Įvadas
Jonas Aistis, užkluptas karo Pietų Prancūzijoje, 1940 metais pradėjo rašyti traktatą „Pastovios taikos sąlygos“. Po šito karo baisybių žmonija, susiskaldžiusi į rases ir luomus, pagaliau turės paklusti vieningai pasaulio tvarkai, pasak poeto. „Turės atsirasti tautų bendruomenės valdžia, kuri apims visą žmoniją. Atskiros tos bendruomenės dalys liks savarankiškos ir laisvos savo viduje. Nebus pažeista nei tautybė, nei pasaulėžiūra. Valdžią sudarys tik centralizuotas žmonių buičiai aprūpinti įstaigų tinklas“ . Praėjo pusšimtis metų, ir ta poetinė utopija virto realybe. Pirmiausia ėmė vienytis Europa, nusiaubta dviejų pasaulinių karų. 1957 metais šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija, supratusios, kad bekompromisė konkurencija tarp jų gali duoti tik laikinos naudos, bet ilgainiui sukelia chaosą, įkūrė Europos ekonominę bendriją, siekiant ekonominiu požiūriu integruoti Europą. 1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EEB buvo pavadinta EB ir tapo dabartinės Europos Sąjungos pagrindu. Dabar Europos Sąjunga, kuri yra savotiškas Jono Aisčio vizijos prototipas, apima 25 valstybes-nares, tarp kurių yra ir Lietuva. Laikui bėgant, ES vis daugiau tampa valstybių aktyvumo traukos centru, siekiančiu glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Paskutinio dešimtmečio ekonominėje literatūroje pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi tendencija priimta traktuoti kaip globalizacijos procesą. Prasidėjęs XX amžiuje jis vyksta ir toliau. O šio proceso tikslas – „užtikrinti saugumą ir progresą, pasikeisti informacija ir moderniausiomis technologijomis, išlaikyti įtakos sferas (pavyzdžiui, ekonomines, politines)“ . Šiandien įvairiems globalizacijos aspektams skiriamas vis didesnis dėmesys, taip pat ir Lietuvoje, ypač tyrinėjant integraciją į ES.
Plačiąja prasme globalizacija galima vadinti visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų pasaulinių sąsajų plėtimąsi, gilėjimą, ir spartėjimą . Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir -galų gale – link vieningos visuomenės“ . Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos -intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai – tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.
Skirtingų sričių tyrinėtojai globalizacijos sąvoką vartoja tam tikros jų specializacijos srities globaliniams procesams įvardinti. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą, pabandysiu atskleisti globalizacijos proceso vystymosi veiksnius, ekonomines ir socialines pasekmes, parodyti šio proceso prieštaravimus. Šis darbas bus skirtas aptarti mūsų valstybės narystę Europos Sąjungoje, jos padarinius Lietuvai, užsienio prekybos politikai, ekonominiams pasikeitimams, bei Lietuvos Respublikos žmonių gerovei.
Atsakyti į šiuos klausimus yra aktualu dėl to, kad globalizacijos procesas be abejo liečia Lietuvą, dėl to, kad Lietuva nuo 2004 metų, įstojus į Europos sąjunga, yra šios globalios organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį.
Dabartinė Europos Sąjunga
Šaltinis: http://europa.eu.int – puslapis Internete apie Europos Sąjungą. 1 pav.
1. Globalizacijos koncepcija
Globalizacijos sąvoka yra palyginus nauja, pradėta vartoti XX a. penktojo dešimtmečio viduryje. Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu siejama su viso pasaulio valstybių ekonomine priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Pagal Šiškovą , šiuolaikiniam globalizacijos etapui būdinga tai, kad ji įgauna naują kokybę, kai išsisklaidžiusių pasaulio valstybių ekonominė bendrija perauga į vientisą ekonominę sistemą. globalizacija – tai procesas, kuriam vystantis nacionalinės gamybos ir finansų struktūros vis labiau tampa priklausomos nuo sandėrių su užsienio subjektais. Šiomis sąlygomis nacionaliniai ūkiai tampa vieningo pasaulinio ūkio elementais, o jų likimą lemia šio organizmo, kaip visumos, raida. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Tačiau vieniems atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.
1.1. Globalizacijos procesą generuojantys veiksniai
Kaip buvo minėta, XX a. stiprėjanti nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybė ir pasaulinės ekonominės sistemos vientisumas įžengė į naują fazę. Tai lėmė šie V. Baumilienės išskirti veiksniai :
Gamybos internacionalizacija ir jos kokybiniai pokyčiai;
Kapitalo rinkos internacionalizacija;
Tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija;
Integracijos proceso kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai;
Tarptautinių ekonominių organizacijų vaidmens didėjimas ir kt.
Visų pirma, globalizacijos procesą lėmė šiuolaikinės gamybos internacionalizacija, kurią sąlygoja gamybinių jėgų raida. Jų evoliucijos metu, atsiradus naujoms technologijoms bei sudėtingesnei produkcijai, paaiškėjo, kad bet kurioje šalyje gaminti visas produkcijos rūšis tiesiog neapsimoka. O dėl vis gilėjančio tarptautinio darbo pasidalijimo, pereinama prie gamybos specializacijos. Taip pat svarbų vaidmenį plečiantis ryšiams tarp įvairių šalių gamintojų vaidina naujos transporto ir ryšių priemonės, ypač platus „Interneto“ tinklas, bei sistemos, leidžiančios iš vieno centro valdyti įvairiose šalyse išdėstytas gamybas.
Kitas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra kapitalo internacionalizacija, savo ruožtu gilinanti gamybos internacionalizaciją: tarptautinio kapitalo savininkai vysto savo įmonių, esančių įvairiose pasaulio šalyse, specializaciją, plečia jų produkcijos pasaulinę prekybą. Kartu vystosi gamybinio kapitalo tarptautinė nuosavybė. Tokių firmų pavyzdžiu yra jau seniai žinomos ir šiuo metu sparčiai augančios transnacionalinės kompanijos, kurios dabar kontroliuoja nuo1/3 iki1/2 pasaulinės pramonės produkcijos, virš ½ tarptautinės prekybos ir apie 80 proc. naujos technikos ir technologijų.
Reikšmingas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija, kuri palengvina prekių ir kapitalo judėjimą tarp šalių. Pavyzdžiui, visuotinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų (GATT), vėliau Pasaulinės prekybos organizacija, leido mažinti muitus tarp išsivysčiusių šalių iki 3,5 – 5 proc.
Ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus ES, kuriai nuo 2004 metų priklauso jau 25 valstybės, susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo, darbo jėgos rinkas. Europos integracijos procesą 2007 m. dar labiau sustiprins dviejų valstybių įstojimas į ES. Integracija dažniausiai yra regioninio pobūdžio susivienijimai. Kai kurių mokslininkų nuomone, integracija įeina į globalizacijos turinį, nes sustiprina integruotų šalių įtraukimą į vientisą pasaulinį ūkį per besiplečiančias rinkas ir kitus procesus .
2. globalizacija ir regionalizacija
globalizacija yra šiuolaikinės ekonominės pažangos forma, ir vien dėl to ji nesulaikoma. Dalyvavimas globalizacijos procese, kaip jau minėjau, užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose, žodžiu, leidžia plėsti ir ugdyti gamybą bei kelti gerovę.
Kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą. Regionalizacija nėra nei vien tiesioginė globalizacijos raiška, nei koks nors jos neigimas ar priešinimasis jai. Regionalizacija – tai pasaulio tautų ir vyriausybių priemonė prisitaikyti prie nesulaikomo ekonominės pažangos nešėjos – globalizacijos, kuri vyksta, kaip žinoma, ignoruodama bet kokius valstybių interesus ir strategijas. Regionalizacija, kalbant iš esmės, yra tas pats nacionalinių ūkių integravimo į didesnį vienetą procesas, tiktai vykstantis regiono mastu. Šia prasme galime sakyti, kad regionalizacija yra regioninė globalizacijos forma .
Tačiau iš kitos pusės tokius regioninius susivienijimus, kaip Europos Sąjunga, neseniai susikūrusi Afrikos Sąjunga, taip pat Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija NAFTA ir t.t, galima laikyti „antiglobalizacijos“ pavyzdžiais, nes globalizacija yra procesas, kuriuo metu į vientisą sistemą vienijasi visas pasaulis. O šios organizacijos yra uždaros regioninės ekonominės sąjungos, globalios tik tam tikro susivienijimo viduje. Pavyzdžiui ES pagrindas yra taip vadinama „bendroji rinka“, pagrįsta keturiomis laisvėmis: prekių, kapitalo, paslaugų ir žmonių laisvas judėjimas iš vienos valstybės narės į kitą, tarsi visa tai vyktų vienoje šalyje – be patikrinimų pasienyje ir be muitų. Tačiau šis principas veikia tik Sąjungos viduje, tarp 25 valstybių narių. Taip, prekyba bloko viduje vyksta, panaikinus muitus, tačiau prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis jam, ES taiko bendrąjį muitų tarifą ir vykdo bendrą prekybos politiką. Dar vienu pavyzdžiu būtų žmonių judėjimo laisvės apribojimai. ES valstybės su aukštu pragyvenimo lygiu traukia emigrantus, laimės ieškotojus iš Rytų Europos, Azijos bei Afrikos. Jau dabar Vokietija negali susidoroti su turkų antplūdžiu, o Prancūziją nelegaliai „užkariauja“ musulmonai. ES šalys jau suvokė ekonominių emigrantų grėsmę ir prieš juos užsklendžia duris. Bet ne tik ES nepriklausančių šalių gyventojams taikomi judėjimo apribojimai. Keisčiausia, kad, propaguodamos keturias laisves, kai kurio valstybės narės taiko limitus ir 2004 metais į ES įstojusioms Rytų Europos šalims: pavyzdžiui, Vokietijoje 7-8- metus po įstojimo į ES šių valstybių neturės teisės įsidarbinti . To pasekoje iškyla klausimas ar regionalizacija neprieštarauja globalizacijos principams.
Nors Europos Sąjungą galima laikyti tam tikra prasme vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent Europos Sąjungos kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, tapo pagrindine globalizacijos instrumentų „nešėja“ į Lietuvos rinką.
Europos Sąjunga – tai tautų, valstybių, kultūrų bendrija, kurioje globalumas nenaikina savitumo, atvirkščiai, joje savitumas dar labiau išryškėja.
Pasaulio ekonomikos globalizacija buvo vienas iš pagrindinių Europos integracijos katalizatorių, kaip ir bendras siekis išvengti konfliktų ir karų Europos kontinente. Tačiau plėtra negali remtis vien tik ekonomika. Todėl Europos Sąjunga ir tampa ne vien ekonomine sąjunga, bet ir politine sąjunga kurią vienija visų jai priklausančių valstybių ir dar siekiančių narystės šalių bendri interesai.
3. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai sunkiai atgavus nepriklausomybę, valdžia pasirinko naują orientavimosi kryptį – Vakarų link, užsibrėžė naują tikslą – integraciją į Europos Sąjungos bloką, didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje. Kelias į politinio ir socialinio saugumo tvirtovę nebuvo trumpas ir lengvas. Integraciją į šią organizaciją vyko keliais etapais. Dar 1995 gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė oficialią paraišką Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare. 1999 m. gruodžio 10 – 11 d. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Jau 2000 m. vasario 15 d. pradėjusi oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates, Lietuva tapo „aukso vidurio“ dalimi“ . Visos derybų delegacijos tikslas buvo užtikrinti Lietuvai palankias narystės ES sąlygas ir įgyvendinti strateginius valstybės tikslus – baigti derybas 2002 metais, o 2004 metais su pirmąja banga tapti ES nare. Derybose dėl narystės buvo nagrinėjama ne vienas ar keli specifiniai klausimai, bet procesas – Lietuvos pasirengimas narystei ES, kuris apėmė ES teisės aktų nuostatų perėmimą daugelyje sričių. Iš viso buvo deramasi dėl 31 derybinių skyrių:
Šaltinis: Purlys V., Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, 2002 2 pav.
Delegacijos bendrų pastangų, gero strateginio planavimo, deramai pravestų reformų įvairiose srityse, bendradarbiavimo su interesų grupėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis dėka, delegacijai pavyko pademonstruoti valstybėms narėms, kad Lietuva yra verta būti tarp jų ir jau 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje derybos oficialiai buvo baigtos ir Lietuva buvo pakviesta tapti ES nare. Beveik po metų, 2003 m.balandžio 16 d. Atėnuose ES ir Lietuva kartu su kitomis 9 valstybėmis kandidatėmis pasirašė Stojimo sutartį. 2003 m. gegužės 10-11 d. vyko Referendumas dėl Lietuvos narystės ES, kuriame dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų, kurių 91,07 proc. pasisakė už stojimą į šią organizaciją . Pagaliau 2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo pilnaverte ES nare. Svarbu įvertinti šio įvykio pasekmes.
