ELEKTRONINĖ KOMERCIJA, Vilniaus universitetas, vu, ekonomikos fakultetas, referatas

Įvadas
Mūsų darbe nagrinėjame elektroninę komerciją. Mes manome, jog ši verslo rūšis įgauna vis didesnę reikšmę šiuolaikiniame ekonominiame bei visuomeniniame pasaulyje. Jos pavyzdžių sutinkame ir mūsų kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, bene kiekvienas turi banko mokėjimo kortelę, yra pastebėjęs elektronių parduotuvių tinklapius, naudojasi Internetu beieškant komerciškai svarbios informacijos ir pan. Tai akivaizdžiai parodo, kad naujos informacinės technologijos tampa vis svarbesnės ir aktualesnės.
Rengiant darbą, esminių problemų nekilo, nes ši tema yra labai aktuali ir susilaukia didelio visuomenės dėmesio, todėl didelių sunkumų ieškodamos medžiagos neturėjome. Naudojomės elektronine medžiaga, tačiau ir tradiciniuose leidiniuose pateikta informacija buvo labai vertinga.
Šio darbo tikslas yra supažindinti Jus su elektronine komercija, jos samprata, sandara bei infrastruktūra, e-komercijos formomis. Taip pat aptarsime elektroninių atsiskaitymo priemonių sistemas, pabandysim nuodugniau supažindinti su virtualiojo verslo koncepcija bei pristatysim trumpą elektroninės verslininkystės plėtros analizę tam tikruose geografiniuose regionuose.

1. Elektroninės komercijos samprata, sandara ir infrastruktūra
Norint pradėti nagrinėti elektroninės komercijos fenomeną šiuolaikiniame verslo pasaulyje, yra tikslinga tiksliau apibrėžti elektroninės komercijos sampratą.
Elektroninė komercija yra apibūdinama kaip prekybinių santykių forma, kurioje tarpusavyje susijusios šalys sąveikauja elektroniniu būdu naudodamos informacines technologijas. Kitaip tariant, elektroninė komercija yra viena iš informacinių technologijų panaudojimo versle sričių.
Kaip ir bet kokia veiksmų visuma, turinti komercinių interesų bei tikslų, elektroninės komercijos prekybinių santykių sritis turi objektą, kuris sudaro jos esmę ir pagrindinę idėją. Elektroninės komercijos objektas – visų ūkinių komercinių, finansinių ir atsiskaitymo santykių, susijusių su tarptautinių ir vietinių sandorių sudarymu ir kontrole, visuma, palaikoma moderniomis ryšio priemonėmis.
Įmonė, nusprendusi dalyvauti elektroninės komercijos rinkos segmente arba išplėsti dabartinę savo veiklą, gali tikėtis tam tikro e-komercijos poveikio jų verslui. Pavyzdžiui, elektroninė komercija:
•    gerina įmonių organizacinę bei vadybos struktūrą;
•    lengvina transakcijų sudarymą, mažina jų vykdymo išlaidas;
•    plečia vartotojų rinkas suteikiant didesnę pasirinkimo galimybę;
•    teikia išsamią informaciją vartotojams, gerina paslaugų teikimą ir pan.
Elektroninės komercijos santykius yra tikslinga vaizduoti schematiškai, nes tai žymiai palengvina ir supaprastina veiklos mechanizmo suvokimą. Žemiau yra pateikta elektroninės komercijos santykių schema, kuri puikiai atvaizduoja ne tik paslaugų kryptį, bet ir dalinai paaiškina elektroninės komercijos vertės grandinę [1pav.], kuri iš esmės neturi ypatingų skirtumų palyginus su materialių prekių komercijos vertės grandine. Abejais atvejais procese dalyvauja tiek žaliavų generatorius (arba žaliavų tiekėjas, gamintojas), tiek prekybos tarpininkai (didmenininkai, mažmeninkai, platintojai), taip pat abejų procesų tikslas yra pateikti prekę (arba suteikti paslaugą) galutiniam vartotojui mažiausiais kaštais.

