ĮVADAS
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė
1. CENTRINIS BANKAS
Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:
1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.
JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.
JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.
2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.
3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.
4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.
Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.
Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.
Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS
Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS
Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.
Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.
7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI
Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.
7.1 Rezervo reikalavimai
Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.
7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)
Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.
7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas
Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.
8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS
Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.
8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas
Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.
IŠVADOS
1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.
TEMŲ PALYGINIMAS
Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.
LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity