1. Įvadas
Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge.
1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui.
Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį.
Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui.
Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”.
Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius.
Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių.
Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime?
Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Kadangi šiam modelyje veikia du veiksniai: piliečiai ir verslininkai , tai ekonomikos likimas visiškai priklauso nuo to, kiek šie veiksniai atitinka vienas kita. Jei tik tarkim šie veiksniai nesuderinami, tarkim, verslininkai investuoja mažiau, negu visuomenė siekia sutaupyti,- ūkis turės prisitaikyti gamybos mažėjimui. Gyvybingas klausimas- kils gamyba ar smuks- pirmiausiai ir daugiausiai priklausys būtent nuo tų dviejų sprendimų suderinamumo.
Todel mūsų ūkinės lemties silpnoji vieta- taupymo ir investicijų sąveika – tam tikra prasme yra kaina, kurią mokame už ūkininkavimo laisvę.
Iš to galime padaryti išvadą, jog tiek sprendimas taupyti, tiek pasiryžimas investuoti, čia palikti laisvai ekonominių subjektų nuožiūrai. Ir kadangi abu sprendimai daromi laisvai, jie gali neatitikti vienas kito. Investicijų gali būti daroma mažiau, negu yra santaupų arba santaupų gali rastis mažiau negu užsibrėžta investuoti.
Todel apie sukauptą pasaulyje turtą įprasta galvoti kaip apie dalyką, kuris atsiranda, kai individai skausmingai, bet savarankiškai susilaiko tuoj pat naudoti gautas pajamas- tai vadinama taupumu. Bet turėtų būti savaime suprantama, jog vien susilaikyti nuo vartojimo, idant būtų sukurtas kažkoks produktas negana…
Visa tai, kas yra pasaulio turtas, stato ir tobulina verslumas. Jeigu verslumas gyvas, turtas kaupiasi ir kad ir kas darytųsi taupumui, bet jei verslumas miega, tai turtas nyks , kad ir kaip pasielgtų verslumas.
Taip pat Keinsas palaikė valdoma kapitalizmo politiką, jis ne¬buvo ir privačios verslininkystės priešininkas. “Geriau jau tegu žmogus elgiasi kaip tinkamas su savo sąskaita banke nei su savo bendrapiliečiais” – rašė jis Bendrojoje teorijoje ir tęsdamas mintį pabrėžė, kad jei vyriausybė rūpintųsi vien ¬visai šaliai reikalingomis investicijomis,- kita didžioji ūkio dalis galėtų ir turėtų likti privačiai iniciatyvai. Tačiau jei depresijos ap¬imtas ūkis nerodo jokių pagyvėjimo ženklų vyriausybės neveiklumas yra kur kas grėsmingesnis negu pasekmės, kurias gali sukelti įžūlus ortodoksinių principų nepaisymas.

2. Kritika
Nepaisant meistriškos analizės, Keinsas nespėjo padėti galutinio taško savo “Studijoje”. Priežastis buvo ta, kad koncepcijai apie taupymo ir investicijų sūpuokles stigo esminio dalyko: ji neaiškino, kaip ūkis gali likti ilgos depresijos būklėje, juk jau pati analigoja su sūpuoklėmis sako, kad jai santaupų perteklius ūkyje nutempė žemyn, tai tuojau pat jis turėtų atsitiesti ir imti kilti.
Juk santaupos ir investicijos- taupymas ir verslumas- nėra visiškai nesusieti ūkiniai procesai. Priešingai juos sieja rinka- pinigų rinka,- nes jose verslo žmonės “perka” ar bent jau skolinasi santaupas. Šios , kaip bent kuri kita prekė, turi savo kainą: palūkanų normą.
Dėl to sūpuoklių koncepcija , rodės, teigia, jog pačiame verslo cikle imituotas automatinis apsaugos reguliatorius,- kai tik santaupų atsiranda per daug jų skolinimasis atpinga ir verslo žmonėms atsiranda palankesnės sąlygos investuoti. Ši koncepcija pripažino, kad ekonomika gali smukti, bet teigė jog ji pati greitai atsitiesins. Tačiau kaip tik šitai ir neįvyko Didžiosios krizės metais.
Keinso pastebetas šitokio įrodinėjimo trūkumas buvo paprasčiausias ir akivaizdžiausias ekonominio gyvenimo faktas: krizės dugne jokio santaupų srauto nėra. Nes kai ekonomika įsisuka į gamybos mažėjimo spiralę, pajamos joje mažėja, o pajamoms mažėjant santaupos nyksta. Kaip galima tikėtis, kad kiekvienam ėmus stokoti pinigų, visuomenė taupys tiek, kiek gerais laikais. Visiškai aišku, kad taip būti negali. Krizės pasekmė ne santaupų perteklius, o jų sunykimas, ne santaupų srautas, o vos gyva srovelė.
Juk jai nėra santaupų perviršio, tai tuo pačiu nėra ir palūkanų normos spaudimo, kuris paskatintų verslininkus daugiau skolintis. O jei nėra lėšų skolintis investicijoms, tai nėra ir paskatos plėsti gamybą. Ūkis nepasislinks nė per truputį, jis ir liks pusiausvyroje. Pulkai vyrų ir moterų neturės darbo, fabrikai ir įrenginiai stovės nenaudojami.
Tai paradoksas- perteklius palaiko skurdą, o bedarbiai žmonės stoviniuos prie išjungtų įrenginių. Smarkai smukus gamybos lygiui susidaro negailestingas prieštaravimas tarp vis labiau nepatenkinamų reikmių, bei nepakankamo gamybos masto.
Pati ekonomika neužsiima žmonių poreikių tenkinimu- poreikiai visada tokie pat beribiai, kaip ir svajonės. Ekonomika gamina prekes, tenkindama paklausą, o paklausa yra tokia kokios yra žmonių piniginės. Taigi neturintys darbo žmonės ekonomikai yra tuščia vieta. Todėl jei investicijos sumenksta ir gamybos apimtis gerokai sumažėja visuomenėje atsiranda skurdas.
Gamyba nesmuktų niekada, jei iki galo realizavus vieną investicinį projektą, reikėtų imtis kito. Bet nebūtinai taip esti. Pats faktas, kad žmonių reikmės beribės, dar nereiškia, kad bet kurios investicijos atsipirks. Ekonomikoje plinta versijų, kurios žlugo dėl to, kad gamyba buvo plečiama neapgalvotai ir beprotiškai rizikuojant. Didžiuliai daugumai investicijų vien optimistiškų lūkesčių nepakanka, joms reikia konkretesnių stimulų, kokių nors naujų išradimų, naujų gamybos būdų, naujo į save žmonių dėmesį atkreipiančio produkto. Bet kuris verslininkas pasakys jums, kad tokios progos pasitaiko toli gražu ne visada.
Taigi, kai vienas investicinis projektas jau įgyvendintas, gali būti, jog naujo tinkamo projekto nėra. Jei jis vis dėl to yra, t.y. jei naujoji investicija tokio pat dydžio, nors ir kitokios sudėties,- ekonomika be kliūčių stums pirmyn. Bet jei kiekvieną užbaigtą investiciją nėra kuo pakeisti, ūkio veikla neišvengiamai siaurės.
Iš čia niūrioji “Bendrosios teorijos” diagnozė:
Pirma, įžengus krizėn, ekonomika gali joje ir likti. Jos veikimo mechanizme nėra nieko, kas ją iš krizės ištrauktų. “Pusiausvyra” gali puikiausiai laikytis ir kai yra nedarbas. Net masinis nedarbas.
Antra, klestėjimas priklauso nuo investicijų. Jei verslo išlaidos kapitalistinėms investicijoms mažėja, gamyba atsiduria apimties mažėjimo spiralėje. Gamybos plėtojimosi spiralė ims veikti tik tada, kai verslo investicijos didės.
Ir trečia, investicijos yra autonomiška varomoji ašis ūkio mechanizme. Pati kapitalizmo širdis- ne garantija, o netikrumas. Net kai verslo žmonės nedaro jokių klaidų, kapitalizmui nuolatos gresia persotinimas, o persotinimas ir yra ekonomikos smukimas.

