Rišlioje kalboje žodžiai jungiami į tam tikras atkarpas – žodžių junginius, žodžių grupes, sakinius. Rašomojoje kalboje tokias atkarpas vieną nuo kitos skiria grafiniai skiriamieji ženklai, kurie vartojami pagal tam tikrus dėsnius ir taisykles. Jų vartojimas gali būti nusakomas dviem veiksmažodžiais: ženklai dedami arba ženklai rašomi. Skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma yra skyryba.

Paprastame rašte vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (…), kabliataškis (taškas kablelis) (;), dvitaškis (:), kabutės („ “), skliausteliai ( ). Vieno ženklo reikšmę turi kartu esantis kablelis ir brūkšnys (, –). Vartojamos ir kitokios ženklų kombinacijos, pvz.: ?! ?!. !.. ?.. Kai kurie ženklai, pavyzdžiui, šauktukas ir klaustukas, gali būti skliausteliuose.

Skiriamieji ženklai vartojami kalbos atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių ir yra dedami sakinio gale arba viduje. Atskiriamieji ženklai yra: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis, kabliataškis ir dvitaškis. Taškas skiria tik sakinius. Klaustukas, šauktukas ir daugtaškis gali būti ir sakinio viduje, ir pabaigoje, kabliataškis tik sakinio viduje, dvitaškis beveik tik sakinio viduje. Kableliai, brūkšniai ir kartu einantys kableliai su brūkšniais vartojami žodžiams, jų grupėms ar sakinio dėmenims (sudėtinį sakinį sudarantiems vientisiniams sakiniams) atskirti arba išskirti. Jie būna tik sakinio viduje. Poriniai ženklai – kabutės ir skliausteliai – yra tik išskiriamieji.

Skiriasi ir intonacinės ženklų reikšmės – vieni yra neutralūs, kiti turi pabrėžiamąją ar emocinę reikšmę. Neutralūs ženklai yra: taškas, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, kabutės ir skliausteliai. Ryškią intonacinę reikšmę turi šauktukas, brūkšnys ir kartu esantis kablelis ir brūkšnys. Klaustuko ir daugtaškio reikšmė yra pusiau intonacinė.

Taškas yra neutralus sakiniams skirti vartojamas ženklas.

1. Taškas dedamas tiesioginio sakinio gale.

Brėško. Kas valandą tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama.

2. Taškas dedamas po neryškios skatinamosios reikšmės sakinio, pasakomo ramiu balsu.

Nesirūpink, brolužėli, parvedęs vargo mergelę.

Sėskis pusryčių nespoksojęs.

Eitum jau gulti, seneli.

3. Taškas dedamas po prijungiamojo sakinio, kurio pagrindinis dėmuo yra teigimo reikšmės, o šalutinis dėmuo – netiesioginis klausimas.

Visi sušoko klausti, kas atsitiko.

Tėvas žino, į kurį lauką reikia sėti.

Dabar jis galvoja, kas čia bus.

Pastaba. Knygose, laikraščiuose, dokumentuose, lentelėse po antraščių taškas nededamas. Po izoliuotų sakinių taškas nededamas reklamoje, plakatuose, užrašuose.

Klaustukas yra tiesioginio klausimo ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką.

1. Klaustukas rašomas po klausiamojo sakinio.

Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?

Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?

Vis tų pačią knygą tebeskaitai?

Pastaba. Po antraščių, kurios turi klausiamojo sakinio formą, bet nereiškia tiesioginio klausimo, klaustukas nededamas.

Kaip Jonelis raides pažino.

Kodėl gegutė neperi savo vaikų.

Po antraštės, reiškiančios tiesioginį klausimą, dedamas klaustukas.

Slapyvardis ar slapyvardė?

Ar tu matei?

Mama! Kur tu?

2. Klaustukas dedamas po sujungiamojo sakinio, kai nors vienas jo dėmuo yra klausiamasis.

Brukamas biurokratinis žargonas, o paskui stebimės: kodėl prastėja visuomenės kalba?