4. Stojimo fiskalinės pasekmės
Lietuva, kaip ir kitos ES narės, įstojusi į Sąjungą moka į jos biudžetą 1 proc. surinkto pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 1,27 proc. biudžeto įplaukų, apskaičiuojamų nuo šalies bendrojo vidaus produkto, taip pat surenkamus importo muitų mokesčius bei rinkliavas už importuojamus žemės ūkio produktus . Be to, derinant Lietuvos teisės normas, didinami kai kurie ES reglamentuojami mokesčiai bei griežtinami kiti standartai, dėl kurių gali brangti apmokestinamosios prekės ir paslaugos. Tačiau kartu Lietuva gauna išmokas iš ES biudžeto, nors jos gana aiškiai sutelktos į tam tikras sritis (žemės ūkį, infrastruktūrą) ir panaudojimo būdus (įrangai modernizuoti, mokymams). Be to, narystė ES kai kurių produktų kainas gali spausti mažėjimo linkme. Bendras ekonominės narystės ES naudos ir kaštų balansas yra sunkiai įvertinamas kokybiškai, nors palyginti finansinius srautus tarp ES ir Lietuvos biudžetų galima gana lengvai ir tai rodo aiškų teigiamą balansą Lietuvos naudai. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų, o iš Sąjungos gauti apie 2,67 mlrd. eurų (sumos suderėtos stojimo derybų metu). Taigi, įstojus į ES, Lietuva gauna didesnes finansines galimybes, kurio naudojamos šalies ekonominiai padėčiai gerinti.
5. Ekonominės pasekmės
Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Visų pirma, Lietuvai įžengus į plačią ES rinką, padidėjo importo ir eksporto rodikliai. Palyginti 2004 metų ketvirtojo ketvirčio užsienio prekybos rezultatus su tuo pačiu 2003 metų laikotarpiu, užsienio prekybos augimas buvo žymus: apyvarta išaugo 2670,0 mln. Lt (18,8 proc.), eksportas – 1641,5 mln. Lt (28,4 proc.), importas – 1028,5 mln. Lt (12,2 proc.). Statistikos departamento duomenimis 2005 m. sausio–vasario mėn., palyginti su 2004 m. sausio–vasario mėn., eksportas ir importas dar padidėjo atitinkamai 18,8 proc. ir 13,1 proc.
Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 metų laikotarpiu, BVP išaugo 7,2 proc. Per pirmą ketvirtį veikusiomis kainomis buvo sukurta 8.28 mlrd. EUR vertės BVP. Jo dalis vienam šalies gyventojui siekė 2404 EUR. Beveik visose ekonominės veiklos rūšyse buvo daugiau sukurta bendrosios pridėtinės vertės, ypač gamybos ir gamybinės paskirties paslaugų įmonėse, kuriose sukurta daugiau nei 70% bendrosios pridėtinės vertės.
Lietuvai įstojus į ES, užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4.25 mlrd. EUR ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4.9%.
5.1. Laisvas prekių judėjimas
5.1.1. Užsienio prekybos pasikeitimai
Lietuvai tapus pilnaverte ES nare, ji įgavo visas teises ir prievoles, kurias turi visos ES valstybės. Taip pat mūsų valstybės teritorijoje įsigaliojo ir keturios laisvės: paslaugų, prekių, kapitalo ir žmonių laisvas judėjimas ES ribose. Šios prielaidos sukėlė daugelį pasikeitimų įvairiose srityse. Be abejo, įsigalėjus gamybos veiksnių judėjimo laisvei, labiausiai pasikeitė Lietuvos prekybos politika. Nes, tapus šio prekybos bloko nare, mūsų šalis perėmė ES taisykles, standartus ir kitas normas, susijusias su tarptautine prekyba. Laisvas prekių judėjimas apima muitų ir muitinių panaikinimą, bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, netarifinių kliūčių panaikinimą.
Lietuvai įstojus į šią organizaciją, buvo pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai su ES. Kita vertus, Lietuvai tenka sutapatinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reiškia ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turėjo kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, konvencinis importo muitas automobiliams iš Japonijos ar JAV padidėjo nuo 0 iki 10 proc., radijo imtuvams – nuo 0 iki 9,3 proc., trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, šis skirtumas bus lygus 6,5 proc., gamtinėms dujoms – 0,7 proc.), kitais atvejais importo muitai mažinami(pavyzdžiui, benzino muitas sumažintas nuo 15 proc. iki 4 proc.) .Bendras šių pasikeitimų poveikis nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu šiek tiek išaugo. Prekybai su JAV ar Japonija ES netaiko jokių lengvatų, tad nemažai iš jų įvežamų produktų, konkuruojančių su gaminamais ES, taip pat brangsta. Lietuvai tenka atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, su kuria Lietuva buvo pasirašiusi laisvosios prekybos sutartį. Užtat sumažinamos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą.
5.1.2. Mokesčių politikos pasikeitimai
Europos Sąjungos (ES) Sutartis nustato keturias laisves: laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Siekiama, kad ES narių vykdoma mokesčių politika nevaržytų išvardintų laisvių. Dėl šios priežasties ES jau kelis dešimtmečius vyksta netiesioginių mokesčių harmonizavimo procesas. ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai, nes, esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės rinksis palankesnes šalis verslui ir gyvenimui, tuo tarpu kitos kentės nuo menkų biudžeto pajamų.
Tuo tikslu nustatyti minimalūs akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio tarifai, bazės, lengvatos, suvienodinti muitai. Šalims narėms draudžiama įvesti kitus netiesioginius mokesčius.
Todėl, Lietuva stodama į ES turėjo suderinti taikomus PVM ir akcizo mokesčius su ES nustatytomis minimaliomis mokesčių normomis, apmokestinimo baze bei administravimo principais. Kaip tik šie pakeitimai sukėlė didžiausią nerimą Lietuvos verslininkams, nes netiesioginių mokesčių reguliavimo pakeitimai svarbūs ne tik prekiaujantiems su ES, kai prekyba su Sąjunga nebebus laikoma importu ir eksportu, bet ir Lietuvos viduje veikiančioms įmonėms. Svarbiausios akcizais apmokestinamos prekės, kurios brangsta po įstojimo dėl mokesčio didinimo, yra degalai, cigaretės, taip pat elektros energija ir kitos kuro rūšys. Degalų akcizas baigiamas derinti jau 2004 metais, dėl to metų pradžioje padidėjo dyzelio ir benzino kainos. Nuo 2004 m. sausio 1 d. nustatytas akcizo už variklių benziną tarifas – 1318 Lt už toną. Finansų ministerijos skaičiavimais, padidinus akcizo už variklių benziną tarifą nuo 1250 Lt iki 1318 Lt, o už dyzelinius degalus – 1002 Lt už toną, vidutinė mažmeninė benzino ir dyzelio litro kainos dėl akcizo tarifų kėlimo galėtų padidėti atitinkamai apie 0,06 Lt. ir 0,16 Lt . Kitiems akcizams suderinti nustatyti pereinamieji laikotarpiai. Pavyzdžiui, elektros energija turėtų būti apmokestinama nuo 2010 m., akcizas cigaretėms bus laipsniškai didinamas iki 2009 m. pabaigos. Kai kuriais atvejais akcizai bus netaikomi, pavyzdžiui, akcizas už elektros energiją, parduodamą fiziniams asmenims.
Kalbant apie pridėtinės vertės mokestį, svarbu pažymėti, kad Lietuva, kaip ES narė, didina jį šildymui. Iš kitų svarbių nuostatų paminėtina tai, kad prekyba su kitomis ES šalimis nebebus laikoma eksportu bei importu, vadinasi, išnyks ir atitinkamos procedūros, o prekėms, tiekiamoms į kitą ES valstybę narę, bus taikomas 0 proc. PVM tarifas.
Tęsiant kalbą apie mokesčius, svarbu paminėti apie daug diskusijų keliantį 4 proc. solidarumo mokestį, kuri LR Vyriausybė ketina įvesti dėl pajamų mokesčio 9 proc. per tris metus mažinimo. Be to daug diskusijų sukelia kelių mokestis.
5.1.3. Inovacijų panaudojimo galimybės
Narystė ES suteikia Lietuvai svarbias galimybes – laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti. Deja, tarptautinėse rinkose Lietuva dalyvauja daugiausia kaip tradicinių prekių (tekstilės gaminių, naudojant tradicines technologijas pagamintų naftos produktų ir trąšų, taip pat baldų, maisto produktų) tiekėja. Daugybė konkurentų, maža pridėtinė vertė, mažytė pelno marža ir augimo neperspektyvumas – visa tai būdinga tokiai specializacijai . Todėl Lietuvos įmonėms svarbu imtis inovacijų bei naujų technologijų diegimo. Inovacijų diegimas įmonėje yra vienas iš kritinių veiksnių, lemiančių jos sugebėjimą konkuruoti tiek vietinėje, tiek tarptautinėje verslo aplinkoje. Būtinybę diegti inovacijas Lietuvos įmonės ypatingai pajuto šaliai įstojus į ES, kai auganti konkurencija iš užsienio kompanijų, turinčių didelę verslo tarptautinėse rinkose patirtį, pusės dar labiau sustiprėjo. Norėdamos išlikti konkurencingos, šiandienos įmonės turi daryti daugiau nei tiesiog gaminti produktus ar tiekti paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, sparčiau modernizuotis, operatyviau reaguoti į kainų kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Inovacijų diegimas užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą sparčiai įmonės plėtrai. Vykdant šią veiklą, padeda tas aspektas, kad įstojus į Europos Sąjungą, mūsų valstybė gali lengviau pasinaudoti ES inovacijų rezultatais ir patirtimi. Tačiau viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti naujus produktus ir procesus diegiančioms įmonėms, – per mažas inovacijų finansavimas. Čia didelis vaidmuo atitenka finansiniai paramai iš ES fondų. Ūkio ministerija parengė visą reikiamą bazę, kuri paskatins veiksmingą fondų panaudojimą: sukurta informavimo apie struktūrinių fondų paramą sistema, viešasis informavimo tinklas (40 verslo informacijos centrų, 7 verslo inkubatoriai) ir inovacijų paramos tinklas (Lietuvos inovacijų centras, 5 atstovybės šalies regionuose, 6 mokslo ir technologijų parkai) . Tai padeda toliau užtikrinti ekonomikos plėtrą, didinti gyventojų užimtumą, kelti šalies piliečių gerovę.
Inovacijų kūrimas, moksliniai tyrimai 2004-2006 m. Bendrajame Programavimo Dokumente pavadinti prioritetiniais, todėl nemaža Europos Sąjungos paramos dalis skiriama būtent jiems. Be to iki 2003 m. moksliniams tyrimams ir jų plėtrai Lietuva skiriama apie 0,6 proc. nuo bendro nacionalinio produkto (BNP) . Tačiau verta pastebėti, kad visos kitos ES šalys laikosi pozicijos, kad efektyvų šių tyrimų vystymą ir žinių ekonomikos raidą gali garantuoti lėšos, sudarančios 3 proc. BNP. Pagal dabartinį rodiklį Lietuvai tenka 49 vieta, o pagal perspektyvinį rodiklį – 43. Šis indeksas priklauso nuo inovacijų. Deja, čia Lietuva iki įstojimo į ES buvo paskutinėje vietoje tarp Europos šalių . Išeitimi būtų žinių ekonomika – mokslu grįsta ekonomika. Tam Lietuvai imasi optimizuoti švietimo sistemą, rengti specialistus, galinčius ne tik įsisavinti, bet ir kurti naujas technologijas.
6. Paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvė
Šiuo metu paslaugų judėjimas ES teritorijoje yra nepalyginamai menkesnis nei prekių judėjimas, o paslaugos visų ES šalių ekonomikose sudaro didžiausią sukuriamos pridėtinės vertės dalį. Viena iš ES direktyvų siekiama panaikinti kliūtis laisvam paslaugų judėjimui tarp bloko šalių, t.y. kliūtis paslaugų teikėjui steigtis kitoje valstybėje narėje ir teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje joje neįsisteigus. Laisvas paslaugų judėjimas sudarytų naujų galimybių kurtis ir veikti naujoms įmonėms, o vartotojams – rinktis įvairesnes paslaugas iš didesnio skaičiaus konkuruojančių teikėjų. Tačiau pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenis ES paslaugų rinka šiuo metu nėra vieningai reguliuojama. Vieningą paslaugų rinką siekiama sukurti iki 2010 metų. Šiuo metu rengiamos naujos direktyvos tikslas – pašalinti kliūtis, kylančias vienoje ES šalyje įsikūrusiai bendrovei imtis verslo kitose valstybėse narėse. Tikslui pasiekti taikomos tam tikros priemonės, dvi iš kurių yra visose ES šalyse supaprastinti paslaugų reguliavimą, iki 2008 metų pabaigos įsteigti “vieno langelio” principo institucijas, kurios išduotų leidimus teikti paslaugas visose valstybėse narėse. Numatoma, kad vienos ES šalies įmonėms nebereikės steigti atstovybių kitose narėse, laikytis kitokių nei kilmės šalies taisyklių, registruoti savo darbuotojus kitų šalių vietinėse institucijose ir pan. Aišku, kad susikūrus vieningai paslaugų rinkai, visomis šios laisvės galimybėmis, galės pasinaudoti ir Lietuva.
Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių. Šiuolaikinės ryšių ir kompiuterizacijos priemonės leidžia sekti ir kontroliuoti vertybinių popierių rinkas įvairiose pasaulio taškuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Lietuvos Respublika užtikrina laisvus einamosios sąskaitos, įskaitant kapitalo sąskaitą, mokėjimus. Taip pat Lietuvos Respublikoje nėra apribojimų su komerciniais sandoriais ar paslaugų teikimu susijusiems kreditams, taip pat finansinėms paskoloms ir kreditams. Rezidentai gali atidaryti sąskaitas užsienio bankuose, o ne rezidentai – be apribojimų sąskaitas Lietuvos Respublikos komerciniuose bankuose.
