Bendrojo kainų lygio kilimas (Infliacija)

ĮVADAS

Ekonomika yra labai platus mokslas, apibūdinant kurį daugelis mokslininkų parinkdavo savo, vis naujus žodžius. Mes priminsime tik tiek, kad ekonomikoje galima išskirti du skyrius – mikro- ir makroekonomika. Mus, žinoma, dabar domina tik antrasis. Makroekonomika – tai mokslas, tiriantis šalies ekonomikos funkcionavimą, tokius reiškinius, kaip nedarbas, BVP, BNP, infliacija, agreguota pasiūla ir paklausa.

Šiame referate mes nagrinėsime infliaciją Pabaltijo respublikose 2004 m. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Išsamiau su teorija galėsite susipažinti tam skirtame skyriuje, o dabar leiskite trumpai pristatyti jums šito referato turinį:

Pirmoje, teorinėje dalyje, išsamiai apžvelgiami bendrieji ekonomikos, makroekonomikos, bei infliacijos reiškiniai. Šiai daliai parengi buvo naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais: makroekonomikos paskaitų medžiaga, mokslinė literatūra ir internetas.

Antroje dalyje susipažinsite su 1990-2003 m. infliacija Lietuvoje, jos priežastimis ir pasekmėmis. Kiek prisimenate, Lietuva 1990 m. išstojo iš TSRS ir jai tai buvo sunkūs laikai. Susidurta su didžiule infliacija, dingo pasitikėjimas piniginiu vienetu ir pan. Toliau kiekvienais metais situacija šalies viduje gerėjo, infliacijos lygis nukrito iki priimtino.

Trečioje, palyginamojoje dalyje, nagrinėjame jau ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos regiono šalis – Latviją ir Estiją. Tačiau čia analizė koncentruosis tik apie 2004 metus. Palyginsime šių trijų šalių praeitų metų ekonominę padėtį, sužinosime, kaip ekonominis gyvenimas Lietuvoje skiriasi (ir į kurią pusę) nuo kitų mūsų regiono šalių.

Paskutinėje dalyje apžvelgsime 2005 m. I pusmečio šalies ekonomikos vystymąsi bei ateities prognozes. Ateities numatyme didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos galimybėms atitikti Mastrichto sutartyje numatytą infliacijos kriterijų. Tai būtina sąlyga norint artimiausiu laiku šalyje įvesti bendrą Europos valiutą – eurą.

1. INFLIACIJA

Infliacija – (lot. „inflatio“) – išsipūtimas. Ekonomikoje šis terminas reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Bet infliacija nėra bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba sumažėti.

Toks reiškinys kaip infliacija atsirado XIX a. antroje pusėje. Jos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista labai daug popierinių pinigų.

Kainų kilimas žmonėms pažįstamas jau nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 m., todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Senais laikais infliacija dažniausiai būdavo siejama su įvairiomis negandomis: karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis nesėkmėmis. Dažnai ir epidemijos turėdavo didelę įtaką.

Šiais laikais infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.

Nagrinėjant infliaciją, būtina paminėti ir apie pastaraisiais metais vis dažniau minimą infliacijos priešingybę – defliaciją (lot.“deflatio“).

Defliacija, verčiant iš lotynų kalbos, reiškia “nupūsti”. Ekonominis terminas apibūdina bendrąjį visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. Ji gali būti dviejų dalių:

Tikroji, technologinė;

„Piktoji“, monetarinė.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir pan.

Pagal vietą:

Lokalinė- pasireiškianti atskirose šalyse;

Pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Anksčiau infliacija būdavo vietinė ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar infliacija – pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį:

Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje.

Paslėpta – atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai.

Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais, dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą:

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija,kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kanų kilimas tada gali siekti 25-30%. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis ekonomisto Filipo Keigeno apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kanų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tai nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a. pab. žinoma tik penkiolika jos atvejų. Įdomiausia yra tai, kad visi tie penkiolika istorijoje žinomų infliacijos atvejų pasireiškė būtent XX a.

1.2. Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartasi lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra įvairių veiksnių pasekmė.

Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.

Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

1.3. Infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. O kartais ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Kai kurių ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) yra netgi naudingi.

Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriška matomos.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukta, numatyta, ar netikėta.

2. INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tačiau nedaug kam žinoma, jog Lietuvos bankas buvo įkurtas 10 dienų anksčiau – 1990 metų kovo 1-ąją. Dėl šių priežasčių kalbėti apie infliaciją galima pradėti tik nuo 1990-ųjų. Iki tol šalis gyveno planinės ekonomikos sąlygomis, taigi infliacijos kaip reiškinio, susijusio su kainų didėjimu, nebuvo apskritai. Tačiau buvo juntama vadinamoji paslėpta infliacija, pasireiškianti prekių trūkumu – deficitu.

Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija šalyje siekė apie 9%. Tiksliai įvardyti kainų pokyčio 1990-aisiais negalima dėl paprastos priežasties – šalyje, krečiamoje permainų, nebuvo nei institucijos, nei parengtos metodologijos, kaip jį apskaičiuoti.

Todėl išsamesnė ir labiau pagrįsta infliacijos analizė galima tik nuo vėlesnių metų.

1991-aisias metais Lietuva išgyveno tai, ką paprastai tenka išgyventi visoms santvarką keičiančioms valstybėms. Metinis infliacijos lygis pasiekė neregėtą lygį – 383%. Siekiant užtikrinti gyventojams bent tam tikrą perkamąją galią, 1991-ųjų vasarą Lietuvos bankas į apyvartą išleido bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. Jų nereikėtų painioti su rublių pakaitalais, laikinais pinigais – talonais, kurie į apyvartą išleisti 1992-ųjų gegužės 1-ąją. Iš pradžių pastarieji cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-ųjų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone.

1992 metai tapo rekordiniais infliacijos tempų prasme. Kainos Lietuvoje per metus padidėjo 12,5 karto. Tokios hiperinfliacijos pagrindinė priežastis – perdidelis pinigų kiekisšalyje, kurioje realaus produkto buvo sukuriama keletą kartų mažiau, nei prieš metus-dvejus, tuo tarpu pinigų kiekis liko nepakitęs.

1993 metų birželio 14 d. Lito komitetas nusprendė birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionalinę valiutą – litą. Įvedus litą jau liepą mėnesinis infliacijos lygis smuko iki 0,7%, tuo tarpu balandį jis buvo 25%. Tačiau toks kainų lygio stabilizavimasis antroje metų pusėje neišgelbėjo metinio infliacijos lygio rodiklio, kuris gruodžio mėnesį siekė 189%.

Tolimesni metai, nuo 1994 iki 1999, nuteikė optimistiškai. Kainų lygio augimas sparčiai mažėjo ir 1999 tesudarė 0,3%.

2000-ieji ir 2001-ieji metai infliacijos tempų prasme atitiko tam tikrą teorinį etaloną, kuomet kainos kasmet vidutiniškai augo atitinkamai 1,4% ir 2%.

Tačiau sekantys, 2002-ieji ir 2003-ieji atnešė tokių naujovių, kokių Lietuva apskritai nebuvo mačiusi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kainos šiais metais sumažėjo atitinkamai 1,2% ir 1,3%.

Defliacija buvo signalas, rodantis, kad smarkiai augant bendrajam vidaus produktui (6,8% 2002 metais ir 10,5% 2003 metais) rinkoje nebeužtenka pinigų, kurie užtikrina normalų mainų prekėmis procesą.

Kita vertus, negalima ignoruoti konkurencijos. XXI amžiaus pradžia Lietuvos gamintojams nebuvo itin palankus metas. Išaugusi kova dėl pirkėjo, ypač vartojimo prekių rinkose, vertė įmones mažinti kainas, atsisakyti viršpelnių, būdingų pirmąjį nepriklausomos, tačiau dar nenusistovėjusios, ekonomikos dešimtmetį.

Tokie infliacijos tempai lydėjo Lietuvos ekonomiką 1990-2003 metais. Pergyvenusi hiperinfliaciją, taip pat defliacijos tarpsnį, ekonomika įžengė į naują, su Europos ekonomika glaudžiai susijusį laikotarpį. 4-ajame darbo skyriuje bus išsamiai nagrinėjami kainų indekso pokyčiai Lietuvoje 2004 metais.

1 grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt; Lietuvos bankas, http://www.lb.lt

3. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004 METAIS

2004 metai šių trijų pabaltijo respublikų istorijoje tapo bene svarbiausiais po nepriklausomybės atkūrimo. 2004 metų gegužės pirmąją jos įstojo į Europos Sąjungą. Politinis šio žingsnio aspektas toli gražu nėra vienintelis. Ekonominiu požiūriu šalys taip pat įžengė į kokybiškai naują etapą. Toliau nagrinėsime makroekonominius rodiklius 2004 metais visose trijose šalyse, ieškosime jų priežasčių bei bandysime pateikti vertinimus.

3.1. Infliacijos tempai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Į 2004 metus Lietuva įžengė daugiau nei 1% sumažėjusiomis kainomis, palyginus su 2003 metų sausio mėnesiu. Turint omenyje, kad 2003 metais Lietuvoje buvo užfiksuota 1,3% metinė defliacija, tokia naujų metų pradžia neatrodė netikėta, tačiau tuo pačiu vertė sunerimti ir ieškoti situacijos priežasčių.

2 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Statistikos departamento duomenimis, pagrindinė defliacijos priežastis buvo net 12,2% atpigusios ryšių grupės paslaugos, 3,8% atpigusi medicininė priežiūra , taip pat 3,6% atpigę būsto apstatymo ir namų apyvokos prekės. Šių prekių, ypatingai ryšių grupės paslaugų kainų kritimą, be abejo, sąlygojo įtempta konkurencinė situacija rinkoje.

Defliacinė situacija šalyje laikėsi iki pat balandžio mėnesio.

Latvija, 2003 metus pabaigusi su 3,6% infliacija, naujuosius pasitiko stabiliai augančiomis kainomis, kurios iki balandžio mėnesio didėjo gan tolygiu, tačiau nerimą keliančiu, apie 1% per mėnesį, tempu.

Estijoje 2003 buvo užfiksuota 1.1% infliacija, kuri pirmą 2004 metų ketvirtį palaipsniui mažėjo iki 0.4% balandį.

Taigi, „Baltijos tigrų“ infliacijos tempai pirmus keturis mėnesius tam tikra prasme atkartojo 2003 metų tendencijas: Lietuvoje vyravo defliacija, Estijos vartotojų kainos praktiškai nekito, Latvija stebėjo stabiliai kylančias kainas.

3 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusiu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Tačiau šią gan ramią situaciją sujaukė paskelbtas gegužės mėnesio metinės infliacijos rodiklis.

Lietuva gegužės mėnesį ištrūko iš defliacijos gniaužtų su 1% metinės infliacijos rodikliu.

Estijoje kainų šuolis gegužę buvo didžiausias ir siekė 3,3 procentinio punkto. Metinė infliacija gegužę Estijoje – 3,7%.

Latvijoje, nors kainų šuolis taip pat buvo stebimas, visgi buvo amortizuotas iš anksčiau sukilusio kainų lygio ir buvo mažiausias tarp kaimynių – 1,2%.

Ieškoti šio kainų padidėjimo priežasčių toli nereikia. Tai – įstojimo į Europos Sąjungą rezultatas. Tačiau svarbu pastebėti, kad kainų augimą būtent gegužės mėnesį didele dalimi lėmė psichologiniai, emociniai, o ne racionalūs, veiksniai.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo gyventojų elgesys artėjant gegužės pirmajai, kuomet nuo parduotuvių lentynų buvo šluote šluojama druska ir kiti ilgai negendantys produktai.

Neprieštaraudama ekonomikos dėsniams, situacija po kainų šuolio gegužės mėnesį, tolesniais mėnesiais koregavosi ir rugpjūčio mėnesį visose trijose šalyse užfiksuota 0,1-0,4% defliacija.

2004 metus Lietuva baigė su su 2,9% metine infliacija, Latvija – 7,3%, Estija – 5%. Taigi, situacija per metus pasikeitė taisyklingai ir labai proporcingai: Lietuvoje defliaciją pakeitė nedidelė infliacija, Estijoje praktiškai nulinę infliaciją – kiek didesnis kainų padidėjimas, tuo tarpu Latvija susidūrė su gana rimtomis kainų lygio augimo problemomis.

Lietuvoje, kaip bebūtų keista, 2004-aisiais labiausiai brango sveikatos priežiūros paslaugos (11,1%), kurios 2003-aisiais netgi pigo, taip pat transporto paslaugos (7,7%) bei visi transporto kainoms jautrūs produktai: maisto prekės ir nealkoholiniai gėrimai (4,8%).