1. Pav. Elektroninės komercijos santykiai

Tam, kad geriau suprastume elektroninę komerciją, reiktų išsiaiškinti, kas yra elektroninio verslo dalyviai. Taigi, elektroninio verslo dalyviai yra:
•    gamintojas, tiekėjas, prekių pardavėjas ar paslaugos tiekėjas, informacijos apie prekes, paslaugas, draudimo, aptarnavimo ir kitas sąlygas teikėjas;
•    pirkėjas ir klientas, norintis ir galintis naudotis elektroninės komercijos paslaugomis;
•    bankas, aptarnaujantis prekių pardavėją ar paslaugų tiekėją;
•    bankas, aptarnaujantis pirkėją ir klientą;
•    interneto ir elektroninės komercijos operacijų vykdytojai ir paslaugų teikėjai;
•    prekių, medžiagų, įrangos atsakingi saugotojai (sandėliai, terminalai ir t.t.);
•    draudimo, pašto, transporto, apsaugos, komplektavimo ir kitos elektroninėmis ryšio priemonėmis su pardavėju, o kartais ir su pirkėju susietos verslo ir valstybinės tarnybos;
•    kiti su elektronine komercija susiję dalyviai: investuotojai, fondų laikytojai ir tvarkytojai, muitinė, kontrolės, statistikos, mokesčių tarnybos ir kt.
Vertinant elektroninės komercijos privalumus ir trūkumus, be abejo, minėtinas svarbiausiais jos privalumas, t.y. interaktyvumas, kuris palengvina įmonės funkcionavimą: padeda efektyviau vykdyti marketingo veiksmus, leidžia greitai ir saugiai išpildyti kliento pageidavimus bei poreikius, įvertinti jo pasitenkinimo laipnį, gauti grįžtamąjį ryšį ir kt. Pagrindiniai elektroninės komercijos funkcionalumo ir interaktyvumo bruožai:
•    leidžia vykdyti elektroninę komerciją santykinai mažomis sąnaudomis, išnyksta vietos ir laiko apribojimai (prekių pristatymo kainai atstumai gali įtakoti);
•    naikina tradicinius patekino į naujas rinkas barjerus, sudarydama galimybes plėtoti elektroninę komerciją neatsižvelgiant į įmonės kapitalo dydį;
•    leidžia lengviau prisitaikyti prie aplinkos, operatyviau reaguoti į rinkos pokyčius;
•    sudaro sąlygas tieiogiai bendrauti su vartotojais (pirkėjais ar klientais);
•    suteikia galimybę operatyviai spręsti produkcijos ir aptarnavimo kokybės, pardavimo rėmimo, kainos, logistikos, ir kitus klausimus.
Tačiau reikia pabrėžti, kad nepaisant visų elektroninės komercijos išskirtinumų bei savitų  bruožų, kaip ir bet kuriai kitai ūkinei veiklai, elektroninei komercijai yra reikalingas pirkėjas, pardavėjas, produkcija, sandorio dalyvių kontakto virtualioje erdvėje vieta ir pinigai.
Aptarinėdami elektroninės komercijos sampratą paminėjome, kad tarp visų jos dalyvių egzistuoja įvairūs ryšiai bei santykiai, kas yra elektroninės komercijos sandara. Elektroninė komercija apima visus santykius, susijusius su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu rūšis: pirkimą, pardavmą, elektroninius aukcionus, elektroninę bankininkystę, elektroninį tarpininkavimą, tiekimą, užsakymus, reklamą, konsultavimą, įvairius susitarimus bei dalykinio bendravimo formas.
Norint dalyvauti elektroninės komercijos vertę sukuriančiuose procesuose, reikia turėti:
•    produkciją;
•    savo tinklalapį;
•    tinklalapio pasiekimo būdą – registruotą tinklalapio adresą;
•    užsakymų priėmimo būdą (paprastai tai būna on-line forma);
•    atsiskaitymo už prekes ir paslaugas būdą;
•    galimybę įvykdyti užsakymus (pervežimo įmonių ar rinkmenų persiuntimo paslaugos);
•    grąžinamų produktų priėmimo būdą;
•    klientų aptarnavimo būdą (elektroninis paštas, tiesiogiai, dažniausiai užduodami klausimai (DUK) ir atsakymai į juos ir t.t.).
Kaip ir tradicinei, taip ir elektroninei komercijai būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų darbą. Elektroninė komercija turi savo specifines – techninę ir informacijos valdymo – infrastruktūras, kurios leidžia saugiai, operatyviai, patikimai vykdyti ir valdyti prekybos operacijas virtualioje erdvėje. Žemiau yra pateikta schema [2 pav.], paaiškinanti infrastruktūros svarbą bei jos vaidmenį elektroninės komercijos funkcinavimui.
2. Pav. Elektroninės komercijos infrastruktūra.

Komercinės veiklos modelis nusako prekių, paslaugų ir informacijos srautų (įskaitant e-komercijos dalyvius, jų vaidmenis ir pajamų šaltinius) struktūrą. Šio modelio pasireiškimo formos – elektroninė parduotuvė, elektroninis aukcionas, bendrovės tinklalapis, leidyba ir kt. Kitas blokas – funkcinis modelis – atspindi prekybos procesus, kurių metu elektroninės komercijos dalyviams yra suteikiamos tam tikros rūšies paslaugos. Elektroninės veiklos techninę struktūrą sudaro 2 blokai: funkcinis ir operacinis. Funkcinis blokas apibūdina elektroninės komercijos struktūrą, jos komponentus ir sąveikas. Operacinį sistemos bloką sudaro tinklo topologija, geografinė padėtis, elektroninės komercijos paslaugų lygis (atlikimas, prieinamumas, saugumas). Paskutinis etapas, atspindėtas pateiktoje schemoje [2 pav.], yra informacijos valdymo infrastrutūros blokas – t.y. prieiga prie tinklo, naudojama techninė ir programinė kompiuterių įranga, norminė teisinė bazė, paslaugų organizacinė sistema ir procedūros, logistikos organizacinė struktūra, personalas.

2. Elektroninės komercijos formos
Yra daugybė įvairių elektroninės komercijos formų. Jas galima suskirtyti į keturias grupes:
•    elektroninė parduotuvė;
•    elektroninė birža;
•    elektroninis aukcionas;
•    elektroninės paslaugos.
Dabar pabandysime išsamiai išsiaiškinti kiekvieną iš šių formų. Elektroninė parduotuvė – tai išplėstas prekių ir paslaugų pateikimas internete, sukuriant Web – tarnybinę sotį, skirtą prekėms ir paslaugoms parduoti kitiems interneto vartotojams. Virtualią parduotuvę taip pat vadina elektronine arba interneto parduotuve. Tradicinės ir virtualiosios parduotuvės, žinoma, turi ne tik skirtumų bet ir panašumų, kurie akivaizdžiai pateikti žemiau esančioje lentelėje [1 lent].
1 lentelė. Tradicinės ir virtualios parduotuvių palyginimas

Elektroninės biržos skirtos automatizuoti pasirašytus sandorius, taip pat pagerinti įmonių bendradarbiavimą. Vis daugiau investuotojų teikia pirmenybę interaktyviam prekybos vertybiniais popieriais metodui, kuris leidžia gauti rinkos informaciją realiu laiku ir siųsti savo brokeriui vertybinių popierių pardavimo ar pirkimo užsakymus naudojantis kompiuteriu, o ne telefonu.
Elektroninės biržos padeda sutaupyti daug lėšų ir laiko. Elektroninėse biržose galima vienu metu varžytis su tūkstančiais tiekėjų: tokios galimybės iki šiol technologiškai buvo neįmanomos. Interneto rinkos tyrimų kompanijos „Forrester Reserach“ duomenimis, dar 2000 m. 71 procentas pasaulio kompanijų jau bandė parduoti ar užpirkti prekes per elektronines biržas. Manoma, kad elektroninio B2B verslo pajamos Europoje 2004 metais sieks 1,4 mlrd. Eurų.
Elektroniniai aukcionai – internetu pagrįstos pervedimo akcijos, leidžiančios vartotojams derantis pirkti arba parduoti įvairią produkciją ar paslaugas. Kiekvienas elektroninis aukcionas turi savo tinklapį. Norintiems dalyvauti elektroniniame aukcione reikia tapti vienu iš aukcioninių www – tarnybinių stočių (pavyzdžiui, „eBay“) klientu (užsiregistruoti, tai yra gauti prisijungimo vardą ir slaptažodį) ir pateikti pardavimui savo prekę arba pareikšti norą įsigyti prekę per internetą.
Yra keletas elektroninių aukcionų rūšių, tai yra pastovus, rezervuotos kainos ir vienarūšių parduotuvių aukcionas.
Pastovus aukcionas yra populiariausias. Čia pardavėjas nustato minimalią sumą, kurią nori gauti už prekę, o kai pasiūloma aukščiausia kaina, varžytuvės baigiasi.
Rezervuotos kainos aukcionuose pardavėjas gali nustatyti didžiausią kainą, už kurią nori parduoti šią prekę. Paskelbus nustatytą kainą, ją pasiūlęs žmogus tampa prekės savininku. Jei norima kaina nebuvo paskelbta, prekė atsiimama arba parduodama už artimiausią nustatytą kainą.
Vienarūšių parduotuvių aukcionuose pardavėjas varžytinėse pateikia tam tikros prekės attinkamą kiekį. Rengiama keletas aukcionų pateikiant po vieną šios prekės egzempliorių. Jie baigiami pardavus visas prekes ar pardavėjui atsiėmus likusius pasiūlymus. Kaina, už kurią buvo parduota pirma prekė, tampa didžiausia visiems kitiems prekių egzemplioriams be to pardavėjas turi teisę sumažinti didžiausią kainą.
Elektroninių aukcionų metu, kaip ir visur kitur, galioja taisyklės. Pagrindinės iš jų yra šios: būtinas dalyvių registravimas (dalyviai privalo būti pilnamečiai, pateikti savo bankų sąskaitas, kaip prekių apmokėjimo garantą), be to, dalyviai, nusipirkę prekę, privalo ją apmokėti, nes kitaip pardavėjas turi teisę kreiptis į teismą. Dalyviai, pateikę savo pasiūlymus, neturi teisės jų atsiimti iki varžytinių pabaigos. Varžytinės vyksta tiesioginio ryšio (on-line) būklėje.
Elektroninėms paslaugoms priskiriamas draudimas, nekilnojamo turto operacijos, leidybos paslaugos, elektroninės bankininkystės paslaugos ir elektroniniai bankai. Draudimo paslaugų pardavimo didinimas galimas sujungiant į bendrą rinką visas vykdomas draudimo, investicinių kompanijų ir bankų operacijas. Tai efektyviausia daryti organizuojant klientų aptarnavimą per internetą (pavyzdžiui, www.vbgv.lt). Savo ruoštu nekilnojamo turto operacijos (pirkimas, pardavimas, pasikeitimas, turto paveldėjimas, nuoma ir taip toliau) reikalauja daug jėgų ir laiko. Interneto technologijos žymiai palengvina ir pagreitina šiuos procesus. Kalbant apie leidybos paslaugas, galima pasakyti, jog elektroninio leidėjo vaidmuo yra rinkti informaciją, ją redaguoti, parengti leidinį ir jį platinti. Leidėjai kartu su platintojais turi užtikrinti prieigą prie leidinių, galimybę naudotis pateikta informacija, aktyvų savo tinklapio lankymą, nuorodų sistemos funkcionalumą, tinkamą dizainą ir grįžtamąjį ryšį su skaitytoju.
Elektroninės bankininkystės paslaugoms priklauso šios paslaugos:
•    Tarp banko ir kliento keičiamasi nejautria pažeidimams informacija (vieša informacija);
•    Konfidencialios informacijos apie sąskaitas pateikimas. Duomenys šifruojami, taikomas elektroninis parašas ir individualus kodas, duomenų pasikeitimo patvirtinimas (komunaliniai ir kiti mokesčiai, periodiniai mokėjimai, informacija apie atliktas operacijas ir sąskaitų likučius, mokėjimai už prekes elektroninėse parduotuvėse);
•    Atsiskaitymai. Pinigų pervedimas tarp sąskaitų, vietiniai bei tarptautiniai pervedimai, valiutos pirkimo ir pardavimo operacijos, atidaromi akredityvai, gaunamos garantijos ir paskolos;
•    Sudėtingos ir individualizuotos pagal atskirų klientų poreikius paslaugos, turinčios didesnį leistinų veiksmų pasirinkimą.
Be tradicinių bankų, teikiančių ir elektroninės bankininkystės paslaugas, yra bankų, veikiančių tik internete. Tai elektroniniai bankai. Jie dar vadinami Web-bankais. Stambiausi Web-bankai yra Netbank, First Internet Bank, WingspanBank. Jie teikia tokias pat paslaugas, kaip ir tradiciniai bankai. Jų teikiamos paslaugos yra pigesnės, įprastų bankų filialų išlaikymas daug kainuoja. Patalpos, įranga, darbuotojai sudaro apie 50 procentų eksploatacinių išlaidų. Web bankuose jos dvigubai mažesnės. Renkantis elektroninį banką reikia įvertinti teikiamas paslaugas ir informaciją klientams; taikomus įkainius, palūkanų, nuolaidų ir antkainių sistemą; operatyvumą atsakant į paklausimus ir prašymus; informacijos saugumą aptarnaujant klientus; priemones, kurias taiko bankas, kai sąskaitos neapmokamos dėl atsiskaitymo sistemos sutrikimų.

3. Elektroninių atsiskaitymo priemonių sistemos
Eletroninė atsiskaitymų sistema turi veikti realiame laike ir saugiai. Bankinės pinigų lėšų pervedimo kokiam nors tikslui pasiekti operacijos buvo pavadintos transakcijomis (lot. Transaction – susitarimas, sandoris). Transakcija turi kelias pagrindines savybes, tokias kaip nedalumas (turi būti vykdomos visos transakcijos sudedamosios operacijos arba nevykdoma nė viena), izoliavimas (tai vienos atskirai paimtos operacijos nuo kitų transakcijų nepriklausomybė), patikimumas (užbaigta transakcija gali po savęs atsinaujinti, o neužbaigta – pati save atšaukti), bendradarbiavimas (tarp mokomosios priemonės turėtojo ir veikiančio subjekto, priimančio šias mokėjimo priemones aptarnavimui. Tai toks ryšys, dėl kurio pasikeičia kortelės turėtojo sąskaitos būklė).
Eletroninių atsiskaitymo priemonių sistemos yra šios:
•    Debetinė atsiskaitymų sistema. Iš mokamosios priemonės turėtojo sąskaitos kliento pervedama suma patenka adresatui tą pačią dieną (ar per kitą nustatytą laikotarpį). Jei lėšų poreikis viršija sąskaitos ar mokamosios priemonės esantį likutį, operacija nevykdoma. Kiekviena operacija su debitine magnetine kortele reikalauja įgaliojimo, įrodančio, kad nurodyto kliento reikiama pinigų suma yra sąskaitoje.
•    Kreditinė atsiskaitymų sistema. Mokamosios priemonės turėtojas savo sąskaitoje gali iš viso neturėti lėšų arba pradinis įnašas gali būti nulinis. Visos atsiskaitymo operacijos naudojant elektronines mokamąsias priemones yra kredituojamos.
•    Debetinės ir kreditinės atsiskaitymo sistemų taikymas kartu
•    Sąskaitos valdymas per internetą
•    Elektroninių pinigų naudojimas
•    Elektroninės atsiskaitymų priemonės yra šios:
•    Banko mokamosios kortelės (naudojamos esant stambiems ir vidutiniams apmokėjimams);
•    Elektroniniai čekiai;
•    Elektroniniai pinigai (elektroninis piniginių lėšų pervedinimas apsieinant be grynųjų pinigų judėjimo)
•    Skaitmeniniai pinigai (naudojami dažniausiai skubiems ir smulkiems mokėjimams).
Dabar plačiau paaiškinsime kiekvieną iš šių priemonių. Banko mokamosioms kortelėms priskiriamos banko kreditinės kortelės, mažmeninės prekybos kredito kortelės, banko debeto kortelės, kortelės su mikroschema arba mikroprocesorinės kortelės, optinės arba lazerinės kortelės, kortelės su magnetine juosta ir mikroprocesorine schema, vienkartinio ir daugkartinio naudojimo kortelės smulkiems atsiskaitymams.
Banko kortelė – tai intelektinių kortelių rūšis. Intelektinė kortelė – tai bendras terminas, reiškiantis visas kortelių rūšis, kurios skiriasi pagal paskirtį, pagal teikiamas paslaugas, pagal savo technines galimybes ir pagal jas išleidžiančius institutus. Pagrindinė intelektinių kortelių savybė yra ta, kad jos saugo atitinkamą informacijos rezervą, naudojamą pridėtinese programose. Kortelė gali būti leidimu į tam tikrą patalpą, būti leidimu prieiti prie kompiuterio, apmokėti sąskaitas ir panašiai.
Plačiausiai naudojamos banko kortelės yra VISA, Eurocard/Mastercard (EC/MC) šeimų kortelės.
Lietuvoje elektroniniams atsiskaitymams naudojamos magnetinės ir integroscheminės kreditinės kortelės. Šis atsiskaitymo būdas, nenaudojant grynųjų pinigų, leidžia atlikti tokias operacijas:
•    Išsiimti grynuosius pinigus;
•    Mokėti visus mokesčius;
•    Atsiskaityti už prekes ir paslaugas realiose parduotuvėse ir internetu.
VISA šeimos kortelės paplitusios apie 130 šalių, ypač Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Naudoja kredito ir debeto atsiskaitymo sistemas. Skiriamieji ženklai ir bruožai: VISA logotipas, emblema su trimis juostomis ir halografinis balandžio atvaizdas. VISA korteles gamina ir platina VISA asociacijos nariai – komerciniai bankai. VISA kortelių šeimą sudaro: VISA Plius, VISA Interlink, VISA Electron, VISA Classic, VISA Gold, VISA Business, VISA Business Electron, VISA Cach.
Eurocard/Mastercard mokomosios kortelės užima antrą vietą kortelių rinkoje. Kortelės skirtos fiziniams ir juridiniams asmenims.  Šią kortelių šeimą sudaro Cirrus ir Maestro (tarptautinės debeto atsiskaitymo kortelės. Master card, Gold Mastercard ir Platinium Class Mastercard yra debeto ir kredito kortelės. Šios kortelės skirtos fiziniams asmenims); Maestro Euro (Europos jaunimo mokomoji ir nuolaidų kortelė, suteikianti daugiau kaip 200 000 prekių ir paslaugų nuolaidų 35 Europos šalyse ir  520 įmonių Lietuvoje); Business Card, Corporate Card, Purchasing Card (skirtos juridiniams asmenims); Eurocard-Mastercard Standart (tarptautinė kredito kortelė, skirta didesnes nuolatines pajamas gaunantiems privatiems banko klientams); Eurocard-Mastercard (Ec/Mc) virtuali mokamoji kortelė ERA (skirta mokėti internetu ir apsipirkti elektroninėse parduotuvėse).
Kita elektroninė atsiskaitymų priemonė yra elektroniniai čekiai. Elektroniniai čekiai – tai dokumentas, kuriame mokėtojas nurodo savo bankui apie pinigų pervedimą. Elektroninis atsiskaitymo čekis turi tas pačias savybes kaip ir paprastas popierinis atsiskaitymo čekis. Žemiau matome atsiskaitymo elektroniniu čekiu schemą [3 pav.]
3 pav. Atsiskaitymo elektroniniu čekiu schema

1 – čekio perdavimas pardavėjui už prekę;
2 – persiuntimas į banką patikrinti;
3 – autentifikavimas ir autorizavimas;
4 – apmokėjimas;
5 – prekės pristatymas pirkėjui;
6 – čekio sugrąžinimas pirkėjo bankui;
7 – pinigų nurašymas nuo pirkėjo banko;
8 – čekio grąžinimas pirkėjui.

Elektroniniai atsiskaitymo čekiai yra pranašesni už popierinius, nes mokėtojas gali užkoduoti savo sąskaitos numerį, tokiu būdu jį paslėpdamas nuo pardavėjo.
Elektroniniai čekiai ir pinigai gali būti pristatyti elektroniniu paštu arba tiesiog per interneto tinklą. Bet kuriuo atveju už prekes ar paslaugas bus atsiskaityta per veikiančius bankų kanalus ar tinklus.
Elektroniniai pinigai – tai piniginių lėšų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, procentų apskaičiavimas nuo įnašų ir kiti elektroninių signalų perdavimai be popierinių nešiotojų dalyvavimo.
Elektroniniais pinigais naudojasi bankai ir stambios įmonės, kurios turi galimybę gauti leidimą pervesti mokėtojo pinigines lėšas ir susitarti dėl apmokėjimo sąlygų su pinigų gavėju.
Ketvirtoji elektroninė atsiskaitymų priemonė yra skaitmeniniai pinigai. Skaitmeniniai pinigai (digital cash) – popierinių grynųjų pinigų analogas. Jie turi piniginių ženklų pavidalą. Skaitmeniniai pinigai – tai kuponų komplektas. Kuponai – tai skaičių grandinės, vaizduojančios atitinkamą pinigų kiekį. Bankas, kuris išleido šiuos kuponus, kiekvieną kuponą patvirtina skaitmeniniu parašu. Prieš perduodant kuponą į pinigų gavėjo kompiuterį, bankas patvirtina jį savo skaitmeniniu antspaudu. Norėdamas išleisti tam tikrą skaitmeninių pinigų kiekį pirkėjas perduoda reikiamą kuponų kiekį. Žemiau pateikiame apmokėjimo skaitmeniniais pinigais schemą [4 pav.].

4. pav. Apmokėjimo skaitmeniniais pinigais schema

1 – dokumentų, skirtų apmokėti, perdavimas pirkėjui;
2 – pirkėjo pavedimas savo bankui apmokėti dokumentus;
3 – pirkėjo pinigų nurašymas ir jų perkėlimas į pardavėjo sąskaitą;
4 – pranešimas pardavėjo bankui apie trečią operaciją;
5 – perkeltų pinigų į pardavėjo sąskaitą įskaita;
6 – pranešimas pardavėjui apie pinigų perkėlimą į jo sąskaitą.
Skaitmeninių pinigų technologija labiausiai tinka nedidelių sumų mokėjimams realaus laiko režimu per internetą. Pagrindinė skaitmeninių pinigų savybė yra ta, kad kaip ir realūs grynieji pinigai, jie anonimiški, tai yra, kai pirkėjas išsiunčia skaitmeninius pinigus pardavėjui, nėra galimybės gauti informacijos apie pirkėją. Tai pagrindinis skaitmeninių pinigų ir banko kortelių skirtumas.

4. Duomenų perdavimo saugumas ir patikimumas
Informacijos saugumas elektroninėje komercijoje yra vienas iš svarbiausių reikalavimų, kurį galima išskaidyti į tris aspektus:
•    Slaptumas (siųsdamas dokumentą, siuntėjas nori, kad jį skaitytų tiktai gavėjas, tai ypač svarbu, kai siunčiamas mokomosios kortelės numeris);
•    Autentiškumas (gaudamas dokumentą, gavėjas nori, kad jis būtų toks, koks buvo išsiųstas ir kad jo siuntėjas būtų tas asmuo, kurio gavėjas tikisi);
•    Efektyvumas (tiek gavėjas, tiek siuntėjas norėtų, kad pritaikius saugumo sistemą, darbo našumas nesumažėtų arba bent jau sumažėtų nežymiai)
Šie saugumo aspektai įgyvendinami panaudojant šifravimo (kriptografijos) priemones ir informacijos filtravimo bei saugos (ugniasienės ir panašias) priemones.