7. Laisvas asmenų judėjimas
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuviai tikėjosi jog bus lengviau susirasti gerą darbą, užsitikrinti sėkmingesnę karjerą, įgyti geresnį išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, jausis pilnaverčiais ir lygiateisiais ES piliečiais, o ne antrarūšiais migrantais. Tačiau realybė nėra tokia skaidri, ir išvažiuojantys (turiu omeny, kad dažniausiai išvažiuoja žmonės be išsilavinimo, ar žemos kvalifikacijos darbininkai) susiduria su daugeliu problemų, nes kai kuriose ES šalyse susiformavo tam tikras nepalankumas naujoms ES valstybėms, pastarąsias vadinant „grupe savanaudžių, egocentrikų, rūpesčių kėlėjų, kurios tikisi, kad narystė ES ir NATO pakels jų ekonomikos ir saugumo lygį“ . Šį nepalankumą tvirtina ir tas faktas, kad 15 ES valstybės laisvą asmenų judėjimą pavadino viena jautriausių ekonominio bloko plėtros sričių ir derybų metu paprašė pereinamojo laikotarpio, nes dalis ES šalių iš laisvo asmenų judėjimo tikėjosi daugiau žalos, negu naudos. Tai ypač aktualu Vokietijai bei Austrijai. Šios šalys dabar taiko maksimalų 7 metų pereinamąjį laikotarpį. Taip pat Suomija po Lietuvos įstojimo į ES taiko dvejų metų pereinamąjį laikotarpį. 2003 metais tik 5 šalys: Airija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Danija ir Švedija pareiškė, jog netaikys pereinamojo laikotarpio naujoms ES narėms. Tačiau svarbų pažymėti, kad Danija taiko penkerių metų darbo ir gyvenimo šalyje laikotarpį, po kurio bus garantuotos užsieniečiams tokios pat socialinės teisės, kaip ir kitiems, dirbusiems čia visą gyvenimą. Tačiau nemalonūs faktai neužgožia tikrovės – atsivėrus sienoms, vis daugiau žmonių plusta į kaimynines šalis. Ypač didelės galimybės studijuoti ir dirbti atsivėrė studentams. Apie tai byloja faktas, kad šiais metais vien tik Vilniaus universitetas siunčia 242 studentus į Danijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos, Belgijos, Austrijos bei kitų ES šalių universitetus. Taip pat pasisekė verslininkams, nes tikra prasme palengvėjo verslo sąlygos ES šalyse. Dabar yra galimybė kelti kvalifikaciją užsienyje, išvažiuojant stažuotei į kitas šalis, be to kviečiami aukštos kvalifikacijos specialistai iš Europos Sąjungos. Tokiu būdu vyksta informacijos apsikeitimai, naujų žinių įsisavinimas, verslininkai gali, pasinaudodami Europos šalių patirtimi, gerinti savo verslo rezultatus.
Tačiau, nepaisant visų pliusų, laisvas asmenų judėjimas kelia ir tam tikrų grėsmių. Šiuo metu užsienyje jau dirba daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimai rodo, jog Lietuvai tapus ES nare bendras išvykusiųjų skaičius dar labiau padidėjo , kai kurie šaltiniai nurodo 350 tūkstančių skaičių. Nors daugelis nori išvykti dirbti ne ilgiau kaip dvejiems metams, tokia didelė darbuotojų migracija gali sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Ypač pavojingas yra vadinamasis protų nutekėjimas, kai Lietuva gali prarasti aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sunkiai įsivaizduojamas mūsų ūkio modernizavimas ir plėtra. Tokia tendencija jau pastebima, nes nepatenkinti mažais darbo atlygiais, į užsienį išvažiuoja geri ir dar jauni gydytojai, mokytojai, dėstytojai, informacinių technologijų specialistai. Jau šiandien jaučiasi kompetentingų šių bei kitų profesijų darbuotojų, kvalifikuotų įvairių lygių specialistų trūkumas. Toks specialistų, o tuo pačiu ir vietinių firmų trūkumas natūraliai pritrauks projektų vykdytojus, pirmame etape tai bus subrangovai, iš kitų šalių. Tai savo ruožtu dar labiau mažins galimybes įsidarbinti vietiniams žmonėms .
Lietuvių migracija pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir toms kuriose emigrantai apsigyvena. Lietuvai būdingi trys nemalonūs aspektai: 1) užmokestis yra smarkiai mažesnis (vidutinis mėnesinis atlyginimas sudaro 1222 litų ), nei išsivysčiusiose ES šalyse (palyginimui, WSI duomenimis Vokietijoje vidutinis darbo užmokestis 1450 -1500 € ); 2) žmonės pratę dirbti prastesnėmis darbo sąlygomis; 3) labai silpni kolektyviniai darbo santykiai. Todėl daugelis migrantų gali nesunkiai sutikti dirbti prastesnėmis sąlygomis negu vietinis darbuotojas ir tuo pačiu sukelti ne tik nesąžiningą konkurenciją darbo rinkoje, bet ir grėsmę patiems darbo standartams.
Kad Lietuva neprarastų kvalifikuotų specialistų ir nekeltų problemų ES šalims, mūsų valstybei būtina, plečiantis ūkiui ir augant darbo našumui, didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Kadangi vienas iš svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, Lietuva privalo didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius ir skirti didesnį dėmesį visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, nes geresnis pasirengimas suteikia daugiau galimybių įsidarbinti. Būtent šis tikslas yra vienas iš prioritetinių 2004 -2006 m. Lietuvos Bendrajame Programavimo dokumente, kuriam pasiekti labai svarbios yra ES fondų investicijos Lietuvai. Žmogiškųjų išteklių plėtrai Lietuva 2004 – 2006 metais numato skirti 147,3 mln. Eurų (18,6 proc. visų iš ES fondų Lietuvai skiriamų lėšų). Suma atrodo įspūdinga, tačiau palyginus su kitomis šalimis, Lietuva šiam reikalui numato skirti mažiausiai tarp 10 naujų ES valstybių narių. (Slovakija 27,6 proc. , Slovėnija 33 proc.)
BPD žmogiškųjų išteklių plėtros priemonių finansavimo proporcijos. 3 pav.
