per Sąjūdžio struktūras, buvo labai populiarus. Jame buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio idėjos ir siekiai, kurie tapo prieinami eiliniam žmogui.
Prasidėjo nesustabdomi procesai laisvės atgavimo link. Tuometinė LKP vadovybė „nesuprato, kas vyksta. O kai kas ėmėsi „spręsti“ problemas draudimu manydami, kad taip galima viską grąžinti į ankstesnę padėtį. Tačiau laisvės džinas iš butelio jau buvo paleistas“. Birželio 21 d. įsikūrė Latvijos tautos frontas, kurio tikslai buvo tokie patys kaip ir lietuviškojo. Tą pačią dieną prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos įvyko pirmoji Sąjūdžio organizuota, nesankcionuota demonstracija, protestavusi dėl informacijos apie Sąjūdį blokavimo žiniasklaidoje, paskelbusi apie organizuojamą mitingą Gedimino aikštėje. Sunerimusi LKP vadovybė nusprendė asmeniškai susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Susitikime R.Ozolas išdėstė Sąjūdžio susikūrimo aplinkybes ir jo tikslus LKP atstovams. Buvo reikalaujama Sąjūdžio pripažinimo ir įteisinimo.
Mitingas Gedimino aikštėje, kurioje prisirinko pilna aikštė, apie 20 tūkstančių žmonių. Tai buvo pirmas masinis Sąjūdžio organizuotas renginys. Virš minios matėsi V.Lenino, M.Gorbačiovo portretai, Sąjūdžio simbolis – Gediminaičių stulpai, o netrukus suplazdeno ir Lietuvos tautinės vėliavos… Mitinge dalyvavo tik šeši delegatai, dauguma jų dalyvauti tokiame renginyje neišdrįso. Šiame mitinge kalbėjo iniciatyvinės grupės narys prof. V.Landsbergis. Jis piktinosi tuom, jog į valstybės valdymo aparatą LKP atstovai patys išsirinko narius nedemokratiniu būdu. “Esame čia susirinkę labai svarbią dieną labai svarbiu reikalu. Išlydime delegatus ir visi žinome problemą, kurią sudarė pernelyg lėtas persitvarkymas Lietuvoje. Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie čia yra, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir Respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi, ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje” . Jis pabrėžė, kad konferencijos delegatai nėra “čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais” . V.Landsbergis aiškino Sąjūdžio tikslus. Mitinge pasisakė ir kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Prof. K.Prunskienė kalbėjo apie ekonominio suvereniteto klausimus, rašytojas V.Petkevičius pasisakė prieš LKP CK, reikalavo paleisti iš tremties žurnalistą G.Iešmantą. Iš konferencijos delegatų kalbėjo LKP CK sekretorius A.Brazauskas ir Lietuvos komunistinio sąjungos CK pirmasis sekretorius A.Macaitis.

Mitingas Katedros aikšėje
Vėliau įvyko TSKP XIX sąjunginė konferencija, kuri svarstė “perestroikos”, viešumo, ūkio, tarpnacionalines problemas, tačiau ji, “nieko Lietuvai nedavė – nei permainų, nei ko nors kito. Neįvyko jokių pokyčių nei partijos veikloje, nei ūkiniame gyvenime, nei santykiuose tarp respublikų ir Maskvos” .
Taigi po keletos dienų Vilniaus Vingio parke įvyko mitingas. Jį pradėjo A. Juozaitis, pakvietęs pirmininkauti V.Petkevičių. Iniciatyvinės grupės nariai kalbėjo apie Sąjūdžio tikslus ir veiklos būdus, apie valdžios biurokratizmą, žmonių beteisiškumą, apie tai, kas labiausiai rūpėjo čia susirinkusiai šimtatūkstantinei miniai ir visai Lietuvai. “Įvyko tai, ko daugelis nebesitikėjo išvysti. Įvyko STEBUKLAS. Prieš porą savaičių Gedimino aikštėje susirinko 20 000. Čia, Vingio parke, – 100 000. Kur kitąkart rinksimės? Lietuvoj! Nes nebėra tokios aikštės, kuri daugiau sutalpintų. Mitingas parodė, kad niekaip negalima ignoruoti Sąjūdžio, už kurio nugaros jau buvo tūkstantinės minios. Tačiau visi suprato, jog įvyko lūžis ir Lietuvos nepriklausomybė – tik laiko klausimas.“
Viešai skelbiamos Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo idėjos, tautiniai simboliai vilniečiams jau tapo įprastu dalyku. Tuo tarpu provincijos partinius funkcionierius kalbos apie stalinines represijas, viešai keliama tautinė trispalvė dar vis šiurpino. “Žemynos” ekologijos klubas liepos 20 d. pradėjo masinį dviratininkų žygį per Lietuvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į ekologijos problemas, propaguoti Sąjūdį ir jo idėjas. Dviratininkai važiavo iškėlę lietuviškas trispalves, pasipuošę tautiniais simboliais. Miestuose ir miesteliuose, per kuriuos jie keliavo, organizavo mitingus, juose dalyvavo ir Sąjūdžio respublikinės iniciatyvinės grupės nariai. Čia skambėjo aistringos kalbos, plevėsavo vėliavos, už kurias dar taip neseniai, prieš kelis mėnesius – vasario 16-ąją buvo galima žmogų suimti ir teisti. Vietinė valdžia buvo sutrikusi, nežinojo kaip elgtis. Beveik visur, kur vyko mitingai, kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės. Kaune iniciatyvinė grupė susikūrė greitai po vilniškės – birželio 10 d. Liepos 19 d. Sąjūdžio grupė įsikūrė Šiauliuose, liepos 22 – Alytuje, liepos 25 – Jonavoje ir t.t. Liepos 30 d. Kaune įsikūrė “Tremtinio” klubas, pirmininku išrinkęs gydytoją A.Butkevičių. Liepos pabaigoje prasidėjo Sąjūdį propaguojantis A.Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą.
Vilniuje rugsėjo 17 d. pasirodė savaitraštis “Atgimimas” (redaktorius R.Ozolas) – pirmas valdžios necenzūruojamas spaudos leidinys, greitai pasiekęs 100 000 egz. tiražą. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmoji televizijos laida su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Ypač populiaria tapo Sąjūdžio aktyvistų vedama tiesioginė televizijos laida “Atgimimo banga”.
Spalio 7 d., skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei”, tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Spalio 10 d. vėliava iškelta Karo muziejaus varpinės bokšte Kaune. Taip į Lietuvą vienas po kito grįžo jos valstybingumo simboliai. Spalio 8 d. spaudoje paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa.
Spalio 20d. pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas. Po šių permainų padidėjo visuomenės pasitikėjimas Lietuvos komunistų partija, pradėta nebijoti žmogaus, turinčio šios organizacijos nario bilietą. Dalis komunistų partijos narių tam tikra prasme privilegijuotą savo padėtį neretai panaudojo Lietuvos labui.
V. TOLIMESNIS LPS FORMAVIMASIS IR POLITINIAI SIEKIAI
Steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą buvo išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas, 167 kandidatai į Sąjūdžio seimo narius ir apie 4 tūkstančiai svečių. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.
“Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui” , – tokiais žodžiais suvažiavimą pradėjo poetas Just. Marcinkevičius. Po architekto V.Landsbergio– Žemkalnio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų sveikinimų, komunistų partijos ir vyriausybės vardu suvažiavimą pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Jis pastebėjo: “Vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK” . Pasak kalbėtojo, tautos vėliava Gedimino pilies bokšte ženklina naują visuomeninės raidos etapą. Štai tuomet A.Brazauskas paskelbė, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems.
Tai buvo masinė Laisvės Pamoka. Daugelio žmonių sąmonėje įvyko ESMINIS LŪŽIS. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja užvaldė daugumą Lietuvos žmonių. Vakare suvažiavimo dalyviai su degančiomis žvakėmis ir deglais nuo Sporto rūmų patraukė į Gedimino aikštę, kur prasidėjo mitingas ir Tautinis vakaras.
Antroji suvažiavimo diena prasidėjo šv. Mišiomis prie tikintiesiems sugrąžintos Katedros. Kardinolas V.Sladkevičius pamoksle tikintiesiems sakė: “Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė” .
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Vakare, suvažiavimui išrinkus 220 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Naktį Sąjūdžio seimas išrinko 35 asmenų Tarybą, į kurią įėjo dauguma buvusios Iniciatyvinės grupės narių. Į Tarybą išrinkti kun. V.Aliulis, V.Antanaitis, K.Antanavičius, O.Balakauskas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, S.Geda, B.Genzelis, R.Gudaitis, G.Jefremovas, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, M.Laurinkus, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, A.Medalinskas, J.Minkevičius, K.Motieka, A.Nasvytis, R.Ozolas, V.Petkevičius, K.Prunskienė,V.Radžvilas, R.Rajeckas, V.Tomkus, K.Uoka, Z.Vaišvila, E.Zingeris ir A.Žebriūnas. Apie pusė Tarybos narių priklausė komunistų partijai, tačiau visi jie, visi Tarybos nariai buvo Lietuvos patriotai, nors kelią į nepriklausomybės atkūrimą matė nevienodai. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212).
Apie pusę penkių ryto suvažiavimas „Tautine giesme“ užbaigė savo darbą. Suvažiavimo reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje neįkainojama. Nuo jo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo estafetę tvirtai savo rankose laikė Sąjūdis. Lapkričio 1 d. iš kalėjimų ir tremties paleisti žinomi politiniai kaliniai G.Iešmantas, V.Petkus ir kun. S.Tamkevičius, kiek vėliau – B.Gajauskas. Lapkričio 1-ąją Lietuvoje pirmą kartą po karo legaliai buvo švenčiama Visų Šventųjų diena. Tačiau Lietuvos demokratėjimas vis daugiau rūpesčių kėlė Maskvai. Lapkričio 11 d. į Lietuvą susipažinti su padėtimi vietoje atvyko net trys N.Sliunkovo vadovaujami TSKP CK politinio biuro nariai.
Kaip organizacija oficialiai įregistruotas 1989 kovo 16 d. Leido „Samizdat“ laikraštį „Sąjūdžio žinios“, bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir „Respublika“. Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija (LKP).

Lietuvoje formavosi dvi pagrindinės politinės srovės – realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių pasitikėjimą, bet be realios valdžios –Sąjūdis. Palaipsniui tarp šių politinių jėgų formavosi takoskyra, nors apie trečdalis Sąjūdžio seimo ir apie pusė Tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. Komunistų partijoje tuomet irgi buvo daug „reformatorių“, siekusių demokratinių permainų. Bet buvo ir „fundamentalistų“, ypač tarp kitataučių, kurie piktinosi demokratijos apraiškomis visuomenėje ir partijoje, rėmėsi totalitarine TSKP politika, jos parama. LKP CK pirmajam sekretoriui A.Brazauskui, siekusiam išvengti Maskvos represijų prieš Lietuvos nepriklausomybininkus, teko laviruoti tarp šių jėgų. Nebuvo vieningos nuomonės dėl kelio į nepriklausomybę ir Sąjūdyje. Iš vienos pusės radikaliųjų disidentų (ypač LLL) jis buvo kritikuojamas dėl nepakankamo ryžtingumo siekiant nepriklausomybės atkūrimo, iš kitos pusės komunistų partijos – už per didelį skubėjimą. Karštuose ginčuose Sąjūdis sugebėjo rasti aukso vidurį ir nusipelnė visuotinį tautos pritarimą. Be šių politinių jėgų, paminėtini radikaliai nusiteikę disidentai, reikalavę greito, besąlygiško okupacinės armijos išvedimo bei nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo, ir nepriklausomybės priešininkai, TSRS vienybės šalininkai, atmetantys bet kokias mintis apie Lietuvos nepriklausomybę. Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP.
Lapkričio 18 d. Vilniuje vyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos metu priimtos LTSR įstatymų pataisos, suteikusios lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir V.Kudirkos „Tautiškai giesmei“ – Lietuvos himnui valstybinį statusą. Šie Tarybos nutarimai palankiai sutikti visoje Lietuvoje. Tačiau šioje sesijoje Sąjūdžio seimo nariai reikalavo pateikti ir priimti LTSR Konstitucijos pataisas, estų pavyzdžiu užtikrinančias LTSR priimamų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi žmonių minia laukė realaus, teisinio žingsnio į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Aukščiausioji Taryba šio įstatymo netikėtai nepriėmė. Toks jos elgesys sukėlė prie rūmų buvusių žmonių ir Sąjūdžio pasipiktinimą, nepasitenkinimo banga nuvilnijo per visą Lietuvą.
1989 m. sausio mėnesį vyko rinkimai į laisvas LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas. Rinkimus laimėjo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio seimo tarybos nariai – K.Motieka ir Z.Vaišvila, vėliau – R.Ozolas. Tai buvo pirmoji demokratijos pergalė, nes rinkimuose dalyvavo po kelis kandidatus. Pradėta ruoštis TSRS liaudies deputatų rinkimams. Kandidatus į TSRS liaudies deputatus visose apygardose kėlė ir Sąjūdis.
1989 m. vasario 16 d. LPS viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Tai pirmą kartą po karštų diskusijų viešai išreikštas Sąjūdžio tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vasario 16-ąją Kaune, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Prie jo Sąjūdžio seimo nariai pasižadėjo siekti Lietuvos nepriklausomybės: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva!“ . Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko ir kitose Lietuvos vietose. Vilniuje prie namo, kur buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta.
Vasario 28 d. spaudoje buvo paskelbtas grupės Aukščiausiosios Tarybos deputatų parengtas LTSR konstitucijos pataisų projektas.
TSRS valdžios šalininkai susibūrė į Sąjūdžiui alternatyvią organizaciją „Vienybė-Jedinstvo-Jednosc“, kurios šalininkų didžioji dalis buvo ne lietuvių tautybės žmonės. „Jedinstvo“ pradėjo organizuoti mitingus, nukreiptus prieš Sąjūdį ir pažangųjį LKP sparną. Netrukus pranešta apie nežinomos sudėties „Tarybų valdžios gelbėjimo Lietuvoje komitetą“. Tai buvo politinė jėga, pasisakanti prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekianti su TSRS pagalba išlaikyti ją sąjungos sudėtyje.
Artėjo Ribentropo-Molotovo pakto 50-osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu „Baltijos keliu“. Daugelyje Lietuvos miestų įvyko šiai datai skirti mitingai, o rugpjūčio 23 d. 18 val. nuo Vilniaus Katedros iki Talino Tompea pilies bokšto, vien Lietuvoje apie milijonas žmonių, susikibę rankomis, sustojo kelyje, parodydami savo ryžtą siekti nepriklausomybės atkūrimo. „Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias“ .
1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 metų vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4 –10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sajūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą
VI. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA
LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kur visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP (vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Vilniaus koordinacinė taryba ir LPS Kauno taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog vilniečiais ir kauniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš TSRS, nepriklausomybinę poziciją. Taigi tokia struktūra vyravo ilgainiui ir nesikeitė.

IŠVADOS
Istorija lėmė, jog laimėjo žodis, dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas lydėjo Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Laisvė – taai didžiulis Sąjūdžio nuopelnas. Nors LPS formavimąsis buvo gana ilgas ir sudėtingas, pradedant nuo, atrodytų, ne kažin kiek reikšmingų gamtosaugos, bei paminklosaugos organizacijų – pirmųjų laisvės skleidėjų užuomazgų, ir baigiant jau pakankamai organizuota ir realias galias turinčia LPS organizacija, kuri galų gale 1990 metais kovo 11 d. paskelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Per šiuos, beveik trejus metus, susiformavo Sąjūdžio programos, struktūra, siekiai, bei gausus šalininkų būrys, todėl LPS ilgainiui tapo megapoline organizacija Lietuvoje. Nors šiame kelyje į nepriklausomybę susidurta ir su įvairiomis kliūtimis, t.y. Tarybų Sąjungos nepritarimu, LKP atstovais, maištais ir k.t., tačiau tikslas vis tiek buvo pasiektas. Sąjūdis ne tik buvo puikus organizuotumo pavyzdys, bet ir lėmė naujos žiniasklaidos atsiradimą, kuri tapo nepaprastai stipria jėga (tokia jėga liko ir iki šiol), lėmė daugumos politinių partijų susiformavimą ir įtakingų politikų ats, kurių dauiradimą, kurių dauguma ir šiandien laikosi politiniame gyvenime. Šiandien sunku būtų pervertinti Sąjūdžio nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei. Ir ne vien nepriklausomybei.

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Brazauskas A. Lietuviškos skyrybos. Vilnius: Vaga, 1992.
2. Genzelis B. Sąjūdis.Vilnius.1999
3. A. E. Senn. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
4. Petkevičius V. Durnių laivas. Vilnius: Politika, 2003.
5. Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005
6. http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Persitvarkymo_Sajudis
7. http://www.lrt.lt/sites/static.php?strid=215510&
8. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4411&p_d=25394&p_k=1
9. http://www.patriotas.lt/2003gruodis1-5.htm
10. Nuotraukos iš Utenos miesto ELTOS archyvo.

Leave a Reply

Your email address will not be published.