Monopolinė kainodara

ĮVADAS

Šią tema pasirinkau, todėl, kad norėjau sužinoti kas yra monopolija. Daugiau apie ją išsiaiškinti ir išanalizuoti. Ši tema yra gana įdomi.

Ekonomika labai sudėtingas mokslas tuo, kad ekonomikoje į paprastus klausimus nėra paprastų atsakymų. Monopolinė kainodara – tai mano darbo tema. Kai rinkoje yra tik viena įmonė gaminanti ar parduodanti prekes, kurios neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kuri didins pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį.
Rinkos ekonomikoje svarbiausią vaidmenį vaidina kaina. Kainos suteikia informaciją vartotojams, kokią sumą jie turės išleisti, norėdami įsigyti tam tikrą gaminį ar paslaugą. Gamintojai gauna informaciją, kokių pajamų jie gali tikėtis gamindami ir parduodami savo produkciją. Taigi kaina yra informacijos šaltinis įmonėms.
Terminas „monopolija“ yra graikų kalbos kilmės, susidedantis iš dviejų žodžių: „monos“ reiškia „vienintelis“ ir „poleo“ reiškia „parduoti“ .
Išlaikyti monopolinės veikos firmą rinkoje naudinga, ir tam yra aiškus pagrindas – didelis ekonominis pelnas.Ar jiems tai taip pat naudinga aptarsime plačiau šiame darbe, remdamiesi monopoline veikla užsiimančių įmonių pavyzdžiui Lietuvoje, tokių kaip „Lietuvos dujos“ ar „Mažeikių nafta“.

Darbo tikslas: atskleisti kas yra grynoji monopolija; išsiaiškinti monopolizavimo priežastis, sužinoti kas yra natūrali monopolija, paaiškinti monopolizacijos veiksnius; suprasti, kaip monopolijos pasirenka parduodamos produkcijos kiekį ir kainą; pateikti monopolijos pavyzdžių Lietuvoje. Sužinoti apie diskriminaciją kainom, rinką ir jos struktūrą.

Teorinė dalis

Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti žmonių poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria visuomenė, ta, kad ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, o žmonių poreikiai – begaliniai.
Mikroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų ir kitų ūkinių subjektų veiklą. Nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas, gamybos veiksnius ir prekių bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio nustatymą, tai yra kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Analizuojami tokie veiksniai:išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti, alternatyvieji kaštai, gamyba ir vartojimas. Pagrindinis mikroekonomikos metodas – naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorija, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkos sistemose. Šis mokslas skiria didelį dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui.
Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma. Prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
Įmonė, norinti gauti pelną, turi pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį ir parduoti jį už tam tikrą kainą. Įmonių sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi pagal tai, kokioje šakoje funkcionuoja įmonė. Ekonomistai skiria keletą rinkos struktūrų.
Rinkos struktūra – tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristika. Svarbiausi rinkos struktūros elementai yra įmonių skaičius ir dydis, gaminamos produkcijos pobūdis, įmonės poveikis kainai, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos sąlygos. Pagal šiuos požymius skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija

Grynoji monopolija.

Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Šiuo terminu vadinamas ir pats vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas.
Kadangi monopolijos gamindamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolisto arba apsieti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia reklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleisti pinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinama reklama. Būties prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, nėra pakaitų, joms reklamos nereikia.
Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mieste vietinė elektros kompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau elektra, kadangi ji vartojama įvairiems tikslams, turi pakaitų. Jeigu energijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiama anglimi ar kt.
Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms. Mažuose miesteliuose

gali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas ir pan.
Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato parduot.

Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitų ir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžią turėti gali nebūtinai gryna monopolija. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijos paklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobuloje konkurencijoje, o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybę didinti ar mažinti kainą, keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai.
Tapti monopolija ir ja išlaikyti nėra paprasta. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barriers to entry) – tai tam tikri trukdymai kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką.

Natūrali monopolija

Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai viena firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Vadinasi, geriausiai būdas patenkinti rinkos paklausą, – gaminti vienoje firmoje. Tokia gamyba yra natūrali monopolija.