3. Apologetika
Ir vis dėlto knyga “Bendroji teorija” revoliucinė- joks kitas žodis čia netiktų. Ji apvertė ekonomikos teoriją padarė stulbinančią ir bauginančią išvadą- neegzistuoja joks automatinis saugos mechanizmas. Ekonomika veikiau primena ne sūpuokles, kurios pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, šis gali nuolat kilti ir leistis, bet gali ir nejudėdamas stovėti. Ir stovėti jis gali tiek apačioje, pirmajame aukšte, tiek ir šachtos viršuje. Kitaip tariant , visai nebūtinai krizė turi pati save įveikti, ekonomika gali taip ir likti apimta stagnacijos, neaišku kuriam laikui, lyg burlaivis nurimus vėjui.
Keinsas neabejotinai sakė tiesą: taupymas- prabanga, tampanti neįkandama sunkiais laikais.
Kaip pabrėžė Keinsas ne veiksmingasis socialinis skurdas: mat visuomenės savimonė čia nesti veiksmingas reikiamų investicijų substitutus. Yra kitaip: kadangi santaupos mažėja kartu su investicijomis, tai ūkinė apytaka nesutrinka, jos visiškai neveikia faktas, jog dabar ji mažesnės, nei įprasta apimties.
Investavimas turi savą schemą: iš pradžių kyla įkarštis pasinaudoti naujomis galimybėmis, po to atsargumo stokojantis entuziazmas atveda prie gamybinių pajėgumų perviršio, vėliau aktyvumas visai sumažėja- kada tam tikram laikotarpiui rinka tampa perpildyta.
Be viso to, pranašaudama grėsmę, “Bendroji teorija” buvo ne vien pasmerkimo knyga. Priešingai, ji reiškė viltį ir siūlė išeitį. Ji atvėrė kelią socialiniams įstatymams, kurių leidimą jau dvidešimt metų stabdė vyriausybės abejingumo užtvara. Tie įstatymai turėjo pagerinti sunerimusios visuomenės savijautą, pakelti ūpą. Bet ne jie turėjo pastatyti pacientą ant kojų. Gyvybingasis vaistas buvo kas kita: apgalvoti vyriausybės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip stimuliuojantys ūkį. Todėl Didžiosios krizės metu taip ir įvyko. Valstybė netikėtai tapo stambiu ūkio investuotoju: vienas po kito buvo pradėti realizuoti kelių, užtvankų, salių, aerouostų, prieplaukų, gyvenamųjų namų statybos projektai.
Pats Keinsas sakė: Jei valstybės iždas prikimštų panaudotus butelius banknotų, užkastų juos pakankamai giliai anglies šachtose, kurios po to iki pat žemės paviršiaus būtų užverstos miestų šiukšlėmis, ir leistų privačioms įmonėms, iškasti tuos banknotus, nebeliktų nedarbo, o visuomenės pajamos, veikiant multiplikatoriui, taptų, matyt, gerokai didesnės nei buvusios. Žinoma, protingiau būtų statyti namus ar daryti dar ką nors panašaus, bet jei imtis namų statybos trukdytų kokie nors praktiniai sunkumai, anksčiau aprašytais būdais būtų geriau negu nieko nedaryti.
Tuo buvo išaiškinta: jei privačios verslo įmonės neįstengia imtis pakankamai plačios investavi¬mo programos, spragą, kaip begali, turi užpildyti pati vyriau¬sybė -mat reikalas skatinti nors kokį gamybos plėtojimąsi jau yra toks neatidėliotinas, kad beveik bet kokia priemonė yra geriau nei nieko neveikti.
O jeigu dar tiesiogiai paskatinti investicijų nepasisektų, kodėl čia nepasitelkus vartojimo. Investicijos yra itin kaprizingas ūkio sistemos elementas, užtat vartojimas ūkiniam aktyvumui suteikia tvirtą pamatą; todėl ir buvo manoma, kad viešieji darbai padės įveikti problemą: jais tiesiogiai bus didinama, be darbo vegetuojančių žmonių, perkamoji galia, kartu bus atvertas kelias privataus verslo pagyvėjimui.

4. Išvados
Vyriausybės programos Keinsas nelaikė priemone, kuria vyriausybė nuolatos turėtų kiš¬tis į ūkio eigą. Tokią programą jis suvokė kaip ištiestą pagalbos ranką sistemai, kuri paslydo ir dabar stengiasi atgauti pusiausvyrą.
Dvi priežastys sutrukdė programai veikti geriau:
Pirmoji – vyriausybės išlaidų programa taip ir liko neišplėtota iki būtino masto, kad ekonomika vėl grįžtų prie visiško užimtumo būklės. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vyriausybės išlaidos pašoko iki tam laikotarpiui neregėto dydžio, tai sąlygojo ne tik visišką užimtumą, bei ir įžiebė infliaciją. Tačiau šio amžiaus 4-jo dešimtmečio taikos ekonomikos sąlygomis toks milžiniškas išlaidų padidinimas buvo neįmanomas, tiesą sakant, net kukli vyriausybės išlaidų programa netrukus sukėlė niurnėjimą, esą federalinė valdžia peržengianti tradicines ribas. Padėtį dar pablogino tai, jog Federalinių Rezervų Taryba infliacijos bijojo labiau negu nedarbo, todėl ji laikėsi apsunkinančios bankų paskolų gavimą politikos.
Antroji priežastis glaudžiai siejosi su pirmąja. Nei Keinsas, nei vyriausybės išlaidų programų kūrėjai neatsižvelgė į tai, kad tie, kuriems naujieji vaistai turėjo padėti, bijojo jų labiau nei pačios ligos. Vyriausybės išlaidos buvo suma¬nytos kaip pagalba verslui. O verslas jas suvokė kaip grasinimą.
Tai pastebime ir iš pateis Keinso kalbos:
Aš vis dėlto…, padaryčiau kitokias išvadas. Aš sakyčiau, jog tai, ko mes norime, yra ne atmesti planavimą ar planuoti mažiau, bet kitaip – sakyčiau, kad mes beveik neabejotinai norime jo daugiau. Tačiau planuojama turi būti tokioje visuomenėje. kurioje kaip įmanoma daugiau žmonių, lyderių ir jų pasekėjų laikosi visiškai tokių pat moralės nuostatų kaip jūsų. Nuosaikus planavimas veiks gana patikimai, jei tie, kurie jį vykdys, protu ir širdimi laikysis tvirtų moralės principų. Kai kurie iš jų tokie ir yra. Bet nelaimė ta, jog egzistuoja ir įtakinga grupė žmonių, apie kuriuos tiktų pasakyti: planavimo jiems reikia ne dėl jo rezultatų, 0 todėl, jog moralės požiūriu jie laikosi visiškai priešingų jūsiškėms idėjoms ir siekia tarnauti ne Dievui, bet velniui.
Dėl šių jau ankščiau isvardintų dviejų priežasčių Keinso planas nesusilaukė didelio pritarimo, nors jo su¬manymas buvo logiškas ir įtaigus – mokslininkas akcentavo faktą, kad jo prisiimtų santaupų planas padėtų išplėsti turto pasiskirstymą visuomenėje, nes kiekvienas taptų vyriausybės obligacijų savininku. Bet tas planas buvo pernelyg naujas, senieji metodai – apmokestinimas, būtiniausių prekių normavimas bei laisva valia daromos santaupos – jau išbandyti ir patikimi karo finansavimo įrankiai. Nukeltų santaupų projek¬tas buvo priimtas – kaip antraeilė dekoratyvi įmantrybė, bet niekada netapo pagrindiniu įrankiu, kaip to tikėjosi Kein¬sas.

5. Literatūros sąrašas
1. Riddell Shachelford, Stamos Schneider “Economics A Tool For Critically Understanding Society”, 2005m.
2. Robert Heilbroner “Didieji ekonomistai“, 1995m.
3. David C. Colander “Economics”, 1994m.
4. “Makroekonomika” Vadovėlis ekonominių specelybių studentams, 2005m.