Imk knygas ir eik, ko dar lauki?

Ką tu man duosi, aš tau duoklę sumokėsiu?

3. Po prijungiamojo sakinio klaustukas dedamas tada, kai klausimo reikšmę turi pagrindinis dėmuo.

Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Ar nori, kad papasakočiau negirdėtą neregėtų pasakų?

Pastaba. Jei prijungiamajame sakinyje klausimo reikšmę turi tik šalutinis dėmuo, klaustukas gali būti padėtas tik tada, kai klausimas ypač pabrėžiamas.

Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?

4. Klaustukas dedamas po atskirų klausiamųjų žodžių ar pasakymų.

Papildiniai atsako į klausimus: ko? kam? ką? kuo?

Karalius užminė mįslę: kas yra mieliausia? kas yra greičiausia? kas yra riebiausia?

5. Po klausiamojo tiesioginės kalbos sakinio prieš autoriaus žodžius dedamas klaustukas ir brūkšnys.

– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės.

– Na, kas gi dabar tau? – nustebo tasai.

– Tai ir tavasis išėjo? – priekaišto balsu tarė Damulienė.

Šauktukas yra intonacinis ženklas, dedamas po šaukiamai pasakomų ir ryškią emocinę reikšmę turinčių sakinių ar žodžių. Sakinio gale šauktukas atstoja ir tašką.

1. Šauktukas dedamas po ryškios skatinamosios ar ryškios emocinės reikšmės sakinio, pasakomo pakiliu balsu.

Meskite greičiau darbą ir eikite čia!

Tik į darbų greičiau! Tik mylėkim karščiau! Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Vaikeli gi tu mano, sušalsi!

Bet kaip gražiai jis rašo!

Kur tik jis nėra buvęs!

2. Šauktukas dedamas po sudėtinio sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra ryškios skatinamosios reikšmės ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimininkę!

Rašyba – ne pirštinės: kas metai jos mainyti negalima!

3. Šauktukas dedamas po šaukiamai pasakomo ir emocinę reikšmę turinčio kreipinio, jaustuko, teigimo ar neigimo žodžio.

Tėte! Tu pamiršti, kad baudžiavos nebėr!

Ne! Aš tavęs nepažįstu!

Taip! Mūsų kova šventa!

O! Ir Veronika parėjo!

Alio! Jums skambina iš mokyklos.

Pastaba. Po jaustukų ir kreipimosi žodžių, kurie skelbimų ar laiškų pradžioje rašomi atskira eilute, šauktukas dedamas ir tada, kai šaukiamosios ar emocinės reikšmės jie neturi.

Dėmesio!

Konferencijos dalyviams!

Gerb. Redaktoriau!

4. Šauktukas gali būti dedamas po emocinę reikšmę turinčių sveikinimo žodžių ir linkėjimų.

Sveiki atvykę!

Laimingos kelionės!

Labas rytas!

5. Po žodžių, pasakomų su ryškiu emociniu atspalviu, šauktukas dedamas ir sakinio viduje, t. y. ten, kur tolesnis tekstas rašomas mažąja raide.

Juodais kraujais aptekusiam sapne kažkas man šaukė: karas! badas! maras!

Ak, Dočy! Dočy! tu mūsų klausyt nenorėjai, kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Deja! ir mirtis kaži kur paliko!

6. Kai norima ypač pabrėžti sakinio emocingumą, po sakinio dedami trys šauktukai.

Bravo, teisingai, sutinkame, sutinkame!!!

Kaip prigimtis gali aprėpti tokią niekšybę!!!

7. Po šaukiamai ir emocingai pasakomų klausimų dedamas klaustukas ir šauktukas.

Tai tu taip atsimoki už mūsų gerų širdį?!

Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!

8. Po šaukiamojo tiesioginės kalbos sakinio ar žodžio prieš autoriaus žodžius dedamas šauktukas ir brūkšnys.

– Dievuli, kiek čia turto! – stebėjosi kaimynai.