Praktinė dalis

Rinkos monopolizavimo veiksniai

Tapti monopolija ir ją išlaikyti nepaprasta. Ekonomistai aptaria keturis pagrindinius patekimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje barjerus:
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Firma gauna viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje.
2. Patentai ir autorinės teisės garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja patento turėtojui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laiko tarpą. Kai kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
3. Svarbiausių žaliavų nuosavybė: monopolija turi galimybę išsilaikyti jeigu ji turi ar valdo Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį. visas žaliavas, naudojamas to produkto gamyboje. Tokios įmonės turi technologinių paslapčių ir kitos įmonės negali pagaminti tokio pat produkto.
4.Didelė monopolinė gamyba – maži kaštai. Didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai gaminti produkciją mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai dar vienas barjeras firmoms norinčioms patekti į šią rinką. Esminis monopolijos bruožas tas, kad ji gali pasirinkti kainą. Jeigu tobulos konkurencijos firmos yra kainų gavėjos, tai monopolija nustato kainas pati. Monopolija gali nustatyti salyginai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitoms firmoms. Ir taip užsitikrinti, kad konkurentai neįeis į šaką.
Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto (troleibusų) sritys.
Energija – itin svarbi ekonomikai ir buičiai. Deja, XX a. paplito ir buvo realizuota nuostata, jog energetika yra „natūrali“ monopolija, todėl turi būti suvalstybinta, griežtai reguliuojama ir planuojama centralizuotai. Šiuo metu energetikos rinka yra visiškai reguliuojama (kainų, techninių sąlygų, įėjimo į rinką reguliavimo) ir nėra galimybių konkuruoti ir laisvai prekiauti energija Lietuvoje ir su kitomis valstybėmis. energetikos srityse, ypač centrinio šildymo, yra aišku, kad monopolinė paslauga yra tik energijos pristatymas pirkėjui. Pats pardavimo ir tiekimo organizavimas, įskaitant sistemų priežiūrą daugiabučiuose namuose, gali būti rinkos reikalas. Tačiau valstybės politika monopolistus verčia būti monopolistais iki radiatoriaus, nors nesunkiai galima padaryti, kad monopolija baigtųsi bent jau ties namo siena. Tačiau , dabartinė patirtis rodo, kad galima elektros energijos įmonę padalinti į atskiras dalis, iš kurių viena dalis yra tikra monopolija (pvz. aukštos įtampos tinklai ir žemos įtampos tinklai) ir kita dalis, kurioje galima sukurti konkurenciją (pvz. elektrinės) ir elektros rinką. Ši patirtis paplitusi daugelyje pasaulio šalių ir konkurencijos pagalba padeda sukurti pigesnę elektros energiją tarp elektrinių bei įmonių,

užsiimančių elektros energijos pirkimu bei perpardavimu.

Bandant reguliuoti monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad

negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams. Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti, neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.

Monopolizavimo priežastys

Skiriamos keturios priežastys, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Kai veikianti firma turi reikšmingą patentą ar išimtinę ištekliaus kontrolę, tai naujos firmos nors ir norėtų patekti į veiklos sferą, bet neįstengtų tai padaryti.
2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išimtinė teisė aptarnauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu.
3. Monopolija atsiranda, susijungiant keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. Taip sukurtai monopolijai, nėra lengva išsilaikyti rinkoje. Aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t.y. potencialius konkurentus.
4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, įgalinantis visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau. Pavyzdžiu, gali būti vietinė telefonų tarnyba. Akivaizdu, kad žymiai pigiau nutiesti gatve vieną telefonų liniją, o ne dvi (jeigu būtų dvi telefonų tarnybos).
Monopolijos įsigalėjimas iš dalies priklauso nuo to, kaip siaurai yra apibrėžiama rinka. Iš tikrųjų plačiąja prasme kiekvienas gamintojas konkuruoja su kiekvienu kitu gamintoju dėl vartotojo pinigų. Jeigu tu nusiperki naują televizorių, tai tu tuo pačiu atsisakai termostato, mažinančio mokėjimą už naudojamas dujas. Vadinasi, plačiąja prasme, dujų kompanija konkuruoja net su televizorių gamintojais.
Jeigu rinkos apibrėžiamos siaurąja prasme, tai monopolizavimas pasireiškia vietinėje vandens tarnyboje, vietinėje dujų tarnyboje ir vietinėje elektros tarnyboje.

