Akcijų kainos

Įvadas

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus vertybiniai popieriai yra skirstomi į nuosavybės ir skolos vertybinius popierius. Geriausiai vertybinius popierius apibūdina jų suteikiamos teisės. Akcijos jų savininkams suteikia nuosavybės teisę į įmonės turtą ir pajamas, liekančius atsiskaičius su kreditoriais. Akcijų suteikiamos teisės gali būti skirstomos į turtines ir neturtines teises. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, gali būti išrinktas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – taip ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme. Akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; teisę į bendrovės pelno dalį. Pastaroji akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui.

Akcijų kainos
Konstatuojama, kad pagrindinis akcijų rinkos vaidmuo – suteikti galimybę įmonių ilgalaikiam kapitalui didinti, o antrines rinkos atveju ji tampa vedybinių popierių pirkėjų ir pardavėjų susibūrimo vieta. Jeigu vertybiniai popieriai nebūtų paklausūs, investuotojui nesiryžtų imtis pradinių veiksmų ir tai sužlugdytų pirminę vertybinių popierių emisiją.
Emisijos kainos nustatymas yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria emitentas ar jo įgaliotas tarpininkas platindamas vertybinius popierius pirminėje kapitalo rinkoje. Šioje vietoje susiduria emitento, siekiančio kuo brangiau parduoti savo produktą – akciją ir investuotojo, siekiančio minimizuoti vertybinių popierių įsigijimo kaštus, interesai. Pervertinimo atveju, jei išleidžiamų vertybinių popierių kaina yra aukšta – emisija gali būti nesėkminga, padidėja neišplatinimo rizika bei su tuo susiję galimi nuostoliai investuotojams atsisakant įsigyti jų manymu per aukštai įvertintas akcijas. Jei leidžiant vertybinius popierius į apyvartą jie nuvertinami, t.y. kaina yra žemesnė nei reali rinkos vertė, nukenčia senieji bendrovės akcininkai, nes jie patiria didelius alternatyvius kaštus naujiesiems akcininkams pigiau įsigyjant analogiškus vertybinius popierius. Pirminės viešosios vertybinių popierių emisijos metu, steigiantis atviro tipo akcinei bendrovei arba pirmą kartą leidžiant akcijas į viešą apyvartą, atskaitos taško vaidmenį atlieka hipotetinė akcijos rinkos vertė. Ji apskaičiuojama įvairiais metodais ir paprastai atspindi akcijos buhalterinę vertę. Besikuriančių bendrovių, prieš pirminį akcijų platinimą nevykdžiusių ūkinės veiklos, akcijų emisijos kainos palyginimo matu gali būti jų nominali vertė, tai yra gana populiaru Lietuvoje. Tuo tarpu akcijų rinkoje žinomų bendrovių sezoninių emisijų kaina nustatoma atsižvelgiant į rinkoje jau egzistuojančių tų bendrovių akcijų kotiruotes. Tačiau šiuo atveju egzistuoja dvipusis ryšys tarp akcijos emisijos ir rinkos kainų. Iš vienos pusės emisijos kaina priklauso nuo analogiškų tos pačios bendrovės akcijų kainos biržos ar užbiržinėje prekyboje. Tačiau iš kitos pusės egzistuoja ir atvirkštinis ryšys – vertybinių popierių rinkoje pasklidus informacijai apie naujai išleidžiamus kokybiškai panašius vertybinius popierius paprastai tos bendrovės “senųjų” akcijų kursas smunka.
Akcinių bendrovių įstatymas draudžia bendrovėms platinti akcijas rinkoje mažesne kaina nei nominali jų vertė. Be to, siekiant apsaugoti akcininkus, įstatymas riboja bendrovių galimybes sumažinti nominalią akcijų vertę, kurią bendrovės gali sumažinti praktiškai tik sukauptų nuostolių suma. Tai reiškia, kad jeigu bendrovės akcijų kaina rinkoje yra mažesnė už nominalią vertę ir bendrovė neturi pakankamai nuostolių, sumažinti nominalią akcijų vertę ir išplatinti akcijų emisiją galimybių nėra. Reikia pažymėti, kad akcijų ir tuo pačiu turto rinkos vertė priklauso nuo situacijos vidaus ir užsienio rinkose, todėl esti svyravimų į vieną ar kitą pusę nuo nominalios vertės. Tik rinkos kaina atspindi realią turto vertę. Kad ir kokia būtų didelė nominali akcijų vertė, akcininkų turto vertė nuo to nepadidėja. Taigi nustatyti ribojimai sumažinti akcijų nominalią vertę neleidžia pasiekti iškelto tikslo, o tik sumažina bendrovių galimybes pasiskolinti rinkoje. Todėl būtina sudaryti įmonėms galimybes įkainoti savo turtą pagal rinkos vertę.
P/E (price/earnings ratio) – rodiklis yra akcijos rinkos kainos ir paskutinių 12 mėnesių grynojo pelno vienai akcijai santykis. Šis rodiklis yra vienas iš svarbesnių rodiklių biržos investuotojams ir parodo kiek jie šiuo metu yra pasiryžę mokėti už vieną bendrovės pelno litą. Bendru atveju didelis P/E rodo, kad rinkoje bendrovė yra laikoma perspektyvia. Mažas rodiklis gali reikšti, kad įmonė neįvertinta arba rinka netiki, kad įmonė dirbs taip sėkmingai toliau. Neigiamas P/E reiškia, kad bendrovė yra nuostolinga.
Šiuolaikinę rinką sudaro ne kas kita, kaip kainos už parduodamas prekes. Tačiau, skirtingai nuo kitų prekių, tokių kaip sojos pupelės ar alavas, vertybiniai popieriai nėra „suvartojami”. Jie neturi nustatytos tikrosios vertės (išskyrus įmones likvidavimo atvejus). Taigi iš jų galima gauti pelno tik tinkamai spėjant, kaip toliau keisis jų kainos.
Šiuo paprastu faktu naudojasi daugelis verslo žmonių, kurie konsultuojasi dėl tikėtino vertybinių popierių kainų kaitos. Šis verslas apima laikraščių darbuotojus, teikiančius informaciją apie vertybinių popierių vertės kitimus (tipsterius), brokerių, dilerių samdomus analitikus, finansinių institucijų tarnautojus, nepriklausomus čartistus. Šie konsultantai tvirtina, kad jie gali geriau Įvertinti būsimą vertybinių popierių kainų judėjimą nei neinformuotas vidutinis investuotojas. Dažniausiai jie imasi pagrindinės analizės, t.y. išsamiai išnagrinėja įmonę.
Gali būti nagrinėjamos įmonės finansines ataskaitos ir atliekamos sudėtingos jų analizės pramones sakos krypčių studijos arba tiesiog kalbamasi su įmonės darbuotojais. Remdamiesi šia informacija konsultantai sprendžia, ar įmonės akcijos yra neįvertintos, ar pervertintos. Pirmuoju atveju patariama jas pirkti, o kitu atveju atvirkščiai. Išvada labai paprasta: rinka greit supras, ar vertybinis popierius yra pervertintas, ar neįvertintas ir tada išlygins skirtumą. Jei investuotojas supras tai anksčiau už rinką, jis galės pasipelnyti pirkdamas (arba parduodamas) VP, kol niekas daugiau nesusiprato.
Kitu atveju brokeriai gali spėti, įmonės akcijų kaina. Vieni rinkos dalyviai informaciją supranta geriau, nei kiti. Vienas brokeris gali pastebėti kažką tokio, ko kiti nepastebi. Informacija visus pasiekia vienodai, tačiau kiti, nesuprato, jog informacijos prasmė yra geras įmonės darbas ateityje. Žinoma, visi numano, kad yra vidinė informacija. Pavyzdžiui, tai gali būti įmonės vadybininkui žinoma informacija apie naują produktą, kuris atneš didelį pelną (geros žinios), arba tai gali būti informacija apie blogas žinias. Dažnai laikraščiai turi geresnę informaciją nei kiti. Kadangi yra didelis skirtumas tarp viešai prieinamos ir vidinės informacijos, turėdami pastarąją, jie gali duoti geresnį patarimą nei priešingu atveju. Tačiau vidinės informacijos panaudojimas akcijų sandoriuose yra neteisėta.
Vertybinių popierių kainas galima spėti antruoju būdu, labai besiskiriančiu nuo pagrindinės analizės. Tai yra techninė (speciali) analizė, kaip mėgsta ją vadinti jos praktikai. Čia mažiau dėmesio kreipiama į esminę įmonės ar pramonės šakos charakteristiką, o koncentruojamasi į ankstesnius kainų judėjimo modelius. Analitikai sudaro kainų kilimo diagramas ir tvirtina šių pasikeitimų modelius. Jie mano, jog pagal šiuos modelius įmanoma prognozuoti būsimų kainų kitimą. Rezultatas gaunamas toks pat kaip ir pagrindinės analizės atveju. Kadangi informacija viešai prieinama, pasipelno tie techniniai analitikai, kurie turi didesnių įgūdžių. Vėl neminima prielaida, kad rinkoje informacija nevienodai kiekvieno suprantama, kadangi rinka nėra informatyviai efektyvi. Analitikai tvirtina du dalykus: akcijų kainoms galima laikyti modelius, kai kurie rinkos dalyviai pajėgūs suprasti ir nuspėti tuos modelius geriau nei kiti.
Skirtingai nuo pagrindinių, techniniai analitikai nemano, kad jų spėjimai visada pasitvirtina. Jie pripažįsta, jog gali suklysti. Šie netikėli pasikeitimai yra tik rinkos fundamentalaus iracionalumo įrodymas. Iracionalumo, iš kurio jie tvirtina galį pasipelnyti savo spėjimo metodais. Žinoma, susidūrus su neabejotinai nesuprantamais pakitimais, kai kurie akcijų prekiautojai griebiasi kitų metodų.
Akcijų rinka turi vieną tikimybių teorijos ypatybę: jei jūs įspėsite, kas įvyks, jūs galite užsidirbti daug pinigų. Negalima tikėti asmeniu, įtikinėjančių, kad turi „sistemą”, kuria vadovaudamiesi gali ištuštinti ruletės banką. Jei tai būtų teisybė, šis asmuo mums nieko nesakytų. Jis būtų turtingas, gyventų Bahamuose, patikimai saugojamoje pakrantės viloje. Ši sistema paremta tikimybių teorija, žaidimas kauliukais, monetos metimas, gerai maišomos kortos – visa tai priklauso nuo atsitiktinumo, o atsitiktinumų neįmanoma prognozuoti. Galbūt keista, kad asmuo, turintis ruletės „sistemą”, nepritaiko jos „laimingai” monetai ar kauliukui. Nors gerai pamąsčius, galima suvokti, kad monetos ar kauliuko iškritimo prognozės negalimumas daug aiškesnis nei daug sudėtingesnis ruletes apsisukimas.
Dirbantys akcijų rinkose dažnai įrodinėja, kad akcijų kainos rinkoje atsitiktinės. Taip nėra, kadangi jos yra žmogaus veiklos rezultatas. Jei gaunama „gera” informacija (pavyzdžiui, kad mokėjimų ataskaitos balansas yra likutinis), tai akcijų rinkos kaina pakils. Taip atsiliks dėl žmogaus veiklos: rinkoje akcijų turėtojai padidins pardavimo kainas, nes jų laukiamas ateities pelnas pasikeitė. Be to, akcijų rinkos kainos yra realių įmonių kainos, ir šių įmonių produktų rinkos, vadybos veiksniai bei pelningumas nėra atsitiktiniai: jie priklauso nuo įmonės direktorių ir vadovų
sumanumo.
Daugelis prekiaujančiųjų rinkoje tiki, kad turint pakankamus įgūdžius, pokyčius rinkoje galima prognozuoti. Tikima, kad yra tam tikros tendencijos, ir jos gali būti prognozuojamos. Kai kurie žmonės tiki, kad gali nustatyti įmonės busimą pelną geriau nei kiti, rasdami pervertintas arba neįvertintas akcijas. Jei jie teisūs, galės pasinaudoti pranašumu greičiau nupirkę, ar pardavę akcijas, nes kai tik rinkoje pasirodys duomenys apie tikrą pelną, ji sureaguos, ir tada tie žmonės galės pasipelnyti.

Išvados

Įsivaizduokime pasaulį be verslo įmonių. Kas liktų? Liktų investuotojai, turintys lėšų, ir projektai, kuriems reikalingos lėšos. Verslo įmonė yra mechanizmas lėšoms ir projektams sukaupti.
Kiekvienam individui ar investicinei institucijai tenka pasirinkti įmonę ar įmones, į kurias verta investuoti. Vienos jų yra rizikingesnės, kai kuriose siūloma geresnio uždarbio perspektyva nei kitose. Be to, skirtingi investuotojai gali turėti nevienodą nuomonę apie būsimą pelną ir jo pasiekimo galimybes. Dėl šių veiksnių vertybinių popierių pasiūla ir paklausa turi įtakos kiekvieno vertybinio popieriaus kainai rinkoje. Rinka suburia lėšų skolintojus ir besiskolinančius ir visada sukuria pusiausvyros kainą, kuri atitinka kotiruojamų vertybinių popierių pirkėjų ir pardavėjų nuomones ir veiksmus. Ji yra aptariama, ar ji realiai atspindi reprezentuojamos įmones rizikos ir laukiamo uždarbio geriausią įvertinimą? Kitais Žodžiais tariant, ar rinkos kainos sudarymo mechanizmas efektyvus? Ar kaina prisitaiko taip greitai, kad geriausiai atspindėtų esmines įmonės ateities perspektyvas?

Naudota literatūra

1. http://mywap.o2.co.uk/p.php3?u=investicijos&p=10306683
2. A.V. Rutkauskas, V. Damašienė „Finansų valdymas“
3. http://www.vtv.lt/content/category/1/26/67/
4. http://market.lt.omxgroup.com/?lang=lt
5. http://finansai.tripod.com/nvpe.htm