Priemonė Lėšos 2004-2006 m., mln. eurų Procentais
Užimtumo gebėjimų ugdymas 40,6 28,0
Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 26,1 18,0
Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija 14,5 10,0
Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas 40,6 28,0
Žmogiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijose didinimas 23,2 16,0
Po gegužės 1 d. stebimas pakankamai ryškus turistų skaičiaus padidėjimas. Todėl vienas iš prioritetinių Lietuvos Respublikos tikslų yra viešosios infrastruktūros, skatinančios turizmo paslaugų plėtrą, sukūrimas . Šiam tikslui artimiausiais dviem metais investicijos į turizmo sektorių bus didinamos 15 procentų. Išnykusios sienos tarp ES valstybių narių sąlygoja turistų skaičiaus padidėjimą 5 proc., o taip pat pajamų iš turizmo sektoriaus padidėjimas 7 procentais .
8. Globalizacijos poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai
Lietuva yra plačiai atsivėrusi globalizacijos ir regioninės integracijos procesams. 2000 m. jos BVP sudarė 0,036 proc. pasaulio BVP, tuo tarpu eksportas siekė 0,061 proc. pasaulio prekių eksporto. Kitaip sakant, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje buvo 1,7 karto didesnė už jos dalį pasaulio gamyboje.
Ekonominės veiklos pagrindą sudaro šie komponentai:
Darbo jėga;
Technologija;
Infrastruktūra;
Finansinis kapitalas;
Pastaraisiais metais vykstantis globalizacijos procesas labai veikia visus komponentus.
Darbo jėga. Ji visada buvo svarbi ekonominės veiklos sudėtinė dalis, o ateityje ji gali tapti dar svarbesne. Anksčiau buvo reikalinga daugiausia nekvalifikuota arba mažai kvalifikuota darbo jėga, tačiau vienas svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, kuris pabrėžia inovacijas ir žinias, pramonės augimą, pagrįstą moksliniais tyrimais. Tokiu būdu Lietuvos dalyvavimas šiame procese reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl, kaip jau minėjau, Lietuva vis daugiau investuoja pinigų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
Negalima pamiršti ir apie proto nutekėjimą dėl mažo darbo atlyginimo ir prastų daro sąlygų Lietuvoje, kuris tapo pagrindinių mūsų šalies bruožų, panaikinus sienas. Todėl Lietuva, finansuojant žmonių mokymąsi, kartu turi didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Darbo užmokesčio didinimas tapo svarbus ypač paskutiniais mėnesiais, kai Lietuvą sukrėtė gydytojų grasinimai boikotuoti, jeigu jie už savo darbą negaus dvigubai didesnes algas. Tai nulėmė priimtas nutarimas didinti padidinti medicininių įstaigų darbuotojams atlyginimus 28 proc. Be to, stebėtina, kad nors lėtai, tačiau vyksta minimalaus darbo užmokesčio didinimas. Nuo 2005 m. birželio 1d. jis išaugs 50 litų, ir sudarys 550 lt. per mėnesį.
Technologija. Dar niekada istorijoje pasikeitimai nebuvo tokie greiti. Labai daug pasikeitimų įvairiose ekonominės veiklos srityse sąlygojo greitas technologijos vystymasis. Technologija tiesiogiai veikia ekonominės veiklos darbo jėgą, konkurenciją, našumą, todėl Lietuvai svarbu didelį dėmesį sutelkti būtent šioje sferoje. Lietuva 2003m. technologijoms skyrė apie 381 mln. Litų (0,6 proc. nuo BVP), tačiau tapus ES nare, šis skaičius auga. Taip Lietuvos ekonomikoje siekiama sukurti prielaidas įmonėms gaminti produktus, kurie gali konkuruoti ne tik vietinėje rinkoje, bet ir plačioje ES rinkoje. Lygiagrečiai siekiama plėtoti gamybos sektoriaus aukštąsias technologijas, investuojant į aukšto lygio tyrimų it technologinės plėtros paslaugas. Pagal aukštųjų technologijų programą Lietuva teikia pirmenybę, investuojant lėšas, šioms sritims:
biotechnologijai, mechatronikai, lazerių technologijai, informacinėms technologijoms, nanotechnologijai bei elektronikai .
Išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai ( MTEP)
1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso, mln. Lt 114,9 164,9 217,2 244,5 220,3 269,9 326,8 344,7 381,8
Išlaidų mokslo tiriamajai veiklai santykis
su bendruoju vidaus produktu (BVP), % 0,46 0,52 0,56 0,56 0,52 0,59 0,68 0,67 0,68
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas. 4 pav.
Kadangi investicijos į naujų technologijų kūrimą labai rizikingos, čia svarbus vaidmuo tenka įvairiems regioninio masto programoms, viena iš tokių yra Europos tyrimų, plėtros ir bendradarbiavimo programa „Eurika“. Šios programos tikslas – remti orientuotą į rinką mokslo tyrimų ir technologijų plėtrą visose šiuolaikinėse technologijų srityse, gerinti gaminių, procesų ir paslaugų kokybę ir galiausiai didinti ES valstybių konkurencingumą .
Diegiant naujas technologijas, keičiasi ir darbo turinys. Darbo operacijų automatizavimas verčia darbuotojus sugebėti orientuotis informacijos srautuose, lyginti variantus ir priimti nestandartinius sprendimus. Kita vertus, mažėja užimtumas gamybiniame sektoriuje ir ypač žemės ūkyje.
Infrastruktūra. Tradiciškai infrastruktūra yra keliai, magistralės, vamzdynai, oro uostai, geležinkeliai, elektros energijos tiekimo linijos. Anksčiau infrastruktūra buvo visų šių dalykų turėjimas. Tačiau šiandien vien turėti šių tradicinių infrastruktūros elementų nepakanka, labai svarbiu kriterijumi tapo jų kokybė. Taip pat švietimo sistema, telekomunikacijos, bendruomenės žinių vystymo įstaigos, sveikatos apsaugos įstaigos, anksčiau nelaikytinos infrastruktūra, dabar laikomos labai svarbia jos dalimi. Regionalizacija šiame kontekste skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra yra prioritetinė 2004-2006 metams. Pagal Bendrą Programavimo Dokumentą, šiam prioritetui Lietuva per tris metus numato skirti didžiausią ERPF (128,1 mln.) ir Sanglaudos fondo (virš 300 mln.) lėšų dalį. Pirmiausiai lėšos skiriamos transporto infrastruktūrai, pavyzdžiui geležinkelio infrastruktūros atnaujinimo, rekonstrukcijos ir gerinimo. Siekiant plėtoti vandens ir sausumos transporto tarpusavio sąveiką ir skatinti krovinių gabenimą geležinkeliais bei laivais, bus atliekama Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste esančių geležinkelių rekonstrukcija . Siekiant Lietuvoje sukurti vieningą vidaus vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, bus vykdoma jos infrastruktūros rekonstrukcija, pritaikant keleivinių ir krovinių vežimui. Siekiant užtikrinti lėktuvų skrydžių saugą ir pagerinti keleivių aptarnavimo kokybę, bus modernizuojama Lietuvos oro uostų infrastruktūra.
