Informatika. BENDROSIOS ŽINIOS APIE KOMPIUTERIUS- referatai

1 skyrius. BENDROSIOS ŽINIOS APIE KOMPIUTERIUS

1.1. Kompiuterinės sistemos samprata

Informatika – mokslo ir technikos sritis, nagrinėjanti informacijos kaupimo, perdavimo ir apdorojimo dėsningumus, metodus ir technines priemones.
Informatika neįsivaizduojama be kompiuterio. Tai pagrindinis automatizuoto informacijos apdorojimo įrankis. Kompiuteris yra elektroninių ir elektromechaninių įtaisų sistema, kuri gali dekoduoti ir vykdyti įvairias programas. Kompiuterį (kompiuterinę sistemą) sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.
Informacinė sistema sudaroma kompiuterinės sistemos pagrindu. Informacinę sistemą sudaro 5 komponentai:
kompiuterinė sistema;
žmonės;
procedūros;
duomenys ir informacija;
ryšio priemonės (kai kompiuteris dirba tinkle).

1.2. Kompiuterių istorija, kompiuterių kartos

Įvairius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai, prekeiviai. Buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų ant specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia kilo terminas kalkuliuoti). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitikdavo tam tikrą skaičių.
1642 metais tobulesnį mechaninį kalkuliatorių sukūrė Blezas Paskalis (Blaise Pascal). Šis įrenginys (“Paskalina”) sudarytas iš ratukų, ant kurių užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Kai ratukas pilnai apsisukdavo, jis užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių. Toks surištų ratukų principas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų pagrindu. “Paskalinos” trūkumas – labai sudėtingas operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas.
Pirmą mašiną, kuri lengvai atlieka visus aritmetinius veiksmus, sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pradininkas Gotfridas Leibnicas (Gotfried Leibniz) 1673 metais. Sudėtis buvo atliekama kaip ir “Paskalinoje”, bet pirmą kartą buvo pritaikyta judanti dalis – karietėlė (tai leido atlikti visus aritmetinius veiksmus), kuri buvo naudojama ir vėlesnėse konstrukcijose. G.Leibnicas ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, kuri naudojama ir šiuolaikinėse skaičiavimo mašinose.
Prancūzas Žozefas Žakaras (Joseph Jacquard) 1804 metais audimo staklių automatizavimui panaudojo perfokortas – popieriaus korteles, kuriose tam tikra tvarka pramuštos skylutės. Perfokortos valdė vieną staklių šaudyklės pralėkimą. Ši idėja buvo panaudota skaičiavimo mašinose.
Didelį indėlį į skaičiavimo mašinų vystymosi istoriją įnešė anglas Čarlzas Bebidžas (Charles Babbage). Pirmąją mašiną jis sukūrė 1822 metais. Ji buvo skirta matematinėms lentelėms sudaryti ir tikrinti. Mašina veikė tikrindama skirtumus tarp skaičių – skirtuminė mašina. Tačiau Č.Bebidžas iš karto suprato savo mašinos trūkumą: jei reikėdavo atlikti kitokius skaičiavimus, tekdavo keisti visą mašinos mechanizmą. Todėl jis nusprendė sukurti universalią “analitinę mašiną”. Tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina. “Būtų” todėl, kad Č.Bebidžas mašinos taip ir nesukūrė, liko jo ir bendradarbių mašinos aprašymai. Č.Bebidžo nuopelnas yra tas, kad jis savo analitinėje mašinoje pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir dabar. Jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašina turi turėti penkis pagrindinius komponentus:
Įvesties įrenginys – informacijos įvedimui. Č.Bebidžas panaudojo Žakaro perfokortas.
Atmintis – skaičiams ir programų komandoms saugoti. Č.Bebidžas naudojo perfokortas.
Aritmetinis įrenginys – skaičiavimo procesui atlikti. Č.Bebidžas pavadino “malūnu” (mill time).
Valdymo įrenginys – programos vykdymui kontroliuoti.
Išvesties įrenginys – skaičiavimo rezultatams išvesti. Naudojo perfokortas ir automatinį spausdintuvą.
Hermanas Holeritas (Herman Hollerith) sukūrė perfokortų principu veikiantį nemechaninį “tabuliatorių”. Jis pasirodė tiek efektyvus, kad buvo sukurta firma, gaminanti tabuliatorius. Nuo 1924 m. ji vadinasi IBM (International Business Machines) ir yra viena iš kompiuterių gamybos lyderių.
Nemažai pasiekė vokietis Konradas Cuzė (Konrad Zuse), kurdamas universalią skaičiavimo mašiną, panašią į Č.Bebidžo analitinę mašiną. 1936 m. buvo sukurta skaičiavimo mašina Z1, kurioje buvo panaudoti D.Bulio algebros principai. Vėlesnėje mašinos versijoje Z2 vietoje mechaninių jungiklių buvo panaudotos elektromechaninės relės, o informacijai įvesti perforuota foto juostelė, kuri vėliau pakeista popierine.
II pasaulinis karas davė galingą impulsą skaičiavimo technikos vystymuisi.
1941 m. pabaigoje IBM pasiūlė Amerikos Prezidentui savo paslaugas. 1944 m. buvo pagamintas kompiuteris “MARK-1”.
1943 m. pabaigoje Anglijoje pradėjo veikti “Colossus-1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.
Berlyne K.Cuzė sukonstravo Z3 ir pradėjo projektuoti Z4, kurioje turėjo būti panaudotos elektrovakuuminės lempos, o tai būtų padidinę mašinos greitį. Tačiau projektas nebuvo užbaigtas.
1945 metais JAV buvo sukurta elektroninė skaičiavimo mašina “ENIAC” (Electronic Numerical Integrator and Calculator). Joje panaudotos 17488 elektroninės lempos. Pirmas elektroninės skaičiavimo mašinos projektas buvo pateiktas 1939 metais Džono Atanasofo (John Atanasoff).
1947 m. Kembridže Morisas Vilksas (Maurice Wilkes) sukūrė “EDSAC” (Electronic Delay Storage Automatc Calculator). Skirtingai nuo kitų, čia panaudota nauja programinio aprūpinimo strategija – standartinės programos, klaidų paieška ir, svarbiausia, Operacinė sistema, t.y. programų rinkinys, leidęs automatiškai valdyti skaičiavimo procesą.
ESM kartos.
I karta – 1950 metai (ENIAC, COLOSSUS) – lempinės mašinos, didelių gabaritų, menko patikimumo. Jose pradėta realizuoti programinė įranga, saugoma mašinos atmintyje (Operacinė sistema). Programavimas vykdomas mašininiais kodais.
II karta – 1960 m. pradžia – tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelių gabaritų mašinos. Išorinė atmintis magnetiniuose diskuose, informacijos išvedimui naudotas displėjus, programuojama algoritminėmis kalbomis (Fortran).
III karta – 1969 m. pabaiga (IBM S/360, B2500) – panaudotos mikroschemos.
IV karta – 1970 metai (CRAY 1) – panaudotos superdidžiosios integrinės mikroschemos. Globalūs ESM tinklai, mikrokompiuteriai (PDP-8), mikroprocesorius (INTEL 4004), pirmasis asmeninis kompiuteris (ALTAIR), prasidėjo asmeninių kompiuterių era. Sukurtas grafinis manipuliatorius MOUSE, optiniai kompaktiniai diskai CD ROM, daugialypės sistemos MULTIMEDIA.
V karta – 1980 m. pabaiga, 1990 m. pradžia (bendras JAV ir Japonijos projektas): nauja architektūra (daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių, bendravimas operatoriaus kalba, greitis daugiau nei 1 mlrd. op/s, dirbtinis intelektas, t.y. uždavinių sprendimo automatizavimas, išvadų gavimas, manipuliavimas žiniomis.
Asmeniniai kompiuteriai.
1976 m. Stivas Džobsas (Steve Jobs) ir Stivas Vozniakas (Steve Wozniak) sukonstravo “Apple”, kurio pramoninis variantas buvo “Apple II”.
1981 m. IBM PC.
1983 m. IBM PC/XT (eXtended Technology), kuriame pirmą kartą įmontuotas kietas 10 MB talpos diskas.
IBM PC/AT (Advanced Technology) 1984 m.
1987 m. pradėta gaminti serija PS/2 (Personal System).
Nuo 1993 m. pradėtas gaminti kompiuteris su Pentium procesoriumi AR/586.
Nuo 1985 m. naudojama Windows OS. Plačiai naudojami didelės talpos kompaktiniai diskai (CD ROM DVD) ir daugialypė aplinka (multimedia)., PC jungiami į tinklus.

1.3. Personalinio kompiuterio techninė įranga

Kompiuterio technine įranga vadinami visi fiziniai kompiuterio komponentai – sisteminis blokas, klaviatūra, pelė, standusis (kietasis) diskas, diskelių įtaisas, kompaktinių diskų įtaisas (CD-ROM), monitorius ir kt.

1 pav. Asmeninio kompiuterio schema

Sisteminis blokas – kompiuterio dalis, kurioje yra informacijos apdorojimo ir saugojimo įranga, pvz., pagrindinė plokštė, mikroprocesoriai, operatyvioji (RAM) ir pastovioji (ROM) atmintys, lanksčiųjų diskelių įrenginys, kietojo disko įrenginys, ventiliatorius, garso plokštė, vaizdo plokštė.
Įvesties įtaisai naudojami informacijai į kompiuterį įvesti. Tai klaviatūra ir pelė. Taip pat prie kai kurių kompiuterių prijungiami skaitytuvai (skeneriai) paveikslams, nuotraukoms įvesti, grafinės informacijos įvesties įtaisai (sudėtingiems brėžiniams įvesti), mikrofonai (garsams įvesti) ir kitokie specialūs įtaisai.
Kompiuteriu apdorotai informacijai išvesti įtaisai vadinami išvesties įtaisais. Tai monitoriai, spausdintuvai, braižytuvai (sudėtingiems brėžiniams išvesti), garsiakalbiai ar garso kolonėlės ir kiti įtaisai.
Displėjus (display). Jis skirtas įvedamai į kompiuterį informacijai bei gautiems rezultatams atvaizduoti elektroninio vamzdelio ekrane. Priklausomai nuo vamzdelio konstrukcijos, displėjai gali būti vienspalviai arba spalvoti. Pagrindinė displėjaus charakteristika yra j o skiriamoji geba — taškų skaičius ekrane horizontalia ir vertikalia kryptimis. Šiuolaikiniuose kompiuteriuose plačiausiai naudojami spalvoti displėjai SVGA (Super Video Graphics Array), kurių skiriamoji geba siekia 1600×1280, o specialiomis priemonėmis yra sumažinama ekrano išspinduliuojama radiacija ir mirgėjimas.
Spausdintuvas (printer). Juo informacija yra atspausdinama ant popieriaus. Populiariausi spausdintuvai yra adatiniai, rašali¬niai ir lazeriniai. Adatiniuose spausdintuvuose simbolius formuoja galvutė su 9 ar 24 adatomis, kurios per dažančią juostelę juos atspausdina ant popieriaus. Geresnę kokybę turi rašaliniai spaus¬dintuvai, kuriuose simboliai formuojami ant popieriaus išpurškiant specialų rašalą. Dar geresne kokybe pasižymi lazeriniai spausdintuvai. Juose visas puslapis spausdinamas iš karto.
Skaitlys (scanner). Tai įrenginys, kuriuo grafinė ir tekstinė informacija nuo popieriaus lapo perkeliama į kompiuterį. Skaitliai būna valdomi ranka ir stacionarūs.
Modemas (modem). Per modemą kompiuteris yra prijungia¬mas prie telefono tinklo ir gali apsikeisti informacija su kitu kompiuteriu, esančiu praktiškai bet kuriame pasaulio krašte. Modeme diskretinis signalas verčiamas į tolydinį, kuris patenka į telefono tinklą. Priimančiame informaciją modeme tolydinis signalas vėl paverčiamas į diskretinį, kuris patenka į kompiuterį.