Monopolijos kainodara

Monopolija, siekdama surasti optimalų gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią

pelną, gali naudoti du būdus:
1. ji gali naudoti ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės taisyklę.
2. ji gali ieškoti didžiausio skirtumo tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų
Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų

(konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę. Labai aukštų kainų nustatymas veikia monopolijos nenaudai. Monopolija gali pasinaudoti dviem būdais, kad gautų didžiausią pelną. Ji gali parduoti daugiau prekių maža kaina arba parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Jei monopolija nenustato kainos pati, tai kaina, veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui, susidaro pati. Paklausa gali valdyti pasiūlą ir veikti kainą. Krintant paklausai, bendrosios pajamos gali didėti arba mažėti didėjant gamybos apimčiai. Tai priklauso nuo to, kokiu mastu prekėms nuvertėjant didėja visuomeninių poreikių apimtis.
Sumažėjus prekės kainai, didėja bendrosios pajamos dėl padidėjusios gamybos apimties. Tačiau dar sumažinus prekės kainą ir padidėjusi gamybos apimtis, neužtikrina pajamų augimo, o priešingai, jos mažėja.
Vadinasi, jeigu paklausa didėja, bendrosios įmonės auga. Jeigu paklausa yra stabili, bendrosios įmonės pajamos yra pastovios. Jeigu paklausa mažėja, įmonės pajamos ima mažėti.
Ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas. Bendrosios pajamos bus maksimalios, o paklausa bus stabili. Mažėjant bendrosioms pajamoms ir sumažėjus paklausai, ribinių pajamų nebelieka.
Įmonė, monopolinėje rinkoje, didinanti pelną stengiasi, kad nemažėtų bendrasis pelnas ir nedidins gamybos apimties esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa yra elastinga.
Monopolinėje įmonėje, didinant realizavimo apimtis, reikia mažinti kainas ir parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos.
Kadangi monopolija gali didinti realizavimą tik mažindama kainas, iš pradžių bendrosios pajamos didėja, o po to ima mažėti didėjant realizavimų apimčiai.
Mažėjant paklausai, monopolistui naudinga mažinti gamybos apimtį arba pradėti didinti savo produkcijos kainą tol, kol paklausa nebus elastinga.
Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų yra didžiausias, kai ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Kai šie sutampa bendrasis produktas pasiekia maksimumą. Gamybos apimtis pasiekiama tokio lygio, kai ribiniai kaštai lygūs produkcijos kainai.
Monopolija nuo konkuruojančių firmų skiriasi tuo, kad monopolinės kainos yra didesnės už jos ribines pajamas.
Monopolinė kaina yra nebūtinai didelė kaina, nes, kai ji maža ir skatina visuomenės poreikių augimą, monopolistas gali didinti gamybą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnyti iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu.
Monopolija negali gauti be galo didelio pelno. Jos kainas nulemia paklausa. Įmonė gauna ekonominį pelną, jeigu prekės kaina yra didesnė už vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau sumažėjus paklausai ar padidėjus vidutiniams bendriesiems kaštams, įmonė nebegaus ekonominio pelno, o kai prekės kaina bus lygi vidutiniams bendriesiems kaštams, gaus normalų pelną. Kai kaina mažesnė už vidutinius bendruosius kaštus įmonė patirs nuostolius. Jeigu parduotos prekės vertė padengia vidutinius kintamuosius kaštus, įmonė gali tęsti gamybą trumpuoju laikotarpiu kaip ir tobulos konkurencijos rinkoje.

Diskriminacija kainoms

Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms:

1. Pirmojo laipsnio diskriminacija kainoms reiškia, kad skirtingus prekės vienetus monopolistas parduoda skirtingomis kainomis ir atskiriems asmenims jos gali būti nevienodos. Kartais tokia diskriminacija kainoms vadinama tobuląja (grynąja) diskriminacija kainoms.
2. Antrojo laipsnio diskriminacija kainoms monopolistas parduoda skirtingus prekės vienetus nevienodomis kainomis, tačiau kiekvienas asmuo perkantis prekės tiek pat moka tokią pačią kainą.

Praktikoje dažniausiai sutinkama antrojo laipsnio diskriminacija kainoms- nuolaidos už didesnį prekės kiekį.
3. Trečiojo laipsnio diskriminacija kainoms įvyksta, kai monopolistas praduoda prekę atskiriems žmonėms skirtingomis kainomis, tačiau tas pats asmuo už kiekvieną vienetą moka tą pačią kainą. Praktikoje tai labiausiai paplitusi diskriminacija kainoms- kurios pavyzdžiai galėtų būti nuolaidos studentams, moksleiviams, pensininkams.
Pagrindinė diskriminacijos kainomis priežastis yra ta, kad parduodamų prekių vidutiniai bendrieji kaštai mažėja didėjant pirkėjų skaičiui. Tam kad monopolinė firma pritrauktų daugiau pirkėjų ir padidintų ekonominį pelną, sudarytų dar didesnes kliūtis kitoms firmoms patekti į rinką – naudojama diskriminacija kainomis.

Monopolinė kaina.

Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog už prekę (ar paslaugą) ji gali imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį (galią), pelną siekia didinti ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo:
1. plėsdamos didelio masto gamybą, (masto ekonomijos politika)
2. gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse
(technologinės pažangos politika);
3. maksimaliai mažindamos kaštus – kaštų ekonomijos politika.

Rizikinga kelti kainą. Monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą,
jis skatins:
1. naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; (naujos firmos sieks įeiti į rinką)
2. substitutų sukūrimą ir vartojimą (bus pradėti gaminti pakaitalai);
3. valstybės įsikišimą.
Ji praras pirkėjus, klientus, paklausą. Visumoje, labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai.
Galima daryti išvadas: monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas.
Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam, kad gautų didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais:
1. parduoti daugiau prekių maža kaina;
2. parduoti mažiau prekių aukšta kaina.

Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek ji norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui.Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų. Monopolija tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių – didesne kaina.
Kaip pavyzdį galėtume paimti „Lietuvos telekomą“.
Kuomet, fiksuoto ryšio paslaugų vartojimas buvo normalių kainų, o mobilus kaip pakaitalas pagal kainą, buvo mažai kam prieinamas, telekomas turėjo pakankamai fiksuoto ryšio vartotojų ir gaudavo pakankamai gerą pelną. Tačiau turėdamas savo rankose monopolijos galią, nejuto saiko, keldamas kainas iki tokio lygio, kol jos tapo artimai panašios mobilaus ryšio kainoms. Galbūt ir mobilaus ryšio pardavėjų buvo pasielgta apdairiai, pradėta po truputį mažinti kainas, kuomet telekomas patyrė fiasko. Šiandien telekomas taip pat daro labai daug nuolaidų ir viliojančių reklaminių pasiūlymų vartotojams. Ir nors telekomas vis dar vienintelis fiksuoto ryšio tiekėjas

Lietuvoje, tačiau šiandien šalia „Bitės GSM“, „Omnitel“ ar „Tele2“ operatorių paslaugų reklamos mes matome ir „Lietuvos telekomo“ teikiamų paslaugų reklaminius klipus, plakatus ir skrajutes.
Išvada labai paprasta ir vienareikšmė – monopolijos galia taip pat turi ribas, ypač kalbant apie kainas.
Žinoma įdomus klausimas kas apibrėžia ribas, kurios silpnina monopolijos galią ir savivaliavimą kainų nustatyme.
Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei nuo kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Elastinga ar ne t.y. paklausa reaguoja ar ne į kainą.
Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa didės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys pelno praradimą dėl mažesnių kainų.
Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną.

Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga (reaguoja ar ne į kainą) ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną.
Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga (nereaguoja į kainą) ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Tačiau esant substitutams (pakaitalams), monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Kaip ir atsitiko su minėtu telekomo pavyzdžiu.
Net jei nėra substitutų, monopolija, nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos – gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to, didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Taigi, peršasi išvada, kad monopolinė kaina nebūtinai yra didelė.

Detaliau apibūdinti teikiamų paslaugų elastingumą padės monopolijos paklausos kreivė. Monopolinės firmos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi surasti gamybos apimtį bei kainą, kurios užtikrintų didžiausią pelną. Dėl žemyn į dešinę slenkančios monopolijos

paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimų apimtį tik mažindama kainas arba didinti kainas tik mažindama pardavimų apimtį. Kitaip tariant, monopolijai iškyla problema, kaip rasti optimalų kainų ir gamybos apimties derinį, užtikrinantį jai maksimalų pelną.
Firma gali parduoti daugiau arba mažiau prekių, jų kaina dėl to nesikeis.