5. Virtualus verslas
Bendra strategija
Anksčiau arba vėliau dauguma įmonių turės persiorientuoti į virtualią rinką, kuri suteikia nemažai konkurencingų pranašumų. Tačiau vien tik savo internetinio puslapio turėjimas nėra pakankama konkurencingumo sąlyga. Elektroninės komercijos strategija privalo turėti 2 aspektus. Pirmiausia, turi būti išanalizuota įmonės konkurencinga aplinka ir įvertinta, kokį poveikį įmonei turės įsiliejimas į naują informacinę terpę bei naujų technologijų pritaikymas. Tai tam tikrų aspektų strateginį planavimą, t.y.:
•    Įvertinti, kokie nauji produktai ir paslaugos bus siūlomi ir kaip jie bus vystomi rinkoje;
•    Numatyti, kaip įmonė pritrauks klientus, ir kaip bus palaikomi ryšiai su jais;
•    Numatyti, kaip įmonė skatins ir tenkins atsiradusią paklausą;
•    Nustatyti, kaip įmonė integruos ryšius su esamais partneriais ir tiekėjais į naują verslo sritį;
•    Tobulinti įmonės vadybą bei vadovavimą;
Sekantis etapas, būtinas bendros strategijos sukurimui, yra apibrėžti naujus verslo procesus, organizacinius pokyčius, naujų technologijų instaliavimą.
Dažniausiai yra nurodomos 3 pagrindinės priežastys, dėl kurių įmonės vis labiau įsitraukia į virtualią komerciją. Pirmiausia tai akivaizdžios lyderės, kurios imasi idiegti elektroninės komercijos pagrindus norint pralenkti konkurentus, sukurti ar įeiti į naujas rinkas, padidinti pelną arba sumažinti kaštus. Antra, daugumą kompanijų bus tiesiog priverstos įsitraukti dėl vis sunkesnių konkurencinių sąlygų. Trečia, kompanijos įsilies į elektroninį verslą vien tam, kad padidintų savo įmonės rinkos vertę, kadangi fondų rinkoje enternetinės kompanijos yra dažniausiai vertinamos aukščiau realios jų kainos. Tuo tarpu tos įmonės, kurių akcijos jau yra vertinamos akcijų biržose, gali dar labiau padidinti savo verte, tapdamos „internetinėmis kompanijomis“.
Virtualaus verslo esmės papildoma interpretacija yra formuluojama: informacinių technologijų pritaikymas verslo procesams optimizuoti. Elektroninė komercija skirstoma į 7 lygius:
•    Pasyvus dalyvavimas tinkle – įmonė turi internetinį puslapį, bet negali palaikyti jokių dvišalių kontaktų;
•    Struktūrizuota internetinė svietainė – įmonė turi tobulesnę svietainę, siūlo naudotis paieškos mechanizmais, pateikia su produkcija susijusias nuorodas, taip paty gali patalpinti ir produkcijos katalogą, tačiau nesuteikia galimybių virtualiems užsakymams;
•    Pradinė elektroninė komercija – leidžia užsisakyti prekes internetu, faksu arba telefonu, tačiau sistema nėra sujungta su jokia VVS sistema, todėl yra lėta, neefektyvi, bet labai saugi;
•    Vidinė integruota e-komercijos sistema – sujungta su tam tikra įmonės valdymo sistema, leidžia atlikti virtualius mokėjimus bei tiesiogiai aptarnauti klientus;
•    Išorinė integruota e-komercijos sistema – patobulintas variantas vidinės integruotos sistemos;
•    Išorinių procesų integruota e-komercijos sistema – leid-ia komunikuoti ne tik su klientais, bet ir bendradarbiauti su partneriais;
•    Mobili elektroninė komercija – idėja remiasi vienos bendros informacijos saugyklos sukūrimu ir bevielių technologijų įsitvirtinimu.
Elektroninė komercija yra vis dar besivystanti sritis ir jos terminologija smarkiai plečiasi kasdien, bet yra sukurti pagrindiniai kriterijai, kurie leidžia priskirti komercijos atmaina tam tikram sektoriui. Yra skirstomi: B2B – verslas verslui, B2C – verslas klientams, B2A – verslas visiems, B2G – verslas Vyriausybei, G2G – Vyriausybė Vyriausybei ir kt.
Elektroninio verslo plėtra taip pat teigiamai atsilieps ir VVS naudojimui. Jau šiandien daugelis stambių bendrovių, kuriose yra įdiegtos SAP arba Oracle Financials, ketina daugiau dėmesio skirti VVS orientavimui į išorinį pasaulį, t.y. virtualią terpę. Sujungus VVS sistemas su tiekėjų bei klientų virtualiomis duomenų bazėmis galima smarkaii sumažinti kaštus ir pasiekti naujo aukštesnio efektyvumo lygio.
Elektroninis marketingas bei CRM (ryšių su klientais vadyba)
Virtualus verslas yra analogškas tradiciniam verslui vertinant jo marketingo aspektą. Vartotojai yra nuvarginti nereikalinga marketingo informacija, kuri yra dažniausiai pateikiama netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Todėl pasinaudojus elektroninės komercijos siūlomais privalumais, yra bandoma padaryti kuo didesnę įtaką vertotojo sprendimams. Tam plačiai naudojami elektroninio pašto privalumai, internetinių puslapių galimybės, platus komunikavimo galimybių spektras.
Yra siekiama palaikyti kuo pastovesnius ryšius su klientais, todėl plačiai taikoma CRM (Client Relationship Management) sistema. Jos pagrinda e-komercijos požiūriu sudaro grįžtamojo ryšio užsitikrinimas. Taip pat naudinga žinoti ir tai, jog vartotojų aptarnavimas internetu yra žymiai pigesnis, nei jų aptarbavimas tiesiogiai ar net telefonu.
Teisiniai apribojimai
Mūsų dienomis, kuomet Internetas bei virtualus verslas tampa vis populiaresni, o stambesnės bendrovės, ypatingai leidybinės komanijos, vis daugiau investuoja į jo plėtrą, aktualus tapo teisinio reguliavimo klausimas. Be privalomų, kuriuos teikia šis ganetinai novatorškas komunikacijos būdas, jis turi nemažai trūkumų. Daugelis kompanijų, gaminančių programinę įrangą (tuo tarpu ir VVS) negali tinkamai apsaugoti savo produkcijos nuo padirbimo ir neteisėto naudojimo. Tokia produkcija yra lengvai kopijuojama, kas smarkiai sumažina rinkos kainas ir skatina piratinės veiklos plėtrą. Intelektinė nuosavybė, autorinės teisės ir patentai yra tie būdai, kurie padeda apsaugoti virtualią rinką ir užtikrinti jos saugumą, ne mažiau svarbu yra užtikrinti klientų duomenų saugumą. Taip pat vienas iš pagrindinių apsaugos būdų yra prekės ženklo naudojimą reglamentuojantys teisės aktai. Jie teigia, kad pagrindinis apsaugos objektas yra domaino vardas, taip pat yra svarbu reglamentuoti programinės įrangos patentų naudojimą ir sukurti patikimą privatumo polisą (sistemą). Kadangi elektroninis verslas nėra ribojamas geografinėmis šalies ribomis, visi reglamentuojantys aktai privalo turėti apibendrintą pagrindą, kuris tinka naudoti visame pasaulyje. Virtualiai aplinkai kontroliuoti buvo įkurta Tarptautinė Intelektualinės Apsaugos Organizacija (World Intelectual Property Organization – WIPO), kuri vykdo įstatyminių aktų leidimą bei dalinę priežiūrą.
Taip pat svarbu yra įvertinti elektroninės komercijos saugumą. Saugumui užtikrinti yra naudojami specialūs kryptografiniai metodai, verifikacijų sistema, kodavimo, privačių raktų ir algoritmų sistemos, indentifikacija, autorizacija ir kitokie aplinkos suasmeninimo būdai. Tai yra aktualu ir VVS programinei įrangai, kurių galimybės leidžia apriboti atskiro asmens naršymo galimybes ir užtikrinti tam tikrų duomenų konfedencialumą.
Rizikos priėmimas
Virtuali rinka, kaip ir tradicinė, yra labiausiai priklausoma nuo vartotojų porekių kitimo, tačiau negalima pamiršti ir aukštųjų informacinių technologijų raidos, kuri esminiai pasprendžia elektroninio verslo tendencijas. Pavyzdžiui, greitai besiplėčiant elektroninės bankininkystės verslui, nacionalinis statusas tampa vis mažiau svarbus. Taip pat tobulėja infrastruktūra, vadinasi elektroninė verslininkystė tampa vis saugesnė komercijos atmaina. Vienintelis konkurencinis pranašumas, kuris iki šiol išlieka gana svarbus, yra rizikos sumažinimo laipsnis. Jis apima ir duomenų praradimo, ir asmeninės informacijos atskleidimo ir kitus aspektus.
Yra išskiriami 3 rizikos vadybos tikslai:
•    Klientų pelningumo didinimas – egfektyvus technologijų panaudojimas ir klientų integracija leidžia leidžia sumažinti produkcijos kainą ir tuo pačiu skatina konkurentabilumą, o taip pat yra būtinas įsiliejabnt į naujus rinkos segmentus.
•    Tiesioginė rizikos vadyba – organizacija privalo suprasti ir užtikrinti, kad rizikos nebuvimo užtikrinimas yra suprantamas ir vartotojų lygmenyje. Tai leidžia pritraukti daugiau klientų nemažinant kainų, bet paaiškinant produkcijos ar paslaugų privalumus.
•    Produkcijos kainų diferenciacija – esant tam tikram rizikos laipsniui yra įmanoma nustatyti skirtingas kainas.
6. Elektroninės komercijos augimas pasaulio regionuose
Elektroninės komercijos problemos yra sprendžiamos ne tik atskiros šalies lygmenyje, bet ir Jungtinių Tautų prekybos ir ekonominės plėtros konferencijos (UNCTAD) metu. Yra vertinamos elektroninio verslo ir plėtros pasaulinė situacija ir prognozės. Taigi, pabandysim trumpai apžvelgti kokios el. komercijos plėtros tendencijos yra pasaulio regionuose.
UNCTAD ekspertų teigimu, tiesiausias kelias besivystančios ekonomikos šalims į B2B (verslas verslui) sektoriaus suklestėjimą ir su tuo susijusį ekonomikos augimą – prisijungimas prie regioninių ir pasaulinių tiekimo srautų. Šios perspektyvos vertinamos palankiai, ypač atsižvelgiant į spartų el. komercijos ir interneto naudojimo apimčių augimą. Per praėjusius metus interneto naudojimas pasaulyje išaugo 30 %, ir trečdalis naujų vartotojų atsirado besivystančiose šalyse. Nors ir lėtesniais tempais, jose auga ir e-komercijos apimtys.
Besivystančios ekonomikos šalyse pagrindinė kliūtis sparčiai B2B plėtrai yra neatitinkanti poreikių IT infrastruktūra, taip pat fizinės infrastruktūros ir logistikos problemos.
Nustatyta, kad labiausiai auga Azija. Pagal B2B apimčių augimą dominuoja Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalys, galinčios tapti pavyzdžiu kitoms besivystančioms valstybėms. Regione plačiai paplitę plačiajuosčio ryšio technologijos, o jo šalių Vyriausybės daug dėmesio skiria investicijų į sektorių pritraukimui ir bendrovių aprūpinimui aukštos kvalifikacijos darbo jėga, taip sudarant palankias sąlygas užsienio bendrovių outsourcingui šiame regione. Be to, didelė dalis jo bendrovių yra sėkmingai integravęsi į tarpregioninius ir pasaulinius prekybinius srautus.
Pietų Amerika
Pažangą daro ir Pietų Amerika, kurią pagrinde lemia keliose šalyse – Argentinoje, Brazilijoje, Čilėje ir Meksikoje – vykstantys procesai. Maždaug 50-70 % Lotynų Amerikos bendrovių turi interneto prieigą, ir prognozuojama sparti B2B sektoriaus plėtra. B2B ir B2C (verslas klientui) sektorių augime svarbus vaidmuo tenka didelėms tarptautinėms korporacijoms, ypač veikiančiomis automobilių pramonėje. Lotynų Amerikoje mažmeninės tinklo prekybos srityje klesti automobilių prekyba internetu, be to, toliau populiarėja interneto bankininkystė.
Afrika
Interneto prieigos galimybės Afrikos žemyne palaipsniui gerėja, tačiau el. komercija šiame regione išlieka labai ribota. Vietinės interneto jungtys dabar prieinamos visose Afrikos sostinėse, o interneto paslaugų teikimo teisinis monopolis beveik išnyko, ko pasėkoje iš žemyno išsiunčiamų duomenų srautas per praėjusius metus išaugo 30 %. Tačiau Afrikai būdingas didžiulis atsilikimas elektroninės komercijos plėtrai reikalingos infrastruktūros srityje: šiame žemyne internetu naudojasi vienas iš 118 gyventojų. Visa žemyno el. komercija koncentruojasi Pietų Afrikoje ir Egipte.
Rytų Europa
Pereinamosios ekonomikos Centrinės bei Rytų Europos šalyse tiek B2B, tiek B2C sektoriai sparčiai auga, tačiau jų apimtys vis dar išlieka mažos. Prognozuojama, kad iki 2005 m. el. komercija šiose šalyse nesudarys daugiau kaip 1 % pasaulinės el. komercijos apimties. Teigiama, kad technologiškai pažangesnės Centrinės Europos ir Pabaltijo valstybės pasižymi sąlyginai aukštu kompiuterinio raštingumo lygiu ir sparčiai kuria el. komercijos plėtrai reikalingas sąlygas; tuo tarpu kitos šalys (Balkanų, Kaukazo ir Centrinės Azijos) gerokai nuo jų atsilieka.
Vakarų  Europa ir Šiaurės Amerika.
Augimas tiek Šiaurės Amerikos, tiek Vakarų Europos rinkose tęsiasi, ypač mažmeninės interneto prekybos srityje. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį JAV B2C sektorius išaugo 19 %, ir nors B2C dalis bendroje šalies mažmeninės prekybos struktūroje išlieka maža (3 %), kai kuriuose sektoriuose interneto pardavimai sudaro net iki 18 % visų pardavimų.
Atsižvelgiant į JAV patirtį, UNCTAD siūlo besivystančių šalių tiekėjams atkreipti dėmesį į tokias sritis, kaip programinė įranga, kelionių ir turizmo paslaugos bei muzika. Europoje B2C apimtys išlieka gerokai žemesnės, nei JAV, ir nors euro atsiradimas paskatino el. komercijos tarp Sąjungos šalių augimą, kultūriniai ir lingvistiniai skirtumai bei skirtingi klientų poreikiai lemia kai kurių sektorių rinkos fragmentiškumą.
Internetu sudaromų sandėrių dalis tarp visų B2B pardavimų auga abiejose Atlanto pusėse, ir per ateinančius dvejus-ketverius metus gali pasiekti 20 %. Be to, prognozuojama, kad JAV ir Europos interneto pardavimų lygio skirtumai iki 2006 m. sumažės 30 %, nes pastaruoju metu Europos bendrovės gerokai didesnę IT biudžeto dalį skiria el. verslo sprendimams.

Išvados:
•    Svarbiausia sąlyga elektroninės komercijos egzistavimui ir raidai yra moderniosios ryšio priemonės ir jų nuolatinis tobulinimas, nes prekybiniai santykiai yra palaikomi elektroniniu būdu naudojant modernias informacines technologijas.
•    Kaip tradicinės, taip ir elektroninės verslininkystės pricipai išlieka vienodi, tačiau nebelieka varžančių laiko ir erdvės apribojimų.
•    Galima teigti, kad elektroninė komercija įgauna vis svarbesnį vaidmenį, nes palengivina ne tik realius atsikaitymo procesus, bet ir užsakymo, klientų apratnavimo kokybės vertinimo (gįžtamasis ryšys) ir kitus aktualius verslo procesus.
•    Informacijos konfidencialumas elektroninėje komercijoje yra vienas iš svarbiausių reikalavimų. Nors pastaraisiais metais vis stengiamasi tobulinti duomenų perdavimo saugumą bei patikimumą, tačiau dar nėra pakankamai techninių bei programinių galimybių eliminuoti klaidų tikimybę.
•    Virtualaus verslo srityje svarbu sukurti bendrąją strategiją, griežtai prižiūrėti jos valdymą bei administravimą, nes nuo to priklauso bendras rinkos dalyvės sėkmingumas.
•    Elektroninės verslininkystės procesai yra apribojami kaip vartotojų rinkos pokyčiais, taip ir tam tikrais teisiniais aspektais. Labai svarbus yra verslo rizikos priėmimo faktorius.
•    Apžvelgiant e-komercijos raidą pasaulyje, galima teigti, jog per pastarąjį laikotarpį pastėbimas augimas ne tik industrinėse valstybėse, bet ir besivystančiuose regionuose.

Leave a Reply

Your email address will not be published.