KAIMO TURIZMO SAMPRATA, VYSTYMOSI RAIDA IR RINKA PASAULYJE BEI LIETUVOJE

1. Kaimo turizmo vystymasis Europoje ir pasaulyje

Norint suprasti Lietuvos kaimo turizmo privalumus ir trūkumus, reikia šią turizmo sritį palyginti su kitų šalių kaimo turizmo ypatybėmis. Tai aš ir padariau. Nenorėdama rašyti daug informacijos, o jos buvo tikrai nemažai, išskyriau kai kurių šalių pagrindinius kaimo turizmo ypatumus: kaimo turizmo, kaip tokios veiklos atsiradimas, termino “kaimo turizmas” aiškinimas, svečių poilsio pasirinkimas, poilsiautojų amžius ir pan.
Tyrimo metu susidurta su pagrindinių terminų kaimo turizmo srityje neapibrėžtumo problema. Poilsis kaime įvairioje lietuviškoje literatūroje vadinamas skirtingai: kaimo turizmu, kraštovaizdžio turizmu, agroturizmu, poilsiu agrarinėje aplinkoje, atostogomis kaime ir t.t. Paskutiniu metu situacija keičiasi. Vis plačiau vartojamas “kaimo turizmo” terminas, bet atsirado tendencija šią turizmo formą vadinti “kaimiškuoju turizmu”. Iškilus šiai problemai, buvo kreiptasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl šo termino vartojimo . Komisija į šį kreipimąsi atsakė: “Kalbos požiūriu priimtiniausias terminas kaimo turizmas. Gali būti vartojamas ir tarptautinis žodis agroturizmas. Jei manoma, kad šie terminai žymi skirtingas sąvokas, jas turėtų apibrėžti atitinkamos srities specialistai”. Užsienio šalių literatūroje taip pat sutinkami įvairūs terminai: kaimo turizmas, agroturizmas, agro-ekoturizmas, atostogos ūkyje, ūkių turizmas, kaimo bendruomenės turizmas, žaliasis turizmas, atostogos rančoje ir pan.
Įvairioje mokslinėje literatūroje dažniausiai vartojamas kaimo turizmo terminas, nors šalia jo dažnai galima aptikti agroturizmo, ekoturizmo, tausojančio turizmo terminus. Šie terminai paprastai reiškia to paties kaimo turizmo tam tikrą dalį, specifinį jo tikslą ar bruožą.
Agroturizmas pabrėžia kaimo turizmo glaudesnius ryšius su žemės ūkiu ir ūkininkavimu, ekoturizmas – ekologišką požiūrį į aplinką ir jos vartojimą poilsio tikslams, tausojantis turizmas apibūdina komerciškai pelningą ir kartu ekologiškai draugišką kaimo turizmą. Kiti terminai (atostogos ūkyje, ūkių turizmas, žaliasis turizmas, kaimo bendruomenės turizmas ir t.t.) paprastai vartojami kaip literatūriniai sinonimai kaimo turizmo terminui.
Ankščiau literatūroje ir praktikoje įvairių sąvokų samprata nebuvo aiškiai išskirta, bet atsirado poreikis ir dabar pradeda aiškėti, kokia turizmo sritis priskiriama vienai ar kitai formai. Daugumoje šaltinių kaimo turizmas suprantamas kaip poilsis kaimo teritorijose, apimantis pačias įvairiausias apgyvendinimo, maitinimo, pramogų, sporto, relaksacijos, aplinkos pažinimo formas.
Kaimo turizmas Japonijoje vadinamas žaliuoju turizmu ir suprantamas, kaip miestiečių lankymasis ramiose žemės ūkio teritorijose, mėgavimasis žaluma, kraštovaizdžiu, natūralia aplinka ir tradicine tų teritorijų kultūra, bendravimas su vietiniais žmonėmis šio proceso metu. Tokio turizmo dėka miesto žmonės turi galimybę pažinti gyvenimą ūkyje.
Kokios teritorijos įeina į kaimo turizmo sąvoką? Profesorius C. Cavaco iš Lisabonos universiteto į kaimo turizmo teritorijų sąvoką įtraukia ne tik žemės ūkio teritorijas ir miškus, bet ir kitokius kraštovaizdžius, atitolusius nuo urbanizuotų teritorijų: gamtinius parkus, saugomas teritorijas ir kt.