Monopolijos paklausos kreivės santykinis elastingumas arba neelastingumas kainoms daugiausiai priklauso nuo to, ar yra artimi substitutai (arba pakaitai), ar nėra, taip nuo to, kokios tų substitutų kainos. Nors monopolija yra vienintelė firma šakoje, bet ji kai kuriais atvejais neapsaugota nuo substitutų gamintojų konkurencijos. Esant substitutams, monopolijos paklausa būtų elastingesnė kainoms, o nesant substitutų – santykinai neelastinga.

Monopolijos Lietuvoje

Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos,

vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys.

Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva. Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.
Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo. Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas realus konkurentas.
Kitamonopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, teikti fiksuoto ryšio paslaugas, kurias teikia “Lietuvos telekomas” kitiems tiesiog uždrausta; draudžiama arba praktiškai neįmanoma atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.
Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

„Lietuvos dujos” ir jų monopolinė veikla

Kas yra „Lietuvos dujos“?
„Lietuvos dujos“ – akcinė bendrovė, kurios veiklos sritis gamtinių dujų pirkimas (importas), perdavimas, paskirstymas ir pardavimas. Bendrovei priklauso dauguma Lietuvoje esančios gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros.„Lietuvos dujos“, kaip akcinė bendrovė, registruotą 1995 metais. Bendrovė perėmė ir tęsia nuo 1961 metų Lietuvoje vykdomą gamtinių dujų verslą. Pagrindiniai bendrovės veiklos tikslai yra užtikrinti Lietuvos vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, gamtinių dujų ūkio plėtojimą ir vystymą, saugų gamtinių dujų tiekimo sistemą eksploatavimą. Bendrovė turi racionaliai naudoti savo turtą bei kitus

išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų turtiniai interesai.
Šiais, tai yra 2007 metais „Lietuvos dujos“ neaudituotas grynasis devynių mėnesių pelnas – 87,2 mln. Lt, tai 127% daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai.
Bendrovės įstatinis kapitalas 2000 metais buvo 392 441 593 Lt, iš jo 362 450 452 Lt priklausė valstybei ir 29 991 141 Lt privatiems Lietuvos ir užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims. 2000 m. gruodžio 31 d. nuo bendrovės atskyrus jos filialus firmas ,,Suskystintos dujos“ ir ,,Dujiniai įrengimai“ ir jų pagrindu įkūrus dvi atskiras bendroves, AB „Lietuvos dujos“ buvo įregistruota įmonių rejestre (ūkio ministerijoje) su 340 877 835 Lt įstatiniu kapitalu, iš jo 314 827 295 Lt sudaro valstybės kapitalo dalis, likusi 26 050 540 Lt bendrovės įstatinio kapitalo dalis priklauso privatiems asmenims. Valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise praėjusiais metais buvo įgaliota valdyti LR ūkio ministerija, o nuo 2001 m. balandžio 17 d., vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. kovo 28 d. protokoliniu sprendimu, ši teisė perduota valstybės įmonei Valstybės turto fondas.

Bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų tiekėjai AB „Lietuvos dujos“ pasirašė dvi sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo 2000 metais:
– 1999 m. gruodžio 16 d. pasirašyta ilgalaikė (6 metų) sutartis tarp Rusijos AB „Gazprom“ ir AB „Lietuvos dujos“
– 2000 m. sausio 14 d. pasirašyta vienerių metų gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis tarp bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės UAB „Stella Vitae“ ir AB „Lietuvos dujos“.

”Mažeikių nafta”