– Stok! Stok! – suriko keleiviai.

– Ne! ne! ne! – šaukė vaikai.

Daugtaškis yra nebaigtos minties ar jos pertrūkių žymimasis ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką, o sakinio viduje – kablelį.

1. Daugtaškis dedamas po sakinių, kuriais pasakoma nebaigta mintis, minties pertrūkiai ar staigūs perėjimai nuo vienos minties prie kitos.

Tai nors kerdžių pakelk. Viešpatie, po avižas…

Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies…

Taip, žinoma… Nelaimė… Privalom viens kitam padėti…

2. Daugtaškiu žymimi ir sakinio viduje esantys staigūs minties pertrūkiai ar netikėti posūkiai, nutylėjimai ar po stabtelėjimo pasakyti žodžiai.

Kitas vėl žioplys… varvink čia seilę… nematai, kad laikas girdytis?

Mykoliuk… ačiū tau už skripkavimą… ačiū… labai ačiū…

Labiausiai laukiama radijo laida yra… oro prognozė.

3. Daugtaškis dedamas, norint parodyti nebaigtą mintį ar skaičiuojamųjų daiktų eilę.

Tada buvo dainuojama dainelė: ,,Lietuvi, laikyk liežuvį…“

Rudenį į šiltesnius kraštus išskrenda gandrai, gervės, pempės, varnėnai…

Prielinksniai ant, nuo, be… reikalauja kilmininko linksnio.

4. Daugtaškiu žymimos praleistos cituojamo teksto vietos.

Keldamas aikštėn literatūrinės kalbos negeroves, Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti… mūsų liaudyje“.

Baltušio kalboje yra daug gyvų liaudies kalbos žodžių, pavyzdžiui: ,,…žmogus atrišo jas ir įmetė rogiugalin, …savųjų šeimyniškių rankos popalaidės, …kerdžius botagu per pakinklius užgelnijo“.

Pastaba. Praleistas teksto vietas žymintis daugtaškis gali būti rašomas su laužtiniais skliaustais.

,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta <…>, todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.

5. Po nebaigtą mintį reiškiančio klausiamojo sakinio dedamas klaustukas ir daugtaškis, o po šaukiamojo sakinio ar žodžio – šauktukas ir daugtaškis.

Pone Jėzau… o kas čia?..

O kokia paslaptinga ir poetiška man buvo toji naktis!..

Jūra, jūra!.. aš myliu!

6. Po nutrauktą mintį pasakančių tiesioginės kalbos žodžių prieš autoriaus žodžius dedamas daugtaškis ir brūkšnys.

– Dievulėliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar… – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

– Kiek ponų… kokie gražūs… – šnibždėjo apsiblaususi.

7. Po tiesioginės kalbos žodžių prieš brūkšnį daugtaškis gali būti sulietas su šauktuku ar klaustuku.

– Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu.

– Tai gal dar kartą?.. – nedrąsiai pridėjo Narbutas.

Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.

Kabliataškis yra neutralus, bet už kablelį svaresnis ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurioms skirti kablelio nepakanka.

1. Kabliataškis dedamas sudėtiniame sakinyje tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai jie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kai jais pasakomos viena nuo kitos nutolusios mintys.

Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja.

Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo.

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; visi plotai žaliavę pavėne aptemę.

2. Kabliataškiu atskiriamos jungtukais nesujungtos sudėtinio sakinio dėmenų grupės arba vienas atskiras dėmuo nuo dėmenų grupės.

Prie sandėlių ir tvartų staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai.

Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai.

Ėjo keliu žmonės, rado akmenėlį; šalia akmenėlio gulėjo bernelis, čia pat žvengė bėrasai žirgelis.

Užsiliko vien bala; kyšo vidury sala, jos atkrančiais auga krūmai.

