Užsienio prekybos finansavimas. Šalies rizika

Užsienio prekybos finansavimas.
Tarptautinė prekyba (international trade) – keitimasis prekėmis ir paslaugomis, kuris vyksta tarp valstybių. Tarptautinė prekyba šalims suteikia galimybę gauti tam tikrų prekių ir paslaugų, kurių jos pačios negali pasigaminti, arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pvz., dėl to, kad mažai žaliavų arba dėl pažangesnės technologijos). Šalys, prekiaudamos viena su kita, gali padidinti savo ekonomikos galią ir kartu pakelti šalies pragyvenimo lygį.

Šalies rizika.Šalies rizika matuojama vertinant 3 blokus:
1. Visuomeninis, socialinis, politinis veiksnys;
2. Makroekonominis.
3. Specializuotas.
Šalies rizika susideda iš:
I. Politinės rizikos- a)Užsienio rizikos(ginkluoti susirėmimai);
b) vidaus rizikos (revoliucija, teroras, boikotas).
II. Ekonominės rizikos- a) darbuotojų veiksmai (streikai ir išsiuntimas);
b) pinigų kredito politika- fiskalinė politika- (infliacija, skolos užsienio šalims, kapitalo judėjimo tvarkymas);
c) pramonės politika (pramonės plėtra);
d) geografinis žaliavų trūkumas.
Šalies rizikos nustatymo metodai:
1. Čia 30 skiriama politinei rizikai ir 70- ekonominiai rizikai. Politinė rizika priklauso nuo šalies sugebėjimo vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, “įsileisti” užsienio investuotojus. Ekonominė rizika priklauso nuo šalies gebėjimo vykdyti ekonominius įsipareigojimus, nuo šalies infrastruktūros integruotumo į tarptautinę rinką ir nuo šalies finansinio ir ekonominio priklausymo nuo kitų šalių. Šio metodo trūkumai: veiksniai yra subjektyvūs; duomenys yra tik praeities (labai sunku prognozuoti besivystančias valstybes).
2. Čia siūloma apibrėžti kiekvienos šalies pažeidžiamiausias sritis ir naudoti scenarijų: “Kas atsitiktų, jeigu…”. Šiuo metodu įmanoma nustatyti maksimalią šalies riziką, tačiau sunku tarpusavyje lyginti atskirų šalių riziką.

Reitingavimas.
Reitingas- vertės nustatymas.
Reitingai, iš vienos pusės, talpina savyje vertinimus apie ateitį, o iš kitos pusės, panaudojami investuotojų teisių apginimui.Todėl reitingų sudarymo pastangos greičiau nukreiptos į „blogiausių” galimybių nustatymą „matomoje” ateityje, nei į praeities pasiekimų ir dabarties įvertinimą. Reitingai, būdami ilgalaikės rizikos įvertinimo rodikliais, talpina savyje ir daugybę kitų tiriamų nestatistinių veiksnių.
Reitingų nustatymo paslaugomis nuolat naudojasi finansinės bei investavimo kompanijos, bankai, vystymo, vyriausybinės bei vietinės valdžios agentūros.
Ypatingai svarbūs rinkos ekonomikos sąlygomis yra šalių reitingai. Jie ne tiktai sumažina vyriausybės skolinimosi rinkose kainą, bet ir skatina investicijas į šalies ūkį, pasitikėjimą ūkio subjektais, aktyvina ekonominius ir prekybinius ryšius su užsieniu. Galioja taisyklė, kad ūkio subjektų reitingas negali būti aukštesnis nei šalies. Todėl šalyje, kuri neturi tarptautinės rinkos ekspertų įvertinimo, jo negali turėti ir bankai bei kompanijos. Reitingų agentūros kredito rizikos laipsnį žymi atitinkamomis raidėmis ir ženklais, kurie (atsižvelgdami į agentūrą) turi skirtingą reikšmę.
Reitingų klasės:
A-aukščiausio saugumo lygis;
B- vidutinio saugumo lygis;
C-bloga būklė;
D- įsipareigojimų nevykdymo lygis.
Pagrindiniai rodikliai, kurie vertinami reitinguojant valstybes: 1) einamosios sąskaitos balansas; 2) įsiskolinimai; 3) mokėjimo balanso deficitai;4) ekonomikos struktūra ir augimas; 5) valiutos kursos ir konvertuojamumas; 6) BVP vienam gyventojui; 7) oficialios atsargos; 8) taupymas, t.y. santaupų dydis; 9) infliacija; 10) kapitalo rinkų prieinamumas; 11) susiskaidymas į grupes (visuomenės); 12) visuomenės lūkesčiai; 13) priverstinis valdymo rėžimas; 14) korupcija, politikos lankstumas; 15) kriminalinis ar karinis sukilimas; 16) tarptautinis įsipareigojimai ir integracija; 17) įstatymų bazė; 18) nacionalizacija; 19) politinė aplinka; 20) regioninė politika; 21) infrastruktūra ir vietinių paslaugų valdymas; 22) darbo kaštai ir produktyvumas (našumas).

Valiutos rizika, politinė rizika, rinkos rizika, mokėjimų rizika.
Valiutinę riziką galima apibrėžti kaip valiutų kursų svyravimo įtaką finansiniams ūkio subjekto rezultatams. Valiutos rizika- galimybė, kad dėl valiutų kursų svyravimų investicijų vertė nominuota atitinkama valiuta pasikeis nepalankia kryptimi.
Rinkos rizika- atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčio rinkoje. Ji gali būti: a) absoliučioji, kuri apskaičiuojama pagal bendrojo pelno svyravimus; b) santykinė- apskaičiuojama pagal nuokrypį nuo indekso. Rinkos rizika, tai pagrindinė rizika- galimybė, kad VP ar kitų instrumentų rinkos kaina padidės ar sumažės ir tuo įtakos turto grąžą. Apsisaugant nuo staigių rinkos svuravimų, reikia diversifikuoti investicinį portfelį, investuoti ilgesniam laikotarpiui.
Mokėjimo rizika- atsiranda, kai kita šalis nenori ar negali įvykdyti savo įsipareigojimų, skolinių. Mokėjimo rizika- galimybė, kad sandorio šalis laiku ir/ar pilnai neįvykdys savo įsipareigojimų, priimtų sudarant sandorį.
Politinė/ šalies rizika- galimybė, kad šalyse kur investuotas turtas nepalankia kryptimi pasikeis plėtra ir/ ar įvyks nepalankūs įvykiai (paikeitimai ekonomikos politikoje ar teisinėje aplinkoje, liaudies neramumai, karai), kas galėtų esminiai paveikti investicijų valdymą.

Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai:
1. susikaupęs įsiskolinimas- tai bet kuris nuolat pasikartojantis trumpalaikis įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir mokesčių mokėjimą.
2. komercinis kreditas- tai skolos tarp įmonių. Komercinis kreditas- tai savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas.
3. Kredito institucijų paskolos. Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito) teikiant trumpalaikį finansavimą.
4. komerciniai vekseliai- tai didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinius vekselius naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika.