Įvadas
Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.Pr.Kr.), Senovės Romoje.
Centriniai bankai – tai vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimizavimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo judėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip nei Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. nustato savo veiksmus labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, galima teigti, kad jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Beveik kiekviena valstybė turi Centrinį banką. Jie tarpusavyje skiriasi. Juos galima suskirstyti pagal sau keliamus uždavinius, pagal nepriklausomumo indeksą, t.y. kiek jie yra priklausomi nuo vyriausybinių institucijų. Skiriasi yra skirtingų šalių CB valdyba ir struktūra. Šiame darbe bus analizuojama centrinio banko vaidmuo, pagrindinės jo funkcijos, aptariama CB nepriklausomybės problema. Norint geriau suprasti CB veiklą, būtina išanalizuoti ir atskirų šalių CB, todėl trumpai aprašoma JAV, Anglijos, Vengrijos CB veikla. Bus kalbama ir apie Lietuvos banko bendradarbiavimą su Europos centriniu banku Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
1. Centrinis bankas, jo funkcijos ir veiklos organizavimas
Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra Centriniai bankai.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Centrinio banko pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi centriniai bankai. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB turi paprastai išskirtinę teisę – leisti pinigų emisijas. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės ( Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).
CB, turinčių išimtinę teisę eminuoti (išleisti) pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:
CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
CB yra “bankų bankas”
CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Centrinis bankas, atliekantis pinigų emisijos funkciją dar vadinamas – emisijos banku (bank of issue).
Antra, CB aptarnauja banko sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1. CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2. finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. (Banko aktyvai – tai turtas, priklausantis bankui; tai kuo bankas disponuoja) Pavyzdžiui, JAV Federalinių rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17d.
Trečia, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimais, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didelės šalys turi daugiau laisvės ir galimybę manevruoti.
2. Centrinio banko nepriklausomybės problemos
Centrinis bankas nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas.
Apie nepriklausomumo laipsnį sako šie veiksniai:
valstybės dalyvavimas formuojant CB kapitalą;
banko vadovybių skirimas, rinkimų grafikas;
valstybės teisė kištis į pinigų ir kredito politiką;
valstybės išlaidų kreditavimas iš CB lėšų.
Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje.
1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.
2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungimus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.
3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labai priklausomi.
4. Vokietijoje CB vadovas renkamas 8 metams, o kancleris 4 metams. Prancūzijoje – CB vadovas pavaldus finansų ministrui, D. Britanijoje – CB vadovą renka karalienė, Ispanijoje – karalius, vyriausybei pasiūlius, CB politiką praktiškai vykdo vyriausybė; Japonijoje – CB vadovą 5 metams skiria vyriausybė.
Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesnei infliacijos normai, nedidina gamybos ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kur CB labiau nepriklausomi, infliacijos lygis žymiai mažesnis.
CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
3. Lietuvos centrinis bankas – Lietuvos bankas
3.1. Lietuvos banko tikslas ir funkcijos
Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atskaitingas LR Seimui, vadovauja LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos.
Bankus pagal keliamus tikslus galima suskirstyti į 3 grupea:
1. bankai, kurie deklaruoja tikslą – siekti šalies ekonomikos stabilumo;
2. bankai kurie deklaruoja monetarinius tikslus – siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo. Tai Prancūzijos ir kt. Europos šalių CB tikslas. (iki 2001 m. tai buvo ir Lietuvos banko tikslas);
3. bankai, kurių tikslas – kainų stabilumas. Tai būdinga Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos Bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – taip pat siekti kainų stabilumo.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– – vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– – nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– – atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– – renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
3.2. Lietuvos Banko valdymas ir struktūra
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
LB įstatinis kapitalas 50mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymu numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidas užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba;materialinių vertybių amortizacija; bendros eksplotacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos.
3.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. CB įvairiose šalyse
4.1. JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS)
JAV iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota, kiekvienas valstijų bankas leido į apyvartą banknotus, buvo labai silpna pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m. JAV sukurta FRS, kuri, reguliuodama pinigų pasiūlą ir kontroliuodama kreditavimą, siekė sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Numatyta, kad JAV FRS darys įtaką ekonomikai, derinant interesus tarp bankininkų ir verslo, valstijų ir regionų, vyriausybės ir privataus sektoriaus. 1913 m. priimtame Federalinių rezervų sistemos įstatyme numatyta jos struktūra:
Federalinių rezervų bankai;
Valdančiųjų taryba;
Federalinis Atviros rinkos komitetas.
12 Federalinių rezervų bankų JAV atstovauja 12-ai sričių. Kiekvienas šis bankas valstybinis – privatus, akcininkai gauna ne daugiau kaip 6 proc. dividendus už akcijas. Direktorių taryba atstovauja bankų, verslo ir visuomenės interesams. Valdančiųjų tarybą skiria JAV prezidentas, tvirtina Senatas. Numatyta, kad prezidentas negali daryti įtakos tarybai, kuri funkcionuoja 14 metų. Valdančiųjų taryba daro įtaką monetarinei politikai veikdama pinigų pasiūlą per atviras rinkos operacijas, skolinimo diskonto normą ir reikalavimus rezervams. 12 narių Atviros rinkos komitetas duoda nurodymus rinkos operacijoms, kuriomis reguliuojamas pinigų kiekis.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
4.2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 3. Paveikslą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
4.3. Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas
Anglijoje CB žinomas kaip Anglijos bankas. Dėl susiklosčiusių istorinių priežasčių jis padalytas į Pinigų leidybos skyrių ir Bankų skyrių, kurių kiekvienas turi atskirą balansą. Leidimo skyrius atsakingas už pinigų banknotų išleidimą. Siekiant, kad pinigai patektų į cirkuliaciją, Pinigų leidybos skyrius parduoda finansinius vertybinius popierius (obligacijas ar akcijas), išleistus vyriausybės komercinėms firmoms ar vietinei vyriausybei. Bankų skyrius veikia kaip bankininkas komerciniams bankams ir vyriausybei. Praktiškai Pinigų leidybos skyrius ir Bankų skyriaus veikla yra koordinuojama. Nors banko balansas panašus į komercinių bankų, yra vienas esminis skirtumas – šis bankas negali bankrutuoti.
4. 4. Vengrijos nacionalinis bankas
Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.
Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą. Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais. Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.
5. Europos centrinis bankas (ECB)
Europos centrinis bankas – naujausia Europos Sąjungos institucija, suformuota oficialiai 1998 m. birželio 1 d. Kuriant Europos Centrinių bankų sistemą (ECBS) buvo vadovaujamasi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo daug sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos CB (ECB) ir Europos Sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungų (ESP), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas (kaip antai ir Lietuvos banko) – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą, bei valstybių narių oficialių atsargų laikymą ir tvarkymą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:
vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir dar 4 nariai (siūlomo 8 metams);
valdytojų taryba, kuria sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimam\nt tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;
bendroji taryba, kuria sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai.
6. Pasiruošimas integracijai į Europos Sąjungą
Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją dalyvauja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) procesuose, įgyvendina Europos (Asociacijos) sutartyje išdėstytus įsipareigojimus, dalyvauja derybose dėl narystės ES, vykdo Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje numatytas priemones ir bendradarbiauja su Europos centriniu banku.
Pagrindiniai Lietuvos pasirengimo narystei ES darbai yra vykdomi pagal ES teisės struktūrą. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų ES teisės skyriais:
„Ekonominė ir pinigų sąjunga“;
„Laisvas kapitalo judėjimas“;
„Laisvė teikti paslaugas“.
Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti acquis įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
Pagrindinis integracijos į ES valdymo dokumentas – Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (LPNP), kuri yra parengta pagal Stojimo partnerystės prioritetus ir Europos Komisijos rekomendacijas bei apima teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemones. LPNP atsispindi pagrindinės Lietuvos banko darbų kryptys rengiantis narystei ES – pinigų politikos priemonių tobulinimas (derinant jas su Europos centrinio banko reikalavimais), kredito įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės suderinimas, mokėjimų balanso, bankų ir pinigų statistikos tobulinimas bei mokėjimų sistemos modernizavimas.
7. Bendradarbiavimas su Europos centriniu banku
Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais, kurti palankią aplinką nuomonių pasikeitimui vykdomos politikos klausimais, gauti betarpišką informaciją svarbiais ekonomikos ir centrinės bankininkystės klausimais. Šiame kontekste ECB kartu su euro zonos nacionaliniais bankais organizuoja metinius euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų susitikimus.
Lietuvos bankas dalyvauja ECB vykdomose priemonėse, rengiant lyginamąsias studijas apie padėtį šalyse kandidatėse bei perimant ECB taikomą praktiką ir patyrimą centrinio banko statistikos, teisės derinimo, mokėjimų sistemų, finansų sektoriaus ir kitose srityse.
2001 m. balandžio mėn. ECB išleido „Pinigų ir bankų statistikos stojančiose į ES šalyse metodologijos vadovą“. Lietuvos bankas parengė du šio vadovo skyrius apie Lietuvą, kuriuose pateikti statistinio darbo organizavimo Lietuvoje teisiniai ir instituciniai pagrindai, taikoma pinigų statistikos metodologija bei jos palyginimas su ES standartais, pinigų statistikos duomenų rinkimo ir apdorojimo procedūros.
2001 m. euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų metiniam susitikimui Lietuvos banko ekspertai parengė medžiagą apie Lietuvos finansų sektoriaus struktūrą, jo funkcionavimą bei plėtrą, Lietuvai integruojantis į ES ir kartu su kitais šalių kandidačių centriniais bankais pristatė ECB. ECB apibendrino šalių, stojančių į ES, finansinio sektoriaus plėtros tendencijas bei konvergenciją ir medžiagą pateikė metiniame vadovų susitikime Berlyne, kuriame taip pat buvo aptarta kapitalo sąskaitos liberalizavimo įtaka makroekonominei politikai, ypač valiutų kursų strategijai.
2001 m. taip pat vyko bendradarbiavimas su ECB euro banknotų ir monetų apsaugos nuo klastojimo, apskaitos, informacinių technologijų klausimais, ECB ekspertai Lietuvos banke aptarė Lietuvos rengimosi narystei ES strategiją, pinigų politiką, finansų rinkos, bankų sektoriaus plėtrą. Gegužės mėnesį Lietuvos banko iniciatyva ECB aptarta lito bazinės valiutos pakeitimo strategija bei techniniai pasirengimo aspektai.
Išvados
1. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme; jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.
2. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
3. CB nepriklausomumo laipsnis skirtingose šalyse skiriasi. Yra tendencija, kad šalyse, kuriose, CB mažai priklausomi nuo vyriausybinių institucijų, infliacijos lygis žemesnis. Mažiausiai prikalusomis CB – JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje. CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
4. Skirtingų šalių CB galima suskirstyti pagal keliamus tikslus. Iki 2001 m. Lietuvos banko tikslas buvo – vidinio ir išorinio valiutos stabilumo siekimas. Dabar kaip ir Vengrijos, Vokietijos, ECB – akinų stabilumas.
5. Pagrindinė CB funkcija – pinigų emisiją. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės.
6. Skirstant bankus pagal veiklos pobūdį, centrinis bankas priskiriamas pirmos eilės bankams.
7. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų Europos Sąjungos teisės skyriais: „Ekonominė ir pinigų sąjunga“, „Laisvas kapitalo judėjimas“, „Laisvė teikti paslaugas“.
8. Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
9. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas: kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus, pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus, operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę, visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
10. Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais.
Literatūros sąrašas
1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber ,,Pinigai, bankai ir ekonomika” 1995m.;
2. Kauno technologijos universitetas ,,Makroekonomika” 2001m.;
3. http.finansai.tripod.com (2003 02 21);
4. www. cb.lt (2003 02 21).