Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas…

Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai – turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų – turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.Štai ką dievai reiškia:

Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis.
Anubis – dievo Seto sūnus.

Hatora – menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat meilės ir linksmybių deivė.
Hatora buvo Horo žmona ir žmonės manydavo ją esant faraono motina. Horas – Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu – taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju.

Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu.

Izidė – ištikima žmona ir atsidavusi motina. Jos vyrą Ozyrį nužudė Setas, bet Izidė surenka išmėtytas savo vyro kūno dalis ir iš jų padaro pirmąją mumiją. Savo begalinės meilės jėga grąžina gyvybę Ozyriui. Izidė – dievo Horo motina.
Nuo tada, kai faraonai tapo laikomi Horo įsikūnijimu, Izidės garbinimas ypač padidėjo.
Izidė dažnai vaizduojama laikanti sūnų Horą ant kelių. Ši deivė asocijuojasi su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis “sostas” Horui.
Filėje Izidės garbei pastatyta šventykla, išlikusi iki šių dienų.
Ozyris – žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas.
Ozyris – mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną – miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams.

Ra – dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas.
Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta.
Ra – pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva.
Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra.

Sekhmet – tai karo deivė, vaizduojama moterimi su liūtės galva.

Setas – chaoso dievas, vaizduojamas šlykštaus žvėries (netpažintas) pavidalu. Jis atstovavo viskam, kas kėlė grėsmę Egipto harmonijai.
Setas buvo Ozyrio brolis. Jis nužudė savo brolį, o po to kovojo su Horu dėl teisės valdyti žmonių gyvenimą.

Totas – tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis – mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas.
Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą

Egiptiečiai labai anksti patikęjo gyvenimu po mirties, kitu gyvenimu, dievišku ir laimingu, pažadėtu dar Senosios karalystės laikais faraonui, paskui visiems turtuoliams, galintiems pasistatydinti kapą ir po mirties balzamuotiems. Šitas perėjimas į kitą pomirtinį gyvenimą įmanomas tik tada, kai gyvybinė energija Ka neatsiskiria nuo kūno. Todėl būtina ją išlaikyti kūną mumifikuojant. Numirėlis balzamuojamas ir apvyniojamas juostomis; galva uždengiama nudažyta ar paauksuota pomirtine kauke. Mumijos paruošimas gali trukti iki 70 dienų. Paskui ji paguldoma į sarkofagą – paprastą, dvigubą ar trigubą, nelygu, koks šeimos turtas.

Dažnai balzamuojamos net katės ir beždžionės, naminiai ir šventi gyvuliai, kurie turi lydėti mirusįjį į jo kapą. Tūkstančiai rastų mumijų priklauso privilegijuotųjų klasei. Liaudies žmonių kūnai ilsisi paprastoje duobėje, iškastoje smėlyje, arba laidojami bendrame kape.

Kaip egiptiečiai sugebėjo organizuoti darbą, kaip buvo atgabenti milžiniški akmens luitai vis dar yra diskutuojami klausimai. Piramidžių statymui naudodavo rampas, kurios būdavo statomos aplink piramidę. Tomis rampomis tempdavo roges su akmens luitais į viršų. Vėliau, baigus statyti piramidę, rampos išardomos. Manoma, kad dižioji darbininkų dalis galėjo būti paprasti ūkininkai, kurie Nilo potvynio metu būdavo laisvi, nes visos jų žemės būdavo po vandeniu. Šis, Nilo potvynio, metas kaip tik ir galėjo būti tinkamiausias piramidžių statybai, o tiksliau, akmens atgabenimui į reikiamą vietą. Kadangi Nilas užliedavo didelius sausumos plotus, tai laivai, gabenantys akmens luitus, galėdavo priplaukti arčiau piramidės.

Iš septynių pasaulio stebuklų išliko tik didžioji Cheopso piramidė. Jos pagrindas, kurio kraštinė – 230 metrų, dengia 5 hektarus. Iš pradžių jos aukštis buvo 146 metrai. Vieno kubinio metro tūrio akmens luitai sudėlioti 201 eile; pirmoji, pagrindo eilė – pusantro metro aukščio, kitos tolydžiai mažėja ir prie viršūnės pasiekia pusė metro. Apskaičiavus iš viso išeina 2,6 milijonai luitų, sveriančių 7 milijonus tonų. Visi jie buvo iškelti gretimose akmens skaldyklose, atgabenti iki piramidės papėdės ir užkelti į piramidės viršų. Šiandien jiems atgabenti reikėtų 7000 traukinių, kurių kiekvienas veža po 1000 tonų, arba 700 000 dešimttonių sunkvežimių! Napoleonas paskaičiavo kitaip: visų trijų piramidžių akmens luitais būtų galima apjuosti Prancūziją 3 metrų aukščio ir 30 cm pločio mūru!
Iš pradžių Didžioji piramidė turėjo viršuje “piramidioną”, iškaltą iš vientiso granito ar bazalto luito. Spėjama, kad šis “piramidionas” buvo padengtas plonu aukso arba aukso ir sidarbo mišinio sluoksniu. Ant pagrindo luitų keliautojai ir turistai išraižo savo vardus. Nors kopti į piramidę labai pavojinga, tam ryžtasi daugelis. 1581 metais J. Palerme rašo: “vienas smalsuolis, užkopęs į viršūnę, taip apsvaigo, kad nukrito ir ištiško. Nebebuvo galima atpažinti jokios jo kūno dalies.

Toks pat paslaptingas kaip ir piramidės, Gizos sfinksas kelia ne mažesnį piligrimų ir keliautojų susidomėjmą. Maillet 1735 metais įžvelgė jame “moters galvą, pridurtą prie liūto kūno” ir kėlė klausimą, ar tik čia nėra “draugėn sujungti Mergelės ir Liūto zodiako ženklai”. Visi senovės piešiniai, vaizduojantys tą sfinksą, pateikia tik milžinišką iš smėlio išnirusią jo galvą. Tik 1886 metais Maspero ir Brugschas visiškai išlaisvina sfinksą iš smėlio, ir jo pavidalas išryškėja – gulintis liūtas, saugantis faraono Chefreno kapą.

Hieroglifų raštas Egipte buvo vartojamas nuo 3100 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr., tai yra apie 3500 metų. Egiptiečių rašmenis “hieroglifais” pavadino senovės graikai. Tai reiškia “šventi paveikslėliai”. Šių rašmenų senajame Egipte randama iš tiesų visur: tokiais įrašais išmargintos šventyklų sienos, kapai, statulos, laidojimo reikmenys. Taigi visa, kas “šventa”, Egipte yra “su paaiškinimais”. Hieroglifų raštą 1822 m. iššifravo Šampoljonas (Champollion), jaunas prancūzų mokslininkas, kurį Napoleonas buvo pasiuntęs i Egiptą.