Daugelyje šaltinių jau galima pastebėti, kad išsiskyrė kaimo turizmo ir agroturizmo sąvokos, kurios ankščiau buvo tapatinamos. Agroturizmas suprantamas kaip pagalbinis verslas ūkininkų ūkiuose, kur pagrindinė veikla yra žemės ūkis. Agroturizmas – viena iš pagrindinių kaimo turizmo formų. Pagal Scoullos (1992) agroturizmo apibrėžimą, tai yra ūkininkavimo produktas. Jis traukia turistus dėl aplinkos, būdingos tradicinei sistemai, gyvulininkystei, darbo ir gyvenimo sąlygoms ir kaimo bendruomenės funkcijoms. Kitaip tariant, agroturizmas yra tiek papildomas, tiek priklausantis nuo ūkininkavimo verslas. Daugelyje šalių ypač pabrėžiamas jo vystymas.
kultūrinis turizmas taip pat siejasi su kaimo turizmu, nes daugumoje kaimo teritorijų yra didžioji kultūros paveldo dalis. Svarbiausius kultūrinio turizmo kaime rekreacinius išteklius sudaro pavieniai ir grupiniai kultūros paveldo objektai, išlikę istorinio kaimo kraštovaizdžio elementai, dabartinis kaimo gyvenviečių ir jas supančios aplinkos patrauklumas ir estetiškumas, kaimo gyventojų gyvenimo būdas, amatai ir t.t. Gamtos turizmas taip pat labai svarbus kaimo turizmui, nes didžioji dalis kaimo turizmo vartotojų tuo pačiu metu naudojasi ir gamtos turizmo paslaugomis: vaikščioja miškuose, maudosi, plaukioja upėmis ir t.t.. Tačiau nepakanka vien gražiai šnekėti apie poilsį kaime, reikia sugebėti įsiūlyti visas anksčiau minėtas paslaugas potencialiems klientams. Dėl to labai svarbu yra ištirti paklausą, nes ji yra vienas iš varomųjų veiksnių, nulemiančių verslo plėtrą ir sėkmę. Europos šalys jau nuo 9-to dešimtmečio pradžios skiria kaimo turizmo paklausos tyrimui didelį dėmesį. 1980-ųjų metų viduryje Europos Sąjungos šalyse buvo atlikti turistų elgesio tyrimai, kurie padėjo atskleisti kur jie nori atostogauti.

Terminas “kaimo teritorijos” turi skirtingas reikšmes skirtingose šalyse, tai iš dalies paaiškina nedidelius skaičius Italijoje ir Graikijoje. Čia neįtraukiami ežerų regionai.
Nors pirmenybė teikiama pajūriui, visgi kaimo teritorijos ne paskutinėje vietoje.

Žmonės yra išsiilgę gamtos, todėl čia paminėtų šalių atstovai pirmenybę teikia gamtinėms atrakcijoms.
Kaimo turizmas iš tikrųjų nėra nauja turizmo forma. Bėgant šimtmečiams keletas migracijos bangų paliko žymę kaimo ir miesto santykiuose. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su kaimu, išvyko į miestus, o miesto buržuazija pradėjo įsigyti nuosavybę kaime. Daugeliui žmonių kaimo turizmas nereiškė atotrūkio nuo darbo ar kasdieninės veiklos pakeitimo, siekiant atstatyti fizinę ir dvasinę energiją. Tai reiškė daugiau atsipalaidavimą, laikinai paįvairinant įprastą aplinką ir kasdieninį ritmą. Šie sezoniniai ir periodiniai apsilankymai kaime buvo susiję su žemės ūkio gyvenimo ritmu ir darbais: derliaus (ypač vynuogių) nuėmimu, medžioklės sezonu.
Dvarai (su daugybe kambarių, sodais ir parku) būdavo šiek tiek atokiau nuo vietinių gyventojų, ūkinių pastatų, daržų, sodų ir arklidžių. Taip pat sparčiai pradėjo augti dvarų kaip antrųjų namų vaidmuo. Daug dvarų yra išlaikę šią rolę iki dabar.