Latvijoje situacija analogiška proporcijų atžvilgiu, tačiau infliacija joje buvo gerokai didesnė: 14,4% pabrango sveikatos priežiūra, 11% transporto išlaidos, 10% maistas bei gėrimai.

Estijoje situacija šiek tiek kitokia: ten labiausiai brango transporto paslaugos (12,2%), tuo tarpu informacijos apie išskirtinę sveikatos priežiūros prekių kainų pokyčio įtaką infliacijai nėra.

Norint išsiaiškinti, kodėl visose nagrinėjamose šalyse 2004 metais infliacija padidėjo 2-4 procentiniais punktais, nepakanka priežasčių priskirti žmogiškajam faktoriui ir ne visuomet racionaliam elgesiui. Būtina apžvelgti kitus makroekonominius rodiklius, kurie, galbūt, atskleis kainų augimo priežastis.

3.2. Nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Situacija Pabaltijo respublikose neprieštarauja Olbano Filipso teorijai, teigiančiai, kad nedarbo lygio mažėjimas ir infliacijos nebuvimas yra nesuderinami dalykai.

Per 3 mėnesius prieš didįjį gegužės kainų padidėjimą, nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sumažėjo atitinkamai 0,9, 0,5 ir 0,4 procentinio punkto.

4 grafikas. Nedarbo lygis Lietuvoje 2004 m. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis mėnesio pabaigoje, proc.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Kita vertus, būtų trumparegiška teigti, kad tikroji priežastis jau išsiaiškinta. Mat nuo 2004 sausio pirmos iki gegužės pirmos iš Lietuvos išvyko virš 5 tūkstančių gyventojų, o per visus 2004 metus – net 15 tūkstančių.

Todėl šiuo atveju Olbano Filipso teoriją reikia taikyti atsargiai, mat nedarbo lygio mažėjimas gali būti susijęs su darbo jėgos emigracija, o ne papildomų darbo vietų atsiradimu šalies viduje.

3.3. Naftos kainų įtaka infliacijos tempams

Pasaulyje senkant naftos ištekliams, tačiau tuo pat metu augant jos vartojimui, ypač dėl tolimųjų rytų augančios ekonomikos, neišvengiamai kyla jos kainos.

2004 metais žalios naftos kainos pasiekė 55 JAV dolerius už barelį. Tai didžiausia kada nors buvusi naftos kaina neįvertinus infliacijos poveikio, ir vos 10 JAV dolerių mažesnė už absoliutų naftos kainos rekordą 1979-1983 metų naftos krizės metu įvertinus infliaciją.

5 grafikas. Istorinės naftos kainos pasaulyje. (Neįvertinus ir įvertinus infliaciją, USD už barelį.)

Šaltinis: http://www.inflationdata.com

6 grafikas. Naftos kaina pasaulyje 2004 metais, USD už barelį.

Šaltinis:http://finance.yahoo.com

Lietuva,Latvija ir Estija, būdamos kryžkelėje tarp rytų ir vakarų Europos, yra labai priklausomos nuo kuro, taigi, ir naftos, kainų.

Būtent kuro bei transportavimo kaštų augimas didele dalimi lėmė infliacijos atsiradimą ar augimą pabaltijo respublikose 2004 metais.

3.4. Valiutų kursų svyravimo įtaka infliacijai 2004 metais

2002 metų vasario 2 dieną litas buvo susietas su euru fiksuotu kursu (3,4528 lito už 1 eurą). Tai didelei daliai rinkos subjektų eliminavo valiutos kursų svyravimo riziką, todėl mikroekonominiu lygiu tapo paprasčiau planuoti biudžetus, taip pat sumažėjo atiskaitymo su Europos valstybėmis kaštai.

Tačiau už pagrindinius energetinius išteklius – naftą ir dujas – dažniausiai yra atiskaitoma JAV doleriais.

Nepaisant ilgalaikės JAV dolerio pigimo euro (taigi, ir lito) atžvilgiu tendencijos, 2004 metų vasario – gegužės mėnesiais JAV dolerio kursas koregavosi nuo 2,68 lito už 1 JAV dolerį iki 2,93 lito.

Toks šios valiutos brangimas dar padidino energetinių išteklių kainą, kurią už juos moka euro zonos arba su euru susietas valiutas turinčios šalys.

Tai, manome, buvo ketvirtasis faktorius, lėmęs gegužės mėnesio kainų kilimą.

Pastebėtina, jog nuo 2004 rugsėjo JAV doleris vėl ėmė užleisti pozicijas eurui, todėl jo kursas lito atžvilgiu nukrito nuo 2,87 lito už vieną JAV dolerį iki 2,53 lito. Tai, be abejo, šiek tiek amortizavo rudeninį naftos kainų kilimą, tačiau to nepakako, kad jį eliminuoti.

7 grafikas. JAV dolerio ir lito santykis 2004 metais.

Šaltinis: Lietuvos bankas. http://www.lb.lt

3.5. Išvados dėl 2004 metų infliacinės situacijos Pabaltijo respublikose

Apibendrinant 2004 metų infliacijos tempų palyginimą pabaltijo šalyse, galima teigti, kad buvo bent keturios pagrindinės priežastys, kurios lėmė infliacijos atsiradimą bei stiprėjimą.

Visų pirma, tai visuminės paklausos padidėjimas, atsiradęs dėl geresnių kredito gavimo galimybių, o taip pat sąlygotas neracionalių vartotojų veiksmų, kurie patys, stengdamiesi išvengti kainų kilimo, jį tik paskatino. Tai akivaizdžiai parodo, kad racionalių lūkesčių teorija veiktų tik esant tobulam informuotumui, tuo tarpu realioje aplinkoje tai praktiškai neįmanoma.

Antra, visų šalių BVP augant 5-8% per metus, natūralu, kad kuriamos naujos darbo vietos, kurios, pagal Olbano Filipso teoriją, prisideda prie infliacijos augimo. Be abejo, čia lieka neaišku, kiek dėl nedarbo sumažėjimo prisidėjo emigracija.

Trečia, augant energetikos išteklių kainoms, o jos sudaro didelę dalį prekių gamybos kaštų, augo ir vartojimo prekių kainos. Teorinėje plotmėje tai vadinama visuminės pasiūlos (kaštų) sukelta infliacija.

Ketvirta priežastis glaudžiai susijusi su trečiąja – JAV dolerio brangimas ir taip įtemptu šaliai laikotarpiu buvo papildomas katalizatorius atsirasti bei sustiprėti infliacijai.

2004 metų infliacijos tempų palyginamoji analizė – tai vienas pagrindinių šio darbo tikslų, tačiau reikia žvelgti į ateitį bei panagrinėti infliacijos tendencijas 2005 ir pabandyti prognozuoti 2006-aisias. Būtent nuo infliacijos tempų priklausys, ar Lietuva bei kitos pabaltijo šalys galės įsivesti Eurą 2007 metais. Tam skirti tolimesni referato skyriai.

4. ATEITIES PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS, EURO ĮVEDIMAS

4.1. Euro įvedimo Lietuvoje privalumai ir grėsmės

Euro įvedimo tikslai yra sukurti bendrą rinką ir pinigų sąjungą, turinčią harmoningą, neinfliacinį ekonomikos augimą.

Taip pat išnaudoti vienos valiutos naudojimo teikiamus privalumus, leidžiančius pasiekti aukštesnį ekonominės integracijos ir konvergencijos lygį.

Euro įvedimo pagrindinis privalumas yra stipresnė ir labiau atspari sukrėtimams finansinė sistema – šalies makroekonominio stabilumo ir ilgalaikio augimo pagrindas. Taip pat valiutos kurso rizikos panaikinimas – nebeliktų šios rizikos priedo, įskaityto palūkanų normose, todėl nebūtų poreikio draustis nuo šios rizikos.

EK vertinimu, dėl valiutos keitimo kaštų panaikinimo, realus BVP gali padidėti 0,25-0,5%. Lietuvoje vien euro pirkimo-pardavimo maržos panaikinimas leistų sutaupyti apie 29 mln. Lt. Tai sudarytų 0,05% BVP. Vyktų paprastesni, greitesni ir pigesni atsiskaitymai su euro zonos šalimis.

Įsivedus eurą, Lietuvos finansų rinka būtų integruota į globalią euro rinką. Vietos bankai įgytų galimybę tiesiogiai dalyvauti euro sistemos refinansavimo operacijose, jiems atsirastų pigesnių kredito išteklių alternatyva.

Infliaciniai procesai nėra tiesiogiai susiję su euro įvedimu. Tačiau dėl išliekančių didelių kainų skirtumų, šiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose šalyse yra neišvengiama vidutiniu ar ilgu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas euras.

Grynoji euro įvedimo įtaka infliacijai kitose šalyse buvo nedidelė. Ji svyravo tarp 0,1 ir 0,3 procentinio punkto.

Tačiau, nors ir euro įsivedimo pasekmės būtų juntamos Lietuvos gyventojams, jos butų žymiai didesnės, jei Lietuva delstų įsivesti eurą. Visų pirma padidėtų palūkanų normos, padidėtų esamos privataus ir valdžios sektorių skolos aptarnavimo kaštai, pabrangtų skolinimasis, sulėtėtų investicijos, taigi, sulėtėtų ir bendras šalies ekonomikos augimas.

Neįsivedus euro numatytu laiku gali vykti savaiminis euro “įsivedimas”. Žmonės gali pradėti keisti litus į eurus jau vien dėl to, kad taip buvo numatyta. O viso to pasekmės galėtų būti: euro “įsivedimas” didesniais kaštais, mažėtų litų apyvartoje kiekis ir užsienio atsargos, būtų prarastos senjoražo pajamos, atsirastų spaudimas didesniam biudžeto deficitui, galėtų formuotis rinkos dalyvių abejonės dėl dabartinio lito ir euro kurso priimtinumo vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.

5.2. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus vykdymo perspektyvos

Makroekonomikos specialistams įvertinus infliacijos prognozių perspektyvą, 2005 metų pirmojo pusmečio vartotojų kainų indekso (VKI) infliacijos faktinių duomenų analizė rodo, kad 2005 metų VKI infliacija bus mažesnė nei prognozuojama. Finansų ministerijos makroekonomikos specialistai teigia, kad antroje 2005 metų pusėje bus tokių mėnesių, kuomet infliacija bus mažesnė negu 2%, palyginus su atitinkamais 2004 metų mėnesiais. Jeigu išliks žemos infliacijos tendencijos bei lūkesčiai, 2006 metų birželio mėnesio vidutinė metinė infliacija bus mažesnė nei 2 procentai ir tenkins Mastrichto kriterijų.

Kainų stabilumo kriterijaus kontrolinis dydis apskaičiuojamas kaip trijų šalių, kuriuose yra mažiausia infliacija, vidutinės metinės infliacijos nesvertinis aritmetinis vidurkis plius 1,5 procentinio punkto. Birželio mėnesį vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje buvo 2,7 procento, o galimas Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis – 2,3 procento.

2006 m. viduryje bus vertinama, ar Lietuva atitinka ekonominio suartėjimo kriterijus. Jei būtų vertinama 2006 m. birželio mėn., tai metinės infliacijos duomenys, pagal kuriuos būtų suformuluojama išvada, ar Lietuva atitinka kainų stabilumo kriterijų, apimtų 2005 m. gegužės – 2006 m. birželio mėn. infliacijos duomenis. Todėl, norint įvertinti šio kriterijaus vykdymo perspektyvas, reikėtų stebėti metines infliacijos tendencijas šiuo laikotarpiu.

2005 m. gegužės – rugpjūčio mėn. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2 %. Iš visų ES valstybių šis rodiklis mažiausias buvo Švedijoje (0,7%), Suomijoje (0,9%) ir Čekijoje (1,2%). Taigi, besiformuojantis 2006 m. balandžio mėn. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis, apskaičiuotas pagal trijų mėnesių duomenis, būtų 2,4 procento ((0,7+0,9+1,2):3+1,5). Darant prielaidą, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos vartotojų kainų kaitos tendencijos liks vidutiniškai tokios pat kaip per pastaruosius dvylika mėnesių, 2006 m. balandžio mėn. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija bus 2%. Tačiau tai nėra labiausiai tikėtina prielaida. Infliacijos augimo riziką didina tai, kad ir toliau gali kilti naftos kaina ir gali brangti JAV doleris euro atžvilgiu. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į galimą administracinių sprendimų įtaką infliacijai. Dėl rugpjūčio mėn. padidintų keleivinio transporto paslaugų kainų Vilniuje, infliacija didėjo iki dabar ir turėtų didėti ir 2006 m. pirmoje pusėje. Nuo liepos 1 d. Įsigaliojęs minimalios mėnesio algos padidinimas nuo 500 iki 550 litų taip pat turės įtakos kai kurių gamintojų sąnaudoms.

Be kainų raidos Lietuvoje, svarbu ir tai, kokia galima paties kainų stabilumo kriterijaus kontrolinio dydžio raida. Remiantis Europos Komisijos 2005. kovo mėn. paskelbtomis prognozėmis, vidutinė metinė infliacija Suomijoje ir Danijoje 2005 m. turėtų padidėti atitinkamai iki 1,1 ir 1,4 procento, o 2006 m. – atitinkamai iki 1,4 ir 1,7 procento. Švedijoje 2005 m. numatoma, kad vidutinė metinė infliacija sumažės iki 0,4 procento, tačiau 2006 m. šis rodiklis gali padidėti iki 1,4 procento.

Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvoje vidutinė metinė infliacija 2005 m. bus 2,9 procento, tai yra didesnė, negu numatomas 2005 m. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis (2,4%). Tačiau 2006 m. sumažėjus vidutinei prognozuojamai metiniai infliacijai iki 2,6 procento ir prognozuojamam kontroliniam dydžiui padidėjus iki 2,8 procento, tikėtina, kad Lietuva vykdys kainų stabilumo kriterijų.

IŠVADOS

Atliekant šį darbą mūsų grupei teko gerokai praplėsti akiratį. Informacijos šaltiniais tapo kone visos įmanomos žinių bazės Lietuvoje – ar tai būtų internetas, ar periodinis leidinys, arknygos. Be abejo, nemažądalis informacijos gauta makroekonomikos paskaitose.

Pirmoje dalyje – teorijoje – buvo daugiausiai panaudotos žinios, gautos paskaitose. Taip pat nemažai informacijos radome makroekonomikos vadovėlyje bei ekonomikos interneto svetainėse. Šioje dalyje buvo pateiktos visos žinios, kuriomis vadovaujantis buvo rašomos sekančios dalys.

Antras skyrius, kaip antras įvadas mūsų darbe, pateikė duomenų iš Lietuvos ekonominės istorijos. Buvo paminėti visi esminiai įvykiai Lietuvoje 1990-2003 m. laikotarpiu, turėję įtakos Lietuvos ekonomikai ir ypač infliacijai.

Trečioje, palyginamojoje, dalyje turėjome labai nemažai skaičių, grafikų, vaizdžiai atskleidžiančių skirtumą tarp Baltijos regiono šalių. Šitoje dalyje taip pat buvo išvardinti visi pagrindiniai faktoriai, lėmę infliacijos svyravimą, kaip įstojimas į Europos Sąjungą, JAV dolerio kurso kitimas bei naftos kainų lygis.

Paskutinėje, ketvirtoje dalyje trumpai apžvelgėme 2005 m. pirmą pusmetį. Pamatėme, kokias pasekmes mūsų gyvenimui bei bendrajai Lietuvos ekonomikai turėjo įstojimas į ES. Taip pat sužinojome, kaip toliau tokie reiškiniai, kaip naftos kainos augimas, įtakojo šalių infliaciją.

Informacijos šaltiniais šioje dalyje daugiausia tapo periodiniai leidiniai, tokie, kaip „Verslo žinios“ ir interneto naujienų svetainė www.delfi.lt. Tai buvo sąlygota to, kad viskas, kas galėtų paveikti infliacijos lygį artimiausiu laiku, įvyko šiais metais.

Literatūra

Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui. Kaunas: ISM, 2004.

Snieška V. ir kt. Makroekonomika. Technologija, 2003.

Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą: http://www.std.lt.

Lietuvos Respublikos vyriausybė. Prieiga per internetą: http://www.lrv.lt.

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prieiga per internetą: http://www.ekm.lt.

Interneto naujienų portalas „Delfi“. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt.

Laisvoji interneto enciklopedija Wikipedia. Prieiga per internetą: http://www.wikipedia.org.

Dienraštis „Verslo žinios“. Prieiga per internetą: http://www.vz.lt.

Dienraštis „Lietuvos rytas“. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt.

Lietuvos bankas. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt.