VERSLO SUSIJUNGIMAI IR JŲ VERTINIMAS

ĮVADAS
Verslas – tai kūryba, krytingos naujų, neišbandytų ūkininkavimo bei turto kūrimo būdų paieškos ir atradimai.
Verslo organizavimas, jo ekonominių bruožų tyrimas grindžiami įvairių praktinių bei teorinių problemų analize. Vienos iš šių problemų išreiškia palyginti paviršutinius verslo ekonominio turinio sluoksnius ir yra lengviau suvokiamos ir išsprendžiamos. Kitos apibūdina gilesnius jo turinio klodus, nėra iki galo suvoktos, išspręstos ir toliau lieka diskusinės. Kuo labiau gilinamės spręsdami verslo organizavimo bei pažinimo problemas, tuo labiau susiduriame su tokiais ne iki galo išspręstais bei nevisiškai suvoktais, diskusiniais klausimais .
Verslui pradėti neužtenka idėjos. Būtina asmenybė, kitaip vadinama verslininku, kuri galėtų planuoti, vadovautis nuojauta, ryžtųsi rizikuoti dėl to, kad klestėtų jos pačios verslas.
Verslininkus apibūdinamas nevienodai. Skirtingi autoriai įvairiai aprašo verslininkus ir skiria jiems laibai įvairių būdo bruožų. Štai kaip verslininką apibūdina JAV verslo vadybos centro prezidentas Josephas R. Mancuso:
“Verslininkas nėra nei kritikas, kuris vertina, nei stebėtojas, kuris stebi objektus iš saugaus atstumo. Gerovę kuria veikėjai, nebijantys purvo, dulkių, kraujo ir prakaito.Tai savarankiški kūrėjai, kurie žino ir kas yra aukštumos, ir kas yra dugnas, moka aukotis ir viršyti savo galimybes kad pasiektų savęs vertų tikslų. Verslininkams dažniau nesiseka nei sekasi, ir jie tai supranta dar prieš pradėdami savarankiškai dirbti. Bet kai šie gerovės kūrėjai smunka, pasitinka tai atvirai ir garbingai, o greit jų esybė supranta, jog tai tik poilsio o ne viso gyvenimo vieta. Į jų gretas nepateks tos bevardės būtybės, kurios nežino, kas yra pergalė ir pralaimėjimas, kurios kas savaitę gauna uždarbį už atliktą darbą, kurių rankos dirba svetimame darže. Verslininkas yra kūrėjas nežinantis kur jo likimas yra šiuo metu.”
Sėkmė biznyje priklauso nuo teisingos ir pagrįstos verslo veiklos strategijos. Kiekviename versle pasitaiko nesėkmių bei kritinių situacijų. Naivu tikėti kad galima dirbti verslininku be jokios rizikos.
Kiekviename versle svarbu ne tik išvengti rizikos bet ir ją iki žemiausio lygio sumažinti.
Esant sudėtingoms rinkos ekonomikos sąlygoms verslininkams būtina turėti keletą alternatyvų iš kurių galima būtų išrinkti optimaliausią variantą su mažiausia rizika. Svarbu žinoti ir rizikos sumažinimo metodus ir juos taikyti praktinėje veikloje. Tik įvertinus silpnąsias ir stipriąsias puses galima parinkti teisingą verslo strategiją su minimalia rizika ir didžiausiu pelnu. Tai jau reikia įvertinti dar ruošiantis pasirašyti kontraktus.
Verslo susijungimas – tai firmų, veiklos sferų ar ūkio šakų susijungimas, kurios sukuria naują didesnę firmą, veikia masto ekonomijos efektas.
Verslo vertinimas – tai nustatyta tvarka ir tikslu vykdomas procesas, atsižvelgiant į jo esamas ir potencialias galimybes gauti pajamas.

1. VERSLAS IR JO SĄVOKA
1.1. VERSLO SAMPRATA
Verslas – tai aktyvi žmonių veikla, siekianti gauti pelną. Tokia veikla užsiiminėja dauguma nevalstybinių įmonių. Joms priklauso ūkininkų ūkiai, batsiuvio dirbtuvės, kompiuteriais prekiaujančios ir juos aptarnaujančios įmonės,, privačios poliklinikos, taip pat autoservisai ir kitos. Kai kurios nevalstybinės įmonės pelno nesiekia, nes tai tik labdaringos organizacijos. Visas įmones pirmiausia sudaro žmonės, kurie:
 siekdami geresnių rezultatų, patikimų ryšių ir tiekimų derasi geresnių sąlygų,
 sudaro sutartis
 tariasi ir komunikuoja tarpusavyje

1.2. VERSLO STRATEGIJOS
Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų vertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus.
Yra išskiriamos šios pagrindines verslo strategijas:
 “Įsiveržti pirmam ir suduoti sutelktą smūgį”.
 “Pulti greitai ir netikėtai”.
 “Ekologinės nišos” paieška ir užėmimas.
 Produkto, rinkos ar šakos ekonominių charakteristikų pakeitimas.
Šios strategijos nėra nesuderinamos. Dažnai vienas ir tas pats verslininkas savo kompanijoje naudoja tam tikrą kombinaciją, susidedančią iš dviejų, o kartais ir iš trijų strateginių elementų. Šios strategijos nepasižymi ryškia diferenciacija. Pavyzdžiui, viena ir ta pati strategija gali būti klasifikuojama kaip “netikėta ataka” ir kaip “savo ekologinės nišos” paieška ir užėmimas. Bet kokiu atveju, kiekvienos iš jų taikymas susietas su nustatytų sąlygų atitikimu, iš kurių kiekviena taikytina tik nustatytoms naujovių formoms ir reikalauja atitinkamo verslininko požiūrio bei elgsenos. Pagaliau kiekviena iš jų turi jai būdingus trūkumus bei atitinkamą rizikos laipsnį.

1.3. VERSLO PAGRINDAS – VERSLININKAS
Kiekvieno verslo pagrindas yra verslininkas (savininkas ar valdytojas). Rinkos ekonomikoje verslininkystė visada daugiau ar mažiau susijusi su rizika ir problemomis. Todėl verslininkas turi ne vengti, bet išmokti jausti rizikas, siekti sumažinti problemas, įvertinti jų laipsnį ir neperžengti rizikai leistinų ribų.
Pagrindiniai būdo bruožai, reikalingi geram verslininkui yra:
 apsisprendimas ir atkaklumas;
 didelių siekių troškimas;
 polinkis į galimybių paiešką;
 iniciatyvumas ir atsakingumas;
 atkaklumas;
 patirties įvertinimas;
 pasitikėjimas savimi;
 nebijojimas apibrėžtumo;
 rizikos įvertinimas;
 dorumas ir patikimumas;
 nebijojimas nesėkmių;
 energingumas ir susitelkimas darbe;
 kūrybingumas;
 perspektyvų matymas;
 optimizmas;
 nepriklausomybė;

2. VERSLO SUSIJUNGIMAI

2.1. VERSLO SUSIJUNGIMŲ IR ĮSIGIJIMŲ SAMPRATA
Įmonės jungiasi ar įsigyja viena kitą dėl daugybės įvairiausių priežasčių. Sprendimą paprastai lemia:
 Verslo plėtros poreikis;
 Galimybė įsigyti turtą (verslą) patrauklia kaina;
 Noras pagerinti savo finansinę padėtį;
 Numatomos bendros veiklos pranašumai, prisijungiant pelningą
veiklą;
“Prime Investment” darbuotojai padeda bendrovėms įgyvendinti numatomus tikslus, įvertina sandorio naudą tiek bendrovės savininkams, tiek tolimesniam bendrovės veiklos vystymui. Bendrovės, kurios jungiasi, reorganizuojamos į naują įmonę. Į naująją bendrovę perkeliamas besijungiančių įmonių turtas bei įsipareigojimai, kurie padalinami tarp jos akcininkų. Jei sudaromas įsigijimo sandoris, viena bendrovė įsigyja kitos bendrovės vertybinius popierius (turtą ir įsipareigojimus), turtą arba verslą.
“Prime Investment” padeda bendrovėms apsispręsti, kurį reorganizacijos kelią pasirinkti, pateikdama finansinį pasirinktojo būdo pranašumų ir trūkumų vertinimą. Susijungimų ar įsigijimų sandoriai nėra paprastos finansinės operacijos. Paruošiamieji darbai ir paties sandorio įgyvendinimas reikalauja laiko, profesinių žinių, įgūdžių bei patirties ir gebėjimo tinkamai atstovauti akcininkų interesams. “Prime Investment” siekia teikti visas su susijungimo/įsigijimo sandorių organizavimu ir įgyvendinimu susijusias paslaugas.
“Prime Investment” ne tik padeda įmonėms jungtis ar įsigyti kitas įmones, bet ir gintis konkurentų ketinimų perimti įmonių valdymą. “Prime Investment” padeda įmonių vadovams ir akcininkams parengti tinkamiausią gynybos strategiją bei koordinuoja visų gynyboje dalyvaujančių patarėjų (teisininkų, auditorių, visuomeninių ryšių) darbą.

2.2. SUSIJUNGIMŲ TIPAI
 Horizontalus
 Vertikalus
 Konglomeratinis

2.2.1 HORIZONTALUS SUSIJUNGIMAS
Horizontalusis susijungimas – tai sąjunga firmų, užsiimančių panašia konkuruojančia veikla, t.y gaminančių tokį pat produktą. Taip pat tai firmų susivienijimas, kurios anksčiau konkuravo tarpusavyje.

2.2.2.VERTIKALUS SUSIJUNGIMAS
Vertikalus susijungimas – tai sąjunga skirtingų veikos sferų firmų, kurioms būdingi
tiesioginiai technologiniai – komerciniai ryšiai. Šis susijungimų tipas reiškia, kad firma susivienijo su vienu iš savi tiekėjų, kuris riboja konkurenciją, nes kitiems tiekėjams apsunkina pardavinėti savo produkcijai šiai firmai.

2.2.3.KONGLOMERATINIS SUSIJUNGIMAS
Konglomeratinis susijungimas – tais sąjunga skirtingų ūkio šakų firmų, kurios nėra tarpusavyje susijusios technologiškai, t.y gaminančios tiesiogiai nepriklausomus vienas nuo kito produktus. Tokiu atveju susijungia firmos, veikiančios visiškais kirtingose sferose.

2.3. SUSIJUNGIMO ŽALA VISUOMENEI
Dvi ar daugiau firmų susijungusios į didesnes, sukeltų keletą problemų. Nors antra vertus didelės firmos juk nėra taip labai blogai. Iškilusios problemos:
 Įsikūrusi didelė firma negali reaguoti į konkurenciją, gali būti nesuinteresuota diegti inovacijas, mažinti kaštus.
 Labai didelės firmos gali siekti politinės įtakos.
 Pakankamai dideli susivienijimai, norėdami įgyti rinkos galią, tampa klasikinės monopolijomis, kurių pagrindinė strategija – kainų didinimas ribojant gamybos apimtį.

2.4. VERSLO SUSIJUNGIMŲ NAUDA
Verslo sujungimai tampa vis dažnesni, kadangi verslo aplinka yra sudėtinga ir kintanti. Daugelis įmonių jungiasi, siekdamos išplėsti savo veiklą ir diversifikuoti jos riziką. Mažesnės įmonės, nepajėgios konkuruoti tarptautinėje rinkoje, yra priverstos atiduoti save didelių tarptautinių įmonių globai. Šiame straipsnyje yra aptariamos priežastys, skatinančios įmones jungtis, remiantis įvairiais literatūros šaltiniais. Pagrindinės verslo sujungimų priežastys yra ekonominis augimas, diversifikacija, mokesčių nauda, prestižas, masto ekonomija. Ekonominis augimas gali būti vidinis ir išorinis. Išorinė plėtra yra susijusi su verslo sujungimais. Taip pat labai svarbu įvertinti besijungiančių įmonių strategines ir organizacines kompetencijas, ypač besivystančių šalių. Susijungimo metu įsigyjant strategines ir organizacines kompetencijas, galima užtikrinti bendrovės augimą ir įgyti konkurencinį pranašumą, padidinti žemą produktyvumą, pagerinti valdymo efektyvumą.
Straipsnyje yra aptariama ekonominė susijungimų nauda ir kaštai. Verslo sujungimas duoda ekonominę naudą, kai dviejų įmonių bendroji vertė yra didesnė negu kiekvienos atskirai. Norint teisingai įvertinti verslo sujungimo naudą, reikia naudoti tokią analizę:
 įmonės strateginių kompetencijų nustatymas;
 įmonės organizacinių kompetencijų nustatymas;
 finansinių kriterijų apibrėžimas. Finansiniams kriterijams apibrėžti yra naudojami kiekybiniai metodai;
Yra išskiriamos trys legalios verslo sujungimų formos:
 teisiniai įmonių susijungimai;
 teisinė konsolidacija
 akcijų (turto) įsigijimas.
Kiekviena iš šių verslo sujungimo formų pasižymi savo privalumais ir trūkumais, todėl reikalinga kruopščiai ir nuosekliai išanalizuoti aplinkybes ir veiksnius, susijusius su planuojamu verslo sujungimu.
Didelių firmų pranašumas – tyrimai ir plėtra, nes stambios firmos, parduodamos didelius prekių kiekius, pajėgia finansuoti įvairių tyrimų ir plėtros projektus, kurie neprieinami mažoms firmoms. Tokios finansinės išlaidos naudingos ne tik didelėms firmoms,sukuriančioms naujus pelningus gaminius, bet ir visuomenei, kuriai suteikiama galimybė naudotis sukurtais gaminiais. Gindamas dideles firmas Josephas Schumpeteris rašė:
„Kai tik pradedame detalizuoti ir gilintis į atskiras sritis, kurios lėmė raidos pažangumą, susiduriame ne su firmomis, veikusiomis palyginti laisvos konkurencijos sąlygomis, o dažniausiai su didžiuliais koncernais. Rikai padaryti įdomią išvadą, kad stambusis verslas daugiau nupelnė keldamas pragyvenimo lygį negu jį žemindamas.“

3. VERSLO IR SUSIJUNGIMŲ VERTINIMAS
3.1. VERSLO VERTINIMO SAMPRATA
Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas, susiejantis laukiamą grąžą bei riziką. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų įvertinimui.
Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo sampratos:
 Pagal pirmąją – verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, vertinimas.
 Pagal antrąją – verslo vertinimas – tai ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių, technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų, kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės, technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.
Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina.
Vertė – prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas).
Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.
Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti.
Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai vykdomas kaip samarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant tų “nefunkcionuojančių” įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo linijose, rinkos vertę.
Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų (dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip sinonimus.
Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus:
 įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;
 nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą, kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);
 įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė (neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos vienintelės verslo linijos verte;
 nustatyti investicinio projekto, sutampančio su nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;
 nustatyti orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo kapitalo rinkos vertę.
Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo tikslus:
 patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;
 sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;
 ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-pardavimo;
 suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.

3.2. VERSLO VERTINIMO PRINCIPAI IR KRITERIJAI
3.2.1. VERTINIMO PRICIPAI
Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias kategorijas:
 Įmonės naudotojo principai.
 Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.
 Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.
 Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas.
Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.

3.2.2. VERSLO KRITERIJAI
 Pasiūla ir paklausa verslo rinkoje;
 Konkurencija rinkoje;
 Išoriniai veiksniai;
 Patobulinimas;
 Pajamų didėjimo įtaka;
 Ekonominių pokyčių įtaka;
 Socialiniai lūkesčiai;
 Mada ir skonis;
 Demografiniai veiksniai;
 Technologiniai pakitimai;
 Turto naudojimo apribojimai;
 Finansiniai rodikliai;

3.3. VERSLO VERTINIMO METODAI
Egzistuoja keliolika įmonės vertės nustatymo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie
įvairiai klasifikuojami.
Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:
 palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) požiūris kurio esmė yra palyginimas, t.y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus;
 atstatomosios vertės (kaštų) požiūris, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;
 naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba diskontuotų pinigų srautų) požiūris, kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Metodo pagrindą sudaro būsimų grynųjų pinigų srautų prognozės ir jų dabartinė vertė. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės turto vertę rinkoje.
LR Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje dar atskirai išskiriamas ypatingosios vertės metodas, taikomas unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti.
Vertinimo metodas pasirenkamas priklausomai nuo vertinimo paskirties ir turto tipo. Vertintojas turto vertės skaičiavimus paprastai atlieka keliais metodais. Galimos įvairių metodų kombinacijos.

3.4. ŽINGSNIAI VERTINANTYS VERSLO SUSIJUNGIMĄ
3.4.1.PIRMASIS ŽINGSNIS: KOKS YRA VEIKLOS SFEROS KONCENTRACIJOS LAIPSNIS?
Veiklos sferos koncentracijos laipsnis gali būti išmatuotas keturių firmų koncentracijos koeficientu. Dabartiniu metu Teisės departamentas šį koeficientą pakeitė Herfindahlio – Hischmano indeksu (HHI), atspindinčiu visas firmas, o ne tik keturias didžiausias. HHI svyruoja nuo reikšmės, artimos nuliui, kai šakoje veikia labai daug firmų ir yra visiškai monopolizuota. Susijungimas nepatvirtinamas automatiškai ir vyriausybė daro antrą žingsnį, jei indeksas yra mažesnis už 1000, bet didesnis už 1800.

3.4.2. ANTRASIS ŽINGSNIS: AR SUSIJUNGUSI FIRMA SUSIDURS SU DIDELE KONKURENCIJA?
Rinkose, kur pasireiškia stipri užsienio firmų konkurencija, didžiosios JAV korporacijos yra labiau pageidaujamos negu izoliuotoje nacionalinėje rinkoje, o tai lemia šios dvi priežastys:
1. JAV gyventojai negalėtų tinkamai konkuruoti su užsienio firmomis, jeigu nebūtų pakankamai galingi ir todėl negalėtų naudotis masto ekonomijos efektu, taip pat negalėtų skirti pakankamai lėšų tyrimams ir plėtrai.
2. Padėjus importo konkurencijai, didžiųjų JAV firmų galia rinkoje sumažėjo, nes nebegali lasvai didinti kainų ir rizikuori, kad rinkos atiteks užsienio firmoms.
Esant konkurenciniam spaudimui, neleidžiančiam didelėms firmoms naudotis firmos galia, vyriausybė gali neprieštarauti firmų susijungimui net ir labai koncentruotoje veikloje. Susijungimas neturėtų būti draudžiamas, kurioje ir yra suformuluotas antrasis klausimas.

3.4.3. TREČIAS ŽINGSNIS: AR DIDELĖS APIMTIES TEIKIAM NAUDA VIRŠIJA NUOSTOLĮ DĖL RINKOS GALIOS PANAUDOJIMO?
Firmos, besistengiančios pateisinti susijungimą, turi pažymėti tą naudos šaltinį, kuris atsiranda padidėjus masto ekonomijai ir sumažėjus kaštams. Vyriausybė tai turėtų vertinti skeptiškai, nes jai sudėtinga nustatyti masto ekonomijos faktą, nes svarbiausią informaciją apie savo kaštus turi tik susijungusios firmos, kurios gali pateikti aiškią ir konkrečią informaciją, kaip padidėjusi apimtis sumažins kai kuriuos kaštus, todėl mokslininkai pataria vyriausybei būti atidesnei ir griežtesnei. Jie teigia, kad masto ekonomijos faktą turi įrodyti pati susijungusi firma, nes tai itin svarbu, kai susijungusios firmos gali firmos gali įsigyti rinkos galią.
Tuo atveju kai padidėjusios apimties gamybos nauda bus pakankami didelė, susijungimas nebus draudžiamas.

3.4.4. KITI SUSIJUNGIMO POLITIKOS ASPEKTAI
Vertinant susijungimo leistinumą, reikia įsidėmėti keletą aplinkybių. 1 paveiksle yra įvardijami svarbiausi klausimai, bet yra dar vienas svarbus aspektas: juk šie klausimai gali būti traktuojami laikantis skirtingų filosofinių pozicijų Vyriausybė, kuri pageidauja firmų susijungimo, gali reikliau vertinti atsakymus į pateiktus tris klausimus, todėl dar atsakant į pirmąjį klausimą iškyla grėsmė, kad susijungimui gali būti nepritarta, ir priešingai vyriausybė gali būti ne tokia reikli užduodama tris klausimus, trumpai tariant turi pritarti susijungimui, nors kai kad nesutariama dėl atsakymų turinio, net ir tada kai trijų žingsnių procedūros metu klausimai suformuluojami teisingai.

IŠVADOS
Taigi apibendrindami šį skyrių, galime teigti, jog:
 Verslo vertinimas – tai procesas, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė.
 Verslas vertinamas remiantis keliolika principų, kurie klasifikuojami į keturias kategorijas.
 Egzistuoja keliolika verslo vertinimo metodų ir būdų, užsienio šalių literatūroje jie įvairiai klasifikuojami. Turto ar verslo vertės nustatymo metodas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas, vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje.
Didžiausią specialistų pripažinimą įgavo verslo vertės nustatymo metodų ir būdų klasifikacija, kuomet jie apjungiami į tris grupes:
 palyginamosios vertės požiūris;
 atstamosios vertės požiūris;
 naudojimo pajamų požiūris.
Šiame darbe plačiau panagrinėsime diskontuotų pinigų srautų metodą, bene dažniausiai taikomą įvairiems materialaus turto bei finansinių aktyvų vertinimui, atsižvelgiant į būsimus pinigų srautus. Shanon Pratt nuomone, yra visuotinai pripažinta teorinė struktūra, sudaranti pagrindą verslo interesų vertinimo procesui. Teorijoje interesų versle vertė priklauso nuo būsimosios naudos, kuri atiteks tiems interesams, bei būsimosios naudos vertę diskontuojant į dabartinę vertę, esant tam tikrai tinkamai diskonto (kapitalizavimo) normai. Taigi, teoriškai teisingas modelis yra projektuoti būsimąją naudą (paprastai, pelną, pinigų srautus ar dividendus) ir diskontuoti planuojamą srautą į dabartinę vertę.
Aš manau, kad vyriausybė imasi įvairių teisinių veiksmų, nukreiptų prieš susitarimus ar žūtbūtinę kainų konkurenciją, norėdama paskatinti konkurenciją. Vyriausybė stengiasi išskaidyti didžiulę firmą arba neleisti iš vis dviem funkcionuojančiom firmom susijungti į vieną.
Mano manymu, firmų susijungimas visuomenei yra ne tik naudingas, jis gali pridaryti ir žalos. Nors pastaruoju metu nebuvo draudžiamas susijungimas, išskyrus tuos atvejus, kai jungiamasi aukšto koncentracijos laipsnio gamybos šakose, kai susijungimas riboja laisvą naujų firmų patekimą į rinkas ir tada kai nėra žymaus masto ekonomijos efekto.
Yra aiškiai matoma, kad susijungimas skatina ir lemia interesų nesutapimą,
kurie nesutampa kai viena firma pajungia kitą. Taip pat kitos firmos, kurioms teks konkuruoti su nauja didesne firma, turės savo interesus ir įsitikinimus, o vartotojai – savus.Taigi visuomenės požiūriu susijungimas gali būti pateisintas arba nepateisintas.