Kaimo teritorijos taip pat buvo lankomos sergančių bei besigydančių miestiečių. Šio poreikio atsiradimas paskatino sveikatos turizmo ir kurortų suklestėjimą.
XIX a. pabaigoje, turistų masėms aktyviai veržiantis vasaros sezono metu į
paplūdimius, atsirado būtinybė išsklaidyti šį srautą, nukreipiant jį į kaimo teritorijas. Aiškus to pavyzdys – vykdoma valdiškų užeigos namų ir viešbučių kaime statybos politika. Ispanijoje jie buvo vadinami paradores, o Portugalijoje – pousadas. Šis pakankamai silpnas valdiškų užeigos namų tinklas paskatino atsirasti privatiems užeigos namams ir socialinėms apgyvendinimo įstaigoms (jaunimo namams, atostogų stovyklos vaikams) kaimo teritorijose.
Paskutiniųjų 50 metų demografiniai pokyčiai lėmė naujų turizmo formų paklausos (kaimo kraštovaizdžio, kalnų ir priemiesčio kaimų poilsio zonų) išaugimą. Pasikeitus keliavimo sąlygoms (išsiplėtus geležinkelių tinklui ir padaugėjus privačių automobilių), pastebimas periodiškai reguliarus grįžimas į kaimą susijęs su ilgomis mokyklinėmis atostogomis. Šį šeimų turizmą daugiausiai sudarė žmonės, gimę kaime ir turintys ribotus ekonominius resursus (priklausantys darbininkų ar žemesniajai – vidutinei klasei). Paprastai jie apsistodavo kaime pas savo giminių ar draugų arba išnuomotuose antruosiuose namuose. Kaimo žmonės, persikėlę į miestą, o taip pat dalis jų vaikų, jau gimusių mieste, turi polinkį savaitgaliais grįžti į kaimą, kur gyveno ar tebegyvena jų seneliai ar kiti giminaičiai.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais paklausa kaimo turizmui vėl pasikeitė ir tapo įvairesnė, nes šias teritorijas atrado vidutinės, aukštesniosios ir aukščiausios klasės atstovai. Šių klasių atstovai jau prarado didžiąją dalį savo turto kaime, su lankomomis vietomis jų nesieja jokie šeimyniniai ryšiai. Jie ieško alternatyvos saulei ir paplūdimiui todėl renkasi privatumą, poilsį, taiką ir ramybę, asmenines paslaugas, šiltus žmogiškus ryšius ir t.t. Jie ieško gerai išsaugotos, nesugadintos gamtos, įvairių ir didingų kraštovaizdžių, archeologinio, istorinio ir kultūrinio paveldo, neištirtos architektūros, turinčios regiono folkloro bruožų, iškilmių religinių švenčių, tradicinės muzikos, Šokio ir folkloro, tradicinio maisto. Taip pat jie ieško aktyvesnių pasilinksminimo formų: pažintinių pasivaikščiojimų, kelionių dviračiais, vandens sporto ežeruose ir upėmis, jodinėjimo, medžioklės, žvejybos, mokymosi tradicinių menų ir amatų, laukinių vaisių rinkimo apleistuose laukuose ar darbo šeimininkų ūkiuose.
Šiuolaikinis kaimo turizmo vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo skirtingai: vienur jau 6-tame, o kitur tik 9-tame dešimtmečiuose. Kiekviena šalis pasirinko savo kaimo turizmo vystymo kelią, todėl labai sunku išskirti bendras tendencijas. Pagal surinktą medžiagą galima apibūdinti pagrindinius kaimo turizmo vystymosi bruožus įvairiose pasaulio šalyse. Mano darbe tai aktualu todėl, jog reikia susipažinti su kaimo turizmo raidos eiga užsienyje, kad būtų galima lyginti su Lietuvos kaimiškojo turizmo keliu.
Anglija
Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas davė pradžią organizuotam kaimo turizmo vystymuisi Anglijoje. Šis etapas prasidėjo 1983 metais, kai iš 23 ūkininkų kaimo turizmo susivienijimų susibūrė į Atostogų ūkiuose biurą (Farm Holiday Bureau), kurį globoja Anglijos Karališkosios Žemės Ūkio Organizacija, Valstybinės Žemės Ūkio Konsultavimo Tarnyba (prie Žemės Ūkio Ministerijos), Anglijos Turizmo Valdyba ir Ūkininkų savaitraštis.
Anglijos mokslininkai tyrinėja kaimo turizmą ir siekia, kad jo vystymas šioje šalyje būtų moksliškai pagrįstas. Vietinė valdžia įvairiuose Jungtinės Karalystės rajonuose rūpinasi kaimo turizmo tyrimu, vystymu savo regione, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Ispanija
Kaimo turizmo paslaugų vartotojų paieška rūpinasi nemažai turizmo agentūrų “Aecan” biuras siūlo kaimo turizmo paslaugas Kanarų salose: didelę įvairovę namų kaimo aplinkoje, kuriuose gali svečiuotis nuo 2 iki 6 žmonių. “Altur” siūlo kaimo turizmą Andalūzijoje, Pietų Ispanijoje. “Vanatur” kaimo turizmas pateikia katalogą su apgyvendinimo paslaugų pasiūla visos Ispanijos kaimuose. Agroturizmo biuras Baskuose siūlo pasimėgauti ramiomis atostogomis šeimos aplinkoje ir tiesioginį kontaktą su kaimo gyvenimu ir gamta Šio biuro siūlomi ūkiai daugiausiai gali priimti 12 žmonių, jie dirba ištisus metus.
Analizuojant apgyvendinimą Ispanijoje, dominuoja šeimos ar draugų namai (32%), po to seka antrieji namai (20%), išnuomoti šveicariško tipo vasarnamiai ar butai (12%). Tik 27% Ispanijos atostogautojų apsistoja viešbučiuose, užeigos namuose, poilsio butuose ir vasarnamiuose, o 9% iškylauja palapinėmis ar furgonuose.

Galima teigti, kad ispanai yra labai draugiški ir šeimos žmonės arba yra labai taupūs, kadangi atostogoms daugiausiai renkasi pažįstamų namus
Prancūzija
Vyriausybės ir kaimo žmonių bendradarbiavimas sukūrė pavyzdinę kaimo turizmo sistemą Prancūzijoje. Prancūzijos kaimo turizmo sistema daugelyje šalių naudojama, kaip priimtinas vystymo pavyzdys. 1951 m. prasidėjo naujas judėjimas vadinamas “Gites de France”, kuris buvo palaikomas žemės ūkio ir turizmo departamentų. “Gite” yra senas prancūziškas žodis kuris reiškia “pastogė” arba “namas”. Dabar žodis “gite” suprantamas kaip svetingumas ir yra susijęs su šilto priėmimo idėja.
Prancūzija yra kaimo turizmo vystymo pavyzdys kitoms šalims, nes turi plačią pasiūlos įvairovę ir didelį apgyvendinimo paslaugų kiekį.

Danija
Vyriausybės vykdoma politika davė pradžią kaimo turizmo vystymuisi. Danijoje apie 1950 metus vyriausybė ėmė aktyviai rūpintis vaikų sveikatingumu. Ji skyrė užmokestį tiems fermeriams, kurie priimdavo vaikus pailsėti savo fermoje. 7-tame dešimtmetyje Danijoje patys fermeriai ėmė plėtoti šią veiklos kryptį. “Nakvynės ir pusryčių ” kryptimi tuo metu dirbo nedidelė dalis fermerių, o šiuo metu kaimo turizmo srityje dirba apie 300 šeimų. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas yra varomoji kaimo turizmo vystymosi jėga Danijoje. Kaimo turizmu rūpinasi ir Danijos vyriausybė.
Suomija
Organizuotu ir planingu kaimo turizmo vystymu rūpinasi Suomijos valdžios organai. Suomijos vyriausybė 1995 m. įsteigė Kaimo politikos komitetą, kurio pagrindinis tikslas – remti naujoves Suomijos kaimo politikoje. Komiteto darbo grupės ruošia pasiūlymus, projektų planus, pareiškimus ir teikia dokumentus, susijusius su įstatymų leidyba, finansavimu ir organizuoja bei teikia pasiūlymus kooperacijos vystymui, inicijuoja tyrimus ir t.t. Nuo 1995 m. birželio mėn. iki 1998 m. balandžio mėn. komitete buvo įsteigta kaimo turizmo darbo grupė, siekiant remti visuotinį kaimo turizmo vystymą.

JAV
Atostogos ūkyje arba rančoje šiuo metu yra vienas mėgstamiausių turistų užsiėmimų Amerikoje. Atostogautojai nori pasidžiaugti kaimo taika ir ramybe, stebėti gamtą, aplankyti kultūrinę aplinką, pamatyti skirtingas kaimo teritorijas ar ištrūkti iš įtemptos urbanizuotos aplinkos. Kaimiečiai susiduria su galimybe kurti atostogų verslą savo namuose. Atostogų verslas gali pasiūlyti vieną ar daugiau veiklos formų savo svečiams, pvz:. bandos varymas, važinėjimas vagonuose, jodinėjimas, plaukimas kanojomis, ūkio ruoša, įžymybių apžiūrėjimas, plaukimas sieliais, važinėjimas dviračiais kalnuose, laipiojimas uolomis, istoriniai turai, paukščių stebėjimas, stovyklavimas, medžiojimas ar tik paprasčiausiai relaksacija.
Užsiimti kaimo turizmu Amerikoje yra labai palanku, kadangi kaimo informacijos centras siūlo virš 200 pavadinimų leidinių (knygų, straipsnių, bukletų, vaizdo kasečių ir kt), padedančių pradėti kaimo turizmo verslą. Juos galima užsisakyti tiesiog “Internet” tinklo pagalba.
Australija
Kaimo turizmo vystymąsi Australijoje skatina bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. Atostogos Australijos ūkiuose (Australian Farmhost Holidays) 1970 m. pradėjo Australijos kaimo turizmo propagavimą tarptautiniame lygyje. Šiandien kaimo turizmas siūlo platų paslaugų ir veiklos formų pasirinkimą: atostogas ūkiuose, žygius žirgais, dienos vizitus į ūkį ir techninius turus tiek individualiems turistams, tiek grupėms. Visos šios paslaugos remiasi į susitikimus su Australijos žmonėmis ir į jų unikalaus kaimiško gyvenimo būdo patyrimą. Atostogos ūkiuose Australijoje – tai ne tik apgyvendinimo paslaugos, o pilnas paslaugų paketas. Australijoje yra apie 1300 atostogų ūkių, bet tik apie 210 teikia pilną paslaugų paketą nuo atvežimo į ūkį, apgyvendinimo ir maitinimo iki supažindinimo su apylinkėmis.
Australijos kaimo turizmo paslaugų kokybė pritraukia daug užsienio turistų. Atostogos kaime turi oficialą nacionalinę žvaigždučių kokybės kontrolės sistemą, kontroliuojamą Australijos automobilininkų asociacijos. Čia yra virš 40 ūkių, atitinkančių tarptautinius standartus, kurie gali priimti nuo 20 iki 200 svečių vienu metu.
Informacijos apie kaimo turizmą prieinamumas kiekvienam kaimo žmogui padeda sėkmingai vystyti šį verslą. Viena iš pirmaujančių Australijos televizijų nušviečia kaimo problemas. 1997 m. ši televizija paruošė ir parodė laidų ciklą apie kaimo turizmą. Taip pat yra ruošiami informaciniai paketai individams ar grupėms, kurie domisi kaimo turizmu. Yra planuojama išleisti vaizdo juostą su televizijos laidomis apie kaimo turizmą ir bukletus, pateikiančius nemažai kaimo turizmo idėjų, sėkmingo kaimo turizmo vystymo studijas ir informaciją pradedantiems verslą bendruomenės lygyje.
Japonija
Kaimo turizmas Japonijoje pripažįstamas, kaip viena iš sąlygų kaimo bendruomenėms išlikti. Kaimo turizmas, taip įsišaknijęs Europoje, dabar pilnu greičiu vystomas Japonijoje. Šiandien kaimo bendruomenės Japonijoje susiduria su nauja tarptautine aplinka. Augantis žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų importas kartu su ryžių rinkos pasikeitimais nusmukdė žemės ūkį kalvotuose regionuose ir kitur. Buvo nuspręsta remti kultūrinius mainus tarp miesto ir kaimo, atgaivinti žemės ūkį ir kaimo bendruomenes. Viena iš galimybių šiam tikslui pasiekti – kaimo turizmo išvystymas.
Šalyse, kur kaimo turizmas yra pakankamai svarbus, daugiau nei trečdalis gyventojų pasirinko kaimą savo atostogų tikslu. Taip atsitiko Danijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. 39% danų teikia pirmenybę kaimo teritorijoms savo pagrindinių atostogų metu, 49% pasirinktų jas antrųjų atostogų metu, o vokiečiai atitinkamai 34% ir 39%. Anglijoje trys ketvirtadaliai gyventojų per 1991 m. bent vieną kartą lankėsi kaime.
Kaimo turizmo rinkos tyrimai įvairiose šalyse leidžia nustatyti jų pagrindines charakteristikas.
Oficiali Portugalijos statistika rodo, kad žemyniniai regionai traukia trečdalį gyventojų, praleidžiančių savo atostogas ne namie (35% 1986 m., 34% 1990 m.). Penktadalis renkasi Šiaurinę krašto gilumą, kai tik keletas vyksta į pietinius žemyninius regionus, bet paplūdimiai yra pagrindinis tikslas. 1990 m. 30% pasirinko kaimo kraštovaizdį. Atsiranda naujos turistų srovės, pasirenkančios naujas kaimo turizmo formas, besiremiančias vietine kultūra ir ekologija.[24] Portugalijoje šiuolaikinė kaimo turizmo pasiūla pradėjo egzistuoti 1970 m. Kaimo aplinkoje išliko daug kokybiško istorinio paveldo(rūmų ir didelių dvarų) jie buvo restauruoti ir pritaikyti kultūriniam turizmui (turismo de habitacao). Susiformavo dar dvi kryptys: kaimo turizmas (kaimiškuose pastatuose, Šveicariškuose vasarnamiuose kaime) ir agroturizmas (ūkiuose, turinčiuose nemažai dirbamos žemės).
Susipažinę su užsienio kaimo turizmo istorine raida, galime pereiti prie Lietuvos.

2. Kaimo turizmo vystymasis Lietuvoje

Lietuvoje iki XX a. vidurio kaimo turizmas vystėsi panašiai kaip kitose Europos šalyse. Tarpukario laikotarpiu į kaimo vietoves plūstelėjo lipinėtojai kalvomis, vaikščiotojai, gamtos mylėtojai, poetai, skautai, gimnazistai. Tai buvo raiškiausias laikotarpis, išskiriantis kaimo turizmą kaip atskirą turizmo formą Lietuvoje.
II pasaulinis karas nutraukė kaimo turizmo vystymosi procesą. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Lietuvai tapus TSRS nare, žemės ūkis buvo pertvarkomas iš pagrindų. Kuriami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai sugriovė privačių ūkių struktūrą, tuo sunaikindami ir kaimo turizmo pagrindus Lietuvoje. Tai dar kartą įrodo, kad kaimo turizmo pagrindas yra privatus ūkis. Tačiau miesto žmonėms poreikis poilsiui kaime išliko. Jie važiuodavo pas gimines į kaimą dirbti ir ilsėtis. Sėja, šienapjūtė, bulviakasis tapo ne tik darbu, bet ir poilsiu. Nuo 7-tojo dešimtmečio kaimo turizmas vėl pradėjo atsigauti. Kaimo žmonės, gyvenantys pačiuose gražiausiuose Lietuvos kampeliuose priimdavo poilsiautojus iš Lietuvos ir kitų buvusios TSRS respublikų. Tuomet Lietuvos kaimuose ėmė kurtis įvairūs poilsio kompleksai (pvz. Palūšėje, Plateliuose ir kt).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo atstatyta ir žemės nuosavybė ūkininkams. Daugelis ėmė privačiai verstis žemės ūkiu. Bet perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką sukėlė stiprią ekonominę krizę. Ji paveikė kiekvieną ūkio šaką, ypač žemės ūkį. Europos pavyzdys rodo, kad kaimo turizmas galėtų būti viena iš priemonių, kuri gali padėti ekonomiškai stabilizuoti smulkųjį žemės ūkio subjektą. Tačiau, norint atgaivinti kaimo turizmą Lietuvoje reikia suteikti nemažai pagalbos kaimo žmonėms, sukuriant ar. atstatant sugriautą kaimo turizmo infrastruktūrą.
Aktyvesnis kaimo turizmo vystymasis prasidėjo 1994 m. Užsienio specialistai 1994 -1996 m. atliko keletą tyrimų dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje ir pastebėjo,kad kaimo žmonės ėmė daugiau domėtis šiuo verslu, kai kurie iš jų nusprendė ir patys išmėginti jėgas kaimo turizmo sferoje..
Pastaruoju metu apie kaimo turizmą kalbama vis daugiau. 1994 metais Lietuvoje atlikti tyrimai dėl kaimo turizmo vystymo, kuriuos organizavo Lietuvos žemės ūkio įmonių asociacija kartu su Kanados Vykdomąja Serviso organizacija ištyrė eilę objektų Lietuvos kaimuose ir pateikė rekomendacijas šių objektų vystymui kaimo turizmo kryptimi. Per du mėnesius jie aplankė 54 objektus, susitiko su regioniniais patarėjais, su vietinės valdžios ir vyriausybės atstovais, suorganizavo seminarą ir disputą apie kaimo turizmą ir paruošė ataskaitą, kurioje pateikė siūlymus dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje[15].
1995 m. birželio mėnesį LZŪKT kvietimu į Lietuvą buvo atvykusi Danijos Žemės Ūkio Konsultavimo Centro delegacija, vadovaujama tarptautinio konsultanto J.B.Krog. Ji visą savaitę važinėjo po Lietuvos kaimus, susitikinėjo su ūkininkais ir specialistais. Šio vizito rezultatas yra ataskaita, kurioje teigiama, kad: Lietuva tinkama kaimo turizmo vystymui; Lietuvoje reikia sukurti struktūrą, kuri rūpintųsi kaimo turizmo vystymu ir ūkininkų mokymu. Svarbu, kad ūkininkai gerai susipažintų su reikalavimais kaimo turizmo ūkiams ir jų laikytųsi.
Paskutiniais dešimtmečiais turizmas, t.y. kelionės iš namų savo malonumui, labai išaugo. Ateityje taip pat prognozuojamas jo augimas, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Neseniai pastebėta, kad atostogų praleidimo būdai turi tendenciją keistis. Populiarėja metines atostogas dalinti į trumpesnes kelis kartus per metus. Dėl to plečiasi lankomų vietų ratas. Kaimo turizmas traukia pasiturinčius miestiečius, neturinčius arba turinčius tik labai silpnus ryšius su kaimu. Šie kaimo turistai laisvai keliauja savo individualiais automobiliais, yra išsilavinę, daug keliavę ir yra reiklūs bei kritiški vartotojai.
Skirtinga turizmo paklausa kaimo teritorijose susiduria su kontrastinga specifinių formų apgyvendinimo pasiūla. Tradicinis turizmas kaimo teritorijose niekada negalėjo pasigirti išvystyta viešbučių industrija. Vienintelė pasiūla buvo teikiama nedidelių šeimyninių-vienetų kaimo gyvenvietėse. Jie pasikliauja šeimyniniu darbu ir teikia minimalias sąlygas bei paslaugas pas juos apsistojusiems ar užklydusiems klientams. Pradžioje šeimos pateikdavo laisvus kambarius, kurie nebūtinai buvo jų ūkiuose. Sezoninis pinigų įplaukimas sąlygojo investicijas į turizmą ir “nakvynės ir pusryčių” paslaugų atsiradimą. Vėliau nenaudojami seni namai ar pagalbiniai pastatai buvo pertvarkyti į nepriklausomus savitarnos poilsio butus su mažomis virtuvėmis ir vonios kambariais šalia pagrindinio namo, ar pastatyti atskiri namai ar butai. Kai kur susikūrė tradiciniai vidutiniai ar maži kaimo viešbučiai. Siekiant patenkinti specifinių rinkos segmentų poreikius, buvo statomos palapinių ar furgonų buveinės. Kaimo turizmo pasiūla Lietuvoje, taip pat kaip ir paklausa, nėra nuodugniai ištirta. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie kaimo turizmo objektų skaičių Lietuvoje. Lietuvoje nėra vieningos sistemos, kuri leistų suskirstyti kaimo turizmo objektus pagal tipus ir kategorijas, todėl labai sunku analizuoti pateikiamus skaičius.