Kai kurie Lietuvos gyventojai mūsų šalį ironiškai vadina „didžia“ naftos šalimi. Tačiau ironija nublanksta, kai peržvelgi, kas pastaraisiais metais vyko Lietuvos „juodojo aukso“ rinkoje. Čia nėra menkniekių – pasaulio galingieji kovoja dėl kiekvieno naftos vamzdelio ar dėmelės. Ir nesvarbu, kur jie būtų: Čečėnijoje, Saudo Arabijoje ar Lietuvoje. Tiesa, Lietuvos (kuri turi vieną nediduką naftos gręžinį ir dėl kurio dantis griežia kaimynai latviai) didžia naftininkų šalimi nepavadinsi, tačiau įdomiausių dalykų dedasi ir čia. Kol aprimusios aistros dėl pačios naftos, kuri glūdi Baltijos jūros dugne, dabar didžiausios kovos verda tarp užsienio kompanijų, kurios valdo mūsų naftos produktų rinką. Ir ši rinka tapo „Mažeikių naftos“ monopoliu. Ši monopolija atsirado todėl, kad

naftos produktais (ir benzinu) prekiaujančioms kompanijoms dėl didelių eksporto bei importo muitų yra pigiau naftos produktų nusipirkti iš vienintelės perdirbėjos – „Mažeikių naftos“, nei gabenti iš kitų užsienio šalių. Natūralu, kad mūsų rinkoje dominuoja „Mažeikių nafta“. Šiuo metu degalų kainos pasiekė trijų litų dvidešimt centų (ir vis kyla), o suskystintos dujos 1,74 litų ribą. “Mažeikių naftos” Komunikacijos skyriaus vadovas Giedrius Karsokas teigia, kad naftos kainų prognozes galima sudaryti ne ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
“Prognozių iki metų pabaigos negali būti dėl paprastos priežasties – Europos rinkoje egzistuoja pernelyg daug nežinomųjų, lemiančių naftos produkcijos kainą”, – teigia G. Karsokas.
Anot jo, didmeninę bendrovėje pagaminamų degalų kainą nustatoma pagal 10 dienų produkcijos kainų vidurkį Roterdame. O šias kainas jau lemia daugelis pasaulinio masto veiksnių (neramumai naftą išgaunančiose šalyse, naftos išgavimo pokyčiai, naftos produktų paklausa tiek didžiausiose, tiek ir mažiausiose rinkose ir t.t.).
Minimalųjį ES akcizų tarifą Lietuva turės pasiekti per numatytą pereinamąjį laikotarpį. Dyzelino akcizo tarifas iki 2013 m. sausio 1 d. turi pasiekti 330 eurų tūkstančiui litrų (dabar Lietuvoje jis siekia 245,2 eurų). Bešvinio benzino akcizas iki 2011 m. sausio 1 d šalyje turi pasiekti 359 eurus 1000 litrų (dabar – 287,01 eurų).
Vairuotojai kasdien spaudoje ieško lentelių su benzino kainomis, kurios per pastaruosius metus pakilo beveik dvigubai. Lietuvoje dėl šitokio kainų šuolio vairuotojai ėmė labiau taupyti. Tai matydami ir norėdami daugiau parduoti savo produkcijos, „Mažeikių naftos“ vadovai sumažino didmeninę benzino kainą. „Mažeikių naftos“ atstovai skelbė, jog šis atpiginimas turėtų pasijusti ir mažmeniniam vartotojui. Tiesa, atpigus kurui „Mažeikių naftoje“, degalinių tinklų vadovai ne visuomet kreipia į tai dėmesį. Jie neskuba sumažinti kainų. Kai kurie specialistai tvirtina, jog „Mažeikių nafta“ susirūpino ir sumažino kainas, nes pamatė, jog konkurentė bei partnerė – „Lukoil“ – iš Rusijos įveža vis daugiau pigesnio benzino. Tačiau naftos kainos priklauso nuo pasaulinės rinkos, o nafta iš Rusijos brangsta.
Šiuo metu turbūt įdomiausia ir aktualiausia tai, kaip mūsų vartotojams tenka pajusti užsienio naftos magnatų verslo posėdžių aidus. 2006 metais barelis (barelis = 115 litrų) naftos Naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) susitarimu kainavo maždaug septyniolika JAV dolerių. Dabar ši kaina siekia maždaug dvidešimt aštuonis JAV dolerius ir kyla.
Augančios naftos kainos palengvina ne tik vairuotojų pinigines. Nuo to, už kokią sumą

parduodamas „juodasis auksas“, priklauso didieji ekonomikos procesai. Pabrangus naftai, kyla kuro kainos, tad padidėja ir kasdieninių produktų kainos. (Pavyzdžiui, pabrangsta sūris, nes jį išvežioti reikalingi pabrangę degalai). O pabrangę produktai didina infliaciją Lietuvoje.
Prekyba nafta – didelis verslas ir dar viena proga pasipelnyti, tik reikia nemažai žinių, bei sugebėjimų jį įgyvendint.

“Rytų skirstomieji tinklai”

Elektros energiją skirstanti ir tiekianti bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra viena iš didžiausių energetikos bendrovių Lietuvoje. 2001 metų gruodžio 31 dieną įkurta AB Rytų skirstomieji tinklai (toliau – RST) skirsto ir tiekia elektros energiją per 727 tūkstančiams elektros vartotojų rytinėje Lietuvos dalyje: Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Utenos apskrityse ir dalyje Kauno bei Marijampolės

apskričių. Bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje veikia 4 regioniniai padaliniai ir 25 teritoriniai skyriai. RST atsakinga už žemosios ir vidutinės įtampos elektros tinklų priežiūrą ir plėtrą bei patikimą elektros energijos tiekimą klientams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. 2006 metais RST baigė 4 metus vykdytą bendrovės pertvarkymą ir atnaujino bendrovės ženklą. Per šį laikotarpį pasikeitė bendrovės organizacijos valdymo modelis bei veiklos principai. 2006 metais buvo pilnai suformuota RST įmonių grupė, kurią sudaro AB Rytų skirstomieji tinklai, UAB „Elektros tinklo paslaugos“, UAB „Rytra“ ir UAB „Tetas“ – įmonės, siūlančios įvairias paslaugas energetikos srityje. RST valdo 100 proc. antrinių įmonių akcijų. Visose antrinėse bendrovės įmonėse galioja bendri patikimumo, orientacijos į klientus, efektyvios ir pelningos veiklos siekimo principai. RST siekia tapti geriausia energetikos bendrove Lietuvoje. Link užsibrėžto tikslo žengiama nuosekliai tvirtinant ryšius su bendrovės klientais, partneriais, darbuotojais ir akcininkais. Jie siekia patikimai ir saugiai skirstyti ir tiekti elektros energiją visiems vartotojams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. RST kasdieniai darbai skirti vienam tikslui – matyti visuomet patenkintus žmones.

IŠVADOS

1. Rinka – tai sudėtingas ekonominis reiškinys, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susisiekti vienam su kitu. Rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą.
2. Skiriamos keturios pagrindinės rinkos struktūros: tobuloji konkurencija, grynoji monopolija, oligopolija, monopolinė konkurencija.
3. Kai veikia vienas gamintojas ir gamina prekę, kuri neturi artimų substitutų, vadinama gryna monopolija.
4. Ryšį tarp gamintojo ir vartotojo rinkoje nusako pasiūla ir paklausa. Paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą.
5. Daugelis didelių firmų, monopolijų, siekia didinti pelną ne keldamos kainas, o mažindamos kaštus. Kiekvienas monopolistas žino, jeigu nustatys labai didelę kainą, jis skatins naujų gamintojų (konkurentų) atsiradimą, substitutų sukūrimą ir vartojimą, valstybės kontrolę.
6. Monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį.
7. Grynasis monopolistas neturi konkurentų. Egzistuoja ekonominiai, teisiniai ir techniniai barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms patekti į šaką.
8. Monopolistui nėra naudinga pernelyg aukšta kaina. Jam pelningiau pelnytis iš ekonomijos gaunamos dideliu mastu, mažinant kainą, skatinant paklausą ir tuo pačiu didinant gamybos efektyvumą, bei mažinant kaštų lygį.
9. Firmos sugebėjimas skirtingomis kainomis pardavinėti produktus vadinamas diskriminacija kainoms. Ekonomistai nagrinėja trijų rūšių diskriminaciją kainoms: pirmojo, antrojo ir trečiojo laipsnio.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.AB „LIETUVOS DUJOS” 2000 metų veiklos ataskaita. Prieiga per internetą: www.dujos.lt
2.AB „Mažeikių nafta“ metinė ataskaita 2004 m. Prieiga per internetą: www.nafta.lt
3.AB „Rytų skirstomieji tinklai“ finansinė ataskaita 2005. Prieiga per internetą: www.rst.lt
4.JAKUTIS A. ir kt. Ekonomikos teorija. 2005.
5.SKOMINAS V. ir kt. Mikroekonomika.

4 Replies to “Monopolinė kainodara”

Leave a Reply

Your email address will not be published.