1.4. Kompiuterinės informacijos laikmenos, laikmenų tipai

Informacijos saugojimo asmeniniuose kompiuteriuose principai, apie kuriuos kalbėsime, yra bendri visoms asmeninių kompiuteriu operacinėms sistemoms.
Informacijos kiekis kompiuteriuose matuojamas baitais (byte). Baitas sudarytas iš 8 bitų (bit, binary digit). Bitas turi dvi galimas reikšmes 0 ir 1.Kiekvienas simbolis (raidė, skaitmuo, skiriamasis ženklas ir kt.) užima 1 arba 2 baitus atmintyje. Bitų kombinacija, kuria aprašomas kiekvienas konkretus simbolis, yra ASCII (American Standard Code for Information Interchange) lentelėje. Jei simbolis yra aprašomas 1 baitu (8 bitais), tai tokių kombinacijų yra 28 = 256.Stambesni informacijos vienetai:
1 KB (kilobaitas = 210  = 1024 baitai;
1 MB (megabaitas = 220  = 1024 kilobaitai;
1 KB (gigabaitas = 230  = 1024 megabaitai;
I TB (terabaitas) = 240 = 1024 gigabaitai.
Kartais kompiuterinės atminties gamintojai matuoja savo įrenginių talpą dešimtaine sistema: 1 KB = 1000 baitų (o ne 1024).
Informacija kompiuterio atmintyje yra saugojama failuose (files). Dar būna pavadinimas – dokumentas. Failas yra logiškai susijusi informacija kompiuterio pastoviojoje atmintyje, turinti pradžią, pabaigą ir savo vardą.
Failai paprastai saugojami įrašyti magnetiniu būdu tiesioginės kreipties įrenginiuose – diskuose, diskeliuose ar (rečiau) nuoseklios kreipties įrenginiuose – juostose.
Kiekvienas įrenginys, skirtas diskų skaitymui/rašymui vadinamas viena lotyniška raide su dvitaškiu: A:, B:, C:, … Istoriškai susitarta pirmosiomis dviem abėcėles raidėmis (A: ir B:) vadinti įrenginius, skirtus dirbti su diskeliais, kuriuos lengva įdėti ir išimti. Raidė C: – jūsų kompiuterio kietas vidinis diskas. Vidinių diskų gali būti ir daugiau arba vienas vidinis diskas gali būti padalintas į kelis loginius diskus. Atitinkamai kiekvienas kietas vidinis (arba loginis) diskas turės savo raidę (D:, E: ir t.t.). Kompaktinių diskų skaitymo įrenginys (CD-ROM) vadinamas sekančia raide po paskutinio kieto disko vardo raidės. Jei turime tik vieną kietą diską C:, tai kompaktinių diskų įrenginys bus vadinamas D:, jei turime kietus diskus C:, D:, E:, tai kompaktinių diskų įrenginys bus vadinamas F: Paskutinėmis raidėmis (U:, V:, …) priimta vadinti diskų įrenginius, esančius kituose kompiuteriuose, jei jūsų kompiuteris dirba vietiniame kompiuteriniame tinkle.
Kadangi diskuose gali būti labai daug failų, jie kiekviename diske grupuojami į katalogus. Operacinėse sistemose Windows 95/98/NT/2000 kartu su katalogu yra naudojama ir platesnė sąvoka – aplankas (folder). Į aplanką gali būti sudėti objektai, nebūtinai esantys viename disko kataloge. Katalogas yra lyg ir dėžutė, kurioje saugomi failai ir žemesnio lygio katalogai (pakatalogiai).
Taigi turime seką: bitai – baitai (simboliai) – failai – katalogai (aplankai) – diskai.
Smulkiau panagrinėsime asmeninių kompiuterių informacijos išorines laikmenas: kietą (standųjį) diską, diskelį, magnetooptinį diską, kompaktinį diską, DVD diską, magnetines juostas.

Kietas (standusis) diskas.

2 pav. HD paveikslas
Tai pagrindinis asmeninio kompiuterio atminties įtaisas. Jame saugoma kompiuteriui valdyti ir skaičiavimams atlikti reikalinga programinė įranga bei įvairūs duomenys.
Magnetinių diskų veikimo principas daugeliu atvejų yra tas pats: hermetiškame korpuse patalpintos viena ar kelios magnetine medžiaga padengtos plokštelės, pritvirtintos ant veleno, kurį reikiamu greičiu suka varikliai, kartu stumdantys informacijai įrašyti ir skaityti skirtas specialias magnetines galvutes. Įrenginys dydžiu prilygsta pusei nestoros knygos, o kietas diskas, skirtas nešiojamiems kompiuteriams – užrašų knygutei. Dėžutėje taip pat yra valdymo mikroschema ir operatyvioji buferinė atmintinė (mikroschema).
Šiuolaikinių kietųjų diskų atmintis siekia keliasdešimt gigabaitų. Labai svarbus šių diskų parametras – informacijos išrinkimo greitis, siekiantis 7-10 ms ir daugiau. Diskuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę (ir priešinga kryptimi) perkeliama kelių ar keliolikos MB/s sparta, o labai dideliu greičiu besisukančių diskų (7200 aps./min. ir net 10800 aps./min.) – apie 60 MB/s.
Diskeliai.
Informacijai į kitą asmeninį kompiuterį perkelti ar laikinam saugojimui skirtas lankstusis diskas arba diskelis. Tai apvali 3,5 colio (1 colis = 2,54 cm), maždaug 9 cm skersmens plastikinė plokštelė, padengta magnetiniais oksidais ir specialiu apsauginio lako sluoksniu, Kad apsaugoti nuo dulkių ir mechaninio poveikio, diskeliai dedami į standų vokelį.
Šiuolaikiniai standartiniai diskeliai yra pažymėti raidėmis HD – High Density. Jų talpa – 1,44 MB. Kai kurie įtaisai ir aukštos kokybės diskeliai, pažymėti ED (Extra-High-Density) leidžia įrašyti dvigubai daugiau informacijos – 2,88 MB.
Diskeliuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę (ir priešinga kryptimi) perkeliama maždaug 0,1 MB/s sparta.

Magnetooptiniai diskai.
Juose informacijai įrašyti naudojama optika, todėl jų talpa didesnė, nei paprastų magnetinių. Tokių diskų talpa būna nuo 128 MB iki 2,6 GB). Magnetooptiniai diskai yra standartizuoti ir atsparūs išorės magnetiniams laukams. Jie tinka duomenims perkelti iš vieno kompiuterio į kitą bei duomenų archyvams saugoti.
Lankstieji magnetooptiniai diskai (Floptical drives) ne tik talpesni, bet ir sugeba perskaityti paprastuose diskeliuose įrašytą informaciją.
Kompaktiniai diskai.
Pirmasis kompaktinių diskų variantas buvo specialiai sukurtas kaip skaitmeninis aukštos kokybės garso įrašymo standartą atitinkantis diskas, skirtas buitinei aparatūrai. Duomenys į kompaktinius diskus įrašomi ir skaitomi lazerio spinduliu. Kompiuteriai dažniausiai aprūpinti tik skaitymui skirtų optinių diskų, kurie vadinami kompaktiniais diskais (CD – Compact Disk), įrenginiais. Tokie diskai naudojami instaliacinėms programoms perkelti, elektroninėms knygoms ir enciklopedijoms, multimedijos informacijai saugoti. Vieno kompaktinio disko talpa paprastai yra 640-700 MB (74-80 min. garso).
Pastaraisiais metais atsirado bei paplito ir įrašomieji kompaktiniai diskai CD-R ar CD-R/W. Į diską galima vieną ar daugiau kartų įrašyti informaciją, kurią paskui galima neribotą skaičių kartų skaityti (galima skaityti ir su paprastu CD-ROM įrenginiu).
DVD diskai.
Digital Video Disk – skaitmeninių vaizdo diskų technologija pristatyta 1966 m. pabaigoje, kaip buitinių įrenginių technologija, skirta filmams įrašyti ir atkurti specialiais prie televizorių prijungtais grotuvais. Pastebėjus, kad didelės talpos optiniai diskai gali būti naudojami ir kitose srityse, pavadinimas buvo pakeistas į skaitmeninius universaliuosius diskus (Digital Versatile Disk).
DVD matmenys atitinka įprastinį CD, taip pat naudoja lazerio spindulį informacijai įrašyti ir atkurti. Dėl didesnio įrašo tankio DVD talpa 7 kartus didesnė nei CD, o rašant į abi puses, talpa padidėja dar 4 kartus ir siekia 17 GB. Tokie diskai yra idealūs multimedia programoms.
Magnetinės juostos.
Tai vienas iš seniausių informacijos kaupiklių. Dėl naujų technologijų pastaraisiais metais magnetinės juostos sutalpina iki 70 GB vienoje kasetėje, turi didelę informacijos perdavimo spartą (iki 10 MB/s), pasižymi aukštu patikimumu ir yra labai žemos santykinės kainos (beveik 30 kartų pigesni už magnetooptinius diskus). Įtaisai su magnetinėmis juostomis vadinami juostiniais kaupikliais.
Magnetinės juostos tinka dideliems duomenų archyvams laikyti bei duomenims perkelti iš vieno kompiuterio į kitą.

1.5. Kompiuterinės sistemos programinė įranga

Kompiuterio techninė įranga neturi intelektualinių sugebėjimų. Kad kompiuteris atgytų, į techninę  jo įrangą turi būti įkrautos komandos. Šios komandos vadinamos programine įranga. Programinę įrangą sudaro grupė susijusių programų, kurios atlieka specifinius apdorojimo uždavinius. Atskirai programų grupei pažymėti dažnai vartojamas programų paketo terminas. Programų paketas visada turi dokumentaciją – vartotojo vadovėlius, kurie paaiškina, kaip naudotis šiuo paketu. Programinė įranga skirstoma į dvi grupes: sisteminę programinę įrangą ir taikomąją programinę įrangą.
Sisteminė programinė įranga valdo kompiuterio išteklius. Ji nurodo techninei įrangai, ką daryti, kaip daryti ir kada daryti. Tačiau ji nesprendžia specifinių problemų, susijusių su verslu ar profesija.
Operacinė sistema (OS) valdo kompiuterio darbą, kartu atlikdama vartotojo ir kompiuterio tarpininko vaidmenį. Vienas pagrindinių bet kuriai OS keliamų uždavinių – kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo resursus – kompiuterio techninę ir programinę įrangą bei skaičiavimų laiką.
OS pagrindiniai atliekami veiksmai:
saugo atmintyje duomenis;
skirsto skaičiavimo resursus – centrinio procesoriaus laiką, atmintį, įvedimo ir išvedimo įrenginius ir kt.; dažnai resursų poreikis būna prieštaringas, todėl OS turi nuspręsti, kaip juos panaudoti;
valdo vartotojo taikomąsias programas;
valdo duomenų perdavimą tarp įvairių kompiuterio įtaisų bei tarp įvairių programų.
Programų rinkinys, skirtas specifiniams vartotojo poreikiams patenkinti, vadinamas taikomąją programine įranga. Tai teksto procesoriai, skaičiuoklės, duomenų bazių valdymo sistemos.

2 skyrius. GRAFINĖ APLINKA MICROSOFT WINDOWS 2000

2.1. Operacinės sistemos Windows istorija, variantai

Operacine sistema (OS) vadinamas specialiųjų programų ir duomenų rinkinys, sukurtas kompiuterinės sistemos ištekliams valdyti, kompiuterio programų kūrimui palengvinti ir šių programų vykdymui valdyti. OS programos valdo techninius kompiuterio išteklius ir kitų programų vykdymą ir užtikrina ryšį tarp vartotojo ir programų.
Asmeninių kompiuterių OS vystymosi pradžia siejama su Gary Kindall. 1973 m. daktaro disertacijoje jis parašė OS – CP/M (Control Program for Microcomputers). CP/M tapo savo rūšies asmeninių kompiuterių OS standartu. IBM derybos su autoriumi nebuvo sėkmingos, todėl savo kompiuteriams teko naudoti Timo Patersono sukurtą 86-DOS (Disk Operating System), kurią perpirko Microsoft ir patobulinusi bei pavadinusi PC-DOS, susitarė su IBM, kad IBM PC tipo kompiuteriams ji ir būtų naudojama. Kadangi IBM PC tapo asmeninių kompiuterių standartu (pasaulyje apie 60% asmeninių kompiuterių yra IBM PC tipo), operacinė sistema PC-DOS bei pas mus labiau žinomas jos analogas MS-DOS tapo lyg ir OS standartu.
Pirmosios MS-DOS/PC-DOS versijos reikalavo, kad vartotojas žinotų gana daug taisyklių, surištų su DOS komandų užrašymu ir vykdymu. Todėl buvo pradėtos kurti papildomos programos – DOS apvalkalai, dažniausiai neįeinančios į DOS sudėtį, bet leidžiančios vartotojui daug lengviau bendrauti su OS – daugelį komandų pasirinkti iš meniu, esančių ekrane. Paminėtina The Norton Commander programa, panašios į ją yra PC Tools, Dosshell. Jos informaciją pateikia raidėmis, skaičiais, simboliais, pagražindamos vaizdą pseudografika.
Steve Jobs, kuris kartu su Steve Wozniak 1976 metais sukūrė pirmąjį asmeninį kompiuterį Apple I, savo partneriams pavedė sukurti naujo tipo sąsają (interfeisą). Taip 1983 metais superkompiuteryje LISA buvo panaudota grafinė vartotojo sąsaja GUI (Graphical User Interface). Tai pirmoji sąsaja, palaikiusi daugelio užduočių vykdymą (multitasking).
GUI vertino ir Microsoft įkūrėjas ir savininkas Bill Gates. Jis nusprendė ją naudoti būsimose Microsoft OS. Taip atsirado Windows sistemos. 1985 metais buvo parduotos pirmosios Windows 1.0. 1987 metais pasirodė Windows 2.0, Windows 3,0, o 1992 metais Windows 3.1, kuri dar ir dabar naudojama. Visos šios sistemos remiasi MS-DOS, t.y. dirba “virš” DOS.
1995.08.24 buvo pristatyta Windows 95. Ji jau nebesirėmė MS-DOS. Tai tikra daugelio užduočių aplinka, leidžianti vartotojui turėti keletą langų tuo pačiu metu. Dar vienas žingsnis pirmyn – Windows 95 yra 32 bitų operacinė sistema. Tuo tarpu MS-DOS, o kartu ir jos antstatai – senosios Windows OS, rėmėsi 16 bitų adresavimo sistema.
1998 pristatyta Windows 98. Turi daug naujovių: integruota naršyklė Internet Explorer 5.0, padidintas sistemos darbo stabilumas ir sparta, pagerinta pagalbinių priemonių sistema, įdiegtos visos žinomos įtaisų tvarkyklės, įvestos naujos energijos taupymo galimybės.
Windows NT – tinklo operacinių sistemų šeima. Naudojamos vidutinėse ir didelėse bendrovėse, pasižymi gera duomenų apsauga.
2000 metais Microsoft į rinką išleido Windows Millennium. Tai namų vartotojams skirta OS su daugeliu multimedia palaikančių priemonių. Verslo klientams pasirodė Windows NT pagrindu parengta Windows 2000.
Windows CE – OS skirta kišeniniams kompiuteriams. Tai Windows OS kiek supaprastintas variantas.

Microsoft operacinių sistemų šeima:

2.2. Informacijos įvesties priemonės

Windows 2000 operacinės sistemos grafinė aplinka orientuota į valdymą pele. Pelė (mouse) – grafinis manipuliatorius. Stumdant pelę specialaus padėklo paviršiumi, displėjaus ekrane juda jos žymeklis. Pelės klavišais perduodamos komandos kompiuteriui. Dauguma pelių turi du arba trys klavišus. Paprastai, kairysis klavišas vykdo kompiuterio valdymo klavišų (pvz., <Enter>, <Esc>) funkcijas. Paspaudus dešinį pelės klavišą, pasirodo toje vietoje galimų veiksmų sąrašas (meniu). Vidurinio klavišo veiksmas nėra standartizuotas, jis naudojamas retai.
Windows 2000 aplinkoje naudojami trys pagrindiniai pelės veiksmai: klavišo paspaudimas (leidžia pasirinkti objektą); dvigubas paspaudimas, darant kuo trumpesnę pauzę (aktyvizuoja objektą – pvz., atidaro piktograma pažymėtą langą); tempimas – nuspaudus pelės klavišą, kursorius tempiamas per ekraną (galima pažymėti zoną arba perkelti objektą į kitą vietą). Nešiojamuose kompiuteriuose pelė gali būti įmontuota į klaviatūrą.
Klaviatūra operatorius įveda informaciją į kompiuterį ir jį valdo. Iki grafinio manipuliatoriaus (pelės) atsiradimo klaviatūra buvo pagrindinis kompiuterio valdymo įrenginys. Dabar šias funkcijas greičiau ir paprasčiau atlieka pelė, o klaviatūra naudojama tekstinės informacijos ir informacinių sistemų duomenų įvedimui. Dažniausiai naudojamos 101 arba 104 klavišų klaviatūros.
Klaviatūros klavišai sudaro keletą grupių:
1.    Teksto rašymo klavišai – panašus į spausdinimo mašinėlės klavišus. Didžiosios raidės gaunamos spustelėjus <CapsLock> klavišą arba kartu su raidės klavišu laikomas paspaustas <Shift> klavišas. Tokiu pat būdu surenkami simboliai, pažymėti klavišų viršutinėje dalyje. Lietuviškos raidės dažniausiai būna išdėstytos vietoje skaičių viršutinėje klavišų eilutėje. Išdėstymas parenkamas įdiegus papildomą programą, pritaikančią kompiuterio operacinę sistemą Lietuvai. Lietuviški simboliai gaunami spustelėjus kartu <Shift> + <Alt> klavišus kairėje klaviatūros pusėje arba pasirinkus lietuvišką klaviatūros išdėstymo variantą dešiniame apatiniame ekrano kampe (sistemos dėkle). Pastraipa užbaigiama paspaudžiant klavišą <Enter>, o tarpas tarp žodžių atsiranda, paspaudus tarpo <Space bar> klavišą.
2.    Funkciniai klavišai – <F1> … <F12>. Jie yra programuojami ir atlieka tam tikras programų komandas.
3.    Papildomi skaičių ir keturių aritmetinių veiksmų klavišai. Kai dega indikatorius NumLock, galima surinkinėti skaitmenis, o kai nedega NumLock šie klavišai valdys žymeklį. Sudėties veiksmas žymimas “+”, atimties – “-“, dalybos – “/”, daugybos – “*”.
4.    Žymeklio valdymo klavišai. Rodyklėmis pažymėti klavišai perkelia žymeklį nurodytomis kryptimis. Klavišas <Home> perstumia žymeklį į eilutės pradžią, <End> – į eilutės pabaigą, o <PageDown> ir <PageUp> – per puslapį žemyn ar aukštyn. Klavišas <Insert> leidžia keisti įterpimo arba rašymo virš jau parašyto teksto režimus, <Delete> trina simbolį už žymeklio, o <Backspace> trina simbolį, esanti žymeklio kairėje. Klavišas <Tab> perkelia žymeklį į dešinę pasirinktu tabuliacijos atstumu.
5.    Valdymo klavišai. Klavišas <Esc> skirtas grįžti į prieš tai buvusią padėtį, nutraukti pradėtą veiksmą ar panaikinti komandą, <Enter> – pasirinktą ar parašytą komandą vykdyti, o <Pause> – sustabdo procesoriaus darbą iki kito klavišo paspaudimo. Paspaudus <Print Screen>, galima ekrano turinį atspausdinti arba įsiminti operatyvioje atmintyje. Klavišas <Scroll Lock> nurodo, ar žymeklio valdymo klavišais bus stumdomas tekstas fiksuotame ekrano rėmelyje, ar tekstas bus fiksuojamas ir stumdomas ekrano rėmelis. Klavišai <Ctrl>, <Alt> ir <Shift> praplečia kitų klavišų funkcijas. 104 klavišų klaviatūra turi tris papildomus klavišus, pritaikytus darbui Windows 95/98/2000 aplinkoje.

2.3. Darbo su operacine sistema Windows 2000 pradžia

Įjungus kompiuterį, operacinė sistema Windows 2000 įkeliama automatiškai. Tačiau, darbą su Windows 2000 galima pradėti tik užsiregistravus: nurodžius vartotojo vardą, slaptažodį ir sritį, kurioje jūs registruotas. Tam reikia pasirodžius langui Welcome to Windows vienu metu nuspausti klavišus <Ctrl> + <Alt> + <Del>. Atsiradusiame dialogo lange Log On to Windows laukelyje User name įvesti savo vartotojo vardą, o lauke Password – slaptažodį. Laukelyje Log on to turi būti nurodyta sritis, kurioje kompiuteris registruotas. Jeigu slaptažodis nenaudojamas, lauke Password nieko nerašoma. Jeigu tuo pačiu kompiuteriu naudojasi keletas vartotojų, kiekvienas iš jų turi galimybę įeiti skirtingu vardu ir slaptažodžiu, tai leis jiems dirbti savo sukurtoje darbo aplinkoje.

2.4. Windows 2000 darbo laukas

Grafinė vartotojo aplinka vadinamas kompiuterio operacinės sistemos valdymui skirtų grafinių simbolių ir ženklų kompleksas (grafinė sąsaja). Grafinė sąsaja padeda vartotojui sužinoti, kokių operacinės sistemos paslaugų galima prašyti, kaip tos paslaugos valdomos, kaip pateikti nurodymus operacinei sistemai. Grafinė sąsaja perima kompiuterio valdymą tik ją įjungus. Kai Windows 2000 sistema parengta darbui, ji sukuria kompiuterio ekrane darbo lauką (žr. 3 pav.). Darbo laukas sukomponuotas iš dviejų dalių: užduočių juostos (Taskbar) ir darbo srities (Desktop).
Darbo srityje išdėstomi dažnai naudojamų objektų ženklai (piktogramos) ir vartotojo programų langai.
Piktogramos suteikia vartotojui galimybę greitai rasti ir įkelti dažnai naudojamą programą:
–    My Computer – suteikia vartotojui priėjimą prie visų diskų, katalogų ir failų, esančių kompiuteryje;
–    Recycle Bin – laikinai išsaugoja failus, kurie buvo ištrinti Windows terpėje;
–    Network Neighborhood – skirta kompiuterinio tinklo resursams pažiūrėti;
–    Internet Explorer – pasaulinio voratinklio naršyklė;
–    My Documents – dokumentų katalogas.
Užduočių juosta turi keturias dalis:
–    Mygtukas Start – Windows aplinkos darbo pradžia. Jis atidaro pagrindinį Windows menių. Per jį galima kreiptis į kompiuteryje esančias programas, atlikti aplinkos valdymo veiksmus. Start mygtukas naudojamas programų vykdymui, dokumentų atidarymui, sistemos parametrų peržiūrėjimui ir pakeitimui, programų, dokumentų, katalogų paieškai ir t.t.
Start menių komandos:

Komandos    Jų atliekami veiksmai
Programs    Pateikia katalogų ar programų sąrašą
Documents    Greitai atidaro dokumentą
Settings    Pateikia sistemos parametrų sąrašą
Search    Leidžia surasti katalogą, failą, kompiuterį ar vartotoją
Help    Žinynas
Run    Vykdo programą arba atidaro katalogą
Shut Down    Paruošia kompiuterį išjungti ar perkrauti

–    Greitasis dėklas – čia labai patogu pasidėti kelių labai dažnai naudojamų objektų piktogramas.
–    Sistemos dėklas – jame būna kai kurių įrenginių tvarkyklės (pvz., antivirusinė programa, klaviatūros klavišų išdėstymo tvarkyklė, garso reguliatorius, laikrodis).
–    Šiuo metų veikiančių užduočių sąrašo vieta (įkėlus programą arba atidarius langą, užduočių juostoje atsiranda klavišas su programos pavadinimu). Norint pereiti iš vienos programos į kitą, užtenka paspausti atitinkamą klavišą užduočių juostoje.

3 pav.  Grafinės terpės Microsoft Windows 2000 darbinis langas

Darbo srities parametrus galima keisti įvykdžius komandų seką: Start → Setting → Control Panel → Display. Skyriuje Background galima pasirinkti darbo lauko foną (Pattern), raštą, dengiantį darbo lauką (Wallpaper), rašto padėtį ekrano centre (Center) arba visame ekrano plote (Tile). Užduočių juostos plotį galima keisti kairiu pelės klavišu tempiant juostos kontūrą iki norimo juostos pločio, o užduočių juosto vietą – tempiant juostą pele iki norimos vietos.

2.5. Programos langas, pagrindiniai jo elementai. Veiksmai su langais

Operacinės sistemos Windows 2000 aplinką sudaro langų aibė. Yra pagrindiniai ir pagalbiniai langai. Pagrindiniai – programų, dokumentų, katalogų ir kitų kompiuterio resursų langai. Pagalbiniai – dialogo ir informaciniai langai – skirti papildomos informacijos, reikalingos komandai vykdyti, įvedimui, informacijos išvedimui, pranešimams.
Programos lange vykdoma atitinkama taikomoji programa. Langas gali būti bet kurioje darbo lauko vietoje. Programos lange gali būti atvertas vienas ar keli dokumentų langai, kuriuos ji redaguoja. Windows 2000 aplinkoje kiekviena programa vykdoma atskirame lange. Langai sudaryti iš standartinių komponentų (žr. 4 pav.). Pagrindiniai šių langų elementai: lango pavadinimo juosta (antraštė), veiksmų (meniu) juosta, lango rėmelis, darbinė sritis, persukimo mygtukai ir juostos, būvio juosta.
Lango pavadinimo juostoje yra sistemos meniu mygtukas, pavadinimas (katalogo, programos ar dokumento vardas) ir lango valdymo (dydžio keitimo ir uždarymo) mygtukai. Spustelėjus sistemos meniu piktogramą, pasirodo rėmelis su lango keitimo veiksmais:
Restore – grąžinti langui buvusį dydį;
Move – perkelti langą į kitą vietą;
Size – pakeisti dydį;
Minimize – sumažinti langą iki minimalaus dydžio;
Maximize – padidinti per visą ekraną;
Close – uždaryti.

4 pav. Langas ir sudėtinės jo dalys

Perkėlus pelės žymeklio smaigalį ant pavadinimo juostos, nuspaudus ir neatleidžiant pelės kairio klavišo, langą galima perkelti į kitą vietą. Lango valdymo mygtukai – sutraukia langą iki mygtuko užduočių juostoje, padidina iki maksimalaus dydžio (sumažina, jei buvo padidintas) arba uždaro. Jei programa gali atlikti daugiau negu vieną veiksmą su objektu, tai veiksmų (menių) juostoje surašytos programos galimybės (komandų sąrašas). Darbo srityje atliekami programos veiksmai. Persukimo juostos ir mygtukai padeda peržiūrėti lange netelpančią informaciją. Įrankių mygtukai skirti tam tikroms operacijoms inicijuoti. Lango rėmeliai leidžia praplėsti ar sumažinti langą viena kryptimi. Perkėlus pelės žymeklio smaigalį ant rėmelio, žymeklis pasidaro dvigubos rodyklės formos. Langą praplėsti arba sumažinti galima tempiant kairiuoju pelės klavišu lango rėmelį arba lango kampą.
Langai gali būti persidengę arba išdėstyti greta vienas kito. Tik vienas iš langų yra aktyvus. Aktyvaus lango pavadinimo juosta būna nudažyta mėlynai. Visos operacijos, išskyrus pelės žymeklio valdymą, atliekamos aktyviajame lange. Jei langai yra persidengę, aktyvusis langas visuomet yra viršuje. Jei spustelėti pele kitame lange, tas langas taps aktyviu ir atsidurs priekyje.

2.6. Failų ir katalogų tvarkymas

Visi kompiuterio tvarkomi duomenys ir jo valdymo programos saugomos išorinėje kompiuterio atmintyje failų pavidalu. Failai yra grupuojami į katalogus. Windows 2000 aplinkoje katalogas vadinamas folder (aplankas). Operacinė sistema Windows 2000 naudoja hierarchinę katalogų sistemą, kurioje kiekvienas katalogas turi savo pakatalogius. Tvarkant failus ir katalogus (kuriant naujus, perkeliant, kopijuojant, pervardinant, naikinant), galima naudotis darbo lauke esančia piktograma My Computer arba programą Windows Explorer.

2.6.1. Piktograma My Computer

My Compiuter – tai įrankis, leidžiantis matyti ir tvarkyti visus kompiuterio resursus. Du kartus spragtelėjus pele ant piktogramos, atsiveria langas, kuriame pavaizduoti visi kompiuteryje esantys diskai ir kontrolės skydeliai (žr. 5 pav.). Disko ar katalogo turinys pateikiamas lange, kur kiekvieną katalogą ar failą žymi piktogramos. Prie piktogramos esantis pavadinimas – tai failo ar katalogo vardas.

5 pav. Langas My Computer

Windows 2000 failų ir katalogų valdymo programų (Windows Explorer , My Computer) langas turi pagrindinių įrankių mygtukų juostą, iškviečiamą atlikus komandą View → Toolbar (žr. 6 pav.). Mygtukų reikšmės abiejose programose yra analogiškos.