Lietuvos gyventojų sveikatos laipsnis turi tiesioginę įtaką, padedant kurti nacionalinio ūkio augimo sąlygas. Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Lietuva modernizuoja šalies sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą:
Tokiu būdu didinant investicijas į infrastruktūrą, didėja investicijų grąža, našumas ir privačios investicijos, o visa kartu paėmus didėja turto kūrimo tempai, kitaip tariant, daromas teigiamas poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai.
Finansinis kapitalas. Finansinis kapitalas – tai kuras, būtinas regionams, kurie nori veikti, augti, plėstis, įdiegti į rinką ir parduoti naujus produktus tam, kad sugebėtų reaguoti į rinkos pokyčius ir išlikti konkurencingais. Kaip teigia neoklasikinė augimo teorija, vidaus ir tarptautinės rinkų liberalizavimas padidina užsienio investicijų sumą regione. 2004 m. gruodžio 31 d. duomenimis, sukauptos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 16,19 mlrd. litų (4,69 mlrd. EUR). Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005
1406 2801 4162 6501 8252 9337 10662 13184 13699 16193
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas 5 pav.
Vienam šalies gyventojui vidutiniškai teko 4 727 litai (1 369 EUR) tiesioginių užsienio investicijų. 2004 m. daugiausia tiesioginių investicijų buvo skirta apdirbamajai pramonei (1176,1 mln. Lt), elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklai (261,4 mln. Lt), didmeninei ir mažmeninei prekybai (246,4 mln. Lt), piniginio tarpininkavimo veiklai (221,1 mln. Lt).Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60% visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. sausio 1 d. 16192,56 mln. Litų.
Pagrindinės šalys investuotojos. 6 pav.
Tiesioginių investicijų pritraukimas leidžia kelti Lietuvos makroekonominius rodiklius, kurti naujas darbo vietas, bei žmones mokyti, perkelti naujas technologijas su pažangia verslo valdymo patirtimi. Dėl užsienio investicijų į Lietuvą esančios ir naujos vietos įmonės išplėtoja tiekėjų tinklą, ko pasekoje padidėja verslo apytaka. Be to , paprastai modernios verslo šakos pramonės įmonės gamina tai, kas skirta eksportui. Todėl galima teigti, kad užsienio investicijos stiprina Lietuvą ir leidžia jai jaustis saugesne konkurencijos sąlygomis.
2004 m. šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas sudarė 3,12 mlrd. litų ir, palyginti su 2003 m., padidėjo 2,88 mlrd. litų. Daugumą investicijų užsienyje sudarė Lietuvos komercinių bankų investicijos – 2,13 mlrd. litų (iš jų 1,16 mlrd. Lt sudarė nerezidentams suteiktos paskolos). Be to, komerciniai bankai 450,9 mln. litų investavo į nerezidentų išleistus skolos vertybinius popierius ir pinigų rinkos priemones. Kitų šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas 2004 m. sudarė 982,7 mln. litų, iš jų 730,6 mln. litų – tiesioginės investicijos užsienyje. Palyginti su 2003 m., 2004 m. šalies ūkio subjektų tiesioginių investicijų užsienio šalyse srautas padidėjo 6,3 karto .
Išvados
Šiuolaikinės pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi pagrindinė tendencija vis dažniau apibūdinama „globalizacijos“ sąvoka. Ekonomistai šia sąvoka sieja su viso pasaulio valstybių ekonomine tarpusavio priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Gamybos, komunikacijų, prekybos, užsienio investicijų ir finansų sferų pokyčiai paverčia pasaulinę ekonomiką vieningu globaliu organizmu. Tai savo ruožtu lemia darbo pasidalijimą, milžiniškų gamybinių ir prekybinių struktūrų, globalinės finansų sistemos, šiuolaikinių informacinių sistemų atsiradimą.
Pasaulinės ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus Europos Sąjungai, kuriai Lietuva priklauso nuo 2004 m. gegužės 1d., susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo ir darbo rinkas. Nors kai kurie mokslininkai laiko ES vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, neįmanoma paneigti fakto, kad ši organizacija yra globali Europos regiono atžvilgiu.
Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, tapo šios globalios viduje organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį. Būtent todėl, vertinant narystę ES kaip dalyvavimą globalizacijos procese, svarbu nagrinėti ją, įvertinti jos trukumus ir privalumus Lietuvos ekonomikai.
1. Mūsų šaliai įstojus į Europos organizacija, kiekvienais metai Lietuva privalo mokėti į ES biudžetą tam tikrą mokestį už narystę. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų. Tiesa kartu tais pačiais metais Lietuva iš ES fondų gaus 5 kartus daugiau – 2,67 mlrd. eurų.
2. Lietuvos rengimasis narystei privertė užtikrinti didesnį ekonominės politikos skaidrumą ir ekonomikos liberalizavimą. Po stojimo į ES Lietuva perėmė visas šios organizacijos normas ir standartus, panaikino kai kuriuos netarifinius barjerus, tokius kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai, panaikino visus muitus prekėms, importuojančioms iš ES valstybių narių. O taip pat perėmė bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai. Dėl naujos muitų sistemos Lietuva patiria tam tikrus nemalonumus. Pavyzdžiui, šiek tiek pabrango prekyba su Rusija, kuri yra antra po ES valstybių Lietuvos importo ir eksporto partnerė.
3. Įžengus į į ES, Lietuva harmonizavo PVM ir akcizo mokesčius. Tačiau tokio pokyčio pasekmės nėra labai palankios Lietuvai, pirmiausia jos gyventojams. Jau dabar pajautėme kai kurių prekių, pavyzdžiui degalų, cigarečių kainų šuolį. Nuo 2010 m. planuojama apmokestinti elektros energiją. Be šių dvejų mokesčių, Lietuva siekiant Europos Sąjungos šalių pavyzdžio, nuo 2004 m. svarsto galimybes pajamų mokesčio mažinimo. Per tris metus jį planuojama sumažinti 9 procentais. Nors pasak daugelių šis mokestis naudingas tik dideles pajamas gaunantiems piliečiams, LR prezidentas savo metiniame pranešime ragina ne būgštauti, kad sumažėjus gyventojų pajamų mokesčiui, sumažės įplaukų į biudžetą. Jo tvirtinimu pirmiausia reikia įvertinti ir teigiamą tokio sprendimo poveikį ūkio konkurencingumui. Augant ekonomikai didėtų žmonių pajamos ir kartu mažėtų paskatų vengti mokesčių, emigruoti iš šalies. Tai leistų valstybei ir surinkti daugiau pajamų į biudžetą, geriau spręsti socialines problemas .
