Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.