6 pav. Pagrindinių įrankių juosta

Back – leidžia pereiti į prieš tai buvusį katalogą.
Forward – leidžia pereiti į priekį (po sugrįžimo atgal).
Up – pereiti į aukštesnį katalogą;
Search – katalogo arba failo paieška;
Folders – parodo katalogų ir failų sąrašą;
History – parodo informaciją apie anksčiau kompiuteryje buvusį failų ir katalogų sąrašą;
Move To – leidžia perkelti failą arba katalogą į nurodytą vietą;
Copy To – leidžia kopijuoti failą arba katalogą į nurodytą vietą;
Delete – ištrina pažymėtą failą arba katalogą;
Undo – atšaukia paskutinį įvykdytą veiksmą;
View (pasirinkti failų – katalogų- piktogramų vaizdavimo būdą) – leidžia pasirinkti matomą lange informaciją;
Cut – iškirpti. Perkelia pažymėtą failą ar katalogą į laikinąją atmintį (Clipboard).
Copy – nukopijuoja failą ar katalogą į laikinąją atmintį (Clipboard).
Paste – įklijuoti. Nukopijuoja failą arba katalogą iš laikinosios atminties (Clipboard) į jūsų norimą vietą.

2.6.2. Programa Windows Explorer

Programa Windows Explorer leidžia išdėstyti visus kompiuterio ir tinklinius resursus hierarchiškai. Paspaudę mygtuką Start išskleistame meniu sąraše pasirenkame programų grupė Programs, o joje – Windows Explorer. Ekrane matomas Windows Explorer langas, sudarytas iš dviejų dalių (žr. 7 pav.).

7 pav. Programos Windows Explorer langas

Programa Windows Explorer leidžia matyti ir tvarkyti savo ir kaimyninių kompiuterių (jei kompiuteris įjungtas į tinklą) diskus, šiukšlių dėžę, spausdintuvus, kitus kompiuterio įrenginius.
Kairiame lange yra darbo srities (Desktop) elementai: kompiuteris (My Computer), kompiuterių tinklo kaimyniniai kompiuteriai (Network Neighborhood), šiukšlių dėžė (Recycle Bin), kilnojamų į kitus kompiuterius failų aplankas (My Briefcase), kompiuteryje sukurti katalogai (aplankai).
Savo ruožtu kompiuteryje (My Computer) yra informacijos saugyklos – diskai (lankstus diskelis, kietas diskas, kompaktinis diskas), kompiuterio dalių tvarkyklės (Control Panel), spausdintuvai (Printers). Visi šie objektai yra struktūriniai: savyje gali turėti kitus objektus. Spustelėję ženklą + pamatysime to objekto (diskų, katalogų) struktūrinės sudedamąsias dalis kairėje pusėje, spustelėję pavadinimą – dešinėje pamatysime ir žemesnio lygio struktūrines dalis, ir failų nuorodų vardus. Piktogramos prie failų vardų simbolizuoja jų paskirtį.
Pagrindiniai tvarkymo veiksmai: katalogo sukūrimas, failų ar katalogų kopijavimas, perkėlimas, vardo pakeitimas, ištrynimas, nuorodos sukūrimas. Patogiausia juos atlikti naudojant dešiniojo pelės klavišo meniu, tačiau galimi ir kiti būdai. Norint kurti naują katalogą, reikia atidaryti katalogą (spustelėti geltoną piktogramą prie vardo kairiajame Windows Explorer lange), kurio pakatalogį kursite, nuvesti pelės žymeklį į laisvą vietą dešiniajame lange, spustelėti dešinį pelės klavišą ir pasirinkti New → Folder. Jei kuriame katalogą disko šakninėje dalyje, reikia pradžioje spustelėti piktogramą prie disko pavadinimo kairiajame lange. Norint kopijuoti failą ar katalogą su jame esančiais failais, reikia pelės žymeklį nuvesti ant jo piktogramos, spustelėti dešinįjį pelės klavišą ir pasirinkti Copy. Antru žingsniu nuvedame pelės žymeklį ant katalogo, į kurį kopijuosime, piktogramos, spustelime dešinįjį pelės klavišą ir pasirenkame Paste. Norint perkelti failą ar katalogą, reikia nuvesti pelės žymeklį ant jo piktogramos, spustelėti dešinįjį pelės klavišą ir pasirinkti Cut. Antras žingsnis toks, kaip kopijavimo atveju. Norint ištrinti failą ar katalogą, reikia nuvesti pelės žymeklį ant jo piktogramos, spustelėti dešinįjį pelės klavišą ir pasirinkti Delete. Atsiras prašymas patvirtinti operaciją. Jei tikrai šį objektą norime pašalinti, reikia patvirtinti – Taip (Yes). Objektas bus perkeltas į šiukšlių dėžę. Šiukšlių dėžėje nelieka objektų, ištrintų iš diskelio A:. Norint pakeisti objekto vardą, reikia nuvesti pelės žymeklį ant jo piktogramos, spustelėti dešinįjį pelės klavišą ir pasirinkti Rename.
Kopijavimo, perkėlimo ir trynimo veiksmus galima atlikti iškart su keliais objektais. Tokiu atveju juos reikia pažymėti. Jei reikia pažymėti grupę gretimų vardų, turime dešiniame Windows Explorer lange spustelėti kairįjį pelės klavišą, kai žymeklis yra ant pirmo objekto piktogramos, nuvesti pelės žymeklį ant paskutinio grupės objekto piktogramos, paspausti klaviatūros klavišą <Shift> ir, jo neatleidžiant, spustelėti kairįjį pelės klavišą. Jei reikia pažymėti kelis tarpusavyje nesiliečiančius vardus, spaudinėkite kairįjį pelės klavišą laikydami paspaustą klaviatūros klavišą <Ctrl>.
Kitaip nukopijuoti ar perkelti failą arba katalogą į kitą vietą galima taip: perkelti pelės žymeklį ant to objekto, paspausti kairį pelės klavišą ir, jo neatleidžiant, kelti į kitą vietą, paprasčiau, į kairę lango pusę. Jei kelsime iš vieno disko į kitą – tai bus kopijavimas, tame pačiame diske – perkėlimas. Ištrinti failą arba katalogą galima perkėlus jį į šiukšlių dėžę.

2.7. Programų vykdymas

Pagrindinis operacinės sistemos Windows 2000 privalumas tas, kad vienu metu galima vykdyti dvi ar daugiau programų. Windows 2000 leidžia vykdyti programas keliais būdais: galima išrinkti programą iš Start mygtuko Programs meniu, naudoti Run komandą ar tiesiog suaktyvinus pele reikiamos programos piktogramą.
Baigiant darbą, būtina uždaryti visas programas, nes gali negrįžtamai dingti visi atlikti pakeitimai arba sugesti pati sistema. Uždarymo metu Windows sistema pateikia pranešimą, kuriuo nurodo visus pakeistus, bet neišsaugotus dokumentus.

2.8. Programų grupė Accessories

Start → Programs meniu leidžia peržiūrėti ir vykdyti visas kompiuteryje esančias programas. Programos gali būti jungiamos į grupes ir pogrupius.
Grupėje Accessories sudėtos naudingos bendros paskirties programos, pvz.: Calculator – programa, skirta matematiniams skaičiavimams atlikti; Games – laisvalaikių programų (žaidimų) grupė; WordPad – tekstų redaktorius, kuris leidžia rašyti ir tvarkyti gana sudėtingos struktūros tekstą, idėti iliustracijas; Paint – grafinė programa.

2.8.1. Teksto failų kūrimas. Programa WordPad

Su kiekviena operacine sistema vartotojams pateikiama bent viena paprasta tekstų tvarkymo programa – tekstų redaktorius. OS Windows 2000 vartotojams siūlo programą WordPad, kuri yra reikmenų (Accessories) grupėje. Pasirinkus šią programą, ekrane atveriamas naujo dokumento rengimo langas (žr. 8 pav.). Jame yra paprasta grafinė sąsaja, specializuota tekstų tvarkymo darbams. Prieš pradedant rinkti tekstą, vartotojui šiuos sąsajos priemonėmis rekomenduojama pasirinkti šriftą, jo dydį ir, jei reikia – stilių bei teksto išlyginimą. Po to tekstas rašomas taip, kaip su paprasta rašomąja mašinėle. Surinktas tekstas gali būti redaguojamas. Redaktoriaus Word Pad parengta tekstą galima išsaugoti diske (tekstas įrašomas .doc formatu) ir atspausdinti.

8 pav. WordPad programos langas

2.8.2.  Grafinė programa Paint

Programa Paint yra programų grupėje Accessories. Pasirinkus šį programą ekrane atveriamas aktyvus grafinės programos Paint langas (žr.9 pav.). Piešimo priemonių piktogramos matomos kairiojoje ekrano paletėje (žr. 10 pav.). Piešiama laikant paspaustą kairį pelės klavišą. Klavišų kombinacijas <Ctrl> + <Z> atšaukia paskutinį piešimo ar braižymo veiksmą. Klavišų <Ctrl> + <N> paspaudimas pateikia naują švarią braižymo sritį. Sukurtą piešinį galima įrašyti kaip failą.

9 pav. Grafinės programos Paint langas

10 pav. Programos Paint įrankiai

3 skyrius. KOMPIUTERINIAI VIRUSAI

Iki šiol nėra vieningo kompiuterinio viruso apibūdinimo. Daugelis naudojamų apibūdinimų arba nėra visiškai tikslūs, arba nekorektiški, arba paprasčiausiai neteisingi. Tikslaus apibrėžimo, ko gero, nebus niekada, kadangi nėra tikslios ribos tarp “normalių” programų ir virusų. Vienu iš tinkamiausių apibrėžimų galima būtų laikyti šį, pateiktą A.V.Prudovskio:
Kompiuterinis virusas – programa (kodo/instrukcijų visuma), galinti kurti savo kopijas (nebūtinai panašias į originalą) ir įdiegti jas į įvairius kompiuterinių sistemų, tinklų ir pan. objektus / resursus apie tai nežinant vartotojui.
Šis apibrėžimas nėra visiškai tikslus ir išsamus, kadangi tada kai kurias operacines sistemas taip pat galima vadinti virusu (paskutiniu metu labai madinga lyginti Windows operacines sistemas su virusais).
Dažniausiai užkrečiami yra failai, kurių pavadinimų pratęsimai yra *.com, *.exe, *.bat, *.sys, *.do*, *.xl*, *.drv, *.bin, *.dll, *.boo, *.obd, *.ov*, *.prg, *.vxd, *.386, *.rtf. Virusai pridaro įvairių nemalonumų: modifikuoja ar net sunaikina programas, dokumentus; sunaikina (užkoduoja, ištrina) visą diske laikomą informaciją; sumažina sistemos darbo našumą; sukelia įvairius garso ir vaizdo efektus ir t.t. Šiuo metu yra priskaičiuojama apie 60000 virusų, kurie “kompiuterinėje virusologijoje” skirstomi į šias grupes:
1)    Standartiniai COM-EXE-TSR virusai. Tai pati didžiausia grupė. Šie virusai standartinėmis operacinės sistemos arba BIOS (arba ir tomis, ir kitomis) priemonėmis įsiskverbia į vykdomuosius failus, diskų sektorius ir operatyviąją atmintį. Toliau ši “terpė” naudojama naujų viruso kopijų sukūrimui ir naujų objektų pažeidimui. Dažnai šie virusai primityvūs ir skiriasi tik efektais (video / muzikiniais / destruktyviniais ) ir tėra variacijos žinomomis temomis. Šiuos virusus aptikti galima iš karto pagal nekorektišką kompiuterinės sistemos darbą, laisvų sisteminių resursų sumažėjimą (disko ir operatyviosios atminties) arba pagal vykdomųjų failų dydžio pasikeitimą.
2)    “Stels” (Stealth) virusai. Šios grupės virusai naudoja tam tikrų priemonių rinkinį savo paties maskavimui. Dažnai tai pasiekiama “perimant” kai kurias operacinės sistemos funkcijas, atsakingas už darbą su failais. “Stels” technologijos naudojimas praktiškai neleidžia viruso aptikti, kadangi virusas stengiasi maskuoti pažeistų failų padidėjimą ir savo kūną tame faile, pakišdamas vietoje savęs “sveikąją” failo dalį. Dėl šios priežasties rekomenduojama naudoti įvairias antivirusines priemones kompiuteriuose, pakrautuose tik iš sisteminio diskelio (iš lankstaus diskelio, kuriame yra įrašytas tame kompiuteryje dirbančios operacinės sistemos branduolys). Nors dauguma antivirusinių priemonių gali rasti ir blokuoti aktyviąją žinomo “stels” viruso dalį, bet yra praktiškai bejėgės prieš naujus virusus (žinomi atvejai, kai virusai naudodavo kai kurias antivirusines programas savo plitimui, t.y. pažeisdavo failus juos tikrinant antivirusu!).
3)    Virusai, šifruojantys savo kūną, gavo “polimorfinių” (polymorphic) virusų vardą. Dažniausiai šie virusai turi savo kūno šifruotojo ir dešifruotojo kodą. Generatorius įvairiais laiko momentais kuria vis kitokius šifruotojus ir jiems atitinkančius dešifruotojus. Polimorfiniuose virusuose dešifruotojas nėra vienodas – keičiasi kiekvienam užkrėstam failui. Dėl šios priežasties dažnai negalima aptikti užkrėsto failo pagal charakteringą viruso eilutę (signature). Dėl šios priežasties kai kurie antivirusai (pvz. Aidstest arba V-hunter) nesugeba aptikti polimorfinių virusų. Tarp polimorfinių virusų įžymūs Phantom1, OneHalf, Satanbug. Pagal sudėtingumą polimorfiniai virusai skirstomi į 6 lygius.
4)    “Kompiuteriniai kirminai”. Šie virusai dažniausiai įlenda į įvairius archyvus (ARJ, ZIP). Kirminai gali netgi vogti failus iš kompiuterio. Žymiausias kompiuterinis kirminas – “Morriso kirminas”, naudodamas kai kurias UNIX sistemos ypatybes sugebėjo įsiskverbti (parinkdamas slaptažodžius) į daugelį JAV kompiuterinių tinklų ir užblokuoti kai kuriuos iš jų.
5)     “Makro”(macro) virusai. Šiais virusais kompiuterį užkrėsti galima skaitant tekstinius failus, sukurtus tekstų redaktoriumi Microsoft Word (failų vardų pratęsimai yra *.doc, *.dot) ir elektronine lentele Microsoft Excel (*.xls). Kai kurių šaltinių duomenimis nuostoliai dėl Microsoft Word makrovirusų JAV sudaro ne vieną milijardą dolerių. Virusais buvo užkrėsti Microsoft Word, Excel dokumentai Windows 3.1, Windows 95, Windows NT ir Mac operacinėse sistemose. Virusai sėkmingai plinta internet tinklu kartu su dokumentais, perduodamais elektroniniu paštu. Tokių virusų daroma žala gali būti labai įvairi: keičia duomenis dokumentuose arba juos sunaikina, keičia Windows spalvų parametrus, naikina failus kietuosiuose diskuose ar darbiniuose kataloguose. Labiausiai paplitę yra Word.Concept (WinWord dokumentuose) ir XM.laroux (Excel) virusai.

Užkrėsti kompiuteryje esančius failus galima įvairiais būdais:
1)    pernešant diskeliais duomenis (programas, tekstinius dokumentus) iš vieno kompiuterio į kitą,
2)    kopijuojant duomenis per lokalų kompiuterinį tinklą,
3)    parsisiunčiant duomenis iš interneto,
4)    naudojant nelegalias (piratines) programų kopijas (pvz. žaidimus) ir t.t.

Norint apsisaugoti nuo virusų daromos žalos arba greitai juos aptikti, patartina:
1)    Reguliariai daryti svarbių duomenų rezervines kopijas.
2)    Naudoti legalius programinius produktus, vengti naudoti iš neaiškių šaltinių gautas, nežinomas programas,
3)    Skolindami diskelius ar kopijuodami duomenis iš diskelių naudokite diskelių apsaugą nuo įrašymo.
4)    Įsigyti antivirusinę programą, reguliariai ją atnaujinti ir visada tikrinti programas, dokumentus ar kitus duomenis, kopijuojamus iš kito kompiuterio, interneto, diskelių, kompaktinių diskų.

McAfee VirusScan 4.50 – tai viena iš daugybės antivirusinių programų, leidžianti pakankamai gerai apsaugoti kompiuterį nuo įvairiais keliais plintančių kompiuterinių virusų. Dėl savo paprastumo ir geros integracijos į Windows aplinką ši programa yra viena iš labiausiai paplitusių pasaulyje.
Dauguma šiuolaikinių antivirusinių programų – tai integruotos priemonės virusų aptikimui ir jų šalinimui. Visos antivirusinės programos turi virusams būdingų požymių (kodų/eilučių/parašų) duomenų bazes, pagal kurias ir ieško virusų. Dėl šios priežasties antivirusines programas būtina reguliariai atnaujinti. Taip pat dauguma šiuolaikinių antivirusinių programų naudoja taip vadinamą “euristinį” skanavimą, kurio dėka galima surasti dar nežinomus, naujus virusus, kai kada netgi 80% tikimybe. Tačiau skirtingos antivirusinės priemonės turi skirtingas galimybes, vienos atpažįsta daugiau virusų, kitos mažiau, ne visos sugeba išgydyti nuo atskirų aptiktų virusų, dažnai skirtingos antivirusinės priemonės atpažįsta skirtingus virusus, be to, greitai atsiranda naujų virusų. Todėl patartina naudoti kelias ir kuo naujesnes antivirusines programas. Naujausių antivirusinių programų kainos yra apie 50 – 200 litų.

PRAKTINIAI DARBAI

I praktinis darbas. PAGRINDINIAI VEIKSMAI SU LANGAIS. PROGRAMŲ VYKDYMAS

1.    Darbo tikslas
Susipažinti su operacine sistema ir grafine vartotojo aplinka Windows 2000, vartotojo galimybėmis Windows 2000 aplinkoje. Išmokti atlikti elementarius veiksmus su langais. Pakartoti įvesties įrenginių (klaviatūros ir pelės) sandarą ir paskirtį. Išmokti vykdyti Accessories grupės programas.
2.    Praktinio darbo užduotys
2.1.    Pakartokite įvesties įrenginių (klaviatūros ir pelės) sandarą ir paskirtį.
2.2.    Įkelkite operacinę sistemą Windows 2000 (žr.3.1).
2.3.    Susipažinkite su grafinės aplinkos darbo lauku (Desktop), Windows 2000 darbo aplinka, įsidėmėkite darbo aplinkos elementų pavadinimus ir funkcijas.
2.4.    Naudojant piktogramą My Computer, atidarykite atitinkamą langą (žr. 3.2), susipažinkite su lango sudėtinėmis dalimis. Pabandykite padidinti/sumažinti, minimizuoti/maksimizuoti, atsidariusį langą, pernešti jį į kitą vietą (žr. 3.3).
2.5.    My Computer pagalba peržiūrėkite loginio disko C: turinį. Kiek atminties užima jame esantis kompiuteriniai failai? Išsikvieskite įrankių mygtukų juostą (View → Toolbar). Pabandykite pakeisti informacijos pateikimo būdą (View → Large Icons; Small Icons; List; Details). Pakeiskite failų kataloge išdėstymo eiliškumą (View → Arrange Icons → by Name, By Type, by Size, by Date) (žr. 3.4, 3.5).
2.6.    Pakartokite programų grupės Accessories aprašymą.  Naudodamiesi Start mygtuku peržiūrėkite programų grupę Accessories.
2.7.    Atsidarykite keletą programos langų iš grupės Accessories (pvz., Calculator, WordPad, Notepad) ir pabandykite juos išdėstyti vertikalia bei horizontalia mozaika (Tile Vertically, Tile Horizontally) ir kaskadu (Cascade) (žr.3.6.)
2.8.    Minimizuokite programų Calculator ir Word Pad langus. Užduočių juostos pagalba pereikite į programą Calculator, po to į programą Word Pad. Pakartokite tai keletą kartų. Uždarykite visas programas (žr. 3.3.).
2.9.    Pakartokite Paint programos aprašymą. Naudodamiesi Start mygtuku įkelkite programų grupėje Accessories esančią programą Paint. Naudodamiesi programos galimybėmis pabandykite nupiešti paveikslėlį. Perkelkite piešinį arba jo pažymėtą fragmentą į laikinąją atmintį (žr.3.2, 3.7).
2.10.    Pakartokite WordPad programos aprašymą.  Naudodamiesi Start mygtuku įkelkite programų grupėje Accessories esančią programą WordPad. Įrašykite savo vardą, pavardę ir grupę. Žemiau įkelkite piešinio fragmentą iš laikinosios atminties (žr. 3.2, 3.7).
2.11.    Išsaugokite sukurtą failą C: diske kataloge (aplanke) STUDENT (žr.3.8). Parodykite rezultatą dėstytojui.
2.12.    Paruoškite kompiuterį išjungimui, bet jo neišjunkite (žr.3.9.).
3.    Metodiniai nurodymai
3.1.    Įjungus kompiuterį Windows 2000 operacinė sistema įkeliama automatiškai. Vartotojui, prieš pradedant dirbti su kompiuteriu turi tik save identifikuoti įvesdamas savo vartotojo vardą (user name) ir slaptažodį (password). Tai daroma taip: atsiradus Welcome to Windows dialogo langeliui spaudžiame <CTRL>+<Alt>+<Del> klavišus. Atsiranda antras dialogo langelis Log On to Windows, kuriame įvedamas vartotojo vardas ir slaptažodis. Vartotojo vardas studentams yra pažymėtas prie kiekvieno kompiuterio, slaptažodis studentams neįvedamas.
3.2.    Windows 2000 operacinėse sistemose programos įkeliamos du kartus nuspaudus kairįjį pelytės klavišą ant norimos piktogramos paveikslėlio (nustačius pelytės žymeklį ant piktogramos teksto įjungsite piktogramos pavadinimo redagavimo rėžimą ir atsitiktinai galite pakeisti piktogramos pavadinimą), arba naudojantis Start mygtuku ir atsidariusiame meniu pasirinkus dalį Programs, ir programų sąraše išsirinkus norimą programą. Kai kurias programas, pvz. WordPad, Paint, Notepad, Calculator ir kt. rasite iškvietę Start → Programs → Accessories.
3.3.    Lango dydžio keitimas: pelytės žymeklį nukelkite prie lango rėmo arba į lango kampą, pelės žymeklis turi virsti dviguba rodykle. Prispauskite šią dvigubą rodyklę kairiuoju pelės klavišu ir vilkite pelę norima kryptimi. Lango perkėlimas: perkelti pelės žymeklį ant lango pavadinimo juostos ir, laikant paspaustą kairįjį klavišą, perkelti langą į norimą vietą. Lango sutraukimas iki mygtuko užduočių juostoje – naudojamas minimizavimo mygtukas . Lango padidinimas iki maksimalaus dydžio – naudojamas maksimizavimo mygtukas. Užversti langą galima paspaudus uždarymo mygtuką. Norint suaktyvinti kurią nors iš programų laikinai minimizuotų iki mygtuko užduočių juostoje, reikia spustelėti pelės kairį klavišą, užvedus rodyklės smaigalį ant atitinkamo mygtuko.
3.4.    Du kartus spragtelėjus pele ant piktogramos, žyminčios atitinkamą diską, atsiveria langas su to disko turiniu. Du kartus spragtelėjus pele ant piktogramos, žyminčios atitinkamą katalogą (aplanką), atsiveria langas su to katalogo turiniu.
3.5.    Naudodamiesi įrankių juosta ar menių komanda View, galima pasirinkti, kaip matysite objektus: naudosite mažas piktogramas (View → Small Icons), dideles piktogramas (View → Large Icons), išvesite tik sąrašą (View → List) ar detalią informaciją apie juos (View → Details), surūšiuosite (View → Arrange Icons) pagal vardą (by Name), tipą (by Type), didį (by Size), sukūrimo (redagavimo) datą (by Data).
3.6.    Atidarius vienu metu kelis langus, pereiti nuo vieno lango prie kito gali būti nepatogu, jei jie išdėstyti ekrane bet kaip. Išdėstymą galima keisti automatiškai. Norint automatiškai išdėlioti visus atidarytus langus, reikalinga užduočių juostos laisvoje vietoje nuspausti dešinį pelytės klavišą ir atsiradusiame meniu pasirinkti norimą poziciją Tile Windows Vertically, Tile Windows Horizontally arba Cascade Windows, paspaudus pelytės kairįjį klavišą.
3.7.    Pasirinktas objektas nukopijuojamas į laikinąją atmintį (Clipboard) naudojant menių komandas Edit → Cut, arba Edit → Copy, grąžinamas į norimą vietą naudojant Edit → Paste. Cut nuo Copy skiriasi tuo, jog pirmuoju atveju fragmentas yra pašalinamas iš ankstesniosios vietos ir perkeliamas į kitą, antruoju – nukopijuojamas.
3.8.    Išsaugojant failą, naudokite komandą File → Save as. Komandos dialogo lange (žr. 11 pav.) reikia:
•    išplėstiniame sąraše Save in nurodyti diską ir katalogą (aplanką), kuriame bus saugomas dokumentas;
•    teksto lauke File Name: įrašyti failo vardą, kuriuo bus saugomas failas. (.doc plėtinio galima nerašyti). Failo vardas – iki 250 simbolių, skaičiuojant tarpus. Negalima naudoti simbolių \ / : * ? “ < > ⎢. Patartina naudoti tik lotyniškas raides ir skaitmenis. Failo pavadinimas – jūsų pavardė ir grupės numeris.
Atlikite šiuos nurodymus ir nuspauskite mygtuką Save.
Microsoft Word lange pavadinimų juostoje turi atsirasti failo vardas (pvz.Jonauskas221.doc). Jeigu vardo nėra –2.11 – tą užduotį pakartokite.
Jeigu kompiuterio diske nurodytame kataloge jau egzistuoja failas nurodytu vardu, Microsoft Word programa pateikia klausimą “Ar norite rašyti naują dokumentą vietoje esančio dokumento?”. Tokiu atveju reikia išrinkti:
Yes – išsaugoti dokumentą vietoje esančio;
No – pakeitimų neišsaugoti (nerašyti vietoje esančio);
Cancel – tęsti darbą;
Help – kviesti žynį.

11 pav.

3.9.    Kaip ir kitose grafinėse terpėse, Windows 2000 operacinėje sistemoje, kompiuterio negalima išjungti neatlikus keleto būtinų veiksmų. Darbas baigiamas nuspaudžiant Start mygtuką ir pasirenkant meniu dalį Shut Down. Atsiradusioje lentelėje reikalinga pasirinkti poziciją Shut Down the Computer ir nuspausti mygtuką YES. Kompiuteris atliks visus išjungimo darbus ir patvirtins, kada yra saugu išjungti kompiuterį. Atsiras užrašas “It’s now safe to turn of your computer”.

II praktinis darbas. PAGALBINĖS PROGRAMOS. FAILŲ IR KATALOGŲ TVARKYMAS

1.    Darbo tikslas.
Susipažinti su failų ir katalogų tvarkymo priemonėmis Windows 2000 aplinkoje, išmokti sukurti, kopijuoti bei perkelti failus ir katalogus. Susipažinti su ištrintų failų atstatymo galimybėmis.
2.    Praktinio darbo užduotys.
2.1.    Įkelkite operacinę sistemą Windows 2000.
2.2.    Naudojant piktogramą My Computer, atidarykite atitinkamą langą.
2.3.    My Computer pagalba C: diske kataloge STUDENT sukurkite savo katalogą, kurio pavadinime būtų jūsų pavardė ir grupės numeris. Sukurtame kataloge sukurkite tris pakatalogius. Pavadinkite juos vardais Darbo, Dokumentai, Apsikeitimui (žr. 3.1.).
2.4.    WordPad programos pagalba sukurkite tekstinį failą ir išsaugokite jį C: diske kataloge STUDENT. Failą pavadinkite atsarg.doc.
2.5.    Iš katalogo C:\STUDENT į savo sukurtą katalogą Darbo nukopijuokite failą atsarg.doc (kopijavimą pabandykite atlikti visais būdais, kurie yra nurodyti metodiniuose nurodymuose) (žr. 12 pav., 13 pav., 3.2).
2.6.    Failą atsarg.doc iš katalogo C:\STUDENT nukopijuokite į savo sukurtą katalogą Dokumentai. (žr. 12 pav., 3.2).
2.7.    Naudojant piktogramą įkelkite programą Recycle Bin (Šiukšlių dėžė) . Jeigu ji nėra tuščia, ištrinkite joje esančius failus. Iš savo sukurto katalogo Dokumentai ištrinkite visus jame esančius failus. Pamatysite, jog jie atsirado programos Recycle Bin lange. Pabandykite atstatyti ištrintus failus (File → Restore). Kokioje vietoje atsirado atstatyti failai?
2.8.    Ištrinkite savo sukurtą katalogą. Ar jis atsirado Recycle Bin lange? Pabandykite atstatyti ištrintą katalogą ir jame buvusius failus.
2.9.    Įkelkite programą Windows Explorer, susipažinkite su programos ekraniniu vaizdu, bei mygtukų juosta (Toolbar), susipažinkite su mygtukų juostos atliekamomis funkcijomis. Įsidėmėkite kokia informacija yra pateikiama Windows Explorer languose.
2.10.    Paruoškite kompiuterį išjungimui, bet jo neišjunkite.
3.    Metodiniai nurodymai
3.1.    Naujas katalogas kuriamas taip: My Computer pagalba pasirenkama norima vieta reikiamo katalogo lange. Pasirinktoje vietoje spaudžiamas dešinysis pelės mygtukas, ir atsiradusiame meniu pasirenkama pozicija New → Folder (paspaudus pelytės kairįjį mygtuką). Lange atsiras katalogas pavadinimu New Folder, norint pakeisti šį pavadinimą į savo, paspaudus pelytės dešinį mygtuką virš katalogo iškvieskite menių ir pasirinkite poziciją Rename (paspaudus pelytės kairįjį mygtuką).
3.2.    Failų kopijavimas.
•    Nuspaudus kairįjį pelės klavišą pažymimas failas arba failų grupė. Pažymėti failą galima paspaudus kairįjį pelės klavišą ant failo piktogramos. Pažymėti grupę failų galima laikant nuspaustą <Shift> klavišą, žymint antrą ir kt. failus iš eilės. Pažymėti grupę ne iš eilės išdėstytų failų galima laikant nuspaustą <Ctrl> klavišą, žymint antrą ir kt. failus. Po to įvykdoma komanda Edit → Copy, arba nuspaudžiant mygtuką Copy įrankių juostoje, failas nukopijuojamas į tarpinę atmintį. Pasirinkus norimą vietą, įvykdoma komanda Edit → Paste, arba nuspaudžiamas mygtukas Paste.
•    Atidaromi du programos My Computer langai, pirmas – katalogo iš kurio kopijuojame, antras – katalogo į kurį kopijuojame. Pasirinktas failas ar failų grupė nuspaudus ir laikant pelės kairįjį klavišą, bei klavišą Ctrl nutempiamas į kitą langą. Taip failas nukopijuojamas. Jei nebus laikomas nuspaustas klavišas Ctrl, bus įvykdytas failo perkėlimas į kitą vietą (žr. 12 pav.). Atidaryti antrą My Computer langą galima pakartotinai du kartus nuspaudus kairįjį pelės klavišą ant piktogramos My Computer paveikslėlio (žr. 12 pav.).

12 pav.
•    Atidaromi du programos My Computer langai, pirmas – katalogo iš kurio kopijuojame, antras – katalogo į kurį kopijuojame. Pasirenkamas failas ar failų grupė ir nuspaudus dešinį pelės klavišą failas tempiamas į kitą langą. Atleidus klavišą atsiranda meniu, kuriame pasirenkama pozicija Copy Here (žr. 13 pav.).

13 pav.

3.3.    Ištrinamas failas arba katalogas turi būti pažymėtas, paspaudus ant jo piktogramos kairįjį pelės klavišą. Po to įvykdoma komanda File → Delete, arba paspausti dešinį pelės klavišą virš failo arba katalogo pavadinimo ir paspaudus pelės kairįjį klavišą, pasirinkti komandą Delete. Pašalinti objektai išlieka kompiuterio diske, tik tampa nematomi ir neprieinami. Jie kaupiasi šiukšlių dėžėje (Recycle Bin).
3.4.    Programa Recycle Bin yra naudojama ištrintų failų atstatymui. Norint atstatyti ištrintą failą, jis pažymimas ir pasirenkama komanda File → Restore, failas atstatomas į tą pačią vietą iš kurios buvo ištrintas. Komanda File → Delete visai išmes pasirinktą failą (išlaisvins vietą kompiuterio diske).
3.5.    Jeigu Recycle Bin matomi tik nebereikalingi failai, jie ištrinami įvykdant komandą File → Empty Recycle Bin. Iš Recycle Bin ištrintus failus atstatyti sudėtinga, tam naudojamos specializuotos programos. Iš A: diskelio ištrinti failai į Recycle Bin nepatalpinami.

III praktinis darbas. KOMPIUTERINIAI VIRUSAI, JŲ APTIKIMO IR PAŠALINIMO PRIEMONĖS WINDOWS APLINKOJE

1.     Darbo tikslas
Susipažinti su kompiuterinių virusų aptikimo ir pašalinimo priemonėmis, išmokti naudotis antivirusine programa “McAfee VirusScan 4.50”.

2.     Praktinio darbo užduotys.
2.1.     Paleiskite “McAfee VirusScan” programą. Ką programa siūlo patikrinti? Sutvarkykite programą taip, kad, suradusi virusą, paklaustų jūsų, ką su užkrėstu failu daryti. (žr.3.1, 3.2)
2.2.     Patikrinkite tik C: disko šakniniame kataloge esančias visus failus. Pakatalogių tikrinti nereikia. Užsirašykite, kiek tokių failų “McAfee VirusScan” patikrino. Ar surado užkrėstų failų? (žr. 3.2)
2.3.     Patikrinkite C: disko PROGRAMS kataloge ir jo pakatalogiuose esančius dažniausiai užkrečiamus, taip pat suspaustus failus. Užsirašykite, kiek failų “McAfee VirusScan” patikrino. Ar surado užkrėstų failų? (žr.3.2, 3.3)
2.4.     Jūs norite dirbti su programa nc.exe, esančia C: disko kataloge NC. Tačiau programa dirba keistai, ne taip kaip anksčiau (“pakimba” kompiuteris, girdisi keisti garsai, ekrane pasirodo beprasmiški pranešimai ir t.t.) ir jums kyla įtarimas, kad programa užkrėsta virusu. Patikrinkite šią programą. (žr.3.3)
2.5.     Elektroniniu paštu e-mail gavote MS Word tekstų redaktoriumi sukurtą failą (pvz. Testas.doc), tačiau jūs žinote, kad tokio tipo failai dažnai būna užkrėsti makrovirusais. Šį failą jūs išsaugojote C: disko kataloge DOCUMENTS . Patikrinkite jį. (žr.3.3)
2.6.     Aplankykite kelis žemiau pateiktus arba kitus jums žinomus Internet puslapius, kuriuose yra kalbama apie kompiuterinius virusus ir atsakykite, kaip klasifikuojami kompiuteriniai virusai. (žr.3.4)
“http://www.viruslist.com” – AVP virusų enciklopedija (rusų, anglų k.);
“http://www.symantec.com/region/ru/avcenter/vinfodb.html” – Symantec informacija apie virusus (rusų k.);
“http://www.symantec.com/avcenter/vinfodb.html” – Symantec virusų enciklopedija (anglų, prancūzų, vokiečių k.);
“http://www.DataFellows.com/vir-info” – DataFellows duomenų bazė (anglų k.);
2.7.     Jūs įtariate, kad failas, su kuriuo ką tik dirbote, yra užkrėstas virusu, tačiau jūsų turima antivirusinė programa virusoa nernda. Pabandykite šį failą patikrinti internete šiuo adresu: “http://www.dials.ru/www_av/home.htm” , arba kitu jums žinomu adresu. (žr.3.4)
Tikrinimui imkite mažiausią failą iš C: disko DOCUMENTS katalogo.

3.     Metodiniai nurodymai darbui
3.1.     “McAfee VirusScan” programa paleidžiama ekrane paspaudus mygtuką “Start” ir pelės rodykle paspaudus nuorodą “Programs → Network Associates → VirusScan”.
3.2.     Su “McAfee VirusScan” programa galime dirbti dviem režimais: “Clasic” ir “Advanced”. Mes naudosime “Advanced” režimą. Jeigu atidarytas langas atrodo kitaip, negu parodyta paveikslėlyje (įjungtas “Clasic” režimas), spauskite “Tools” ir pasirinkite režimą “Advanced”. “Advanced” režimo langas sudaryta iš 5 kortelių, kurios sudėtos taip, kad matytųsi tik jų pavadinimai (žr.14, 15 pav.)

14 pav.

15 pav.

Kortelėje “Action” nurodome, ką programa turi daryti suradusi virusą. Pavyzdžiui laukelyje “When a virus is found” parinkus reikšmę “Prompt user for action”, suradusi virusą programa paklaus, ką su užkrėstu failu daryti. (žr.15pav.)
Kortelėje “Detection” (žr.14 pav.) nurodome, ką “McAfee VirusScan” programa tikrins:
1)    Jeigu tikrinimui parinktas diskas ar katalogas netinka, spaudžiame mygtuką “Remove”;
2)    Spaudžiame mygtuką “Add” ir atsidariusiame lange (žr.16 pav.) nurodome, ką tikrinsime:
pele padedame taškelį ties žodžiais “Select drive or folder to scan” ir spaudžiame mygtuką “Browse”. Atsidariusiame lange nurodome diską ar katalogą, kuris bus tikrinamas ir spaudžiam ”OK”, po to dar kartą ”OK”.

16 pav.

Kortelėje “Detection” (žr. 14pav.) ties žodžiu “Subfolders” gali būti žodžiai “Yes” arba “No”. “Yes” – bus tikrinam pakatalogiai, “No” – pakatalogiai tikrinami nebus. Jeigu norime pakeisti, spaudžiame “Edit” ir atsidariusiame lange uždedame arba nuimame varnelę ties žodžiais “Include subfolders” (žr.16pav.).
Kortelės “Detection” dalyje “What to scan” reikia nurodyti, kokie failai bus tikrinami (žr.14pav.):
“All files” – visi failai;
“Program files only” – tik dažniausiai užkrečiami failai;
“Compressed files” – tikrinti ir suspaustus (suarchyvuotus) failus;
“Advanced…” – atsidaro “Advanced Scan Settings” langelis, kuriame galima įjungti/išjungti “euristinį”(heuristics) failų tikrinimą. Įjungus šį režimą, be žinomų virusų bus ieškoma ir naujų, dar nežinomų virusų. Galima pasirinkti vieną iš trijų “euristinio” failų tikrinimo variantų (žr.17pav.).

17 pav.

Kai visi reikalingi parametrai nustatyti, spaudžiame mygtuką “Scan Now” ir laukiame rezultato.
3.2.     Atskiri failai tikrinami taip:
1)    naudodami programas “My computer” arba “Windows Explorer” surandame reikiamą failą;
2)    pelės pagalba jį pažymime ir paspaudžiame pelės dešinį klavišą;
3)    atsidariusiame sąraše pasirenkame ”Scan for viruses”;
4)    atsidariusiame lange spaudžiame mygtuką “Scan Now” ir laukiam rezultato.

18 pav.

Tokiu pat būdu galima tikrinti ir katalogus.
Tikrinant failus, sukurtus Microsoft Word, Excel programomis, galima įjungti “euristinį” failų tikrinimo būdą.
3.3.     Jeigu “Internet Explorer” programos lange nematote rusiškų raidžių, pasirinkite View→Encoding→Cyrilic(Windows).
3.4.     Kai “McAfee VirusScan” programa suranda virusą, ji atidaro langą, kuriame nurodo, koks virusas surastas ir klausia, ką su užkrėstu failu daryti:

19 pav.

LITERATŪRA

1.    A.Balčytienė ir kt. Informatikos įvadas. – Vilnius, 1996.
2.    J. Adomavičius ir kt.. Informatika I dalis. Kaunas, 1998.
3.    D.Janickienė. Informatika. – Kaunas, 1999.
4.    E.Valavičius ir kt. Informatika I. – Vilnius, 1999.
5.    A.Vidžiūnas ir kt. Informacinių technologijų taikymas. – Kaunas, 1999.
6.    W.Wang. Microsoft Office for Windows žaliems. – Kaunas, 1997.
7.    Microsoft Office 2000: žingsnis po žingsnio. – Kaunas, 2000.
8.    Microsoft Windows 2000: server ir professional. – Санкт-Петербург, 2000.
9.    B. Leonavičienė. Microsoft Office 2000. Vartotojo vadovas. Vilnius, 2000.
10.    V. Krasauskas. “Saugumas tinklų tinkle: virusai”, Naujoji komunikacija, 1997m. spalio22d., Nr.13.
11.    А.В. Прудовский. “Вирусы, доктора и все- все- все”, МИР РК, 1997
12.    “Компьютерные вирусы: предварительные соображения”, КомпьютерПресс, 1991m. Nr.5

One Reply to “Informatika. BENDROSIOS ŽINIOS APIE KOMPIUTERIUS- referatai”

  1. Pingback: Extreme Porn

Leave a Reply

Your email address will not be published.