4. Lietuvos narystė ES skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra Bendrame Programavimo Dokumente nurodyta kaip svarbiausias prioritetas, kuriam 2004 -2006 m. Lietuva skirs didžiausią lėšų sumą iš ES fondų. Investicijos į esamos infrastruktūros gerinimą ir naujos infrastruktūros kūrimą turės sudaryti tvirtą Lietuvos ekonomikos ilgalaikio augimo pagrindą, kuris valstybei leis pasinaudoti palankia tranzito šalies bei prekybos kelio tarp rytų ir vakarų geografine padėtimi.
5. Atsivėrus sienoms, Lietuvos teritorijoje įsigaliojo prekių judėjimo laisvė. Panaikinus muitus ir prekybą stabdančias kliūtis tarp Lietuvos ir ES valstybių vyksta visiškai laisva prekyba. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Kad taip neatsitiktų Lietuvai, pirmiausia turime stengtis sukurti sąlygas Lietuvos įmonėms konkuruoti plačiojoje rinkoje su daugeliu stiprių, jau įsitvirtinusių joje, konkurentais. Šiame etape, labai svarbus tampa Lietuvos sugebėjimas inovacijų, pažangių technologijų įsisavinimas. Šia prasme, stojimas į ES yra svarbus Lietuvai, nes tapus pilnaverte jos nare, Lietuvos verslininkai gali pasinaudoti ES inovacijų rezultatais bei valstybių narių patirtimi.
6. Plečiantis technologijoms, automatizuojantis gamybai, žymiai sumažėja darbuotojų skaičius pramonėje ir ypač žemės ūkyje, kuriame 2004 metais buvo užimti 15,8 proc. visų darbingų gyventojų. Ši prielaida gali skatinti nedarbo lygio augimą, kuris statistikos departamento duomenimis Lietuvoje po stojimo į ES tarp vyrų padidėjo nuo 10,1 proc. 2003 metais iki 11 proc. 2004 metais, tarp moterų –nuo 11,2 proc. iki 11,8 proc. visų darbingų moterų. Siekiant sustabdyti augantį nedarbo lygį, Lietuvai būtina kurti naujas darbo vietas, panaudojat lėšas iš biudžetą bei pritraukiant tiesiogines investicijas iš užsienio. Svarbu pažymėti, kad tiesioginės investicijos į Lietuvą po Lietuvos stojimo į ES, palyginus su 2003 m. duomenimis padidėjo beveik 22 proc. ir sudarė 16,19 mln. Lt.
7. Lietuvos narystė ES, plečiantis paslaugų, kapitalo, prekių judėjimui, bei informacinių technologijų plėtimui, reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl Lietuva investuoja daug lėšų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
8. Rengiant kvalifikuotus darbuotojus, Lietuva negali pamiršti apie darbo užmokesčio didinimą ir darbo sąlygų gerinimą. Nes kompetentingi darbuotojai, įsigaliojus asmenų judėjimo laisvei, dėl šių priežasčių gali masiškai migruoti į labiau palankesnes darbo užmokesčio atžvilgiu ES šalis. Iš kitos pusės, migruojant kvalifikuotiems darbuotojams į užsienį, Lietuva gali greitai pajusti jų trukumą. Dėl šios priežasties į mūsų šalį jau dabar plusta specialistai iš kitų ES šalių, kurie visų pirma yra aukščiau apmokomi, antra, didina konkurenciją vietiniams darbuotojams. Dėl šios priežasties nuo 2005 m. birželio 1 d. bus padidintas minimalus darbo užmokestis, bei planuojama 28 proc. padidinti atlyginimus medikams.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mums atsivėrė didelės galimybės, prasiplėtė kapitalo rinka, dėl laisvo kapitalo judėjimo padidėjo kredito galimybės. Vienas iš svarbiausių faktų yra tai, kad Lietuva ir jos žmonės tapo labiau pasitikintys savimi, nes narystė ES leido mums jaustis pilnavertiškais ir visateisiškais europiečiais. Naudodamasi naujomis technologijomis, tyrimų rezultatais, Lietuva gali didinti savo ūkio konkurencingumą bendroje ES rinkoje. Šiame etape, siekiant išvengti grėsmės tapti ES provincija blogąja šio žodžio prasme, Lietuvai ypač svarbu orientuotis į žinių ekonomiką.
Literatūros sąrašas
1. Kubilius V., Kultūra globalizacijos glėbyje,//globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
2. Dumčius A., Lietuvos valstybės evoliucija ateinančiame dešimtmetyje.// globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
3. Pukelienė V., Žilinskienė N., Globalizacijos procesai ir darbo užmokestis bei jo specifika Lietuvoje ekonomikos pokyčių sąlygomis.// Socialiniai mokslai. – 1999. Nr. 4(21);
4. Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000;
5. Šiškov J. Rossija v globaliziruemoj sisteme meždunarodnych choziajstvennych sviazej.//Rossijskij ekonomiceskij žurnl. – 1998. Nr. 9-10;
6. Baumilienė V., Ekonominė globalizacja:vystymosi vaiksniai ir prieštaravimai.//Ekonomika ir vadyba-2001. Kn.3. Kaunas: Technologija, 2001;
7. Pugačiauskas V., globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika, 2000. Straipsnis internete – http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html;
8. Vaišvila A., Europos Sąjungos ir Lietuvos ateities perspektyvos.// Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
9. Petro Auštrevičiaus, „Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje“ įžanginis žodis, Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;
10. Vilpišauskas A., Kiek kainuoja narystė Europos Sąjungoje.//Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Nr. 2, 2004
11. http://www.euroverslas.lt – straipsniai apie euroverslo naujienas, aktualijas;
12. http://www.vrk.lt – LR vyriausiosios rinkimų komisijos internetinis puslapis;
13. www.finmin.lt – Finansų ministerijos puslapis internete;
14. www.std.lt – statistikos departamento puslapis internete;
15. Bendras Programavimo Dokumentas 2004-2006;
16. L. Andrikienės pranešimas Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumo posėdyje, Vilnius, 2003m. lapkričio 2 d.;
17. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos. Sudarytojai Hang Küng ir Helmut Schmidt. Vilnius. 1999;
18. Konferencija: Lietuvos prioritetai ir Europos Sąjungos struktūriniai fondai 2003-10-26
19. www.sociumas.lt – internetinis žurnalas;
20. http://www.lb.lt – Lietuvos banko puslapis internete.
21. http://www.tpa.lt/eureka/eureka.htm – Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra;
22. http://www.president.lt/files/metinis2005.pdf)-prezidento – Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas;
23. Ūkio ministerijos 2005-2007 m. sutrumpintas strateginis veiklos planas;
24. Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos patvirtinimo, 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 1645, Vilnius
25. http://www.boeckler.de – Wirtschafts- und Sozialwissenschaftliche Institut (WSI) duomenys internete