Pastaba. Kartais kabliataškiu atskiriami net tokie išplėsti ir vienas nuo kito nutolę dėmenys, tarp kurių yra jungtukas.

Tai dainuoju, nes aš jaunas, nes širdis to prašo; nes pavasaris atėjo, nes aš žemę myliu!

Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.

3. Kabliataškiu skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai jos sujungtos į atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.

Augo putinas, augo, žaliavo; skleidė žiedus prieš saulę baltai.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

4. Kabliataškis gali būti dedamas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos išryškintos grafiškai – pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis, rašomos iš naujos eilutės.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai: 1) valdybos ataskaita; 2) antrojo pusmečio darbo planas; 3) naujų narių priėmimas.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai:

1) valdybos ataskaita;

2) antrojo pusmečio darbo planas;

3) naujų narių priėmimas

Dvitaškis yra aiškinamosios reikšmės ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurios susietos ryškaus, bet ramaus aiškinimo ryšiu.

1. Dvitaškiu nuo prieš einančių žodžių skiriamos aiškinamąją reikšmę turinčios išskaičiuojamosios sakinio dalys.

1.1. Dvitaškis dedamas po apibendrinamųjų žodžių prieš kelias aiškinamąsias vienarūšes sakinio dalis.

Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.

Saulė patekėdama nužiburiavo visą pasaulį: pastogių varvulius, tvoras ir laidarą.

Pastaba. Jei po apibendrinamųjų žodžių einančios sakinio dalys yra ne sakinio pabaigoje, po jų dedamas arba kablelis, arba brūkšnys.

Trys vaikučiai: du berniukai ir mergytė baltu kaspinėliu kasytėse, šliejosi prie tėvo.

Viskuo: kalba, laikysena, išvaizda – jis buvo labai paprastas.

1.2. Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žodžių, prieš jungiamuosius žodžius dedamas kablelis, po jungiamųjų žodžių – dvitaškis.

Šiemet mūsų turistai aplankė nemaža įdomių Lietuvos vietų, kaip antai (arba būtent): Anykščius, Palangą, Kauno marias.

Liaudies dainose apdainuota daugelis mūsų medžių, pavyzdžiui: ąžuolas, beržas, klevas, liepa, ieva.

1.3. Prieš pabrėžtą ir kokiu nors būdu išryškintą (raidėmis ar skaičiais sužymėtą, iš naujos eilutės pradedamą) išskaičiavimą dvitaškis dedamas ir tada, kai prieš išskaičiavimą apibendrinamųjų žodžių nėra.

Mokyklos sanitarinis postas:

a) rūpinasi mokyklos, sporto salės, valgyklos, mokyklos aplinkos sanitarine būkle;

b) žiūri, kad mokiniai laikytųsi asmens higienos taisyklių;

c) teikia pirmąją medicinos pagalbų.

2. Dvitaškis dedamas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo.

Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga.

Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje.

Atsidūsta žmogus: jei nėra šalia Nemuno, tai ir mūsų nėra.

Pastaba. Dvitaškis dedamas ir tokiuose sakiniuose, kur sakinio dėmuo aiškina atskirus žodžius.

Kaip gaidžiai: dienų pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi.

3. Dvitaškis dedamas prieš sakinio dėmenį, kuriuo netiesiogine kalba atpasakojami kieno nors žodžiai.

Ne veltui sakoma: daug rankų didžią naštų pakelia.

Gerai sako: su vilku nei arsi, nei akėsi.

Ak, kad čia būtų Dočys, pasakytų: bent sykį tu verkusi liaukis.

4. Dvitaškis dedamas po tokių autoriaus žodžių, kurie rodo toliau būsiant tiesioginę kalbą.

Šeimininkė parvežė iš miesto elementorių savo sūnui ir duodama pasakė: ,,Na, Kazeli, mokysimės skaityti“.

Baigus jam griežti, karalaitė sako:

– Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum.

– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?

5. Po autoriaus žodžių, įterptų į tiesioginės kalbos sakinį, dvitaškis dedamas, jei autoriaus žodžiai yra tokioje vietoje, kur ir be jų turėtų būti dvitaškis.

– Nėra baimės, kad lytų, – tęsė Jonelis: – mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas.

Brūkšnys yra intonacinis ženklas, vartojamas sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti. Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.

1. Brūkšnys dedamas vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi.

Vilnius – Lietuvos sostinė.

Nakties darbai – dienos juokai.

Bet Galinio liepa – viso kaimo puošmena.

Triskart keturi – dvylika.

Amžių nugyvent – ne lauką pereit.

Pastabos. 1. Kai prieš tarinio vardinę dalį yra dalelytės štai, tai, brūkšnys dedamas prieš tas dalelytes.

Darbščios rankos – štai žmogaus turtas.

Niūronių ir Androniškio apylinkės – tai gelsvo smėlio ir melsvų miškų, pušynų kraštas.

2. Kai veiksnys išreikštas įvardžiu arba kai tarinio vardinė dalis prie veiksnio jungiama lyginamąja dalelyte, praleistos jungties vietoje brūkšnio gali nebūti.

Aš jo sesuo.

Saulė šiandien lyg ugnis.

2. Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų priešybę.

Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.

Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas.

Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.

Riksmo daug, o darbo – tik dėl akių.

Laimėje Mykoliuko skaudulys gal būtų sparčiai augęs. Nelaimėje – jis sunyko.

3. Brūkšnys dedamas prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų.

Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan.

Apsidairė: nei daržinė, nei klojimas – niekas iš vietos nepajudinama.

Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios daromos neteisybės – štai kas sukurstė mūsų žmones!

Arkliai baidėsi, stojo piestu, žmonės šlijo į pagriovius – visi davė kelią dviračiui.

4. Brūkšniais skiriami ryškios ar pabrėžtos aiškinamosios reikšmės priedėliai ir kitos pabrėžtą aiškinamąją reikšmę turinčios sakinio dalys:

a) sakinio pabaigoje tokios sakinio dalys atskiriamos,

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanukų nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją – savo seną senelę.

Tuo tarpu žalčiai tik knibžda po kiemą – karstosi, vyniojasi, rangosi.

Likimas daug ko mokė ją, tik neišmokė vieno – šliaužti.

b) sakinio viduje jos išskiriamos, kai yra kelios išskaičiuojamosios ar pavienės išplėstos,

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

c) sakinio viduje atskiriamos iš vienos pusės, kai yra pavienės ir neilgos,

Ak, tai atskirų debesėlių – avių šešėliai ant vandens.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

Pastabos. 1. Ypač pabrėžti pavieniai aiškinamieji žodžiai gali būti brūkšniais išskirti ir iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

2. Pabrėžtos reikšmės neturinčios aiškinamosios sakinio dalys skiriamos kableliais.

Motina, senutė Augustienė, susirgo ir niekur iš klėties nesirodė.

5. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Tikiu aš dieną – didelę ir šviesių.

Iš vakarų kilo debesys – tamsūs, niūrūs, grėsmingi.

Šalia diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius – žilas, apžabalęs.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

6. Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Jei užmokės tau Šarūnas, tai kalaviju ir gaisrais – už mano vargus.

Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

7. Brūkšniu gali būti skiriamos įprastoje vietoje esančios sakinio dalys, jeigu jos labai pabrėžiamos:

a) prieš tarinį einančios dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės sakinio dalys,

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Judviem susituokus – bus graži pora.

Upę perbridęs – šaukšte prigėrė.

b) lyginamosios sakinio dalys,

Glostau per dienų įšilusį kranto akmenį – tarsi ėriuką nebaikštų.

Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos – kaip pragare.

c) vienarūšės sakinio dalys,

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Vakare namo ji gena – ir sutinka griežlę seną.

d) įvairios paprastos sakinio dalys,

Žilo plauko – sveikas protas.

Atkeršykite – teisėtu, šventu kerštu!

Už vieną muštą – dešimt nemuštų.

8. Brūkšniai dedami tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros.

Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus.

Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

Per stogą, net per lubas varva ant galvos – vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia – vyrai kalti.

9. Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas.

Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.

Baltą kopų smėlį perbėgo šešėlis – žemę pabučiavo debesėlis.

Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus!

Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė.

Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti.

10. Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus sujungiamojo sakinio dėmenis arba net šalutinį sakinį (šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio.

Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po pergalės.

11. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas nesiklausė – visiškai pritariu tėveliui.

Kada man dantys skaudėdavo – o tai būdavo neretai – Bertaitienė man ,,mesdavo vyšnias“.

12. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar sakiniai, kai po jų rašomas šauktukas ar klaustukas.

Prisiminiau, ir mane – kelintų jau kartą! – nupurtė šiurpas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

Dar būtų pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

13. Brūkšnys rašomas prieš tiesioginę kalbą, kai ji pradedama iš naujos eilutės.

Katinas sutiko kiškį:

– Kiški piški, bėkim, bėkim, – dangus griūva!

– Kas tau sakė?

– Aš pats mačiau, ant mano uodegytės buvo užgriuvęs.

14. Brūkšniais kartu su kableliais ar kitais skyrybos ženklais atskiriami autoriaus žodžiai, einantys po tiesioginės kalbos, ir išskiriami, kai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą.

– Nuneš Petrelė, kad ji eina bažnyčion, – atsakė tėvas.

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė mane.

– Nepaprasta tu mergina, – atsakė tiesiai Girdvainis, – ir paskalų nebijau.

– Kuo vilkas geresnis už tave?! – kalbėjo kiškis. – Ar jo uodega puikesnė?

15. Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių kelių reiškinių ryšį ar seką.

Iš tautosakos jis meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus – gamtos – visatos ryšį.

Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą: naudingosios iškasenos – pramonė – žemės ūkis – transportas.

16. Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų, kuriais nusakomas atstumo, laiko, kiekio ir kitokios ribos.

Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas išvyksta po penkių minučių.

Lapuočiai medžiai žaliuoja birželio–spalio mėnesiais.

Jonas Biliūnas gyveno 1879–1907 m.

Veikalas išspausdintas ,,Raštų“ pirmajame tome, p. 115–320.

Lietuvoje naktį buvo 15–20 laipsnių šalčio.

Pastabos. l. Tarp ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių tarpelių.

2. Tarp žodžių, nusakančių apytikslį kiekį, joks ženklas nededamas, tačiau tarp skaitmenų ir tokiu atveju dedamas brūkšnys.

Mašina važiavo 60–70 km per valandą greičiu.

17. Brūkšnys dedamas po kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos prieš kitą taip skiriamą kalbą.

Pasigirdo žodžiai: ,,Leitenante, veik!“ – ,,Klausau, tamsta vade!“ – pakluso leitenantas.

Kažkas šūktelėjo: „Tėvai, ko ieškai?“ – ,,Ėhė, brolyti, čia tau ne mokykla“, – pagalvojau.

Kablelis ir brūkšnys yra sudėtinis intonacinis ženklas, vartojamas ten, kur dėl kurių nors priežasčių vieno brūkšnio nepakanka.

1. Kableliais ir brūkšniais išskiriame įterptinius sakinius, įsiterpusius tarp sakinio dėmenų arba į sakinį įsiterpusius su savo šalutiniu dėmeniu.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kad draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

2. Kableliu ir brūkšniu atskiriami sakinio dėmenys, kurie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis.

Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti.

Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis, – nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis!

Tokių dejavimų Adomas girdi kasdien, – ar kad kelnės suplyšta, ar kad alkūnė prakiūra, nosinė dingsta.

3. Kai sakinio atkarpoms skirti reikia brūkšnio, o pirmoji iš tų atkarpų baigiasi kableliais skiriamu šalutiniu arba įterptiniu sakiniu, tarp atkarpų paprastai paliekamas ir kablelis, ir brūkšnys.

Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, – prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti.

Poezija turi nutiesti tiltą iš kūrėjo į skaitytoją arba, kaip yra sakęs V. Mykolaitis-Putinas, – iš širdies į širdį.

Pastaba. Kai šalutinis sakinys yra įsiterpęs į trumpą neišplėstą sakinį ar brūkšnys turi tik intonacinę reikšmę, prieš jį kablelio gali nebūti.

Matau, kad neišsinešdina – ir užkūriau ugnį.

Žudyk mane, jei nori – ar šūviais, ar peiliu!

4. Kableliu ir brūkšniu atskiriame jungtuku nesujungtus labai atsijusius, bet pabrėžtą išvadinę mintį pasakančius sakinio dėmenis.

Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegų, – jam veja ir takai obelų apsnigti.

Ne viesulas laužo miškus, – tai Speigas karalius per sniegą apeina upes ir šilus.

Kabutės yra šalutinis skyrybos ženklas, kuriuo išskiriami kokiu nors ypatingu santykiu su pagrindiniu tekstu susiję žodžiai ar sakiniai. Kitų ženklų kabutės neatstoja.

1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba, kai ji po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje.

Katriutė vėl prašneko: ,,Matai, Petruk, jau motulė nebedejuoja“.

Visus vyrus sustatė valsčiaus patalpos kairėje ir sakė: ,,Kas už Pečiūrą, pasilikite vietoje, o kas prieš jį, pereikite dešinėn pusėn“.

Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“.

2. Kabutėmis skiriamos garsiai nepasakytos veikėjo mintys ar samprotavimai.

Kad bent kada pasibartų: ,,Ar tu vyras, ar tu velnias, kam taip geri?“

,,Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą.

„Tik kas ji tokia galėtų būti? – klausė save. – Gal kokia viešnia pas ką nors atvažiavusi?“

3. Kabutėmis išskiriamos citatos, cituojami užrašai, kieno nors žodžiai, garsų pamėgdžiojimai.

Pirmoji lietuviška knyga prasideda žodžiais: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“

Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė“.

O ruoša, anot Kaikarienės, ,,tirpdavo jos rankose“.

Nerašytajai tautos istorijai duoda šviesos vadinamoji ,,žemės kalba“.

Kregždžių balsai ,,vyt vyt vyt“ labai įgrysta vanagui.

4. Kabutėmis išskiriami tikriniai simboliniai įstaigų, organizacijų, knygų, laikraščių, meno kūrinių pavadinimai, mechanizmų ir gaminių markės.

Rungtynes laimėjo Kauno ,,Žalgiris“.

Konferencija rengiama ,,Draugystės“ viešbučio salėje.

Niekas nė žodeliu neatsiliepia dėl mano iškeltų įvairių kalbos dalykų ,,Švietimo darbe“.

,,Lituanica“ tad ir yra skrendančios Lietuvos įvaizdis ir simbolis.

Loterijoje galima laimėti televizorių ,,Tauras“, šaldytuvą ,,Snaigė“ ar kitą vertingą daiktą.

Pastaba. Ne simbolinę, o tiesioginę reikšmę turintys pavadinimai rašomi be kabučių.

,,Žinijos“ draugija, bet Kraštotyros draugija, ,,Tauro“ bankas, bet Taupomasis bankas, ,,Lėlės“ teatras, bet Jaunimo teatras, tačiau maisto produktai, kuriuos sudaro sąlyginės reikšmės apibūdinamieji žodžiai, gali būti laikomi simboliniais ir rašytini didžiąja raide su kabutėmis. Pvz.: saldainiai ,,Paukščių pienas“, „Palangos“ duona, „Močiutės“ sviestas, „Mūsų“ kefyras, šokoladas „Trys muškietininkai“, „Kaimiškas“ rūgpienis.

Gaminių pavadinimai, ypač reklamoje, etiketėse ir pan., gali būti išskiriami ne kabutėmis, o kitu šriftu, pvz.: Palangos duona, M ū s ų kefyras, sūris GERMANTAS ir pan.

5. Su kabutėmis gali būti rašomi netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus.

Tie dideli puikūs miškai buvo ,,mūsų“ pono…

Papasakok, seneli, kaip ponas tave ,,paglostė“.

Narvilų ,,pasidžiaugimai“ betgi atsikartodavo, įnamių ,,ekskursijos“ taip pat.

Iš tų lūšnų ir lūšnelių buvo ,,sukurtas“ ištisas ,,architektūrinis ansamblis“.

Skliausteliai yra šalutinis skyrybos ženklas, vartojamas nuo pagrindinio teksto nutolusioms pastaboms, paaiškinimams ir tekste esančioms nuorodoms išskirti. Kitų ženklų skliausteliai neatstoja.

1. Skliausteliuose rašomi nuo pagrindinio teksto nutolę, papildomas mintis ar paaiškinimus reiškiantys sakiniai.

Nešu ir aš tremties dienas, kaip kryžiaus auką… (Aplinkui vien tik melą, tamsą, tylą tematau.)

Labai maža žinių pateikiama apie lietuvių kalbos priegaides. (Apskritai į tarties dalykus Jablonskis kreipė maža dėmesio.)

Pastaba. Skliausteliuose rašomų sakinių galo ženklas dedamas skliaustelių viduje.

2. Skliausteliais išskiriami įterptiniai sakiniai ar žodžiai, kurie reiškia pašalines, tarsi papildomai pasakytas pastabas.

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Mokiniai tos procedūros nemato (to dar betrūko), bet viską žino.

Kur nėra širšių, ten ir dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Aštuntoji klasė (vadovas mokytojas A. Jonaitis) konkurse laimėjo pirmąją vietą.

3. Skliausteliuose rašomi atskirų teksto vietų ar žodžių paaiškinimai.

Gyvoji kalba (tarmės) yra neišsenkamas mūsų kalbos šaltinis.

Literatūros ryšiai su kitomis meno šakomis (teatru, muzika, tapyba) veikale taip pat išsamiai išnagrinėti.

Viena labai savotiška dykumos gyvūnų adaptacija (prisitaikymas) yra vadinamasis vasaros įmygis.

Martynas Mažvydas 1547 metais Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą – ,,Catechismusa Prasty Szadei“ (,,Katekizmo prasti žodžiai“).

4. Skliausteliuose rašomos citatų, iliustracijų, minčių šaltinių nuorodos.

Vaižgantas yra rašęs, kad katalikybė ,,privalo būti Rymo, ne lenkų tikėjimas“ (Vaižganto raštai, K., 1922, t. 2, p. 44).

Apsakymuose apie vaikus (,,Kaip Jonelis raides pažino“, ,,Petriukas atsargus“, ,,Magdelė“) parodomas troškimas siekti mokslo ir šviesos.

Apie tai rašyta ,,Moksle ir gyvenime“ (1979, Nr. 11, p. 32).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra sudaryti iš paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis (žr. § 44).

5. Kartu su skliausteliais gali būti kuris nors kitas skiriamasis ženklas; jis dedamas prieš uždaromąjį skliaustelį arba po jo:

a) po skliaustelių dedami ženklai, kurie skiria prieš skliaustelį ir po jo esančias sakinio dalis ar dėmenis,

Nuotraukoje matome Birutę Daukantienę (antroji iš dešinės), kuri konkurse laimėjo pirmąją vietą;

b) skliausteliuose rašomi intonaciniai ženklai, priklausantys patiems įterptiniams žodžiams ar sakiniams,

Kai atėjo pavasaris, tai jis (koks kvailumas!) neatskyrė viščiukų nuo žvirblių.

Pats dvaro tijūnas (ar tai juokai?) peršasi.